Straipsnis Keletas metodologinių štrichų pastarojo dvidešimtmečio šiuolaikinei Lietuvos dailės istorijai (socialiniu instituciniu aspektu)

Kritikos banga didėja ir pasiekiamas taškas, kai lemiamą žodį turi tarti dailininkų ir menininkų bendruomenė, kuri, sakykime, boikotuodama šį projektą, pirmą kartą per dvidešimtmetį turėtų tikrą progą jei ne praktiškai sugriauti, išjudinti aklavietėje atsidūrusią instituciją, tai bent sukurti rimto pilietinio pareiškimo precedentą. Į tokį „pareiškimą“ kaip nors turėtų reaguoti ir valstybinės institucijos arba, pavyzdžiui, kultūros ministras. Deja, absoliuti dauguma tradicinės dailės atstov(i)ų ir, paradoksaliausia, šiuolaikiniam menui atstovaujančių meninink(i)ų tiesiog nuolankiai (ir net džiaugsmingai) dalyvauja projekte. Pilietinio sutelktumo, protesto dvasios – nė kvapo. Institucijai, kurią taip ilgai ir atkakliai buvo siekiama „nuginkluoti“, pasiduodama vos pamosavus po nosimi „Venecijos bienale“… Šis projektas demonstruoja dvi tiesas: institucija monopolistė yra nepajudinama ir nekritikuojama (tai ji arogantiškai ir demonstruoja ignoruodama bet kokią kritiką ar bandymus diskutuoti). Antra, aiškėja, kad XX a. dešimtajame dešimtmetyje „tradicinė“, „stagnacinė“ ir „šiuolaikinė“, „progresyvi“ dailės formos buvo supriešintos dirbtinai (žr. pastraipą apie sovietinės nomenklatūros dinastijų interesus), iš tiesų tiek „tyliojo modernizmo“, tiek „tarpdisciplininio meno“ atstovų mentalitetas yra beveik toks pat – nors esama kai kurių formos skirtumų, esminių prieštaravimų nėra.

Kitais metais „konkursą“ atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje laimi tariamai „nepriklausoma“, tačiau to paties ŠMC proteguojama galerija. Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjunga surašo ir siunčia spaudai ir Kultūros ministerijai viešą raginimą Žr. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos taryba, „Dėl Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje projektų konkurso nuostatų“, 2012. atsieti konkursą, skirtą Venecijos bienalei, nuo juridinių asmenų, t. y. skelbti konkursą meniniams projektams, o ne dviem institucijoms monopolistėms, kurios beveik pamečiui „laimi“ konkursus.

Ties šia 2009–2011 m. riba geografiškai labiau nutolę kontekstai, pavyzdžiui, Klaipėdoje ar Alytuje, jau galutinai atsiskiria nuo tiesioginės centro įtakos ir funkcionuoja kaip savarankiškos terpės, tik Klaipėdoje dar skylančios į „oficialiąją“, daugiausiai sietiną su Klaipėdos dailės parodų rūmais, ir „neformaliąją“. Sostinėje ideologiškai traktuojamo tarpdisciplininio meno įkrova ir toliau senka. Pavyzdžiui, 2011 m. pabaigoje periferinėje erdvėje demokratiniu principu surengtoje „ataskaitinėje“ LTMKS parodoje „Bendrabūtis“, kai vieni sąjungos nariai siūlo kitų kūrinius, (galbūt ironiška) dominuoja tapyba ir kiti nereprezentatyvūs piešinių, koliažų ir t. t. formatai, šitaip suparadoksindami tarpdiscipliniškumo sąvoką ir vietinį institucinį kontekstą.

Savo ruožtu kalbant apie bendresnes Vilniaus menininkų tendencijas dar labiau stiprėja apsimestinio provincializmo, regionalizmo, archaizmo tendencijų kryptis, sąmoningai plėtojama kai kurių meninink(i)ų. Jie, vis dar egzistuojantys tarsi šiuolaikinio meno terpės vakuume, parazituodami oficialiame instituciniame kontekste arba jį parodijuodami, išgrynina simuliacines taktikas, kai sąmoningai grįžtama prie archajiškų tautinio modernizmo (dažniausiai tapybos) formų, ne tik kuo prastesniu stiliumi imituojant pačias dailės formas, tačiau ir tyčia persiimant (imituojant) visokių marginalinių, neva tradicines vertybes puoselėjančių menininkų (plenerinių ir t. t.) „subbendruomenių“ retorika.

Kad ir kaip būtų, pastaruoju metu labai sustiprėjusi oficialaus institucinio konteksto kritika daugiau reiškiasi ne tiek per kokybiškai naujas ir aiškiai ideologiškai orientuotas neformalias iniciatyvas, bendruomenių steigimąsi, bet ją labiau įkūnija 2000-ųjų kartos dailės kritikai ir dailės kritikos diskursas, taigi kol kas ji stipresnė teorinėje plotmėje.

