• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Socialinės psichologijos pradžia Lietuvoje: Mečislovo Reinio „Propagandos psichologija“

  • Bibliografinis aprašas: Junona Silvija Almonaitienė, „Socialinės psichologijos pradžia Lietuvoje: Mečislovo Reinio „Propagandos psichologija“, @eitis (lt), 2015, t. 238, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Junona Silvija Almonaitienė, „Socialinės psichologijos pradžia Lietuvoje: Mečislovo Reinio „Propagandos psichologija“, Logos, 2014, nr. 81, p. 31–42, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Kauno technologijos universitetas.

Santrauka. Mokslinių straipsnių, analizuojančių Mečislovo Reinio (1884–1853) įvairiašakę veiklą ir mokslinius darbus, publikuota nemažai. Tačiau jo indėlis į Lietuvos psichologiją iki šiol nėra visapusiškai įvertintas. Straipsnyje nagrinėjama 1938 m. pasirodžiusi M. Reinio publikacija „Propagandos psichologija“: jos turinys, naujumas ir aktualumas Lietuvos psichologijos raidos požiūriu. Turinys bei autoriaus naudota literatūra aptariami ir platesniame socialinės psichologijos raidos kontekste. Daroma išvada, kad tai yra viena pirmųjų Lietuvoje socialinės psichologijos publikacijų. Jos turinys – socialinės įtakos psichologinės prielaidos – atspindėjo populiariausią tuo metu šio mokslo problematiką. Autorius rėmėsi tuo metu naujausiais ir įtakingiausiais socialinės psichologijos moksliniais leidiniais, kai kurie iš jų nepraradę aktualumo iki šiol.

Pagrindiniai žodžiai: Mečislovas Reinys, socialinė psichologija, propagandos psichologija.

 

Įvadas

Mečislovas Reinys (1884–1953) – iškili įvairialypės veiklos XX a. pirmosios pusės Lietuvos asmenybė: arkivyskupas, visuomenės ir politikos veikėjas, teologas, filosofas, aktyvus žurnalo „Logos“ (1921–1938 m.) bendradarbis. Jis taip pat yra ir viena svarbiausių figūrų Lietuvos psichologijos istorijoje. Plačiau neapsistojant ties gana išsamiai mokslinėje ir kitokioje spaudoje nušviesta M. Reinio biografija, šio straipsnio kontekste reikia paminėti, kad jis 1905 m. pradėjo studijas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur 1909 m. įgijo teologijos magistro laipsnį. 1907 m. įšventintas kunigu. 1909–1912 m. studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus ir psichologiją Filosofijos institute prie Liuveno (Louvain) universiteto Belgijoje, įgijo filosofijos daktaro laipsnį (disertacijos tema – „V. Solovjovo dorovės pagrindai“)1. 1913–1914 m. studijavo apologetiką Strasbūro universitete. 1914 m. grįžo į Lietuvą. 1922–1940 m. vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto psichologijos katedrai2 (patikslinant pastarąjį teiginį reikia pasakyti, kad katedra vadinosi Teorinė ir eksperimentinė psichologija)3. M. Reinys iš rusų kalbos „laisvai išvertė“ (darydamas neesminius pakeitimus, kartu sulietuvindamas daugelį sąvokų)4 G. Čelpanovo psichologijos vadovėlį, išleistą 1921 m. (2-as leid. 1923 m.) ir daugelio studijuotą keletą dešimtmečių5. 1947 m. M. Reinys suimtas, nes atsisakė bendradarbiauti su okupacine valdžia. Mirė Vladimiro kalėjime Rusijoje. 1990 m. pradėta jo beatifikacijos byla6.

 
  1. 1 Žr. Regina Laukaitytė, „Mečislovas Reinys“.
  2. 2 Žr. „Reinys Mečislovas“, p. 693–694.
  3. 3 Žr. Lietuvos Universiteto veikimo Apyskaita 1922-II-16-1924-VI-15, p. 33. Cituojant pažodžiui, Teorijos ir eksperimentinės psichologijos katedra. Tikslintinais duomenimis, katedra buvo įvardijama ir kitaip, pavyzdžiui, Teoretinės ir eksperimentalinės psichologijos katedra.
  4. 4 Žr. Rita Katelytė, „M. Reinio laisvai versto Psichologijos vadovėlio psichologijos terminų reikšmė ir kilmė“, p. 198–216.
  5. 5 Žr. Psichologijos vadovėlis, 1923.
  6. 6 Žr. Aldona Vasiliauskienė, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys – dvasinių vertybių puoselėtojas“, p. 218–231.

Sovietmečiu politinė situacija Lietuvoje buvo nepalanki M. Reinio gyvenimo ir mokslinės veiklos tyrimams. Bet net ir tomis sąlygomis Lietuvoje buvo parengta monografija Arkivyskupas Mečislovas Reinys, 1977 m. išleista Čikagoje neskelbiant autoriaus pavardės1. Tuo laikotarpiu savo reikšmingą indėlį įnešė išeivijos mokslininkai, kurių darbai tebėra aktualūs išsamiau gilinantis į atskirus M. Reinio biografijos ir veiklos aspektus2.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, M. Reiniu imta vis plačiau domėtis. Jo biografiją ir veiklą pastaraisiais dešimtmečiais išsamiausiai yra tyrinėjusi istorikė Aldona Vasiliauskienė, paskelbusi dešimtis mokslinių straipsnių, daugiausia skirtų jo biografijai3, pedagoginei4, akademinei5 ir dvasinei6 veiklai nušviesti. Pasak A. Vasiliauskienės, „plačiašakė arkivyskupo M. Reinio veikla aprašyta pusšimtyje mokslinių straipsnių, studijų“7. Jų autoriai yra įvairių sričių mokslininkai. M. Reinio, kaip Lietuvos užsienio reikalų ministro, veiklą tyrinėjo A. Veilentienė8, jo visuomeninę veiklą – A. Katilius9 ir kt. Verta paminėti, kad 1939 m. M. Reinio publikacija „Rasizmo problema“ įtraukta į 2012 m. išleistą Lietuvos politinės minties antologiją10. Įvairiomis progomis, dažniausiai inicijuojant Lietuvos edukologijos universitetui (čia veikia Arkivyskupo Mečislovo Reinio krikščioniškosios antropologijos tyrimų centras), surengta nemažai šiai asmenybei skirtų mokslinių konferencijų.

 
  1. 1 Žr. Arkivyskupas Mečislovas Reinys, 1977. Šiuo metu viešai paskelbta, kad knygos autorius kunigas Juozas Šalčius rinkdamas medžiagą bendradarbiavo su Petru Baltuška. Plačiau žr.: Aldona Vasiliauskienė, Monsinjoras Petras Baltuška, p. 240–244.
  2. 2 Žr. Juozas Girnius, „Reinys Mečislovas“, p. 84–86.
  3. 3 Žr. Aldona Vasiliauskienė, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: kalinio Mečislovo Reinio asmens byla Nr. 3145“, p. 146–179.
  4. 4 Žr. Aldona Vasiliauskienė, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: akademinė veikla (1922–1940)“, p. 95–114.
  5. 5 Žr. Aldona Vasiliauskienė, „M. Reinys – krikščioniškosios pedagogikos universalumo puoselėtojas“, p. 85–97.
  6. 6 Žr. Aldona Vasiliauskienė, „Vyskupo Mečislovo Reinio dvasingumo sklaida „Tiesos kelyje“, p. 85–94.
  7. 7 Aldona Vasiliauskienė, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: akademinė veikla (1922–1940)“, p. 95.
  8. 8 Žr. Audronė Veilentienė, „Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimas ir Vilniaus susigrąžinimo planas“, p. 3–11.
  9. 9 Žr. Algimantas Katilius, „Lietuvių katalikų studentų draugijos Leveno universitete XX a. pradžioje“, p. 141–167.
  10. 10 Žr. Mečislovas Reinys, „Rasizmo problema [su prierašu apie autorių]“, p. 446–466.

Trumpai nurodyti M. Reinio biografijos faktai ir nuopelnai Lietuvos psichologijai įpareigoja jį minėti tarp svarbiausių mūsų krašte šio mokslo pirmeivių1. Vis dėlto M. Reinio, kaip psichologijos profesoriaus, mokslinė ir pedagoginė veikla, palikimas bei pažiūros ištyrinėti dar nepakankamai. S. Gudelis ir V. Karvelis yra pateikę M. Reinio psichologijos darbų apžvalgą2. Šie autoriai atkreipė dėmesį ir į tai, kad M. Reinys yra paskelbęs straipsnių socialinės psichologijos temomis. Be „Propagandos psichologijos“, S. Gudelis ir V. Karvelis dar mini jo straipsnius „Iš jaunimo vado psichologijos ir praktikos“ ir „Iš visuomenininko psichologijos“, kurį jie aptaria plačiau3. O. G. Butkienė yra išsamiai išanalizavusi M. Reinio indėlį į Lietuvos pedagoginę psichologiją4. Tačiau, be šitų, plačioje M. Reinio bibliografijoje, kurią sudarė Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka5, galima rasti tik keletą šiuolaikinių mokslinių publikacijų, skirtų M. Reinio veiklai psichologijos srityje aptarti.

Šiuo straipsniu siekiama plėsti žinias apie M. Reinio, kaip psichologo, palikimą. Jo tikslas – pristatyti iki šiol plačiau neanalizuotą M. Reinio publikaciją „Propagandos psichologija“ (1938 m.), aptarti jos turinį ir autoriaus naudotus šaltinius, pateikti publikacijos vertinimą Lietuvos ir platesniame psichologijos raidos kontekste.

„Propagandos psichologija“: pagrindiniai faktai

„Propagandos psichologija“ pirmą kartą paskelbta žurnale „Logos“ 1938 m.6, paskutiniame spėjusiame išeiti prieškariniame numeryje. Jos apimtis – 20 puslapių, pabaigoje pateiktas 8 pozicijų literatūros sąrašas ir santrauka prancūzų kalba. Kaip ir iki tol ne viena šiame žurnale paskelbta didesnė studija, netrukus ji buvo išleista atskiru leidiniu (atspaudu)7. Publikacijos šiame leidinyje8 ir „Logos“ žurnale yra identiškos, vis dėlto atspaudo publikavimas suteikia „Propagandos psichologijai“ aukštesnį, nei tiesiog straipsnio, statusą.

 
  1. 1 Žr. Albinas Bagdonas et al., “The History of Lithuanian Psychology,” p. 227–237.
  2. 2 Žr. Steponas Gudelis, Vytautas Karvelis, „Arkivyskupo prof. dr. Mečislovo Reinio darbai Lietuvos psichologijos baruose“, p. 38–50.
  3. 3 Žr. ten pat, p. 49.
  4. 4 Žr. Ona Giedrutė Butkienė, „Mečislovo Reinio indėlis į Lietuvos pedagoginę psichologiją“, p. 465–483.
  5. 5 „Mečislovas Reinys (1884 02 05–1947 06 12)“.
  6. 6 Žr. Mečislovas Reinys, „Propagandos psichologija (Santrauka)“, p. 142–161.
  7. 7 Žr. „Logos“, p. 408–409.
  8. 8 Žr. Mečislovas Reinys, Propagandos psichologija (Santrauka), 1938.

Savaip įdomus ir savarankiškas šio atspaudo, kaip bibliografinio objekto, „gyvenimas“. Leidinys yra gana retas, didžiausių Lietuvos bibliotekų elektroniniuose kataloguose galima aptikti vos keletą jo egzempliorių1. Į minėtą Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos sudarytą M. Reinio bibliografiją jis neįtrauktas. Sovietmečiu jo tiražas veikiausiai buvo naikinamas, o gūdžiausius stalinizmo metus „išgyvenę“ egzemplioriai vėliau laikyti vadinamuosiuose spec. fonduose. Ant VU bibliotekoje išlikusio egzemplioriaus, patekusio ten iš VDU Teologijos-Filosofijos fakulteto bibliotekos (tai liudija antspaudas), pabraukti du žodžiai: autoriaus pavardė bei „Propagandos“. Tikėtina, kad tai sovietmečio cenzorių paliktos žymės, atskleidžiančios, į ką jie buvo atkreipę dėmesį2.

„Propagandos psichologija“ (ir straipsnis žurnale, ir atspaudas) turi paantraštę skliausteliuose: „Santrauka“. Jei suprasime šį žodį taip, kaip jį įprasta vartoti šiandien (didesnės apimties darbo, pvz., disertacijos, santrauka), tuomet atsakymo į klausimą, kieno yra ši santrauka, M. Reinio mokslinę bei pedagoginę veiklą iki šiol tyrusių autorių darbuose bei bibliografiniuose aprašuose rasti nepavyko. Tačiau atsižvelgiant į leidinio turinį galima daryti prielaidą, kad M. Reinys žodį „santrauka“ čia pavartojo kiek kitokia – kitų autorių darbų apibendrinimo ar kompiliacijos – prasme.

