- Bibliografinis aprašas: Gintarė Narauskaitė, Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška, @eitis (lt), 2016, t. 299, ISSN 2424-421X.
- Ankstesni leidimai: Gintarė Narauskaitė, „Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos“, Logos, 2014, nr. 78, p. 155–169, nr. 79, p. 178–186, nr. 80, p. 164–189, ISSN 0868-7692.
- Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Santrauka. Studijoje aptariamos teorinės ir istorinės semiotizacijos tendencijos teatre. Analizuojant teorinius aspektus pažymima, kad semiotikai kiekvieną objektą, veikiantį fikciniame scenos pasaulyje, suvokia kaip ženklą, kuriantį reikšmes, skirtas žiūrovo dekodavimui. Tačiau nurodoma, kad kūno semiotizavimo įveiksminimui reikalingas autonomiškumas, kuris sukuriamas atsisakius literatūrinio teksto autoriteto, kada aktoriaus kūnas nebėra tik literatūros teksto reikšmių įkūnytojas, vizualus iliustratorius. Tekste akcentuojamas režisierių kuriamas režisūrinis tekstas, kuris įveiksmina fikcinėje realybėje veikiančių kūnų, scenos daiktų autonomišką ženkliškumą. Taip pat išryškinama, kad, kitaip nei moderniajame teatre, postmoderniajame teatre atskleidžiamas desemiotizacijos principas. Šis procesas ardo ženkliškumą, reikšmės sistemą, tad daiktai, kūnai, esantys scenoje, praranda svarbų statusą, tampa vizualiais vienetais, kurie nekuria ženklų ir kodų sistemų.
Studijoje aktualizuojamas kūno semiotiškumo diskursas, kurio ištakos siejamos su modernaus, avangardinio teatro eksperimentais ir pasikeitusiu požiūriu į aktoriaus ir literatūrinio teksto funkcijas dramos teatro spektakliuose. Galima pažymėti, kad kūno semiotizacija siejama su E. G. Craigo, V. Mejerholdo, A. Artaud, J. Louis-Barrault, B. Brechto režisūriniais sprendimais. Kiekvienas kūrėjas skirtingai įsivaizdavo aktoriaus kūno funkcijas teatre, tačiau visi režisieriai akcentavo svarbią aktoriaus kūno autonomiškumo tendenciją. Moderniajame teatre aktoriaus kūnas tapo nepriklausomu teatrinio vyksmo elementu, jis daugiau nebebuvo tik teksto reikšmių iliustratorius. Šitaip E. G. Craigas suformavo aktoriaus kaip iškylančio virš marionetės koncepciją. V. Mejerholdo teatre tapo svarbus fizinio lavinimo veiksnys, kadangi bendrame spektaklio peizaže aktoriaus kūnas turėjo virsti mechanizuotu ir geometrizuotu instrumentu. O A. Artaud aktoriaus kūną suvokė kaip hieroglifinį ženklą, atsietą nuo aiškios, artikuliuotos prasmės. J. Louis-Barrault išplėtojo totalaus teatro idėją. B. Brechtas, siekdamas kurti politiškai angažuotą teatrą, norėdamas išreikšti, įkūnyti ir išsakyti politinius, ideologinius argumentus, tokiai raiškai taip pat pasitelkė semiotizuojamą aktoriaus kūną.
Visapusiškai atskleistas ir išplėtotas kūno semiotizavimo reiškinys Vakarų Europos moderniame teatre neįgauna tokios ekspresyviai vizualizuotos raiškos šiuolaikinio Lietuvos teatro perspektyvose. Nors režisieriai siekia įveiksminti aktoriaus kūno autonomiškumą, vis dėlto teatre išlieka aktyvus literatūrinio teksto autoritetas. Galima pažymėti, kad Lietuvos teatre tik nuo XX a. 8 deš. pab.–9 deš. pr. bandoma kurti autonomišką kūnų ir daiktų kalbą. Tačiau dauguma XX a. pab.–XXI a. Lietuvos teatro režisierių vis labiau akcentuoja aktoriaus kūnu kuriamą ženkliškumą. Šioje studijoje analizuojami Lietuvos dramos teatro spektakliai, kuriuose reprezentuojami ryškiausi kūno ir scenos daiktų semiotizavimo aspektai. Chronologiškai pristatomi tie režisieriai, kurių kūryboje galima įžvelgti autonomišką kūno ar daiktų ženkliškumą. Taigi į tyrimo lauką įtraukiamos tokios Lietuvos teatro figūros kaip J. Jurašas, M. Tenisonas, E. Nekrošius, J. Vaitkus, G. Varnas, O. Koršunovas. Nors Lietuvos teatre nėra vientisos postmodernistinės raiškos, tačiau postmodernizmui būdingos desemiotizavimo tendencijos atskleidžiamos B. Šarkos kūryboje, kuri aptariama desemiotizavimo reiškinio kontekste.
Pagrindiniai žodžiai: kūno semiotizavimas, desemiotizavimas, kūno autonomiškumas, modernusis Europos teatras, Lietuvos teatras, ženklas, tekstas, Antonin Artaud, Bertolt Brecht, Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus.