Studija Viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia pagal Lietuvos teismų praktiką

Šios priežastys lėmė objektyvų poreikį tikslinti (siaurinti) teismų praktiką dėl skaidrumo principo taikymo iš dalies grįžtant prie senosios esminio pažeidimo nustatymo praktikos. Pagal naująją teismų praktiką visi viešųjų pirkimų principų pažeidimai – esminiai pažeidimai, tačiau ne visi VPĮ ar pirkimo sąlygų pažeidimai laikytini nukrypimu nuo viešųjų pirkimų principų laikymosi. Taigi tiekėjams nepakanka nurodyti VPĮ ir (ar) pirkimo sąlygų pažeidimų (kaip viešųjų pirkimų skaidrumo principo pažeidimo įrodymo), o kartu (arba tik, jei remiamasi tik principų pažeidimu) reikia įrodyti, kad jie lėmė ir viešųjų pirkimų principų pažeidimą, o nebuvo tik formalus nukrypimas nuo iš anksto žinomų ir privalomų taisyklių.

Vertinant perkančiosios organizacijos veiksmus ir priimtų sprendimų teisėtumą atsižvelgtina į šių veiksmų ar sprendimų sukeliamus padarinius tiekėjams. Dėl to būtina įvertinti, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai faktiškai (realiai) paveikė tiekėjus ir ar vienam iš tiekėjų buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems, t. y. ar perkančiosios organizacijos veiksmai vieno tiekėjo atžvilgiu pakeitė šio tiekėjo padėtį ir situaciją kitų tiekėjų nenaudai (nepagrįsto konkurencinio pranašumo kriterijus) Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., 2009. . Atsižvelgiant į tai, grynai formalus nuokrypis nuo VPĮ nustatytos konkrečios procedūros, kuris iš esmės neturėjo įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, negali lemti viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nebent besiskundžiantis dalyvis ar tiekėjas iš tiesų įrodytų, kad šiais veiksmais buvo pažeisti jo teisėti iš VPĮ kildinami interesai ir taip nepagrįstai suvaržyta galimybė sudaryti viešojo pirkimo sutartį Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, 2010. . Be to, kaip minėta, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti papildomai įvertinamas viešojo intereso pažeidimo aspektas, nes viešųjų pirkimų principų paneigimas lemia ir viešojo intereso pažeidimą, o tai turi įtaką viešojo pirkimo sutarties neteisėtumui (pavyzdžiui, kiek atitinkami perkančiosios organizacijos sprendimai susiję su tiekėjais, nedalyvavusiais vykdant pirkimą).

Iš esmės neįmanoma pateikti išsamaus „formalių“ pažeidimų sąrašo Formalaus pažeidimo vertinimo kriterijus taikytas šiais atvejais, kai perkančioji organizacija: pakartotinai vykdė neskelbiamų derybų turus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, 2010); konkurso metu de facto nustatė neįprastai mažos pasiūlymo kainos apibrėžtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Kretingos maistas“ v. Akmenės rajono savivaldybės administracija, 2010); iš pradžių vertino neįprastai mažą kainą, o vėliau tiekėjų kvalifikaciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, 2010); tikrino tiekėjo pasiūlymą „siaurąja prasme“ po to, kai nustatė tiekėjo kvalifikacijos neatitiktį pirkimo sąlygoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kanalų valymas“ v. UAB „Aukštaitijos vandenys“, 2011); pakvietė ekspertą pakartotinai atlikti tiekėjų pasiūlymų vertinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje AB „Požeminiai darbai“, Stulz-Wasser und Prozesstechnik GmbH v. Utenos rajono savivaldybės administracija, UAB „Arginta“, Kruger A/S, UAB „Utenos vandenys“, 2011). , nes tokių pažeidimų identifikavimas yra individualus, be to, tas pats perkančiosios organizacijos sprendimas, priklausomai nuo jį individualizuojančių aplinkybių konkrečioje byloje, gali būti pripažintas formaliu pažeidimu arba, atvirkščiai, – esminiu viešųjų pirkimų principų pažeidimu. Kasacinio teismo konstatuota, kad atitinkamos perkančiosios organizacijos konkretaus veiksmo vertinimas ir kvalifikavimas per se netaikytinas kitiems panašaus pobūdžio perkančiųjų organizacijų pažeidimams, nes dėl kitus ginčus individualizuojančių aplinkybių ir perkančiųjų organizacijų ginčijamų veiksmų padarinių teismai gali spręsti priešingai Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kanalų valymas“ v. UAB „Aukštaitijos vandenys“, 2011. . Perkančiosios organizacijos sprendimų kvalifikavimą kaip esminį ar formalų pažeidimą lemia jos veiksmų padariniai, t. y. ar perkančioji organizacija, pažeisdama VPĮ ir pirkimo sąlygų nuostatas, suvaržė konkretaus (dalyvio) ar hipotetinio tiekėjo (to, kuris nedalyvavo konkurse dėl neteisėtų pirkimo sąlygų) galimybes varžytis dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo, ar ne. Ginče dėl perkančiosios organizacijos priimto sprendimo ir jo pagrindu sudarytos sutarties ginčijimo įrodinėjimo našta tarp šalių pasiskirsto taip, kad ieškovas (tiekėjas) įrodinėja, jog skundžiami sprendimai – esminis viešųjų pirkimų principų pažeidimas, o atsakovas (perkančioji organizacija) ir (ar) trečiasis asmuo (konkurso laimėtojas) – kad jie tėra formalus procedūrinis pažeidimas, nelaikytinas viešųjų pirkimų principų pažeidimu.

