Straipsnis Informacijos laisvės apsaugos problemos Konstitucinio Teismo praktikoje

Informacijos laisvei garantuoti visuomenės informavimo priemonių, o ypač radijo ir televizijos veikloje, reikšminga Konstitucijos 44 straipsnio 2 d. nuostata „Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių“. Aiškindamas šios normos turinį, Konstitucinis Teismas nurodė, kad

monopolis – tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės teisė veikti kurioje nors srityje. Monopolis yra ir tokia būklė, situacija, kai kuris nors asmuo ar organizacija tam tikroje srityje gali veikti be konkurencijos.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi Konstitucijos 44 straipsnio 2 d. norma neleidžia valstybei, politinėms partijoms ir kitoms organizacijoms, asmenims monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimo ir skleidimo.

Demokratinė visuomenė – pliuralistinė. Todėl teisinė sistema turi užkirsti kelią išimtinei teisei skleisti informaciją ir taip daryti išskirtinį poveikį viešajai nuomonei. Tai ypač aktualu visuomenėms, tik tvirtinančioms demokratinio gyvenimo pagrindus, kuriose visuomeninėmis tapo ne viena būdinga valstybei funkcija, tarp jų ir informacijos kontrolės. Kaip 1995 metų balandžio 20 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas

apie valstybės ar valstybės įstaigos monopolį […] sprendžiama iš to, ar privačios radijo ir televizijos redakcijos turi teisę rengti ir transliuoti radijo ir televizijos programas pagal įstatymuose nustatytus visiems programų skleidėjams bendrus reikalavimus.

Spustelėjus išskleisti...

Tai buvo pagrindinis kriterijus, leidęs teigti, kad Lietuvos televizijos ir radijo statutas neįtvirtino monopolinės LRTV padėties.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybinio (nacionalinio) radijo ir televizijos idėja demokratinėje valstybėje nelaikoma nepriimtina. Jo argumentus sustiprina Europos žmogaus teisių komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo praktika. Europos žmogaus teisių komisija gana ilgai laikėsi nuomonės, kad valstybė gali gana plačiai reglamentuoti radijo ir televizijos veiklą. Ji rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 punktu, kuriame sakoma:

Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Ši teisė apima laisvę laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimus, licencijuoti radijo, televizijos ir kino įstaigas.

Spustelėjus išskleisti...

Paskutinis sakinys buvo aiškinamas taip: valstybės turi teisę, bet ne pareigą suteikti licencijas radijo ir televizijos transliacijoms. Požiūris keitėsi. Nūdienė Europos žmogaus teisių teismo praktika remiasi tuo, kad licencijų suteikimu neturima varžyti radijo ir televizijos laisvės, nors valstybinis radijas ir televizija neatmetamas. Svarbu, kad jis, kaip ir bet kuri kita žiniasklaidos priemonė, neturėtų informacijos skleidimo monopolio. Būtina, kad tiek valstybinė, tiek privati komercinė transliacijos sistema garantuotų informacijos įvairovę, gerbtų žmogaus teises, paisytų žmogiškųjų vertybių. Viena iš valstybės pareigų, matyt, būtų užtikrinti valstybinių programų transliacijų tarnybų nepriklausomybę – apsaugoti nuo politinio ir ekonominio kišimosi. Valstybinių programų tvarkytojai atsakingi visuomenei. Manau, kad tokia konstitucinės justicijos nuostata turėjo reikšmės ir atitinkamoms tikrai demokratiškoms nuostatoms, įtvirtintoms 1996 metais priimtame Visuomenės informavimo įstatyme.

7. Kalbant apie asmens informacijos teisės apsaugą, šiuos santykius derėtų panagrinėti dar vienu aspektu. Informacinių santykių subjektai paprastai yra du. Vienas jų – informacijos skleidėjas, platintojas (informatorius), kitas – informacijos gavėjas (informuojamasis).

Atrodytų, įstatymų leidėjas – gal ir ne visai sąmoningai – daugiau dėmesio skiria pirmajam. Taip yra todėl, kad informacijos skleidėjai aktyvesni, jų įtaką nuolat jaučia politikai. Žiniasklaidos priemonių įtaka svarbi priimant vienokį ar kitokį politinį-teisinį sprendimą. Jos formuoja ir visuomenės nuomonę, kurios įstatymų leidėjas negali nepaisyti. Tiek pirmuose po nepriklausomybės atkūrimo priimtuose teisės aktuose, tiek vėlesniuose, sakykim, Visuomenės informavimo įstatyme, kuris 1996 metų liepos 12 d. pakeitė Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą, tam tikra pirmenybė teikiama viešosios informacijos rengėjams, platintojams, visuomenės informavimo priemonių savininkams ir žurnalistams. Panašios išvados peršasi žvelgiant į Ryšių, Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymus.

Tuo tarpu teisė būti informuotam suvokiama taip, tarsi tai būtų tam tikras informacijos skleidimo padarinys. Informuojamojo interesai, laisvas pasirinkimas tampa ne pagrindiniu dalyku. Ir vargu ar užtenka Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio garantijų. Tuo labiau, kad mes visi dažniausiai esame skaitytojai, klausytojai ar žiūrovai.

Teisė informuoti ir teisė būti informuotam turi būti suvoktos harmoningai. Pagarba turėtų būti ne tik informacijos skleidėjui, bet ir žmogaus teisei pasirinkti informaciją, gauti ją įvairią, iš daugelio šaltinių. Todėl informacijos gavėjui, be kurio daugeliu atvejų informacijos platintojo teisė taptų beprasmė, informacijos laisvės užtikrinimo sferoje reikia skirti ne mažiau dėmesio nei informacijos skleidėjui.

Neatsitiktinai Konstitucinis Teismas, siekdamas tokios harmonijos, savo nutarimuose informacijos teisės garantavimo klausimais yra pažymėjęs:

Informacijos laisvė reiškia ne tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę gauti informaciją.

Spustelėjus išskleisti...

Pagarbą informacijos gavėjui rodo ir tokia Konstitucinio Teismo pozicija:

Neteisinga informacija, t. y. dezinformacija, valstybių įstatymais paprastai draudžiama. Taigi informacijai […] taikytinas tiesos reikalavimas.

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucinis Teismas 1996 metų gruodžio 19 d. nutarime pažymėjo, kad įgyvendinant piliečių teisę ieškoti informacijos, ją gauti, yra svarbi ši Konstitucijos 25 straipsnio 5 d. nuostata:

Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Spustelėjus išskleisti...

Taip įstatymų leidėjui priminta, kad jis yra tiesiogiai įpareigotas įstatymu nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti piliečiui apie jį turimas žinias. Gaila, kad konstitucinis pavedimas iki šiol neįvykdytas. Vargu ar galima sakyti, kad priimtas Vyriausybės nutarimas tą spragą užpildė.

Konstituciniam Teismui rūpi ir tam tikrų informacijos gavėjų grupių didesnė apsauga. Pavyzdžiui, tabako ir alkoholio reklamos ribojimas Konstitucinio Teismo nutarime siejamas su humanistiniais tikslais „apsaugoti jaunimą nuo psichologinio spaudimo rūkyti ar vartoti alkoholinius gėrimus, sustabdyti rūkymo ir gėrimo plitimą tarp moterų“, apginti vartotojus nuo dažniausiai vienpusės ir tendencingai ribotos informacijos“. Aktyvusis informacijos skleidėjas ne visuomet patenkintas siūloma pusiausvyra. Tad suprantama, kodėl vertinant šį sprendimą teigta, kad „teisėjai Konstitucinio Teismo togas iškeitė į pedagogų ir moralistų rykštę“ Rimvydas Valatka, „Konstitucinis teismas brėžia rezervato ribas“, 1997. . Nors toks sprendimas tik atspindi nuoseklią Konstitucinio Teismo poziciją – ginti ir kitą informacinių santykių subjektą – informacijos vartotoją, regėti tam tikrą pusiausvyrą tarp informacijos platintojo ir jos gavėjo interesų.

8. Iš Konstitucijos 25 straipsnio turinio aišku, kad ribojant žmogaus teises ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti reikia laikytis dviejų sąlygų: jas apriboti galima tik įstatymu ir tik tada, kai tai būtina Konstitucijos 25 straipsnio 3 d. išvardytoms vertybėms apsaugoti ar ginti.

Sprendžiant, ar Seimas gali įstatymu deleguoti Vyriausybei teisę spręsti su žmogaus teisės į informaciją apribojimų nustatymu susijusius klausimus, būtina atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių padalijimo principą.

Žmogaus teisių ir laisvių doktrinoje valstybė traktuojama tiek kaip šių teisių ir laisvių svarbiausias garantas, tiek kaip subjektas, potencialiai galintis pažeisti šias teises ir laisves. Todėl, jei norima iš tikrųjų laiduoti „laisvės įgyvendinimą, reikia visų pirma ją apsaugoti nuo gresiančių pavojų“ Jean Rivero, Les libertés publiques, p. 192. . Realiai įgyvendinant valdžių padalijimo principą, įmanoma sustiprinti žmogaus teisių garantijas. Valstybės valdžia suskaidoma į santykinai savarankiškas šakas: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šioms valdžioms pagrindinių teisių ir laisvių srityje tenka skirtingi, tačiau vienodai svarbūs vaidmenys. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija.

Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo teisę leisti įstatymus. Įstatymų normomis reguliuojami svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir kitus Seimo nutarimus. Vyriausybės priimti poįstatyminiai aktai detalizuoja ir sukonkretina įstatymo normas. Pagrindiniai teisės aktų hierarchijos klausimai įtvirtinti Konstitucijoje. Kadangi visas taisykles įtvirtinti vien įstatymuose sunku, todėl daugelio demokratinių valstybių teisės kūrimo praktika patvirtina reikšmingą vykdomosios valdžios organų vaidmenį kuriant nacionalinės teisės normas. Štai Austrijos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos konstitucijos numato vadinamąją deleguojamąją įstatymų leidybą, kai įstatymų leidėjo pavedimu vyriausybė gali leisti įstatymo galią turinčius teisės aktus. Tokie įstatymų leidybos delegavimo atvejai reglamentuojami konstituciškai, numatant atitinkamas ribas ir garantijas. Kitų šalių (Andoros, Bulgarijos, Čekijos, ir kt.) konstitucijose įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas. Tokių šalių nacionalinės teisės sistemose tokios teisės perdavimas yra neteisėtas.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Seimas gali pavesti Vyriausybei reguliuoti su žmogaus teisėmis ar laisvėmis susijusius santykius, 1995 metų spalio 26 d. nutarime konstatavo:

Teisės leisti įstatymus delegavimas Vyriausybei turi būti legitiminis, tai yra pagrįstas valstybės konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus. Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių – teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucinis Teismas, spręsdamas klausimą dėl Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo normų, nustatančių, kad Vyriausybė tvirtina valstybės paslapčių ir valstybės paslapčių subjektų sąrašą, įstatymu nesuformulavus aiškių informacijos pripažinimo valstybės paslaptimi kriterijų, 1996 metų gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, jog

Vyriausybei iš esmės pavedama ne detalizuoti įstatymą, bet sureguliuoti santykius, kurie yra įstatyminio reguliavimo dalykas. Taip yra pažeidžiamas konstitucinis žmogaus teisių įstatyminės gynybos principas.

Spustelėjus išskleisti...

Todėl norma pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinės kontrolės teisumą įrodo ir tai, kad Vyriausybė, remdamasi ginčijamomis normomis, dar nepatvirtinus paslapčių sąrašo, nustatė valstybės paslapties subjektų sąrašą, kuriame atsidūrė ir kultūros, švietimo žinybos, specialiosios paskirties bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, kurių veiklą sunku susieti su ypatingais nacionaliniais interesais.

Įstatymo kaip teisės šaltinio forma ir jo priėmimo būdas geriausiai laiduoja, kad konstitucinės santvarkos sąlygojami bendri interesai apsaugoti valstybės paslaptį bus suderinti su žmogaus teisės ieškoti informacijos, gauti ir skleisti ją užtikrinimu

Spustelėjus išskleisti...

