Įdomu panagrinėti, kuo sporto aistruolių kelionės panašios į kitas vertybines keliones. Sporto aistruolių kelionės ir elgesys jų metu turbūt arčiausias seniausioms žinomoms vertybinėms kelionėms – religinei piligrimystei. Šiandien tyrinėjami sporto ir religijos ryšiai Žr. Shirl J. Hoffman, Sport and Religion, 1992; Robert J. Higgs, God in the Stadium: Sports and Religion in America, 1995; Jay J. Coakley, Sport in Society: Issues and Controversies, 1998. , o sportas prilyginamas religijai arba laikomas jos pakaitalu, nauja religijos forma. Taip pat diskutuojama, ar sportas jo stebėtojams gali atstoti tas pačias socialines funkcijas, kurias atlieka religinės institucijos, ar stebint jį įgyta patirtis sukelia kvazireliginius potyrius Žr. Sean Gammon, “Secular Pilgrimage and Sport Tourism,” 2004. .
Sporto aistruolių ir religinių piligrimų panašumai stulbinantys. Aprašant abi grupes vartojamos tos pačios sąvokos – tikėjimas, ištikimybė, garbinimas, ritualas, pasiaukojimas, įsipareigojimas, dvasia, malda, šventė ir t. t. Sporto arenas ir stadionus galima prilyginti bažnyčioms ir katedroms, kur sporto aistruoliai keliauja pagarbinti savo herojų ir pasimelsti už jų sėkmę Žr. Daniel L. Wann, Merrill J. Melnick, Gordon W. Russel, Dale G. Pease, Sport Fans: The Psychology and Social Impact of Spectators, 2001. . Pagrindiniai sporto įvykiai, kai žaidžia nacionalinė ar klubo komanda, sporto aistruoliams tampa švente, iškiliu gyvenimo įvykiu, prilygstančiu religiniams atlaidams ar susitikimui su Šv. Tėvu, o kelionė į tokią vietą – tikriausia piligrimine kelione. Tokia kelionė tiek asmeniškai, tiek kolektyviai tampa svarbia vertybių išraiška. Įdomu, kad net lotyniškas žodis fanaticus (įkvėptas, sužavėtas), iš kurio kilo ir pasaulyje paplito anglų k. žodis fan, yra susijęs su žodžiais „šventovė“ arba „šventa vieta“ (lot. fanum, poet. anglų k. fane).