Prigludęs prie Jėzaus Juozapas iš Arimatėjos su čalma ant galvos, žilais ūsais ir barzda skausmingai žvelgia į Viešpaties veidą. O greta Juozapo stovintis, balkšvais apdarais vilkintis Jonas, pasisukęs į Nikodemo pusę, tarsi anam atsako į klausimą; už Nikodemo, dešinėje pusėje rankas sunėrusi klūpi Marija Magdalietė. Visus čia susirinkusius veikėjus suvienija tyla, nepaisant klausiamo Nikodemo žvilgsnio… Tarsi iš amžinybės akimirkai išniręs ir užfiksuotas vaizdas… Visi įvykio dalyviai nuščiuvę.
Taigi glaustai apibendrinkime šio tyrimo rezultatus. Viena vertus, išnagrinėtas objektas Lietuvos bažnytinėje dailėje yra išskirtinis savita struktūra ir retumu. Kita vertus, nereglamentuotas Via Crucis freskų ciklas į Šventojo Kryžiaus bažnyčios daugiasluoksnę idėjinę programą natūraliai įsilieja ir dėl didžiojo altoriaus Nukryžiavimo kompozicijos, į šį kelią įjungtos kaip atskira, pati svarbiausia stotis. Šis XVII a. pab. sukurtas Kryžiaus kelio stočių ciklas, netgi nepaisant nemažų medžiaginių praradimų, dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra vienas vertingiausių ikonografiniu ir meniniu požiūriais. Be to, šiame cikle akivaizdus daugiaaspektis Pažaislio kamaldulių vienuolyno baroko monumentaliosios dailės poveikis. Juolab Šventojo Kryžiaus bažnyčios Via Crucis ciklo freskas privalu kuo skubiau restauruoti.