Straipsnis Ekonomika kaip prakseologija: filosofiniai „austrų ekonominės mokyklos“ pagrindai

Santrauka. Vadinamoji austrų ekonominė mokykla išsiskiria specifiniu požiūriu į visuomeninių reiškinių aiškinimo problematiką. Šis požiūris, grindžiamas prakseologijos principais, ryškiai kontrastuoja su vyraujančia nuostata socialiniuose tyrimuose vadovautis gamtos mokslų metodologija. Tačiau brėždama griežtą takoskyrą tarp teleologinio veiksmų aiškinimo ir priežastinio įvykių aiškinimo prakseologija taip pat atmeta istoricizmo ir reliatyvizmo atsaką į scientizmo pretenzijas. Teikdama teleologinei aiškinimo schemai apriorinį statusą, ji atmeta istoricizmą ir reliatyvizmą. Kaip bendroji žmogiškojo veiksmo teorija, prakseologija naudojama kaip aiškinamasis įrankis ekonominiuose ir socialiniuose tyrimuose ir taip pat kaip ginklas prieš socialinės inžinerijos projektus. Viena iš jos silpnybių yra faktų ir vertybių dichotomija, kurią ji išpažįsta drauge su dauguma moderniosios socialinės filosofijos srovių.

Pagrindiniai žodžiai: ekonomika, prakseologija, austrų ekonominė mokykla, moderni socialinė filosofija.

Įvadas

XX amžiaus viduryje Friedrichas Hayekas reiškė apmaudą dėl to, kad mėgdžiodami gamtos mokslų metodologiją vadinamieji socialiniai mokslai „per šimtą dvidešimt metų […] beveik nieko nedavė visuomeninių reiškinių supratimui“ ir kad dėl šios apgailėtinos padėties kaltas scientizmas, kuriam pamatus padėjo Francis Baconas, „prototipinis mokslo demagogas“ Friedrich Hayek, The Counter-Revolution of Science, p. 21. . Neseniai išleistoje knygoje žinomas prancūzų filosofas panašiai rašo, jog nepaisant retorinio šurmulio aplink Žmogų, „turbūt niekada nuo Homero laikų nebuvo taip menkai ištirto klausimo, kaip klausimas, kas yra žmogus“ Pierre Manent, Žmogaus miestas, p. 9. . Abu autoriai kalba apie krizę, kurią išgyvena modernioji žmogaus samprata.

Iš tiesų, nuo pozityvizmo pakilimo laikų socialinių mokslų srityje grūmėsi ir grumiasi dvi priešingos nuostatos dėl šių mokslų statuso ir metodologijos. Vieną poziciją užima „scientistai“, kuriems mokslas apie žmogų turi būti „moksliškas“ – jis turi teikti aiškinimus, kurie remiasi objektyviai stebimais faktais, tų faktų koreliacijomis ir jų pagrindu nustatytais dėsniais (reguliarumais arba tendencijomis). Kiekvienas socialinis mokslas, pretenduojantis į moksliškumą, turi vadovautis objektyvaus stebėtojo nuostata ir pavyzdžiu sau kelti tokias disciplinas kaip fizika ir astronomija. Pierre’as Manentas taip apibūdina šią nuostatą:

Stebėtojo požiūris yra juo grynesnis, juo moksliškesnis, jei nepripažįsta veikėjui, arba veikėjams, jokios realios iniciatyvos, bet vertina jų veiksmus arba jų darbus kaip neišvengiamus būtinų priežasčių padarinius. Toks yra pradinis sociologijos postūmis, lemiantis visą jos istoriją. Ten pat, p. 79–80.

Spustelėjus išskleisti...

Priešingą poziciją užima įvairios istoricistinės doktrinos bei mokyklos (kultūrinis reliatyvizmas, egzistencializmas, postmodernizmas). Jų supratimu, pozityvistinė arba scientistinė metodologija netinka žmogiškųjų reiškinių aiškinimui. Geisteswisseschaften srityje, esą, neveikia jokie objektyvūs dėsniai, nes čia viskas galiausiai priklauso nuo atsitiktinių subjektyvių ir istorinių veiksnių. Jokia objektyvi analizė ar prognostika čia negalima, nes žmogiškoji „laisvės viešpatija“ nepaklūsta jokiems objektyviems dėsniams, tad kiekviena aiškinimo situacija yra istoriškai unikali ir turi būti traktuojama kaip tokia.

Šiame ginče dėl Geisteswisseschaften statuso ir pobūdžio vadinamoji „austrų ekonominė mokykla“ Mokyklos filosofinių ištakų analizę pateikia Raimondo Cubeddu: The Political Philosophy of the Austrian School: C. Menger, L. Mises, F. Hayek, 1993. užima ypatingą padėtį. Ji atmeta pozityvistinį objektyvizmą atmesdama jo metodologinę „vieningo mokslo“ programą, tačiau kartu atmeta istoricizmą bei reliatyvizmą pretenduodama į savo teiginių apie žmogiškąją būtį universalumą. Būtent dėl to, kad oponuoja abiem pagrindinio ginčo pusėms, ji atsiduria kryžminėje ugnyje ir pati dažnai lieka akademinės ortodoksijos šešėlyje. Mėginsime parodyti, kad tokia jos padėtis yra nepelnyta ir kad ji turi svarbių įžvalgų, vertų atidaus dėmesio.

Įkandin Ludwigo von Miseso „austrų“ ekonominė teorija paprastai teikiama kaip prakseologijos, arba veiksmo logikos, dalis Ekonomika siauresne prasme yra traktuojama kaip prakseologijos padalinys, teikiantis „analizę veiksmų, kurie atliekami piniginio išskaičiavimo pagrindu“. Žr. Ludwig Mises, Human Action: A Treatise on Economics, p. 234. . Kalbant labai schematizuotai, prakseologo dėmesio centre yra ne kokie nors veiksniai, objektyviai sąlygojantys žmogaus elgesį, o toji logika, kuria vadovaudamiesi žmogų suvokiame kaip veikiančią būtybę. Veiksmai, kitaip nei natūralūs įvykiai, turi ne tik stebimą „išorę“, bet ir „vidinę“ prasmę bei logiką, kurios pagava turi lemiamos reikšmės jų supratimui.

Prakseologiją apibūdina bent trys tarpusavyje glaudžiai susijusios teorinės nuostatos: metodologinis individualizmas, subjektyvus teleologizmas ir apriorizmas. Pamatinis arba galutinis visų socialinių reiškinių aiškinimo pagrindas prakseologui yra individualių žmonių, individų, veikla. Aiškinimai, kurie priskiria veikimo galią kitokiems nei individualiems agentams, geriausiu atveju turi būti traktuojami kaip metaforiniai, blogiausiu – kaip iliuziniai. Individualus asmuo yra visų žmogiškųjų reiškinių aiškinimo alfa ir omega. Įvairūs kiti agentai yra išvestiniai dariniai, kurių realumas priklauso nuo natūralių agentų – individų – egzistavimo, jų veiklos ir sąveikos. Prakseologinis aiškinimas yra iš esmės teleologinis ir subjektyviai orientuotas. Žmogus kaip individas yra autonomiškai veikianti būtybė – būtybė, kurios reiškimasis pasaulyje priklauso nuo to, kaip ji tą pasaulį suvokia, ko jame siekia ir kokius sprendimus priima. Visi žmogiškųjų reiškinių aiškinimai, kurie apeina šį esminį teleologinį ir subjektyvųjį elementą – kad žmogus yra tikslingai veikianti būtybė – prakseologo supratimu negali būti adekvatūs. Galiausiai, prakseologinis žmogiškosios veiklos aiškinimas remiasi principais, kurie nėra nei empiriniai apibendrinimai, nei laisvai pasirenkamos aksiomos. Tie principai yra apriorinės tiesos, dedukuojamos iš pamatinės tiesos apie tai, jog žmogus yra veikianti būtybė. Šias nuostatas aptarsime plačiau.

Metodologinis individualizmas

Austrų ekonominės mokyklos pradininkas Carlas Mengeris rutuliodamas savo ekonominę teoriją vadovavosi principu, kad socialiniuose moksluose „žmogiškieji individai ir jų siekiai yra pamatiniai […] analizės elementai“ Carl Menger, Investigations into the Methods of the Social Sciences: With Special Reference to Economics, p. 142. Šį principą Mengeris kėlė kritikuodamas vokiečių „istorinės“ mokyklos ekonomistus, neigusius ekonomikos kaip teorinės disciplinos galimybę. Mengerį ir jo mokinius atsikirsdami jie pravardžiavo „austrų ekonomistais“. Ši pravardė įsitvirtino kaip mokyklos vardas. . Šį principą, kuris vėliau buvo pavadintas „metodologiniu individualizmu“, itin paprastai apibūdina Jonas Elsteris: „Pradinis visuomenės gyvenimo elementas yra individuali žmogaus veikla. Norėdami paaiškinti visuomenės institucijas ir socialinius pokyčius, turime parodyti jų atsiradimą kaip individų veiklos ir sąveikos padarinį“ Jon Elster, Socialinių mokslų elementai, p. 17. . Metodologinis individualistas teigia, kad

teisingos socialinio mokslo teorijos gali būti redukuotos į individualaus žmogiškojo veiksmo teorijas, tačiau paprastai […] jis atmeta kitokias redukcionistines pastangas, pavyzdžiui, kad žmogiškosios veiklos teorijos gali būti redukuotos į neurofiziologiją, chemiją ir fiziką arba kad socialiniai mokslai gali būti į jas redukuoti apeinant žmogiškąją veiklą. Robert Nozick, “Austrian methodology,” p. 353–354.

Spustelėjus išskleisti...

Misesas, austrų mokyklos patriarchas, pirmiausia pabrėžia individualistinį ir teleologinį prakseologinio aiškinimo pobūdį: „be nuorodos į tai, ko siekia veikiantys individai, ką jie laiko sėkme ir nesėkme, pelnu ir nuostoliu, apie žmogiškąjį veiklą negali būti pasakytas joks prasmingas teiginys“ Ludwig von Mises, The Ultimate Foundation of Economic Science: An Essay on Method, p. 80. . Pasak Miseso, teleologinis aiškinimas – specifiškai žmogiškos veiklos aiškinimas – skiriasi nuo priežastinio arba fizikinio (ir apskritai gamtamokslinio) aiškinimo tuo, jog operuoja subjektyvumo ir racionalumo kategorijomis. Teleologiškai aiškindami veiksmą siekiame atrasti tas subjektyvias individo nuostatas (siekius ir įsitikinimus), kurių šviesoje jo veiksmas tampa mums suprantamas. Mėginimas suprasti kitą – tai mėginimas įsivaizduoti save kito situacijoje keliant klausimą „Ką daryčiau aš pats būdamas jo vietoje?“ Pats klausimas implikuoja, jog aiškintoją ir aiškinamąjį sieja bendri racionalumo principai – principai, kurie aiškintojo negali sieti su grynai fizikiniais reiškiniais.

Terminas „racionalus veiksmas“, anot Miseso, yra pleonazmas; jo antonimas yra ne „iracionalus veiksmas“, o „instinktyvus elgesys“.

Loginė žmogiškojo proto struktūra kuria veiksmo realybę. Protas ir veiksmas yra giminiški ir vienarūšiai dalykai, abu jie yra to paties reiškinio aspektai. Ten pat, p. 42.

Spustelėjus išskleisti...

Racionalumas čia suprantamas ne pagiriamąja, o neutralia prasme. Todėl šioje sampratoje racionalūs yra ir tie veiksmai, kurie šiaip jau atrodo neracionalūs arba neprotingi. Net „beprotiškas“ elgesys laikytinas racionaliu, jeigu jį galima suprasti jo tikslo šviesoje: antai racionalu šokti nuo dangoraižio stogo – jeigu nori garantuotai nusižudyti. Individas gali klysti pasirinkdamas priemones ir tada veiksmas nepateisina jo lūkesčių. Tačiau nors toks veiksmas nepasiekia savo tikslo, jis yra to tikslo racionalaus siekio padarinys ir gali būti suprastas to siekio šviesoje. Postuluodami, kad individas veikia, postuluojame, jog jis veikia racionaliai, nors nebūtinai protingai ar išmintingai. Pati galimybė tam tikrą įsitikinimą ar veiksmą apibūdinti kaip neprotingą suponuoja jo kaip įsitikinimo ar veiksmo identifikavimą ir tuo pačiu jo priklausomybę racionalumo audiniui. Kitaip sakant, išmintingumas ir neprotingumas yra kraštutiniai taškai racionalumo kontinuume.

Racionalumo prielaida yra teleologinio elgsenos aprašymo ir aiškinimo būtinoji sąlyga. Išties, jeigu tariama, kad būtybė turi protą, mąsto, tai tuo jau postuluojama, jog apskritai imant ji mąsto deramu būdu – kaip mąstytų kiekvienas iš mūsų jos situacijoje. Galima net sakyti, jog būtybę suprantame ne todėl, kad ji turi sąmonę; veikiau ji turi sąmonę todėl, kad ją suprantame. Ir atvirkščiai, kuo mažiau ją suprantame, kuo sunkiau nustatyti jos elgsenos ryšį su racionaliomis tos elgsenos ištakomis, tuo silpnesnis ir nepatikimesnis tampa jos charakterizavimas teleologiniais terminiais. Ribiniu atveju jis apskritai praranda prasmę ir tada turime reikalą ne su radikaliai „kitokia“ ar „svetima“ sąmone, o su sąmonės stoka arba patologija. Teleologinis aiškinimas tada užleidžia vietą priežastiniam, pavyzdžiui, medicininiam aiškinimui. Bet kuriuo atveju negalime atsidurti padėtyje, kuri reikalautų pripažinti, jog egzistuoja veikiančios būtybės, kurios naudojasi sąvokomis, radikaliai besiskiriančiomis nuo mūsų sąvokų. Solipsizmas, kultūrinis ir istorinis reliatyvizmas, kaip ir kitokios „polilogizmo“ atmainos, pripažįstančios tokios padėties galimybę, turi būti atmestos Žr. Ludwig von Mises, Human Action, p. 72 ir toliau. .

