Straipsnis Ekonomika kaip prakseologija: filosofiniai „austrų ekonominės mokyklos“ pagrindai

Kita vertus, prakseologija sužmogina ir sukilnina ekonomiką, „nykųjį mokslą“.

Prakseologinė tikrovė – tai ne fizinė visata, o sąmoningas žmogaus atsakas į esamą šios visatos padėtį. Ekonomika kalba ne apie daiktus ar apčiuopiamus materialius objektus; ji kalba apie žmones, jų siekius ir veiksmus. Gėrybės, prekės, turtas […] nėra gamtos elementai, jie yra žmogiškosios prasmės ir veiklos elementai. Kas nori juos suprasti, tas turi žvelgti ne į išorinį pasaulį; jis turi jų ieškoti veikiančių žmonių siekiuose. Ludwig von Mises, Human Action: A Treatise on Economics, p. 92.

Spustelėjus išskleisti...

Daiktų vertė yra jų vertė veikiančiam žmogui. Ji nėra fizinis ar materialus reiškinys, kuris galėtų būti identifikuotas atsietai nuo individų siekių ir įsitikinimų. Klasikinės ekonominės teorijos klaida buvo ne pati prielaida, kad žmogus maksimizuoja savo naudą, o nepagrįstas tos prielaidos susiaurinimas – esą homo oeconomicus egoistiškai vaikosi materialių gėrybių nepaisydamas dvasinių dalykų. Būtent šis maksimizavimo idėjos vulgarizavimas pelnė ekonomikai „nykaus mokslo“ epitetą. Tačiau pats šis aukštesnių ir žemesnių, dvasinių ir materialių dalykų skyrimas tėra klasikinės teorijos klaida. Net geisdamas materialių daiktų žmogus geidžia ne pačių daiktų, bet tos vertės arba naudos, kurią tie daiktai jam teikia. Nauda, turtas, gėrybės nėra patys daiktai, bet toji svarba, reikšmė, kurią jiems priskiria veikiantis žmogaus. Šia prasme visos gėrybės yra dvasinės. Be to, tikslų tenkinimo priemonės – gėrybės, ištekliai – nėra vieną kartą ir visiems laikams objektyviai duotas faktas. Daiktai įgyja gėrybių prasmę tik individo tikslų ir siekių kontekste. To paties daikto vertė gali siekti maksimumą (daiktas gali būti neįkainojamas), smukti iki minimumo (dėl jo gali būti neverta pasilenkti) arba tapti neigiama (daiktas gali tapti blogybe, šlamštu). Vertė gali keistis nepriklausomai nuo objektyvių fizinių gėrybės savybių. Gurkšnis vandens ištroškusiam dykumoje turi priešingą vertę nei gurkšnis vandens besimaudančiam jūroje. Manyti, jog gėrybės vertė yra objektyvi savybė greta jos fizinių savybių, reiškia būti „fizikalistinio paklydimo“ auka Žr. Thomas Sowell, Knowledge and Decisions, p. 67. .

Prakseologijos aksioma ir jos vediniai vienodai galioja žemiems ir aukštiems, materialistiniams ir idealistiniams žmonių siekiams. Rinkdamasis veiksmą individas pasveria visus savo tikslus jų svarbos jam požiūriu, ir tik nuo jo vertybių hierarchijos priklauso tai, kuriems iš jų jis teikia pirmenybę. Egoizmo ir altruizmo priešprieša neturi esminės reikšmės: ir egoistas, ir altruistas yra „savanaudžiai“ ta prasme, kad abu siekia realizuoti savo tikslus. Kiekvienas individas veikia savo tikslų, vertinimų ir įsitikinimų pagrindu – net rūpindamasis kitų tikslais šį rūpestį jis turi kaip savo tikslą. Veiksmo ištakų subjektyvumas yra objektyvus faktas, į kurį turi atsižvelgti kiekviena į objektyvumą pretenduojanti veiksmo teorija. Prakseologija eksplikuoja formalią veiksmo logiką, kad ir kokia būtų jo motyvacija. Ji neužsiima žmonių preferencijų vertinimu, palikdama šią užduotį etikai ir kitoms normatyvinėms disciplinoms: „Prakseologijai […] svarbu ne tai, ką žmogus privalo daryti, o tai, ką jis daro“ Ludwig von Mises, Human Action: A Treatise on Economics, p. 96. .

Nors individo preferencijos ir vertybės nėra empiriškai stebimas dalykas, jos yra logiškai susijusios su veiksmu, matomu dalyku. Matydami, jog žmogus veikia tam tikru būdu, darome išvadą, jog taip veikdamas jis tenkina savo preferencijas. Suvokdami elgesį kaip veiksmą jį visada suvokiame kaip preferencijos tenkinimą, kaip maksimizavimą, kaip individo pastangą gerinti savo padėtį. Nors joks konkretus veiksmas neatskleidžia visos individo preferencijų skalės, visos jo tikslų hierarchijos, kiekvienas toks veiksmas atskleidžia konkrečią individo preferenciją. Stebėdami, kad žmogus renkasi situaciją A, kai jis galėjo likti situacijoje B, sakome, kad jo padėtis situacijoje A yra geresnė, nes tai byloja jo paties veiksmai. Kai žmogus išleidžia 10 litų knygai, galime daryti išvadą, kad įsigytą knygą jis vertina labiau už kitą gėrybę, kurią būtų galėjęs už tuos pinigus įsigyti ir kad šiuo veiksmu jis savo padėtį pagerina. Lygiai taip pat tas žmogus, kuris jam tą knygą perleidžia, šiuo savo veiksmu demonstruoja, jog įgytus pinigus vertina labiau už atiduotą knygą ir juos įgydamas savo padėtį pagerina.

Vertė nėra daiktuose. Ji yra mumyse; ji yra tas būdas, kuriuo individas reaguoja į savo aplinkos sąlygas. […] Vertė taip pat nėra žodžiuose ar doktrinose. Ją atspindi žmogaus elgesys. Svarbu ne tai, ką žmogus ar žmonių grupė kalba apie vertę, bet tai, kaip jie veikia. Ten pat, p. 98.

Spustelėjus išskleisti...

Ne tik vartojamoji, bet ir mainomoji daikto vertė, arba rinkos kaina, galiausiai yra subjektyvi. Mainomoji daikto vertė yra tiesiog tai, ką kiti (pardavėjo įsitikinimu) yra pasiruošę už jį atiduoti: „kainas galiausiai lemia visų rinkos visuomenės narių subjektyvūs vertinimai“ Ten pat, p. 333. . Mainuose kiekvienas įvertina tai, ką atiduoda, palyginti su tuo, ką gauna. Ir jeigu mainai įvyksta, tai tik todėl, kad kiekvienas jų dalyvis teikia didesnę vertę tam, ką gauna, nei tam, ką atiduoda. Lygiaverčių mainų negali būti. Atiduodamas knygą už 10 litų pardavėjas demonstruoja, jog jis ją vertina mažiau nei 10 litų. Pirkėjas, duodamas už ją 10 litų, parodo, jog jis ją vertina daugiau nei 10 litų. Tačiau tai nereiškia, jog tos knygos objektyvi vertė yra 10 litų, nes pirkėjui ta knyga gali būti neįkainojamas turtas, pardavėjui – makulatūra. Daikto rinkos kainos tapatinimas su išmatuojamais arba apskaičiuojamais fiziniais dydžiais – su jo gamybai sunaudotų materialių išteklių kiekiu arba su jam sugaišto darbo laiko trukme – veda ne tik į teorijos paradoksus, bet ir į praktikos negandas. Aiškiausiai tai liudija socialinių inžinierių pastangos diegti į gyvenimą „darbinės vertės“ teoriją jungtyje su marksistine „darbo išnaudojimo“ doktrina.

Taikomoji prakseologija

Kad ir kokiu turiniu užpildomos formalios veiksmo kategorijos, kiekvienam veiksmui galioja maksimizacijos principas bei jo loginiai vediniai. Tas principas nėra hipotezė, kurią galėtų falsifikuoti žmonių elgsenos faktai. Tam tikrą elgseną suvokiame kaip veiksmą, tik jeigu galime prasmingai ją interpretuoti prakseologinėmis kategorijomis. Kitaip nei gamtos mokslai, kurie savo hipotezes konstruoja empirinių faktų pagrindu, prakseologinė analizė pačius faktus – žmogiškojo veiksmo realybę – gali suvokti ir identifikuoti tik maksimizacijos principo pagrindu, t. y. priskirdama aiškinimo subjektams gebėjimą vertinti, rinktis ir veikti. Atliekant konkrečią analizę ir mėginant suprasti bei numatyti empirinėje situacijoje veikiančių individų elgesį, formalūs aprioriniai prakseologijos teiginiai („grynoji pasirinkimo logika“) turi būti papildyti empirinėmis žiniomis apie tai, kas ir ką renkasi, kokia eiliškumo tvarka rikiuojami tikslai, kokomis priemonėmis disponuojama, kaip tos priemonės vertinamos ir atsirenkamos. Kitaip sakant, principus taikant turi būti pasitelkiama konkrečios situacijos interpretacija – sudėtingoje ir painioje empirinėje žmogiškosios veiklos realybėje reikia identifikuoti veiksmų subjektus, jų preferencijas, jų disponuojamas priemones, jų subjektyviai suvokiamos padėties kaitos ypatybes. Šias empirines sąlygas identifikavus ir tarus, kad jos nesikeičia (ceteris paribus), prakseologo išvados apie individų veiksmus ir situacijos kaitos padarinius galioja aprioriškai, nes yra išvedamos iš aprioriškai galiojančių prielaidų.

Vienas šios logikos taikymo pavyzdys – tai jau aptartas Mengerio pinigų atsiradimo paaiškinimas. Kitas, paprastesnis pavyzdys. Kai ekonomistas prognozuoja, jog didėjanti sviesto kaina sumažins jo paklausą, jis kelia ne empirinę hipotezę, paremtą ankstesniais stebėjimų duomenimis, o teikia aprioriškai galiojančio principo vedinį: kai kuriems iš buvusių sviesto pirkėjų (ribiniams pirkėjams) sviestas taps per brangus, kad galėtų jį pirkti tais pačiais kiekiais, nes kai kurios svarbesnės jų reikmės tokiu atveju liktų nepatenkintos; maksimizuodami savo gerovę jie pirks mažiau sviesto; tad bendra sviesto paklausa neišvengiamai sumažės.

Tačiau tarkime, jog prognozė nepasitvirtina: sviesto kaina padidėja, bet jo paklausa nesumažėja. Ar tai reiškia, jog teorema apie kainos ir paklausos santykį bei maksimizacijos prielaida, iš kurių prognozė dedukuojama, susiduria su prieštaraujančiais faktais ir turi būti peržiūrėta arba atmesta? Jokiu būdu. Tai gali reikšti tik tai, jog pakito kai kurios sąlygos: pavyzdžiui, sumažėjo iki tol buvusi margarino pasiūla arba sviestui atsirado nauja paklausa ir pan. Kitaip sakant, nepavykusios prognozės atveju atmetamos ne prakseologijos aksiomos ir teoremos, o peržiūrimos faktinės aplinkybės. Supratus logiką, pagal kurią didėjant prekės kainai mažėja jos paklausa, galima suprasti, jog ši teorema galioja visuotinai bet kurios gėrybės atžvilgiu. Tariami jos negaliojimo atvejai liudija tik konkrečios situacijos suvokimo spragas arba klaidas.

Remiantis šia teorema taip pat galima suprasti, pavyzdžiui, kodėl nustačius privalomą darbo atlyginimo minimumą atsiras daugiau bedarbių. Juk nustačius tokį minimumą visi tie, kurių paslaugų vertė rinkoje neprilygsta minimumui – mažiausiai apmokami darbininkai – neteks galimybės parduoti savo darbo paslaugas. Kitaip sakant, kai kurie iš tų, kurie anksčiau galėjo būti darbdavių pelningai įdarbinti, jau negalės būti jų įdarbinti ir taps „pertekliniais žmonėmis“. Nedarbo padidėjimą sukels ne rinka su jos kainomis, o politinis manipuliavimas kainomis, kad ir kokiais gerais norais vykdomas. Ši išvada išplaukia iš bendros tiesos, jog prekės ar paslaugos kainai viršijant jos rinkos kainą atsiranda jos perteklius. Perteklius, kaip ir stygius, visada yra tik kainos klausimas: perteklių sukelia per aukšta, stygių per žema kaina, palyginti su rinkos kaina. Įspūdingiausias manipuliavimo rinkos kainomis pavyzdys – tai pasikartojančios ekonominės krizės. Nuo Amerikos Didžiosios krizės laikų ekonomistai prakseologai dėl ekonomikos kilimo ir smukimo ciklų kaltina bankinę dalinio rezervo sistemą – sistemą, kuri politikams leidžia, ekonomikos skatinimo dingstimi, dirbtinai piginti kreditą, sukeliantį didėjančių investicijų iliuziją. Šią periodiškai sukeliamą iliuziją periodiškai išsklaido investicinių kortų namelių griūtys Būtent už darbus šioje srityje Hayekas 1974 m. pelnė Nobelio premiją. Dabartinės krizės prakseologinę analizę populiariai dėsto Thomas Woods: Meltdown, 2009. . Prakseologinės realybės nepaisymas niekada nelieka nenubaustas.

Baigiamosios pastabos

Aptarėme svarbesnius prakseologijos bruožus bei jos panaudojimo aiškinamaisiais ir kritiniais tikslais galimybes. Pabaigai atkreipkime dėmesį į kai kuriuos probleminius jos aspektus. Pirmiausia reikia pašalinti vieną painiavą. Subjektyvistinė vertės teorija kartais vaizduojama kaip carte blanche vertybiniam reliatyvizmui. Tačiau pati savaime prakseologija neduoda pagrindo tokiam jos panaudojimui. Subjektyvumo tezė išreiškia ne abejonę vertybinių (ar episteminių) įsitikinimų objektyvumu, o reikalavimą, kad teorijoje būtų atsižvelgiama į žmonių faktinius įsitikinimus. Žmonių elgesys negali būti aiškinamas teoretikui ignoruojant tuos įsitikinimus ir remiantis tik savo paties įsitikinimais. Tokia nuostata reikštų gryną subjektyvizmą.

Tačiau klausimas dėl prakseologijos vaidmens sprendžiant normatyvines (vertybines) problemas vis dėlto išlieka. Prakseologija teikiama kaip vertybiškai neutrali, netgi kaip vertybiškai „raji“ teorija: ji gali tirti ir altruizmo, ir plėšikavimo ekonomiką; gali nagrinėti ir maksimizavimą taikioje rinkoje, ir maksimizavimą mūšio lauke. Tačiau nagrinėdama, pavyzdžiui, rinkos santykius, ji postuluoja, kad jie vyksta savanoriškų mainų (kontrakto) pagrindu, kad prievarta ir apgaulė draudžiama, kad nuosavybė perleidžiama tik savininko sutikimu. Be šio moralinio postulato beveik visi tarpasmeniniai santykiai trivialiai taptų abipusės naudos santykiais. Net į pavergtojo pasidavimą pavergėjui galima būtų žvelgti kaip į pavergtojo naudos maksimizavimą, jeigu savo gyvybę nelaisvėje jis vertina labiau už mirtį laisvėje. Beprasmiška būtų kalbėti apie pažeistą teisę į laisvę ten, kur, anot Hobbeso, „kiekvienas žmogus turi teisę į kiekvieną dalyką, netgi į kito žmogaus kūną“ Thomas Hobbes, Leviatanas, p. 142. .

Misesui prakseologija yra wertfrei ir nenubrėžia jokių ribų individų siekiams: ji „yra visiškai neutrali visų vertybinių sprendinių atžvilgiu ir visada kalba tik apie priemones ir niekada apie galutinių tikslų pasirinkimą“ Ludwig von Mises, Human Action: A Treatise on Economics, p. 885. . Tad atrodo, jog normatyvines (moralines) prielaidas prakseologas gali grįsti tik instrumentiniu ir utilitariniu būdu. Ir išties, Misesas tiesiog apeliuoja į faktą, kad absoliuti dauguma žmonių siekia materialios gerovės ir kad būtent rinka su jos moralės normomis geriausiai pasitarnauja šiam siekiui. Tačiau tikinimas, jog visi materialiai išlošia paisydami moralės normų, net ir būdamas teisingas, yra visiškai bejėgis prieš argumentą, jog tų normų nepaisydamas atskiras individas gali išlošti daugiau („kalinio dilema“). Palikdamas galutinius tikslus už racionalumo ribų Misesas faktiškai užima tą vertybinio reliatyvizmo poziciją, kurią Maxas Weberis išgarsino teze apie „faktų ir vertybių dichotomiją“. Laimei, šiuo požiūriu Misesas turi oponentų net tarp savo sekėjų.

Literatūra

• Cubeddu, Raimondo, The Political Philosophy of the Austrian School: C. Menger, L. Mises, F. Hayek, London and New York: Routledge, 1993.
• Elster, Jon, Socialinių mokslų elementai, iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė, Vilnius: Vaga, 2000.
• Hayek, Friederich A., Individualizmas ir ekonominė tvarka, iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, Vilnius: Eugrimas, 2002.
• Hayek, Friedrich, The Counter-Revolution of Science, Indianapolis: Liberty Press, 1979 [1952].
• Hobbes, Thomas, Leviatanas, iš anglų kalbos vertė Kęstutis Rastenis, Vilnius: Pradai, 1999.
• Lord Robbins, The Nature and Significance of Economic Science, New York: University Press, 1984.
• Manent, Pierre, Žmogaus miestas, iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius, Vilnius: Margi raštai, 2005.
• Menger, Carl, Investigations into the Methods of the Social Sciences: With Special Reference to Economics, New York and London: University Press, 1985.
• Menger, Carl, Principles of Economics, New York and London: University Press, 1981 [1871].
• Mises, Ludwig von, The Ultimate Foundation of Economic Science: An Essay on Method, Princeton: D. Van Nostrand, 1962.
• Mises, Ludwig von, Human Action: A Treatise on Economics, 3rd rev. ed., Chicago: Contemporary Books, Inc., 1966 [1949].
• Mises, Ludwig von, Human Action, Chicago: Contemporary Books, 1963.
• Mises, Ludwig von, Socialism: An Economic and Sociological Analysis, Indianapolis: Liberty Classics, 1981.
• Mises, Ludwig von, Theory and History, Alabama: Ludwig von Mises Institute, 1985.
• Murray Rothbard, “Individualism and the Philosophy of the Social Sciences” | Richard M. Ebeling (ed.), Austrian Economics: A Reader, Hillsdale: Hillsdale College Press, 1991.
• Nozick, Robert, “Austrian methodology,”Synthese 36, 1977, pp. 353–354.
• Sowell, Thomas, Knowledge and Decisions, Basic Books, Inc., New York, 1980.
• Woods, Thomas, Meltdown, Regnery Publishing, Washington, D.C., 2009.

Economics as Praxeology: The Philosophical Foundations of the “Austrian School of Economics”

Summary. The so-called Austrian school of economics has developed a distinctive approach to the study of society. Based on the principles of praxeology the approach contrasts sharply with the prevalent fashion of extending the methods of natural sciences to social inquiry. Its emphasis is on the distinctiveness of action explanations vis-à-vis causal explanations of events. However, the praxeological approach is also highly critical of the historicist and relativist reaction to the contentions of scientism. By positing a priori constraints on teleological explanations the praxeological approach is utterly hostile to the claims of historicism and relativism. As a general theory of human action praxeology has been used both as an explanatory tool in economic and social research and as a weapon for fighting facile social engineering. One weakness of the approach is its commitment to the fact/value dichotomy that it shares with most currents of modern social philosophy.

Keywords: economic, praxeology, Austrian school of economics, modern social philosophy.