Dar galima pažymėti, kad leidinys skirtingų bibliotekų kataloguose aprašomas nevienodai, o čia remiamasi KTU bibliotekos specialistų pateiktu ir argumentuotu aprašu.

 
  1. 1 Tikslintinais duomenimis, šio leidinio egzempliorius turi VU, KTU ir Martyno Mažvydo nacionalinė bibliotekos.
  2. 2 „Vilniaus pedagoginiame institute, dabartinio universiteto [LEU, – J. A.] pirmtake, nukankintam Lietuvos dvasios ganytojui buvo klijuojama „gebelsinės propagandos“ atstovo klišė“. Cit. iš: Gediminas Zemlickas, „Atidaryta Arkivyskupo Mečislovo Reinio auditorija“.

Publikacijos turinys ir autoriaus naudoti šaltiniai

Aptariamą straipsnį M. Reinys pradeda skaitytoją motyvuojančiu sakiniu, kuris visai tiktų ir šių dienų panašios tematikos tekstui:

Mūsų laikais, kai pasaulyje yra matoma didelė pažanga technikos srityje, kai žmonių bendravimas labai išplitęs […], idėjų propaganda įgyja ypatingą reikšmę ir svarbą.1
Spustelėjus išskleisti...

Pastebėjęs, kad apskritai žodis propaganda reiškia „platinimą, plitimą“, jis išvardija septynis propagandos elementus: (1) atskiras asmuo („į kurį taiko propaganda“); (2) visuomenė ar jos dalis (asmenų grupė); (3) tam tikra idėja ar idėjos; (4) priemonės; (5) įtaka („vartojamųjų priemonių tikslingumo rodiklis“); (6) veikla; (7) tikslas. Tuomet pateikiamas apibrėžimas: „Visa draugėn suėmus, galima propagandą nusakyti kaip dvasinę veiklą tam tikrai idėjai išplisti ir jai šalininkų laimėti.“ Toliau kai kurie iš šių elementų aptariami plačiau ir išvardijamos propagandos sritys, kaip svarbiausios išskiriamos šios: „religijos bei doros, ūkio, kultūros, politikos“. Pristatomi metodai, tinkami propagandos poveikio dėsningumams atskleisti: įsijautimas, eksperimentavimas, „istorinė […] faktų apžvalga“ ir jų „protinis išnagrinėjimas“2. Tolesniuose dviejuose puslapiuose išdėstomi šeši „propagandos psichologijos bendrieji dėsniai“: sugestijos, aplinkos įtakos, asmens interesų, pritaikymo, nuosaikaus optimizmo ir ištvermės. Visą antrąją teksto dalį autorius skiria konkrečių propagandos priemonių naudojimui aptarti. Čia pateikiamos praktinės rekomendacijos, kaip sėkmingiau savo idėjų propagavimui naudoti periodinę spaudą, afišas, knygas, paskaitas, susirinkimus, analizuojamas teatro, kino, radijo laidų, galiausiai – fonografo įrašų ir dainų galimas poveikis3.

 
  1. 1 Mečislovas Reinys, Propagandos psichologija (Santrauka), p. 1.
  2. 2 Ten pat, p. 1–5.
  3. 3 Žr. ten pat, p. 8–19.

Šiame straipsnyje plačiau nesigilinant į konkrečius M. Reinio pristatomus „Propagandos psichologijos“ teiginius, vis dėlto norisi pažymėti, kad autorius kelia sau uždavinį įvardyti sėkmingos propagandos veiksnius („Kas formuoja nuomonę, kokie veiksniai?“), mėgina aiškinti jos psichologinį mechanizmą („Supratimą seka idėjos gerbimas […]“), pabrėžia emocijų vaidmenį („…viešosios nuomonės formavimas […] gyvai paliečia ir pažadina sielas, kurias norima laimėti“). Be to, autorius trumpai aptaria abipusius ryšius tarp asmeninės ir viešosios nuomonės, pastarosios įtaką įvairioms gyvenimo sritims. Svarbiu laikytinas pats propagandos psichologijos apibūdinimas: tai yra propagandos veikimą lemiančių psichologinių dėsnių mokslinis nagrinėjimas1.

Straipsnio pabaigoje autorius pateikia naudotos literatūros sąrašą. Jame – aštuoni 1922–1937 m. leidiniai, trys išleisti JAV, trys – Paryžiuje, vienas – Štutgarte2 ir vienas lietuviškas (J. Keliuočio)3. Prie kai kurių iš jų vėliau apsistosime plačiau.

Nuorodų į naudojamus šaltinius M. Reinys nepateikia. Todėl, neatlikus detalios analizės, nėra galimybės pasakyti, kurie teiginiai yra originalūs, suformuluoti jo paties, o kurie – kitų autorių. Leidinyje pristatoma keletas kitų autorių atliktų empirinių tyrimų. Tuo pagrindu galima teigti, jog „Propagandos psichologija“ visų pirma laikytina mokslo taikomojo pobūdžio publikacija. Kai kuriuos teiginius M. Reinys iliustruoja anuomet aktualiais lietuviškais pavyzdžiais („Antai, Kaunas ir Vilnius miestai, bet Vilnius kitaip veikia lietuvio sielą“)4, tačiau jų nėra daug. Visa tai įvertinus, galima daryti jau minėtą prielaidą, kad studijos paantraštė – „Santrauka“ – gali reikšti kitų autorių darbų apibendrinimą ar kompiliaciją.

 
  1. 1 Žr. ten pat, p. 2; pažodžiui: „Propagandos psichologija gi yra moksliškas nagrinėjimas psichologinių dėsnių, kuriais vyksta propaganda.“
  2. 2 Žr. ten pat, p. 20.
  3. 3 Žr. Juozas Keliuotis, Šių dienų spaudos problemos, 1936.
  4. 4 Mečislovas Reinys, Propagandos psichologija (Santrauka), p. 2.

Be abejo, ir „santraukon“ patekusių teiginių, ir jų šaltinių pasirinkimas atspindi asmeninę autoriaus nuomonę. Jos išraiška galima laikyti tai, kad M. Reinys pabrėžia keliamus reikalavimus propaguojamų idėjų turinio kokybei, nemažai dėmesio skiria katalikiškų vertybių propagavimo aspektams, skatina šioje veikloje naudoti modernias priemones.

Šiandieninė socialinės psichologijos problematika

Apžvelgus „Propagandos psichologijos“ turinį, nekyla abejonių, kad jo tematika priskirtina socialinei psichologijai.

Viename populiariausių šiandien, pripažintų autorių parašytų socialinės psichologijos vadovėlių1 skyrelis „Kas yra socialinė psichologija“ pradedamas sakiniu: „Socialinės psichologijos siela yra socialinės įtakos reiškinys…“2 Toliau pateikiamas G. W. Allporto socialinės psichologijos apibrėžimas: tai „būdų, kuriais realus ar įsivaizduojamas kitų žmonių dalyvavimas (anglų k. – presence) daro poveikį asmens mintims, jausmams ir elgesiui, mokslinis tyrinėjimas“3. Pasak vadovėlio autorių, socialinė įtaka siauresne prasme apima vieno asmens tikslingas pastangas pakeisti kito asmens elgesį. Platesne prasme tai – socialinio ir kultūrinio konteksto, visos socialinės aplinkos poveikis asmeniui.

Iš pateiktų apibrėžimų matyti, kad propagandos reiškinys taip pat patenka į socialinės psichologijos tyrimų lauką. Propaganda apibrėžiama kaip „sąmoningos, sistemingos pastangos formuoti suvokimą, manipuliuoti žinojimu ir nukreipti veiklą propagandos skleidėjo norima linkme“4. Propaganda reiškiasi daugelyje visuomenės gyvenimo sričių, viena seniausių laikoma religinė propaganda, o labiausiai paplitusi dabar – politinė5. Šiuo metu taip pat itin dažną komercinę propagandą įprasta vadinti reklama.

 
  1. 1 Žr. Elliot Aronson, Timothy D. Wilson, Robin M. Akert, Social Psychology, 2010.
  2. 2 Ten pat, p. 35: „At the very heart of social psychology is the phenomenon of social influence…“.
  3. 3 Ten pat, p. 35, cit. iš Gordon W. Allport, “The Historical Backgroud of Social Psychology,” p. 1–46.
  4. 4 Ten pat, p. 268, cit. iš Garth S. Jovett, Victoria J. O’Donnel, Propaganda and Persuasion, 2006.
  5. 5 Žr. „Propaganda“, p. 158–159.

Norint įvertinti čia nagrinėjamą publikaciją platesniame socialinės psichologijos kontekste, toliau tikslinga bendriausiais bruožais apžvelgti jos raidą iki Antrojo pasaulinio karo, nutraukusio M. Reinio akademinę veiklą. Čia apsistojama tik ties kai kuriais tiek socialinės psichologijos raidos, tiek M. Reinio studijos aspektais ir nepretenduojama į visapusišką analizę.

Socialinės psichologijos, kaip ir apskritai psichologijos, šaknys visų pirma įžvelgiamos filosofų darbuose. Klasikiniame socialinės psichologijos vadovo (handbook) skyriuje apie šiuolaikinės socialinės psichologijos pagrindus1 G. Allportas jos pradininku įvardijo A. Comte’ą (1798–1857). Jis 1839 m., dėstydamas įžvalgas tolimai ateičiai, kaip atskirą discipliną įvardijo sociologiją, o paskutiniais gyvenimo metais skelbė, kad po jos atsiras „galutinis teisingas mokslas“ la morale positive – iš esmės tai, kas dabar vadinama psichologija. Na, o šio mokslo ir sociologijos kombinacija turėtų būti socialinė psichologija. Žinoma, socialinės psichologijos užuomazgų galima būtų ieškoti ir kur kas anksčiau. G. R. Goethalsas nurodo, kad G. Allportas siejo jos šaknis ir su diskusijomis apie žmogiškosios prigimties racionalumą (iracionalumą): iracionalumo šalininkai, analizuodami žmogaus elgesį lemiančias jėgas, neretai sukdavo keliu, vedančiu socialinės psichologijos link. Iš jų visų pirma minėtini N. Machiavelli, T. Hobbesas, J. Locke’as, J.-J. Rouseau2. R. Smithas pažymi, kad J. G. Herderis, J. W. Goethe’s kolega Veimare, ieškodamas kelių žmogaus prigimčiai suprasti, perkėlė akcentą nuo atskiros asmenybės analizės į socialinių santykių ir kultūrinio gyvenimo analizę ir šitaip taip pat klojo pamatus socialinei psichologijai3.

 
  1. 1 Žr. Gordon W. Allport, “The Historical Background of Modern Social Psychology,” p. 3–56.
  2. 2 Žr. George R. Goethals, “A Century of Social Psychology: Individuals, Ideas, and Investigations,” p. 4.
  3. 3 Žr. Roger Smith, Between Mind and Nature: A History of Psychology, p. 32–33, 206.

Kaip nurodo R. Smithas1, R. M. Farras2 ir kt., sparti socialinės psichologijos plėtra JAV XX a. pirmoje pusėje ir ten įsivyravusios tendencijos lėmė, kad ši mokslo šaka imta tapatinti su eksperimentine socialine psichologija. „Eksperimentalistai“ socialinės psichologijos ištakas sieja su E. Machu (1838–1916) ir R. H. L. Avenarijumi (1843–1896)3. Laikantis pastarojo požiūrio, moderniosios socialinės psichologijos pradžia iš esmės tapatinama4 su 1895 m. G. Le Bono Paryžiuje atliktais minios elgesio stebėjimais ir N. Triplett Indianos universitete vykdytais eksperimentiniais dviratininkų tyrimais, kurių išvadose suformuluoti teiginiai apie kitų žmonių poveikį individualaus asmens elgesiui.

1908 m. jau išleisti net du vadovėliai su sąvoka „socialinė psichologija“ pavadinimuose: E. A. Ross Socialinė psichologija (Social Psychology) ir W. McDoughall Įvadas į socialinę psichologiją (Introduction to Social Psychology). Bet, pasak G. R. Goethalso, empiristinė socialinės psichologijos problematika, iš kurios šį mokslą atpažįstame šiandien, išryškėja tik F. Allporto vadovėlyje Socialinė psichologija, išleistame 1924 m., parašytame autoriaus, stipriai paveikto J. B. Watsono biheiviorizmo. F. Allportas aktualizavo minėtuosius G. Le Bono ir N. Triplett empirinius tyrimus bei papildė juos savaisiais, vykdomais nuo Pirmojo pasaulinio karo metų. Tokiu būdu socialinė psichologija kaip mokslas galutinai įsitvirtino JAV XX a. 4 dešimtmetyje.

 
  1. 1 Žr. ten pat.
  2. 2 Žr. Robert M. Farr, “The Long Past and the Short History of Social Psychology,” p. 371–380.
  3. 3 Žr. ten pat, p. 374.
  4. 4 Žr. George R. Goethals, “A Century of Social Psychology: Individuals, Ideas, and Investigations,” p. 4–6.

1931 m. Gardneris ir Lois Murphy iš JAV Kolumbijos universiteto paskelbė 800 socialinių reiškinių tyrimų apžvelgiantį veikalą Eksperimentinė socialinė psichologija (Experimental Social Psychology). Tai buvo lūžio taškas socialinės psichologijos raidoje. G. R. Goethalsas pabrėžia, kad G. Murphio studentai buvo tokie socialinės psichologijos korifėjai kaip S. Ashas ir T. Newcombas, kuris tapo atnaujinto enciklopedinio Eksperimentinės socialinės psichologijos leidimo (1937 m.) bendraautoriumi. Tarp šimtų ten paskelbtų tyrimų vyravo skirtieji socialinei įtakai. Du dešimtmečius iki Antrojo pasaulinio karo ši problematika vyravo socialinėje psichologijoje. Bet, kaip pažymi G. R. Goethalsas, XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje domėjimasis socialine įtaka ėmė slūgti, augo susidomėjimas grupių procesais ir lyderyste1.

M. Reinio „Propagandos psichologijos“ pasirodymo laikotarpiu, XX a. 4 dešimtmetyje, socialinė psichologija galutinai įsitvirtino kaip mokslinė disciplina. Jos avangardas telkėsi JAV, mokslininkai labiausiai pasikliovė empiriniais metodais, vyraujanti tyrimų problematika buvo socialinė įtaka.

 
  1. 1 Žr. Ten pat, p. 6–8.

„Propagandos psichologijos“ šaltiniai šiandienos požiūriu

J.Girnius apibūdina M. Reinį kaip psichologą, kuris plačiai bendradarbiavo su spauda, universitete „dėstė populiariai, bet savo dalyko pažangą sekė“1. „Jis sekė naujausią visų krypčių psichologijos literatūrą ir glėbiais jos atnešdavo savo mokiniams“, – teigia buvęs jo studentas V. Bagdanavičius2. O. G. Butkienė daro išvadas, kad „M. Reinys rėmėsi Vakarų šalių psichologų tyrimų duomenimis ir jų veikalais“, „nesilaikė tradicinių to meto vadovėlių, buvo gerai susipažinęs su visomis ankstesnėmis ir naujausiomis psichologijos ir filosofijos mokslų kryptimis“3. „Propagandos psichologijos“ turinys ir šaltiniai šiuos teiginius patvirtina. Leidinio šaltinių sąraše randame vieną reikšmingiausių to laikotarpio socialinės psichologijos leidinių – minėtąją Eksperimentinę socialinę psichologiją (aut. G. Murphy et al.)4. Kitas autorius, kuriuo rėmėsi M. Reinys, yra L. W. Doobas (1909–2000), plačiai pripažintas kognityvinės ir socialinės psichologijos, propagandos ir komunikacijos studijų specialistas, 1934–1999 m. – Jeilo universiteto profesorius. Kai kuriuose šiuolaikiniuose socialinės psichologijos vadovėliuose5 vis dar pateikiamas jo propagandos apibrėžimas, cituojamas iš tos pačios knygos, kuria rėmėsi M. Reinys6. Ši knyga ar jos ištraukos tebėra pakartotinai publikuojamos, komentatoriai pripažįsta ją esant vienu geriausių šios srities leidinių7.

Jau vien šių dviejų pavyzdžių pakanka išvadai, kad M. Reinys, rengdamas savo studiją, rėmėsi ne atsitiktiniais, o reikšmingiausiais savo laikotarpio socialinės psichologijos mokslo darbais. Norisi pabrėžti, kad žinios apie juos bei jie patys tuometinėmis sąlygomis itin greitai iš JAV atkeliavo į Lietuvą, pasiekė Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Tęsiant tyrimus, tikslinga įvertinti ir kitus „Propagandos psichologijos“ šaltinius.

 
  1. 1 Juozas Girnius, „Reinys Mečislovas“, p. 86.
  2. 2 Arkivyskupas Mečislovas Reinys, p. 13.
  3. 3 Ona Giedrutė Butkienė, „Mečislovo Reinio indėlis į Lietuvos pedagoginę psichologiją“, p. 483–484.
  4. 4 Žr. Gardner Murphy, Lois Murphy, Theodore M. Newcomb, Experimental Social Psychology, 1937. (Reikia pažymėti, kad leidinio autorystė M. Reinio nurodoma netiksliai – tik viena pavardė ir su ne ta vardo raide – „Murphy C.“, tačiau jo pavadinimas, leidimo metai ir vieta sutampa su čia pateiktu bibliografiniu aprašu).
  5. 5 Žr. Rajendra Kumar Sharma, Rachana Sharma, Social Psychology, p. 294.
  6. 6 Žr. Leonard Doob, Propaganda: Its Psychology and Techniques, 1936.
  7. 7 Žr., pvz., “Propaganda: Its Psychology and Techniques by Leonard Doob.”

„Propagandos psichologija“ Lietuvos kontekste

Socialinės psichologijos pirmieji žingsniai Lietuvoje kol kas yra labai nedaug tyrinėta tema. Apskritai psichologijos istoriją Lietuvoje išsamiausiai iki šiol tyrinėjo A. Gučas. Leidinyje Psichologijos raida Lietuvoje1 (1968 m.) jis paskelbė apibendrintą psichologinės minties raidos iki 1917 m. tyrimų medžiagą. Leidinyje pateikta daug esminės faktinės medžiagos bei svarbių autoriaus įžvalgų. Ši knyga vertintina ir kaip itin svarbi Lietuvos psichologijos mokslo tapatumui. Tačiau joje skelbiama medžiaga nėra visapusiška dėl įvairių priežasčių. Nors knyga išleista „atšilimo“ laikotarpiu, autorius privalėjo atsižvelgti į to meto politines realijas, tad gal dėl to nubrėžta būtent tokia chronologinė riba, kuri neapima psichologijos mokslo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete Kaune. Kitose sovietmečiu skelbtose svarbesnėse Lietuvos psichologijos istorijai skirtose A. Gučo ir kitų autorių publikacijose, kuriose analizuota psichologijos situacija VDU, buvo nutylima Teologijos-filosofijos fakulteto psichologijos katedros veikla, o susitelkiama ties Humanitarinių mokslų psichologijos katedra, daugiausia – ties J. Vabalo-Gudaičio ir jo vadovaujamos laboratorijos eksperimentiniais tyrimais2. Šie daugiausia siejosi su pedagogine psichologija. Posovietiniu laikotarpiu publikuota mažesnės apimties apibendrinančių straipsnių, konferencijų tezių, įvairiais aspektais nušviečiančių psichologijos raidą3. Tačiau kiek ir kaip prieškariniame VDU buvo gilinamasi į socialinės psichologijos temas, tebelieka ateities tyrinėjimų problema. Iki šiol, atrodo, nėra paskelbta duomenų, kad prieškario Lietuvos psichologai būtų atlikę savarankiškus empirinius socialinės psichologijos tyrimus. Susidaro vaizdas, kad šia problematika apskritai tuomet nebuvo plačiau domimasi.

