Stebuklinės pasakos atspindi bendražmogišką patirtį, susijusią su sunykimo baime ir jos įveikimo būdais. Pasakų siužetai formuojasi pasaulėžiūriniame lygmenyje, šio neapriboja lokalios kultūros elementai. Kita vertus, personažai atspindi gyvenimo būdą, papročius ir įpročius, dominuojančius konkrečioje nacionalinėje kultūroje, dėl šios priežasties jie tampa emociškai artimi ir geriausiai suprantami juos kūrusios tautos atstovams. Kiekvienos tautos pasakos savitai perteikia bendražmogišką dvasinę patirtį.
Efemeriškos erdvės – šešėlių pasaulio vaizdinys, atspindintis sunykimą-mirtį-nebūtį, išlieka ir pomodernios epochos žmogaus kultūrinėje sąmonėje. Esminį skirtumą, manau, sudaro ne reiškiniai, priskirtini šiam vaizdiniui, bet kultūroje paplitęs būdas, kuriuo stengiamasi įveikti sunykimo baimę. Ją mėginama paslėpti už dirbtinio, neblėstančios jaunystės ir nesibaigiančių pramogų karuselės vaizdinio, formuojančio saugios erdvės įvaizdį. Šiam suirus žmogaus viduje atsiveria nesaugi erdvė, bylojanti egzistencinę tuštumą, moralinę suteptį, psichinę bjaurastį (negatyvius emocinius išgyvenimus). Tautos stebuklinėse pasakose įprasminta dvasinė žmonijos patirtis atskleidžia būdus saugaus ir prasmingo vaikščiojimo erdvėmis, iš saugios į nesaugią, ir atvirkščiai. Ieškantiems tereikia atsigręžti į šią patirtį, išmokti skaityti pasakų simbolius, pažinti juose slypinčią išmintį.