Studija Teatro semiotika: kūno semiotizavimo teorinės perspektyvos ir raiška

Aptariant postmodernistines teatrines raiškos formas galima paminėti teatrologijos profesorės J. Staniškytės teiginį, kuriuo autorė akcentuoja, kad „postmodernistinė estetika Lietuvos teatre nesudaro vieningo judėjimo, čia egzistuoja ne nuosekli stilistinė tėkmė, o postmodernūs „įtrūkiai“, fragmentai, intarpai“ Ten pat, p. 172. . Tačiau postmodernizmui būdingi teatrinės raiškos aspektai, tarp jų ir desemiotizavimo principas, matyti Lietuvos režisieriaus Beno Šarkos kūryboje. Režisieriaus teatriniuose pasirodymuose įveiksminamas aktoriaus kūno, lyties, tapatybių transformatyvumas, kuriamas fragmentiškas pasakojimas, neturintis nuoseklaus ir aiškaus naratyvo. Personažų kūnai, jų kolizijos ir sąveika su daiktais nekonstruoja ženkliškumo.

B. Šarkos spektakliai grindžiami performatyvaus (postmodernaus) kūno raiška, […] spektakliuose aktoriaus kūnui neprimetamos teksto reikšmės, jis nėra estetizuotas, bet materialus, juslinis, paliekantis savo žymes: prakaitą, randus, žaizdas. Ten pat, p. 158–159.

Spustelėjus išskleisti...

Pliuraliame įkūnijamų personažų ir daiktų daugyje akcentuojamas energetinis laukas, neįprastas objektų vizualizavimas ir panaudojimas, rizikingas žaidimas su daiktais ir kitomis substancijomis (ugnis, aštrus kardas, sunkios plytos, dujinė viryklė ir kt.). B. Šarkos performatyviuose pasirodymuose pateikiami kūnai ir daiktai gali nieko nereikšti, tiesiog būti tuo, kuo yra realybėje. Jų transgresyvumas ir kuriamas chaosas neatskleidžia prasmių, ne sutelkia žiūrovus stebėti, bet pažadina jų energetinį aktyvumą ir žaidybiškumą. Taip pat galima pažymėti, kad

B. Šarkos pasirodymuose veikia periferiniai daiktai, […] sureikšminamų scenos objektų pagalba personažai transformuojami iš vieno į kitą – nedidelės detalės keičia kuriamo charakterio poziciją ir funkciją. Kristina Pečiūraitė, „Marginalaus teatro formos: Beno Šarkos „Gliukai“, p. 54, 60.

Spustelėjus išskleisti...

Visi pasirodymo erdvėje esantys daiktai tampa veikiančiais objektais – dalyviais, intensyviai sąveikaujančiais su aktoriaus kūnu. Desemiotizacijos tendencijos taip pat išryškėja ir ankstyvuosiuose O. Koršunovo spektakliuose („Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji metai“, „Senė“, „Senė 2“ (1990–1994 m.)), V. Vaičiūnaitės „Miraklio“ trupės performatyviuose pasirodymuose. Šiuose spektakliuose akcentuojami performatyvusis ir vizualusis pradai, išskaidomi asociatyviniai ryšiai, nebelieka vientiso ir stabilaus personažo reprezentavimo. Dramos teatro spektakliuose, kuriuose dominuoja vizualumas, literatūrinis tekstas nėra eliminuojamas, tačiau jis praranda tradiciškai jam priskiriamą hegemoninę poziciją ir tampa tik vienu iš spektaklio elementų. Taip suteikiama galimybė išryškinti aktoriaus kūnu, jo interakcijomis su rekvizitu, kitų atlikėjų kūnais konstruojamas vizualiosios dramaturgijos prasmes. Svarbu pažymėti, kad „siekiant destabilizuoti prasminę sistemą šiuolaikiniame Lietuvos teatre, vyksta ir kūno desemantizavimas – personažo charakteris tik nužymimas, pasiūlomas, tačiau nekonstruojamas dramaturgine prasme“ Jurgita Staniškytė, „Prasmės konstravimo principų kaita šiuolaikiniame Lietuvos teatre (pradžia)“, p. 182–183. . Šiuolaikiniuose spektakliuose žaidžiama žiūrovo juslėmis, aktyvinamas energetinis lygmuo, aktorių kūnais kuriamas plastinis piešinys, šviesų ir projekcijų režisūra dažnai neperteikia jokios konkrečios žinutės, bet įkūnija tuščias ir nereprezentatyvias grožio, bjaurumo kategorijas.