– tokia galutinė konstitucinės justicijos išvada.

Analogiška išvada padaryta nagrinėjant Alkoholio kontrolės įstatymo 30 straipsnio 3 d. ir Tabako kontrolės įstatymo 1 straipsnio 5 d. normas, nustatančias, kad audiovizualinės informacijos turinio, apipavidalinimo, perdavimo būdų pripažinimo alkoholio ir tabako reklama kriterijus nustato Vyriausybė. Konstitucinio Teismo nutarime teigiama, kad pavedimas Vyriausybei nustatyti informacijos priskyrimo reklamai kriterijus iš esmės reiškia teisę spręsti, kokia informacija bus pripažinta reklama, todėl ir draustina. Tai yra ne kas kita, kaip teisės riboti alkoholio ir tabako gaminių reklamą delegavimas Vyriausybei. Tuo tarpu Konstitucijos 25 straipsnio 3 d. yra įtvirtinta kategoriška norma, kad „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu“.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ieškojimus ir sprendimus, kuriais siekiama garantuoti konstitucinę asmens informacijos laisvę, lėmė ne vien Konstitucijos principų ar normų interpretacija, nacionalinės konstitucinės teisės doktrina ir besiformuojanti konstitucinės kontrolės praktika, bet ir tarptautinio teisinio konteksto įtaka, tiek doktrinos, tiek Tarptautinės justicijos institucijų ir Europos šalių konstitucinių teismų praktika. Ši įtaka ne visada tiesioginė, dažnai vienas ar kitas toks sprendimas, teisinis „atradimas“ pagyvina teisėjų diskusiją, kurios rezultatas – originalus sprendimas. Taigi šio aspekto neturėtume pamiršti.

Pirmiausia, matyt, turėtume paliesti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos bei Europos žmogaus teisių teismo ir Europos žmogaus teisių komisijos praktikos reikšmę ieškant galimų sprendimo variantų ar jų pagrindimo motyvų. Pažymėtina, kad šio tarptautinio akto bei bendrų Europos institucijų įtaka kartais tiesiogiai regima Konstitucinio Teismo nutarimų motyvuose. Minėtos konvencijos 10 straipsnio, garantuojančio žmogui teisę laisvai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, normos, jų interpretacija ne vienu atveju tapo papildomu argumentu grindžiant nacionalinį sprendimą. Taip 1996 metų gruodžio 19 d., 1997 metų vasario 13 d. nutarimuose Konstitucinis Teismas, spręsdamas informacijos laisvės ribojimo problemas, pasirėmė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, nurodydamas, kad šios laisvės ribojimai galimi, t. y.

laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluotos pakankamai aiškiai….

Spustelėjus išskleisti...

1995 metų balandžio 20 d. nutarime, analizuodamas valstybinio radijo ir televizijos idėją, Konstitucinis Teismas rėmėsi Europos žmogaus teisių komisijos požiūrį į valstybės teisę gana plačiai reglamentuoti radijo ir televizijos veiklą. Nutarime pabrėžta, kad tas požiūris keitėsi, ir kad pastaruoju metu Europos žmogaus teisių teismo praktika remiasi tuo, jog licencijų suteikimu neturima varžyti radijo ir televizijos laisvės, bet valstybinio radijo ir televizijos galimybė neatmetama.

Be Konvencijos bei tarptautinės teismų praktikos analizės, Konstitucinis Teismas, spręsdamas informacijos laisvės apsaugos problemas, savo nutarimuose mini ir 1994 metų gruodžio 7–8 d. Ketvirtosios Europos ministrų konferencijos, skirtos visuomenės informavimo priemonių politikai, pirmosios rezoliucijos nuostatas, pripažinusias, kad tiek radijas, tiek televizija turi propaguoti vertybes, sudarančias politinių, teisinių ir socialinių demokratinių visuomeninių struktūrų pagrindą, ir ypač pagarbą žmogaus teisėms, kultūrai, politiniam pliuralizmui. Svarbi šios konferencijos nuostata apie mišrios, t. y. valstybinės ir komercinės, transliacijos sistemos atsiradimą. 1997 metų vasario 13 d. Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame sprendžiamas reklamos reglamentavimo teisėtumo klausimas, Teismas savo poziciją sutvirtino Europos konvencijos dėl televizijų be sienų nuostatomis, įtvirtinančiomis svarbiausias reklamos taisykles.

Konstitucinio Teismo paieškoms svarbus ir kitas tarptautinio teisinio konteksto lygis – kitų šalių konstitucinės kontrolės institucijų veikla. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas suvokia, kad yra Europos konstitucinės justicijos teisinėje erdvėje. Vienų Europos šalių konstitucinių teismų sprendimai, tuo labiau, jei jie visuotinai pripažįstami kaip sektini standartai, turi įtakos ir kitų šalių konstitucinės justicijos praktikai. Susiduriame su teisės laimėjimų sąmoningu perėmimu. Plėtojant konstitucinės kontrolės institucijų bendradarbiavimą, svarbi Europos konstitucinių teismų konferencijos (jungiančios Europos konstitucinius teismus), kurios tikruoju nariu yra Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, bei Venecijos komisijos (taip vadinama Europos komisija už demokratiją per teisę) veikla. Tiek šiais kanalais, tiek tiesiogiai gauti vienu ar kitu klausimu konstitucinių teismų praktikos apibendrinimai, patys sprendimai – svarbus teisinės minties šaltinis. Todėl natūralu, kad Konstitucinio Teismo diskusijoje negalėjo būti neaptarti tokie žinomi sprendimai kaip 1958 metų Vokietijos teismo sprendimas Lüth byloje, kuriame nuomonės reiškimo laisvė kvalifikuota kaip viena svarbių pagrindinių teisių, kuri svarbi asmenybės raidai bei pačiai demokratinei sistemai, ar to paties teismo po 3 metų Schmid-Entscheidung bylos nutarimas apie didesnių šios specifinio pobūdžio pagrindinių teisės garantijų būtinumą. Verti dėmesio buvo ir šio teismo motyvai, išdėstyti nutarimuose, kaip audiovizualinių informacijos priemonių veiklą reguliuojantys įstatymai atitinka Konstituciją.

Lygiai taip pat verti diskusijos Lenkijos Konstitucinio Tribunolo ar Vengrijos Konstitucinio Teismo sprendimų, užtikrinančių informacijos laisvę, argumentai. Tuo labiau, kad šios konstitucinės kontrolės institucijos kartu sprendžia ir kitą užduotį – savo praktika keičia visuomenės požiūrį į asmens ir valstybės interesų hierarchiją, įveikia istoriškai paveldėtą nuostatą, kad svarbiausias teisės rūpestis – valstybės interesų apsauga. „Tokią iškreiptą praktiką turi keisti konstitucinių teismų jurisprudencija“ Antal Ádám, Gábor Halmai, « La liberté d’opinion dans la jurisprudence des cours constitutionnelles et avec un égard particulier a la législation relative aux médias électroniques », p. 41. . Tai vienas iš imperatyvų, keliamų konstitucinei justicijai šalyje, kurioje atvira pilietinė visuomenė dar formuojasi. Tokia konstitucinės justicijos patirtis neabejotinai svarbi mūsų Teismui sprendžiant konkrečias asmens teisės į informaciją užtikrinimo problemas.

Kelios baigiamosios išvados

Tiesą sakant, jas tik santykinai galima pavadinti išvadomis. Kol konstitucinės justicijos Lietuvoje amžius – keleri metai – apibendrinamąsias išvadas daryti nėra lengva. Tiesa, kai kurias tendencijas jau dabar galima pastebėti.

Pirma, svarbus pačios konstitucinės normos, įtvirtinančios informacijos teisę, interpretavimas. Konstitucinis Teismas konkrečiose bylose pabrėžė šios teisės reikšmę užtikrinant pliuralistinę demokratiją. Matome bandymus apibrėžti šios teisės vietą pagrindinėje teisių sistemoje, ieškomi konstitucinių vertybių kolizijos sprendimo būdai.