Apibendrinant išanalizuotą Lietuvos teismų praktiką, matyti, kad LAT suformavo kelių pakopų teisinį testą, kurį naudojant sprendžiama, ar viešojo pirkimo sutartis teismo ex officio pripažintina niekine. Pirma, svarbus VPĮ (pirkimo sąlygų ar supaprastintų pirkimų taisyklių) pažeidimo, kaip teisinio pagrindo taikyti teisių gynimo priemonę (viešojo pirkimo sutarčiai negalioti), konstatavimas. Antra, turi būti nustatyta, kad pažeidimas yra ne formalus (procedūrinis), o esminis, ir, trečia, toks pažeidimas iš esmės pažeidžia bent vieną (dažniausiai keletą) viešojo pirkimo principų, nustatytų VPĮ 3 straipsnyje. Tokios praktikos formavimą galima vertinti pozityviai, nes tokiu būdu LAT suderino viešųjų pirkimų procesų įgyvendinimą, apibrėžė teisines viešojo pirkimo sutarčių teisėtumo, jų galiojimo sąlygas, taip pat įtvirtino galimybes prognozuoti tiek viešųjų pirkimų procesų baigtį, tiek viešojo pirkimo sutarties įgyvendinimo realumą, baigtumą, ja siekiamų tikslų pasiekimą. Svarbu paminėti, kad tiekėjų teisių gynimo sistemos reglamentavimas yra dinamiškas ir kintamas (tiek ES, tiek Lietuvos teisės lygmeniu), dėl kai kurių teisės normų, įtvirtintų VPĮ V skyriuje (pvz., VPĮ 95¹ str., 95² str.), nėra teisinės praktikos arba ji yra negausi, todėl LAT gairės šioje srityje stabilizuoja aptariamoje teisės srityje plėtojamą praktiką. Kita vertus, tokia jurisprudencija leidžia daryti išvadą, kad viešųjų pirkimų teisiniai santykiai tapo labiau privatiniais, atitolo nuo grynai formalaus formuliarinio, administraciniams santykiams reikšmingo teisėtumo apsaugos.

Teisės doktrinoje pažymima, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai viešųjų pirkimų nustatytų reikalavimų pažeidimas tiesiogiai priklauso nuo perkančiųjų organizacijų „apetito rizikuoti“ Rosemary Boyle, “EU Procurement Green Paper on Modernisation of EU Public Procurement Policy: A Personal Response,” p. 178. . Todėl LAT išgryninta viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia koncepcija, ją taikant sistemiškai su VPĮ 95¹ ir 95² straipsniais, sudaro galimybę konkrečiu atveju realiai įvertinti, kiek tam tikri perkančiųjų organizacijų (planuojami) veiksmai yra rizikingi ir pateisinami. Galiausiai tokia LAT formuojama praktika atitinka ESTT plėtojamą ES viešųjų pirkimų teisės normų aiškinimą ir taikymą. Komisija prieš Vokietiją byloje Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimas Komisija prieš Vokietiją, p. I‑6153. ESTT konstatavo, kad tais atvejais, kai valstybė narė neužtikrina, jog neteisėtai sudaryta viešojo pirkimo sutartis būtų nutraukta, kai teismas pripažįsta esant pažeidimą, turi būti laikoma, kad tokiais veiksmais valstybė pažeidžia ES teisę (dabar Sutarties dėl ES veikimo Žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (Lisabonos sutartis). 260 str.). Vadovaudamasi šiuo ESTT sprendimu ES Komisija yra tos nuomonės, kad minėta ES teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė yra universali, t. y. ne kazuistinė, ir taikoma tik konkrečios bylos aplinkybėms, todėl, ES Komisijos vertinimu, „valstybės narės privalo nutraukti sutartis, kurios buvo sudarytos pažeidžiant ES teisę“ EK žalioji knyga dėl ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimo: efektyvesnės Europos viešųjų pirkimų rinkos kūrimas, p. 26. . Teisės literatūroje ši ES Komisijos nuostata interpretuojama kaip reiškianti, kad vienintelė ir pakankama priemonė padarytam ES viešųjų pirkimų teisės pažeidimui eliminuoti yra viešojo pirkimo sutarties nutraukimas Žr. Totis Kotsonis, “Award of Contract for Additional Services without the Prior Publication of Contract Notice: Commission v. Greece (C-601/10),” p. 59. . Taigi išanalizuota LAT praktika visiškai koreliuoja su ES viešųjų pirkimų teisės, kuri turi būti veiksmingai įgyvendinama nacionalinėje teisėje ir jos taikymo praktikoje, aiškinimo ir įgyvendinimo tendencijomis.

Analizuojant Lietuvos teismų viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia praktiką, svarbi yra praktikos dalis, susijusi su pretenzijos ir ieškinio pateikimo terminais viešųjų pirkimų ginčuose. Tiekėjai, siekdami tinkamai įgyvendinti savo teisę į perkančiosios organizacijos ginčijamų sprendimų ir (ar) sutarties peržiūrą, turi laikytis VPĮ įtvirtintų pretenzijos ir ieškinio pateikimo terminų (VPĮ V skyrius) Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, 2011. . Tais atvejais, kai pretenzijos objektyviai negalima paduoti, nes apie pirkimą tiekėjas nežinojo (tiesioginė sutartis arba neskelbiamos derybos) arba jam nesuteiktas terminas šios paduoti (negaliojančių sandorių prezumpcijos, įtvirtintos VPĮ 95¹ str. 1 d.), tiekėjui VPĮ suteiktas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (VPĮ 94 str. 3 d.). Teismų praktikoje galutinai nesuformuota pozicija, koks ieškinio senaties terminas ginčijant neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį taikytinas ne tiekėjams, o priežiūros ar teisėsaugos institucijoms (Viešųjų pirkimų tarnybai, prokurorams). Pagal iki šiol galiojančią kasacinę praktiką tokiems ieškovams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, nes, pirma, netaikytina CK 1.125 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams, antra, viešąjį interesą ginantis subjektas yra šalis tik procesiniu požiūriu, bet nėra šalis esant ginčo materialiniam teisiniam santykiui, todėl jis objektyviai neturi galimybių operatyviai sužinoti apie VPĮ pažeidimą, trečia, ilgas ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimams, ypač kai juos kelia pareigą ginti viešąjį interesą turintis subjektas, pateisinamas viešųjų pirkimų tikslu Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, UAB „KIA AUTO, 2010. .

Šiuo požiūriu diskutuotinas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, kuriuo Viešųjų pirkimų tarnybai, pritaikant analogiją tiekėjui, nuspręsta, kad šiai institucijai VPĮ suteiktas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas ginčyti perkančiosios organizacijos sudarytą sutartį Žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba v. Vilniaus pedagoginis universitetas, AB Panevėžio statybos trestas, 2011. . Primintina, kad Direktyvos nr. 2007/66 2f straipsnio nuostatomis (1d, b p. ir 2 d.) nustatyti skirtingi terminai skųsti viešojo pirkimo sutartį atsižvelgiant į neteisėtumo pagrindus: ar tai negaliojančio sandorio prezumpcijos (direktyvos 2d str. 1–3 d., VPĮ 95¹ str. 1 d. 1–3 p.) ar visi kiti atvejai (VPĮ 95¹ str. 2 d.) Žr. Deividas Soloveičikas, Karolis Šimanskis, „Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisę“, 2012. . Pažymėtina, kad 180 dienų terminas skųsti perkančiosios organizacijos sprendimus dėl jų pobūdžio ir tiekėjų galimybės sužinoti apie teisių pažeidimą siejamas būtent su negaliojančio sandorio prezumpcijomis (VPĮ 95¹ str. 1 d., 1–3 p.). Kita vertus, viešąjį interesą saugoti įgaliotos institucijos iš esmės yra toje pačioje situacijoje tiek dėl VPĮ 95¹ straipsnio 1 dalies, tiek šio straipsnio 2 dalies nurodytų pažeidimų. Pažymėtina, kad VPĮ 94 straipsnio 4 dalyje vartotina būtent tiekėjo, o ne suinteresuoto asmens sąvoka. Galiausiai abejotina, ar pažodinis naujosios peržiūros direktyvos teksto perkėlimas į VPĮ V skyrių – tikroji įstatymų leidėjo valia riboti kompetentingų institucijų veiksmų laisvę laiko atžvilgiu, ypač atsižvelgiant į nuolatos jo viešai reiškiamą susirūpinimą šią Lietuvos ūkio sritimi. Manytina, kad kyla objektyvus poreikis šiuo požiūriu patikslinti VPĮ 94 straipsnio 4 dalį, derinant teisinių santykių stabilumą ir visuomenės suinteresuotumą viešųjų pirkimų teisėtumu.

2. Atsisakymas pripažinti sutartį negaliojančia

Sutarties pripažinimas negaliojančia negali būti absoliutus, nes visada bus tokių situacijų, kai tokio sandorio pripažinimas niekiniu nebus racionalus, teisingas ir proporcingas. Todėl natūralu, kad tiek viešuosius pirkimus reglamentuojantys ES ir Lietuvos teisės aktai, tiek nacionalinė teismų praktika turėjo plėtoti dar vieną su viešojo pirkimo sutarties negaliojimo institutu glaudžiai susijusį elementą – sąlygas, kai viešojo pirkimo sutartis neturėtų būti pripažįstama negaliojančia, nepaisant jos teisinio prado prieštaravimo teisės normų reikalavimams. Todėl ES direktyvos 2007/66 Žr. 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo. 2d straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuo perkančiosios organizacijos nepriklausoma peržiūros institucija gali nepripažinti sutarties niekine, net jeigu ji buvo sudaryta neteisėtai, jeigu peržiūros institucija, išnagrinėjusi visus atitinkamus aspektus, nustato, kad dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius. Šių nuostatų vieta Lietuvos teisėje yra VPĮ 95² straipsnyje, kur jos buvo perkeltos ir taip įgyvendintos nacionalinėje teisėje. Kalbant apie neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimą pagal minėtas teisės normas pažymėtina, kad teismų praktika dėl to dar nesuformuota. Savo padariniais panašia laikytina 2011 m. balandžio 5 d. kasacinė byla Ta pati teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė pritaikyta ir kitose bylose: žr. 2011 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Nuaras“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, UAB „Aumura“, 2011; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, civilinėje byloje UAB „Fima“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, UAB „Siemens Osakeyhtio“, 2011. , kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl nemokamo vaikų maitinimo viešojo paslaugų sutarties išsaugojimo prieš Direktyvos nr. 2007/66 perkėlimo į VPĮ terminą, taigi VPĮ 95² straipsnio nuostatos sprendžiamam ginčui netaikomos Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, 2011. .