Klausimas „Kodėl individas A padarė x?“ visada galiausiai tenkinamas atsakymu „A siekė y ir manė, kad padaręs x gaus y“. Toks aiškinimas yra subjektyvus ta prasme, jog baigiasi nuoroda į tai, ko individas siekia, ir į tai, kaip jis suvokia priemones savo tikslams pasiekti. Tuo šis aiškinimas skiriasi nuo fizikinio ar kitokio kauzalinio aiškinimo, kur tokia nuoroda neturi jokios prasmės. Fizinis daiktas panašiomis sąlygomis panašiai reaguoja į tokį pat poveikį: iš rankų paleistas pieštukas krinta žemėn; kaitinama sniego gniūžtė tirpsta. Šio stebimo reguliarumo pagrindu gamtinius daiktus galima grupuoti į klases ir kurti jų sąveikų priežastinių priklausomybių vaizdą. Tačiau apie žmogų, autonomiškai veikiančią būtybę, tokio pobūdžio išoriniai arba empiriniai stebėjimai bei apibendrinimai beveik nieko nepasako.

Akmuo yra daiktas, kuris į poveikį reaguoja apibrėžtu būdu. Žmonės į tą patį poveikį reaguoja skirtingais būdais, ir tas pats žmogus skirtingais laiko momentais gali reaguoti kitaip nei reagavo anksčiau ar reaguos vėliau. Žmonių neįmanoma sugrupuoti į klases, kurių elementai visada reaguoja tuo pačiu būdu. Ludwig von Mises, Theory and History, p. 4.

Spustelėjus išskleisti...

To kaitos reguliarumo, kuriuo pasižymi gamtiniai objektai, žmogiškojo veiksmo srityje tiesiog nėra. Todėl socialinių teoretikų pastangos imituoti gamtos mokslus aiškinant žmogiškąją veiklą yra iš esmės bevaisės.

Teleologinio aiškinimo modelis yra kauzalinio, priežastinio aiškinimo modelio alternatyva Žinoma, ši alternatyva įvairiais jos aspektais buvo suvokiama nuo Platono ir Demokrito laikų. Bene artimiausi austrų metodologinei pozicijai Miseso laikais buvo Benedetto Croce ir R. G. Collingwoodas. . Kadangi jis taikomas pirmiausia žmonėms, galima taip pat sakyti, jog jis yra antropomorfinis. Kaip žinome, veiksmo kategorijų naudojimas aiškinant negyvos gamtos elgesį yra iliuzinis antropomorfizmas. Pavyzdžiu gali būti įsitikinimas, kad krintančius daiktus traukia simpatija žemei arba kad „gamta nemėgsta tuštumos“. Tačiau įsitikinimas, kad žmogaus veiksmas gali ir turi būti aiškinamas nurodant, ko žmogus siekia arba vengia, yra grynas realizmas. (Teleologinių kategorijų taikymas gyvajai gamtai turi tam tikro pagrindo, tačiau išlieka probleminis.) Mėginimas antropomorfinį žmogiškosios veiklos aiškinimą eliminuoti iš socialinių mokslų yra toks pat klaidingas, kaip ir antropomorfizmas – teleologinio modelio taikymas negyvosios gamtos reiškiniams. Anot Miseso,

Žmogui prieinami tik du tikrovės suvokimo principai, būtent teleologija ir priežastingumas. […] Kaita gali būti suvokiama arba kaip mechaninio priežastingumo, arba kaip tikslingos veiklos padarinys. Ludwig von Mises, Human Action, p. 25.

Spustelėjus išskleisti...

Dviejų neredukuojamų aiškinimo modelių pripažinimas nebūtinai implikuoja ontologinį dualizmą. Teleologinėmis kategorijomis apibūdinami objektai gali būti tapatūs fizikiniais terminais aprašomiems objektams. Tačiau tai nereiškia, jog teleologinio ir fizikinio aiškinimo logika yra tapati. Žodžio „moneta“ referentas gali nesiskirti nuo žodžio „vario skrituliukas“ referento, tačiau tai nereiškia šių sąvokų tapatybės. Monetos sąvokai suprasti ir monetai atpažinti reikalingas teleologinės triados supratimas – kad turime reikalą su daiktu, kurį veikiantis subjektas naudoja specifiniam tikslui.

Atpažindamas daiktą kaip pinigą […] imu suvokti žmogaus elgesį ir galiu jį įtraukti į „prasmingų“ veiksmų schemą, nes dabar jį laikau ne daiktu su tam tikromis fizinėmis savybėmis, bet tokios rūšies daiktu, kuris telpa į mano paties tikslingo veiksmo schemą. Friederich A. Hayek, Individualizmas ir ekonominė tvarka, p. 69.

Spustelėjus išskleisti...

Vario skrituliukas negali būti identifikuotas kaip pinigas grynai fiziniais, neteleologiniais terminais. Ir tai pasakytina apie visus žmogiškosios veiklos darinius.

Ieškodami veiksmo paaiškinimo ieškome veiksmo motyvacinio pagrindo: mėginame atskleisti tuos siekius ir įsitikinimus, kuriais remdamasis individas priėmė sprendimą veikti tam tikru būdu. Tad veiksmo „vidų“ ir „išorę“ sieja ne indukcinis ar hipotetinis, bet racionalus loginis ryšys. Teleologiškai paaiškintą veiksmą suprantame net nežinodami priežastinių mechanizmų, kurie fizikine prasme paaiškintų teleologinę siekio-pasirinkimo-veiksmo grandinę. Kita vertus, teleologinis aiškinimas visada suponuoja priežastinį įvykių sąryšingumą, nes tikslų ir priemonių ryšys neįmanomas be priežastinių ryšių sampratos.

Tikslų ir priemonių kategorija suponuoja priežasties ir padarinio kategoriją. Pasaulyje be priežastingumo, be reiškinių reguliarumo nebūtų jokios erdvės žmogaus protui ir veiksmui. Toks pasaulis būtų chaosas, kuriame žmogus prarastų bet kokią orientaciją ir gaires. Ludwig von Mises, Human Action, p. 22.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau teleologinio aiškinimo kontekste priežastingumo kategorija figūruoja subjektyviai, kaip individo įsitikinimai pasaulio sąrangos atžvilgiu: veiksmą motyvuoja ne pati objektyvioji padėtis, bet įsitikinimai jos atžvilgiu. O įsitikinimai priklauso teleologinio aiškinimo schemai.

Prakseologas kaip metodologinis individualistas atmeta neredukuojamų kolektyvinių veiksmo subjektų idėją. Tiksliau, jis reikalauja kolektyvinius subjektus interpretuoti individų veiklos ir sąveikos kategorijomis. Pasak Miseso,

turime suvokti, jog visi veiksmai yra individų veiksmai. Kolektyvas visada veikia tarpininkaujant vienam ar keletui individų, kurių veiksmai siejasi su kolektyvu kaip antriniu šaltiniu. […] Gilindamiesi į individų atliekamų veiksmų prasmę, kartu būtinai sužinome viską apie kolektyvinių visumų veiksmus […] [Kolektyvinių visumų] pažinimas – tai visada tos prasmės, kurią veikiantys žmonės teikia savo veiksmams, supratimo rezultatas. Ten pat, p. 42–43.

Spustelėjus išskleisti...

Kolektyviniai dariniai nėra papildomi veiksmo subjektai šalia individų; jie yra individualių veiksmo subjektų, konkrečių žmonių, specifinių santykių rezultatas. Antai protestuotojų minia skiriasi nuo atsitiktinio žmonių sambūrio ne tuo, kad ji veikia kaip naujas – kolektyvinis – veiksmų subjektas, o tuo, kad minioje dalyvaujantys individai teikia specifinę prasmę savo veiksmams.

Teoretikai holistai, tokie kaip E. Durkheimas, kurie be išlygų kalba apie visuomenės, tautos, klasės ar net žmonijos ir istorijos tikslus, rizikuoja suteikti veikėjų statusą abstrakcijoms bei intelektinėms konstrukcijoms. Žinoma, toks kalbėjimo būdas yra ir patogus, ir nėra klaidinantis, jeigu suvokiama, jog galiausiai jis tėra apibendrinantis kalbėjimas apie individų tikslus, veiklą ir sąveiką. Tačiau kai tokios kuopinės sąvokos pradedamos traktuoti kaip savarankiškų, nuo individų nepriklausomų subjektų vardai, t. y. kai jos hipostazuojamos, tokia kalbėsena virsta antropomorfizmu, kuris veda į sąvokinę painiavą, loginius prieštaravimus ir net į realius konfliktus.

Metodologinio individualisto požiūriu, toks hipostazavimas remiasi kategorine klaida – nes suponuoja, kad kolektyviniai dariniai gali turėti interesus ar priimti sprendimus, kurie nėra atskirų individų interesai ar sprendimai. Faktiškai ir praktiškai kolektyvinių subjektų įvedimas šalia įprastų žmogiškųjų subjektų reiškia tai, jog kai kurie žmonės priskiria sau galią kalbėti visų vardu. Kaip rašo Hayekas,

Dažnai kalbama apie objektyvius visuomenės poreikius, tačiau „objektyvūs“ šiame kontekste išreiškia tik kalbančiojo požiūrį į tai, ko žmonės privalo norėti. Friedrich Hayek, The Counter-Revolution of Science, p. 92.

Spustelėjus išskleisti...

Kolektyvų hipostazavimas tėra sąvokinės iliuzijos rezultatas, ir nors tokias iliuzijas dažnai kuria arba išnaudoja demagogai, jie jų nepaverčia realybe. Visus kolektyvinius sprendimus daro individai ir tų sprendimų padarinius pakelia individai, o ne kolektyvinės būtybės.

Individas, žinoma, visada priklauso įvairiausioms grupėms – socialiniam sluoksniui, lyčiai, rasei, tautai, giminei ir t. t. Tačiau lytis, tautybė ir panašios charakteristikos yra individo savybės; jos nėra substancijos, kuriems individai priklausytų kaip jų materija. Net tokie dalykai kaip sąmonė, kalba ir protas negali būti laikomi kolektyvų atributais – tiesiog todėl, kad susivokia, kalba, protauja tik individualūs žmonės, o ne visuomenė, ne grupė, ne kolektyvas. Teisėtai, be loginių prieštaravimų galima antropomorfizuoti tik individualius žmones, ne jų kolektyvus ar socialines institucijas. „Visuomenė“, „visuomenės interesai“, „visuomenės poreikiai“ yra dažnai ginčytinos ir todėl aiškintinos sąvokos, kurių prasmę ir realumą turi parodyti jų rekonstravimas individų siekių, įsitikinimų bei veiksmų pagrindu.

Kolektyvų hipostazavimas ne tik klaidina – politiniame kontekste jis gali sankcionuoti veiksmus, kurie individų požiūriu yra ginčytini arba nepriimtini. Jeigu visuomenė vaizduojama kaip (kolektyvinis) subjektas, ji gali savo pačios atžvilgiu imtis „chirurginių“ veiksmų: pavyzdžiui, šalinti visuomeninio kūno „pūlinius“ arba „puoselėti“ atskirus to kūno narius. Būtent taip visuomenę vaizduoja įvairios kolektyvistinės doktrinos. Tačiau visuomenė dėl to netampa subjektu, o tik atskiri žmonės įgyja galią traktuoti kitus kaip žaliavą savo sumanymams realizuoti. Klaidinga aiškinamoji teorija gali sankcionuoti ydingą praktiką.

Hipostazavimo klaida dažnai remiasi įvairios funkcionalistinės sociologijos teorijos, kurios visuomeninių institucijų atsiradimą aiškina visuomeninio naudingumo arba socialinio funkcionalumo terminais. Tačiau kadangi visuomenė nėra realus subjektas, apeliavimas į socialines funkcijas ar į naudą visuomenei negali būti patikimas nei kaip socialinių institucijų aiškinimo, nei kaip jų teisinimo būdas. Svarstant ir sprendžiant tokius klausimus prakseologas turi laikytis metodologinio individualizmo reikalavimo – ieškoti institucijų ištakų individų veiklos ir sąveikos lygmenyje.

Būtent šia nuostata vadovavosi Mengeris spręsdamas vertės paradoksą, su kuriuo susidūrė klasikinė ekonominė teorija: kodėl vanduo, kuris žmonijai daug naudingesnis už deimantus, rinkos yra vertinamas mažiau už deimantus? Mengeris jį išsprendė atkreipdamas dėmesį į tą elementarią tiesą, jog gėrybes vertina ne žmonija kaip kolektyvas, bet individualūs žmonės, kuriems papildomas vandens vienetas turi kur kas mažesnę vertę nei papildomas deimanto vienetas (ankstyvoji „ribinio naudingumo“ formuluotė).

Vadovaudamasis šia nuostata Mengeris taip pat iškėlė pinigų atsiradimo teoriją Žr. Carl Menger, Principles of Economics, Ch. VIII. , kuri ne tik pateikia „nepaneigiamą prakseologinę pinigų atsiradimo teoriją“, bet ir nubrėžia gaires „prakseologijos pamatinių principų bei tyrimo metodų“ plėtotei Žr. Ludwig von Mises, Human Action, p. 405. . Pinigų institucijos atsiradimo klausimu Mengeris sprendė tipinę problemą, su kuria susiduria kiekvienas mėginimas paaiškinti naudingos visuomeninės praktikos arba institucijos atsiradimo galimybę. Kokiu būdu visuomenėje, kurią sudaro atskiri individai su savo individualiais interesais, gali atsirasti ir išlikti institucija, tarnaujanti visų interesams? Juk kas gali paskatinti individą atiduoti kokią nors vartojamąją gėrybę už pinigą, – daiktą, neturintį beveik jokios vartojamosios vertės? Kaip individas gali būti garantuotas, jog už šią simbolinę gėrybę jis gaus mainais realių gėrybių? Ankstesni atsakymai į šiuos klausimus apeliavo į visuomeninio susitarimo arba į valdovo garantijas. Deja, tokie atsakymai nėra problemos sprendimas. Juk kas gali priversti atskirą individą laikytis tokio susitarimo, jeigu jis nėra tikras, kad kiti individai jo laikysis? Arba kas gali sulaikyti valdovą nuo pagundos grobti valdinių turtą mainais į niekalą, jo paskelbtą Pinigu? Atrodo, kad pinigų institucija turi neišvengiamai žlugti, net jeigu ji susikuria arba, kas labiau tikėtina, kad ji apskritai negali susikurti.

Teikdamas savąjį atsakymą Mengeris parodo, kad pinigai gali atsirasti be visuomeninio susitarimo ir be politinės valios diktato – kaip gėrybinis, bet nesuplanuotas individų komercinės sąveikos rezultatas. Bendra mainų priemonė evoliucionuoja iš natūrinių mainų žmonėms sprendžiant „norų abipusio atitikimo“ problemą. Suvokdami šią problemą įžvalgesni individai pamato pelnymosi galimybę: kadangi mainomos gėrybės skiriasi likvidumo laipsniu, jie siekia įsigyti likvidesnių gėrybių (kurioms palyginti lengva rasti pirkėją), – kad po to jomis pelningai keistųsi su žmonėmis, susiduriančiais su norų abipusio atitikimo problema. Jų pelningos „spekuliacinės“ tarpininkavimo veiklos pavyzdžiu tada pradeda sekti kiti. Kuo labiau tam tikros gėrybės pradedamos naudoti kaip mainų tarpininkės, tuo likvidesnės jos tampa, ir tuo labiau didėja jų paklausa būtent šiame vaidmenyje. Galiausiai jos konverguoja į keletą arba į vieną gėrybę (istoriškai – į auksą ir sidabrą), o jų vertė transformuojasi nuo pirminės vartojamosios vertės prie beveik grynai mainomosios vertės.

Ekonominis interesas […] be jokio susitarimo, be jokios įstatymo prievartos, net be jokio dėmesio visuomeniniam interesui, skatina žmones keisti savo prekes į labiau likvidžias, net jeigu jos nėra jiems reikalingos tiesioginėms vartojimo reikmėms tenkinti. Carl Menger, Investigations into the Methods of the Social Sciences: With Special Reference to Economics, p. 154.

Spustelėjus išskleisti...

Taip atsiranda pinigas, visuotinis mainų tarpininkas, esmingai lengvinantis visų rinkos dalyvių gyvenimą ir kartu skatinantis didesnį ir produktyvesnį darbo pasidalijimą.

Pasak Miseso, pinigai ne tik gali atsirasti Mengerio aprašytu būdu – jie negali atsirasti kitaip. Pinigų mainomoji vertė yra grindžiama genetine jų sąsaja su prekine ir galiausiai su vartojamąja verte natūriniuose mainuose. Jokiais egzogeniniais valios aktais ar dekretais neįmanoma suteikti pinigo prasmę ir vaidmenį daiktams, neturintiems genetinio ryšio su prekine verte. Procesas vyksta individualios naudos maksimizavimo pagrindu, o pati institucija klostosi spontaniškai, be agento, kuris veiktų visuomeninio naudingumo tikslu. Svarbu suprasti, jog Mengerio argumentacija yra iš esmės loginė ir tik iliustratyvumo dėlei įvelkama į istorinio pasakojimo apie pinigus drabužį. Panašų argumentą Mengeris naudojo prieš kitas voliuntaristines socialinių institucijų kilmės doktrinas; šaržuotu jų pavyzdžiu gali būti idėja, kad kalba atsirado dėl visuomeninio susitarimo.

„Grynoji pasirinkimo logika“

Prakseologinio ir gamtamokslinio aiškinimo modeliai tam tikra prasme yra atvirkštiniai. Aiškindamas reiškinį gamtamokslininkas remiasi stebėjimo faktais ir jų pagrindu hipotetiškai formuluoja dėsningumus – bendrus teiginius, kuriuos patvirtina arba paneigia nauji stebėjimo faktai. Prakseologas, priešingai, pradeda nuo bendrų principų – telkdamas dėmesį į veiksmo pasirinkimo logiką – ir po to eina prie matomo žmonių elgesio interpretacijos. Pasak Murray’aus Rothbardo,

Mes nežinome ir galbūt niekada tikrai nežinosime galutinės lygties, kuri paaiškintų visus elektromagnetinius bei gravitacinius reiškinius, tačiau mes žinome, kad žmonės veikia siekdami tikslų. Ir šio žinojimo pakanka visai ekonomikos teorijai išrutulioti. Murray Rothbard, “Individualism and the Philosophy of the Social Sciences,” p. 60.

Spustelėjus išskleisti...

Panašią mintį kelia Lordas Robbinsas:

Neįmanoma suprasti pasirinkimo, priemonių ir tikslų santykio – pamatinių mūsų mokslo sąvokų – išorinių faktų stebėjimo pagrindu. […] Ekonomikoje […] svarbiausių apibendrinimų galutiniai dedamieji mums pažįstami tiesiogiai. Gamtos moksluose jie žinomi tik išvestiniu būdu. Lord Robbins, The Nature and Significance of Economic Science, p. 89–90, 105.

Spustelėjus išskleisti...

Būdami veikiančios būtybės, praktiškai jau visada žinome, ką reiškia veikti, rinktis, rikiuoti tikslus ir priemones pagal jų svarbą ir t. t. Kitaip sakant, šias žinias turime a priori ir būtent jų pagrindu suvokiame empirinę veiksmo realybę.

Pasak Miseso, visi žmogiškosios veiklos teorinio supratimo elementai yra implikuoti veiksmo kategorijoje ir gali būti eksplikuoti analizuojant jos turinį:

Prakseologijos išeities taškas – tai ne aksiomų bei procedūros metodų pasirinkimas, o veiksmo esmės refleksyvi analizė. Ludwig von Mises, Human Action, p. 39.

Spustelėjus išskleisti...

Šią mintį panašiai formuluoja Hayekas: „iš savo pačių sąmonės pažinimo galime „aprioriniu“, „dedukciniu“ arba „analitiniu“ būdu gauti (bent jau iš principo) išsamią visų galimų tikslingo elgesio formų klasifikaciją“ Friederich A. Hayek, Individualizmas ir ekonominė tvarka, p. 71. . Siekiamą šios analizės rezultatą jis vadina „grynąja pasirinkimo logika“. Analizė atskleidžia apriorinę praktinio racionalumo struktūrą, eksplikuoja tai, ką implicitiškai, neartikuliuotu pavidalu, jau žinome operuodami veiksmo sąvoka. Pradinę tiesą – kad žmogus yra veikianti būtybė, kad jis nėra tik „veiksnių“ pastumdėlis – eksplikuoja tokie jos vediniai: veikdamas individas siekia savo padėtį gerinti; veiksmas visada išreiškia pasirinkimą; pirmiausia tenkinami svarbiausi tikslai; tam naudojamos mažiausiai branginamos priemonės; kiekvienas veiksmas kainuoja ir toji kaina yra nepasirinkti alternatyvūs tikslai; laukiamas veiksmo rezultatas yra padėties pagerėjimas („pelnas“), nors realus rezultatas gali būti jos pablogėjimas („nuostolis“); kiekvienu veiksmu individas siekia „pelno“ – kad rezultato vertė būtų didesnė už sunaudotų priemonių vertę. Padėties gerinimo siekis arba „naudos maksimizavimas“ šia abstrakčia prasme apibūdina visą žmogiškąją veiklą.

Padėties gerinimas ir naudos maksimizavimas, apie kurį čia kalbama, suprantamas formalia prasme, neapribojant jo specifiniu tikslu. Veikiantis individas gali būti egoistas arba altruistas, hedonistas arba asketas; hedonistui gerovė gali reikšti kūno malonumą; religingam žmogui ji gali reikšti dvasios ramybę. Visais atvejais formaliai kalbama apie gerovės siekį. Tokiu būdu prakseologija savotiškai „ekonomizuoja“ visą žmogiškąją veiklą. Disponuodamas visada ribotais ištekliais – galiausiai ribota savo gyvenimo trukme – kiekvienas žmogus neišvengiamai turi sverti visų savo tikslų santykinę svarbą, rinktis, teikti pirmenybę vieniems tikslams išsižadėdamas kitų. Pati gyvenimo tąsa yra jo pasirinkimas. Kiekvienas pasirinkimas kainuoja, ir toji kaina yra nepasirinktos ir prarastos veiksmo alternatyvos.

Įprastas „ekonominių“ ir „neekonominių“ gėrybių skyrimas neturi realaus pagrindo. Prakseologui nėra jokių specifinių „ekonominių“ tikslų: yra tik įvairūs tikslai, besivaržantys dėl turimų priemonių. Nėra takoskyros tarp dvasinių siekių ir materialių tikslų – smuikavimas ne mažiau nei lauko arimas yra ekonominė veikla jau vien todėl, kad atitraukia individo išteklius (energiją, laiką), kurie gali būti naudojami kitaip. Kiekviena veikla turi ekonominį aspektą. Robbinsas taip formuluoja šią mintį:

Nėra jokių ekonominių tikslų. Yra tik ekonomiški ir neekonomiški būdai esamiems tikslams pasiekti. Lord Robbins, The Nature and Significance of Economic Science, p. 145.

Spustelėjus išskleisti...

Šis ekonominis bet kokios veiklos aspektas yra ne kas kita, kaip praktinio racionalumo aspektas. Praktinis protas reikalingas tam, kad veikla būtų ekonomiškai pagrįsta – kad pasirenkamų alternatyvų vertė būtų ne mažesnė už nepasirinktų alternatyvų vertę.

Visa racionali veikla yra ekonominė. Visa ekonominė veikla yra racionali. Ludwig von Mises, Socialism: An Economic and Sociological Analysis, p. 97.

Spustelėjus išskleisti...

Šiuo požiūriu maksimizavimas nėra tik „ekonominės“ veiklos principas – jis yra bet kokios veiklos principas.