Straipsnis Informacijos laisvės apsaugos problemos Konstitucinio Teismo praktikoje

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjamos ypač aktualios vadinamosios naujos demokratijos visuomenės informacijos laisvės apsaugos problemos konstitucinėje jurisprudencijoje. Ši laisvė svarbi šiuolaikinės visuomenės žmogui. Asmens teisės į informaciją pagrindai suformuluoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje. Įvairūs šios laisvės aspektai užfiksuoti ir kituose Konstitucijos straipsniuose. Todėl informacijos klausimų teisinis reguliavimas yra konstitucinės kontrolės objektas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nagrinėjęs bylas dėl šios konstitucinės laisvės apsaugos. Interpretuodamas Konstitucijos normas, įtvirtinančias šią laisvę, jis padarė keletą tolesnei praktikai svarbių išvadų: ši laisvė ne tik asmeninė, bet ir pliuralistinės demokratijos užtikrinimo pagrindas; ji tiesiogiai susijusi su kitų pagrindinių teisių įgyvendinimu. Įgyvendinant šią laisvę, ypač svarbios audiovizualinės priemonės. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad informacinius santykius reguliuojančių normų konstitucingumo problemas galima spręsti tik platesniame kontekste tiriant informacijos laisvės sampratą ir galimybes ją riboti. Būtina matyti ne vien susiduriančių vertybių koliziją, bet visą teisinį-socialinį foną. Informacijos laisvė neabsoliuti, ji ribojama tik įstatymu siekiant apsaugoti atitinkamas konstitucines vertybes. Straipsnyje analizuojamos minėtos problemos, su kuriomis Konstitucinis Teismas susidūrė svarstydamas Alkoholio kontrolės ir Tabako kontrolės įstatymų, Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymų, Lietuvos radijo ir televizijos statuto ir kitų teisės normų aktų konstitucingumo klausimus.

Pagrindiniai žodžiai: konstitucinė jurisprudencija, informacijos laisvė, informacijos laisvės apsauga, alkoholio kontrolė, tabako kontrolė, valstybės paslaptys, valstybės paslapčių apsauga, Lietuvos radijo ir televizijos statutas.

1.Spauda, radijas, televizija vis dažniau kartoja žodžius „informacijos amžius“. Kartais net bandoma mus įtikinti, kad jis jau prasidėjo. Akivaizdu, kad žinios, visokio pobūdžio informacija įgyja vis didesnę reikšmę. Visuotinai pripažįstama, kad šiuolaikinėje visuomenėje informacija, šalinanti nežinojimą, neapibrėžtumą, daranti žmogaus elgesį prasmingą, tapo sąmoningai suvoktu žmogaus poreikiu. Todėl vis plačiau diskutuojama apie besiformuojančią informacinę visuomenę. Turima galvoje tokia visuomenė, kurios svarbiausias produktas – informacija, o pagrindiniai ištekliai – žinios. Tiek asmens, tiek susivienijimo ar visos visuomenės sėkmes ar nesėkmes lems sugebėjimas išnaudoti kūrybines galias, o ne vien materialiniai ištekliai. Išorinė informacinės visuomenės išraiška – kompiuteriai, telekomunikacijos, „Interneto“, „Minitelo“ sistemos ir t. t.

Požiūrio į informacijos reikšmę žmonių gyvenimui pokyčius atspindi ir teisės normos. Jei palygintume 1922 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 15 straipsnio lakonišką nuostatą apie piliečiams garantuojamą žodžio ir spaudos laisvę su dabar galiojančios 1992 metų Konstitucijos 25 straipsnio nuostatomis, inspiruotomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos sprendimų, matytume išplėstą teisę į informaciją, padidėjusį jos vaidmenį. Tokia laiko dvasia. Nors, matyt, ne vien technologijos lems informacijos kaupimą, platinimą ir vartojimą. Reikėtų nepamiršti žmogaus prigimties ir visuomenės raidos ypatumų.

Informacijos laisvė, teisė į informaciją – reikšminga žmogaus statuso šiuolaikinėje visuomenėje dalis. Paprastai informacijos laisvė traktuojama plačiąja prasme ir apima žodžio laisvę, laisvę turėti ir reikšti įsitikinimus, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių laisvę. Šios teisės įgyvendinimas susijęs, viena vertus, su asmens teise naudotis įvairiausia informacija, kita vertus, – su tokiu naudojimusi ja, kad nebūtų pažeistos kitų asmenų taip pat ne mažiau svarbios pagrindinės teisės. Šių klausimų reguliavimas, pripažinus konstitucinį teisės į informaciją statusą, tapo ir konstitucinės kontrolės objektu. Todėl šiame straipsnyje ir pabandysime panagrinėti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, susiklosčiusią sprendžiant sudėtingas asmens informacijos laisvės apsaugos problemas.

Konstitucinė justicija žmogaus teises ir laisves traktuoja remdamasi Konstitucija, kartais – atskira jos norma arba keliomis. Kartais remiamasi Konstitucija kaip vieninga sistema, leidžiančia formuluoti konkretų konstitucinį principą.

Asmens informacijos laivės pagrindai suformuluoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 skyriaus „Žmogus ir valstybė“ 25 straipsnyje, kuriame įtvirtintos šios nuostatos:

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Spustelėjus išskleisti...

Informacijos laisvei apibrėžti ne mažiau svarbios Konstitucijos 44 straipsnio nuostatos:

Masinės informacijos cenzūra draudžiama. Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.

Spustelėjus išskleisti...

Informacijos laisvės įvairius aspektus fiksuoja ir kitos konstitucinės normos:

Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (22 str.),

Spustelėjus išskleisti...

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. […] Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (26 str.),

Spustelėjus išskleisti...

Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. […] Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką (33 str.),

Spustelėjus išskleisti...

„Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus“ (36 str.) ir t. t.

Į šias normas visų pirma ir krypsta konstitucinės justicijos akys, aiškinamas jų turinys, ribos. Tai – konstitucinė ginčų sprendimo bazė, išeities pozicija.

Teisinė sistema pagrįsta tam tikra normų hierarchija. Teisės ribos nubrėžtos aukščiausiu – konstituciniu lygiu – pasikartoja jas sukonkretinant žemesniu lygiu – įstatyminiame ar poįstatyminiame akte. Kitaip sakant, konstitucines normas, įtvirtinančias pagrindines teises ir laisves, turi atitikti tų pačių normų reguliavimas žemesniu teisiniu lygiu. Pažeidus tokias ribas iškyla grėsmė visai sistemai. Dėl to ir būtina žemesnio lygio normų konstitucingumo kontrolė. Pasak M. Riomerio,

kadangi žemesnioji teisė negali prieštarauti aukštesniajai, kuri ją imperatyviai aprėžia, tai ten, kur aukščiau įstatymo yra kurios nors pagrindinės steigiamosios teisės normos, ten įstatymai bus teisėti ar neteisėti, atsižvelgiant į jų santykiavimą su tų pagrindinių steigiamųjų normų imperatyvais […] Mykolas Römeris, Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose, p. 25. .

Spustelėjus išskleisti...

Santykius, susijusius su asmens teise į informaciją, reguliuoja daugelis įstatymų: Visuomenės informavimo, Nacionalinio radijo ir televizijos, Gyventojų registro, Valstybės paslapčių ir jų apsaugos, Operatyvinės veiklos, Teismų, Policijos, Prokuratūros, Valstybės sienos apsaugos, Muitinės, Statistikos ir kiti įstatymai. Šių įstatymų normas detalizuoja, sukonkretina daugybė poįstatyminių aktų. Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisės į informaciją požiūriu svarbu, kad įstatymų ir poįstatyminių aktų normos nepažeistų Konstitucijos normų numatytų ribų, kad būtų apsaugota ši Konstitucijos garantuota asmens teisė.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje konstitucinės asmens teisės į informaciją išnagrinėta ne tiek daug. Tačiau, mano manymu, šie sprendimai, o ypač kai kurių iš jų argumentai, neabejotinai svarbūs tolesnei pagrindinių teisių apsaugos raidai. Padėti šios kategorijos bylų nagrinėjimo pagrindai, ryškėja įstatymų leidėjui ar poįstatyminius aktus priimančioms institucijoms keliami reikalavimai.

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas, interpretuodamas Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias asmens teisę į informaciją, padarė keletą išvadų, kurios įgijo principinę reikšmę nagrinėjant informacijos santykius reguliuojančių teisės aktų konstitucingumo klausimus.

