Akivaizdybė, kaip patirties ir tikro žinojimo atributas bei principas, Dykumos tėvų dvasinėje kelionėje pelnoma kaip transcendencijos Dovana, nors jai priimti būtinas ir egzistencinis apsisprendimas.
Anachoreto dvasinis sielos darbas – „pareigybės“: nuolatinis proto budėjimas, dėmesinga įvaizdintų minčių, dingsčių (gr. λογίσμοι) analizė, jų tikrumo patikra prieš juos įsileidžiant į širdį, širdies sergėjimas – lygintinas su metodiškai besidarbuojančio fenomenologo sąmonės veikla, su transcendentinį žinojimą sąmonėje „nutyrinančiomis“ fenomenologinės redukcijos pratybomis.
Fenomenologas Tyruose turėtų atpažinti pačią tikrovę kaip akivaizdų imperatyvą: pati Dykuma moko, kaip dera melstis, kaip privalu Dievo akivaizdoje būti ir, svarbiausia, kaip būti tylint (gr. ἡσυχία) ir klausantis Dievo. Antra vertus, būtent Tyruose kietai ir atvirai susiduriama su „grynaisiais intelektais“ – savitais fenomenologijos „grynųjų esmių“ atitikmenimis: anachoretui su vienais bendradarbiaujant, su kitais grumiantis dvasioje yra labai reali grėsmė pralaimėti. Vis dėlto siekdamas išvengti lemtingos kovos dvasioje su „neregimuoju“, su „visiškai kitu“, su išganymo antagonistu, pačiu dvasinės kovos vengimu atsiskyrėlis būtų jau pralaimėjęs.
Religinio žmogaus kovos su gudravimais ir puikybe „meta-kelionėje“ nėra išankstinės sąlygos išsižadėti filosofo ištikimybės beprielaidiškumui – kaip tik ãtviros Dykumų tikrovės imperatyvui mąstysena ir gyvensena šį autentiško filosofavimo pradmenį gelbsti.