Straipsnis Pušis tradicinėje lietuvių kultūroje

Santrauka. Straipsnis skirtas pušies vaidmens ir funkcijų tradicinėje lietuvių kultūroje tyrinėjimui. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, straipsnyje lyginamuoju aspektu aptariami įvairūs pušies vaidmens lietuvių tradicinėje kultūroje aspektai: jų ryšys su švenvietėmis, su mirtimi (pomirtiniu virtimu ir vėlės atgailavimu pušyse, egzekucijos vietomis, vaidenimusi ir kt.), su moterimis ir jų vaisingumu, su sveikata, Pasaulio ir Gyvybės medžio mitologemų bruožais. Straipsnio autorės nuomone, ryškiausias ir esminis pušies vaidmens bruožas – jos šventumas, atsiskleidžiantis šventviečių pušų atvejais ir atitinkantis ąžuolui bei kitiems šventviečių medžiams būdingas sakraliosios erdvės įcentrinio ir tarpininkavimo funkcijas – tai vieta, kur gyvena arba apsireiškia dievybės. Pagal tam tikrus bruožus galima spėti, kad amžinai žaliuojanti pušis galėjo turėti ir Pasaulio medžio, ir jo vedinio – Gyvybės medžio − reikšmių. Gydomosios pušies galios gali būti susiję ne tik su šiais vaizdiniais, bet ir su jos plačiu naudojimu liaudies medicinoje, kai galbūt tikėta, kad padeda ne tik dalys, bet ir pats medis (pvz., kojų, akių ligos).

Amžinai žalios pušies ir mirties – gyvybės simbolika atsiskleidžia pomirtinio žmogaus būvio, vėlių būsto pušyse atvejais, šiai sričiai galima priskirti ir pomirtinio „namo“ – karsto, pušimis apsodintų kapinių pavyzdžius. Daugeliu atvejų pušis siejama su moterimis, tad šalia liepos, tai yra ir moterų medis, išreiškiantis gyvybės tęstinumo – vaisingumo esmę. Pušies ir velnio ryšiai nėra visiškai aiškūs, tačiau galima spėti, kad juos didele dalimi galėjo lemti pušų augimo vietos miške ir pakelėse. Analogiška situacija būdinga ir mirties bausmių atvejais – jų ir pušies ryšys, tikėtina, gali būti susijęs su mišku kaip „negarbingos“ mirties vieta, o pakelė tarnauti ir didaktiniams tikslams, be to, pušų vainiko apatinių šakų formos neretai patogios tokiam smurto aktui (kartais nurodoma, kad buvo kariama ant horizontalios šakos). Iš pasakyto plaukia apibendrinanti išvada, kad plačiąja prasme šventviečių pušys yra kosmogoninio medžio atitikmenys, o siauresne – kaip amžinai žaliuojantis medis, susijęs su gyvybės simbolika, į kurios plotmę įeina pomirtinis žmogaus būvis, sveikata ir vaisingumas. Pastaroji reikšmė būdinga ne tik baltų, bet ir daugelio kitų tautų tradicijų.

Pagrindiniai žodžiai: pušis, baltų kultūra, lietuvių kultūra, baltų mitologija, komparatyvistinė kultūrologija, tradicija, šventvietės, šventi medžiai.

Šventi, ilgus amžius senovės baltų genčių gyvenamų teritorijų ir vėliau žmonių gerbiami Lietuvos medžiai aprašyti ne vieno autoriaus, daugiausia dėmesio skiriant ąžuolui, liepai ar vaismedžiams, tačiau spygliuočių, šiuo atveju – pušies − vaidmuo baltų ir lietuvių pasaulėžiūroje iki šiol liko tik epizodiškai minimas, plačiau neatskleistas. Šio straipsnio tikslas – naudojantis įvairiais Lietuvos ir kitų kraštų šaltiniais – etnografine medžiaga, tautosakos tekstais, istoriniais šaltiniais, liaudies medicinos ir liaudies pamaldumo praktikomis bei kontekstiniais iš įvairių tautų kultūros, mitologijos, folkloro duomenimis ir komparatyvistinės metodologijos teikiamomis galimybėmis atskleisti pušies vaidmenį lietuvių tradicinėje kultūroje.

Žinomiausios yra šventvietėse augančios senos arba savitos formos apeiginės (apžadų) pušys, kurioms priskiriama gydomoji ir įvairių malonių suteikimo galia. Viena tokių – koplytėlėmis ir kitomis aukomis pagerbta Kėgrių (Kėgrinės) miško pakelės pušis (Viekšnių sen.), nuvirtusi 2006 metais. Čia dažniausiai buvo prašoma sveikatos: pasakojama, kad pakabinęs šv. Panos koplytėlę, žmogus išsigydęs daktarų neišgydytas žaizdotas kojas, kitas išprašęs sveikatos sergančiai dukrai ir atsidėkodamas pušį apkabinęs kaspinais Žr. Vykintas Vaitkevičius, Senovės Lietuvių šventvietės: Žemaitija (toliau – SLŠ-Ž), p. 276–277; „Kėgrių pušis“, Mažeikių krašto enciklopedija. , nevaisingos ar vaikų mirčių išvargintos moterys ant pušies aukodavo karolius ir kaspinus, prie pušies buvo vedami ir apkerėti bei sergantys gyvuliai Žr. Balys Buračas, „Pagerbtieji medžiai: medžių kultas Lietuvoje“, p. 81–82; Nijolė Marcinkevičienė, „Medžiai ir kryžiai tikėjimuose ir papročiuose“. . Kita apžadų pušis iki šiol gyva ir vadinama šv. Martyno vardu (Plikšilio šilas, Kelmės raj.). Vietos gyventojų dar šiandien pasakojama legenda apie miško takeliu ėjusį aklą žmogų, prisėdusį prie drūto medžio pailsėti ir užmigusį. Sapne išgirdęs liepiant akis pasitrinti to medžio žieve. Nors ir dvejodamas, žmogus tai padarė. Kiek paėjęs pajuto, jog regėjimas grįžta. Laimingasis padėkojo pušiai ir viską apsakė kunigui, kuris pušį pašventino. Pasklidus garsui apie šį įvykį, daugelis žmonių panoro savo bėdų atsikratyti – meldėsi, prašydami ar dėkodami ant pušies kabino kryželius ir šventųjų paveikslus, kaišė gėlėmis. Pušiai žmonės suteikė stebuklą patyrusio senuko vardą Žr. Darius Peckus, „Naujasis Martyno pušies praregėjimas“. . Kituose šios pušies istorijos variantuose praregi aklas elgeta, neregys bernas Martynas Žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 496–497, nr. 698. .

Aukota prašant sveikatos ir prie kitų stebuklingų pušų: antai pasakojama, kad Peiliškių kaimo lauke auganti pušis ( Viekšnių raj.) kažkokiam Triaušiui išgydė ligotas kojas Žr. Jonas Balys, Raštai, t. 2, p. 32; Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 286, nr. 343. ; žinomas ir Laumės pėdos šventvietės šaltinio kompleksas, kur šaltinio vandens gydomoji galia derinama su apeigomis prie pušies (keliais apeinama tris kartus), padedant ligotoms akims (Biržuvėnai, Kelmės raj.) Žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 293, nr. 353. ; gydymo galią turi ir Pamedžiokalnio (Kelmės raj.), Apžadų kapelių (Kairiškių senkapis, Akmenės raj.) ir kitos, daugiausia Žemaitijoje augančios, pušys. Pasakojama, kad Palangos parke augusios dvi stora šaka suaugusios pušys, kurios gydydavusios išnirusius ir išlūžusius sąnarius – tereikėjo tarp šių šakų landyti ir trintis, užkalbant:

Lai suaugs mano lūžęs stibikaulis, kai jūs dvi esat suaugusios. Ten pat, p. 109.

Spustelėjus išskleisti...

Pasak Mato Pretorijaus, Prūsijoje dar XVII a. II pusėje tokie suaugusiomis šakomis ar kamienais medžiai, vadinami rumbuotais, senuoju papročiu buvo gausiai ligonių lankomi prašant išsigydyti paralyžių ir kaulų lūžius, šiam tikslui prie jų aukotos skaros, keliaraiščiai, pinigai ir kita.

Gydant įvairius negalavimus, pušų veiksmingumas plačiai žinomas liaudies medicinoje. XX a. 4 dešimtmetyje surinkta etnografinė medžiaga liudija, kad dezinfekuojantį poveikį turinčiais nuovirais, degutu ir pušų šakų su kankorėžiais voniomis buvo gydomos odos ligos (niežulys, grybelis, plaunamos nudegintos vietos), vonios ir smilkymas padėdavo sergant nervų ligomis (naudota nuo priemėčio) Žr. Stasys Biziulevičius, Liaudies medicina Aukštadvario krašte 1935–1936 metais, p. 97, nr. 402, p. 109. , pumpurų nuoviru ir terpentinu gydydavo įvairius uždegimus, taip pat ir bronchitą, kvėpavimo takų ligas, sąnarių reumatą, tulžį, gydomosios vonios naudotos sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, spyglių ištrauka gydė skorbutą Žr. Vilma Kaunienė, Egidijus Kaunas, Vaistingieji augalai, p. 261. , dar neseniai pavasarį žmonės valgydavo spyglius, taip pagausindami vitamino C atsargas, brazdą vartojo nuovargiui, tarkuotą kankorėžį – dusuliui nuimti Žr. Daiva Červokienė, „Atsigręžkime į pušį“; Jadvyga Balvočiūtė, „Pušys ne tik švarina orą“. . Pušies ryšį su sveikata išreiškia ir sapnai, – aiškinama, kad sapnuoti žydinčias pušis ligoniui reiškia sveikatos pagerėjimą Žr. Senasis lietuvių sapnininkas, p. 319. . Greta šventvietės medžio gydomojo poveikio svarbos, tikėjimą pušų gydomosiomis savybėmis galėjo lemti ir liaudies medicinoje nuo įvairių negalavimų plačiai naudoti pušies preparatai – matyt, tikėta, kad, jei padeda jo dalys, veiksmingas ir pats medis (pvz., akių, sąnarių ligos).

Pušies gydomosios savybės žinomos ir kitose šalyse. Antai Bohemijoje pušis naudota podagrai, virškinimo ir akių negalavimams (kataraktai) gydyti, karštus virtus klijus vartojo kaip vaistus nuo kirmėlių, acte virtais spygliais skalavo dantis ir dantenas, virtus kankorėžius naudojo šalinant vyriškas bėdas. Mohegano indėnai baltosios pušies arbatą gerdavo nuo kosulio ir šalčio, Teva indėnai pušies anglimi gydė tulžį, pušį naudojo ir laringitui gydyti, Kalifornijos indėnai pušį smilkė palengvindami kosulį, peršalimo ir reumato atvejais Žr. Maria Leach (ed.), Dictionary of Folklore Mythology and Legend, p. 871. .

Kaip ir daugelis gerbiamų šventų medžių, pušys yra ir įvairių malonių prašymo vieta. Kėgrių pušis padėdavusi ne tik ligose – 1987 metais A. Urbienė pasakojo, jog jaunystėje keliais tris kartus apėjus pušį, maldaudama suteikti malonę toliau mokytis, ir tą pačią dieną jos noras išsipildė Žr. Lina Būgienė, „Pasakojamoji tautosaka skirtingų kartų žemaičių lūpose: kelios pastabos apie Viekšnių apylinkių pasakojimus“, p. 59. . Tikima, kad šv. Martyno pušis turinti apsauginių galių – pasak Nijolės Marcinkevičienės, vyresnieji pasakoja, kad prie jos žmonės prašydavo palaiminimo prieš ilgesnes, todėl pavojingas, keliones, o jaunimas – prieš vestuves, Apžadų kapelių stebuklingos pušies prašoma atitolinti nelaimes, susilaukti geresnio derliaus ir atsidėkoti už suteiktą palaimą Žr. Nijolė Marcinkevičienė, „Medžiai ir kryžiai tikėjimuose ir papročiuose“; „Tradicijų palaikymo šluočiai“, p. 65. . Minėtų rumbuotų Palangos pušų buvo prašoma išspręsti ir porų problemas („Sutaikink mane su vyru, kaip taikiai suaugusios pušys, kad gyvena“ Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 109. ). Užfiksuoti, tiesa, pavieniai faktai, kad Žemaitijoje prieš karą per Šeštines šilumos ir lietaus buvo prašoma augalotų senkapių pušų Žr. Bronė Stundžienė, „Žemaičių folklorinė atmintis“, p. 36. .

Kitos ypatingos pušys yra susijusios su priešinga gyvenimo sritimi – mirtimi. Sutinkami du variantai – vienos pušys išauga (rečiau pasodinamos) palaidojimo vietoje, kitos siejamos su įvykdytomis mirties bausmėmis, smurtine mirtimi. Štai keletas pirmo varianto pavyzdžių. Pasak padavimo apie tris Krekenavos kalnelio pušis, ten buvo sudegintos ir palaidotos nekaltai raganavimu apkaltintos merginos, po mirties virtusios pušimis, kurios maldininkų laikomos šventomis ir stebuklingomis Žr. Balys Buračas, „Pagerbtieji medžiai: medžių kultas Lietuvoje“, p. 80–82. . Padavime apie dvi Lydos kalno papėdės pušis pasakojama, kad jos išaugusios ant lietuvių pagonių nužudytų ir toje vietoje palaidotų devynių pranciškonų kapo. Tapę krikščionimis lietuviai pradėję jas gerbti Žr. Jonas Balys, Raštai, t. 1, p. 35; dar žr. Pranė Dundulienė, Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose, p. 62. . Pasakojama, kad keturių kamienų pušis auganti ant palaidotų tėvų ir vaikų – keturių seserų bei brolių kapo (Balniai II, Jurbarko raj.) Žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ–Ž, p. 618–619, nr. 902. , tautosakoje sutinkami motyvai, kad ir ant nužudyto, nuskendusio kareivio kapo išauganti pušis Žr. Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, p. 316. .

Esama ir pasakojimų apie pušimis paverstus žmones – antai ant mitologinio Juodojo akmens (Žibikiai, Viekšnių sen.) saulei leidžiantis verpia laumės, o jas pamatę žmonės paverčiami pušimis Žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ–Ž, p. 289, nr. 346. . Su tradicija ant kapo sodinti atitinkamą medį – moterims – liepą, eglę, vyrams – ąžuolą, beržą Žr. Rūta Giedrienė, „Informacijos perdavimo papročiai laidotuvėse“, p. 51. , siejasi ir, tiesa, reti atvejai, kai ant kapo pasodinama pušis. Tai Balio Buračo aprašyta prie Giluvos kaimo (Ariogalos raj.) kryžkelėje augusi pušis su koplytėle. Pasak senųjų Seredžiaus gyventojų, baudžiavos laikais žiaurumu pagarsėjęs dvarininkas Bielskis šioje kryžkelėje norėjęs išniekinti sutiktą mergaitę, o šiai pasipriešinus, negyvai užplakęs ir čia pat kryžkelėje pakasęs. Vėliau žmonės toje vietoje pasodino pušį, šiai užaugus, įkėlė koplytėlę Žr. Balys Buračas, „Pagerbtieji medžiai: medžių kultas Lietuvoje“, p. 81. . Kertant palaidojimų vietose išaugusius medžius, taip pat ir pušis, iš jų bėga kraujas, jos dejuoja žmogaus balsu, nesiduoda kertamos, todėl vengiama jas kirsti.

Tikėjimas, kad po mirties žmogus išauga kapo medžiu, turi labai senas ištakas, nes siejasi su Bychovco kronikoje aprašytomis Kukovaičio motinos Pajautos kapo liepomis ir paties Kukovaičio palaidojimo vietoje suošusiu mišku, pagaliau, gal tai gali būti ir laidojimo medžiuose papročio atspindys Daugiau apie laidojimo medžiuose versiją žr.: Radvilė Racėnaitė, „Kai kurių pagoniškų laidojimo apeigų galimi reliktai tradicinėje lietuvių kultūroje“, p. 105–111; Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore, p. 237–238. ?

Žmogaus ar dievo pomirtinio virtimo medžiu, ant kapo išaugančių medžių motyvai žinomi daugeliui tautų. Graikijos mitologijoje gedinčios Fajetono seserys paverčiamos medžiais, iš jų kamienų bėga kraujas, taip pat Europos tautų pasakose aptinkami motyvai apie medžius (ievas), kurias kertant bėga kraujas ir pan. Žr. Эдуар Барнетт Тайлор, Первобытная культура, c. 374–375. . Tiesiogiai su pušimis susijusių analogijų randame senovės pasaulyje – frygų mitologijoje po mirties pušimi paverčiamas Kibelės sūnus Atis, o jam skirtose apeigose naudojama pušis prilyginama dievybei – kovo 22 d. miške nukirstą pušį, tarsi mirusįjį apvyniotą vilnoniu audeklu, papuoštą žibuoklių vainikais ir prie kamieno pritvirtinta nedidele Ačio skulptūrėle ypatingi Kibelės kastos nariai įnešdavo į šios deivės šventyklą. Ačio skulptūrėlė buvo suvokiama kaip jo medžio dvasios antrininkė, kuri buvo saugoma visus metus, paskui sudeginama. Panašių apeigų būta ir Egipte – mirties, pomirtinio pasaulio ir derlingumo dievui Ozyriui skirtame rituale iš šiam tikslui nukirstos pušies šerdies padarytas dievo atvaizdas buvo įleidžiamas į atsiradusią kamieno ertmę ir saugomas visus metus. Jameso Frazerio nuomone, tai esanti tiesioginė medžio, kaip mirusiojo buveinės, sampratos išraiška Žr. Джеймс Джордж Фразер, Золотая ветвь, c. 365–370, 398. .

Žinome, kad lietuvių pasaulėžiūrai taip pat būdinga mirusio žmogaus perėjimo į medžius samprata, tačiau amžinai žalia pušis, kaip ir eglė, turi ypatingą ryšį su mirtimi, – kaip pažymi Daiva Vaitkevičienė, Šventaragio slėnyje mirusieji buvo deginami pušinėmis malkomis, tautosakoje „po pušele“, „į pušyną važiuoti“ reiškė mirti, liaudies dainose karstas vadinamas „baltų pušų nameliu“ Daiva Vaitkevičienė, „Saulės sodai“, p. 33. . Galima pridurti, kad pušis baltų kraštuose buvo paplitusi prieš 5000 metų, todėl natūralu, kad tai buvo ne tik gyvenamųjų pastatų, bet ir mirusiųjų namų medžiaga, nuo pirmųjų mūsų eros amžių žmonės buvo laidojami skobtiniuose ąžuoliniuose ir pušiniuose karstuose, pušis tam naudota ir vėliau. Pasak Pėterio Šmito, senais laikais Latvijoje karstus taip pat išskobdavo iš storos pušies, todėl ir liaudies dainose jis vadinamas „vieno medžio namu“, „amžintuoju namu“ Pėteris Šmitas, Latvių mitologija, p. 81. , o lietuvių tautosakoje – įvairiais namų sinonimais („dvareliu“ ir kt.) bei tiesiog „namu“ Radvilė Racėnaitė, Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore, p. 241. . Be to, pomirtinio namo (karsto) ir kitos mirusiojo buveinės (kapo) sampratos glaudžiai susijusios ir su kapų paminklais, – pastarieji yra ne tik palaidojimo vietos ženklai, bet ir saviti vėlės „namai“ Plačiau apie tai žr. Jolanta Zabulytė, „Antkapinis kryžius – medžio, gėlės analogas: antkapinio paminklo kaip sielos „namų“ samprata“. , todėl kaip ir ant kapo sodinamo medžio atvejais, paminklui buvo parenkama atitinkamo medžio mediena, antai XVIII–XX a. pradžioje Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje ant vyrų kapų buvo statomi paminklai iš beržo, ąžuolo, moterims – iš eglės, liepos Žr. Marija Gimbutienė, Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene, p. 60; Klemensas Čerbulėnas, „Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai“, p. 54. . Kol kas neaptikta duomenų, ar pušis, kaip moteriškos giminės medis, buvo naudojamas moterų kapams žymėti, bet žinoma, jog sakralumo atžvilgiu pušinis (Dzūkija) ir eglinis (Žemaitija) kryžius neprilygo ąžuoliniam Žr. Nijolė Marcinkevičienė, „Medžiai ir kryžiai tikėjimuose ir papročiuose“. , nors žvelgiant iš praktinės pusės, t. y. medienos ilgaamžiškumo prasme, neretai iš sakingos pušies arba eglės pagaminti paminklai išlieka ilgiau nei ąžuoliniai Dalis iki XX a. pabaigos išlikusių medinių kryžių buvo būtent iš sakingų pušų/eglių, pvz., Užpalių seniūnijoje 1844 m. pastatytas kryžius iš sakingos pušies nors ir apnykęs, bet stovėjo iki 1990 m. (2010 m. „Versmės“ ekspedicijos medžiaga, asmeninis archyvas). . Savitas amžinai žaliuojančios pušies ir mirties ryšys atsiskleidžia ir kapinių vietų bei jų apsodinimo atvejais – neretai kaimų, kai kurių miestelių senosios kapinės įkurdintos pušynuose, o dirbamuose laukuose arba pievose esančių kaimų kapinaičių orientyru dažnai esti kalva su senomis pušimis. Tokie senieji kapai primena senuosius mirusiems skirtus gojelius (Utenos, Anykščių, Kupiškio, Švenčionių ir kt. vietovės) 2010–2013 m. ekspedicijų medžiaga, asmeninis archyvas. .

Panašių bruožų randame ir kitose šalyse – Latvijoje tarp kryžiais įrėžtų medžių vyrauja pušys, o kryželių vaidmuo susijęs su mirusiojo sulaikymu atokiau nuo gyvųjų, t. y. taip pažymima mirusiųjų ir gyvųjų teritorijos riba Žr. Pėteris Šmitas, Latvių mitologija, p. 202; Guntis Eninš, „Vėlių kulto kryžiai gyvuose medžiuose“, p. 10–11; Jolanta Zabulytė, „Medžiuose įrėžti kryžiai ir jų kontekstas – mediniai kryželiai ir koplytėlės medžiuose“, p. 334. ; Baltarusijoje gyvavo paprotys kapinėse šalia antkapinių kryžių kaip konkretaus žmogaus „atminties medžius“ sodinti ąžuolus ir pušis (vyrams – ąžuolai, moterims – pušys?) Žr. Міхась Раманюк, Беларускiя народныя крыжы, c. 53. , taip suformuojant mirusiems skirtus miškelius; Karelijoje ugro finų kapinės steigiamos ant aukštos kalvos ir vadinamos mannikko (pušynas), komių antkapiniai ženklai „pas“ daromi tik iš pušies ir to paties amžiaus kaip žmogaus Žr. Алексей Петрович Конкка, «Карельское и восточнофинское карсикко в кругу религиозно-магических представлений, связанных с деревом»; Виталий А. Гапиопа, «Использование древесной символики и некоторых архаических форм поминальных знаков из дерева при топографическом маркировании сакрального пространства в традиционной культуре верхневычегодских коми». .

Dažnai pasakojama, kad miško pakelių pušys buvo ir egzekucijų vietos. Viena tokių – Svilės šventvietės (Kelmės raj.) pakaruoklių pušis – manoma, kad ant jos šakos buvo pakarta apie 200 žmonių – arkliavagių, plėšikų, sukilėlių, baudžiauninkų Informacinis stendas Svilės šventvietėje; Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 500, nr. 707. . Su pastarųjų bausmėmis ar vietoj taikinio nušautais baudžiauninkais, pakartu kunigu susiję ir Balnių II (Jurbarko raj.), Jurgoniškių (Kelmės raj.), Šaukėnų (Kelmės raj.), Labakaršio (Ignalinos raj.) ir kitos pušys, kai kurios iš jų ir vadinamos Kartuvių pušimis (Jurgiškių k., Alytaus raj.) Daugiau apie tai žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 466; „Paminkliniai medžiai Lietuvoje“, 2005. . Su smurtine mirtimi siejama ir minėta šv. Martyno pušis – pasakojama, kad prie jos buvo nušautas ir išniekintas partizanas, todėl žmonės ir kabina kryželius Žr. Romas Pakalnis, Daiva Letukaitė, Medžiai senoliai Lietuvoje, p. 55. . Siužetų apie mirties bausmių įvykdymą prie pušies aptinkame ir tautosakoje, – baladėje „Ponia poną nudaigojo“ nužudyto vyro broliai kaltininkę marčią pririša miške prie pušies ir sudegina Žr. Jonas Basanavičius, Ožkabalių dainos, p. 88–89. .

Dalis pušų siejamos su užkastų lobių vietomis, kuriose vaidenasi. Pavyzdžiui, sakyta, kad vaidenosi prie trikamienės Napoleono pušies (Kurtuvėnų regioninis parkas), nes tikėta, kad čia paslėptas šio generolo auksas, pinigai esą buvo užkasti ir prie Švedų pušies Ažuožeriuose (Anykščių raj.), su paslėptais lobiais siejamos ir Videniškių, Druskių (Molėtų raj.) pušys Žr. Vykintas Vaitkevičius, Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija (SLŠ-A), p. 476, nr. 1025; p. 218, nr. 386. . Tautosakoje lobiai neretai priskiriami velniui, tačiau šalia šio konteksto, kai kurie pasakojimai apie pušis gali turėti ir realų pagrindą, antai, pasak Broniaus Kviklio, archyviniai dokumentai liudija apie 1812 m. besitraukiančių prancūzų po Tirkšlių pušyno pušimis, Santeklių trimis pušimis (Viekšnių sen.) užkastus iždo pinigus, kuriuos prancūzai vėliau ne kartą bandę surasti Žr. Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, p. 370, 432. .

Kiti vaidenimaisi susiję su ne laiku, ne sava mirtimi mirusių žmonių palaidojimo vietomis ir vaiduokliais. Antai pasakojama, kad prie Asalnų ežero (Ignalinos raj.) pakrantės pušies buvo užkasti merginos/ moters palaikai, todėl naktį matydavo besimaudančią moterį Žr. Romas Pakalnis, Daiva Letukaitė, Medžiai senoliai Lietuvoje, p. 35. , prie Liukonių šventvietėje (Gelvonai, Širvintų raj.) augusios dvikamienės pušies matydavo velniui būdingas liepsnas, pabaisas, girdėdavo ūžimus Žr. Rita Balkutė, „Gydymas tikėjimu šventose Gelvonų apylinkės vietose“, p. 84. , vaidendavosi ir prie šventos Salako (Zarasų raj.) pušies, įvairius vaiduoklius matydavo ir prie Šiurpiškių pušies (Batakių sen., Tauragės raj.); prie savo forma savitos, t. y. plačiai išsišakojusios, Pociškės (Šiaulių raj.) pakelės pušies matydavo katiną raudonomis akimis, sutikti ir juodai apsirėdę nepažįstami ponaičiai, iš anksto žinoję apie klebono mirtį, kurie, pasakotojo manymu, kaip ir juodas katinas, buvę velniais Daugiau apie tai žr. „Pušys su koplytėlėmis“. ; juodą katiną taip pat matydavo ir prie Girnikų (Šiaulių raj.) pakelės pušies Žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 523, nr. 744b. . Pakelių pušys siejamos ir su tikėjimais apie velnio vedžiojamus mirusius žmones, kitos – su velnio apžavais. Pasakojama, kad mirusius žmones matydavo prie minėtos miško pakelės Kėgrių pušies Žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 277. ir vienos iš dviejų Dirvonų šventųjų pakelės pušų Prie vienos pušies vaidenosi, todėl prikaltas kryželis, kitoje pušyje įkelta koplytėlė, nes, pasak pasakojimų, kažkokiam žmogui, atvykusiam iš Piktuižių, prisisapnavusi švč. Mergelė Marija paprašė padaryti pietą. Žmogus koplytėlę gražiai išraižė, žaliai nudažė ir papuošė Marijos figūrėle. […] Dabar kabo jau ketvirtoji, visai nauja, o Dirvonų ir Sodeliukų gyventojai prie šventųjų pušų dar iki šiol ateina pasimelsti, atneša gėlių, per religines šventes uždega žvakutes. „Pušys su koplytėlėmis“. , mitologinėje sakmėje prie Girininkų pušies rastas avinas velnio apžavų dėka pasirodė esąs kerplėša, tautosakoje neretai sutinkami epizodai, kad velnio dvare pabuvęs žmogus atsitokėja prie pušies Kaip nurodo N. Vėlius, sakmės apie viešnagę velnio dvare ir atsipeikėjimą prie pušies žinomos Kupiškio ir Mažeikių apylinkėse, Norbertas Vėlius, Baltų pasaulėžiūros bruožai, p. 124. . Jono Basanavičiaus pateiktoje pasakoje „Žmogžudys, kuris numiręs gyveno“, žmogžudys, sudaręs sutartį su velniu, ir po mirties žudęs žmones, gyveno girioje išpuvusios pušies šaknyse – nukirtus pušį, buvo rastas lavonas su sudriskusia sermėga Žr. Jonas Basanavičius, Lietuviškos pasakos įvairios, p. 348–388, nr. 188. . Manoma, kad ant Velniakalnio (Molėtų raj.) nedidelės pušys augančios todėl, kad čia velniai šoko Žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-A, p. 273, nr. 511. . Saviti pušies ryšiai su velniu atsiskleidžia tikėjime, kad Perkūnas trenkia į dvišakes pušis/egles, nes jų tarpe pasislėpęs velnias (Seda, Mažeikiai), nors esama ir atvirkštinio varianto, – velnias negali slėptis po pušimis/eglėmis, nes jų šakos auga kryžiumi (Liškiava) Žr. Jonas Balys, Raštai, t. 1, p. 69, nr. 738, p. 63. .

Aukojimą prie pušų norint išsigydyti luošumą Norbertas Vėlius priskiria velnio sferai Žr. Norbertas Vėlius, Baltų pasaulėžiūros bruožai, p. 123. ir daro teorinę prielaidą, kad velniui, kaip chtoniškai būtybei, galėjo būti artima gydytojo nuo luošumo funkcija, tačiau šių spėjimų neparemia pavyzdžiais Žr. Norbertas Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: folklorinio velnio analizė, p. 222. . Nors tautosakoje velnias vaizduojamas raišas, jo, kaip gydytojo nuo šios negalios, vaidmuo lietuvių folklorui nebūdingas Už konsultaciją šiuo klausimu dėkoju dr. Dainiui Razauskui. . Daugeliu atvejų velnio pasirodymus įvairiais pavidalais bei apžavus galimai lėmė ir pušų augimo vietos – miškas ir pakelė. Miškas tautosakoje nurodomas kaip viena iš velnio gyvenamųjų vietų, o kelias tradicinėje kultūroje suvokiamas kaip pavojinga ribinė erdvė tarp „savo“ ir „svetimo“ pasaulių, todėl juo naudojasi ne tik žmonės, bet ir epideminės ligos, mirtis (Giltinė), į pomirtinį pasaulį keliauja vėlės, pakelės medžiuose įsikuria ir atgailaujančios, savo laiko neišgyvenusių žmonių „dūšelės“.

Kartais pušys siejamos su raganomis – štai Raganų kalno pušis (Širvintų raj.), manoma, išaugusi iš įsmeigtos raganos šluotos, Vaidlėnų kalne (Rokiškio raj.) tarp didelių pušų auganti menkutė pušis, sakoma, buvusi raganų „numelžta“ iš jos renkant smalą pokyliams Žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-A, p. 105, nr. 596. . Raganų siejimas su pušimis šiuo atveju tik išorinis, kadangi esminis „raganiškumo“ kriterijus yra ne medis, o kalnas. Kita vertus, galima spėti, kad su raganomis pušys gali būti susijusios ir kaip „moteriški“ medžiai, nes N. Vėlius užsimena, kad liaudies dainose pušis gretinama su moterimis Žr. Norbertas Vėlius, Baltų pasaulėžiūros bruožai, p. 122. . Pasak N. Marcinkevičienės, dar neseniai tikėta, kad moterų vėlės pereina gyventi arba atbūti „skaistykloje“ pušyse, o Dzūkijos senolių pasakojama:

[…] prisisapnavo numirus moteriškė. Mani paskyrė supcis an pušalės […]. Kų jau man sunku, tai sunku an pušalės […]. Daugelis tep an pušalės pakutavoja. Nijolė Marcinkevičienė, „Medžiai ir kryžiai tikėjimuose ir papročiuose“; „Žmonės – apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą“, p. 20.

Spustelėjus išskleisti...

Tai liudija ir minėti ant merginų kapų išaugusių/pasodintų pušų atvejai. Mitologinėje sakmėje „Plėkių pušys“ taip pat atskleidžiamas pušų, kaip moterų antrininkių vaidmuo: Plėkių dvare (Raseinių raj.) trys dukros pasodino ir, kad nenukirstų, užkeikė tris pušis; dviejų jaunesnių seserų pušys nudžiuvo, išnyko ir jų giminė, o vyresniosios giminė tęsiasi ir pušis su gandro lizdu tebežaliuoja, niekas nedrįsta jos pjauti Žr. Norbertas Vėlius (sud.), Sužeistas vėjas, p. 77. . Matome tiesiogines sąsajas ne tik su merginomis, bet ir su jų vaisingumu (giminės tęstinumas, gandralizdis). Latvių liaudies dainose pušys, kaip ir liepos, eglės, vadinamos „merginų medžiais“ (meitu koki), ant kurių nuotakos kabina vainikus, o tai, manoma, gali būti susiję su senuoju papročiu – ištekant puošti kai kurias pakelės pušis ir egles Žr. Pėteris Šmitas, Latvių mitologija, p. 81. .

Dzūkijoje buvo žinomas paprotys važiuojant į jaunikio namus ant pakelės medžių kabinti tautines juostas, kaspinus, tad, jei tai buvo pušys (kas labai tikėtina pušynais turtingoje Dzūkijoje), šis paprotys panašus į latvišką, t. y. pušys gali būti siejamos su merginų vedybiniu gyvenimu. Galbūt ne atsitiktinai ir prie rumbuotų Palangos pušų buvo prašoma santuokinės gerovės? Pušies vaisingumo simbolika atsiskleidžia lietuvių vestuviniuose papročiuose, – dainose minimos pušų viršūnės ir šakelės, pasak Rimanto Balsio, simbolizuoja brandą, vaisingumą, perėjimą į motinystės stotą, o jaunamartę pirmą kartą vedant per gryčias vyro namuose, takas pabarstomas pelenais ir šluojamas pušine šluota linkint, kad būtų vaisinga Žr. Rimantas Balsys, „Vestuviniai sodai: genezė ir simbolika“, p. 37. .

Analogiškos reikšmės žinomos ir kitose šalyse – Tirolyje pušis vadinama vedybų medžiu Žr. Maria Leach (ed.), Dictionary of Folklore Mythology and Legend, p. 871. , ji vedybinės laimės simbolis ir Rytų Azijos tradicijose, pvz., mene pušies spyglių poros simbolizuoja bendrą gyvenimą, dvi pušys – santuokinės ištikimybės simbolis Žr. Hans Biedermann, Naujasis simbolių žodynas, p. 342; Udo Becker, Simbolių žodynas, p. 205. .

Jei miško medis – pušis siejama su moterimis, kyla klausimas, ar ji ikikrikščioniškoje tradicijoje negalėjo būti deivės ar mitologinės būtybės buveine, atributu? Antai, Antikos pasaulyje pušis buvo paskirta vyrams – Saturnui, graikų Panui ir romėnų Faunui Žr. Rimantas Balsys, „Vestuviniai sodai: genezė ir simbolika“, p. 37; В. Куклев, Д. Гайдук, «Сосна», с. 468–469. , frygų atveju – siejama su minėtu Ačiu, tačiau kartu tai buvo ir Kibelės medis. Baltų tradicijoje gal ji sieta su miške gyvenusiomis Medeina, Ragaina, Giltine? Ragainos naudai iš dalies liudytų, tiesa, reti, raganų ir pušų ryšiai, tačiau Ragainos ir raganos ryšiai netyrinėti, todėl klausimas lieka atviras. Giltinė taip pat kartais sutinkama miške, o smurtinių ir mirties bausmių tematika prie pušų atitiktų jos veikimo lauką. Tačiau ši problematika taip pat dar laukia savojo laiko… Žinoma, kad su moterimis buvo siejama Laima ir įprastai jos medis – liepa. Pušų ryšius su moterimis liudija ne tik senieji liaudies papročiai, bet ir krikščioniškoji tradicija, – ant daugelio pušų kabinamos koplytėlės su žmonių užtarėja ir globėja Švč. Mergele Marija, o Žemaitijos pateikėjo nurodoma, kad „[…] senovėje tik į pušis kėlė koplytėles su Panele Švenčiausia“ Bronė Stundžienė, „Žemaičių folklorinė atmintis“, p. 36. . Ši sąsaja atsiskleidžia ir dviejuose apsireiškimų istorijose, ankstyvajame krikšto laike nutikusiose Aukštaitijoje. Pirmojo apreiškimo išsamus tekstas publikuotas kitame straipsnyje Žr. Jolanta Zabulytė, „Medžiuose įrėžti kryžiai ir jų kontekstas – mediniai kryželiai ir koplytėlės medžiuose“, p. 325. , todėl pateiksiu tik esmę.

Tai nutiko 1446 metais, t. y. praėjus 59 m. po Aukštaitijos krikšto, Šimonyse (Kupiškio r.), kai dabartinės bažnyčios vietoje, buvusiame šventame Šile, pasiklydę trys Šilinio vaikai ant Šventuoju vadinamo kalnelio augusioje pušyje pamatė šviesos nutviekstą nepaprastai gražią ponią, skinančią vaisius nuo pušies. Vaikai išsigando, kad vaikščiodami šventame Šile užrūstino šilo deivę, tačiau moteris nuramino, kad ji esanti Gailestingumo Motina, paaiškino, kad „ši vieta liko amžiams šventa“ ir paprašė toje vietoje pastatyti bažnyčią, nes „[…] kaip šito medžio šakos išsišakojusios į visas puses, taip aš savo dovanas dalysiu visiems iš šitos vietos, kam jos bus reikalingos“. Kitais metais šalia šventosios pušies buvo pastatyta ovali koplyčia, įvyko ir keli stebuklingi išgijimai Žr. Robertas Gedvydas Skrinskas, Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas. Pastaba: šio autoriaus išleistoje to paties pavadinimo knygoje (Kaunas, 1999) apie Šimonių 1446 m. apsireiškimą nerašoma, todėl cituojama iš interneto svetainėje Piligrimai.lt paskelbto papildyto knygos varianto. . Kitas apsireiškimas vyko pagonybės saulėlydyje Pušalote (Pasvalio raj.), kai rugius pjauti ėjusiai merginai pamiškės pušyje pasirodžiusi moteris su Kristumi ant kelių nurodė, kad šioje vietoje turi būti bažnyčia (kitame variante merginai aplink ranką buvo apsivyniojusi gyvatė, o šią Dievo Motina nuvijusi) Žr. Robertas Gedvydas Skrinskas, Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas (puslapiai nenumeruoti). . Dievo Motina skulptūros pavidalu tarp dviejų pušų pasirodė valstietei mergaitei Anai ir Agluonoje (Latvija), – šioje vietoje anksčiau buvusios senosios kapinės su šventu ąžuolu, o Dievo Motinos apsireiškimo vietoje dominikonai pastatė baziliką Žr. Svetlana Ryžakova, „Šventumo samprata latvių liaudies tautosakoje ir pasaulėžiūroje“, p. 217. .

Šimonių istorija įdomi keletu aspektų. Pirma, akivaizdžiai iliustruoja senosios šventvietės uždengimą naujos religijos vaizdiniais (minimą šilo deivę keičia švč. Mergelė Marija) ir objektais (švento Šilo Šventą kalnelį – koplyčia). Antra, Švč. Mergelės Marijos pasirodymas šventame Šile ant švento kalnelio augusiame medyje rodo, kad pušis jau buvo šventa, – egzistuoja daugelis pavyzdžių kai ši šventoji pasirodydavo anksčiau šventais laikytuose medžiuose, buvusiose šventvietėse, kaip ir Agluonos apsireiškimo atveju (Pušaloto istorijoje minima tik pamiškė, todėl senasis pušies statusas nėra aiškus). Trečia, Dievo Motinos buvimas pušyse atskleidžia ir galimas šio medžio sąsajas su Gyvybės medžio semantika, nes pasak Vladimiro Toporovo, Gyvybės medis dažnai įsivaizduojamas kaip moteriško-motiniško personažo buveinė arba prie jo vaizduojama dieviškoji motina (pvz., Budos motinos Majos atvaizdai prie ašoko kamieno) Žr. Владимир Топоров, «Древо жизни», c. 397. . Daugelio tautų tradicijoje Gyvybės medžio viršūnė vaizduojama pušies formos Žr. Udo Becker, Simbolių žodynas, p. 205. , Kinijoje ir Japonijoje pušis yra su Gyvybės medžio mitologema siejamas nemirtingumo medis, – pvz., Kinijoje ilgaamžiškumo deivė vaizduojama sėdinti po pušimi su kitu ilgaamžiškumo simboliu – varna ant šakos, be to, tikima, kad pušies sultys veikia kaip gyvybės eliksyras, t. y. atitolina senatvę Žr. Maria Leach (ed.), Dictionary of Folklore Mythology and Legend, p. 870, 871. . Latvių dainose spygliuočiai „dailūs“, „turtingi“, „žiemą ir vasarą apsirengę žaliais švarkais“, todėl yra tapę gyvybės simboliais Žr. Pėteris Šmitas, Latvių mitologija, p. 202. , kas tapatu ir Gyvybės medžio esminei reikšmei. Lydos apskrityje Gyvybės medžio atitikmens – vestuvinio karvojaus viduryje buvo įsmeigiama pušies viršūnė su 5 nužievintomis šakelėmis, vestuvinėje lietuvių liaudies vestuvinėje dainoje taip pat minima Gyvybės medį atitinkanti schema Plg. su kalėdinėmis dainomis apie elnią devyniaragį. :

Oi tu pušela, linguonėle,
Lingavai rytą vakarėlį,
Devynias šakas augindama,
O šią dešimtą viršūnėlę.
Visas devynias vėtružė laužė,
Man, dieve, laikyk viršūnėlę,
Raibai gegutei atsitūpti,
Ryta vakarėlis pakūkuoti. Rimantas Balsys, „Vestuviniai sodai: genezė ir simbolika“, p. 33, 37.

Spustelėjus išskleisti...

Su Gyvybės medžiu siejasi ir Šimonių istorijoje Dievo Motinos žadamos dovanos ir skinami vaisiai – pušų kankorėžiai. Pastarųjų simbolinės reikšmės lietuvių tradicijoje ir krikščioniškoje ikonografijoje nepavyko aptikti, tačiau senovės Graikijoje pušies kankorėžis buvo „gyvybės kibirkštis“ ir vaisingumą reprezentuojančio falo simbolis (pvz., Bakcho trišakė lazda su kankorėžiais jos viršuje, manoma, kad ir italų kalbos žodis pinia (pušis) artimas pino (lyties organas) Žr. В. Куклев, Д. Гайдук, «Сосна», c. 468. ), semitams pušies kankorėžis – gyvenimo simbolis Žr. Maria Leach (ed.), Dictionary of Folklore Mythology and Legend, p. 870. , deivės Kibelės tarnai po kaklu nešiojo vaisingumą simbolizuojančius pušies kankorėžius, asirų antkapiuose pušies šakos su kankorėžiais simbolizavo vaisingumą Žr. В. Куклев, Д. Гайдук, «Сосна», c. 469. , kankorėžiai buvo vaizduojami ir kai kuriuose Asirijos Gyvybės medžio variantuose (kitos formos – granato vaisiai, žiedai). Viduržiemio jūros šalyse pušies (pinijos) sėklos nuo seniausių laikų iki dabar naudojamos maistui ir vyno gamybai (sąsajos su Kibelės orgijiška prigimtimi ir Dioniso/Bakcho kultais), Tesmoforijų šventėje kankorėžiai buvo metami į šventą Demetros rūsį idant garantuotų žemės ir moterų vaisingumą Žr. Maria Leach (ed.), Dictionary of Folklore Mythology and Legend, p. 870; Rimantas Balsys, „Vestuviniai sodai: genezė ir simbolika“, p. 37. .

Nors daugeliu atveju pušys siejamos su moterimis, pasitaiko ir Perkūnui skirtų pušų. Tai Gojaus kaimo (Elektrėnų raj.) aukščiausia šventa pušis prie sodybos Žr. Vykintas Vaitkevičius, Perkūnakiemio mitų pėdsakais. Tautosakos darbai, XXXVI, 2008, p. 57. , Želvų miškelyje (Užvenčio sen., Kelmės raj.) 2005 m. nudžiuvusi, bet iki šiol bendruomenės gerbiama šventa Perkūno pušis. Abi pušys susijusios su buvusiomis senosiomis šventvietėmis, – pirmu atveju, tai rodo Gojaus pavadinimas, o apie 400 metų turinti Želvos pušis auga ant Perkūnkalniu vadinamo kalnelio, – vietinių žmonių pasakojama, kad kadais tai buvusi Perkūno garbinimo vieta, nes 1860 m. čia rasta, bronzinė 35 centimetrų aukščio, manoma, Perkūno statulėlė. Dar šiandien senieji gyventojai pasakoja, kad kadais ant kalno degusi vaidilučių saugoma amžinoji ugnis, – žmonės tiki, kad pušies kamiene ir dabar matomos jų degintos ugnies žymės. Šalia kalno esanti Traukduobė – kaip tikima, esanti prakeiktos ir duobėje prasmegusio bažnyčios vieta, kur naktimis dar galima išgirsti varpų gaudesį Žr. Eugenija Čičinskienė, „Perkūno pušis jau nudžiūvo…“; Karpavičienė, Dalia, „Bendruomenė gaivina Perkūnkalnį“; „Prie Perkūno pušies – ir giesmės, ir aukos pagonių dievams“. . Pasak religijotyrininkų, daugelyje tradicijų su kalnu siejami dangaus dievai ir neabejojama, kad Lietuvoje Perkūnui skirti ritualai galėjo būti atliekami ant kalvų, kalvelių, todėl kalno ryšys su Perkūnu neabejotinas, ką rodo ir toponimika – gana nereti Perkūnkalniai Žr. Nijolė Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas, p. 93–94. . Tad Želvos pušis ant Perkūnkalnio visai teisėtai galėjo priklausyti šiam dievui skirtai šventvietei, juolab jei jos amžius tikrai siekia maždaug XVI a. pabaigą, kai reformacijos metu vėliausiai krikštą priėmusioje Žemaitijoje daugelyje vietovių buvo praktikuojama dalinai pakitusi, bet vis dar gyva senoji religija Žr. Zenonas Ivinskis, „Reformacijos raida Lietuvoje“, p. 141; Juzefas Perkovskis, Žemaičių liaudies ornamentas: forma ir simbolika, p. 77; B. Kviklys nurodo konkrečias į senąją religiją grįžusias vietoves, kaip Palanga, Darbėnai, Kretinga, Salantai, Gargždai, Plungė, Gintališkė ir kt. Autorius nurodo, kad šiam reiškiniui turėjo įtakos ir iki XVI a. pabaigos buvusių Žemaičių vyskupijos vyskupų nesirūpinimas sielovada, todėl tik su vyskupo Merkelio Giedraičio veikla vėl buvo pradėta skatinti krikščionybė Žemaitijoje. Bronius Kviklys, Lietuvos bažnyčios, Telšių vyskupija, p. 18–19. Vertingus rašytinius šaltinius bei įžvalgas apie XVI a. vidurio–pabaigos krikščioniškosios ir senosios religijos būvį pateikia ir G. Beresnevičius, žr. Gintaras Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija, p. 26–33. .

Žinia, kosmologijoje kalnas yra ir Axis mundi išraiška, tai įprasmina ir medis (stulpas) ant kalno, todėl ant dangaus dievui, o Šiluvos apreiškime – Šilo deivei, skirtų kalnelių pušys yra ne kas kita kaip erdvę įcentrinanti ašis. Šia prasme susiduriame ir su Pasaulio medžio vaizdinio galimybe, juolab kad, N. Vėliaus nuomone, dainoje „Pasakyk mergele“ taip pat galima numanyti neryškiai išreikštą pasaulio modelį – augalas (pušis, eglė, rūta), kalnas, po juo akmuo, viršuje – paukštis, vėjas Žr. Norbertas Vėlius, Baltų pasaulėžiūros bruožai, p. 189. , minėtoje vestuvinėje dainoje dešimta pušies šakelė skiriama gegutei, pasakoje apie žmogžudį, po mirties gyvenantį po sena pušimi, matome užuominas į Pasaulio medžio šaknyse esantį pomirtinį pasaulį, Medžiokalnyje (Kražiai, Kelmės raj.) be stebuklingo švento ąžuolo, būta ir senos pušies, iš kurios stuobrio tryškęs šventas šaltinis Žr. Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 475; nurodoma, kad 1934 m. šaltinis jau buvo išdžiuvęs. , šiuo atveju – ir požeminio vandens versmė, atitinkanti Pasaulio medžio šaknyse glūdinčius stebuklingus vandenis. Galima pridurti, kad pušies šventumą ir jos įcentrinantį vaidmenį rodo ir padavimai apie nugrimzdusias bažnyčias, kurių vietose išaugdavusi pušis Žr. Bronislava Kerbelytė, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, p. 316; Vykintas Vaitkevičius, SLŠ-Ž, p. 126, nr. 103. . Tad galima spėti, kad amžinai žaliuojanti, visais metų laikais gyvybines galias manifestuojanti pušis lietuvių tradicijoje galėjo būti ir tam tikrais Pasaulio bei jo vedinio – Gyvybės medžio – variantais.

Išvados

Remiantis įvairiomis lyginamosiomis strategijomis ir metodais aptarta baltų ir lietuvių tautosaka (etnografinė medžiaga, tautosakos tekstai, istoriniai šaltiniai, liaudies medicinos ir liaudies pamaldumo praktikos), atskleidžia įvairius pušies vaidmens aspektus lietuvių tradicinėje kultūroje. Pirmas ir bene svarbiausias iš jų – pušies šventumas, atsiskleidžiantis šventviečių pušų atvejais ir atitinkantis ąžuolui bei kitiems šventviečių medžiams būdingas sakraliosios erdvės įcentrinio ir tarpininkavimo funkcijas – tai vieta, kur gyvena arba apsireiškia dievybės, kur dieviškosios galios lengviau pasiekiamos ir padeda žmonėms ligų, ūkinių ir šeimos negandų atvejais. Antra vertus, lyginamoji analizė pagal tam tikrus konkrečius bruožus sudaro pagrįstas galimybes spėti, kad amžinai žaliuojanti pušis gali turėti ir Pasaulio medžio ir jo vedinio – Gyvybės medžio reikšmių variantus. Trečia, gydomosios pušies galios gali būti susijusios ne tik su šiais vaizdiniais, bet ir su jos plačiu naudojimu liaudies medicinoje, kai galbūt tikėta, kad padeda ne tik dalys, bet ir pats medis (pvz., kojų, akių ligos). Ketvirta, amžinai žalios pušies ir mirties – gyvybės simbolika atsiskleidžia pomirtinio žmogaus būvio, vėlių būsto pušyse atvejais, šiai sričiai galima priskirti ir pomirtinio „namo“ – karsto, pušimis apsodintų kapinių pavyzdžius. Penkta, daugeliu atvejų pušis siejama su moterimis, tad šalia liepos, tai yra ir moterų medis, išreiškiantis gyvybės tęstinumo – vaisingumo esmę. Šešta, pušies ir velnio ryšiai nėra pakankamai aiškūs, tačiau galima spėti, kad juos didele dalimi galėjo lemti pušų augimo vietos miške ir pakelėse. Galiausiai analogiška situacija būdinga ir mirties bausmių atvejais – jų ir pušies ryšys gali būti susijęs su mišku kaip „negarbingos“ mirties vieta, o pakelė galėjo tarnauti ir didaktiniams tikslams, be to, pušų vainiko apatinių šakų formos neretai patogios tokiam smurto aktui (kartais nurodoma, kad buvo kariama ant horizontalios šakos).

Taigi apibendrinant galima teigti, kad plačiąja prasme šventviečių pušys yra kosmogoninio medžio atitikmenys, o siauresne – kaip amžinai žaliuojantis medis, susijęs su gyvybės simbolika, į kurios plotmę įeina pomirtinis žmogaus būvis, sveikata ir vaisingumas. Pastaroji reikšmė būdinga ir daugeliui kitų šalių tradicijų.