Pirmoji iš jų atskleidžia ypatingą šios asmens teisės pobūdį. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1997 metų vasario 13 d. nutarime,

kiekvienas žmogus turi savo pažiūras ir įsitikinimus, o nevaržoma galimybė juos reikšti yra elementari prielaida jam bendrauti su kitais žmonėmis. Tik laisvai keičiantis informacija atsiveria galimybė plėsti savo žinias, ugdyti pasaulėžiūrą, tobulėti kaip asmenybei.

Spustelėjus išskleisti...

Taip pažymėta šios teisės svarba saugant žmogiškąjį orumą, asmenybės tobulėjimą. Tačiau tai tik vienas šios teisės aspektų. Ne mažiau svarbus ir kitas šios teisės aspektas – to paties nutarimo teiginys, kad

laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualias nuomones, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos tautos valios formavimą. Būtent dėl to informacijos laisvė yra pamatinis pliuralistinės demokratijos elementas.

Spustelėjus išskleisti...

Todėl galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę ir pažiūras bei laisvai jas skleisti traktuojama kaip būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti.

Antra išvada – „žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus galimybe gauti iš įvairių šaltinių informaciją“ – rodytų šios laisvės vietą pagrindinių teisių ir laisvių sistemoje. Ši teisė – viena iš svarbiausių garantijų, kad bus gerbiamos ir kitos teisės bei laisvės. Kitaip sakant, veiksmingas informacijos teisės įgyvendinimas laiduoja sėkmingą kitų pagrindinių teisių įgyvendinimą. Tokia nuostata ypač svarbi teisės kūrimo praktikoje atribojant informacijos laisvės saugomą teisinę erdvę.

Ir be nuodugnesnės Konstitucijos nuostatų analizės matyti, jog teisės į informaciją teisinė erdvė yra labai plati. Informaciniai santykiai – tai ne vien informacijos ieškojimas, gavimas ir skleidimas. Vargu ar galėtume kalbėti apie šios teisės įgyvendinimą visiškai pamiršę žiniasklaidos veiklą, kritikos (neigiamos informacijos) reiškimą, tikėjimo išpažinimą, meno ar mokslo kūrėjų laisvę. Tai papildomi šios teisės elementai. Demokratinės valstybės įstatymai įtvirtina ir gina ne tik subjektyvią žmogaus teisę, bet ir dėl šios teisės institucinės reikšmės – žiniasklaidos laisvę, kaip teisės į informaciją išraiškos objektyviąją formą. Valstybė privalo nustatyti taisykles, kurios leistų veiksmingai veikti žiniasklaidos priemonėms. Tų santykių apsaugos lygis nėra vienodas. Ne viename Konstitucinio Teismo nutarime akcentuota radijo ir televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonių, išskirtinė padėtis, laiduojanti informacijos laisvę. Tai būtų trečioji išvada.

Ypač didelį dėmesį audiovizualinių priemonių veiklai Konstitucinis teismas grindžia ne konkrečia Konstitucijos norma, bet jį sieja su „beveik neribotomis galimybėmis daryti poveikį (tiek teigiamą, tiek neigiamą) žmonėms ne tik vienos valstybės, bet ir regionų, net kontinentų ar viso pasaulio mastu“. Dėl tokio ypač didelio poveikio plačiajai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, joms keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms. Konstitucinio Teismo 1995 metų balandžio 25 d. nutarime pažymėta, kad

informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinėms masinės informacijos priemonėms, vykdymu. Įstatymais gali būti reglamentuojama informacijos priemonių naudojimo tvarka, nes, pavyzdžiui, nustatant radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygas, atsižvelgiama į jų technines charakteristikas.

Spustelėjus išskleisti...

Be to, pažymima, jog dėl riboto transliavimo kanalų skaičiaus sumažėja tikimybė, kad konkuruojančios stotys ištaisys daromas klaidas ir kompensuos dėl tendencingos informacijos visuomenei padarytą žalą.

Tiesa, Konstitucinio Teismo argumentas dėl audiovizualinių priemonių techninių galimybių jau dabar dėl spartaus ryšių priemonių tobulėjimo atrodo kiek senamadiškas. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas atsisakė tokio motyvo. Europos žmogaus teisių teismo bylos Informationsverein Lentia ir kiti prieš Austriją 1993 metų lapkričio 24 d. sprendimo komentare V. Bergeris nurodė, jog šis teismas, paneigdamas Austrijos nacionalinių teismų teiginius apie techninių sąlygų svarbą audiovizualinių priemonių veiklai reguliuoti, pažymėjo, kad „atsižvelgiant į pastarųjų dešimtmečių technikos progresą, minėti ribojimai šiandien nebegali būti pateisinti paaiškinimais dėl dažnių arba kanalų, esančių dispozicijoje, skaičiaus“ Vincent Berger, Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, p. 493. . Tai modernesnis požiūris. Nacionalinės institucijos paprastai konservatyvesnės.

Ne mažiau už minėtas išvadas svarbus Konstitucinio Teismo 1997 metų vasario 13 d. nutarime išreikštas apsisprendimas, kad informacijos santykius reguliuojančių normų konstitucingumo klausimą „įmanoma spręsti tik platesniame kontekste, tiriant informacijos laisvės sampratą ir galimybes tą laisvę riboti“. Dėl jau minėto ypatingo informacijos laisvės pobūdžio, jos institucinės reikšmės kiekvienoje byloje būtina matyti ne vien susiduriančių konkrečių vertybių koliziją, bet ir visą teisinį-socialinį foną. Būtent toks, platesnis, nagrinėjimo kontekstas paryškina vienokio ar kitokio sprendimo prasmingumą, jį geriau paaiškina.

3. Teisė į informaciją, kaip ir kitos pagrindinės teisės, nėra absoliuti. Jos ribas lemia šios konstitucinės vertybės santykis su kitomis Konstitucijoje įtvirtintomis teisės vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves, kitas teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Konstitucinė norma nustato ir šios teisės ribojimo pagrindus. Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Spustelėjus išskleisti...

Pažymėtina, kad Konstitucijos 145 straipsnyje taip pat yra numatyti ir išimtiniai teisės į informaciją laikino apribojimo pagrindai karo ar nepaprastosios padėties atvejais.

Kaip matome, tokios ribos gali būti nubrėžtos tik įstatymu, ir jas lemia informacijos laisvės susidūrimas su kitomis pagrindinėmis teisėmis (teise į sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą ir kt.) arba su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (dorove, konstitucine santvarka, priemonėmis prieš nusikalstamus veiksmus). Toks ribojimas analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsniui, garantuojančiam žmogaus teisę laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Jis numato galimybę riboti šią teisę laikantis trijų sąlygų: pirma, tai turi būti „būtina demokratinėje visuomenėje“, antra, „numatyta nacionaliniais įstatymais“ ir trečia, tuo turi būti siekiama ginti tokias vertybes kaip valstybės saugumas, teritorijos vientisumas, viešoji tvarka, kelio teisės pažeidimams ir nusikaltimams užkirtimas, žmogaus sveikata ir moralė ir kt. Tokių standartų laikosi daugelis valstybių.

Konstitucijoje numatytos galimybės riboti informacijos laisvę. Tačiau, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas 1997 metų vasario 13 d. nutarime,

informacijos laisvės ribojimo masto Konstitucija neapibrėžia. Tai reiškia, kad pasirinkti ir nustatyti ribojimo apimtį yra neabejotina įstatymų leidėjo prerogatyva. Suprantama, kad tokie apribojimai atitiktų teisingumo sampratą ir reikalavimus, turėtų būti atsižvelgiama į […] teisėtumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus.

Spustelėjus išskleisti...

Bet koks pagrindinės teisės ribojimas sietinas su konkuruojančiu teisinių vertybių racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė.

Ribojimo pagrindai, ribų nustatymo principai yra pakankamai aiškūs. Tačiau tikslus pagrindinės teisės ribų nustatymas kuriant teisės normas – sudėtinga problema tiek įstatymų leidėjui, tiek vykdomajai valdžiai, tiek ir konstitucinei kontrolei.