Prieš analizuojant nurodytos bylos ratio, svarbu paminėti, kad šiame kontekste yra svarbus peržiūros procedūroms aktualių VPĮ redakcijų taikymo klausimas. Lietuvos įstatymų leidėjas galbūt apribojo tiekėjų galimybę pasinaudoti naujosios Peržiūros direktyvos nuostatomis, perkeltomis į VPĮ, nes VPĮ nuostatų pakeitimo ir papildymo įstatymo (kuriuo į VPĮ V skyrių buvo inkorporuotos Direktyvos nr. 2007/66 normos) 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos pirkimų procedūros tęsiamos pagal ankstesnės redakcijos VPĮ nuostatas. Pažymėtina, kad teismų praktika šį ribojimą išaiškino ne tiekėjų naudai, su tuo straipsnio autoriai nenorėtų sutikti a fortiori dėl diskutuotino peržiūros procedūrų priskirtinumo viešųjų pirkimų procedūroms.

Lietuvos apeliacinis teismas, iš esmės vadovaudamasis VPĮ nuostatomis dėl pirkimo pradžios ir pabaigos reglamentavimo, yra nurodęs, kad viešųjų pirkimų pretenzijų nagrinėjimas yra sudedamoji viešųjų pirkimų procedūros dalis, ir nepagrįsta laikyti, jog viešųjų ginčų nagrinėjimas nėra viešojo pirkimo procedūra Žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, 2010. . Analogiškai kitoje byloje sprendė ir kasacinis teismas, pažymėdamas, kad, kadangi nagrinėjamu atveju pirkimo procedūros pradėtos iki aptariamo įstatymo įsigaliojimo (naujos redakcijos VPĮ), jos, įskaitant ir teisinių padarinių dėl VPĮ imperatyviųjų nuostatų pažeidimo taikymą, turi būti vykdomos pagal ankstesnės redakcijos VPĮ Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba v. Akmenės rajono savivaldybės administracija, UAB „Affecto Lietuva“, 2011. . Straipsnio autorių nuomone, VPĮ V skyriaus nuostatos daugiausiai yra procedūrinio pobūdžio. Net dėl materialiųjų nuostatų pobūdžio nemanytina, kad VPĮ V skyriaus naujos redakcijos nuostatų taikymas sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus galėtų turėti kokios nors įtakos perkančiųjų organizacijų ar tiekėjų pirkimo sprendimams ir pažeistų teisėtus jų lūkesčius bei lemtų įstatymo grįžtamojo galiojimo problemą (lot. lex retro non agit). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra pripažinęs, jog reikalavimai, susiję su sutartine asmens atsakomybe, teisės normų taikymo laiko atžvilgiu yra nuo sutarties sudarymo atskira prievolė, nes teisės normoms taikyti laiko atžvilgiu nėra jokio tiesioginio sutarties sudarymo ir ginčų, kylančių iš šios sutarties sprendimo, ryšio. Kitaip tariant, sandorio šalių valia sutarties sudarymo metu nėra ir niekaip negali būti veikiama teisės normų, reguliuojančių sutartinę atsakomybę, pasikeitimo ir pasikeitimo galimybės Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Telegausa“ (BUAB „Akrita“) v. UAB „TELE2“, 2010. . Dėl to įstatymų leidėjo valia nustatyti VPĮ normų taikymo laiko atžvilgiu taisykles „pirkimo procedūroms“ neapima VPĮ V skyriuje įtvirtintų procedūrų bent jau dėl VPĮ 7 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo. Visų pirma kasacinio teismo praktikoje dėl VPĮ 7 straipsnio pasisakyta, kad ši norma aiškintina tik kaip reiškianti perkančiosios organizacijos veiksmų ribojimą Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, 2011. . Kita vertus, jei ši pirmiau nurodyta VPĮ norma lemtų pirkimo procedūrų tąsą (pirkimas trunka, kol nesudaryta sutartis) taip, kad taikomos pirkimo paskelbimo metu galiojusios VPĮ V skyriaus nuostatos, galėtų kilti dviprasmės situacijos, kai nuo teismo sprendimo taikyti ar ne laikinąją apsaugos priemonę, konkurso laimėtojui ir perkančiajai organizacijai uždraudžiančią sudaryti viešojo pirkimo sutartį, priklausytų, ar pirkimo procedūros, įskaitant peržiūros procedūrą, trunka, ar ne.

Pirmiau nurodytoje Kretingos maisto byloje priimtas sprendimas (bent jau siauruoju požiūriu) negali būti laikomas tapačiu sprendimu, priimtinu pagal VPĮ 95² straipsnio nuostatas, dėl šių priežasčių: neteisėtai sudarytas sandoris teismo sprendimu neišsaugotas, o panaikintas, jo šalims laikinai išsaugant iš jo kylančias teises ir pareigas tik tam, kad nekiltų neproporcingai neigiamų padarinių ne šalims, o socialiai pažeidžiamai visuomenės grupei; laikinas teisių ir pareigų išsaugojimas lemia, kad perkančioji organizacija su ieškovu grąžinami į prieš pažeidimą buvusią padėtį ir su juo dar vykdant tą patį pirkimą gali būti sudaryta viešojo pirkimo sutartis likusiam terminui, o sutarties termino sutrumpinimas kaip alternatyvioji sankcija reiškia, kad, jai pasibaigus, perkančioji organizacija vykdys, jei tam turės poreikį, naują viešąjį pirkimą.

Nepaisant nurodytų VPĮ tarpinių redakcijų taikymo ypatumų teisinėje praktikoje, ši LAT byla svarbi tuo, kad joje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, kuriomis mutatis mutandis turėtų būti vadovaujamasi taikant VPĮ 95² straipsnį. Pirmoji svarbi analizuojama kasacine byla suformuota nuostata yra ta, kad nors, kaip minėta, viešojo pirkimo sutarties neteisėtumas tais atvejais, kai tokia sutartis sudaryta šiurkščiai pažeidžiant VPĮ, yra itin realus, vis dėlto gali būti teisinių situacijų, kai tokia sutartis, nepaisant jos teisei priešingo prado, nebus pripažinta negaliojančia (kalbant apie situacijas, kai taikomas VPĮ 95² straipsnis, nes, minėta, analizuojamoje kasacinio teismo byloje teismas pačią viešojo pirkimo sutartį panaikino, tačiau sprendė dėl tokia sutartimi sukurtų teisinių padarinių išsaugojimo. Esant galiojančiam teisiniam reglamentavimui (VPĮ 95² str.) LAT nurodyta taisyklė būtų svarbi ta apimtimi, kiek nurodoma, jog apskritai galimos tokios situacijos, kai sutartis sudaryta neteisėtai, tačiau nebūtų pripažinta negaliojančia).

Toliau kasacinis teismas pasisakė dėl viešojo intereso sampratos ir teismo pareigos jį savarankiškai ginti. Teismas nurodė, kad VPĮ nuostatose nenustatyta konkrečių būdų ginti viešąjį interesą, tačiau, sprendžiant ginčus, kylančius iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, įstatymas per se nesudaro kliūčių, atvirkščiai, – įpareigoja teismą jį ginti. Tokia teismo pareiga yra konstitucinė jo priedermė, tiesiogiai kylanti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio. LAT pažymėjo, kad viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas ir kad jo sąvoka yra vertinamoji, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant kiekvieną konkretų atvejį. Tada kasacinis teismas nurodė, kad pagal jo formuojamą viešųjų pirkimų ginčų praktiką viešasis interesas apima tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu (preke, paslauga, darbų rezultatu) ir jo teikiama nauda, tiek visuomenės interesą užtikrinti sąžiningą konkurso dalyvių varžymąsi. Iš to, kaip formuojama viešojo intereso samprata viešųjų pirkimų bylose, matyti, kad LAT skiria dvi šio elemento sudedamąsias dalis: a) viešasis interesas – sąžininga konkurencija, VPĮ imperatyvų ir jame įtvirtintų principų (VPĮ 3 str.) besąlyginis laikymasis ir b) viešasis interesas – viešojo pirkimo sutartimi de facto sukurta (kuriama) nauda ir ekonominis, socialinis, finansinis ir kitoks pozityvus rezultatas visuomenei. Papildomai LAT nurodė, kad viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus, nė vienas iš jų a priori neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu. Teismas, priimdamas sprendimą ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda, jį turėtų grįsti faktine ar realiai numatoma žala visuomenei ar jos daliai, neigiama įtaka žmonių gerovei.

Ši kasacinio teismo argumentacija suponuoja VPĮ 95¹ straipsnio 2 dalies, taip pat VPĮ 95² straipsnio taikymo pagrindus. Vertinant sistemiškai šias VPĮ teisės normas kartu su šioje publikacijoje išanalizuota Lietuvos kasacinio teismo praktika matyti, kad, analizuodamas konkrečią situaciją, teismas turėtų vertinti padarytą VPĮ pažeidimą, jo intensyvumą, t. y. jis formalus ar esminis, ar dėl to iš esmės pažeisti viešųjų pirkimų principai. Tada teismas privalo vertinti, ar tokiu pažeidimu ir, jeigu taip, tai kiek yra padaryta žalos viešajam interesui. Papildomai teismas privalo įvertinti, kuri viešojo intereso dalis dominuoja ir atitinkamai, kas turi būti ginama – tiekėjo (kartu visos visuomenės) teisė į teisėtą viešąjį pirkimą, pripažįstant viešojo pirkimo sutartį niekine VPĮ (principų) esminio pažeidimo atveju ar visuomenės gaunama nauda iš de jure niekinės, tačiau faktinį pozityvų (ekonominį, socialinį ir kt.) rezultatą sukuriančios ir šalių vykdomos sutarties, kai viešojo pirkimo sutartis nepripažįstama negaliojančia. Remiantis atliktu teisiniu tyrimu galima daryti išvadą, kad būtent toks „juridinis algoritmas“ turi būti įgyvendinamas kiekvienu konkrečiu atveju, kai sprendžiamas viešojo pirkimo sutarties (ne)galiojimo klausimas. Atitinkamai, jeigu viena iš civilinės bylos šalių reikalauja pripažinti sutartį negaliojančia, kita visada gali argumentuoti jos išsaugojimo būtinybe vadovaujantis minėtais teisiniais ir faktiniais pagrindais. Nesant šalies prašymo pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia, teismas savo iniciatyva turi taikyti aptartą Lietuvos teismų praktikoje plėtojamą taisyklę dėl teismo pareigos būti iniciatyviam ginant viešąjį interesą per viešojo pirkimo sutarties pripažinimą negaliojančia ir spręsti dėl sutarties negaliojimo ex officio.

Lietuvos teismų praktikoje galima aptikti ir kitokių minėtų taisyklių ir VPĮ 95² straipsnio taikymo pavyzdžių. Vienoje iš naujausių Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtų civilinių bylų teismas sprendė dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia sąlygų Žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje A, Ž, ir ko UAB v. VšĮ Raseinių hipodromas, 2012, . Teismas nustatė, kad ieškovas kreipėsi į teismą įrodinėdamas, jog perkančioji organizacija, organizuodama viešojo pirkimo procedūras, pažeidė VPĮ ir jos paskelbtas viešojo pirkimo sąlygas, bei reikalavo priteisti dėl to patirtą žalą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo minėtų norminių teisės aktų pažeidimus ir inter alia savarankiškai pripažino sudarytą viešojo pirkimo sutartį negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iki 2010 m. kovo 2 d. galiojusio VPĮ normos nereglamentavo teismo veiksmų pirkimo sutarčių atžvilgiu tais atvejais, kai pirkimo procedūrose nustatomi VPĮ reikalavimų pažeidimai. O vykdant aktualų viešąjį pirkimą pagal VPĮ 95¹ ir 95² straipsnius, teismo vertinimu, yra reglamentuota, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis pirkimo sutartis (ne)pripažįstama negaliojančia ar taikomos alternatyvios sankcijos. Teismas pažymėjo, kad VPĮ 95¹ straipsnyje nustatyti atvejai, kada teismas pripažįsta pirkimo sutartį negaliojančia (šio straipsnio 1 dalis), gali pripažinti ją negaliojančia (šio straipsnio 2 dalis), negali pripažinti jos negaliojančia (šio straipsnio 3, 4 dalys). Apeliacinis teismas aiškino, kad VPĮ 95² straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atvejis, kai neteisėtai pagal VPĮ 95¹ straipsnio 1 dalies nuostatas sudaryta pirkimo sutartis gali būti nepripažinta negaliojančia. Teismas priėjo prie išvados, kad iš nurodytų teisės normų analizės matyti, jog jos, nustačius viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės normų pažeidimus, nenustato imperatyvo visais atvejais pripažinti sandorius negaliojančiais – tam tikrais atvejais sudarytai pirkimo sutarčiai pripažinti negaliojančia reikia nustatyti atitinkamas sąlygas (VPĮ 95¹ str. 1 d.), teismas gali (taigi, neprivalo) pripažinti pirkimo sutartį negaliojančia ir kitų VPĮ 95¹ straipsnio 1 dalyje nenurodytų, šio įstatymo imperatyvių nuostatų pažeidimo atvejais (VPĮ 95¹ str. 2 d.), be to, tam tikromis aplinkybėmis ir apskritai neteisėtai pagal VPĮ 95¹ straipsnio 1 dalies nuostatas sudaryta pirkimo sutartis gali būti nepripažinta negaliojančia (VPĮ 95² str. 2 d.). Teismas nustatė VPĮ 95 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir nurodė, kad vien šių teisės normų pažeidimas per se nelemia sutarties pripažinimo negaliojančia, nes, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tam dar būtina konstatuoti neigiamą įtaką teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ir šio dalyvio galimybėms pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties sudarymo. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nekonstatavo, o iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas turėjo galimybių pasinaudoti savo teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties sudarymo ir jomis naudojosi – pareiškė reikalavimą tik dėl žalos atlyginimo ir atsisakė reikalavimo pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismo manymu, tokio pobūdžio ginče teismui, remiantis CPK 265 straipsnio 2 dalimi, nėra suteikta teisė viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. teisė patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl to pirmosios instancijos teismo savo iniciatyva (dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia) išspręstų reikalavimų dalyje priimtas sprendimas naikintinas. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi pozicijos, kad, pirma, nurodyti imperatyvūs VPĮ pažeidimai nebūtinai reiškia teismo pareigą pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia, antra, atvirkščiai, vadovaujantis VPĮ 95² straipsnio 2 dalimi teismas gali (bet neprivalo) pripažinti tokią sutartį negaliojančia, trečia, kad tokia sutartis būtų pripažįstama negaliojančia būtina konstatuoti neigiamą įtaką teismui prašymą pateikusio ar ieškinį pareiškusio dalyvio galimybėms sudaryti pirkimo sutartį ir šio dalyvio galimybėms pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis iki pirkimo sutarties sudarymo ir, ketvirta, teismas negali ex officio išeiti už ieškinio ribų, t. y. spręsti sutarties negaliojimo klausimą, jeigu tiekėjas, kuris prašo taikyti kitas jo pažeistų teisių gynimo priemones (VPĮ 93 str.), pats to nereikalauja.

Vertinant apeliacinės instancijos teismo argumentaciją išanalizuotos Lietuvos teismų praktikos ir VPĮ teisės normų kontekste, galima teigti, kad aptariamas pavyzdys yra kontroversiškas. Pirmiausia abejonių kelia padaryta išvada, kad apskritai VPĮ imperatyvų pažeidimas nesuponuoja teismo pareigos pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia, kai ištirta LAT praktika suponuoja tokią teismų pareigą. Antra, kritiškai vertinamas teismo išaiškinimas, kad, esant VPĮ 95 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimams, viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia sietinas su tiekėjo galimybėmis gintis kitomis nei sutarties pripažinimas negaliojančia priemonėmis. Tokia argumentacija eliminuoja viešojo intereso, kaip elemento, kurį teismas turi vertinti ir ginti, svarbą viešųjų pirkimų bylose, o tai prieštarauja išanalizuotai Lietuvos teismų praktikai ir joje taikomoms taisyklėms. Be to, viešojo intereso sampratą, kaip nurodyta LAT nagrinėtoje Kretingos maisto byloje, sudaro dvi dalys – imperatyvų laikymasis ir visuomenės gaunama nauda iš sutarties. Nurodyta apeliacinės instancijos teismo pozicija neatspindi antrosios viešojo intereso sampratos dalies, nes atsisakymą pripažinti sutartį negaliojančia teismas siejo išimtinai su tiekėjo galimybėmis alternatyviai ginti savo teises, o, manytina, VPĮ 95² straipsnio 2 dalies tikslinė paskirtis yra pirmiausia įvertinti visuomenės gaunamą naudą iš vykdomos viešojo pirkimo sutarties ir atsisakyti ją pripažinti negaliojančia, jeigu tai lemtų „neproporcingai neigiamų padarinių atsiradimą“ Jane Golding, Paul Henty, “The New Remedies Directive of the EC: Standstill and Ineffectiveness,” p. 151. . Taigi, apeliacinės instancijos teismo argumentacija buvo labiau pažodinė nei tikslinė (teleologinė), kuri neatitinka LAT formuojamos praktikos tapačiomis teisinėmis situacijomis. Galiausiai paminėtina, kad teismas padarė procesinę išvadą, priešingą CPK 423⁸ straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, ir neaišku, kodėl nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas neprivalėjo taikyti CPK nustatytų lex specialis procesinių normų. Autorių nuomone, tokio pobūdžio išvados (in corpore) neturėtų tapti suformuota Lietuvos teismų VPĮ 95² straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo praktika.

Išvados

Atliktas mokslinis tyrimas leidžia daryti šias išvadas:

Viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia teisiniai kriterijai yra išplėtoti Lietuvos teismų praktikos dar iki jų įtvirtinimo ES tiekėjų teisių gynimo direktyvose (angl. Remedies directives) ir VPĮ. Remiantis LAT suformuota nacionaline teismų praktika laikoma, kad viešojo pirkimo sutartis turi būti pripažįstama negaliojančia, jeigu ją sudarant buvo pažeisti imperatyvūs ES ir Lietuvos teisės aktų reikalavimai.

Teismų praktika taikant aptartą tiekėjų teisių gynimo vykdant viešuosius pirkimus priemonę yra dinamiška, nuolat plėtojama ja tobulinant, atsižvelgiant į kintamą socioekonominę ir teisinę aplinką. Lietuvos teismai yra tos nuostatos, kad ne kiekvienas VPĮ pažeidimas lems viešojo pirkimo sutarties pripažinimą negaliojančia, o tik toks, kuris dėl savo esmės stipriai pažeis viešojo pirkimo principus (VPĮ 3 str.), o tai lems tiekėjų konkurencijos ribojimą ir esminį jų teisių suvaržymą. Be to, taikyti sutarties pripažinimą negaliojančia esminę reikšmę turi ir vertinimas viešojo intereso elementų – sąžiningos tiekėjų konkurencijos ir visuomenės suinteresuotumo pirkimo objektu ir jo teikiama nauda – pusiausvyros.

Teismų praktikos yra suformuotos viešojo pirkimo sutarties nepripažinimo negaliojančia, nepaisant padarytų esminių VPĮ pažeidimų, sąlygos. Šie kriterijai taikytini išimtiniais atvejais, jais taip pat turi būti vadovaujamasi aiškinant ir taikant tam tikras VPĮ V skyriaus normas.

Literatūra

Norminiai teisės aktai

• 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo.
• 2007 m. gruodžio 13 d. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (Lisabonos sutartis).
• Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 2002, nr. 36-1340.
• Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 1996, nr. 84-2000.

Specialioji literatūra

• Boyle, Rosemary, “EU Procurement Green Paper on Modernisation of EU Public Procurement Policy: A Personal Response,” Public Procurement Law Review, 2011, vol. 20, no. 5, pp. NA171–184.
• Golding, Jane; Paul Henty, “The New Remedies Directive of the EC: Standstill and Ineffectiveness,” Public Procurement Law Review, 2008, vol. 17, no. 3, pp. 146–154.
• Kotsonis, Totis, “Award of Contract for Additional Services without the Prior Publication of Contract Notice: Commission v. Greece (C-601/10),” Public Procurement Law Review, 2012, vol. 21, no. 2, pp. NA55–NA61.
• Soloveičikas, Deividas, „Viešųjų pirkimų principai: jų taikymas remiantis Europos Teisingumo Teismo ir Lietuvos teismų praktika“, Justitia, 2008, nr. 3 (69), p. 27–40.
• Soloveičikas, Deividas; Karolis Šimanskis, „Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisę“, Teisė, 2012, t. 83, p. 98–117.

Praktinė medžiaga

• EK žalioji knyga dėl ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimo: efektyvesnės Europos viešųjų pirkimų rinkos kūrimas, 2011.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1981 m. vasario 17 d. sprendimas Komisija prieš Italiją, 133/80, Rink. 1981, p. 457.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987 m. liepos 9 d. sprendimas CEI / Association intercommunale pour les autoroutes des Ardennes, 27/86, 28/86 ir 29/86, Rink. 1987, p. 3347.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimas Telaustria ir Telefonadress, C-324/98, Rink. 2000, p. I-10745.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimas Fabricom, C-21/03 ir C-34/03, Rink. 2005, p. I-1559.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 11 d. sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03, Rink. 2005, p. I-1.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C‑503/04, Rink. 2009, p. I‑6153.
• Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos nr. 2-1566/2010.
• Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba v. Vilniaus pedagoginis universitetas, AB Panevėžio statybos trestas, bylos nr. 2A-1513/2011.
• Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Per Aarsleff A/S v. UAB „Šakių vandenys“, bylos nr. 2A-1659/2012.
• Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje A, Ž, ir ko UAB v VšĮ Raseinių hipodromas, bylos nr, 2A-1689/2012,
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos nr. 3K-7-304/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos nr. 3K-3-416/2005.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Abovita“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, bylos nr. 3K-3-295/2007.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos nr. 3K-3-578/2007.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės statyba“, Vilniaus miesto savivaldybė, bylos nr. 3K-3-458/2007.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, bylos nr. 3K-3-583/2008.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fima“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos nr. 3K-3-185/2008.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „ If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos nr. 3K-3-252/2009.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje IDT Biologija GmbH v. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, bylos nr. 3K-3-506/2009.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“, bylos nr. 3K-3-505/2009.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos nr. 3K-3-323/2009.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos nr. 3K-3-25/2009.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, bylos nr. 3K-3-150/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Telegausa“ (BUAB „Akrita“) v. UAB „TELE2“, bylos nr. 3K-3-176/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Kretingos maistas“ v. Akmenės rajono savivaldybės administracija, bylos nr. 3K-3-216/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bylos nr. 3K-3-145/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos nr. 3K-3-425/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, UAB „KIA AUTO, bylos nr. 3K-3-339/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos nr. 3K-3-155/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Specialus autotransportas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos nr. 3K-3-249/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kanalų valymas“ v. UAB „Aukštaitijos vandenys“, bylos nr. 3K-3-231/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba v. Akmenės rajono savivaldybės administracija, UAB „Affecto Lietuva“, bylos nr. 3K-3-507/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, tretieji asmenys UAB „ERP“, UAB „Inta“, UAB „NT Service“, UAB „HNIT-Baltic“, bylos nr. 3K-7-404/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos nr. 3K-3-119/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Arginta“, Kruger A/S, UAB „Utenos vandenys“, bylos nr. 3K-3-407/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (Panevėžio apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), bylos nr. 3K-3-436/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Corpus A“ v. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos nr. 3K-3-280/2012.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Autokausta“ v. VĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras, bylos nr. 3K-3-132/2012.

The Ineffectiveness of a Public Contract According to Lithuanian Case-Law

Summary. The main focus of the article is the development of ineffectiveness of a public contract as a remedy in public procurement in Lithuanian case-law. It is important to note that this remedy has been applied in Lithuanian legal practice for many years already even before its inclusion into the EC Directives and Lithuanian law on public procurement. Thus, the concept that has been alien to most of EC Member States national jurisdictions has been quite common in Lithuanian legal practice for a long time. However, there are many challenges for Lithuanian courts as they must adjust the practice they have been applying to a new legal environment that has changed. Thus, the scholar analysis of previously applied legal conditions is important and needed to find out what guidelines must be drawn for the future Lithuanian case-law which has to be implemented in the light of new EC and national legal regulation. The article contains two parts. In the first one the authors examine mainly the case-law of Lithuanian Supreme Court on ineffectiveness itself and general as well as particular legal conditions for its application. Besides, there is a proper focus on the evolution of the obligatory criteria of ineffectiveness according to judge-made law. The second part focuses on the exception of this doctrine, in particular discussing the legal conditions when a public contract might or must be “saved” even if it has been awarded in breach of EC or Lithuanian public procurement law. It has to be mentioned that this article does not provide analysis of EC Directives or Lithuanian public procurement law except in cases where it is needed for the whole context of the text. At the end of the article the authors provide the conclusions based on scholar analysis. The article was prepared by making references mainly to rich Lithuanian case-law. Also legal literature was used to make the analysis relevant and proper.

Keywords: public procurement, public procurement contract, public procurement law, Lithuania, European Union.