• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis „Festuca“ genties siauralapės rūšys Lietuvoje

Žolės kokybiniai rodikliai. Plaukėjimo pradžioje nupjautoje žolėje buvo 162–178 g kg–1 ŽB, 505–641 g kg–1 SMV, 101,2–179,4 g kg–1 VTA, 535 g kg–1 NDF, kurį sudaro 40,7 g kg–1 ligninas, 250,3 g kg–1 celiuliozė, 244 g kg–1.

Taikomoji reikšmė. Vejų žolių selekcijoje ši rūšis iki šiol nenaudojama. Yra duomenų, kad ši rūšis pavienių gėlininkų-mėgėjų sodybose auginama kaip dekoratyvinis akcentas. Vejų įrengimui netinka, nes augalai greitai išretėja, neatsparūs mindymui. Galima panaudoti eroduojamų lengvų dirvožemių apželdinimui Pietryčių Lietuvoje.

Festuca sabulosa (Andersson) H. Lindb. f. in Schedae Pl. Finll. Exs. 23 (1906) – Kopinis eraičinas.

Borealinė, Europinė, euokeaninė-subokeaninė ir subokeaninė rūšis.

Keras. Tankiakeris, daugiametis su intravaginaliniu, intensyviai atsinaujinančiu krūmijimosi bambliu augalas.

Vegetatyvinis ūglis. Lapai siauri, plaukiški, lygūs. Vidutinis storiausių lapų skersmuo – 0,85 mm. Lapų spalva – žalia su neryškiomis pilkomis juostomis. Lapų ilgis – nuo 25 iki 31 mm.

Generatyvinis ūglis. Stiebų aukštis – 35–55 cm. Jie – pliki, šluotelė – 10–15 cm ilgio. Varputės žalios, 6–9 mm ilgio, dažniausiai su 4–6 žiedais. Apatinis žiedažvynis – kiaušiniškai lancetiškas, 3,5–4,5 mm ilgio. Akuotas – 0,7–2,6 mm ilgio. Varpažvyniai – lancetiški ar kiaušiniškai lancetiški, viršutinis – 3,0–4,5, apatinis – 2,0–3,1 mm ilgio.

Chromosomų skaičius. 2n-14.

 

Anatominė lapo sandara. Lapo skersinis pjūvis dažniausiai ovalus. Vidinis lapų paviršius apaugęs retais plaukeliais, briaunos dažniausiai 5–7. Indų kūlelių gana daug –7–15. Sklerenchima sudaro ištisinį žiedą (31 pav.). Anatomine lapų sandara rūšis nesiskiria nuo F. polesica, kurio tik lapų viršutinis sluoksnis šiurkštus (4 pav.).

4 pav. F. sabulosa skersinis lapo pjūvis (1 × 100) (autoriaus nuotr.) / Fig. 4. Cross-section of F. sabulosa leaves
4 pav. „F. sabulosa“ skersinis lapo pjūvis (1 × 100) (autoriaus nuotr.) / Fig. 4. Cross-section of F. sabulosa leaves
 

Paplitimas. F. sabulosa Lietuvoje auga tik pajūryje. Viena populiacija žinoma Nemuno žemupio smėlynuose, Šilutės r. paplitusi baltųjų ir pilkųjų kopų bendrijose (Cl. Ammophiletalia arenariae Br.-Bl. et R. Tx. 1943 ex Westhoff et al. 1946 ir Cl. Koelerio-Corynephoretea Klika in Klika et Novák, 1941). Iš keturių Ass. Elymo-Ammophiletum arenariae Br.-Bl. et De Leeuw 1936 subasociacijų, F. sabulosa sutinkama trijose. Pirmosios kopų formavimosi stadijos Elymo-Ammophiletum subas. typicum metu ši rūšis dar neaugo. Antrosios kopų formavimo stadijos Elymo-Ammophiletum subas. petasitetosum rūšis jau atsiranda, bet dar gana reta II+–2. Paplitimo ir gausumo optimumą pasiekia trečiosios baltųjų kopų išsivystymo stadijos Elymo-Ammophiletum subas. festucetosum sabulosae V1–3.

Taikomoji reikšmė. Tinka kopų ir pajūrio smėlynų apželdinimui. Pašarinė vertė menka. Galima auginti kaip dekoratyvinį augalą. Plaukėjimo pradžioje nupjautoje žolėje buvo 160,3–181 g kg–1 ŽB, 382–530,2 g kg–1 SMV, 19,4–152,1 g kg–1 VTA. NDF – 549–711 g kg–1 (ligninas – 56 g kg–1, celiuliozė – 248 g kg–1, hemiceliuliozė – 253,5 g kg–1).

Festuca wolgensis P. Smirn., Бюлл. Mоск. общ. исп. прир., Отд. биол. 50 (1945), F. wolgensis subsp. arietina (Klok) Tzvel. Бот. Журн., LVI, 9:1255 (1971).

Temperatinė, Europinė, eurikontinentinė rūšis.

Keras. Tankiakeris, daugiametis su intravaginaliniu, intensyviai atsinaujinančiu krūmijimosi bambliu augalas.

Vegetatyvinis ūglis. Lapai siauri, plaukiški, apaugę retais plaukeliais ir šereliais. Storiausių lapų skersmens vidurkis – 0,78 (0,7–0,85). Lapų spalva – žalia. Lapų ilgis – 25,67 (20–35) cm.

 

Generatyvinis ūglis. Stiebų aukštis – vidutiniškai 36–90 cm. Stiebas apaugęs plaukeliais ir trumpais šereliais. Šluotelė – 8,23 (6–10,5) cm. ilgio. Varputės žalios, 7,7 (6–9,5) mm ilgio, dažniausiai su 4–6 žiedais. Apatinis žiedažvynis – kiaušiniškai lancetiškas, 4,55 (4–5) mm ilgio. Akuotas – 2,08 (1,17–2,6) mm ilgio. Varpažvyniai – lancetiški ar kiaušiniškai lancetiški, viršutinis – 3,91 (3,6–4,2) mm, apatinis – 2,98 (2,6–3,5) mm ilgio.

Anatominė lapo sandara. Lapo skersinis pjūvis dažniausiai ovalus. Vidinis lapų paviršius apaugęs retais plaukeliais, briaunų vidutiniškai 3–5. Indų kūlelių –5–7. Sklerenchima labai įvairuoja. Vienų augalų ji sudaro ištisinį žiedą, kuris sustorėja ties centrine lapų gysla ir galuose, kitų sudaro atskirus pluoštus (dažniausiai 5) (5 pav.).

5 pav. F. wolgensis skersinis lapo pjūvis (1 × 100) (autoriaus nuotr.) / Fig. 5. Cross-section of F. wolgensis leaves
5 pav. „F. wolgensis“ skersinis lapo pjūvis (1 × 100) (autoriaus nuotr.) / Fig. 5. Cross-section of F. wolgensis leaves
 

Paplitimas. Rūšis paplitusi Europos rytinėje dalyje ir iš dalies Vakarų Sibiro pietuose. Lietuvoje reta. Pirmą kartą rasta 2004 m. Rūšies populiacija auga Merkio slėnyje prie Merkinės. Augavietė – Koelerion glaucae sąjungos bendrijoje. Pavieniai augalai sutinkami ir Agrostietum vinealis bendrijoje. Neištirtas ir rūšies paplitimo arealas. Reikėtų išsamesnių tyrimų Pietryčių Lietuvos panašiose bendrijose, ypač ten, kur auga F. polesica, nes šios rūšys morfologiškai labai panašios.

Žvynagrūdžiai. 1 000 žvynagrūdžių masė 0,55–0,65 g. Vienas dvejų metų augalas subrandina vidutiniškai 33,88 ± 3,92 g, apie 58 000 vnt. žvynagrūdžių.

Chromosomų skaičius. 2n-42.

Žolės kokybės rodikliai. Plaukėjimo pradžioje nupjautoje žolėje buvo 169–182,3 g kg–1 ŽB, 45,6–53,9 g kg–1 SMV, 6,63–14,8 g kg–1 VTA. NDF – 55,2 g kg–1 (ligninas – 43 g kg–1, celiuliozė – 275 g kg–1, hemiceliuliozė – 234 g kg–1).

Taikomoji reikšmė. Tinka smėlynų ir sausų nederlingų žemių apželdinimui. Neblogai atrodo ir vejose, bet labai šiurkštus. Vidutinės pašarinės vertės žolė.

Rūšies sistematinė padėtis dar nėra visiškai aiški. Literatūroje nėra duomenų apie jos chromosomų skaičių. Ukrainiečių mokslininkai iš jos atskiria naują rūšį F. arietina. Rusų botanikas N. Cveliovas ją priskiria prie pastarosios rūšies kaip atskirą porūšį. Vizualiai rūšis labai panaši į F. polesica ir F. rupicola, skiriasi tik anatomine lapų sandara, chromosomų skaičiumi ir kai kuriais kitais morfologiniais požymiais.

 
6 pav. F. pseudovina ir F. wolgensis skersiniai lapų pjūviai (1 × 100) (I. Bednarskos iliustracija) / Fig. 6. Cross-section of F. pseudovina and F. wolgensis leaves
6 pav. „F. pseudovina“ ir „F. wolgensis“ skersiniai lapų pjūviai (1 × 100) (I. Bednarskos iliustracija) / Fig. 6. Cross-section of F. pseudovina and F. wolgensis leaves
 

Festuca trachyphylla (Hack.) Krajina, Acta Bot. Bohem., 9: 191 (1930) – Šiurkštusis eraičinas Pliurizoninė, Europinė, indiferentinė rūšis.

Keras. Tankiakeris, daugiametis su intravaginaliniu, intensyviai atsinaujinančiu krūmijimosi bambliu augalas.

Vegetatyvinis ūglis. Lapai siauri, plaukiški, lygūs. Storiausių lapų skersmens vidurkis – 1,35 mm. Lapų spalva – pilkai ar melsvai žalia. Lapų ilgis – 21,74 mm.

Generatyvinis ūglis. Stiebų aukštis – 65,51 (25–80) cm. Stiebas apaugęs plaukeliais ir trumpais šereliais. Šluotelė – 6,74 (5–11) cm ilgio. Apatinis žiedažvynis – kiaušiniškai lancetiškas, 4,3 (3,1–5,2) mm ilgio. Akuotas – 1,8 (0,6–2,5) mm ilgio. Varpažvyniai lancetiški ar kiaušiniškai lancetiški, viršutinis – 4,19 (3,1–4,8) mm, apatinis – 2,93 (1,8–3,5) mm ilgio.

Žvynagrūdžiai. 1 000 žvynagrūdžių masė 0,5–1,2 g. Vienas dvejų metų augalas subrandina 23,28 ± 2,39 g, 32 675 ± 2 248 vnt. žvynagrūdžių.

Anatominė lapo sandara. Skerspjūvis pailgai ovalus arba Y formos. Indų kūlelių dažniausiai 8, briaunos 6. Sklerenchimos išsidėstymas labai įvairuoja. Rūšis dažnai turi 5 atskirus sklerenchimos pluoštus. Dalies augalų sklerenchima ištisinė, bet jos storis skirtingas (7 pav.).

 
7 pav. F. trachyphylla skersiniai lapų pjūviai (1 × 50) (I. Bednarskos iliustracija)
7 pav. F. trachyphylla skersiniai lapų pjūviai (1 × 50) (I. Bednarskos iliustracija)

Chromosomų skaičius. 2n-42 (28). Lietuvoje surinktų devynių populiacijų augalai turėjo 2n-42 chromosomas ir tik vienos – 28 (25 populiacija).

Žolės kokybės rodikliai. Plaukėjimo pradžioje nupjautoje žolėje buvo 146–205,9 g kg–1 ŽB, 482–633,8 g kg–1 SMV, 9,37–18,22 g kg–1 VTA. NDF – 468,3–629 (ligninas – 56,7 g kg–1, celiuliozė – 230,3 g kg–1, hemiceliuliozė – 222 g kg–1).

Paplitimas. Rūšis labiausiai paplitusi rytinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje (Pietryčių Lietuvos lygumoje) bei pajūryje. Aukštaičių, Dzūkų, Medininkų, Švenčionių, Suvalkų aukštumose yra apyretė, paplitusi nedideliais atskirais ploteliais, tik vietomis kiek gausesnė. Šiaurės bei Šiaurės Vakarų Lietuvoje rūšis randama retai (Biržų apylinkės, sausos pievos ties Žagare, Daugyvenės slėnis, Radviliškio ir Pakruojo r.).

 

Žemaitijoje rūšis – apyretė, paplitusi labai netolygiai, dažniau randama Telšių, Kurtuvėnų, Šaukoto, Tauragės apylinkėse. Rūšies paplitimą Žemaičių aukštumoje patvirtina ir herbariniai pavyzdžiai, esantys Vilniaus universiteto herbariume.

Pagrindinės F. trachyphylla augavietės Lietuvoje yra šiurinių pušynų – Cl. Cladonio-Pinetum sylvestris ir smėlynų pievų – Cl. Koelerio-Coryneporetea bendrijose. Kitų augalijos klasių bendrijose pasitaiko labai retai (pvz., stepinių pievų Cl. Festuco-Brometea bendrijose).

Taikomoji reikšmė. Dabar ši rūšis Europoje plačiai naudojama vejų įrengimui kaip sudedamoji vejų žolių mišinių dalis. Europos šalyse yra išvesta nemažai veislių. Tinka ir nederlingų lengvų dirvožemių pakelių apželdinimui, karjerų rekultivavimui. Lietuvoje beveik neauginama, pasitaiko dekoratyviniuose želdiniuose. Pradėta šios rūšies selekcija iš atrinktų vertingiausių vietinių populiacijų.

 

Išvados

1. Lietuvoje rastos 7 siauralapių eraičinų rūšys: Festuca ovina, F. psammophila, F. polesica, F. sabulosa, F. trachyphylla, F. pseudovina, F. wolgensis subsp. arietina; dar dvi minimos literatūros šaltiniuose (F. duvalii ir F. rupicola).

2. Apibendrinant kitų mokslininkų atliktus darbus galima teikti, kad visos rūšys yra nederlingi vidutinės ar prastos pašarinės vertės augalai.

3. Taikomoji siauralapių eraičinų reikšmė iki šiol dar nėra didelė. Tinkančios vejų įrengimui rūšys: F. ovina, F. trachyphylla, F. pseudovina; pakelių apželdinimui: F. ovina, F. trachyphylla, F. pseudovina, F. polesica, F. wolgensis; kraštovaizdžio vejų įrengimui tinka visos tirtos rūšys.

4. Tirtos rūšys gerai auga bandymų laukuose, lengvai auginamos ir subrandina gana gausų sėklų derlių.

 

