Straipsnis Įvietinta sėkmė ir galia: Rytų Sibiro autochtonų Oročėnų-Evenkų posovietinio kraštovaizdžio patirtys

Santrauka. Straipsnis tęsia ankstesnėje publikacijoje apžvelgtas oročėnų-evenkų sėkmės bei galios sampratų raiškas, kurios atskleidžia autochtonų santykius su kitais žmogiškais ir nežmogiškais asmenimis ir taigos vietovėmis. Pasitelkiant etnografinius ir lyginamuosius šaltinius, šiame straipsnyje analizuojama, kaip Rytų Sibiro elnių augintojai ir medžiotojai oročėnai-evenkai suvokia posovietinį kraštovaizdį. Didžiausias dėmesys ankstesnėje publikacijoje buvo skiriamas ambivalentiškiems galios veiksmams (bendradarbiavimo ir agresijos), apžvelgiama, kaip pragyvenimo sėkmė pasiekiama per įgūdžius, žinias, diskurso strategijas ir empatiją. Šiame straipsnyje parodoma, kad galios ir sėkmės patirtis galima analizuoti ne tik per veiksmus, bet ir per kraštovaizdžio suvokimą. Straipsnyje teigiama, kad ambivalentiškos galios patirtys yra nepakankamai atspindėtos etnografinėse kraštovaizdžio studijose.

Pagrindiniai žodžiai: galia, sėkmė, asmens samprata, oročėnai-evenkai, elnių ganytojai ir medžiotojai, Šiaurės antropologija.

Įvadas

Skirtingai nuo vakarietiškų sampratų, oročėnų galios raiška neapsiriboja vien tik žmonėmis, bet yra būdinga santykiams tarp žmonių, gyvūnų ir dvasių, susijusių su skirtingomis vietovėmis bei materialiais objektais ir sėkmės patirtimis Žr. Donatas Brandišauskas, „Autochtonų galios sampratos bei raiška: Užbaikalės (Rytų Sibiras, Rusija): Oročėnų-Evenkų atvejo komparatyvinė studija“, 2011. . Visos išvardintos būtybės oročėnų realybėje gali būti „kitais asmenimis“, turinčiais savo intencijas bei suvokimą, o su jais žmonės kuria ir palaiko socialinius santykius. Šiame straipsnyje sieksiu pademonstruoti, kad oročėnų kraštovaizdžio suvokimas yra aktyvus kultūrinis procesas, neatsietas nuo jų pačių veiksmų ir įsitraukimo į kasdienes ekonomines praktikas, kaip medžioklė ir elnių ganymas Lauko tyrimai atlikti 2004–2005, 2010, 2011 m. Užbaikalės krašte (Buvusiame Čitos regione bei Buriatijoje). Tyrimus finansavo Wenner Gren (JAV) antropologinių tyrimų fondas bei Lietuvos mokslo tarybos administruojami podoktorantūros stažuočių ir mokslininkų grupių projektai. . Šis kraštovaizdis perteikia politinius ir socialinius konfliktus ar praeities įvykius, šitaip teigiamai ir neigiamai paveikdamas šiandienos žmonių gyvenimus. Su tokiomis vietomis yra palaikomas ne tik aktyvūs socialiniai ir ritualiniai santykiai, jos gali reaguoti į žmonių veiksmus ir sąlygoti sėkmės patirtis. Žmogus multisensoriškai prisiderina ne tik prie gyvūnų gyvenamųjų vietų, bet ir prie dvasių, siekdamas palaikyti gerovę ar užsitikrinti pragyvenimo praktikų sėkmę.

Žlugus centralizuotai resursų paskirstymo sistemai kaimiškuose Rytų Sibiro rajonuose, vienas svarbiausių autochtonų prisitaikymo prie šių pokyčių būdų yra išgyvenimui tinkamų taigos teritorijų įsisavinimas, kolektyvinių ūkių elnių bandų privatizavimas ir naudojimasis gamtiniais resursais. Konkuruodami dėl medžioklės bei elnių ganymo teritorijų ir galimybės išgyventi, visi kaimuose gyvenantys žmonės, buvę kolūkių bei ūkių darbuotojai, ėmė ieškoti alternatyvių pragyvenimo išteklių ir naudotis taigos gėrybėmis. Nepastovioje bei nenuspėjamoje posovietinėje aplinkoje oročėnų-evenkų medžiotojų bei elnių augintojų pragyvenimo sėkmė ėmė priklausyti nuo jų sugebėjimo sukurti abipusių mainų santykių tinklą tarp žmonių, gyvūnų ir dvasių-šeimininkų bei gebėjimo pritaikyti taigoje pragyventi padedančius bei gerovę užtikrinančius įgūdžius bei žinias. Šiame kontekste sėkmės ir galios sampratos pasidarė svarbios suvokiant autochtonų resursų įsisavinimo strategijas.

Dauguma oročėnų-evenkų gyvena sėsliai nuo XX a. trečiojo dešimtmečio jiems sovietų valdžios įkurtuose kaimuose, kuriuose jie sudaro gyventojų mažumą. Prievartinis sėslumas buvo viena iš sovietų valdžios tęstų dar Rusijos caro taikytų administracinių politikų, kuriomis siekta apriboti Sibiro autochtonams būdingą klajoklinį gyvenimą. Šias pastangas pratęsė kolektyvizacija, elnių bandų konfiskavimas, vaikų apgyvendinimas internatuose, religinis ir kultūrinis persekiojimas ir ritualinių lyderių įkalinimas. Oročėnų-evenkų šeimos, vaikai ir moterys ėmė gyventi jiems suręstuose mediniuose namuose, tuo tarpu vyrai buvo įdarbinami kolektyviniuose ūkiuose ir ganė elnių bandas, klajokliškai gyvendami tolimose taigos vietovėse.

Sovietų valstybės infrastruktūros žlugimas, liberali Rusijos prezidento Boriso Jelcino politika negausių Rusijos šiaurės tautų atžvilgiu ir XX a. paskutiniame dešimtmetyje vykdyta privatizacija oročėnams-evenkams suteikė galimybę tapti kolūkio elnių ir medžioklės ūkių savininkais ir panaudoti kolūkio taigos teritorijas savarankiškoms pragyvenimo veikloms plėtoti. Aktyviausių oročėnų-evenkų sukurtų klano bendruomenių nariai vėl sugrįžo į taigą ganyti elnių bei medžioti laukinių žvėrių (laukinių elnių, briedžių, tauriųjų elnių, lokių ir stirnų) maistui, o žiemą medžiojami kailiniai žvėreliai tapo svarbiausiu grynųjų pinigų šaltiniu ne tik autochtonams, bet ir visiems kaimiškų vietovių gyventojams. Sabalų, voverių ir lūšių kailiai šiandien yra noriai superkami atvykstančių verslininkų, kurie eksportuoja šias gėrybes į Kinijos ir Europos kailių aukcionus. Naminiai elniai tarnauja autochtonams medžiojant kalnų taigoje atšiauriomis sąlygomis. Šie itin atsparūs ir universalūs transporto gyvūnai yra nepakeičiami pervežant stovyklos mantą, sumedžiotų gyvūnų mėsą, neretai atvejais jais jodinėjama. Elnias prasimaitina gana skurdžioje aplinkoje aukštikalnėse ir puikiai juda užpelkėjusiu, kalnuotu ar miškingu kraštovaizdžiu. Šiauriniams regionams netekus valstybės dotacijų, visi kaimo gyventojai atsisuko į taigą ieškodami visko, kas turi rinkos kainą arba gali būti maisto ir vaistų šaltiniu. Žmonės ėmė varžytis dėl medžioklės bei ganymo teritorijų ir pragyvenimo sėkmės galimybių. Tokioje nepastovioje posovietinėje aplinkoje oročėnų-evenkų gyvenimas ėmė priklausyti nuo žmonių gebėjimo sukurti abipusių santykių tinklus ne tik tarp jų pačių, bet ir gyvūnų ir dvasių-šeimininkų, taip pat panaudoti įvairius, pragyventi taigoje padedančius įgūdžius, žinias ir strategijas. Šios strategijos apima kalbėjimo būdus, slepiamus veiksmus, viešas ritualines apeigas, taigos ženklinimą ir naujų ritualinių vietų kūrimą. Šiandieninėje konkurencingoje aplinkoje oročėnai-evenkai stengiasi įvaldyti skirtingas taigos vietoves bei naminius gyvūnus ir siekia, bendradarbiaudami su nežmogiškomis būtybėmis, užsitikrinti sau sėkmę. Norimus medžioklės rezultatus galima pasiekti tokiomis agresyviomis priemonėmis kaip brakonieriavimas. Oročėnų-evenkų pragyvenimo sėkmė neatsiejama nuo jų sugebėjimų savo pragyvenimo praktikas pritaikyti prie nuolat kintančios aplinkos, sezoniškumo, gyvūnų judėjimo bei su dvasiomis-šeimininkais siejamų vietų taip, kad žmogus visada būtų tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje ir galėtų išnaudoti įvairias galimybes išgyventi.

Įvietintas kraštovaizdis: pasakojimai, išgyvenimai ir gyvenamosios vietos – bikit

Daugelis antropologų parodo, kad žmonių lokalumo suvokimas yra ne pasyvus, universalus ir abstraktus, o dinamiškas kultūrinis procesas Žr. Barbara Bender, “Introduction: Landscape – Meaning and Action,” pp. 1–17. Barbara Bender, Margot Wiget, Contested Landscapes: Movement, Exile and Place, 2001. Eric Hirsch, Michael O’Hanlon, The Anthropology of Landscape: Perspectives on Place and Space, 1995. Kent Ryden, Mapping the Invisible Landscape: Folklore, Writing, and the Sense of Place, 1993. . Etnografiniais pavyzdžiais jie demonstruoja, kad kraštovaizdžio suvokimas yra neatsiejamas nuo žmonių įsigyvenimo tose vietovėse patirties, asmeninių žinių ir gyvenimo istorijų, kurios yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Šiaurės Amerikos indėnus apačius tyrinėjantis antropologas Keithas Basso puikiai iliustruoja, kaip vietos yra įgyvinamos žmonių pasakojamose istorijose apie jas Žr. Keith H. Basso, “Wisdom Sits in Places: Notes on a Western Apache Landscape,” p. 55. . Apačių suvokimu, vietos suteikia gyvybę jose besilankančių žmonių mintims ir jausmams. Kraštovaizdis apibūdinamas kaip atskirų „mentalinių vaizdinių“ derinys. Juos perteikia vietovardžiai, talpinantys praeityje atsiradusias, bet ligšiol žmonėms reikšmingas, pamokančias istorijas Žr. ten pat. . Išties, oročėnų-evenkų vietų „sukūrimas“, kai tam tikroms vietoms suteikiamos iš asmeninės patirties kylančios prasmės, yra dinamiško socialinio bei kognityvinio proceso rezultatas. Žinių apie kraštovaizdį oročėnai-evenkai įgyja per aktyvų, praktinį ir sąmoningą įsitraukimą į savo gyvenamą aplinką, kurią sudaro ir bendruomeniškumu grindžiamų abipusių santykių tarp žmonių ir nežmonių laukas Žr. Tim Ingold, The Perception of the Environment: Essays in Livelihood, 2000. . Vietos suvokimas neatsiejamas nuo nuolat kintančių žmogaus išgyvenimų, susijusių su ta vieta. Filosofas Edwardas Casey nurodo, kad vietiškumas gali būti laikomas pagrindine patirties išraiškos forma, nusakančia asmenybės, erdvės ir laiko susiliejimą Žr. Eadward Casey, “How to Get from Space to Place in Fairly Short Stretch of Time: Phenomenological Prolegomena,” p. 13–52. . Etnografijoje autochtonų vietos pajautimas neretai susijęs su vietų perteikiamomis vertybėmis, teigiamomis emocijomis, tokiomis kaip „dorovės ugdymas“, „išmintis“, „dalinimasis“ ar „pagarba“ Tim Ingold, “On the Social Relations of Huntergatherer Band,” p. 399–411. . Basso demonstruoja, kaip vietinė išmintis iškyla per įsigyvenimo praktikas, apimančias „išgyventas patirtis“, kurias žmonės palaiko su tomis vietomis Žr. Keith H. Basso, “Wisdom Sits in Places: Notes on a Western Apache Landscape, p. 54. .

Kraštovaizdis įprasminamas per pasakojimus ir atminties išraiškas, kurios savo ruožtu sąlygoja žmonių kasdienes veiklas Apie ligos istorija kraštovaizdyje žr. Piers Vitebsky, “From Cosmology to Environmentism: Shamanism as Local Knowledge in a Global Settings,” p. 182–203. Apie atminties kraštovaizdį (memoryscape) tarp inuitų žr. Mark Nuttall, Arctic Homeland: Kinship, Community and Development in Northwest Greenland, p. 38–58. Apie pasakojimo ir kraštovaizdžio sąsajas žr. Julie Cruikshank, The Social Life of Stories: Narrative and Knowledge in the Yukon Territory, 1998. . Kaip pažymi Jamesas Weineris, kalba nėra vien tik neutralus įrankis, naudojamas apibūdinti išoriniam pasauliui, tačiau yra ir to pasaulio sudedamoji dalis Žr. James Weiner, The Empty Place, Poetry, Space and Being among the Foi of Papua New Guinea, p. 31–32. . Pasak oročėnų-evenkų, ištarti žodžiai gali būti „geros“ arba „blogos“ energijos talpyklos, galinčios paveikti žmones Apie žodžių galią žr. Galina Varlamova, Mirovozrenie evenkov: otrazhenie v folklore, p. 57–63. Dmitrij Zelenin, Tabu slov u narodov Vostochnoi Evropy i Severnoi Azii, 1929. . Oročėnų-evenkų epinių pasakojimų deklamavimas leidžia klausytojams nugalėti sunkumus Žr. Galina Varlamova, Mirovozrenie evenkov: otrazhenie v folklore, p. 71–73. . Neretai, norint išsaugoti sėkmę, į žmogų kreipiamasi slapyvardžiu ir vengiama kreiptis „tikru vardu“, nes tikras vardas slepia žmogaus galią arba sielą (dusha) Žr. Elena Kureiskaia, Kak zovut tebia bee? Slovar’ evenkiiskikh imen, p. 5. .

Oročėnų-evenkų medžiotojų ir elnių augintojų sampratoje tiek gyvūnai, tiek žmonės sukuria savo „gyvenamąsias vietas“, kurios vadinamos bikit Žr. Vera Tsintsius, Sravnitel’nii slovar Tunguso-Man’chzhurskikh iazykov, p. 79. . Medžiotojai dažnai vartoja žodį bikit, kasdienėje kalboje nusakydami medžiojamo gyvūno ar grupės gyvūnų – vilkų, lokių, sabalų, voverių, triušių ar prijaukintų šiaurinių elnių gyvenamąsias vietas. Rusų etnografas Arkadijus Anisimovas rašo, kad evenkai, kaip ir daugelis Sibiro medžiotojų tautų, skirtingas vietas ir erdves priskiria tam tikriems gyvūnams Žr. Arkadij Anisimov, Kosmologicheskie prestavleniia narodov severa, p. 18–20. . Žinios apie tokias vietas gaunamos tik atlikus gyvūnų judėjimo takų stebėjimus, ištyrinėjus jų paliktus pėdsakus ir kitokius taigos paviršiuje ar ant augmenijos paliktus ženklus. Medžiotojas, beveik kasdien nueidamas po 30 kilometrų ir besižvalgydamas naminių elnių taigoje, „nuskaito“ visą informaciją apie laukinius gyvūnus – jų individualius charakterius, socialinį gyvenimą ir pomėgius. Tuomet medžiotojai stengiasi priderinti savo veiksmus, kasdienines praktikas ar judėjimą prie medžiojamo gyvūno „gyvenamosios vietos“ bikit, kad užsitikrintų medžioklės sėkmę. Žmogus varžosi su gyvūnu slėpdamas savo ketinimus ir veiksmus bei atitinkamai derindamas savo judėjimą prie gyvenamosios vietos. Naudodamas tam tikras kalbėsenos ir elgsenos strategijas, jis geba nuslėpti savo emocijas ir veiksmus, tikėdamas, kad gyvūnai ar vietos gali reaguoti į žmonių veiksmus. Kaip teigia Andersonas, „jų [evenkų ganytojų] veiksmai, motyvai ir siekiai yra nežmogiškų būtybių suprantami ir į juos reaguojama.“ David G. Anderson, “Tracking the ‘Wild Tungus’ in Taimyr. Identity, ecology, and mobile economies in Arctic Siberia,”p. 234. Taigi medžiotojai siekia neišbaidyti gyvūnų iš jų gyvenamųjų vietų, o išėję į medžioklę jie sumaniai priderina savo judesius ar veiklas stovyklavietėje. Medžioklės sėkmė priklauso nuo vaikščiojimo, kalbėsenos būdo ir pėdsakų palikimo ar slėpimo strategijų, kurios laikomos dalimi medžioklės varžytuvių su žvėrimis. Negana to, norėdamas ir toliau turėti progų patirti sėkmę tam tikrose vietovėse, medžiotojas ir elnių augintojas privalo bendradarbiauti su dvasia-šeimininku per kasdienines ritualines atnašavimo ar pagarbos praktikas. Senyvo amžiaus medžiotojai pasakoja, kad bikit yra „dvasios ūkis“, tad žmogus, naudodamas kraštovaizdį savo pragyvenimo reikmėms, privalo skaitytis su dvasia-šeimininku. Toks prisiderinimas prie taigos vietovių ir jų gyventojų kartu su ritualinėmis praktikomis palaikomais kontaktais su dvasiomis-šeimininkais ir sėkmės patirtys sąlygoja „gyvenamosios vietos“ sukūrimą t. y. „įsigyvenimą vietoje“. Įvietintas per žmogaus veiklas kraštovaizdis gali būti laikomas nepriklausomu veiksniu, darančiu įtaką kitų žmonių gyvenimams. Panašiai medžiotojas gali suteikti savo energiją pagamintam įrankiui. Tokie pagaminti daiktai gali tapti nepriklausomais veiksniais, teigiamai arba neigiamai paveikiančiais jais besinaudojančius žmones. Kaip rašo etnologė Galina Varlamova, anot Amūro krašto ir Sakha respublikos evenkų, kiekvienas naujas pagaminto įrankio naudotojas gali daiktams suteikti savo tapatybę arba paveldėti ankstesnio naudotojo lemtį Žr. Galina Varlamova, Mirovozrenie evenkov: otrazhenie v folklore. . Neretai pasitaiko, kad medžiotojai ar elnių augintojai apleidžia vietą dėl virtinės patiriamų nesėkmių, vaidenimosi arba jei toje vietovėje pasirodo lokys Apie medžiotojų varžytuves žr. Sergei Mikhailovich Shirokogoroff, Social Organization of the Northern Tungus, p. 42–43. .

Kita vertus, socialinių mokslų teoretikai aiškina, kad vietos patyrimas neatsiejamas nuo socialinio konteksto ar konfliktų Žr. David Harvey, The Condition of Postmodernity: An Enquiry into the Origins of Cultural Change, p. 238. . Filosofas Michaelis Foucault vaizdingai iliustruoja, kaip kuriant tam tikras vietas Vakarų visuomenėse siekiama perteikti galią ir kontrolės intencijas Žr. Micheal Foucault, Discipline and Punishment, p. 228. . Foucault atskleidžia, kaip galios išraiška įvairiose institucijose, tokiose kaip ligoninės ar kalėjimai, sąlygoja žmogaus „išgyventas patirtis“ Ten pat. . Išties, posovietinis kraštovaizdis itin paveiktas pramoninės veiklos, kasyklų, karinių bazių, teršalų, gaisrų daromos žalos. Kraštovaizdyje taip pat gausu vietų, susijusių su tokiais žmonių tragiškais išgyvenimais kaip žmogžudystės, atsitiktinės mirtys ar nelaimingi nutikimai. Šios nesėkmės vietos ir pasikartojančios nelaimės nuolat reikalauja medžiotojų ir elnių augintojų budrumo. Oročėnų-evenkų „gyvenamoji vieta“ apima ne tik geografines teritorijas, bet ir socialinių santykių lauką, aprėpiantį kolonijų santykių istoriją, globalines įtakas ir rinkas, įvairias vyriausybines ir industrializacijos formas Žr. Harvey Feit, “James Bay Crees’ Life Projects and Politics: History of Place, Animal Partners and Enduring Relations,” p. 94; Akhil Gupta, James Ferguson, Culture, Power and Place: Explorations in Critical Anthropology, 1997. . Šiame kontekste medžiotojai ir elnių augintojai įvietina kraštovaizdį siekdami bendradarbiauti su įvairių vietovių dvasiomis-šeimininkais, prisiimdami moralinę atsakomybę ir trokšdami užtikrinti sėkmę. Tačiau posovietinėje konkurencinėje kovoje neretai medžiotojai nepaiso taigos etikos ar elgiasi nepagarbiai su medžiojamų gyvūnų liekanomis, šitaip „sugadindami vietą“, kuri gali būti nesėkminga kitiems medžiotojams. Išgyvenamos nesėkmės skatina medžiotojus vengti šių vietų. Pasak Sergejaus Shirokogoroffo, tungusai (evenkai) vengdavo tam tikrų vietų dėl neigiamos dvasių įtakos. Jeigu praėjus tam tikram laikui dvasios buvimas nebėra pastebimas, vieta įgaudavo savo ankstesnį saugumą Žr. Sergei Mikhailovich Shirokogoroff, Psychomental Complex of the Tungus, p. 87. .

Posovietinė politika, suteikdama žmonėms galimybę naudoti taigos teritorijas pragyvenimo praktikoms, paskatino aršią konkurenciją tarp valstybės tarnautojų, verslininkų ir vietinių gyventojų. Medžiotojai ir elnių augintojai, siekdami sėkmingai plėtoti savo ekonomines praktikas taigoje, konkuruoja su vietiniais verslininkais ir valdininkais pasitelkdami įvairias agresyvias strategijas. Šiomis aplinkybėmis, siekiant pasisavinti tenykštes vietoves ir apsisaugoti nuo neigiamų pasekmių, vis svarbesnė tampa dvasių pagalba, užtikrinama ritualinėmis praktikomis Anot prancūzų antropologės A. Lavrillier Amūro krašto evenkai sieja savo šiandienos ekonominį nepriteklių su sovietmečiu negarbintomis dvasiomis žr. Alexandra Lavrillier, «De l’oubli à la reconstructin d’un rituel collectif: L’Ikènipkè des Évenks», p. 169–191. . Tuo tarpu gerai matomi praeities elnių augintojų ir medžiotojų palikti pėdsakai (laidojimo įrankiai, sandėliai, stovyklavietės ar takai) taip pat suvokiami kaip „energijos“, arba „galios“ įvietinimo buveinės, todėl tikėtinai veikia žmonių gyvenimus. Oročėnai-evenkai tiki, kad perima tokias vietas iš valstybės valdymo ir kontrolės, ir, tęsdami mainų santykius su dvasiomis- šeimininkais, legitimuoja šių vietų naudojimą ekonominėms reikmėms.

