Studija Muziejų valdymo kaita tarp savo ir kitų patirties

Santrauka. Mokslo publikacijos objektas – XIX–XXI a. pradžios Lietuvos muziejų valdymo kaita tarp savo ir kitų patirties. Tikslas – nustatyti ir vertinti, pasirėmus analitinio tyrimo ir statistinių duomenų sisteminimo metodais, muziejų tinklų ir jų priežiūros struktūrų, sistemų formavimo, kaip valstybės pozicijos dėl muziejinio indėlio į tapatumą bei jo prieinamumo plėtrą, tendencijas. Muziejų valdymo Lietuvoje atitinkamu laiku tendencijos panašios į būdingas carinei Rusijai, Sovietų Sąjungai, kai kurioms Vakarų šalims. Muziejų tinklo valdymas – visuomet valstybinis, nors po 1990 m. jam talkina visuomeninės muziejų organizacijos. Muziejų tinklo esminiai požymiai: muziejų rūšys, tipai, skaičius, – kinta lemiami politikos, ideologijos, valdžios ir visuomenės interesų muziejams. Tačiau nuo XX a. trečiojo dešimtmečio palaikoma krašto arba kraštotyros muziejų tradicija. Nuo XIX a. vyrauja istorijos muziejų gausėjimas. Po 1990 m. dar išlieka būdinga Lietuvos okupacijų laikams valstybinių muziejų buvimo tendencija, yra tik keli nevalstybiniai muziejai. XXI a. Lietuvos muziejų valdymas siejamas su informacinės visuomenės formavimo, paveldo skaitmeninimo strategijų valdymu, prisitaikoma savotiškai bibliotekų, archyvų ir muziejų valdymo Jungtinės Karalystės, JAV patirtis.

Pagrindiniai žodžiai: muziejų tinklas, muziejų sistema, muziejų valdymas.

Turinys

1. Įvadas3
2. 1. Muziejų valdymo Lietuvoje carizmo laikais, XIX–XX a. pr. aspektai4
3. 2. Muziejų valdymo Lietuvoje 1918–1940 m. bruožai8
1. 2.1. Valstybės archeologijos komisija. Muziejų priežiūros aspektai8
2. 2.2. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus: centralizuoto muziejų tinklo valdymo planai12
4. 3. Muziejų valdymo tarybų Lietuvoje pobūdis. Tarybinio muziejaus formavimas17
1. 3.1. Muziejų valdymas pirmosios sovietų okupacijos metais18
2. 3.2. Muziejų valdymas sovietinėje Lietuvoje 1944–1990 m. Bendrieji sovietiniai centralizavimo ir ideologizavimo stereotipai21
5. 4. Muziejų valdymas Lietuvoje po 1990 m. atvirojo muziejaus formavimas30
1. 4.1. Lietuvos muziejų valdymas 1990–2001 m.31
2. 4.2. Lietuvos muziejų valdymas 2001–2012 m.33
6. Išvados42
7. Literatūra ir šaltiniai44
8. The Changes in Museums’ Administration between “Self” and “Other” Experiences45

Įvadas

Muziejų valdymo, suvokiamo kaip muziejų tinklo valdymo / priežiūros sistemos organizacijos, raidos Lietuvoje XIX–XXI a. moksliniams tyrimams nėra skirtos specialios studijos. Muziejų valdymo problematikos nesureikšmino analizavę paveldo organizavimo raidą Lietuvoje Jonas Glemža Žr. Jonas Glemža, „Paminklosaugos raida Lietuvoje“, p. 5–25. , Rasa Čepaitienė Žr. Rasa Čepaitienė, Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje, p. 66–108. bei gvildenęs valstybės kultūros politikos Lietuvoje 1927–1940 m. bruožus Dangiras Mačiulis Žr. Dangiras Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais, p. 125–133. , o taip pat glaustai aptaręs muziejų raidos 1940–1951 m. tendencijas Romaldas Samavičius Žr. Romaldas Samavičius, Pagrindines Tarybų Lietuvos muziejų raidos tendencijos, p. 35. . Ši problematika daugiau rūpi muzeologijos specialistams. Kai kuriuos jos aspektus lietė Nastazija Keršytė, nagrinėdama XIX a. antroje pusėje carinės Rusijos paveldo organizatorių interesus Lietuvos paveldui Žr. Nastazija Keršytė, „Lietuvos kultūros paveldo globos, organizuotos carinės Rusijos XIX amžiaus antroje pusėje, aspektai“, p. 3–16. , Vilniaus senienų muziejaus (VSM) ir Vilniaus senienų muziejaus Vilniaus viešojoje bibliotekoje (VSMVVB) paveldo misijas Žr. Nastazija Keršytė, „Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus viešosios bibliotekos paveldo globos misija“, p. 223–242. bei 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje paveldo teisės rengimą Žr. Nastazija Keršytė, „Paminklų globos sampratos ir teisiniai projektai Lietuvoje 1918–1940 metais“, p. 28–35. ir Valstybės archeologijos komisijos (VAK) Žr. Nastazija Keršytė, „Valstybės Archeologijos komisija“, p. 24–32. , Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus (VDKM) Žr. Nastazija Keršytė, „Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus – Lietuvos centrinė kultūros paveldo globos įstaiga 1936–1940 metais“, p. 82–102. veiklas, Kultūros paminklų apsaugos įstaigos (KPAĮ) Žr. Nastazija Keršytė, „Kultūros paminklų apsaugos įstaiga Lietuvoje“, p. 77–90. pobūdį. 2012 m. ji, vykdydama Lietuvos Mokslų Tarybos remiamą mokslinio tyrimo projektą „Lietuvos muziejininkystės raida 1752–2012 metais“, atliko jo dalį – muziejų valdymo raidos Lietuvoje XIX–XXI a. pradžioje analizę bei kartu su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doktorantu Mindaugu Kelpša parengė projekto „Lietuvos muziejai 1990–2011 m.: situacijos tyrimas ir informacijos apie tyrimo rezultatus sklaida“, įgyvendinamo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto tyrėjų grupės bei remiamo LR kultūros ministerijos dalinio finansavimo dalį „Muziejų politika Lietuvoje“, kurią pristatė kaip pranešimą „Nacionalinė muziejų politika: muziejų valdymo kaita, integracinės strategijos tinklaveikos visuomenėje tarp savo ir kitų patirties“ vykusioje 2012 m. rugsėjo 21 d. LR Seime tarptautinėje konferencijoje „Muziejus XXI a. – pokyčiai ir iššūkiai“, organizuotoje kaip valstybinės programos „Muziejų metai 2012“ priemonių dalis.

Čia pateikiama publikacija yra parengta 2013 m., pasirėmus atliktu minėtu 2012 m. autorės tyrimu „Muziejų valdymo kaita tarp savo ir kitų patirties“, kuris yra dalis jos vykdomo mokslinio projekto „Lietuvos muziejininkystės raida 1752–2012 metais“, jį papildžius, iš dalies pertvarkius. Šioje publikacijoje analizuojama ir vertinama, laikantis istoriniams tyrimams būdingos metodologijos, naudojant šaltinių, literatūros analitinio tyrimo ir statistinių duomenų sisteminimo metodus, muziejų valdymo Lietuvoje XIX–XXI a. pradžioje tendencijos, muziejų tinklų ir jų priežiūros struktūrų, sistemų formavimas, kaip valstybinė pozicija muziejų panaudojimo tapatumo raiškai ir žinojimo plėtrai. Diskursas tarp savo ir kitų patirties paryškinamas kaip tradiciniai ir nauji, kurti savi ir prisitaikyti kitų praktikuojami muziejų valdymo struktūrų moduliai, veiklos priežiūros reglamentai. Tikimasi papildyti istorinės ir taikomosios muzeologijų Lietuvoje kontekstus svarbiais istoriografiniais aspektais bei padėti praktiškai tobulinti muziejų valdymo arba priežiūros sistemas, efektyvinti muziejų tapatumo sklaidą, formuoti informacinę visuomenę.

1. Muziejų valdymo Lietuvoje carizmo laikais, XIX–XX a. pr. aspektai

Muziejų organizacijos ir priežiūros pagrindiniai bruožai Lietuvoje XIX–XX a. pradžioje:

• muziejų organizacijos (steigimo, veiklos) garantas – lojalumas valdžios politikai, ideologijai,
• muziejų tinklo užuomazgos tik XIX–XX a. sandūroje,
• valstybinė muziejų ir paveldo priežiūra, apspręsta Rusijos imperijos politikos.

Muziejų organizacija chronologiškai nenuosekli, su pertrūkiais po 1830–1831 m. sukilimo numalšinimo, kai, uždarius 1831 m. Vilniaus universitetą, 1842 m. Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, iki 1855 m. įkūrimo VSM su Vilniaus laikinąja archeologijos komisija (VLAK, 1855–1865) nebuvo muziejų, o po 1863–1864 m. sukilimo numalšinimo iki 1904 m. spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo valstybinius muziejus steigė tik carinės valdžios struktūros. Neskaitlingo muziejų tinklo (VSMVVB (1867–1915), Michailo Muravjovo Vilniuje (1891–1915), Kauno miesto (1896–1934)) užuomazgos atsirado tik XIX–XX a. sandūroje. Muziejų organizacijos kuratoriai, kurie leido arba ne steigti, veikti muziejams, – Šiaurės Vakarų krašto generalgubernatorius ir Vilniaus švietimo apygardos globėjas (padaliniai Rusijos imperijos Vidaus reikalų ir Švietimo ministerijų) taikė pagrindinį muziejų, paveldo organizacijai principą – atitikti Lietuvos rusinimo programai, kuri intensyvinta po 1863–1864 m. sukilimo numalšinimo. 1865 m. vasario 27 d. Šiaurės Vakarų krašto vyriausiojo viršininko Muravjovo sudarytos komisijos ideologizuotas muziejaus reiškinio istorinės misijos vertinimas buvo pretekstas panaikinti VSM su VLAK, nors VSM su VLAK grindė savo veiklą pozityvistinės istorijos nuostatomis bei plėtotomis socialinės istorijos pradininko Alexiso de Tocqueville ir kitų moderniosios istorijos kūrėjų istorinės vaizduotės Europoje orientacijomis ir turėjo mokslo pasaulyje objektyvaus ir profesionalaus Lietuvos istorijos, centrinės paveldo globos Šiaurės Vakarų krašto institucijos autoritetą. Minėtos komisijos nario generolo Arkadijaus Stolypino požiūris: muziejus ne damos etažerė su niekučiais, o kaip mokslas ir istorija tarnaujantis politikai ginklas Žr. Nastazija Keršytė, Lietuvos muziejai iki 1940 metų: Lietuvos muziejų raida XVI–XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, p. 72. , – skelbė, kad XIX a. carinėje Rusijoje, kaip ir Vakaruose, kito muziejaus istorinės misijos sampratos: nuo scientistinio link idėjų muziejaus, ideologizuotai interpretuojančio tapatumą, paveldą.

2. Muziejų valdymo Lietuvoje 1918–1940 m. bruožai

2.1. Valstybės archeologijos komisija: muziejų priežiūros aspektai

1918 m. Lietuva, tapusi nepriklausoma Respublika, siekė krašto paveldo globą traktuoti kaip valstybės politikai, tautinių naratyvų, ideologijos formavimui ir sklaidai svarbų dalyką. Paveldo situacija, realijos, veiktos istorinių įvykių, buvo kritinės. Iš praeities tepaveldėtas vienas viešas Kauno miesto muziejus. 1919 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus VAK įstatymą buvo sudaryta valstybinė centrinė paveldo valdymo institucija, kurios misija, statusas, strategijos nusakytos įstatyme trimis sakiniais: „rinkti, saugoti ir tyrinėti Lietuvos praeities liekanas, susipažinti su surinktomis svetur ir rūpintis grąžinti išvežtas iš Lietuvos“, steigti centro ir vietos archeologijos bei istorijos muziejus ir archyvus, nusavinti visus Lietuvos praeities liekanų rinkinius ir pačiai priklausyti švietimo ministerijai. 1920 m. sausio 27 d. švietimo ministro patvirtintos „Valstybės Archajologijos komisijos taisyklės“ detaliau 8 punktuose apibrėžė VAK organizacinę struktūrą, kompetenciją, veiklos sritis, kurios tradiciškai apėmė nekilnojamojo paveldo bei muziejinių vertybių, archyvų dokumentų apsaugos organizavimą Žr. Nastazija Keršytė, „Valstybės Archeologijos komisija“, p. 24–32. .

VAK Valstybės muziejaus bei Valstybės archyvo steigimas liudijo apie ketinimus tęsti tradicines paveldo valdymo dvinarės sistemos tendencijas, iš kurių įgyvendinta tradiciškai sėkmingiau Centrinio valstybės archyvo įkūrimo Kaune, nors be pakopinės archyvų sistemos krašte Žr. Nastazija Keršytė, „Centrinis valstybės archyvas 1919–1940 metais“, p. 341–350. . VAK Valstybės muziejus, kurio1922 m. sudaryti įstatai, pasirėmus 1920 m. parengtais P. Galaunės Centrinio archeologijos ir istorijos muziejaus įstatais, nurodė ketinimus rūpintis visokiais paminklais, „kurie savo pilnumoje vaizdžiai ir pilniausiai rodytų Lietuvos gyvenseną, taip pat gyvenimą tų tautų, kurios Lietuvoje yra gyvenę ir gyvena“ Nastazija Keršytė, Lietuvos muziejai iki 1940 metų: Lietuvos muziejų raida XVI–XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, p. 103. , nebuvus kam jį organizuoti, 1923 m. atiteko Kauno miesto muziejui, kurio vadovas profesorius Eduardas Volteris užėmė aktyvias paveldo valdymo organizavimo pozicijas, kadangi VAK buvo neaktyvi iki 1930 m. 1925 m. spaudoje skelbta, kad Kauno miesto muziejus kasdien priima teikiančius apie kultūros paminklus žinias asmenis, nors 1924 m. VAK buvo išsiuntusi mokykloms aplinkraščius rinkti žinioms apie kultūros paminklus. Taip buvo formuojama nuomonė, kad paveldu domėtis skatino daugiau ne VAK Kauno miesto muziejus, bet Petro Tarasenkos knygelės Gimtoji senovė populiarumas. Pasak Tarasenkos, visuomenininkai kraštotyrininkai užpildė per 12000 kortelių, aprašydami 3375 archeologijos paminklus iš 2282 vietų. Tačiau ketvirtame dešimtmetyje Kauno miesto muziejaus minėtas pretenzijas nutraukė ėmusi aktyviau veikti VAK. 1934 m. muziejus buvo panaikintas, jo rinkiniai atiteko įkurto Tautos – Vytauto Didžiojo muziejaus daliai VDKM.

VAK muziejų valdymo / priežiūros nesuaktualino. Jos prioritetai – paveldo teisė, apskaita ir priežiūra. Tačiau kultūros paveldo apsaugos įstatymas, rengtas nuo trečio dešimtmečio, remiantis Vakarų paveldo teisės patirtimis, buvo vis tobulintas ir nepriimtas Žr. Nastazija Keršytė, „Paminklų globos sampratos ir teisiniai projektai Lietuvoje 1918–1940 metais“, p. 28–35. . Taip pat iki 1934 m. nedaryti paveldo valdymo pokyčiai, nors nuo ketvirto dešimtmečio VAK ir kiti suinteresuotieji suaktyvino centralizuotos paveldo kartu su muziejais valdymo sistemos paieškas. Vieniems patiko valstybinė institucinė, o kitiems visuomeninė struktūra arba abi kartu. Pastarąją siūlė 1933 m. II Lietuvos muziejininkų suvažiavimo, inicijuoto „Aušros“ muziejaus su Šiaulių kraštotyros draugija, dalyviai, o VAK norėjo senovės kultūros paminklų apsaugos rūmų, kurių pagrindinė strategija – registruoti paminklus. Dailininkas Mstislavas Dobužinskis rinkosi dvipakopę paveldo valdymo struktūrą: ministrų kabinete komisiją iš kompetentingų architektūros, istorijos, meno specialistų ir VAK, kuri prižiūrėtų muziejus, paveldo apsaugą, atliktų jo inventorinimą / registraciją, reglamentuotų archeologijos kasinėjimus. Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentas su Lietuvos miestų ir miestelių sąjunga sudarė kultūros liekanoms saugoti statuto projektą, kur numatė steigti prie savivaldybių paminklų priežiūros komitetus. Kai kurios apskričių valdybos manė, kad paveldo, muziejų valdymu turi rūpintis kraštotyros draugijos arba kitos visuomeninės patriotinės organizacijos (Šaulių sąjunga ir pan.). Peliksas Bugailiškis, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kraštotyros draugijos vadovas, kraštotyros proceso krašte lyderis bei propaguotojas, kraštotyros, muziejininkystės ir kultūros paveldo apsaugos problemoms skirto periodinio žurnalo „Gimtasis kraštas“ (1934–1943 m.) organizatorius ir leidėjas, svarstė, kad kraštotyros, muziejininkystės apskritai paveldo apsaugos procesą turėtų valdyti kraštotyros draugija ar sąjunga, sukūrusi pakopinę centralizuotą sistemą krašte, panašai kaip yra svetur Žr. Peliksas Bugailiškis, „Kraštotyros muziejai ir jų uždaviniai“, p. 388. . 1934 m. sausio 11 d. VAK buvo reorganizuota į Švietimo ministerijos padalinį Senovės paminklų apsaugos referantūrą (SPAR, 1934–1936 m.), bet VAK įstatymas nebuvo panaikintas.

SPAR, kaip anksčiau VAK, nesistemingai teikė nežymias muziejams medžiagiškas (finansines) ir morališkas (metodines) paramas. Tik 1932 m. buvo suorganizuoti kursai muziejų vadovams, kuriuose mokyta, kaip tvarkyti, inventorinti muziejines vertybes. SPAR finansiškai muziejus rėmė mažai. 1934 m. vykdytą Telšių „Alkos“ muziejaus su draugija pirmąją kompleksinę etnografijos ekspediciją Lietuvoje, rinkusią monografinę tekstinę ir daiktinę muziejinės vertės medžiagą Drobūkščių kaime, teparėmė 500 litų. 1930–1935 m. VAK, SPAR gautų iš valstybės iždo 142 700 Lt skyrė muziejams labai mažą dalį Žr. VAK raštas Švietimo ministerijai, 1930 11 24, Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro archyvas (toliau LKP MCA), f. 1, ap. 1, b. 93, l. 474–476; VAK posėdžio protokolas, 1931 06 13, ten pat, b. 96, l. 125; VAK išlaidos 1932 m., ten pat, b. 93, l. 470; VAK išlaidos 1933 m., ten pat, l. 168; VAK posėdžio protokolas, 1934 06 13, ten pat, b. 95, l. 160. : 1931 m. Šiaulių „Aušros“, Panevėžio kraštotyros muziejus po 1000 Lt, 1932 m. Panevėžio gimtajam kraštui tirti bei Žemaičių senovės mėgėjų draugijoms po 1 500 Lt, o Šiaulių kraštotyros draugijai 2334,72 Lt, 1933 m. Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ muziejams po 1000 Lt, 1934 m. visiems provincijos muziejams ir jų kraštotyros draugijoms 2500 litų. Matyt, SPAR planavo keisti savo pozicijas, nes 1934–1936 m. atliko muziejų krašte situacijos (muziejų skaičiaus, statusų, veiklos ir turimų muziejinių vertybių pobūdžių) tyrimą. Pirmą kartą muziejininkystės istorijoje buvo surinktos žinios ir apie krašto mokyklose sukauptus rinkinius, organizuotus muziejėlius, kurių gausa (408) liudijo apie tautinės mokyklos mokymo programų numatytos kraštotyros kaip mokymo ir ugdymo svarbios priemonės vykdymą.

1935 m. rugsėjo 28–29 dienomis vykusio III muziejininkų ir kraštotyrininkų suvažiavimo, organizuoto „Aušros“ muziejaus su Šiaulių krašto draugija, dalyviai aštriai kritikavo SPAR. Buvo siūloma, kad paveldą, muziejus valdytų turinti mokslo ir visuomeninę reprezentacijas struktūra. SPAR prioritetinės strategijos – paminklų apskaitos – vykdymą kritiškai vertino švietimo ministras Juozas Tonkūnas, manydamas, kad paminklų apskaita – iliuzoriška, nes neparemta kultūros paveldo apsaugos įstatymu Žr. Nastazija Keršytė, „Valstybės Archeologijos komisija“, p. 30. 1935–1936 m. pasitelkusi 468 bendradarbius (tarp jų 171 matininką, 41 kultūrtechniką ir kitus, daugiausia mokytojus, miškininkus, savivaldybių tarnautojus), surinko žinias apie 4041 kultūros paminklą ir gavo užpildytas 1488 žemės vardyno žinių formuliarus bei 2500 pasižadėjimų globoti kultūros paminklus, taip pat suregistravo, pasak menotyrininkės Zitos Žemaitytės, 3577 nekilnojamuosius paminklus. Iki 1936 m. lapkričio 1 dienos, kaip teigė V. Pryšmantas, buvo apsaugotas 2527 paminklai (621 piliakalnis, 30 alkos kalnų, 287 senos vietos, 83 pastatų griuvėsiai, 123 akmenys su įrašais, 31 pylimas, 8 brastos, 19 akmens gadynės sodybų). 1936 m. V. Pryšmantas buvo numatęs inventorizuoti 8883 kaimuose 33392 sodybas, kadangi skubėti vertė situacija, jau buvo išnaikinta per 6000 kaimų. R. Čepaitienė svarsto, kad VAK pabrėžtinas dėmesys etnografiniam paveldui – tai būdinga antikvarinė paveldo praktikų Lietuvoje laikysena, kurią rinktis privertė žemės reforma bei modernizacija (Rasa Čepaitienė, Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje, p. 112). . Dėl pastarojo nebuvimo istorikas, vienas iš VAK organizatorių Konstantinas Jablonskis kaltino LR švietimo ministeriją: „kultūringos visuomenės egzistavimas be tokių krašto senovės apsaugos įstatymų neįmanomas“ VAK pirmininko Konstantino Jablonskio raštas švietimo ministrui, f. 256–18. . Etnologas Ignas Končius įžvelgė, jog visokius paveldo, muziejų valdymo projektus nurungs P. Galaunės sumanymai.

2.2. Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus: centralizuoto muziejų tinklo valdymo planai

1936 m. spalio 22 dieną paskelbtas LR Seimo VDM įstatymas bei 1937 m. švietimo ministro patvirtintas VDKM statutas panaikino VAK įstatymą ir ją pačią. VDKM, kuriam vadovavo Galaunė, tapo valstybine centrine paveldo, muziejų valdymo įstaiga Lietuvoje, pavaldžia LR švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentui.

Muziejų priežiūra buvo VDKM Tarybos rūpestis, o paveldo valdymui VDKM suformavo savo struktūroje specialų padalinį iš panaikintos VAK, vadovaujamą Lietuvos kultūros paminklų konservatoriaus (matyt, prisitaikydamas praktikuotą Lenkijoje centralizuotą paveldo valdymo patirtį (Rada konserwatorska, įkurta 1919 m. Varšuvoje, turėjo generalinį konservuotoją, muziejų ir paminklų skyrius, vaivadijose padalinius, tarp jų ir Vilniaus)). Pirmasis Lietuvos paveldo konservuotojas (1936 11 01–1938 02 28) – teisininkas V. Pryšmantas, buvęs SPAR vadovas, vėliau jį pakeitė dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, kurį šiose pareigose norėjo matyti Galaunė. VDKM netęsė VAK pagrindinės strategijos: kultūros paminklų apskaitos, inventorinimo, išskyrus nuo 1939 m. rudens vykdytus kultūros vertybių Vilniuje ir jo krašte surašymus.

VDKM, kritikavęs VAK dėl neveiklumo, pats susidūrė su neįveikiamomis paveldo priežiūros kliūtimis. Jo pastangos, pasak Viktoro Kuprevičiaus, „išgelbėti nuo sugriuvimo galutinio Gelgaudų ir Kauno pilis arba bent dalinai sulaikyti Raudonės pilies nykimui buvo tik lašas jūroje“ Nastazija Keršytė, „Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus – Lietuvos centrinė kultūros paveldo globos įstaiga 1936–1940 metais“, p. 82–102. Buvo tęsiami Gelgaudų pilies konservavimo darbai, kuriuos dar dvidešimtaisiais metais pradėjo VAK. Jiems Švietimo ministerija skyrė 26500 litų. V. K. Jonynas sudarė su architektu inžinieriumi Algirdu Mošinskiu šios pilies konservavimo darbų sutartį. Paradoksalu, kad restauravimui išleidus 22500 Lt, nebuvo pasamdytas sargas šiai piliai saugoti. Vienuoliai į užkonservuotos Gelgaudų pilies rūsius pylė šakniavaisius. Kauno pilies per 20 nepriklausomybės metų netvarkymas – akivaizdus pavyzdys VAK ir VDKM nepajėgumo spręsti esminių paveldo valdymo klausimų. Nebuvo teisinių svertų, galėjusių paveikti vietos savivaldą rūpintis kultūros paveldo objektų apsauga, priežiūra, nors Statybos statuto 79 straipsnis teigė, kad savivaldybės išlaiko jų miesto ribose esančius kultūros paveldo objektus. Tiesa, Kauno miesto savivaldybė skyrė Kauno pilies priežiūrai 10000 litų. Tačiau nebuvo teisiškai apibrėžtas Kauno pilies bei kitos kultūros paveldo objektų teritorijų fiksavimas, sprendimai iš tokių teritorijų iškeldinimo privačios nuosavybės, trukdančios tinkamai tvarkyti, apsaugoti paveldo objektus. . Amžininkas istorikas Zenonas Ivinskis teigė, kad Lietuvos Respublikoje trūko tinkamo paminklosaugos suvokimo, o kultūros paminklo vertinimas svyravo tarp kenkėjiško utilitarizmo ir patetinio patriotizmo. VDKM užgulė nepakeliama našta susirašinėjimo su valdžios pareigūnais, kultūros paveldo objektų, vertybių savininkais, valdytojais dėl įvairių paveldo globos problemų, pažeidimų. VDKM eilė darbuotojų buvo apkrauti skubiomis išvykomis į vietas situacijoms tirti. Buvo sunku paveikti net Biržų burmistrą tvarkyti tinkamai jam išnuomotą 36 m. Žemės ūkio ministerijos Biržų pilies teritoriją bei pačią pilį. Arba, kaip tipinį atvejį galima paminėti Impilties piliakalnio savininko Jono Martinkaus šios istorinės vietos priežiūros trukdžius: nenustatytos apsaugos teritorinės ribos bei nesudarytos galimybės atleisti nuo mokesčių, nenaudojus paveldosauginės reikšmės žemę. Paradoksalu, tačiau teisiškai VDKM tepriklausė trys piliakalniai: Norkūnų, Apuolės, Seredžiaus, perimti iš Žemės reformos departamento.

Nuo 1939 m. VDKM, jo įgaliotinis kultūros vertybių apsaugai Vilniaus krašte Povilas Karazija kartu su Atstovo Vilniaus kraštui prie Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos įstaiga (jos vadovu Antanu Juška) rūpinosi skubiai spręsti paveldo apsaugos situacijos Vilniaus krašte svarbiausias problemas, kurias lėmė politinės-socialinės sanklodos pokyčiai (lenkų administracijai pasitraukus, atėjo TSRS kariuomenės dalys. Vilnius pritvinko 10000 pabėgėlių. Iš Kauno į Vilnių kėlėsi valstybinės institucijos. Repatrijavo lenkų ir vokiečių kilmės dvarininkai. Vieni būstus apleido, kiti juos užėmė. 1940 m. pavasarį pradėta žemės reforma Vilniaus krašte: nusavinant žemes, iki birželio mėnesio planuota paimti 70 000 ha, išskirstyti 1105 kaimų į viensėdžius). Buvo remtasi VDKM statutu ir Vytauto Didžiojo muziejaus Įstatymu bei VDKM parengtu specialiu Vilniaus miesto ir jo srities kultūros paminklų apsaugos reglamentu. Atsižvelgta į lenkų paveldo valdymo patirtį, tęsti anksčiau vykdyti kai kurie paveldo apsaugos darbai (Gedimino kalno pilies, Trakų pilies). Šimtai VDKM surašytų patikrinimų išvežamų vertybių aktų, gautų vertybių sąrašų, atsiųstų asmenų bei muitinių, Valiutų komisijos leidžiamų išvežti iš Lietuvos brangiųjų metalų dirbinių, pranešimų apie paliktas be priežiūros kultūros vertybes ir perėmimas buvusių Stepono Batoro universiteto (SBU) muziejų bei Meno muziejaus, Reprezentaciniuose rūmuose rinkinių bei 1940 m. vasarą pradėtas dvarų kultūros vertybių surašymas Vilniaus krašte bylojo apie atliktą milžinišką darbą.

Didelės paveldo išteklių priežiūros darbų apimtys turėjo greitosios pagalbos charakterį. Tačiau VDKM nuosekliai organizavo Lietuvos muziejų, kaip paveldo dalies, valdymą / priežiūrą, pabrėždamas prioritetus:

• kurti muziejų teisės reglamentus,
• tvarkyti, optimizuoti muziejų tinklą,
• finansiškai, metodiškai remti muziejus,
• prižiūrėti muziejų veiklas,
• įtraukti muziejus į paveldo apskaitos, apsaugos veiklą.

1937 m. VDKM Etnografijos skyriaus vedėjas Antanas Rūkštelė buvo išsiųstas į provinciją, kad objektyviai įvertintų muziejų būklę, veiklą. Norėta motyvuotai teikti muziejams finansinę ir metodinę paramą. VDKM rėmė tik provincijos visuomeninius kraštotyros, vietos muziejus, tą patį darė ir vietos savivaldos administracijos. Vadovautasi valstybės politikos strategija, kuri vertino kraštotyros, vietos muziejus kartu su mokyklomis kaip svarbiausius kultūros ir švietimo židinius provincijoje. 1938, 1939, 1940 m. VDKM šių muziejų prioritetiniams poreikiams (rinkimui, tvarkymui, inventorinimui eksponatų) skyrė iš viso apie 50 000 litų.

1938 m. VDKM rengė Lietuvos muziejų tinklo bei Istorijos, kraštotyros ir meno muziejams steigti bei tvarkyti įstatymo projektus. Lietuvos muziejų tinklo projektas, Rūkštelės parengtas, buvo VDKM Tarybos tobulinamas, prisidėjo Karazija, Jonas Puzinas, kuris siūlė muziejų tinklo valdymo sistemą formuoti iš septynių krašto sričių: Telšių – Žemaitijos, Šiaulių – Vidurio Lietuvos, Panevėžio – Šiaurės Lietuvos, Utenos ar Ukmergės – Rytų Lietuvos, Alytaus – Dzūkijos, Marijampolės – Užnemunės, Klaipėdos – Klaipėdos krašto bei steigti centrinius muziejus, kurie tvarkytų numatytų sričių muziejų priežiūrą tik apskričių miestuose.

Galaunė muziejų tinklo reikšmę grindė kaip muziejų politikos dalyką, muziejų poreikio bei tapatumo išraišką. Tinklas, pasak jo, reikalingas, kad „kiekvienas muziejus, anksčiau atsiradęs ar besikuriantis, būtų tinkamas tam tikros apylinkės Lietuvos praeities paminklų rinkėjas, globėjas ir tyrinėtojas. Antra, nesant bendro įstatymo ar statuto tvarkyti provincijos muziejus, VDKM pavesta juos prižiūrėti, rūpintis organizuoti muziejinį darbą Lietuvoje, tad būtina žinoti kas yra ir ko dar reiktų“ Nastazija Keršytė, Lietuvos muziejininkystės raida 1918–1940, p. 89. . 1938 m. VDKM pasiuntė visiems muziejams anketas, kad susirinktų kuo išsamesnes žinias apie jų būklę ir pobūdį. Po metų Lietuvos muziejų tinklo korekcijas skatino Vilniaus ir jo krašto muziejų įvairovė. Lietuvos muziejų tinklo formavimui, jo centralizuotam valdymui, žinoma, pirmiausia reikėjo teisinių pagrindimų. Istorijos, kraštotyros ir meno muziejams steigti bei tvarkyti įstatymas buvo racionalaus muziejų valdymo garantas. Šis įstatymas – pirmasis Lietuvoje bendresnio pobūdžio muziejų įstatymas. Jo projekte numatyta iš dalies tradicinė ir nauja muziejų organizavimo, veiklos priežiūra. Tradiciškai muziejų kuravimas paliktas LR švietimo ministerijai. Muziejai steigiami bei likviduojami, jai leidus. Jai pavaldūs ne tik valstybiniai, bet ir nevalstybiniai, visuomeniniai ir privatūs muziejai. Ji nustato muziejų tipus, tinklą, eksponatų rinkimo rajonus bei muziejus finansuoja, duoda patalpas. Negalinčių saugoti savo retus eksponatus, perduoda kitiems. Numato steigti muziejus apskričių centruose, kad taptų kultūros paminklų apsaugos centrais, o ne tik rūpintųsi muziejinių vertybių apsauga ir muziejine reprezentacija. Taigi VDKM Taryba norėjo sudaryti teisines prielaidas atsirasti centralizuotos pakopinės paveldo apsaugos institucinei sistemai. Šio įstatymo nuostatos nurodė, kad būtų panaikinta ankstesnė tvarka, kai apskričių viršininkai davė leidimus steigti provincijoje muziejus. Apskritai šis muziejų įstatymas atspindėjo itin kritiškas Galaunės muziejų situacijos vertinimo nuostatas bei norus sukurti totališkai centralizuoto muziejų, paveldo krašte valdymo modulį. Kitų kraštų muziejų valdymo praktikoje panašūs sumanymai buvo atsargiai respektuoti. Galaunės svarstymai apie muziejų rinkinių ir muziejų performavimus, kaip ir panašūs 1934 m. Vilniaus vaivadijos paveldo kuratoriaus Stanisławo Lorentzo siūlymai pertvarkyti, pasak jo, besidubliuojančius muziejų rinkinius Vilniuje, negalėjo būti realizuoti dėl elementarios priežasties: nuosavybės teisės. Nors centralizavimo principas, kada krašte vyko muziejų organizavimo bumas (pasak Galaunės, muziejomanija), o nebuvo tinkamų trijų pagrindinių sąlygų: lėšų, patalpų, kvalifikuotų muziejininkų, – buvo muziejininkystės plėtojimui gelbėjimosi ratas. Tačiau centralizavimo principo įgyvendinimas buvo sudėtingas, reikalaujantis eilės teisinių ir administracinių svertų, o svarbiausia, valstybės paveldo, muziejų politikos pozicijų, kurių stoką iliustravo keli ryškūs atvejai: 1939 m. nepavyko sudaryti Vilniuje nacionalinio centrinio muziejaus iš visuomeninių organizacijų, tautinių bendrijų, buvusių lenkų valstybinių muziejų bei iš VDKM kai kurių rinkinių, taip pat VDKM, nuo 1937 m. perėmęs iš Žemės ūkio rūmų iniciatyvas ir palaikomas patriotiškos inteligentijos, nepajėgė įkurti „lietuviškos formos“ Tėviškės muziejaus. 1939 m. VDKM tik iš dalies turėjo įtakos Lietuvos muziejams, kurių daugelis nevalstybiniai, necentralizuoto tinklo pokyčiams. 1939 m. Lietuvos muziejų tinklo pagrindiniai bruožai: dominavimas visuomeninės kilmės kraštotyros muziejų bei buvimas nacionalinio muziejaus –Vytauto Didžiojo, sudaryto iš dviejų savarankiškų valstybinių muziejų: VDKM ir Vytauto Didžiojo karo. Akivaizdu, kad į muziejų tinklo sudėtį neįtraukti VAK / SPAR konstatuoti keli šimtai mokyklų muziejėlių, nes tuomet, kaip ir vėliau, sovietiniais metais bei po 1990 m., jų ir visuomeninių muziejų statuso tinkamai nereglamentavus, tokio vieno kito muziejaus įtraukimas į oficialias muziejų tinklų statistikas buvo išskirtinis.

1940 m. Lietuvos švietimo ministerija performavo VDKM rengtą Istorijos, kraštotyros ir meno muziejams steigti bei tvarkyti įstatymo projektą į Viešųjų muziejų įstatymą, sugriežtino valstybinių ir liberalizavo nevalstybinių muziejų reglamentus: valstybiniai muziejai steigiami ir likviduojami Ministrų Tarybos nutarimais, kiti steigėjų, leidus švietimo ministerijai; muziejus išlaiko steigėjai, nevalstybiniai muziejai gali gauti pašalpų iš valstybės iždo. VDKM bei LR švietimo ministerijos minėti įstatymai buvo pakoreguoti ir sudėti į Viešųjų kultūros muziejų įstatymą, kuris paskelbtas 1940 m. liepos 25 d. jau sovietų Lietuvoje. Jis su nacionalizacija, ideologija apsprendė sovietų Lietuvos muziejų tinklo ir jo valdymo pobūdį.

3. Muziejų valdymo tarybų Lietuvoje pobūdis: tarybinio muziejaus formavimas

3.1. Muziejų valdymas pirmosios sovietų okupacijos metais

Pirmosios sovietų okupacijos laiku Lietuvoje bandė prižiūrėti muziejus Lituanistikos institutas, (LI, Antano Smetonos Lituanistikos institutas, įsteigtas 1938 m.), o vėliau, LTSR Mokslų akademija, įkurta 1941 m. sausio 16 dieną LI pagrindu (LTSR MA) ir KPAĮ, nors tuo rūpintis valdžia buvo įpareigojusi ir Kauno Valstybinį kultūros muziejų (KVKM, pervardytas VDKM), bet šis to nevykdė. Muziejų ir paveldo globos misijas numatė 1940 m. liepos 3 dieną Mykolo Biržiškos parengtas LI „plėtotės projektas“ ir LTSR MA statutas. Sureikšminti archyvų globos siekiai. Biržiška rūpinosi, kad būtų „perkvalifikuotas“ LTSR Ministrų Tarybos nutarimas, atidavęs archyvų priežiūrą Vidaus reikalų ministerijai (NKVD). Valdžia nepakeitė archyvų priežiūros kuravimo, kurio tradicinės tendencijos klostėsi nuo carizmo laikų. Palankiau vertinta galimybė pavesti paveldo ir muziejų priežiūrą LI, o vėliau LTSR MA. Beje, situacijos ir subjektyvūs faktoriai lėmė tai, kad tik nežymi dalis muziejų pateko į šių mokslo institucijų tiesioginę ir formalią globą. Nuo 1940 m. rudens LI, įpareigotas ŠLK, formaliai ėmėprižiūrėti draugijų (Mokslo bičiulių (TPN), Lietuvių mokslo (LMD), Gudų mokslo), Žydų mokslo instituto, Vrublevskių bibliotekos muziejus Vilniuje Žr. Nastazija Keršytė, „Antano Smetonos lituanistikos institutas – Lietuvos kultūros palikimo saugotojas“, p. 63–75. . Vėliau tą priežiūrą tęsė LTSR MA, dar į ją įtraukdama ir Karaimų muziejų Trakuose, Maironio, Vaižganto muziejus Kaune ir „Aušros“ muziejų Šiauliuose. LTSR MA Istorijos, Etnologijos, Lietuvių literatūros institutai siekė sudaryti naujus muziejus: Vilniaus istorinį, Vilniaus etnografinį, Vilniaus Literatūrinį (pastarasis buvo skirtas senajai ir naujajai lietuvių literatūrai, „Aušrai“, Jonui Basanavičiui, surinko apie 20 000 eksponatų), – pasitelkdami rinkinius perimtų minėtų draugijų ir Vrublevskių bibliotekos muziejų bei rūpindamiesi prisijungti buvusio SBU Archeologijos ir Etnografijos muziejų rinkinius, o taip pat kaupdami iš įvairių šaltinių vertybes. Lietuvių literatūros institutas buvo įpareigotas talkinti Aleksandro Puškino literatūrinio muziejaus sudarymui Markučiuose, Vilniuje buvusiame dvarelyje, kuris 1884–1935 m. priklausė poeto sūnaus Grigorijaus šeimai (žmonai Varvarai) Žr. Nastazija Keršytė, „Muziejai Vilniuje 1939–1941 metais“, p. 183. .