Literatūra

  • Balevičienė, Jūratė, „Agrostietum vinealis Shelyag-Sosonko et al. 1989 – šerialapis smiltynas“ | Lietuvos raudonoji knyga: augalų bendrijos, 2000, Vilnius: BI leidykla, p. 19–21.
  • Balevičienė, Jūratė; Domas Smaliukas, „Lietuvos miškų ir krūmynų bendrijos“ | Lietuvos dendroflora, Kaunas: Lututė, 2003, p. 19–22.
  • Braun-Blanquet, Josias, Planzensoziologie: Grundzuge der Vegetationskunde, Wien, New York: Springer-Verlag, 1964.
  • Butkutė, Audronė; Audronė Mašauskienė, Vanda Paplauskienė, „Duomenų bazės sudarymas ir lygčių sukūrimas varpinių žolių kokybės analizei spektrometru NIRS-6500“, Žemdirbystė, 2003, t. 82, nr. 2, p. 157–158.
  • Faithfull, Nigel T., Methods in Agricultural Chemical Analysis: A Practical Handbook, Wallingford: CABI Publishing, 2002.
  • Guarino, Luigi; V. Ramanatha Rao, Robert Reid (eds.), Collecting Plant Genetic Diversity: Technical Guidelines, Rome: International Plant Genetic Resources Institute (IPGRI), 1995.
  • Gudžinskas, Zigmantas, Lietuvos induočiai augalai, Vilnius: Vilnius: BI leidykla, 1999.
  • Hackel, Eduard, Monographia Festucarum Europaeum, Kassel und Berlin: Verlag von Theodor Fischer, 1882.
  • Krall, Heljo; Laima Tabaka, Jūratė Balevičienė, “Festuca L.” | Flora of the Baltic Countries, vol. 3, Tartu: Estonian Academy of Sciences, 2004, pp. 296–303.
  • Li, Rong; Jeffrey J. Volenec, Brad C. Joern, Suzanne M. Cunningham, “Seasonal Changes in Nonstructural Carbohydrates, Protein, and Macronutrients in Roots of Alfalfa, Red Clover, Sweetclover, and Birdsfoot Trefoil,” Crop Science, 1996, vol. 36, pp. 617–623.
  • Markgraf-Dannenberg, Ingeborg, “Festuca L.” | Thomas Gaskell Tutin (ed.), Flora Europaea, Cambridge University Press, 1980, pp. 125–153.
  • Natkevičaitė-Ivanauskienė, Marija (sud.), Lietuvos TSR flora, t. 6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1980, p. 279–284.
  • Pawlus, Maria, „Systematyka i rozmieszczenie gatunków grupy Festuca ovina L. w Polsce”, Fragmenta floristic et geobotanica, 1983/85, t. 29, nr 2, s. 219–295.
  • Rašomavičius, Valerijus (sud.), Lietuvos augalija: 1. pievos, Kaunas–Vilnius: Šviesa, 1998.
  • Rinne, Marketta; Seija Jaakkola, Pekka Huhtanen, “Grass Maturity Effects on Cattle Fed Silage-Based Diets: 1. Organic Matter Digestion, Rumen Fermentation and Nitrogen Utilization,” Animal Feed Science and Technology, 1997, vol. 67, pp. 1–17.
  • Rothmaler, Werner; Eckehart Johannes Jäger, Exkursionsflora von Deutschland, Heidelberg: Spektrum, 2009, S. 683–688.
  • Stankevičiūtė, Jolanta, „Lietuvos pajūrio smėlynų augalų bendrijų sintaksonominė struktūra“, Botanika Lithuanica, 2000, t. 6, nr. 2, p. 175–202.
  • Stankevičiūtė, Jolanta, „Smėlyninis eraičinas Festuca psammophila (Hack. ex Čelak.) Fritsch“ | Valerijus Rašomavičius (sud.), Lietuvos raudonoji knyga, Vilnius: Lututė, 2007, p. 613.
  • Stukonis, Vaclovas; Iryna Bednarska, “Festuca pseudovina in Lithuania,” Botanica Lithuanica, 2007, vol. 13, no. 1, pp. 13–18.
  • Stukonis, Vaclovas; Juozas Kanapeckas, Nijolė Lemežienė, „Avinio eraičino (Festuca ovina L.) paplitimas ir polimorfizmas Lietuvoje“, Vagos, 2009, t. 81. p. 68–74.
  • Stukonis, Vaclovas; Juozas Kanapeckas, Nijolė Lemežienė, „Šiurkščiojo eraičino (Festuca trachyphylla) paplitimo ir tarppopuliacinio polimorfizmo įvertinimas Lietuvoje“, Žemdirbystė, 2007, t. 94, nr. 4, p. 42–46.
  • Tyler, Bruce (ed.), Collection, Characterization and Utilization of Genetic Resources of Temperate Forage Grass and Clover, Rome: IBPGRI, 1987, pp. 1–65.
 

The Fine-Leaved Species of Festuca Genus

  • Bibliographic Description: Vaclovas Stukonis, „Festuca genties siauralapės rūšys Lietuvoje“, @eitis (lt), 2016, t. 288, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Vaclovas Stukonis, „Festuca genties siauralapės rūšys Lietuvoje“, Žemės ūkio mokslai, 2013, t. 20, nr. 1, p. 34–46, ISSN 1392-0200.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras.

Summary. The paper summarizes the data on fine-leaved species of Festuca genus growing in natural associations in Lithuania. The species (F. ovina, F. psammophila, F. polesica, F. sabulosa, F. trachyphylla, F. pseudovina, F. wolgensis subsp. arietina) were investigated at the Lithuanian Institute of Agriculture during 2004–2012. Two new species F. pseudovina, F. wolgensis subsp. arietina were discovered in natural associations in Lithuania, but two species F. duvalii and F. rupicola referred to in literature were not found. The list of descriptors of Festuca genus is presented in the manuscript. The anatomical characteristics of leaves of Festuca genus vegetative shoots were evaluated. The fodder value and seed yield of individual species were estimated for the first time in Lithuania. The chromosome number and some biological features of individual populations of each species were specified. The regularities and abundance of distribution of individual species in natural associations were evaluated. The material was collected in natural populations in the whole territory of Lithuania. It was concluded that all investigated species could be more widely used for planting on eroded soils and roadbeds and in grassland swards, but only F. ovina, F. trachyphylla and F. pseudovina could be used for lawn grass seed mixtures. Despite the morphological similarity of fine-leaved species of Festuca, they differ in biological features and practical application.

Keywords: fine-leaved, morpho-anatomical traits, chemical composition, practical application.

 
Rašoma prisijungus
Grįžti
Viršutinė Apatinė