Antra, aiškiai suformuluotas konstitucinės justicijos požiūris į informacijos monopolio draudimą, audiovizualinės informacijos priemonių veiklos ypatumus, šių informacijos priemonių veiklos laisvės garantavimo svarbą.

Trečia, turėtume konstatuoti tarptautinio teisinio konteksto įtaką besiformuojančiai Lietuvos konstitucinės kontrolės praktikai informacijos laisvės užtikrinimo srityje.

Taip pat reikėtų pažymėti tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų dėl informacijos santykius reguliuojančių teisės aktų konstitucingumo įtaką ir nacionalinei teisėkūrai. 1996 metų liepos 12 d. Visuomenės informavimo įstatyme ir 1997 metų birželio 10 d. naujoje Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo redakcijoje galime rasti ne vieną nuostatą, kurios atsiradimas neabejotinai sietinas ir su konstitucinės justicijos sprendimais. Tuo labiau, kad ir parlamentiniuose debatuose argumentuota remiantis Konstitucinio Teismo nutarimų motyvais. Taip pat konstitucinės justicijos sprendimai turėjo įtakos ir vykdomosios valdžios teisės aktams.

Vertindamas šio pobūdžio santykius reguliuojančius įstatymus ar poįstatyminius aktus, Konstitucinis Teismas iš esmės suformulavo ir vieną savo darbo veiksmingumo kriterijų – Konstitucinio Teismo sprendimų reikšmė faktiniam pagrindinių teisių, taip pat ir teisės į informaciją, įgyvendinimui.

Literatūra

• Ádám, Antal; Gábor Halmai, « La liberté d’opinion dans la jurisprudence des cours constitutionnelles et avec un égard particulier a la législation relative aux médias électroniques » | Les rapports généraux de la Xe conférence des Cours constitutionnelles européennes, Budapest, 1996.
• Berger, Vincent, Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, iš prancūzų kalbos vertė Stanislava Kadžiulytė, Arūnas Budrikis, Vilnius: Pradai, 1997.
• Colliard, Claude-Albert, Libertés publiques, septième édition, Paris : Dalloz, 1989.
• Lapinskas, Kęstutis, « Les médias dans la pratique constitutionnelle lituanienne » | L’application des dispositions constitutionnelles relatives aux médias dans une démocratie pluraliste, Strasbourg : Éditions du Conseil de l’Europe, 1995.
• Lucciani, Massimo, « La liberté de l’information dans la jurisprudence constitutionnelle », Annuaire international de justice constitutionnelle, 1989, vol. 3, pp. 359–379.
• Rivero, Jean, Les libertés publiques, t. 1, Paris : Presses universitaires de France, 1991.
• Römeris, Mykolas, Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose, Vilnius: Pozicija, 1994.
• Valatka, Rimvydas, „Konstitucinis teismas brėžia rezervato ribas“, Lietuvos rytas, 1997, Vasario 17.

Problems of Security of Information Freedom in the Practice of the Constitutional Court

Summary. The article deals with very important for the so-called new democracies constitutional control issues of protection of the information freedom. This freedom is vital to the status of man of modern day society. The foundations of a person’ s right to information are laid in Article 25 of the Constitution of the Republic of Lithuania. Various aspects of this freedom are stated in other articles of the Constitution as well. For this reason, legal regulation of information is the object of the constitutional control. The Constitutional Court of the Republic of Lithuania has decided several cases on the protection of aforementioned constitutional freedom. The Court, interpreting constitutional norms, drew some important conclusions: not only does this freedom concern individual persons, but also is the basis of the pluralist democracy since it directly relates to the implementation of other fundamental rights. The decisions in these cases have to be made within the wider contextual framework since TV and Radio media plays a central role regarding the access to information. Freedom to information is not unrestrained. Its restriction is but under the law and the purpose of such restriction is no protect certain other constitutional values. In the article the aforementioned problems are analyzed from the point of view of the Constitutional Court in its decisions regarding constitutionality of the Law on Alcohol Control, of the Law on Tobacco Control, of the Law on State Secrets and Their Protection, of the Statute of Lithuanian TV and Radio and of the other laws.