Pirmiausia turime pasakyti: teisės normos turi būti aiškios, tiksliai suformuluotos. Kitaip nepavyks nustatyti tikrojo normos turinio. Normos įgyvendinimas bus labai problemiškas, juo labiau, jei kalbėsime apie įstatymo norma ribojamą pagrindinę teisę. Štai Konstituciniam Teismui nagrinėjant, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 5 pastraipa ir Tabako kontrolės įstatymo 1 straipsnio 5 pastraipos normomis nepažeidžiama Konstitucijos 25 straipsnio laiduota teisė į informaciją, teko spręsti, kokius padarinius sukėlė neaiški norma, neaiškiai nustatytos jos veikimo ribos. Konstitucinio Teismo 1997 metų vasario 2 d. nutarime buvo konstatuota, kad „nagrinėjamuose įstatymuose yra pateikti pernelyg platūs ir nekonkretūs „netiesioginės reklamos“ apibrėžimai. Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 5 pastraipos pabaiga – „taip pat Lietuvos Respublikoje realizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines informacijos laikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su alkoholiniais gėrimais ir jų vartojimu“ – ir Tabako kontrolės įstatymo 1 straipsnio 5 pastraipos pabaiga – „taip pat Lietuvos Respublikoje realizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines informacijos laikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su tabako gaminiais ir jų vartojimu“ – akivaizdžiai neatitinka įprastinės reklamos sampratos ir nepagrįstai ją išplečia. Pagal minėtas formuluotes būtų galima informaciją, neturinčią tiesioginio ryšio su alkoholio ar tabako gaminiais bei jų vartojimu, paskelbti esant alkoholio ar tabako gaminių reklama ir ją drausti. Tai reikštų nepagrįstą, todėl ir neteisėtą informacijos laisvės ribojimą“.

Šiuo atveju Konstitucinis Teismas įstatymo normos, ribojančios teisę į informaciją, neaiškumą traktavo kaip antikonstitucišką, motyvuodamas, kad dėl to neužtikrinama pagrindinės teisės apsauga. Dar daugiau, taip įstatymo tekstu sukuriamos prielaidos galimiems pažeidimams.

4. Teisė į informaciją, informacijos laisvė – viena iš Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių – siejasi su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Visos šios teisės reikšmingos asmeniui, todėl be galo svarbu jas garantuoti. Tačiau, įgyvendinant vieną teisę, dėl paties teisės pobūdžio gali būti pažeista kita teisė (pavyzdžiui, teisė rinkti informaciją gali susidurti su teise į asmens gyvenimo privatumą) arba susidurti kelių įvairių laisvių ribos (tai sudėtingesnis atvejis). Tokiu atveju labai svarbu tiksliai nubrėžti ribas tarp šių laisvių, kad nebūtų iš esmės pažeista ar paneigta vienos ar kitos esmė.

Formalios hierarchijos tarp teisių ir laisvių Lietuvos Konstitucija nenumato. Galbūt Konstitucijoje garantuotas vienos ar kitos laisvės apsaugos lygis bent netiesiogiai padėtų geriau suvokti jos vietą pagrindinių teisių sistemoje. Be to, kalbant apie teisę į informaciją, negalima pamiršti mūsų minėtos šios teisės institucinės reikšmės sampratos, kad „laisvas ir nevaržomas keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys“. Tačiau dėl šių teisės aspektų kyla papildomų problemų. Negana to, kaip pažymi C. A. Colliardas,

teisė į informaciją, paviršutiniškai žvelgiant, atrodo kaip sąvoka, nelabai susijusi su asmens laisvėmis. Priešingai, nuodugnesnė analizė rodo, kad teisė į informaciją yra tikra laisvė ir asmens apsaugos išraiška. Teise į informaciją pripažįstamas žmogaus orumas, ja reiškiasi liberalioji demokratija. Claude-Albert Colliard, Libertés publiques, p. 388.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, ne kartą pabrėžęs ypatingą informacijos laisvės reikšmę, tiesiogiai nenurodė šios teisės rango pagrindinių teisių sistemoje. Nekonstatuota kaip, sakykime, itališkoje konstitucinėje jurisprudencijoje, kad ši teisė yra „be abejonių, viena pačių aukščiausių pagrindinių teisių“ Massimo Lucciani, « La liberté de l’information dans la jurisprudence constitutionnelle », p. 362. . Pripažįstant šios teisės svarbumą vadovaujamasi taisykle, kad pagrindinių teisių kolizijos atveju svarbu, kad nebūtų pažeistas esminis teisių turinys. Jį pažeidus, atsirastų visai pagrindinių teisių sistemai įtakos turintys padariniai – būtų pažeista Konstitucijos nustatyta pagrindinių teisių pusiausvyra. Kiek konkrečiai galima apriboti susiduriančias pagrindines teises, sprendžiama atsižvelgiant į tų teisių reikšmę pagrindinių teisių sistemoje. Konstitucinio Teismo nuomone, kiekvienu atveju būtina siekti racionaliausios susiduriančių teisinių vertybių pusiausvyros. Turi būti nustatytos tokios susiduriančių vertybių ribos, kad kiekviena iš jų būtų optimaliai apginta.