Ritualinis kraštovaizdis: dvasios-šeimininkai, arenki ir sensorinis suvokimas

Kaip ir daugelio Sibiro tautų etnografijoje atspindinčiose sampratose, autochtonai tiki, kad kiekviena vieta turi savo dvasią-šeimininką (dukh khoziain), valdančią tas vietoves, ten gyvenančius gyvūnus ar materialius objektus Tokie šeimininko khoziain aprašai gali būti randami tiurkų, mandžiūrų bei mongolų kalbinėse grupėse Sibire bei Vidinėje Azijoje. Žr. komparatyvines studijas: Nikolai Alekseev, Traditsionnye religioznye verovaniia tiurkoiazychnykh narodov, c. 28–59, c. 76–101. Ilja Gurvich, Kul’tura severnykh iakutovolenevodov, 1977. Dmitrii Zelenin, Tabu slov u narodov Vostochnoi Evropy: istoriia, struktura i sotsialnye funktsii, 1929. Bernard Petri, Okhota i olenevostvou tuturskikh Tungusov v sviazi s organizatsieiokhotkhoziaistva, 1930. . Šiandien oročėnai-evenkai daugelį savo nesėkmių ir sveikatos problemų sieja su nutrūkusiomis ritualinėmis praktikomis, kai daugiau nei pusšimtį sovietų valdymo metų žmonės buvo apleidę įvairiose vietovėse gyvenančias dvasias-šeimininkus ir neaukojo jiems aukų ir neatlikinėjo pagarbą išreiškiančių veiksmų. Anot medžiotojų ir elnių augintojų liudijimų, buvusios stovyklavietės, ritualinių praktikų ar įvykusių tragedijų vietos toliau veikia žmogaus ar net giminės gyvenimus. Tokios vietos, pasak jų, „turi blogą energiją“ (plokhuiu energiiu) arba jose gyvena „piktoji dvasia“ (zloi dukh). Jeigu ritualais, dovanomis ar aukomis nepavyksta užmegzti žmogaus ir dvasių abipusių santykių, šios vietos gali būti pavojingos ten besilankantiems žmonėms. Šiandien, trūkstant medžioklės plotų, šių vietų vengimas sukuria dar didesnę įtampą. Pavykus sukurti palankius santykius su šių vietovių dvasiomis-šeimininkais, gerovė yra užsitikrinama ilgesniam laikui. Ilgai trunkanti sėkminga veikla tam tikroje vietoje suteikia šiai vietai naują tapatybę. Anot oročėnų-evenkų, senos stovyklavietės, piešiniais išmargintų olų vietovės, žmogaus rankomis pagaminti daiktai, taip pat ir naujai įkurtos ritualinės vietos turi anksčiau jose veikusių ar tebeveikiančių žmonių arba nežmogiškų būtybių galią. Taigi tokios vietovės galimai veikia šiandien jomis besinaudojančių žmonių gyvenimus. Medžiotojai ir augintojai ėmė atvirai kalbėti apie „jėgos vietas“ (mesta sily), kuriose gyvena įvairios nežmogiškos būtybės, su kuriomis žmonės privalo elgtis ypatingai. Užbaikalėje tam tikras vietas visi gyventojai vadina „šamaninėmis“ (shamanic) vietomis. Visame Sibire šis terminas perteikia „galios“ ar „šventumo“, būdingų vietovei ar daiktui, idėjas: „šamano akmuo“, „šamano perėja“, „šamano medis“, „šamano kalnas“, „šamano piešiniai“. Žmonės liudija gausius tose vietovėse įvykusius nutikimus bei potyrius, tad keliaujantys pro jas visada sustoja parodyti deramą pagarbą ir palikti auką.

Tarp medžiotojų, elnių augintojų ir kaimų gyventojų yra paplitęs tikėjimas, kad taigoje yra gausu dvasių, vadinamų arenki, kurios veikia skirtingas taigos vietas lankančius žmones. Arenki dvasią oročėnai tapatina su medžiotojų ar ganytojų sielomis, kurios dėl staigios mirties ar neatlikus sielos išlydėtuvių ritualų nepasiekia mirusiųjų pasaulio. Tokios sielos pasilieka šiame pasaulyje ir būna tiek geranoriškos, tiek piktavališkos Žr. Vera Tsintsius, Sravnitel’nii slovar Tunguso-Man’chzhurskikh jazykov, p. 51. . Pasak elnių ganytojų, dėl sovietmečiu vykdyto ritualinių praktikų draudimo tokios sielų išlydėtuvės į mirusiųjų pasaulį (O. buny) nebuvo atliekamos. Negana to, ankstyvuoju sovietinio režimo laikotarpiu, padedant jų pačių šeimos nariais, buvo nužudyti keli šamanai, o kiti žuvo per sovietų vykdytas represijas. Tragiškos žūtys skirtingose vietose lėmė, kad įvairiose kraštovaizdžio vietose atsirado šių dvasių, kurios labai pavojingos gyviesiems. Tokios vietos yra „blogos vietos“, galinčios pareikalauti naujų aukų Žr. Sergei Mikhailovich Shirkogoroff, Psychomental Complex of the Tungus, p. 137–138. . Manoma, kad arenki gali veikti ir vietos dvasios-šeimininko vardu, tačiau dažniausiai prieš žmones jos veikia savarankiškai. Negana to, šios dvasios (O. arenkil) gali būti tokios galingos, kad pajėgtų tapti tam tikro kalno šeimininkėmis Ten pat, p. 139. . Kaimuose plačiai paplitusios kalbos, kad „šias dvasias nuraminti“ galima atliekant ritualines praktikas.

Medžiotojai ir elnių augintojai kuria įvairius objektus, pavyzdžiui, taigoje randamus drožinius, kad į juos pasikviestų ir išlaikytų tokią dvasią. Etnografas Anatolii Mazin pasakoja, kaip evenkai piktas dvasias naikindavo priviliodami jas į tam tikrus objektus Žr. Anatolij Mazin, Traditsionnye verovaniia i obriady evenkov-orochonov (Kon. XIX–nach. XX vv.), p. 43. . Dabartinėmis konkurencinėmis sąlygomis elnių augintojai ir medžiotojai įvietina savo pačių „energiją“, įkurdami daugybę ritualinių vietų savo medžioklės ir ganymo teritorijose. Tokios matomos žmonių ir dvasių-šeimininkų santykių ritualinės vietos galimai įspėja atvykėlius į šias teritorijas, kad jų neigiama veikla susilauks dvasių atpildo. Taigi dėl agresyvaus arba ritualiniu bendradarbiavimu grįsto žmogaus elgesio tam tikros vietovės gali būti suvokiamos skirtingai.

Tiurkiškai kalbančių Sibiro tautų etnografijoje galima rasti pasakojimų apie herojų sukuriamas vietas ir šių herojų tapimą tų vietų šeimininkais Žr. E. L. L’vova, I. V. Oktiabrskaia, A. M. Sagalaev, M. S. Usmanova (sud.), Traditsionoe mirovozrenie tiurkov Iuzhnoi Sibiri: Chelovek i obschestvo, p. 10–12. . Vietos suvokiamos kaip gyvi organizmai: jos gali veikti, būti veikiamos ir turėti galią ar net augti Žr. ten pat. . Sibiro etnografai tam tikras Sibiro autochtonų vietas vadina „šventomis“, susijusiomis su „dvasinėmis galiomis“. Čia autochtonai per amžius atliko ritualus, tikėdamiesi pragyvenimo praktikų sėkmės ir gerovės Žr. Agniezhka Halemba, The Telengits of Southern Siberia, 2007. Peter Jordan, Material Culture and Sacred Landscape: The Anthropology of the Siberian Khanty, 2003. . Daugelio autochtonų etnografiniai pavyzdžiai taip pat atskleidžia, kad žmonės sąveikauja su protėvių galiomis bei kraštovaizdyje įvietintomis dvasiomis Žr. Howard Morphy, “Landscape and the Reproduction of the Ancestral Past,” p. 184–209. Fred Myers, Pintupi Country, Pintupi Self, Sentiment, Place, and Politics among Western Australian Society, 1986. Miriam Kahn, “Stone-Faced Ancestors: The Spatial Anchoring of Myth in Wamira, Papua New Guinea,” p. 51–66. Irwin Hallowell, “Ojibwa Ontology, Behaviour, and World View,” p. 19–52. . Tokios dvasios, gyvenančios kraštovaizdyje, laikomos žmonių pagalbininkėmis, padedančiomis gauti maisto, patariančiomis ir apsaugančiomis Žr. Tim Ingold, The Perception of the Environment: Essays in Livelihood, Dwelling and Skill, p. 142. .

Tačiau būtų klaidinga teigti, kad oročėnai-evenkai vietą suvokia tik kaip statišką ir nekintantį dalyką. Net ir „jėgos vietos“ (mesta sily), kurios turi vardus ir ištisus šimtmečius oročėnams-evenkams žinomos kaip turinčios savo dvasias-šeimininkus, gali „nustoti veikti“. Oročėnų-evenkų medžiotojai pasakoja, kad tokios jėgos vietos, kaip kad piešiniais išmargintos olos, gydantis šaltinių vanduo arba „akmens aliejus“, žinomas kaip mumio, gali nustoti „piešti“ ar persikelti kitur arba pasislėpti Mumio, Užbaikalėje žinomas kaip akmens aliejus, yra plačiai Sibire paplitęs vaistas nuo daugelio ligų, randamas uolų plyšiuose. . Oročėnai-evenkai byloja, kaip svarbi medžioklės sėkmę užtikrinanti vieta – Dolgano urvas, esantis Šiaurės Buriatijoje, neteko savo galių dėl geologiniais tyrinėjimais jam padarytos žalos. Išties, žmonės pastebi, kad dvasios šeimininkai kai kur nustojo veikti, kai miškų gaisrai sunaikino senuosius palaidojimus. Taigi dėl neigiamos žmogaus veiklos įtakos kai kurios vietos gali nustoti būti „palankios“ ir išnykti. Kaip pažymi Shirokogoroffas, tam tikros dvasios, anot tungusų, juda savo keliais įeidamos į įvairius objektus ir išeidamos iš jų, arba kartais žmonės jas įvilioja į įvairius daiktus Žr. Sergej Mikhailovich Shirokogoroff, Psychomental Complex of the Tungus, p. 149–150. . Žmonių pakviestos ar prisiviliotos dvasios apsistoja tam tikruose objektuose ir, siekiant patenkinti jų poreikius, ten būna saugomos. Todėl bet kuri geografinė vieta, medis, gyvūnas, žmogus, meno kūrinys ar organo dalis gali tapti šio įsivietinimo erdve Žr. ten pat, p. 149–150, 160, 164–165, 180, 188–198. .

Dvasių-šeimininkių veiklą žmonės gali pajusti rega, uosle, klausa bei kitais savo kūno pojūčiais. Tam tikros urvų, ežerų ar uolingos vietovės yra suvokiamos kaip dvasių-šeimininkų buveinės. Medžiotojai ir augintojai, lankydami tokias vietoves, susiduria su dvasiomis-šeimininkais: žmonės vaizdžiai pasakoja savo susitikimus su dvasia-šeimininku, girdėtus garsus, kvapus ir kitus potyrius. Anot žmonių, dvasios-šeimininkai su žmonėmis bendrauja per piešinius, randamus ant uolų, kai tose vietose besilankantiems rodomi skirtingi vaizdiniai. Medžiotojai, augintojai ir kaimo žmonės tiki, kad šios būtybės jiems gali padėti arba pakenkti. Vietinių žmonių bendravimas su įvairių vietovių dvasiomis primena jiems apie jų asmenines patirtis, sąlygoja kritinius gyvenimo įvykius, skatina abipusius ryšius ir neša sėkmę arba įspėja apie iššūkius. Šios dvasios, sumišusios su vietovėmis ir materialiomis talpyklomis, jo paliekamus taip pat gali išpranašauti žmogaus ateities įvykius: gyvenimo trukmę, sėkmę ar šeimos pagausėjimą.

Išvados

Posovietinėje aplinkoje trūkstant resursų medžiotojai, elnių augintojai, prekybininkai bei kaimiškų vietovių gyventojai atsigręžė į taigą ir ieško naujų pragyvenimo šaltinių. Konkurencinė kova dėl taigos teritorijų, jos išteklių ir progų patirti sėkmę tapo įtampų tarp vietos žmonių lauku. Dėl šių priežasčių abipusiškumu grįsti santykiai tarp žmonių ir įvairių būtybių, sėkmės ir galios troškimas tapo pagrindiniais nuo taigos išteklių priklausančių žmonių atramos taškais. Straipsnyje teigiama, kad galią ir sėkmę galima atskleisti analizuojant žmonių kraštovaizdžio suvokimą, taigos vietovėse išgyvenamas patirtis ir tų vietų panaudojimą. Po sovietinės santvarkos griūties iš valstybinių ūkių oročėnai-evenkai paveldėjo šiaurės elnių ir galimybę buvusių ūkių žemes naudoti auginimui bei medžioklei. Daugiau nei pusšimtį sovietų valdymo metų žmonės buvo apleidę tose vietovėse gyvenančias dvasias ir nebuvo atliekamos pagarbą išreiškiančios ritualinės apeigos. Dėl šių priežasčių oročėnams-evenkams nuolat tenka išgyventi nesėkmes – susidurti su plėšrūnais, dvasiomis-šeimininkais ir piktomis dvasiomis arenki. Medžiotojai ir elnių augintojai patiria, kad senos stovyklavietės, ritualinių praktikų ar tragedijų vietos toliau veikia šiandienos žmogaus gyvenimą. Jeigu atliekami ritualai, o dvasios nepriima dovanų ir nepavyksta užmegzti abipusių mainų santykių su jomis, šios vietos gali būti pavojingos jose įsikūrusiems žmonėms ir neretai jų vengiama. Vieta yra suvokiama kaip savarankiškas veikėjas, kurio patyrimas kinta keičiantis socialinių santykiams bei sėkmės patirčiai.

Ilgai trunkanti žmogaus pragyvenimo veikla tam tikroje vietoje ir paliekami gyvenimo ženklai, tokie kaip stovyklos konstrukcijos, vaikščiojimo takai, laužavietės, ritualinės vietos šiai vietai suteikia naują tapatybę. Žmogaus ir gyvūnų įsibuvimą žymi jų sukuriama „gyvenamoji vieta“ bikit. Gyvūno bikit yra nustatoma pagal ant žemės paviršiaus ar augmenijos jo paliekamus pėdsakus ir ženklus. Tuo tarpu medžiotojai ir gyvūnai varžosi tarpusavyje, bandydami nuslėpti arba atvirai demonstruodami savo buvimą, intencijas, veiksmus ir takus. Medžioklės sėkmę nulemia sugebėjimas savo žinias, įgūdžius ir judėjimą panaudoti prisitaikant prie gyvūno ir jo gyvenamosios vietos. Norėdami išlaikyti savo gerovę tam tikrose vietovėse, medžiotojai bei elnių augintojai bendradarbiauja per kasdienines ritualines praktikas su dvasiomis-šeimininkais bei turi paisyti moralinių įsipareigojimų nežmogiškoms būtybėms. Tačiau dvasios-šeimininkai, palaikydami gyvūnų balansą, riboja medžioklės sėkmę, tad medžiotojai gali jausti resursų trūkumą. Tai gali paskatinti juos imtis tokių agresyvių veiksmų kaip brakonieriavimas, kuris suvokiamas kaip moralinių įsipareigojimų gyvūnams ir dvasioms-šeimininkams nepaisymas. Savo ruožtu dvasios tampa pavojingos medžiotojams, nes siekia mainais pareikalauti žmogaus gyvybės ar sveikatos. Šiuo straipsniu siekta pademonstruoti, kad vietos patirtis yra dinamiškas kultūrinis procesas, neatsiejamas nuo sėkmės patirčių bei ambivalentiškų galios santykių. Šios ambivalentiškos patirtys yra nepakankamai atspindėtos kraštovaizdžio antropologinėse studijose. Oročėnų-evenkų galia perteikia jų lankstumą ir sugebėjimą prisitaikyti prie skirtingų taigos vietų, nežmogiškų asmenų, kintančių ekonominių bei politinių aplinkybių, sezoniškumo bei gyvūnų judėjimo taigoje kaitos užsitikrinant pragyvenimo sėkmę.

Literatūra

• Alekseev, Nikolai, Traditsionnye religioznye verovaniia tiurkoiazychnykh narodov, Novosibirsk: Nauka, 1992.
• Anderson, David G., “Tracking the ‘Wild Tungus’ in Taimyr: Identity, Ecology, and Mobile Economies in Arctic Siberia” | Peter P. Schweitzer, Megan Biesele, Robert K. Hitchcock (eds.), Hunters and Gatherers in the Modern World: Conflict, Resistance, and Self-Determination, New York and Oxford: Berghahn Books, 2000.
• Anisimov, Arkadij, Kosmologicheskie prestavleniia narodov severa, Leningrad: Akademi Nauk, 1959.
• Basso, Keith H., “Wisdom Sits in Places: Notes on a Western Apache Landscape” | Steven Feld, Keith H. Basso (eds.), Senses of Place, Santa Fe, New Mexico: School of American Research Press, 1996.
• Bender, Barbara; Margot Wiget, Contested Landscapes: Movement, Exile and Place, Oxford, UK and New York: Berg, 2001.
• Bender, Barbara, “Introduction: Landscape – Meaning and Action” | Barbara Bender (ed.), Landscape: Politics and Perspectives, Oxford: Berg Publishers Ltd., 1993.
• Brandišauskas, Donatas, „Autochtonų galios sampratos bei raiška: Užbaikalės (Rytų Sibiras, Rusija): Oročėnų-Evenkų atvejo komparatyvinė studija“, Logos 67–68, 2011, p. 37–46; 72–82.
• Casey, Eadward, “How to Get from Space to Place in Fairly Short Stretch of Time: Phenomenological Prolegomena” | Steven Feld, Keith H. Basso (eds.), Senses of Place, Santa Fe, New Mexico: School of American Research Press, 1996.
• Cruikshank, Julie, The Social Life of Stories: Narrative and Knowledge in the Yukon Territory, Lincoln: University of Nebraska Press, 1998.
• Feit, Harvey A., “James Bay Crees’ Life Projects and Politics: History of Place, Animal Partners and Enduring Relations” | Mario Blaser, Harvey A. Feit, Glenn McRae (eds.), In the Way of Development, Zed Books: London and NY, 2004.
• Foucault, Micheal, Discipline and Punishment, London: Allen Lane, 1977.
• Gupta, Akhil; James Ferguson, Culture, Power and Place: Explorations in Critical Anthropology, Durham, NC: Duke University Press, 1997.
• Gurvich, Ilja, Kul’tura severnykh iakutovolenevodov, Moskva: Nauka, 1977.
• Halemba, Agniezhka, The Telengits of Southern Siberia, London, New York: Routledge Press, 2007.
• Hallowell, Irwin, “Ojibwa Ontology, Behaviour, and World View” | Stanley Diamond (ed.), Culture in History: Essays in Honour of Paul Radin, New York: Columbia University Press, 1960, p. 19–52.
• Harvey, David, The Condition of Postmodernity: An Enquiry into The Origins of Cultural Change, Cambridge, Mass: Basil Blackwell, 1989.
• Hirsch, Eric; Michael O’Hanlon, The Anthropology of Landscape: Perspectives on Place and Space, Oxford: Clarendon Press, 1995.
• Ingold, Tim, The Perception of the Environment: Essays in Livelihood, Dwelling and Skill, London: Routledge, 2000.
• Ingold, Tim, “On the Social Relations of Huntergatherer Band” | Richard B. Lee, Richard Daly (eds.), The Cambridge Encyclopedia of Hunters and Gatherers, Cambridge: Cambridge University Press, 2005, p. 399–411.
• Ingold, Tim, The Perception of the Environment: Essays in Livelihood, Dwelling and Skill, London: Routledge, 2000.
• Jordan, Peter, Material Culture and Sacred Landscape: The Anthropology of the Siberian Khanty, London: Rowman and Littlefield, 2003.
• Kahn, Miriam, “Stone-Faced Ancestors: The Spatial Anchoring of Myth in Wamira, Papua New Guinea, Ethnology,” 29, (1) Jan, 1990, p. 51–66.
• Kureiskaia, Elena, Kak zovut tebia bee? Slovar’ evenkiiskikh imen, Krasnoiarsk: LAA, 2000.
• L’vova, E. L.; I. V. Oktiabrskaia, A. M. Sagalaev, M. S. Usmanova (sud.), Traditsionoe mirovozrenie tiurkov Iuzhnoi Sibiri: Chelovek i obschestvo, Novosibirsk: Nauka, 1989.
• Lavrillier, Alexandra, «De l’oubli à la reconstructin d’un rituel collectif: L’Ikènipkè des Évenks», Slovo 28/29, 2003, p. 169–191.
• Mazin, Anatolij, Traditsionnye verovaniia i obriady evenkov-orochonov (Kon. XIX–nach. XX vv.), Novosibirsk: Nauka, 1984.
• Myers, Fred, Pintupi Country, Pintupi Self, Sentiment, Place, and Politics among Western Australian society, Washington: Smithsonian Institution Press, 1986.
• Morphy, Howard, “Landscape and The Reproduction of the Ancestral Past” | Eric Hirsch, Michael O’Hanlon (eds.), The Anthropology of Landscape: Perspectives on Place and Space, Oxford: Clarendon Press, 1995.
• Nuttall, Mark, Arctic Homeland: Kinship, Community and Development in Northwest Greenland, Toronto: University of Toronto Press, 1992.
• Petri, Bernard, Okhota i olenevostvou tuturskikh Tungusov v sviazi s organizatsieiokhotkhoziaistva, Irkutsk, 1930.
• Ryden, Kent, Mapping the Invisible Landscape: Folklore, Writing, and the Sense of Place, Iowa: University of Iowa Press, 1993.
• Shirkogoroff, Sergei Mikhailovich, Psychomental Complex of the Tungus, London: Kegan Paul, Trench, Trubner and Co. Ltd., 1935.
• Shirokogoroff, Sergei Mikhailovich, Social Organization of the Northern Tungus, Shanghai: Commercial Press, 1929.
• Tsintsius, Vera, Sravnitel’nii slovar Tunguso-Man’chzhurskikh iazykov, Leningrad: Nauka, t. 1–2, 1975.
• Varlamova, Galina, Mirovozrenie evenkov: otrazhenie v folklore, Novosibirsk: Nauka, 2004.
• Vitebsky, Piers, “From Cosmology to Environmentism: Shamanism as Local Knowledge in a Global Settings” | Richard Pardon (ed.), Counterworks: Managing the Diversity of Knowledge, London: Routledge, 1995
• Weiner, James, The Empty Place, Poetry, Space and Being among the Foi of Papua New Guinea, Bloomington: Indiana University Press, 1991.
• Zelenin, Dmitrii, Tabu slov u narodov Vostochnoi Evropy: istoriia, struktura i sotsialnye funktsii, Novosibirsk: Nauka, 1929.
• Zelenin, Dmitrij, «Tabu slov u narodov Vostochnoi Evropy i Severnoi Azii» | Sbornik Muzeia antropologii i etnografii: 8, Leningrad: SMAE, 1929.

Emplaced Power and Luck: Perception of Landscape by Orochen-Evenki Reindeer Herders and Hunters in East Siberia

Summary. This article is a continuation of previous publication elaborating on Orochen-Evenki notions of luck and power and showing the indigenous interactions with other humans and non-humans and taiga places. By ethnographic and comparative analysis, this article aims to investigate how reindeer herders and hunters of East Siberia percieve landscape in a post-Soviet environment. A previous article showed that ambivalent power interactions can be analyzed through indigenous knowledge, skills, empathy and various subsistence strategies. This article mainly analyzes how power and luck can be seen as an emplaced relation. It argues that this aspect is underepresented in worldwide ethnographic studies of landscape.

Keywords: power, luck, personhood, Orochen-Evenki, reindeer herders and hunters, Anthropology of the North.