Apibendrinant išsakytas mintis galima teigti, kad šalia išsipūtusio ir šiuolaikinio meno iniciatyvų kraujotaką paralyžiuojančio sostinės institucinio konteksto (ŠMC-NDG ir kelios tarpinės, nežinia ką veikiančios institucijos), kartu visą dvidešimtmetį keičiasi stipresnes ir didesnes menininkų pajėgas konsoliduojančios neformalios iniciatyvos, deklaruojančios aiškias kritines pozicijas oficialaus institucinio konteksto atžvilgiu, arba bent veikiančios sąmoningos konkurencijos principu. Žinoma, tokiomis šalies ekonominio gyvenimo sąlygomis, nesant kryptingos meno rėmimo politikos, net geriausios iniciatyvos dažniausiai išsilaiko vos penkmetį ar net dar trumpiau. Vadinasi, institucinis ir kas kelerius metus besikeičiantys neformalių iniciatyvų kontekstai mūsų dabartiniame dailės gyvenime funkcionuoja tarsi du sąlygiškai priešingi poliai, nors neretai kokiomis nors formomis susiliečia, netgi susijungia.

Kita vertus, kai kurie įdomesni mūsų kūrėjų meniniai projektai yra visiškai nepriklausomi, jie įgyvendinti labai ribotais finansiniais ištekliais disponuojančių pačių menininkų. O gausiausia ir sunkiausiai apibrėžiama mūsų inertiškos ir pasyvios menininkų bendrijos dalis yra didžiulė menininkų masė, pastarąjį dvidešimtmetį konformistiškai balansuojanti tarp „oficiozinių institucinių“ ir „nepriklausomų projektų“. Šiems menininkams būdinga dažniausiai sporadiška individuali veikla, besiskleidžianti amorfiškoje terpėje, institucijų moralinės ir idėjinės „normalizacijos“ tuštumoje, kuri nėra nei aiškiai oficiozinė ir diktatoriška, nei alternatyvi ir laisva.

Ir galiausiai galime visiškai atsakingai konstatuoti, kad tos kelios institucijos, kurios turėtų spręsti Lietuvoje ir jos sostinėje Vilniuje seniai pritvinkusias dabartinio dailės gyvenimo problemas, yra beviltiškai paskendusios savo stagnacinėje didybėje. Komercinis galerijų tinklas, besiorientuojantis į šiuolaikišką meną, praslinkus daugiau nei dviem dešimtmečiams po Nepriklausomybės atgavimo, taip ir tebėra (beveik) neišplėtotas. Vadinasi, Lietuvoje iki šiol nėra neformalių erdvių, vykdančių kryptingą estetinę ir kultūrinę veiklą, nėra, nebent atsitiktinės ir labai trumpalaikės.

Toks oficialiosios ir neformaliosios terpių neapibrėžtumas ir susipynimas susiklostė po Nepriklausomybės atgavimo mūsų meninėje kultūroje dėl to, kad viena vertus, nėra visavertės komercinės rinkos, kuriai galima oponuoti, dėl oficialaus institucinio konteksto transformacijų šiuo laikotarpiu (kai vienu metu atliekamos ir „isteblišmento“, ir neformalios erdvės funkcijos), iš dalies dėl mažos, tarpusavyje susijusių ir pažįstamų būrio susaistytos terpės. Šis susipynimas ir yra vienas būdingiausių pastarojo dvidešimtmečio (beje, kaip ir sovietmečio) Lietuvos (bent jau Vilniaus) šiuolaikinio meno funkcionavimo bruožų.

Vis dėlto 2000-ųjų riba simboliškai brėžia tam tikrą ribą tarp dešimtojo dešimtmečio optimistiškai romantinių revoliucijų, pažangos retorikos, ideologiškai suvokiamo tarpdiscipliniškumo ir šizofreniškai reakcingo dešimtmečio po „nulinių“ metų, kai, pavyzdžiui, instituciniame kontekste išoriškai eskaluojamos kosmopolitinės, pabrėžtinai šiuolaikiškos formos ir kartu ryškėja priešingi – sąstingio, regresijos, simuliacijos – procesai. Tuo pat metu matyti lokalumai, paradoksalūs „archaizmo“, „provincializmo“ ir „regionalizmo“ recidyvai kaip sąmoningai „kritinė“ reakcija.

Literatūra

• Alytaus psicho[dvasios]darbininkai, „Viešas atsisakymas priimti dešimtmečio meno žvaigždės statusą“, 7 meno dienos, 2010-05-14, nr. 895 (19), žiūrėta 2013 m. rugsėjo 13 d.
• Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos taryba, „Dėl Lietuvos šiuolaikinio meno pristatymo Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje projektų konkurso nuostatų“, 7 meno dienas, 2012-11-16, nr. 41 (1009), žiūrėta 2013 m. rugsėjo 30 d.

A Few Methodological Notes on Lithuanian Contemporary Art History (Socio-Institutional Aspect)

Summary. The article discusses from the socio-institutional aspect the genesis of our “new art” (called “interdisciplinary” or “modern” art) of the last twenty years. Attempts are made to identify the “essential” features of the “new art”; at the same time, the role of “new institutions” as well as the interests of our “modern art” during the last twenty years are highlighted. Attention is drawn to the points of contact between the “officious” and relatively “informal” initiatives, i.e., initiatives “from the top” and “the bottom.” In summary, it may be said that the capital’s institutional context, paralyzing the initiatives of the contemporary art, and the informal initiatives, consolidating stronger and larger forces of artists and declaring clear positions in respect to the formal institutional context, have been changing in parallel throughout these twenty years. Of course, under such economic conditions of the country, without a purposeful art support policy, even the best initiatives usually last only for five years or less. Consequently, the institutional context and the frequently changing contexts of the informal initiatives function like two relatively opposite poles in our current art life, although sometimes they come into contact or even merge.

Keywords: contemporary Lithuanian art history, avant-garde, institutions, interdisciplinary art, center, periphery.