1940 m. liepos 25 d. LTSR valdžiai paskelbus Kultūros paminklų apsaugos įstatymą, KPAĮ nors dar išlikdama iki 1941 m. balandžio 1 d. KVKM struktūroje, neturėdama savo antspaudo, blankų raštams, atskiro nuo minėto muziejaus finansavimo iš valstybės biudžeto, užėmė savarankiškos centrinės valstybinės kultūros paminklų apsaugos įstaigos pozicijas. KPAĮ viršininkas Jonynas ir „Aušros“ muziejaus globėjas Bugailiškis, rūpinosi, kad KPAĮ globotų ne Politinio švietimo valdyba, kuriai priklausė ideologijos ruporais verčiamos įstaigos: bibliotekos, skaityklos, kultūros namai, kraštotyros muziejai, – bet LTSR Mokslų akademija. Jonynas argumentavo: KPAĮ „darbo vykdyti be mokslo tyrimo yra neįmanoma ir šį atsakingą darbą tegalima pavesti tik pirmaeilėms mokslinėms pajėgoms“ Lietuvos TSR Kultūros paminklų apsauga, p. 1–19. . 1941 m. vasario 16 dieną ŠLK vykusio muziejininkų, kraštotyrininkų pasitarimo dėl kultūros paminklų globos, muziejų veiklos tvarkymo išrinkta komisija (jos narys KPAĮ viršininkas Jonynas) ragino valdžią įpareigoti ŠLK Politinio švietimo valdybą parengti ir pateikti LKP (b) CK ir LTSR Liaudies Komisarų Tarybai (LKT) tvirtinti KPAĮ ir muziejų nuostatus bei įkurti valdybą prie ŠLK prižiūrėti paveldui ir muziejams. 1941 m. gegužės 17 dienos LTSR LKT nutarimu KPAĮ buvo perduota LTSR Mokslų akademijai. KPAĮ veiklos prioritetai Žr. Nastazija Keršytė, „Kultūros paminklų apsaugos įstaiga Lietuvoje“, p. 77–90. :

• nacionalizuotų dvarų paveldo registracija, apsauga,
• muziejų įtraukimas į paveldo priežiūrą.

Nuo 1940 m. liepos 21 dienos KPAĮ sudarytų 14 komisijų-brigadų (kiekvienoje po 2–3 KPAĮ įgaliotinius: darbuotojus, muziejininkus, dailininkus, piešimo ir kitų dalykų mokytojus, kurių įgaliojimus aprobavo ŠLK ir NKVD, pradėjo kultūros vertybių registravimą nacionalizuotuose dvaruose 13 apygardų, į kurias įėjo 1–3 apskritys. Taip pat dvarų kultūros vertybes surašinėjo KVKM, Vilniaus Dailės, Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“, Rokiškio, Kretingos muziejų darbuotojai, kurie siuntė KPAĮ surašytų dvarų kultūros vertybių sąrašus. Dirbta labai intensyviai, nes skubėti vertė aplinkybės: Valstybinės žemės ūkio komisijos sudaromos tarpžinybinės komisijos skirstė dvarus suinteresuotoms įstaigoms bei nemažai jų užėmė Raudonosios armijos daliniai. 1940–1941 m. KPAĮ įgaliotiniai aplankė 1200 dvarų, iš kurių 500 buvo „kultūros paminklų“, jų surašė daugiau nei 10000. Dalis jų pateko į muziejus ir KPAĮ saugyklas. KPAĮ nurodymu buvo išvežamos į sandėlius Kaune, taip pat į Apytalaukės, Tytuvėnų, Beržėnų, Pakruojo dvarus (Kėdainių, Raseinių, Šiaulių apskrityse), vadintus KPAĮ bazėmis, bei į KVKM, Vilniaus dailės, Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“, Rokiškio, Kretingos, Biržų muziejus. Telšių „Alkos“ muziejus susivežė 20 sunkvežimių kultūros vertybių iš 29 dvarų ir tikėjosi atsivežti jų dar 30 sunkvežimių. Tik iš kelių dvarų jos buvo atgabentos į Kretingos muziejų, nes KPAĮ manė, kad kultūros vertybes sandėliuoti pasienio zonoje buvo nesaugu. Dvarų bibliotekos buvo vežamos į Vilniaus ir Kauno centrines bibliotekas. Darbams trukdė transporto ir patalpų kultūros vertybėms sandėliuoti stoka. Dalis kultūros vertybių buvo palikta dvaruose. KPAĮ turėjo jų sąrašus ir dvarų savininkų ar jų įgaliotinių bei komisarų raštiškus pažadus jas saugoti. 1941 m. pavasarį KPAĮ darbuotojai ir įgaliotiniai tikrino dvaruose paliktų kultūros vertybių būklę ir konstatavo, kad jų apsauga nebuvo garantuota. Dvarus išskirsčius sovietiniams ūkiams, MTS, prieglaudoms, amatų mokykloms ir panašioms institucijoms, o kai kuriuos jų užėmus Raudonosios armijos daliniams, kultūros vertybės buvo grobstomos, naikinamos, iškeliamos į palėpes. Nemaža jų dalis pakliuvo į kompartijos, komjaunimo, raudonarmiečių būstines, į raudonarmiečių, NKVD bei NKGB darbuotojų butus. 1941 m. kovo 21 d. KPAĮ kreipėsi į apskričių vykdomuosius komitetus, prašydama užtikrinti kultūros vertybių saugojimą dvaruose. KPAĮ minėtus prioritetinius darbus tęsė ir karo metais, nuo 1941 m. rudens tikrino dvaruose ir muziejuose kultūros vertybių būklę, nukentėjimus nuo sovietmečio ir karo, o nuo 1942 m. vežė, talkinus muziejininkams, dvaruose suregistruotas kultūros vertybes į muziejus. Taip pat KPAĮ įgalioti muziejininkai, mokytojai aprašė bažnyčių 1098 varpus, domėjosi archeologijos paminklų inventorinimu. 1942 m. pabaigoje KPAĮ buvo perkelta iš Kauno į Vilnių, o po karo, 1945 m. panaikinta.