Lietuvos dramos teatre ir jo teoriniuose diskursuose tebėra aktualus literatūrinio teksto hegemonijos klausimas, tačiau taip pat išryškinama, kad šiuolaikiniuose spektakliuose vis dažniau kuriami ir originalūs režisūriniai tekstai, kuriuose atskleidžiamos ir kūnų, daiktų semiotizavimo perspektyvos. Šiuolaikiniame Lietuvos teatre vis dažniau siekiama akcentuoti postdramines tendencijas, įtvirtinti visų scenos elementų lygiavertiškumo principą, ardyti teksto logocentrizmą, aktyvuoti savitą aktoriaus kūno kalbą, įveiksminti fizinio aktoriaus kūno plastiką. Galima pažymėti, kad reti bandymai prieštarauti literatūros teksto tiesai pastebimi XX a. pr. (pavyzdžiui, A. Olekos-Žilinsko spektaklis „Šarūnas“), tačiau literatūrinio teksto hegemonijos ardymas, kūno, daiktų ženkliškumas atskleidžiamas tik nuo XX a. 8 deš. pab.–9 deš. pr. Pavyzdžiui, J. Jurašo kūrybai būdingas žodžio autoriteto ardymas, scenos erdvės transformacijos, dėmesys vizualiajai kalbai. Tačiau ryškiausiai kūno semiotizavimą sovietinio laikotarpio teatre įveiksmino M. Tenisono pantomimos trupės spektakliai. Šios trupės spektakliuose kūnų ženkliškumas reprezentavo filosofines, politines, egzistencines, socialines idėjas.

E. Nekrošius ir J. Vaitkus, ryškiausiai reprezentuojantys metaforinę Lietuvos teatro tradiciją, savo spektakliuose aktyviai konstruoja ir režisūrinį tekstą. Šiame tekste J. Vaitkus kuria vaidmenį – kaukę, jis tampa ženklu, akcentuojančiu ideologinę, politinę laikotarpio problematiką. Personažų kūnai, balsas taip pat kuria savitus ženklus, kurie inspiruoja daugialypes interpretacijas. E. Nekrošiaus spektakliuose aktyviai įveiksminamas daiktų semiotizavimas, jie tampa aktyviais veikėjais, su gyvais kūnais sąveikaujančiais negyvaisiais spektaklio personažais. Tokie daiktai, jų interakcijos su gyvu aktoriaus kūnu kuria metaforas.

Objektų (kūnų, daiktų) ženkliškumas matyti ir G. Varno, O. Koršunovo spektakliuose. Šių režisierių darbuose aktyvinamas performatyvusis aktoriaus kūnas, kurio veiksminės trajektorijos gali tapti tik fonu spektaklio veiksmui, tačiau itin dažnai jų judėjimas, pozos, interakcijos su kitais kūnais ir scenos daiktais kuria simbolines prasmes ir žymi kūno semiotizavimo principus. Toks aktoriaus kūnas tampa vizualiųjų ženklų mašinerija, galinčia vizualizuoti visas detales eliminuojant tiesioginę teksto prasmės imitaciją. Taigi tokiame kontekste daugiau vietos paliekama žiūrovo interpretacijai ir kodų šifravimo darbui.

Taip pat galima pažymėti, kad Lietuvos teatre atspindimos ir desemiotizacijos tendencijos, kurios būdingos postmodernistiniam teatrui. Šį principą atskleidžia B. Šarkos teatriniai pasirodymai ar performansai. Jo spektakliuose reprezentuojami scenos daiktai ir kūnai nedalyvauja semiotizacijos, procese. Jie tampa multifunkciniais, transgresyviais objektais, kurie dalyvauja fragmentiškuose, nenuosekliuose siužetiniuose naratyvuose.

Apibendrinant aptartas kūno semiotizavimo raiškos galimybes ir semiotiškumo teorinius sklaidos taškus Lietuvos dramos teatre, galima teigti, kad Lietuvos teatrologijoje vis dar skiriama nedaug dėmesio teoriniams kūno semiotizavimo reiškiniams analizuoti. Autoriai akcentuoja ryškėjančius postmodernistinius bruožus Lietuvos teatro scenoje, aktualizuoja logocentrizmo ardymo veiksnį teksto, laiko, erdvės, fabulos, spektaklio veikėjų kontekste, tačiau aiškiai neapibrėžia ir neiškristalizuoja kūno semiotizavimo ir desemiotizavimo perspektyvų, kurios taip pat įgauna raišką ir Lietuvos dramos teatro spektakliuose.

Literatūra

• Aleknonis, Gintaras, „Profesionalus lietuvių teatras“ | Rasa Vasinauskaitė (sud.), Lietuvos teatras: trumpa istorija, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2009.
• Aleksaitė, Irena, „Dramos scena 1957–1989 metais“ | Rasa Vasinauskaitė (sud.), Lietuvos teatras: trumpa istorija, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2009.
• Aston, Elaine; George Savana, Theatre as Sign – System: A Semiotics of the Text and Performance, London, New York: Routledge, 1996.
• Barthes, Roland, Critical Essays, Evanston: Northwestern University Press, 1972.
• Degani-Raz, Irit, “Possible Worldsand: the Concept of ‘Reference’ in the Semiotics of Theater,” Semiotica, 147, 2003.
• Eagleton, Terry, Įvadas į literatūros teoriją, iš anglų kalbos vertė Marijus Šidlauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
• Elam, Keir, The Semiotics of Theatre and Drama, London, New York: Routledge, 2005.
• Fischer-Lichte, Erika, The Show and the Gaze of Theatre: A European Perspective Studies in Theatre History and Culture, Iowa: University of Iowa Press, 1997.
• Fischer-Lichte, Erika, Theatre, Sacrifice, Ritual: Exploring Forms of Political Theatre, London, New York: Routledge, 2005.
• Fortier, Mark, Theory | Theatre: An Introduction, London: Routledge, 2002.
• Giroud, Jean-Claude; Louis Panier, „Semiotika: diskurso analizės teorija“, iš prancūzų kalbos vertė Saulius Žukas, Baltos lankos: tekstai ir interpretacijos, 1, 1991.
• Helbo, André, Theory of Performing Arts, Amsterdam: Benjamins, 1987.
• Innes, Christopher, Avant Garde Theatre, 1892–1992, London: Routledge, 1993.
• Jauniškis, Vaidas, „Pasaulis, nustojęs vaidinti“ | Hans-Thies Lehmann, Postdraminis teatras, iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė, Vilnius: Menų spaustuvė, 2010.
• Klivis, Edagaras, „Modris Tenisonas ir nonkonformizmas Lietuvos teatre“, Kauno istorijos metraštis, 4, 2003.
• Klivis, Edgaras, „Drama ir galia: socialinis konfliktas ankstyvojo sovietmečio dramaturgijoje“, Darbai ir dienos, 47, 2007.
• Klivis, Edgaras, „Ecce Homo: žmogaus reprezentacijų dinamika Lietuvos sovietmečio teatre“, Logos, 43, 2005.
• Klivis, Edgaras, „Metafora ir mise-en-scéne“, Logos, 36, 2004.
• Kuhns, David F., German Expressionist Theatre: The Actor and the Stage, Cambridge: Cambridge University Press, 1997.
• Lehmann, Hans-Thies, Postdraminis teatras, iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė, Vilnius: Menų spaustuvė, 2010.
• Marcinkevičiūtė, Ramunė, „Iš lietuvių teatro režisūros istorijos: XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių teatro praktikos koordinatės“, Menotyra, 4, 2006.
• Marcinkevičiūtė, Ramunė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena, 2002.
• Marinis, Marco De, The Semiotics of Performance, Indiana: Indiana University Press, 1993.
• Mažeikienė, Rūta, „Dramos personažo dekonstrukcija šiuolaikiniame Lietuvos teatre“, Logos, 46, 2006.
• Meyerhold, Vsevolod, Meyerhold on Theatre, London: Methuen, 1969.
• Nikolarea, Ekaterini, “A Historical Overview of a Theoretical Polarization in Theater Translation,” ProZ.com: Translation Article Knowledgebase, 2005 [žiūrėta 2013 m. spalio 10 d.].
• Nygaard, Jon, „Romanas Ingardenas ir teatras“, Krantai, 6, 1991, p. 64–69.
• Nöth, Winfried, Handbook of Semiotics, Indiana: Indiana University Press, 1995.
• Pavis, Patrice, Dictionary of the Theatre: Terms, Concepts and Analysis, Toronto: University of Toronto Press, 1998.
• Pečiūraitė, Kristina, „Marginalaus teatro formos: Beno Šarkos „Gliukai“, Darbai ir dienos: teatro permainos, 39, 2004.
• Pellerey, Roberto, „Teatro semiotika“, iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė, tarpdisciplininis seminaras, paskaita, A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras, 2012.
• Petkevičius, Ovidijus, „Modrio Tenisono pantomimos pėdsakai (pokalbis su Elena Savukynaite, Edgaru Savickiu)“, Lietuvos teatras, 1 (11), 2002.
• Rokem, Freddie, Performing History: Theatrical Representations of the Past in Contemporary Theatre, Iowa City: University of Iowa Press, 2000.
• Staniškytė, Jurgita, „Prasmės konstravimo principų kaita šiuolaikiniame Lietuvos teatre“ (pabaiga), Logos, 37, 2004.
• Staniškytė, Jurgita, „Prasmės konstravimo principų kaita šiuolaikiniame Lietuvos teatre“ (pradžia), Logos, 36, 2004.
• Staniškytė, Jurgita, Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo, Vilnius: Scena, 2008.
• Šabasevičius, Helmutas, „Šokantis teatras“, Lietuvos teatras, 1999 ruduo–2000 žiema, p. 41–43.
• Vasinauskaitė, Rasa, Kaukė bei jos įtaka XX a. teatrui ir vaidybos sistemoms (kaukės metamorfozės), daktaro disertacijos santrauka, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002.
• Veltrusky, Jiri, “Man and Object in the Theatre” | Paul L. Garvin (ed.), A Prague School Reader on Esthetics Literary Structure, and Style, Washington, DC: Georgetown University Press, 1964.
• Wescott, Roger W., “Introducing Coenetics,” American Scholar, 35, 1966.
• Žukauskaitė, Audronė, „Šiapus ir anapus giminės maskarado“, Logos, 39, 2004.

