Straipsnis Žmogiškųjų santykių fenomenologija: tautos reiškinio link

Santrauka. Straipsnį sudaro socialinės fenomenologijos įvadas ir filosofinis tautos reiškinio apmąstymas. Pirmojoje įvado dalyje išskleidžiama vokiečių filosofo Maxo Schelerio ketveriopo žmonių jungimosi teorija, kuria žmogiškieji santykiai rūšiuojami į minią, gyvenamąją bendruomenę, visuomenę ir kuopinį asmenį. Antrojoje įvado dalyje gretinio, siejinio, steiginio ir reiškinio sąvokomis bei ideogramomis aiškinami skirtumai tarp tikrų ir menamų socialinių reiškinių. Įkandin aptariamas tautos reiškinys, išryškinamas ypatingasis fenomenologinis jo turinys, ne vienu požiūriu verčiantis abejoti, ar tauta ir valstybė, kaip du iš esmės skirtingi, istoriškai netgi priešingi socialiniai dariniai, apskritai suderinami.

Pagrindiniai žodžiai: socialinė fenomenologija, Max Scheler, žmogiškieji santykiai, minia, bendruomenė, gyvenamoji bendruomenė, visuomenė, kuopinis asmuo, tauta, valstybė, tautinė valstybė, pilietija, nacija, demokratija.

Šia proga išsamiau aptarsiu vokiečių filosofo Maxo Schelerio ketveriopo žmonių jungimosi teoriją – ypač tas jos dalis Nuodugniau Maxo Schelerio socialinę fenomenologiją ir keturis esminius žmonių jungimosi būdus aptariu monografijoje Pavergto mąstymo problema: Maxas Scheleris ir žinojimo sociologijos ištakos, p. 133–145. , kurios leidžia į visuomeninius santykius pažvelgti išrankiau kaip į kelis iš esmės skirtingus bendravimo būdus, iš kurių randasi keli iš esmės skirtingi socialiniai junginiai.

Žmogiškųjų santykių fenomenologija

Pagal žmonių bendro gyvenimo ir patyrimo atmainas, taip pat vertybių, kuriomis drauge vadovaujamasi, rūšis Scheleris įvardija Žr. Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 547. keturis iš esmės skirtingus žmonių jungimosi būdus: minią, gyvenamąją bendruomenę, visuomenę ir kuopinį asmenį. Keturi esminiai žmonių jungimosi būdai yra ne atsitiktiniai tolydaus istorinio vyksmo tarpsniai, o „iš esmės skirtingos, būtinos ir tvarios visų galimų bendruomeninių saitų formos“ Ten pat, S. 563. , kurios tarp žmonių paprastai reiškiasi kartu, kitaip sakant, yra vienalaikės. Anot Schelerio, „istorijos eigoje keičiasi tiktai konkretus minios, gyvenamosios bendruomenės, visuomenės ir kuopinio asmens turinys bei kiekvieno iš jų priklausomybė nuo kintančių empirinių grupių, atsitiktinio jų dydžio, pobūdžio, pavienių individų, vyraujančių nuomonių […]“ Ten pat, S. 563. .

Vadinasi, šie keturi žmonių sambūriai – minia, gyvenamoji bendruomenė, visuomenė ir kuopinis asmuo – istoriniu požiūriu nesudaro evoliucinės sekos. Nėra taip, tarsi iš minios kažkada būtų išsirutuliojusi gyvenamoji bendruomenė, o iš jos vėliau atsiradę ir kiti du bendruomeniniai junginiai. Būtent taip manė prancūziškojo pozityvizmo tėvas Auguste’as Comte’as ir britų socialinės evoliucijos šalininkas Herbertas Spenceris. Scheleris skelbia esminę pataisą: minia, gyvenamoji bendruomenė, visuomenė ir kuopinis asmuo kaip savitos bendravimo formos žmonių tarpusavio santykiuose reiškėsi visais laikais ir ne pakaitomis, o vienu metu – svyravo tiktai kiekybinė kiekvienos atmainos sudėtis bei konkrečios istorinės apraiškos.

Pradėsiu nuo pirmojo esminio žmonių jungimosi būdo. Tai, kas gyvuliams yra banda, žmonėms – minia (vok. Masse). Nei bandos, nei minios „nariai“ dar netapę savarankiškais subjektais, dar nepajėgūs veikti savo nuožiūra. Į minios gyvenimą ir veiklą individai įsitraukia nesąmoningai perimdami psichines aplinkinių savybes, arba jomis „užsikrėsdami“, nevalingai mėgdžiodami aplinkinių kūno judesius, raiškos ir elgesio būdus. Yra tik minia ir jos kaip savarankiško subjekto patyrimas bei veikla Žr. Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 548. . Individualus mąstymas, ką jau kalbėti apie individualią savimonę, dar neužsimezgęs. Už minios poelgius atsako tik pati minia – jei apskritai ją galima laikyti atsakinga, – už juos neatsako ir negali atsakyti joks individas Dėl visiškos racionalumo stokos veiksmuose bei dėl vadovavimosi „aklais“ instinktais ir impulsais Scipio Sighele minią vadino „patologiška“, o Gustave’as Le Bonas – „barbariška“ (žr. Heinz Maus, A Short History of Sociology, p. 55). . Nes – kartoju – čia jų nėra. Vertybės, palaikančios minios veiksmus, priklauso juslių sričiai. Tikrovė vertinama malonumo–nemalonumo kategorijomis.

Kita žmonių sambūvio atmaina – gyvenamoji bendruomenė (vok. Lebensgemeischaft). Ją įkūnija socialiniai telkiniai – šeima, kaimynija, liaudis. Tėvų ir vaikų, kaimynų, liaudies tarpusavio ryšiai plėtojasi nauju lygmeniu. Čia, skirtingai negu minioje, patirdami drauge ir patirdami taip, kaip kiti, bendruomenės nariai vadovaujasi gyvybiniu tarpusavio supratimu, kuris vis dar neatsiejamas nuo bendros patirties, bendro veikimo ir jokiu būdu neobjektyvinamas Mykolo Römerio „socialinė grupė“, regis, turi visus esminius gyvenamosios bendruomenės bruožus: žmonės patenka į socialinę gyvenamosios bendruomenės aplinką „ne valingų, individualių socialinių aktų dėka“, bet „savo padėtimi, savo grupinio solidarumo pajautimu, artimu simpatijai“, jie vadovaujasi vadinamuoju „socialiniu instinktu“, o ne „sąmoninga socialine ideologija“ (Mykolas Römeris, Valstybė, p. 87–88). . Individo sąmonės blyksnis vis dar prikaustytas prie išorinės aplinkos, subjekto savimonė dar nepabudusi, dar neapmąstoma individuali asmens savastis; todėl į šį junginį, anot Schelerio, įeina ne tik nepilnamečiai, bet ir naminiai gyvuliai Žr. Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 551. Lietuvių kalboje ryšys tarp gyvenamąją bendruomenę sudarančių žmonių ir gyvulių lengvai sučiuopiamas žodžiuose kaimas ir kaimenė. .

Gyvenamojoje bendruomenėje drauge patiriama, girdima, matoma, galvojama, viliamasi, mylima ir neapkenčiama – drauge, o ne atskirai. „Tas, kas esu, esu tik drauge su kitais“ Juozas Girnius, Tauta ir ištikimybė, p. 6. . Tiesioginis narių bendravimas, atmetantis visus vis-à-vis santykius, sudaro „natūralią organinę vienybę“ Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 562. . Čia viešpatauja sambūvis. Tarp to, ką patiriu aš, ir to, ką patiri tu, nesama jokio būties plyšio, vėliau užpildomo analogistiniu silogizmu Žmonių gebėjimas tiesiogiai patirti vienas kito vidines būsenas paskatino Schelerį šia tema parašyti monografiją (Max Scheler, Zur Phänomenologie und Theorie der Symphatiegefühle und von Liebe und Hass, 1913). Joje Scheleris įrodinėja, kad asmenys pajėgūs tiesiogiai suprasti vienas kito išgyvenimus (pavyzdžiui, mylėdami arba užjausdami), be proto tarpininkavimo, nesinaudodami logine-analogine „savęs įsivaizdavimo kito vietoje“ konstruote. Toli gražu ne visi buvo linkę sutikti su drąsiais Schelerio teiginiais. Dauguma manė ir, drįstu teigti, tebemano, jog žmogus „sučiuopia savo artimo patyrimo srautą tiktai „tarpiškai“, jo judesius, išraiškas ir ženklus aiškindamasis kaip subjektyviai reikšmingus alter ego potyrius“ (Alfred Schutz, Thomas Luckmann, The Structures of the Life-World, p. 62). . Vidines kitų būsenas bendruomenės nariai išgyvena tiesiogiai, tiesiogiai supranta vienas kito kūno judesius, mostus, fizionomiją; pažindami bendrą tiesą, nereikalauja kriterijų, neišradinėja dirbtinės matų sistemos, nustatydami bendrą valią, daro tai tiesiogiai, be pažadų, be teisinių formuluočių, be sutarčių.

Praktiniame gyvenamosios bendruomenės lauke pirmąsyk pasireiškia tam tikras solidarumo, arba vieningumo, pavidalas. Kiekvieno asmens patyrimas savo turiniu ir išsivystymo laipsniu iš esmės sąlygojamas visos bendruomenės patyrimo. Pavienio asmens atsakomybė už save išauga iš visiems bendros atsakomybės už bendruomenę, jos ketinimus ir poelgius. Būdamas vieningas su gyvenamąja bendruomene, asmuo paklūsta jai, tačiau bendruomenė nebūtinai paklūsta asmeniui. Toks santykio pasvirimas lemia gyvenamajai bendruomenei būdingo solidarumo vienpusiškumą Šiek tiek kitokiame kontekste „pasvirusį“ bendruomenės solidarumą Juozas Girnius vadina narių „konformizmu“ (Tauta ir ištikimybė, p. 48). Antanas Maceina šią savybę įvardija kaip „kultūrinį kolektyvizmą“, kuris „asmenį laiko tik bendruomenės valios arba bendruomeninės dvasios apraiška ir josios reikalavimų vykdytoju“ (Antanas Maceina, Kultūros filosofijos įvadas, p. 148). , Schelerio vadinamą „pamainomo vieningumo principu“.

„Individas iš principo „pamainomas“ kitų individų“ Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 549. , svarbus ne jis pats, o jo užimama visuomeninė padėtis bei atliekamas socialinis vaidmuo. Taigi pavienis asmuo drauge su kitais gyvenamojo junginio nariais už savo bendruomenę atsakingas tik kaip tam tikro socialinio vaidmens atlikėjas. Pati bendruomenė, iškildama viršum atskirų savo narių, suburia žmones į bendrą gyvybinės patirties ir poreikių telkinį, kuris nėra asmeninio pobūdžio. Čia glūdintis vieningumas yra netobulas. Jis tarnauja gyvenamajai bendruomenei, kaip organas tarnauja organizmui. Grįžtamojo ryšio nėra. Ir nors individo užimama padėtis yra nepamainoma, pats individas – išties pamainomas.

Šitai kartu paaiškina, kodėl gyvenamąją bendruomenę skatinančios vertės, įkūnytos tradiciniuose papročiuose, apeigose, kulte, liaudies mene, drabužiuose ir panašiai, yra bevardės, anonimiškos. Jos priklauso visiems kartu ir niekam atskirai. Pateiksiu pavyzdį: kalbėdamas apie Jono Basanavičiaus triūsą ir indėlį 1883 metais įkuriant Aušros laikraštį ir taip Lietuvos istorijoje pradedant naują kultūrinės raidos etapą, Mykolas Römeris stebėdamasis klausia, „Ir vis dėlto kodėl mes tą [Basanavičiaus] sumanymą ir darbą laikome ne grynai asmeniniu, o tautiniu?“ Todėl, – atsako Römeris, – kad šis lietuvių dvasios didžiūnas veikęs, skatinamas visą tautą pamažu apėmusio naujo brandos tarpsnio. Kitaip sakant, ne Basanavičius įsteigęs Aušrą, o tauta per jį, nes Aušra įkūnijusi ne asmeninius Basanavičiaus siekius, o visos tautos tikslus Žr. Mykolas Römeris, Valstybė, p. 91–2. . Nors šiuo atveju kalbama apie lietuvių tautą, vis dėlto pati situacija labai panaši į vienpusį gyvenamosios bendruomenės polinkį atsižvelgti tik į tai, kas jai bendra.

Trečiasis žmonių sambūvio pavidalas – visuomenė (vok. Gesellschaft). Čia asmuo reiškiasi dvejopai: formaliai ir nominaliai. Formaliai – nes visuomenės nariu asmuo tampa ne atskleisdamas vidinę dvasinę savastį, o faktiškai-kiekybiškai užimdamas formalią vietą visuomenėje. Nominaliai – nes veiksmingiausia asmens dalyvavimo visuomenėje priemonė yra viešai pripažintų laimėjimų ir nuopelnų kaupimas, taip pat kūrimas visuomeninio įvaizdžio, veikiančio kitų visuomenės narių pasaulėžiūrą bei elgseną.

Tačiau tik pasiekus visuomenės lygį pirmąkart galima prabilti apie išsiskleidusį subjektyvų, savarankišką asmens patyrimą, mąstymą, savimonę. Žmogus, tapęs visuomenės nariu, save suvokia kaip neprilygstamą dvasinę asmenybę. Priešingai negu kolektyvizmas gyvenamojoje bendruomenėje, visuomenėje tarpsta individualizmas: kiekvienas žmogus čia jaučiasi atsakingas tik už save, savo mintis, jausmus, troškimus, ketinimus, poelgius. Taigi visuomenę sudarantys asmenys tarpusavio ryšius grindžia „abipusiu netiesioginiu sutarimu dėl to, ką kiekvienas patiria savarankiškai“, o ne „bendru gyvenimu“ Max Scheler, Formalism in Ethics and Non-formal Ethics of Values, p. 530. , kaip įprasta gyvenamajai bendruomenei.

Nors iš pradžių visuomenei Scheleris linkęs priskirti interesų solidarumą, paremtą „darbo pasidalijimu“ ir „techniniu gamybos sutvarkymu“ Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 526. , nors vienoje vietoje visuomenę netgi įvardija kaip „subrendusių ir sąmoningų individų vienybę“, čia pat, pasinėręs į nuodugnesnius tyrimus, jis tarsi apsigręžia ir primygtinai tvirtina: „Die Gesellschaft ist überhaupt keine Gesamtrealität“, tai yra „visuomenė apskritai nėra joks bendrabūvis“ Ten pat, S. 551. . Iš tolesnių Schelerio apmąstymų nesunku suprasti, kad būtent pastarasis teiginys susilaukia svaresnio fenomenologinio pagrindimo.

Tai, jog turime „visuomenės“ sąvoką ir tam tikrais atvejais ja naudojamės, dar nereiškia, kad panorėję galėsime nurodyti tikslų ontologinį jos atitikmenį. Sąvokos vientisumas nelaiduoja sąvoka žymimo daikto vientisumo (mintis „padriki debesėliai“ yra vientisa, nors patys debesėliai – ne).

Ir iš tiesų, gilindamiesi į visuomenę, ieškodami jos vieningumo principo, susiduriame su visuomenės faktiškumo problema. Schelerio užuomina apie „mechaninę visuomenės vienybę“ tarsi pati sau prieštarauja, nes tai, kas konstruojama, lygiai taip dekonstruojama, tai, kas kuriama išorinėmis inžinerinėmis priemonėmis, nebūtinai tampa bendru tavo ir mano gyvenimu. Kitaip tariant, randasi darinys, kuris, turėdamas apčiuopiamą mechaninį ir medžiaginį būvį, įtraukdamas žmones, leisdamas jiems per įrenginius (infrastruktūrą) fiziškai sąveikauti gausybe būdų, kartu neturi bendruomeninio būvio – tokio, kokį patiriame, gyvendami drauge su šeimos nariais, bičiuliais, artimaisiais. Visuomenė – asociali!

Joje susitinka ne tu ir aš, norintys virsti mes, bet aš ir kiti, o mes padvelkia nemaloniu familiarumu ar net pataikūniškumu. Todėl griežtai atribojama tai, kas mano, nuo to, kas kitų – patyrimas, supratimas, kūno ženklų sistema. Mano vidinius išgyvenimus kiti netiesiogiai išskaito iš veido išraiškos, rankų judesių, bendros kūno laikysenos, remdamiesi savo pačių vidinių būsenų analogija. Tarp manęs ir kitų negali įsivyrauti bendra tiesa, jeigu pirma nesutarta dėl bendrų kriterijų, įvelkamų į loginių formuluočių kodeksą. Santykiauja ne asmenys, o šalys. Jų tikslai nėra visiems bendri tikslai, todėl jiems įgyvendinti reikia sutartimis paramstytų pažadų. Kalbant palyginimais, minia tik šildosi ir maitinasi, gyvenamoji bendruomenė rūpinasi savo sveikata, o visuomenė derasi dėl kiekvieno sudilusio skatiko.

Visuomenė remiasi visuotiniu utilitarinių mainų schemos taikymu. „Duok, ir aš tau duosiu“ – skamba šūkis. Ši bendravimo, tiksliau, laikino suėjimo forma panašesnė į praktinį naudojimosi kitų gebėjimais tinklą. O tai, kad visuomenė neturi aukštesnio būvio už pavienių asmenų praktinius santykius, reiškia, jog, šiems santykiams nutrūkus, išnyksta ir pati visuomenė. Pavieniai asmenys yra ne tiek visuomenės nariai, kiek tam tikrų sąveikavimo su kitais galimybių vartotojai. Mes nesinešiojame visuomenės savo širdyse, viduje nesame ja paženklinti, kaip tai atsitinka gyvenamosios bendruomenės nariams. Vadinasi, neturėdami tiesioginio fizinio sąlyčio su visuomene, išnykstame iš jos, kartu pašaliname jos tikrovę savo pačių atžvilgiu. Na, o kai tokio sąlyčio vis dėlto esama, vyksta paradoksas: veikdami kas sau, sugebame būti „kartu“, jausdamiesi vieni kitiems svetimi, sugebame „bendrauti“ – gyvename visuomenėje, dorai nebūdami nei kartu, nei atskirai.

Kur viešpatauja pažadai ir sutartys, ten, anot Schelerio, klesti ir „visuotinis tarpusavio nepasitikėjimas“ Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 550–551. . Vieno polinkį į asmeninę naudą įstengia sustabdyti tiktai kito polinkis į tokią pačią naudą. Nors visuomenėje ir tariamasi, bet taip elgiamasi norint kuo daugiau pešti. Štai iš kur tas liguistas abejojimas kitais, iš ten pat ir esminė visuomeninių santykių forma, Schelerio vadinama „kritine individualistine konkurencija“ Ten pat, S. 574. . Tai savotiška solidarumo priešingybė, socialinis „kovos už būvį“ variantas.

Ketvirtasis ir aukščiausias žmonių sambūvio pavidalas, užbaigiantis Schelerio socialinėje filosofijoje išplėtotą bendruomeninių santykių schemą, – tai kuopinis asmuo (vok. Gesamtperson, Verbandsperson Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 544. , Kollektivperson Ten pat, S. 528–529. ). Jis apibūdinamas gana dramatiškai: „savarankiškų individualių dvasinių asmenų sąjunga savarankiškame individualiame dvasiniame kuopiniame asmenyje“ Max Scheler, Formalism in Ethics and Non-formal Ethics of Values, p. 533. . Ryškiausi gyvenimiški tokios sąjungos pavyzdžiai – kultūra, tauta, valstybė ir religinė bendruomenė, na, o konkretus istorinis pirmavaizdis bei įkūnijimas – tai krikščionių bendruomenė (lot. communio) ir joje puoselėjama Dievo bei artimojo meilė. Kuopinis asmuo – tai vienintelė tikroji etinio personalistinio vieningumo buveinė. Etinio personalistinio, nes, kaip netrukus matysime, ši vieningumo rūšis siekia dorovines asmens gelmes.

Savo filosofinėje antropologijoje asmenį Scheleris pirmiausia suvokia kaip dvasinės veiklos židinį, nedaiktinamą, pasižymintį savita, neprilygstama asmens verte. Sekdamas metafizine mikrokosmo–makrokosmo analogija, tauriausią bendruomeninį junginį Scheleris vadina „kuopiniu asmeniu“. Pastarasis, kaip ir pavienis asmuo, tampa dvasiniu veiklos židiniu, būtent dvasiniu, o ne vietos (teritorijos), laiko (tradicijos), ar kilmės (kraujo ryšių). Jis, kaip ir pavienis asmuo pats sau (Schelerio vadinamas intymiuoju asmeniu), save patiria iš vidaus kitiems neprieinamu būdu ir yra individualių poelgių bei dorovinių vertybių subjektas, vadinasi, turi savitą bendrą dorovinę vertę, gali būti geras arba blogas, nusipelnęs arba nusikaltęs.

Kalbame ne apie dorovines kuopinio asmens narių savybes, net ne apie jų sudėtį, kalbame apie dorovinę paties kuopinio asmens savastį, subjektyvumą, individualumą, savarankiškumą, gerumą ir blogumą. Schelerio žodžiais, „pavienio ir kuopinio asmenų santykio nedera tapatinti su atitinkamu bendrybės–atskirybės santykiu; kuopinis asmuo yra pirmapradis dvasinis individas ne mažiau negu toks yra pavienis asmuo“ Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 546. .

Gvildendamas kuopinio arba jungtinio asmens moralinio vieningumo principą, Scheleris išskiria keturias atsakomybės rūšis: pavienio asmens atsakomybę už save, pavienio asmens atsakomybę už kuopinį asmenį, kuopinio asmens atsakomybę už save bei kuopinio asmens atsakomybę už pavienį asmenį. Kuopinio asmens vieningumo pilnatvė reiškiasi visiška šių keturių atsakomybės rūšių pusiausvyra. Įsigali dorovinis „vienas už visus, visi už vieną“ etas, kuriame išsipildo tikroji etinio personalistinio vieningumo teleologija, asmens ir bendruomenės abipusės atsakomybės teleologija. Čia „kiekvienas laisvai prisiima kitų kaltę, bet taip pat dalijasi kitų nuopelnais“. Čia „dorovinį asmenų bendravimą lydi tiek bendra moralinė kaltė, tiek bendras nuopelnas, kurių nevalia painioti su atskirų individų dorovinių verčių sudėtimi“ Max Scheler, The Nature of Sympathy, p. 164–165. .

Šiuo išplėstiniu keturių esminių žmonių jungimosi formų aptarimu taikiausi ne į atskirus Schelerio teiginius, ne į keturnarę socialinių junginių skirstymo schemą kaip būtinai keturnarę Šėleriškąją schemą, o kartu ir atskirus jos teiginius, daug kur ginčyčiau, tačiau minios, gyvenamosios bendruomenės, visuomenės ir kuopinio asmens sampratoms kaip bendro pobūdžio analitinėms gairėms pritariu. , o į pačią fenomenologinę stebėseną bei mąstyseną, ypač euristines tokios stebėsenos ir mąstysenos ypatybes. Įsidėmėkime, Scheleris žmogiškųjų santykių tikrovę patiria ir aiškina iškart keliais požiūriais: esminiu (kokie yra santykiai), ontologiniu (kiek ir kokio bendruomeninio būvio esama santykiuose), kauzaliniu-genealoginiu (ar santykiai išvedami vieni iš kitų, ar veikiau mezgasi savarankiškai), chronologiniu (ar santykiai reiškiasi vienu metu, ar paeiliui) antropologiniu (kiek ir kokio individualumo esama santykiuose), aksiologiniu (kokiomis vertėmis grindžiami santykiai) ir etiniu (kas, kaip ir už ką yra atsakingas santykiuose).

Kartu įsidėmėtina, kad į daiktinį arba mintinį visetą įprastai suliejama socialinė tikrovė iš tikrųjų nesudaro nei vientiso reiškinio, nei vientisos reiškinių grupės, nei apskritai vientiso faktų lauko. Tai ikikritinė iš esmės skirtingų žmonių sąveikavimo formų samplaika, kurioje randame ir ikibendruomeninių (bandos, kaimenės, minios), ir bendruomeninių (gyvenamosios bendruomenės), ir pobendruomeninių ar, tiksliau, visai nebendruomeninių (visuomenės) sąveikavimo atmainų. Ir ta ikikritinė samplaika ne tik teorinė, skirtingų žmonių santykiavimo formų nepagaunant protu arba jas tarpusavyje painiojant, bet ir praktinė, tam pačiam žmogui skirtingose socialinėse aplinkose įvairuojant iš esmės (pavyzdžiui, iš bandos gyvulio akimirksniu atsimainant į iškilią kultūrinio, politinio ar net religinio gyvenimo asmenybę ir atvirkščiai). Ši vienalaikė ontinė-episteminė žmogiškųjų santykių įvairovė – puiki dirva analitinei painiavai, bet kartu ir išankstiniam metodiniam atsargumui, ją deramai įsisąmoninus.

Vadinasi, žmonių sąveikavimą, juolab fizinį gretimumą stebint tik išoriškai, nustatyti, ar esama bendruomeninio reiškinio, nepavyks, reikia papildomos, euristiniu požiūriu įvairialypės fenomenologinės atidos. Ir tos atidos, pasitinkant ir įvardijant reiškinį, būtina mokytis. Stebint visuomeninius reiškinius, pirmiausia skirtinas stebinčiojo turinys nuo stebimojo turinio, o tada, susitelkus į stebimąjį turinį, įsidėmėtinas reiškinio branduolys arba esmė, o ne atsitiktiniai prietapai ir šalutinės aplinkybės.

Aptarsiu keturias daiktų, o kartu ir žmonių stebėsenas, nuo kurių įsisąmoninimo ir įvaldymo stipriai priklausys, kaip nagrinėsime socialines aplinkas.

Tarkim, rudenėja. Sausa, žvarboka, bet saulėta diena. Žingsniuoju šaligatviu, priešais artėja mama su dukryte, rankutėje mosuojančia margų klevo lapų puokštele. Mums prasilenkiant, iš puokštelės išsprūsta vienas lapas ir grakščiai nusklendžia ant grindinio. Čia pat nutupia ir kitas, atkibęs nuo medžio. Prie porelės prisiglaudžia ir trečiasis, žvitraus vėjo gūsio atpūstas iš kitos gatvės pusės. Akimirką stoviu ir grožiuosi, nes trijulė susispietusi ne bet kaip, o ypatingai dailiai it meno kūrinys. Dar vienas vėjo šuoras ir grožio kaip nebuvę… Puikiai suprantu, kad tas lapų buvimas „kartu“, buvimas „trise“, juolab buvimas „meno kūriniu“ man tik vaidenosi. Patys lapai nei kartu augo, nei kartu krito, nei įkūnijo kažkieno estetinį sumanymą. Išorinės gamtos jėgos lapus sunešė į erdvinį gretinį, kurio pakako, kad juose regėčiau sąsajų, kurių pačiuose lapuose nebuvo.

Tą nekart esu daręs su debesimis, juose įsivaizduodamas įvairiausių pavidalų, kurių pačiuose debesyse nebūdavo; arba su laukiniu kraštovaizdžiu, jame įžvelgdamas architekto ranką, kuri prie kraštovaizdžio iš tikrųjų neprisiliesdavo. Kas gi tokiais atvejais vyksta? Susiduriu su vidinio sankybio neturinčiais arba mažai jo turinčiais daiktais, kurie, atsidūrę greta vieni kitų, skatina mano logocentrinį protą juose įsivaizduoti saitų, kurių pačiuose daiktuose nėra Žinoma, tų ryšių gali būti, bet šneku apie atvejus, kai jų nėra. . Tie lapai nebuvo taip kartu, kaip buvau linkęs manyti; nebuvo taip kartu ir anie debesys, ir anas kraštovaizdis. Atsitiktinai išorinių stichijų į erdvines artumas suburti daiktai, kuriuos linkstu regėti kaip rišlius visetus, bet kurie savaime tokie nėra, ontologiniu požiūriu tėra gretiniai: nors regisi „kartu“, iš tikrųjų tėra arti vieni kitų. Ir tie gretiniai gali būti ne tik iš klevo lapų, bet ir iš žmonių. Stokodami esminio psichosomatinio junglumo, tokie žmonių gretiniai, griežtai tariant, nesudaro socialinės tikrovės, juolab bendruomeninio reiškinio. Pažvelkime į gretinio ideogramą.

Devyniais apskritimais vaizduojami žmonės. Pats žmonių skaičius ir išdėstymas – nereikšmingi. Tereikia dviejų aplinkybių – (a) kelių žmonių ir (b) jų artumo erdvėje, – kad į juos linktume perkelti socialinį ryšį. Jei apskritimus imtume retinti, juos suvokti „esant kartu“ darytųsi vis sunkiau. Būdami psichosomatiniai bendruomeniniai gyvūnai, erdviniame kūnų suartėjime norom nenorom vaizduojamės ir psichikų suartėjimą, ir priešingai, erdviniame kūnų atotrūkyje norom nenorom jaučiame psichikų atotrūkį. Tam esama gilesnių priežasčių, kurių čia nenagrinėsiu. Svarbesnis faktas, jog gyvenime esama daugybės atvejų ir padėčių, kai žmonės atsiduria netoliese ar net arti vieni kitų, neužmegzdami socialinių ryšių, tik sudarydami išorinius fizinius gretinius. Tokiais atvejais ikikritinį polinkį socialinti, juolab sociologizuoti tikrovę, kuri savaime socialinio reiškinio neįkūnija, turi pažaboti kritinis mąstymas.

Parduotuvėje, eilėje prie kasos laukiantys septyni pirkėjai, nebūtinai laukia septyniese. Tuo pačiu lėktuvu skrendantys keleiviai, nebūtinai skrenda drauge. Fizinis žmonių gretinys socialiniu, juolab bendruomeniniu reiškiniu laikytinas lygiai tiek, kiek vienoje vietoje susmaigstyti virbai – krūmu. Vartojant kuopines sąvokas bendruomenė, tauta, lietuviai, kauniečiai, vilniečiai, drauge, kartu, mes ir pan., jei remiamasi tik erdviniu ar fiziniu gretimumu, socialinis lygmuo nepasiektas. Nepasiektas jis ir įvardijus žmonių sąveikas, į kurias žmonės neįtraukiami kaip žmonės, pavyzdžiui, santykiuose juos laikant tik gamtos arba energijos ištekliais. Tokie „bendruomenė“, „tauta“, „lietuviai“, „bedrapiliečiai“, „miestelėnai“, „mes“ ir pan. socialiniai reiškiniai yra lygiai tiek, kiek iš savivarčio „kartu“ krūvon byrantys cukriniai runkeliai.

Paskata žmonių gretinius laikyti socialiniais reiškiniais yra objektyvi, glūdinti išorėje – fiziniame stebimų kūnų artume („greta, vadinasi, kartu“). Tačiau esama ir kitos stebėsenos, skatinančios įžvelgti socialinę tikrovę ten, kur jos nėra, – stebėsenos, kuri randasi iš subjektyvaus asocijuojančios stebėtojo psichikos polinkio vidinį vaizdinių rišlumą perkelti į išorinį pasaulį. Psichinius vaizdinių tarpusavio ryšius galima perkelti į tikrus žmones, kurie tokių arba apskritai jokių ryšių neįkūnija. Vietoj tikro socialinio reiškinio, kaip ir gretinių atveju, gaunamas prasimanytas – tai, ką vadinu žmonių siejiniu, tik šįkart, priešingai nei gretinių atveju, paskata glūdi mąstančiojo viduje. Dirstelėkime į gretiniui iš dešinės esančią siejinio ideogramą. Tie apskritimus (žmones) siejantys punktyrai („saitai“) tėra mintiniai. Viskas būtų gerai, jei šnekėtume tik apie psichikos pasaulį, bet šnekame apie tikrus žmones, tarp kurių įsivaizduojami iš tikrųjų nesami ryšiai.

Viena palankiausių terpių polinkiui į siejinius formuoti – skaitymas ir rašymas, ypač jei skaitoma ir rašoma apie „didelius dalykus“: tautas, valstybes, civilizacijas, kultūras, tikybas. Literatūrinių įvaizdžių tinklą užmesti ant pasaulio juk taip lengva – pasaulio, kurio taip paprastai, žmogus, nei apeisi, nei apčiupinėsi. Štai tada tyrimą keičia pasakojimas, pažinimą – vaizdavimas, faktų rinkimą – siužeto kūrimas. Pridūrus, kad daugelis literatūrinių įvaizdžių kuriami atsiliepiant į kitus literatūrinius įvaizdžius, tikrovė tokiuose mainuose virsta šmėkla – ir dėl to, kad reta viešnia, ir dėl to, kad lyginant su išdirbtu įvaizdžiu atrodo netašyta.

Gretiniais ir siejiniais socialinės tikrovės prasimanoma daugiau nei iš tikrųjų esama. Kritinis mąstymas gretinių ir siejinių atžvilgiu atlieka neigiamą dekonstruojamąjį vaidmenį, ardydamas ir šalindamas tai, ko tikrovėje nerandama, tinkamai išpainiojus subjektus, objektus, patyrimą ir vaizduotę.

Trečioji stebėsena nukreipta į steiginius, kurie, priešingai nei gretiniai ir siejiniai, įkūnija ne subjektyviu vaizdiniu ar mąstymo polinkiu prasimanytą socialinę regimybę, o faktiniu žmonių bendravimu grįstą tikrovę. Šneku apie pastovius ryšius, kuriuos užmezgame su kitais, tvariomis sutartinėmis bendravimo formomis siekdami praktinių tikslų: steigdami įvairaus pobūdžio bendrijas, draugijas, įstaigas, įmones, gildijas, kuopas, pulkus, sambūrius ir panašiai. Į steiginius žmonės sueina ilgalaikiam jungtiniam veikimui, paprastai siekdami ūkinės (pragyvenimo), socialinės (saugumo), kultūrinės (prasmingumo) ir hedoninės (malonumo) naudų. Visuomeniniu požiūriu žmonių ryšiai steiginiuose yra tikri, tvarūs, tikslingi, apibrėžti praktiniu požiūriu ir kaip tik dėl to protingai riboti. Steiginio ideogramoje šį socialinį pragmatizmą ir ribotumą pabrėžiu apskritimus jungiančiomis tiesėmis, išryškindamas racionalaus, dalykiško, taisyklingo, apskaičiuoto santykio su kitais lemtingumą. Žmonės čia buriasi ne vieni kitus mylėti, ne bičiuliautis, ne būti ir jaustis drauge, o gauti naudos iš kuopinio jėgų ir gebėjimų jungimo bei derinimo.

Įvyksta netikėtas posūkis: steiginyje susirinkę sąveikauti X būdu, nariai neišvengiamai sąveikauja ir kitais (jiems patiems nenuspėjamais) būdais, nes iš anksto apibrėžtas X sąveikos ribas kiekvienas narys savo psichosomatiniu turiniu stipriai viršija. Taip randasi nenumatyta, X atžvilgiu perteklinė socialinė patirtis, kurios svarba žmonių santykiuose gali ir dažnai peržengia pirminius X santykio rėžius. Kitaip tariant, steiginyje prie iš anksto racionaliai apibrėžto sąveikavimo būdo X neišvengiamai šliejami kiti, perteklinės subjektų tarpusavio patirties lemiami, sąveikavimo būdai Y. Iš pradžių tie būdai yra antriniai, arba foniniai X(y). Tačiau ilgainiui jų svarba didėja: X(y) tampa x(Y), o šis – Y(x) ir taip toliau. Tiesinę steiginio logiką, žmogiškuosius santykius suskliaučiančią vienokioje ar kitokioje siaurų dalykinių siekių formulėje, apkeroja į juslinį ir jausminį sambūvį orientuotos bendruomenės kreivės (žr. reiškinio ideogramą): taisyklės apauga improvizacija, protas – jausmais, rimtis – žaisme, formalybės – kūnų trauka, žinios – išvaizda ir taip toliau.

Ryškėja kryptinga padėtis: bendruomenės linkusios rastis steiginiuose, racionalius tiesinius šiųjų tinklus išvagodamos perteklinėmis psichosomatinėmis kreivėmis – vertybinėmis simpatinėmis gijomis tarp žmonių, kurie buvimą drauge (tai yra bendruomenę) ima branginti ir tausoti labiau už narystę steiginyje. Todėl visuomeninių reiškinių srityje, gludinant fenomenologinę žiūrą, tinka priesakas: stebėk tieses – dairykis lankų.

Tautos reiškinys

Pradėsiu bendruomenės ir tautos apibrėžimais. Bendruomenė – tai tvarius psichosomatinius ryšius užmezgusių žmonių junginys, kurio nariai gyvena savitarpyje, šį suvokiant kaip svetimam išoriniam pasauliui uždarą savųjų rūpesčio savaisiais erdvėlaikį. Tauta – tai Žemėje gausiausios ir sklaidžiausios atmainos bendruomenė, stambiame erdvėlaikyje kurianti atsinaujinančių psichosomatinių ryšių tinklą, kuris patiriamas tik lėtiniu būdu per ilgalaikį kartotinį pusiau faktinį pusiau norminį savitarpio rūpesčio, supratimo ir artumo išgyvenimą. Įleiskime į šią sąvokų tankmę daugiau šviesos ir oro.

Savitarpis – tai erdvėlaikis, kuriame žmonės vieni iš kitų sulaukia rūpesčio, supratimo ir artumo – sulaukia tiek daug kartų ir taip pastoviai, kad to rūpesčio, supratimo ir artumo tame erdvėlaikyje ima tikėtis, tuo rūpesčiu, supratimu ir artumu tą erdvėlaikį – apibrėžti. Šios trys tolydžio išgyvenamos (bendruomeninių rūpesčio, supratimo ir artumo) būsenos sietinos ne su atskirais įvykiais, poelgiais, žmonėmis, daiktais ar dirgikliais, o su bendromis lėtinėmis asmens aplinkos pajautomis. Rūpestis patiriamas suvokiant, kad šitame erdvėlaikyje esi branginamas ir tausojamas, nes gyveni tarp savųjų ir esi čia savas. Supratimas patiriamas suvokiant, kad šitame erdvėlaikyje gali elgtis atvirai, reikšti vidines būsenas ir būti suprastas Tautos (tai yra tautinės bendruomenės) atveju supratimo pajauta nepainiotina su gimtosios kalbos mokėjimu ir vartojimu. Nors tautinio supratimo pajauta iš dalies formuojasi gimtąja kalba bendraujant su tautiečiais, pati pajauta nėra kalbinė, veikiau gilesnė ikikalbinė ir pokalbinė būsena. Tautinio supratimo pajauta rutuliojasi ne tik iš semantinių, bet ir iš simpatinių (tiesiogiai jausmais suvokiamų vertybinių) mainų. Kalba yra svarbus išorinis, bet kartu kintamas tautinio supratimo pajautos pagrindas arba priemonė. Kitaip tariant, gimtosios kalbos turinys ir forma gali kisti ir kinta, tautos supratimo pajautai liekant pastoviai arba kintant kitaip nei kalba. Todėl lietuvių kalba tautinio supratimo pajautos atžvilgiu atlieka tik instrumentinį vaidmenį. Lietuvių kalbą pakeitę kita, nepažeisdami tautinio supratimo pajautos, lietuvių tautą išsaugotume. Tarkim, angliškai ir tik angliškai šnekanti lietuvių tauta yra tikrų tikriausia galimybė (nors brangindamas ir todėl gindamas savo gimtąją kalbą, niekada to nelinkėčiau). Ir priešingai, lietuviškai šnekėti gali išmokti ir daugiau pasaulio tautų, tarpusavyje likdamos svetimos, nes pati kalba tautinio supratimo pajautos nelaiduoja. Todėl tautos esmė, jos gyvybingumas glūdi tautinio supratimo pajautoje, o ne gimtojoje kalboje. , nes gyveni tarp savųjų ir esi čia savas. Artumas patiriamas suvokiant, kad šitame erdvėlaikyje esi supamas saviškių, todėl, panorėjęs, gali su jais užmegzti visavertį fizinį ir dvasinį ryšį.