Kaip nubrėžiamos tokios konkretaus sprendimo ribos, geriausiai rodo Konstitucinio Teismo 1997 metų vasario 13 d. nutarimo nuostatos dėl informacijos laisvės ir teisės į sveikatą susidūrimo ir ribų nustatymo sprendžiant Alkoholio kontrolės ir Tabako kontrolės įstatymų konstitucingumo problemas.

Konstitucinis Teismas pirmiausia išaiškino, kas yra reklama (reklama „yra informacijos forma, kuria siekiama paskatinti pirkti produkciją ar paslaugas, paveikti viešąją nuomonę, įgyti politinę paramą, pasiekti tam tikrus tikslus ar gauti kitokią reklamuotojo norimą naudą“), kokie jos požymiai (specialūs tikslai ir atlygintinumas: skatinti vartoti reklamuojamą dalyką ar vykdyti kitus reklamuotojo užsakymus), vieta informacijos laisvės atžvilgiu (reklama – tik viena iš informacijos rūšių, bet ne visa informacija). Toliau konstatuota, kad „alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai priklauso toms medžiagų grupėms, kurias vartojant neabejotinai kenkiama žmonių sveikatai“. Susiduria informacijos laisvė (tiksliau – specifinė jos sritis) ir asmens teisė į sveikatą. To susidūrimo išdava ta, kad įstatymų leidėjas, remdamasis Konstitucijos 25 straipsnio 3 d., gali riboti informaciją apie alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius. Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, aptardamas ginčijamas Alkoholio kontrolės ir Tabako kontrolės įstatymų normas, „šie įstatymai iš esmės nustato komercinės informacijos apie alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius ribojimą“. Informacijos ribojimą nulėmė būtinybė bent minimaliai apsaugoti vartotojus, jų sveikatą, nepilnamečius asmenis.

Sprendimą lėmė konkreti situacija. Sveikatai, vaikų apsaugai tam tikroje informacijos srityje – būtent reklamoje – yra suteikta tam tikra pirmenybė ribojant šią informacijos rūšį. Ir kartu tokiu ribojimu informacijos laisvė nėra paneigta. Nepaneigta jos institucinė reikšmė ir vieta pagrindinių teisių sistemoje.

Žinoma, susidūrus kitoms teisėms ar laisvėms su teise į informaciją, ribos gali būti nustatytos ir kiek kitaip. Tačiau tik ypatingos vertybės, jų apsauga leistų labiau riboti asmens informacijos laisvę.

5. Be to, Konstituciniam Teismui yra tekę nagrinėti klausimus, kai teisės į informaciją įgyvendinimas yra ribojamas įstatymų, siekiant garantuoti ne tik kitą pagrindinę teisę ar laisvę, bet ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Žodžiu, viena vertus – teisė į informaciją, antra vertus – konstituciškai reikšminga vertybė, koks nors visuomeninis ar bendras interesas. Iškilusius prieštaravimus reikia derinti, kad nebūtų pažeista susiduriančių vertybių pusiausvyra.

Konstitucinis Teismas nėra suformulavęs apibendrintos „konstitucinės vertybės“ sąvokos, sudaręs jų sąrašo, tačiau konkrečioje byloje, vadovaudamasis Konstitucija, reikšdamas nuomonę dėl teisės ribų, jis daro atitinkamą išvadą.

Tokios bylos pavyzdys – kaip Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnis atitinka Konstituciją. Svarstyta, ar jo normos, užtikrinančios valstybei ypač svarbių karinių, ekonominių, politinių ir kitų žinių, kurių atskleidimas pakenktų nacionaliniams interesams, apsaugą, nepažeidžia Konstitucijos garantuotos asmens teisės į informaciją. 1996 metų gruodžio 16 d. nutarime išdėstyta Teismo pozicija: siekiant apsaugoti tokias valstybei svarbias žinias, siekiant

užkirsti kelią tokių žinių pagarsinimui, įstatymu nustatoma jų apsauga, apribojamas naudojimasis jomis. Tačiau bendrų interesų apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti žmogaus teisės į informaciją apskritai.

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucinis Teismas ribojimo teisėtumą susiejo su „teisinių vertybių racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė“.

Formaliai nė vienai teisinei vertybei nesuteikta pirmenybė, bet klausimo sprendimas iš esmės susietas su atsakymu į klausimą: ar nebus pažeista žmogaus teisės esmė. Sprendimo pirmenybė – žmogaus teisės ir laisvės yra didžiausia teisinė vertybė. Todėl Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, sprendžiantis, kaip apsaugoti valstybės paslaptį sudarančias žinias, „yra įpareigotas parinkti tokias teisines priemones, kuriomis nebūtų galima nepagrįstai apriboti asmens teisės į informaciją“.

6. Posttotalitarinėje visuomenėje naujas žiniasklaidos priemonių statuso ir veiklos reglamentavimas yra labai svarbus kuriant laisvą ir nepriklausomą spaudą ir kitas žiniasklaidos priemones. Jis kartu „padarė žiniasklaidos priemones vienu iš stipriausių besikeičiančios mūsų visuomenės demokratizavimo instrumentų“ Kęstutis Lapinskas, « Les médias dans la pratique constitutionnelle lituanienne », p. 59. .

Tai tapo ypač aktualu, kai šalyje ėmė veikti privačios radijo stotys ir televizijos kanalai. Valstybė neteko pagrindinio informacijos perteikėjo ir skleidėjo vaidmens. Tačiau kai kurie ankstesnių laikų reliktai užsiliko teisėje.

Būtinumą apsaugoti visą informacijos procesą taigi ir žiniasklaidos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją Konstitucinis Teismas pažymėjo 1995 metų balandžio 20 d. nutarime dėl LRTV statuto bei Radijo ir televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 ir 12 punkto konstitucingumo. Šiame nutarime nurodoma, kad šalyje pradėjus veikti privačioms radijo ir televizijos redakcijoms

LRTV tapo viena iš keleto radijo ir televizijos kompanijų. Valdyba […] yra vienos įstaigos – LRTV vadovaujantis organas. Ji kontroliuoja, kaip laikomasi šios įstaigos Statuto, atsiskaito ne už savo, kaip nuo jokio programų rengėjo nepriklausomo organo, darbą, bet už vadovaujamos įstaigos – LRTV veiklą. Taigi Valdyba pagal statusą turi apsiriboti tik valstybės radijo ir televizijos veikla.

Spustelėjus išskleisti...

Daugelyje šalių veikia nepriklausomi nuo programų rengėjų organai, kurie sprendžia licencijų suteikimo klausimą. Demokratinėje visuomenėje negali būti RTV veiklą kontroliuojančio ar koordinuojančio organo. Tai paveiktų informacijos laivę. Todėl Valdyba, pagal Statutą būdama valstybės įstaigos – LRTV vadovaujantis organas, negali kontroliuoti ir koordinuoti kitų veikiančių radijo ir televizijos stočių.

Konstitucinis Teismas, vertindamas Lietuvos radijo ir televizijos statuto 9.3 straipsnio normą, numatančią, kad Valdyba, t. y. vienos įstaigos – LRTV vadovaujantis organas, „tvirtina Radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos konkurso komisijos sprendimus“, pažymėjo, kad tai suponuoja, jog Valdyba gali ir netvirtinti komisijos sprendimo.

Valdybos teisė nesaistoma jokiomis teisinėmis sąlygomis, faktiškai yra įteisintas nemotyvuotas, vienašališkas konkurso rezultatų nustatymas, o tai sudaro galimybę konkurse dalyvavusių privačių masinės informacijos priemonių veiklai kliudyti. Statute taip pat nenustatyti komisijos nutarimo svarstymo bei sprendimo šiuo klausimu priėmimo terminai. Vilkinant priimti sprendimą, taip pat gali būti kliudoma skleisti informaciją bei idėjas.

Spustelėjus išskleisti...

Todėl, Konstitucinio Teismo nuomone, Valdyba neturi teisės spręsti transliavimo įrenginių nuomos privačioms redakcijoms klausimų. Dėl šių motyvų Statuto 9.3 straipsnio ir analogiško Nuostatų 3 punkto normos pripažintos prieštaraujančios Konstitucijos 25 straipsnio 2 daliai.