Sitte iškėlė ir estetinę vandens reikšmę mieste – funkciją, kurią su pasidygėjimu nuvainikavo Le Corbusier, teigęs, kad vandens šaltiniams mieste ne vieta, todėl moderniajame metropolyje, kurį jis įsivaizdavo esant trijų milijonų gyventojų didmiesčiu, upė
teka toli už miesto. Ji panaši į skystą geležinkelį, prekių sandėlį ir skirstymo centrą. Padoriuose namuose tarnaitės laiptai neina per svetainę, nors toji tarnaitė būtų ir labai žavinga. Le Corbusier, The City of Tomorrow and Its Planning, p. 173.
Nors tokia vandens deurbanizacijos samprata buvo paskelbta gerokai vėliau, nei austrų architektas apmąstė moderniojo miesto planavimo klystkelius, Sitte ir šiuo požiūriu pasirodė buvęs itin toliaregiškas. Ir vėl tasai toliaregiškumas buvo grįstas kruopščiais urbanistinio paveldo tyrimais natūroje. Lankydamasis įvairiuose Europos miestuose ir atidžiai studijuodamas jų urbanistinę sąrangą, Sitte negalėjo nepastebėti, kad vandens estetika klestėjo ne tik renesanso ir baroko epochose, bet ir pragmatiškos Romos imperijos laikais. Kaip jau esu rašęs anksčiau, renesanso laikais Italijoje vanduo atgavo ankstesnę estetinę vertę, kuri dėl įvairių priežasčių viduramžiais buvo primiršta. Be to, renesanso laikais pietinėje Europos dalyje, o ypač Romos apylinkėse, plito užmiesčio vilų statybos mada. Plėtojant šias rezidencijas, buvo puoselėjami sodai ir kuriami parkai, o jų šeimininkai siekė sukurti gamtos ir architektūros pusiausvyrą ir harmoniją, t. y. skoninga architektūra buvo supama išradingai sukurtos ir skrupulingai prižiūrimos žaliosios aplinkos. Ne tik Italijoje, bet ir kitose Europos šalyse soduose ir parkuose buvo įrengiami vandens „fejerverkai“, teikę didžiulį estetinį pasigėrėjimą lankytojams Žr. Almantas Samalavičius, Ideas and Structures: Essays in Architectural History, p. 98–99. . Aptardamas moderniosios urbanistikos būklę devynioliktam amžiui baigiantis Sitte atsigręžė į urbanistinės kultūros ištakas, pabrėždamas „dekoratyvinio vandens“ svarbą miesto estetikai. Ieškant šios estetinės perspektyvos, jo nuomone, pravartu atsigręžti ne tik į „Romos popiežių renesanso“ epochą, bet ir gerokai ankstesnį senovės Romos urbanistinį paveldą Žr. George R. Collins, Christiane C. Collins, Camillo Sitte: The Birth of Modern City Planning, p. 304. . Kad ir kaip būtų paradoksalu, Romos architektūros paveldu be galo žavėjosi nuožmus Sitte’s pažiūrų kritikas Le Corbusier, nors ir dėl kitų priežasčių.