Merleau-Ponty pagrįstai leidžiasi į polemiką su tradicinėmis dvilypumu persmelktomis vakarietiško racionalizmo teorijomis ir pamatinėmis savo filosofijos nuostatomis postuluoja žmogaus ir jį supančio pasaulio vienybės idėją. Konfrontuodamas su klasikinės vakarų pasaulėžiūros dualistiniais principais pagrįstomis empirizmo ir intelektualizmo doktrinomis jis parodo, kad šių doktrinų šalininkų siekis objektyvuoti mus supantį pasaulį toli gražu iškelia visai ne tuos dalykus, apie kuriuos viltingai mąstė Platonas. Toks požiūris, pasak Merleau-Ponty, skatina veikiau nežabojamą patiklumą racionaliuoju protu, tikint, kad tik šis, jei dar ir neiškėlė, tai greitu metu tikrai iškels į dienos šviesą visus universalius pasaulio dėsnius.
Merleau-Ponty ir tapyba
Savo pamatiniuose veikaluose, kaip kad Suvokimo fenomenologija (Phénoménologie de la perception, 1945), Ženklai (Signes, 1960), Matoma/Nematoma (Le visible et l’invisible, 1964), Akis ir Dvasia (L’oeil et l’esprit, 1961) bei kituose, Merleau-Ponty išryškina kritinę poziciją į vakarietišką perdėm racionalizuotą metafiziką ypač į hegelistinės eurocentrinės ideologijos nuostatas. Jei įdėmiau pažvelgsime į prancūzų filosofo tekstus, tuomet juose pastebėsime, jog išsami suvokimo fenomeno analizė pasirodo ne tik kaip nuosekli Husserlio subrandinto fenomenologinio projekto tąsa, tačiau ir tam tikra prasme unikali ir savarankiška estetikos teorija. Ne kam kitam, o būtent tapytojui Merleau-Ponty suteikia išimtinę privilegiją į mįslingai skambantį „slaptą“ žinojimą. Tačiau, ir pačiam filosofui, kaip galime matyti, nėra iki galo aišku
kas gi yra tas slaptas žinojimas, tapytojo turimas arba jo ieškomas? Kas yra tas matmuo, kurio laikydamasis van Goghas norėjo eiti „vis toliau“? Kas yra tas pamatinis tapybos ir galbūt visos kultūros dalykas?
Į ką gi apeliuoja Merleau-Ponty, klausimu nurodantis į pamatinį, tapyboje glūdintį ir tapytojui savaip žinomą visos kultūros dalyką? Ar tai nenurodo, jog analizuodamas suvokimo fenomeną bei filosofo akimis stebėdamas didžiųjų tapytojų šedevrus ir – manau, jog galime daryti teisėtą prielaidą – lyg veidrodyje šių kūrėjų įkūnytuose darbuose regėdamas savo paties kūrybos prasmę, Merleau-Ponty atlieka dar neregėtą judesį: estetinę menininko prigimtį, o ypatingai tapytojo, jis traktuoja ne kaip ontologijos periferiją, bet kaip patį ontologinį epicentrą. Priešingai klasikinės filosofijos požiūriui, Suvokimo fenomenologijos autorius teigia, jog būtent menininkas, kaip kad Cézanne’as, siekęs „mokslus, kilusius iš gamtos suvesti į akistatą ja“, kūrybos akte išgyvenantis pasaulį su visa jo pilnatve, sugeba mums atverti tai, ką seniai jau esame pamiršę – ganėtinai akivaizdžią tiesą, bylojančią, jog žinios mums yra tiek, kiek jos yra mūsų pačių sukuriamos ir intensyvinamos tik žmogui būdingomis kalbinėmis priemonėmis, nepaisant nei lingvistinių, nei rasinių, nei kitokių pliuralizmų ir jų galimų pinklių. Kiek man yra žinoma, išmokti, suprasti ir tinkamai vartoti svetimą kitų žmonių kalbą gali tik kitas žmogus, spinduliuojantis magiška galia kelias dešimtis alfabeto raidžių ištirpdyti bekraščiame žodžių vandenyne ir būtent dėl to ilgą laiką filosofijos klasikų buvo vadinamas animal metaphysicum. Iš tiesų, daugiau niekur kitur kaip tik mums ir mumyse žinios neegzistuoja, nes tik mums, metafizinių dramų veikėjams, jos turi ar gali turėti bent kiek aiškesnį ir suprantamesnį turinį. Jokiai kitai planetos gyvybės formai šios dualistinės peripetijos nerūpi, išskyrus tiek, kiek pats žmogus sugeba gyvūną adaptuoti savame pasaulyje. Tad, turint galvoje šį keistą faktą, galbūt pagrindinis epistemologinis klausimas turėtų skambėti ne „kaip mes pažįstame objektą?“, bet „kaip mes, pažįstantys objektą, tampame pažįstančiais?“. Taigi pernelyg neskubėdami užbėgti įvykiams už akių, pradžioje pateiksime fenomenologinę percepcinės sąmonės analizę, randamą Merleau-Ponty tekstuose, ir galiausiai pažiūrėsime kaip šios analizės rezultatai koreliuoja su tapytojo paradigma.