 
  1. 1 Alfonsas Gučas, Psichologijos raida Lietuvoje: XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, 1968.
  2. 2 Žr. Jonas Vabalas-Gudaitis, Psichologijos ir pedagogikos straipsniai, 1983.
  3. 3 Žr., pvz., Albinas Bagdonas et al., “The History of Lithuanian Psychology.”

M. Reinio 1938 m. pasirodžiusi „Propagandos psichologija“ ir 1939 m. išėjusi „Rasizmo problema“ to meto Lietuvos psichologijos kontekste atrodo gana išskirtinai. Veikiausiai M. Reinys šias temas rinkosi sąmoningai, stengdamasis atsiliepti į tuo metu susidariusią politinę situaciją. Tam, be abejo, turėjo įtakos įvairių autorių pabrėžiamas M. Reinio visuomeninis aktyvumas, jo siekis psichologijos mokslą padaryti naudingą žmonėms1. Tokiu būdu jis pasuko keliu, kuris vedė socialinės psichologijos praktinio taikymo linkme. Šiandien turimais duomenimis, jis yra vienas pirmųjų psichologų Lietuvoje, atkreipusių dėmesį į socialinės psichologijos problematiką.

Apibūdindamas psichologijos mokslo raidą Europoje XX a. pirmoje pusėje, R. Smithas teigia:

Jaunuoliai ir merginos iš tokių miestų kaip Helsinkis (tuomet Helsingforsas, Rusijos provincijos administracinis centras) arba Bukareštas, baigę studijas užsienyje, plėtojo [savo šalyse] tokius naujus dalykus kaip psichologija tiek, kiek leido vietinės sąlygos. Skaitydami eksperimentinės ar pedagoginės psichologijos paskaitas, jie stengėsi atverti kelius moderniam mąstymui.2
Spustelėjus išskleisti...

Kalbant apie psichologijos mokslą Lietuvoje, situacija iš esmės irgi buvo panaši. M. Reinio veikla psichologijos baruose – puikus pavyzdys, atitinkantis R. Smitho nuomonę. Tokios M. Reinio publikacijos kaip „Vaiko religijos tyrimai“ (1924 m.), „Iš nusikaltimo ir teismo psichologijos“ (1929 m.), „Moterų psichologija“ (1930 m.)3 rodo, kad jis siekė supažindinti Lietuvos mokslo ir platesnę visuomenę su įvairiomis psichologijos šakomis. „Propagandos psichologijoje“ aiškindamas viešosios nuomonės formavimo dėsningumus, M. Reinys skatino moderniai, „per atstumą“ ir kritiškai žvelgti į dar vieną to meto aktualiją bei siekė suteikti „naujausių įrankių“ norintiems propaguoti savas idėjas.

 
  1. 1 Žr., pvz., Arkivyskupas Mečislovas Reinys, p. 11.
  2. 2 Roger Smith, Between Mind and Nature: A History of Psychology, p. 75.
  3. 3 Nurodoma pagal: S. Gudelis ir V. Karvelis, p. 50.

Apie politinės propagandos ir akademinės psichologijos santykį

Sąvoka propaganda, kaip jau minėta, šiandien visuomenėje dažniausiai vartojama politinės propagandos prasme. Matyt, dažniausia asociacija, kurią dabar sukelia viename kontekste atsidūrusios sąvokos „propaganda“ ir „1938-ieji“ yra „fašizmas“ bei „stalinizmas“. Ne išimtis ir socialinės psichologijos teminis žemėlapis. Minėtame Socialinės psichologijos vadovėlyje propaganda taip pat visų pirma apibūdinama kaip „ypatingas socialinės įtakos pavyzdys, ypač ištobulintas nacių režimo“1.

Tad žvelgiant iš šios dienos pozicijų, kyla klausimas, kodėl M. Reinys tiek mažai dėmesio skyrė politinei propagandai, turint omenyje leidinio pasirodymo metus ir jo taikomąjį pobūdį. Tik vienoje pastraipoje tiesiogiai kalbama apie politinę propagandą („Gerai žinomas dalykas, kokie pavojai eina iš SSSR radijo“)2.

Ieškant atsakymo, pirmiausia verta grįžti prie tuo metu vyravusios socialinės psichologijos problematikos. Kaip teigia G. R. Goethalsas, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir JAV, kur telkėsi to laikotarpio socialinės psichologijos avangardas, nuostatų keitimas ir karinė bei politinė propaganda nebuvo šios mokslo šakos prioritetinė tema. Tik šiai šaliai įsitraukus į karą, jos socialinė psichologija grįžo prie jau pradedamos pamiršti nuostatų formavimo (K. Lewin) ir karinės propagandos (C. Hovland) temos. Pastarojo tyrimai, kartu su kolegomis atlikti Jeilo universitete karo metais, apibendrinti 1949 m. išleistoje knygoje Masinės komunikacijos eksperimentai (Experiments on Mass Communication)3. Tad M. Reinio „Propagandos psichologijos“ turinį reikia vertinti šiame kontekste.

 
  1. 1 Elliot Aronson, Timothy D. Wilson, Robin M. Akert, Social Psychology, p. 268.
  2. 2 Mečislovas Reinys, Propagandos psichologija (Santrauka), p. 18.
  3. 3 George R. Goethals, “A Century of Social Psychology: Individuals, Ideas, and Investigations”, p. 8.

Plačiai pažvelgus, ši situacija gali būti vertinama kaip daug bendresnė santykio tarp akademinės ir praktinės psichologijos problema. Kaip pažymi R. Smithas, „kai […] psichologija […] išsivystė kaip akademinė disciplina, rezultatas buvo įtampa tarp akademinių ir visuomenės tikslų, kuri tebetvyro, akivaizdi visose srityse, bet ypač – psichologijos atveju“1.

Įsigilinus matyti, kad propagandos, ypač karinės ar politinės, psichologijos problematiką, nepaisant jos praktinio aktualumo, ir pastaraisiais dešimtmečiais analizavo gana nedaugelis akademinės socialinės psichologijos atstovų. Iš jų pirmiausia minėtini A. Pratkanisas ir E. Aronsonas2. Empirinių tyrimų, tiesiogiai skirtų propagandos problemoms aiškintis, socialinės psichologijos kontekste taip pat nėra daug. Vakarietiškosios (tad ir dabartinės Lietuvos) mokslinės psichologijos akiratin ją spraudžia tik pastarųjų metų politinės aktualijos.

Siauriau pažiūrėjus, būtų galima įvardyti dar bent dvi tokios situacijos priežastis. Viena, viešas ir detalus dėsningumų, kuriais remiasi propaganda, skelbimas, tikslių praktinių instrukcijų pateikimas prieštarautų pačiai propagandos prigimčiai. Jų galbūt greičiau galima rasti slaptųjų tarnybų instrukcijose nei socialinės psichologijos vadovėliuose. Tačiau praktiškai aktuali yra ir gebėjimo atsispirti propagandai problema. Kaip pažymi A. Delwiche’as3, propagandos analizė, aiškinanti jos skleidėjų triukus, yra geras priešnuodis piktnaudžiavimui informacinio amžiaus teikiamomis galimybėmis. Ji ugdo gebėjimą mąstyti savarankiškai, sudaro prielaidas skirtingų požiūrių žmonių bendravimui, taigi kartu yra demokratijos kūrimo įrankis. Tad klausimas, kodėl šiai analizei mokslinė psichologija skiria palyginti nedaug dėmesio, yra pagrįstas ir aktualus.

 
  1. 1 Roger Smith, Between Mind and Nature: A History of Psychology, p. 71.
  2. 2 Žr. Anthony R. Pratkanis, Elliot Aronson, Age of Propaganda: The Everyday Use and Abuse of Persuasion, 2001.
  3. 3 Žr. Aaron Delwiche, Why Think about Propaganda?

Kita vertus, čia galima prisiminti ir psichologo R. J. Sternbergo praktinio intelekto bei sveiko proto (tacit knowledge) konstruktus. Praktinis intelektas – tas, kurio reikia sėkmingam praktinių gyvenimo problemų sprendimui, jis netapatus akademiniam intelektui, matuojamam tradiciniais intelekto testais. Sveikas protas – tai ne tiek žinios apie kažką, kiek žinios, kaip kažką padaryti. Šios žinios dažnai yra net neįsisąmonintos, jas sunku perduoti kitam žmogui1. Pasak šio požiūrio, tai, kas akivaizdu ir suprantama praktikui, gali būti labai sudėtinga, gal net neįmanoma suformuluoti mokslo ar kitokių dėsnių kalba. Propagandos kūrimas bei skleidimas – taip pat visų pirma praktinės veiklos sritis, tad jos efektyviausiai mokomasi „gyvenimo universitetuose“, o ne auditorijose. Akademinė psichologija linkusi tyrinėti bendresnes socialinės įtakos temas, formuluoti abstraktesnius dėsnius. Galima teigti, kad tokios pozicijos laikėsi ir M. Reinys.

Išvados

M.Reinio „Propagandos psichologija“ pirmą kartą publikuota žurnalo „Logos“ 1938 m. numeryje. Netrukus straipsnio atspaudas pasirodė atskiru leidiniu. Turinys leidžia jį priskirti socialinės psichologijos sričiai. Leidinio turinys – socialinės įtakos psichologinės prielaidos – atspindėjo populiariausią tuo laikotarpiu šio mokslo problematiką. Šiandien turimais duomenimis, tai viena iš pirmų akademinės socialinės psichologijos publikacijų Lietuvoje. M. Reinys joje originaliai perteikė kitų autorių suformuluotus propagandos psichologijos teiginius, pristatė kai kuriuos tyrimus, pateikė Lietuvoje aktualių pavyzdžių. Jis vadovavosi to meto naujausiais ir įtakingiausiais socialinės psichologijos moksliniais leidiniais, kai kurie iš jų nepraradę aktualumo iki šiol. Turinio analizė leidžia teigti, kad publikacija iš esmės yra taikomojo pobūdžio. Ji supažindino Lietuvos auditoriją su to meto reikšmingomis socialinės psichologijos idėjomis, ugdė gebėjimą kritiškai vertinti viešosios nuomonės formavimo „įrankius“ ir skatino jais naudotis saviems pozityviems tikslams.

 
  1. 1 Žr. Richard K. Wagner, Robert J. Sternberg, “Practical Intelligence in Real-World Pursuits: The Role of Tacit Knowledge,” p. 436–458.

Literatūra

  • Allport, Gordon W., “The Historical Background of Modern Social Psychology” | Gardner Lindzey (ed.), The Handbook of Social Psychology, vol. 1, Cambridge, MA: Addison-Wesley, 1954, p. 3–56.
  • Allport, Gordon W., “The Historical Background of Social Psychology” | Gardner Lindzey, Elliot Aronson (eds.), The Handbook of Social Psychology, 3rd edition, vol. 1, New York: McGraw-Hill, 1954/1985, p. 1–46.
  • Arkivyskupas Mečislovas Reinys, Chicago: Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga, 1977.
  • Aronson, Elliot; Timothy D. Wilson, Robin M. Akert, Social Psychology, 7th edition, Boston: Pearson, 2010.
  • Bagdonas, Albinas et al., “The History of Lithuanian Psychology,” European Psychologist, 2008, vol. 13, no. 3, pp. 227–237.
  • Butkienė, Ona Giedrutė, „Mečislovo Reinio indėlis į Lietuvos pedagoginę psichologiją“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 24, 2004, p. 465–483.
  • Delwiche, Aaron, Why Think about Propaganda?, 2011 [žiūrėta 2014 m. lapkričio 8 d.].
  • Doob, Leonard, Propaganda: Its Psychology and Techniques, New York: Henry Holt & Co, 1936.
  • Farr, Robert M., “The Long Past and the ShortHistory of Social Psychology,” European Journal of Social Psychology, 21, 1991, p. 371–380.
  • Girnius, Juozas, „Reinys Mečislovas“ | Jonas Puzinas, Pranas Čepėnas (sud.), Lietuvių enciklopedija, t. 25, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 84–86.
  • Goethals, George R., “A Century of Social Psychology: Individuals, Ideas, and Investigations” | Michael A. Hogg, Joel Cooper (eds.), The SAGE Handbook of Social Psychology, London: Sage, 2007.
  • Gučas, Alfonsas, Psichologijos raida Lietuvoje: XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, Vilnius: Mintis, 1968.
  • Gudelis, Steponas; Vytautas Karvelis, „Arkivyskupo prof. dr. Mečislovo Reinio darbai Lietuvos psichologijos baruose“, Logos, 10, 1995/1996, p. 38–50.
  • Jovett, Garth S., Victoria J. O’Donnel, Propaganda and Persuasion, Thousand Oaks, CA: Sage, 2006.
  • Katelytė, Rita, „M. Reinio laisvai versto Psichologijos vadovėlio psichologijos terminų reikšmė ir kilmė“, Terminologija, 16, 2009, p. 198–216.
  • Katilius, Algimantas, „Lietuvių katalikų studentų draugijos Leveno universitete XX a. pradžioje“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 34, 2011, p. 141–167.
  • Keliuotis, Juozas, Šių dienų spaudos problemos, Kaunas: Naujoji Romuva, 1936.
  • Laukaitytė, Regina, „Mečislovas Reinys“ | Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XXI amžiuje: istorinė biogramų duomenų bazė, LKMA projektas [žiūrėta 2014 m. spalio 12 d.].
  • Lietuvos Universiteto veikimo Apyskaita 1922-II-16-1924-VI-15, Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1925.
  • „Logos“ | Juozas Girnius (sud.), Lietuvių enciklopedija, t. 16, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1958, p. 408–409.
  • „Mečislovas Reinys (1884 02 05–1947 06 12)“, Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos krašto žinynas, 2014 [žiūrėta 2014 m. spalio 11 d.].
  • „Mečislovas Reinys“ | Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XIX, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, p. 693–694.
  • Murphy, Gardner; Lois Murphy, Theodore M. Newcomb, Experimental Social Psychology, 2nd revised edition, New York: Harper, 1937.
  • Pratkanis, Anthony R.; Elliot Aronson, Age of Propaganda: The Everyday Use and Abuse of Persuasion, New York: Henry Holt, 2001.
  • “Propaganda: Its Psychology and Techniques by Leonard Doob,” Foreign Affairs, žūrėta 2014 m. spalio 31 d.
  • „Propaganda“ | Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XIX, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011, p. 158–159.
  • Psichologijos vadovėlis, iš G. Čelpanovo laisvai vertė M. Reinys, 1 leid., Vilnius: Švyturys, 1921, 2 leid., Vilnius-Kaunas: Švyturys, 1923.
  • Reinys, Mečislovas, „Propagandos psichologija (Santrauka)“, Logos, XVIII, 1938, p. 142–161.
  • Reinys, Mečislovas, „Rasizmo problema [su prierašu apie autorių]“ | Justinas Dementavičius ir kt. (sud.), Lietuvos politinės minties antologija, Vilnius: VU leidykla, 2012, t. 1, p. 446–466, perspausdinta iš Mečislovas Reinys, Rasizmo problema, Kaunas, 1939, p. 14–20, 38–41, 46–47, 66–97.
  • Reinys, Mečislovas, Propagandos psichologija (Santrauka), Vilkaviškis: [s.n.], [1938].
  • Sharma, Rajendra Kumar, Rachana Sharma, Social Psychology, 1st edition, New Delhi: Atlantic Publishers & Distributors, 1997.
  • Smith, Roger, Between Mind and Nature: A History of Psychology, London: Reaktion Books, 2013.
  • Vabalas-Gudaitis, Jonas, Psichologijos ir pedagogikos straipsniai, Vilnius: Mokslas, 1983.
  • Vasiliauskienė, Aldona, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys – dvasinių vertybių puoselėtojas“ | Jonas Kievišas, Rimantė Kondratienė (sud.), Dvasingumas žmogaus pasaulyje, Vilnius: VPU leidykla, 2009, p. 218–231.
  • Vasiliauskienė, Aldona, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: akademinė veikla (1922–1940)“, Soter, 2011, nr. 39 (67), p. 95–114.
  • Vasiliauskienė, Aldona, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: kalinio Mečislovo Reinio asmens byla Nr. 3145“, Genocidas ir rezistencija, 2011, nr. 1 (29), p. 146–179.
  • Vasiliauskienė, Aldona, „M. Reinys – krikščioniškosios pedagogikos universalumo puoselėtojas“, Soter, 2006, nr. 17 (45), p. 85–97.
  • Vasiliauskienė, Aldona, „Vyskupo Mečislovo Reinio dvasingumo sklaida „Tiesos kelyje“, Taikomieji tyrimai studijose ir praktikoje, Applied Research in Studies and Practice, 3, 2010, p. 85–94.
  • Vasiliauskienė, Aldona, Monsinjoras Petras Baltuška, Utena: Indra, 2011.
  • Veilentienė, Audronė, „Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimas ir Vilniaus susigrąžinimo planas“, Istorija: mokslo darbai, 2011, t. 81, nr. 1, p. 3–11.
  • Wagner, Richard K., Robert J. Sternberg, “Practical Intelligence in Real-World Pursuits: The Role of Tacit Knowledge,” Journal of Personality and Social Psychology, 1985, vol. 49, no. 2, pp. 436–458.
  • Zemlickas, Gediminas, „Atidaryta Arkivyskupo Mečislovo Reinio auditorija“, Mokslo Lietuva, 2008, nr. 20 (398) [žiūrėta 2014 spalio 29 d.].
 

The Origins of Social Psychology in Lithuania: Mečislovas Reinys’ “Psychology of Propaganda”

  • Bibliographic Description: Junona Silvija Almonaitienė, „Socialinės psichologijos pradžia Lietuvoje: Mečislovo Reinio „Propagandos psichologija“, @eitis (lt), 2015, t. 238, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Junona Silvija Almonaitienė, „Socialinės psichologijos pradžia Lietuvoje: Mečislovo Reinio „Propagandos psichologija“, Logos, 2014, nr. 81, p. 31–42, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Kauno technologijos universitetas.

Summary. Many scientific articles have been published devoted to Mečislovas Reinys’ (1884–1853) miscellaneous activities, including academic work. However, his contribution to Lithuanian psychology has not yet been fully assessed. The article analyzes M. Reinys’ “Psychology of Propaganda” (1938) – its content, novelty and relevance in terms of development of Lithuanian psychology. The article concludes that “Psychology of Propaganda” is one of the first applied publications attributable to social psychology in Lithuania. Its attitudes and social influence reflect the most popular trends of social psychology in the 1930s. Reinys refers to the most recent and most influential scientific publications of social psychology; some of these publications did not lose their credibility until now.

Keywords: Mečislovas Reinys, social psychology, psychology of propaganda.

 
Rašoma prisijungus
Grįžti
Viršutinė Apatinė