Theater Semiotics: Theoretical Perspectives of Body Semiotization

Summary. The study discusses the tendencies of theoretical and historical semiotization in the theater. The analysis of the theoretical aspects notes that semiotics defines each object of a fictional world as a sign of a meaning for decoding. However, that autonomy necessary for the implementation of the body semiotization is created by the authority of a literary text, whose meanings are embodied by an actor, who becomes their visual illustrator. The text emphasizes the directorial text, which implements the autonomy and symbolism of the props and bodies in a fictional reality. Furthermore, the study stresses the principle of desemiotization which differentiates a postmodern theater from a modern theater. Unlike semiotization, desemiotization disrupts the symbolic system of meaning. As a result the props and bodies lose their status as symbols and become visual items without a code system.

The study highlights the discourse of body semiotics, whose origins are associated with the experimentation of modern and avant-garde theater, as well as, a new approach towards the function of actors and a literary text in theater performances. Body somatization is seen in the direction of E. G. Craig, V. Mejerhold, A. Artaud, J. Louis-Barrault and B. Brecht. Although the interpretation of body function in theater differed among artists, all directors pointed out the importance of the autonomy of actor’s body. In a modern theater, the actor’s body has turned into an independent element of a theatrical process instead of being merely an illustrator of the meaning presented in the text. This had an influence on E. G. Craig, who created the concept of actor as an “Über-Marionette”. In V. Mejerhold‘s works, the physical factor gained more importance, since, in the light of the performance, the actor’s body had to become a mechanized and geometrized instrument. Furthermore, A. Artaud saw an actor’s body as a hieroglyph dissociated from its clear and articulated meaning. J. Louis-Barrault developed the idea of a total theater. B. Brecht wanted to create a politically engaged theatre and used an actor’s body to express and embody political and ideological arguments.

A thoroughly developed and explicated phenomenon of body somatization in Western European theater is visualized less expressively in contemporary Lithuanian theater. Although Lithuanian directors sought to implement the autonomy of an actor’s body, the authority of a literary text remained important. Notably, the autonomous discourse of bodies and items emerged only in the late 70’s and early 80’s. Nonetheless, the majority of the directors of the 20th and the 21st century emphasized the symbolic meaning of an actor’s body. This study analyzes Lithuanian performances in which the most significant aspects of bodies and props are represented. The Lithuanian directors, such as J. Jurašas, M. Tenisonas, E. Nekrošius, J. Vaitkus, G. Varnas, O. Koršunovas, who presented the autonomic symbolic of bodies and props are introduced chronologically. Though a solid postmodern expression is absent in Lithuanian theatre, the desemiotization tendencies typical to postmodernism are revealed and discussed in the works of B. Šarka.

Keywords: body semiotization, desemiotization, modern European theater, Lithuanian theater, sign, autonomy of body, text, Antonin Artaud, Bertolt Brecht, Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus.