Straipsnis Rokiškio kalvarijų kryžiaus kelio pamaldumo praktikos kilmė: vietos ar iš svetur atkeliavusi tradicija?

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos kilmė. Siekiama atsakyti į klausimą, ar Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktika yra vietinė, ar iš svetur atkeliavusi tradicija. Tyrimo rezultatais pagrįstas darbo pradžioje iškeltas teiginys, kad Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos ištakos glūdi Skapiškio kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio pamaldumo praktikoje, kuri buvo tęsiama ir išsaugota. Toji praktika atskleidžia grafų Tyzenhauzų giminės meilę ir pagarbą dominikonų vienuolijai bei jos kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo tradicijai. Tai rodo, kad ji yra ir vietos, ir atkeliavusi tradicija.

Pagrindiniai žodžiai: Rokiškis, kalvarijos, Kryžiaus kelias, kilmė.

Įvadas

Kalvarijų Kryžiaus kelias – Kristaus ir Marijos kančiai pagerbti skirtos vietos, arba stotys („stacijos“), esančios atviroje erdvėje ar bažnyčių šventorių koplytėlėse su įtaisytais paveikslais, skulptūromis. Jų lankymas apvaikštant, apmąstant Kristaus ir Marijos kančią, kalbant tam tikras maldas, giedant giesmes, grojant muzikos instrumentais bei atliekant tam tikras apeigas – kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktika.

Remiantis anksčiau atliktais tyrimais, Lietuvoje XVII–XX a. sandūroje užfiksuota 15 įvairaus tipo kalvarijų Kryžiaus kelių pamaldumo praktikų vietų. Iš jų šiandien veikia 8. Tai Tytuvėnuose, Tveruose, Žemaičių Kalvarija ir jos kopija Mosėdyje, Vilniaus (Verkių) kalvarija ir jos kopija Vepriuose, Beržoro ir jos kopija Berčiūnuose. Neveikia Suvalkų Kalvarijoje, Vilniaus bernardinų, Paparčio ir Skapiškio dominikonų, Papilyje, Rokiškyje bei Varniuose (žr. 1 pav.).

Šiandien iš neveikiančių Lietuvoje kalvarijų Kryžiaus kelių pamaldumo praktikų – Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelias ir jo pamaldumo praktika. Tai po miestelį pasklidusios Kryžiaus kelio koplyčios. Jos yra Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios komplekso pamaldumo dalis (žr. 2 pav.).

Apie Rokiškio bažnyčios bei jos parapijos istoriją yra skelbta daug mokslo straipsnių, tačiau Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos ištakos tyrinėtos tik simboliškai.

Rokiškio miesto istorijai pažinti ypač reikšminga Algimanto Miškinio knyga Rokiškio miesto istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.): Rokiškis. Miestas. Kraštas. Žmonės Žr. Algimantas Miškinis, Rokiškio miesto istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.): Rokiškis. Miestas. Kraštas. Žmonės, 1999. .

Reikšmingas šaltinis dėl Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio tipologijos yra 2007 m. žurnale Archiforma paskelbtas Mortos Baužienės straipsnis „Rokiškis: žvilgsnis per arką į dvarą ir bažnyčią“ Žr. Morta Baužienė, „Rokiškis: žvilgsnis per arką į dvarą ir bažnyčią“, p. 80–87. .

Per menotyros mokslų prizmę apie Rokiškio kalvarijų koplyčių situaciją 2008 m. straipsnyje „Viešpaties Kančios kelio pamaldumo tradicija – XVIII–XIX a. Lietuvos kalvarijos“ trumpai kalba menotyrininkė Asta Giniūnienė Žr. Asta Giniūnienė, „Viešpaties Kančios kelio pamaldumo tradicija – XVIII–XIX a. Lietuvos kalvarijos“, 2008. .

Apie Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio istoriją ir kultūrą ypač daug informatyvios medžiagos 2010 m. pateikiama Onos Mackevičienės straipsnyje „Rokiškio Kalvarijų Kryžiaus kelias“ Žr. Ona Mackevičienė, „Rokiškio Kalvarijų Kryžiaus kelias“, p. 3–9. .

Žodinėje tradicijoje perteikiamos trys Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos versijos. Pirmoji versija, kad tai grafo Reinholdo (dažnai vartojamas vardas ir Reinoldas) Tyzenhauzo atgailos ženklas už jo giminės (ypač Antano) padarytas negeroves; antroji – vietinės bendruomenės bei grafo Reinholdo Tyzenhauzo iniciatyva tęsti carinės valdžios nutrauktą kaimyninio Skapiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos tradiciją, kurios mecenatu buvo giminaitis Ignotas Tyzenhauzas; trečioji – tai vieno iš pirmųjų kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos kulto Lietuvoje pradininkų – Vilniaus [Verkių] Tyzenhauzų giminės Lietuvoje dvasininko Jono Gotardo Tyzenhauzo įamžinimas.

Tad atskleisti šios pamaldumo praktikos ištakas ir būtų šio tyrimo tikslas. Norima atsakyti į klausimą, ar Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktika yra vietinė, ar atkeliavusi iš svetur? Atsakymas į šį klausimą praplėstų žinias apie kalvarijų Kryžiaus kelių pamaldumo praktikas Lietuvoje.

Atliekant tyrimą naudotasi retrospekcijos, analizės ir sintezės metodais.

Atsakyti į išsikeltą straipsnio klausimą žinių pirmiausia teikia 1987 m. parašyta kun. Jurgio Kopeco (Jerzy Kopeć) studija Droga Krzyżowa Žr. Jerzy Kopeć (oprac.), Droga Krzyżowa: dzieje nabożeństwa i antologija współczesnych tekstów, 1987. ir 2003 m. straipsnio autoriaus monografija Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika Žr. Alfonsas Motuzas, Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika, 2003. .

Siekiant kuo išsamiau pristatyti Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos ištakas, teko pasitelkti Skapiškio kalvarijų Kryžiaus keliui skirtus maldynus/giesmynus Žr. Giesmes apey kieturolika stacyu mukas Jezusa pona prie nauios kalwaryos, baznicioy kunigu dominikonu Skapiszkios. Wilniuy Drukarnioy Kunigu Missionoriu, 10 p.; Kiales krizaus pona Jezusa Chrystusa, arba Kalwarya staciju kieturolikas, su wisays miesta Jeruzalaus, ir sielos żiames s. atpuskays, prie bażnicios kunigu dominikonu Skapiszkios metose 1810, (kartu ir lenkų k.: Droga krzyza pana naszego Jezusa Chrystusa, czyli Kalwarya stacyi XIV. Na wzór Jeruzolimskiey, z domu Piłata, aż do grobu s. ze wszystkiemi całey ziemi s. odpustami: przy kościele XX. Dominikanow Skopiskich, za wiedzą duchowney zwierzchności zaprowadzona r. I810), 122 p. , LTSR Tautų Draugystės ordino Valstybinės konservatorijos Klaipėdos humanitarinių mokslų fakulteto Liaudies muzikos katedros (dabar: Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros) ir Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto (VDU KTF) archyvų bei 2012 m. „Versmės“ leidyklos organizuotos Kupiškio rajone kraštotyros vasaros lauko ekspedicijos metu surinktus šaltinių duomenis.

Tad chronologiškai apžvelkime kalvarijų Kryžiaus kelių pamaldumo praktikų Europoje ir Lietuvoje raidą, ieškodami Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos atspindžių.

Rokiškio kalvarijų kryžiaus kelio pamaldumo praktika Europos ir Lietuvos analogų chronologinėje raidoje

Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelias

Šiandien chronologiškai paskutinė Lietuvoje kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktika atsirado Rokiškyje. Šių Kryžiaus kelio stočių koplyčių statybos pradžia, kaip teigia kunigas Albertas Talačka, parengęs Rokiškio bažnyčios istoriją, sietina su naujos Rokiškio bažnyčios statyba, kai už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime per baudžiamąsias caro žandarų operacijas sudegė senosios medinės bažnyčios pastatas. Žinoma, kad 1864 m. rokiškėnai meldėsi 1851 m. statytoje kapų koplyčioje, kuri netrukus tapo viena Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio stočių. Į Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio steigimą įsirašė ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kuris kartu su Rokiškio grafu Reinholdu Tyzenhauzu 1866 m. gavo caro administracijos leidimą statyti naują bažnyčią, o kartu užbaigė ir 1864 m. pradėtą kalvarijų Kryžiaus kelio statybą, kurios apvaikščiojimo praktika, anot istorikės Onos Mackevičienės, iki 1914 m. tikrai vyko. Ji tai patvirtina remdamasi Rokiškio bažnyčios archyve rastu 1914 m. vasario 22 d. architekto S. Levonevskio parengtu (nubraižytu) Rokiškio kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio koplytėlių išdėstymo planu (org. План калварийских каплиц Рокишкского Римско–Католического костела, расположенных в окрестности м–ка Рокишки, Новоалександровского уьезда, Ковенской губернии) Žr. Ona Mackevičienė, „Rokiškio Kalvarijų Kryžiaus kelias“, p. 6–7. . Kad šios kalvarijos buvo apvaikštomos, liudija spausdintinė medžiaga, rodanti, jog Rokiškio Kalvarijos buvo apvaikštomos per Sekmines Žr. Danutė Kodienė-Daleckaitė, Stasė Blazarienėnė-Laučiškytė, „Kalendorinių švenčių papročiai“, p. 454–455. . Rokiškyje gimę ir mokęsi kunigai Antanas Kietys ir Ignas Šiaučiūnas prisimena, kad iki Pirmojo pasaulinio karo po miestelį ir jo apylinkes iki paskutinės koplyčios Velniakalnyje per Sekmines būdavo apvaikštomos kalvarijų Kryžiaus kelio stotys Žr. Prisiminimai apie Rokiškio kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio pamaldumą: papasakojo kun. teol. lic. Antanas Kietys, g. 1905 m. sausio 14 d. Rokiškio parapijoje, Plikiškio vienkiemyje. Mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Kunigavo Skapiškyje. Mirė 1996 m. gegužės 20 d. Panevėžyje; kun. jub. Ignas Šaučiūnas, g. 1905 m. gruodžio 16 d. Rokiškio apskr. Pandėlio parapijoje, Pakapių kaime. Mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Mirė 1991 m. kovo 8 d. . Kunigas Stanislovas Kiškis, rengęs Vilniaus kalvarijų Kryžius kelio apvaikščiojimo vadovėlį Vilniaus kalvarijos, prisimena, kad jam rengiant vadovėlį ir renkant medžiagą iš kunigų, kilusių nuo Rokiškio, jis gavo informacijos, jog Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio apvaikščiojimui buvo naudojamos Skapiškio dominikonų kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio maldos ir giesmės. Naudotas 1819 m. Skapiškio dominikonų vienuolyno pijoro, kun. Lauryno Bartkevičiaus lietuvių ir lenkų kalbomis parengtas ir išleistas maldynas Kiales krizaus pona Jezusa Chrystusa, arba Kalwarya staciju kieturolikas, su wisays miesta Jeruzalaus, ir sielos żiames s. atpuskays, prie bażnicios kunigu dominikonu Skapiszkios metose 1810, jprawoditas, Vilniuj: drukarniej Kunigu bazylionu, 1819 (kartu ir lenkų k.: Droga krzyza pana naszego Jezusa Chrystusa, czyli Kalwarya stacyi XIV. Na wzór Jeruzolimskiey, z domu Piłata, aż do grobu s. ze wszystkiemi całey ziemi s. odpustami: przy kościele XX. Dominikanow Skopiskich, za wiedzą duchowney zwierzchności zapro zaprowadzona r. 1810 [autoriaus lenkiškai dedikuota grafui Ignotui Tyzenhauzui]) Žr. Prisiminimai apie Rokiškio kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio pamaldumą: papasakojo 1987 m. kun. Stanislovas Kiškis, gimė 1900 m. spalio mėn. 20 d. Sankt Peterburge, mirė 1995 m. rugsėjo 25 d. Kaišiadoryse. . Kitos nuomonės yra kunigas A. Talačka ir profesorius Algimantas Miškinis, pasak kurių, Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio statyba nebuvo baigta Žr. Ona Mackevičienė, „Rokiškio Kalvarijų Kryžiaus kelias“, p. 4–6. , todėl šiandien jį sudaro tik septynios koplyčios. Nors straipsnio autorius savo tyrimu nesiekia rasti atsakymų, kiek jų buvo ir kaip ilgai jos veikė, bet, remdamasis surinktų vasaros lauko ekspedicijų medžiagų duomenims, pritaria istorikės O. Mackevičienės nuomonei, kad Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelias buvo įsteigtas Žr. Algimantas Kajackas, Bažnyčia liturgijoje: liturgijos raida istorijoje, p. 121–122. stočių ir gyvavo iki 1914 m.

Kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikų ištakos

Kalvarijų Kryžiaus kelias (lot. Via Crusis) – tai pamaldumo praktika, kurią sudaro stočių („stacijų“), arba vietų, kurios įrengtos lauke pastatytose koplyčiose su paveikslais ar skulptūromis, lankymas apmąstant Kristaus kančią, kalbant tam tikras maldas ir giedant giesmes. Žodis stacija, arba stotis, krikščionių tradicijoje turi stabtelėjimo (lot. statio – buveinė) reikšmę Žr. Algimantas Kajackas, Bažnyčia liturgijoje: liturgijos raida istorijoje, p. 121–122. .

Kalvarijų Kryžiaus kelias ne iš karto įgavo katalikiškos kultūros pamaldumo formą, kuri žinoma šiandien. Jo evoliucija truko keletą amžių, perėjo daugelį pamaldumo etapų, kol įgavo dabartinį pavidalą. Šio pamaldumo pradžia – pirmieji krikščionybės amžiai. Žinoma, kad krikščionys šventąsias vietas (peregrinatio ad loca sancta) Jeruzalėje, giedodami psalmes, lankydavo jau II a. Maldininkų kelionės į šias vietas, ypač į Palestiną, išpopuliarėjo IV a., imperatoriui Konstantinui Didžiajam 313 m. Milano ediktu suteikus teisę krikščionims laisvai išpažinti savo tikėjimą. Pirmoji žinoma maldininkė, 324 m. nukeliavusi į Jeruzalę ir Betliejų, buvo Konstantino motina šv. Elena Žr. Kazimieras Ambrasas, „Kryžiaus kelias“, p. 14–16. . Seniausią Kristaus kančias perteikiantį ciklą (420–430), kurį sukūrė ir garbino tikintieji Jeruzalėje, randame keturiose plokštėse („stacijose“) Londono britų muziejuje. Ciklą sudaro 12 paskutinių Kristaus gyvenimo epizodų Žr. Lietuvos vyskupų konferencijos 2000 metų jubiliejinis leidinys, 2000. .

Tikintieji ne visada galėjo lankyti šventąsias vietas, ypač Palestiną užėmus musulmonams. Tada stacijos pradėtos rengti Europoje. Pirmosios įsteigtos V a. Italijoje, netoli Bolonijos miesto, Šv. Stepono vienuolyne. Čia buvo pastatytos septynios koplyčios, kurios pristatytos kaip Kalvarijos, arba Naujoji Jeruzalė, ir reprezentavo svarbiąsias Jeruzalės šventoves. Vienuoliai jas apvaikščiodavo giedodami graudulines psalmes Žr. Herbert Thurston, Etude historique sur le Chemin de la Croix, p. 11–13. . Nuo 1219 m. šv. Pranciškaus pageidavimu krikščionims brangiausią Šv. žemės vietą pradėjo saugoti pranciškonai Žr. Benvenutas Ramanauskas, „Kryžiaus keliai ir jų istorija“, p. 262–263. . 1312 m. popiežius Klemensas V pranciškonams suteikė privilegiją saugoti ir globoti šventoves bei šventas vietas Palestinoje Žr. Benvenutas Ramanauskas, „Aš savo dalį atlikau“, p. 108. .

1423 m. Ispanijoje, kalvotose Kordobos vietovėse šalia Scala Coeli vienuolyno, dominikonas Alvarezas įkūrė 50 stočių Kryžiaus kelią, kuris apvaikštomas giedant psalmes. Popiežius Inocentas I po keturiasdešimties metų, t. y. 1489 m., šias Kryžiaus kelio stotis oficialiai pripažino, suteikė joms šventųjų kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo statusą. Nuo tada šiuo pavyzdžiu pasekė dauguma dominikonų vienuolynų Europoje. Taip radosi dominikoniškoji kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktika.

Netrukus (taip pat XV a.) Nyderlandų šalyse pranciškonų iniciatyva sukuriamas nuo 5 iki 15 stočių Kristaus Kančios kelio kultas. Populiariausias buvo 7 stočių Kryžiaus kelio ciklas, kuris vėliau paplito po visą Europą (Roma, Niurnbergas, Krokuva). 1520 m. Antverpeno mieste pranciškonai savo kapinėse įrengė Septynių Dievo Motinos skausmų kelią, kurį popiežius Leonas X palaimino ir suteikė 100 dienų atlaidus tiems, kurie juos populiarins maldomis ir giesmėmis Žr. ten pat, p. 109. .

Europoje XVI a. vienuoliai pranciškonai, vadovaudamiesi kun. Christiano van Adrichemo (vadinamo Adrichomijumi) 1584 m. pateikta Kristaus laikų Jeruzalės topografija, to meto miesto planais su nurodytais atstumais tarp vietų, susijusių su Kristaus gyvenimo ir kančios istorijos įvykiais, bei sudaryta 12 stočių Kryžiaus kelio struktūra, sukuria naują 14 stočių Kryžiaus kelio garbinimo formą, kuri žinoma ir šiandien. 1628 m. tokio tipo Kryžiaus kelią lankantiems maldininkams popiežius Urbonas VIII suteikė visuotinius atlaidus Žr. Jerzy Kopeć (oprac.), Droga Krzyżowa: dzieje nabożeństwa i antologija współczesnych tekstów, p. 62–63. .

1686 m. popiežius Inocentas XI ypatingu raštu suteikė teisę pranciškonų ordinui kurti stacijas visose jų bažnyčiose bei šventoriuose. Šią privilegiją popiežius Inocentas XII 1695 m. dar kartą patvirtino ir paaiškino, kad viso pasaulio pranciškonai turi teisę steigti stacijas ir skatinti tikinčiuosius pamėgti Kryžiaus kelius. Popiežius Benediktas XIII 1726 m. suteikė Kryžiaus kelio atlaidus visiems tikintiesiems, ypač tiems, kurie meldžiasi už sielas (t. y. už mirusiuosius). Popiežius Klemensas XII 1731 m. leidžia plisti kartu su atlaidais stacijoms visose bažnyčiose, tačiau su sąlyga, kad jas įsteigs pranciškonai ir patvirtins vietos ordinaras (vyskupas). 1741 m. popiežius Benediktas XIV įpareigoja, kad kiekviena bažnyčia privalo turėti įrengtą 14 stočių Kryžiaus kelią Žr. Benvenutas Ramanauskas, „Aš savo dalį atlikau“, p. 110. .

Atsižvelgdami į popiežių leidimus Kryžiaus kelius steigti ne tik bažnyčiose, pranciškonai pradėjo statyti kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio koplyčias prie vienuolynų sienų, kapinėse, bažnyčių kiemuose ar netoliese esančiose kalvose. Laikydamiesi tradicijos, pranciškonai Kryžiaus kelio pamaldas vasarą laikydavo prie koplyčių, o žiemą – bažnyčiose. Taip susiformuoja pranciškoniškojo Kryžiaus kelio pamaldumo praktika. Ši pranciškoniškoji 14 stočių Kryžiaus kelio tradicija, įsteigta visose pasaulio katalikų bažnyčiose XVIII a., tebegyvuoja ir šiandien.

Lietuvą Kristaus kančios kulto Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos forma pasiekė poreformaciniu laikotarpiu. Pirmoji jų – Vilniaus bernardinų vienuolyno Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriaus 7 stočių Kryžiaus kelias.

Vilniaus bernardinų vienuolyno Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriaus 7 stočių Kryžiaus kelias

Anot menotyrininkės Rūtos Janonienės, 1610–1617 m. laikotarpiu toks 7 stočių kryžiaus kelias buvo įrengtas Vilniaus bernardinų vienuolyno Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriuje. Jis buvo perdengtas skliautais, kurie ištapyti Kristaus kelio į Golgotą scenomis, keliomis koplyčiomis bei šalia įrengta Šventųjų laiptų koplyčia. Visas kompleksas suteikė Vilniaus bernardinų statiniui Viešpaties kančios liudytojo prasmę. Jis išstovėjo iki 1794 m., kol carinės Rusijos kariuomenės antpuolio metu buvo sugriautas, išliko tik Šventieji laiptai Žr. Rūta Janonienė, „Vilniaus šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios dekoro ikonografinės programos: Kristaus kančios tema“, p. 191. . Taip pat nėra išlikusių apvaikščiojimo aprašymų, Kristaus kančios apmąstymų, maldų bei giesmių. Būta nuomonės, kad ir Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktika buvo Vilniaus bernardinų vienuolyno Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriaus 7 stočių Kryžiaus kelio kopija Žr. Ona Mackevičienė, „Rokiškio Kalvarijų Kryžiaus kelias“, p. 6. , bet šiuo metu ši versija atkrinta, nes tai paneigia atrastas žemėlapis ir vasaros lauko ekspedicijų metu surinkta medžiaga.

1610–1617 m. Lenkijoje, Krokuvos apylinkėse, vietos bernardinai ir grafas Mikalojus Zebrzydovskis įkuria Kalwaria Zebrzydowska su 50 stočių Kryžiaus keliu ir Marijos takeliais Žr. Jerzy Kopeć (oprac.), Droga Krzyżowa: dzieje nabożeństwa i antologija współczesnych tekstów, p. 49. . Kalwaria Zebrzydowska tapo pavyzdžiu steigiant kitas kalvarijas tiek Lenkijos Karalystėje, tiek ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelias

1637–1639 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius, pakvietęs iš Liublino vienuolius dominikonus į Žemaičių vyskupiją, kalvotoje Gardų pagoniškos šventovės vietoje pastatė bažnyčią ir įkūrė 19 koplyčių 19 stočių, arba 20 vietų (vienoje koplyčioje-stotyje yra dvi vietos) Kryžiaus kelią. Jis prasidėdavo bažnyčioje, aplankant ant septynių kalvų išsidėsčiusias koplyčias ir baigdavosi bažnyčioje. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelią pašventino pats vyskupas, gavęs specialų popiežiaus Urbono VIII leidimą. Vyskupo J. Tiškevičiaus iniciatyva vieno iš vienuolio ar dvasininko sukurtų gavėnios giesmių pagrindu buvo sudarytas Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio maldynas ir giesmynas, kuris spausdinta forma pirmą kartą pateiktas dominikono Jurgio Kosakovskio maldyne Rożanczius Szvęciausios Mayos Pannos yr sałdziausia warda Jezusa teypogi spasabas apwayksciojima Kalnu Kałwaryos Ziamaiciu su modłitwomis ir giesmiemis anto słuzijęciomis Žr. Grzegorz Kosakowski, Rożanczius Szvęciausios Mayos Pannos yr sałdziausia warda Jezusa teypogi spasabas apwayksciojima Kalnu Kałwaryos Ziamaiciu su modłitwomis ir giesmiemis anto słuzijęciomis, 1681. .

Vilniaus (Verkių) kalvarijų Kryžiaus kelias

Vilniaus vyskupas Jurgis Bialozaras kartu su Vilniuje veikusiais dominikonais 1664 m. kaip padėkos Dievui už 1661 m. Maskvos kariuomenės atsitraukimą iš Vilniaus miesto ženklą Vilniaus priemiestyje Verkiuose, buvusioje vyriausiojo lietuvių pagonių žynio Krivių Krivaičio gyvenamojoje vietoje, įsteigia Vilniaus (Verkių) kalvarijų 35 stočių Kryžiaus kelią Žr. Eugenijus Danilevičius, Maršrutai iš Vilniaus, p. 9–10. . Istoriniai šaltiniai byloja, kad kuriant Vilniaus (Verkių) kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumą, taip pat dalyvavo Smolensko vyskupas Gotardas Jonas Tyzenhauzas (Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio steigėjo Reinholdo Tyzenhauzo giminaitis), kuris 1655–1661 m. Maskvos kariuomenės antplūdžio metu globojo Vilniaus katedros archyvą. Nuo 1662 m. jis priklausė komisijai, kuri rūpinosi Vilniuje (Verkiuose) įrengti Kalvarijas, o 1665–1666 m., kuriant Vilniaus Verkių kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumą, buvo Vilniaus vyskupijos valdytojas (koadjutorius) ir ypatingą dėmesį rodė dominikonų vienuolijai. Žinoma, kad jis mirė 1669 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje, kada jau buvo miręs ir Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelio steigimo pradininkas vyskupas J. Bialozaras (mirė 1665 m.). 1669 m. per Sekminių atlaidus Vilniaus (Verkių) kalvarijų Kryžiaus kelios pamaldumo praktiką patvirtino Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega Žr. Lietuvių enciklopedija, t. 21, p. 263. . Jos apvaikščiojimas prasidėdavo toli nuo bažnyčios esančioje koplyčioje, skirtoje Švč. Mergelei Marijai Dievo Motinai pagerbti, toliau eidavo per kalvotas ir miškingas vietas ir baigdavosi bažnyčioje. Pirmasis šaltinis, pristatantis Vilniaus (Verkių) kalvarijos Kryžiaus kelio maldas ir giesmes, yra Przewodnik obchodzącym pamiątkę Zbawiciela naszego Jezusa Pana dróg Jerozolimskich w Dyeceżyi Wileńskiey zaraz pod stołecznym miastem W. X. L. Wilnem, na górach Werkowskich Žr. Przewodnik obchodzącym pamiątkę Zbawiciela naszego Jezusa Pana dróg Jerozolimskich w Dyeceżyi Wileńskiey zaraz pod stołecznym miastem W. X. L. Wilnem, na górach Werkowskich, alias Płaczu, założonych, za pozwoleniem zwierzchności przedrukowany w Wilne, 1826. .

Vilniaus (Verkių) kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos šventimas per Sekmines glaudžiai siejasi su Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos šventimu tuo pačiu metu. Turima medžiaga rodo, kad Vilniaus (Verkių) kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos vieni iš steigėjų buvo dominikonų vienuolija. Analizuodami medžiagą apie Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktiką randame duomenų, kad lankant jos stotis, buvo naudotasi kaimynystėje anksčiau veikusio Skapiškio dominikonų kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos maldynu/giesmynu. O medžiaga apie Vilniaus (Verkių) kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos kilmę rodo, koks buvo Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos steigėjo Reinholdo Tyzenhauzo giminaičio vyskupo Gotardo Jono Tyzenhauzo ganytojiškas vaidmuo skleidžiant kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktiką. Šie duomenys leidžia teigti, kad Tyzenhauzų giminėje buvo gyva meilė ir pagarba dominikoniško kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo tradicijai.

Chronologiškai kita kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktika Lietuvoje – Beržoro.

Beržoro kalvarijų Kryžiaus kelias

1759–1760 m. Vidurio Žemaitijoje ant Beržoro kaimelio kalvos vietiniai ir aplinkinių kaimų gyventojai, Telšių bernardinų provinciolui Pranciškui Samovyčiui leidus, pastatė 14 stočių Kryžiaus kelio koplyčias. Tuometinis Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius 1759 m. liepos 22 d. gavo iš Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus, vyskupo Jurgio Tiškevičiaus giminaičio, leidimą su Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidais jas apvaikščioti Žr. “Liber Confr. Sacratin Skapuliaria anno 1760”, p. 12. .

Beržoro kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio pamaldumo praktiką sudaro dviejų atskirų, po 7 stotis, kelių apvaikščiojimo tradicija. Pirmosios septynios stotys pradedamos bažnyčioje ir lankomos miestelio atviroje lygioje erdvėje šalia bažnyčios, kitos septynios – ant kalvos, nuo kurios atgal grįžtama į bažnyčią. Jos aplankomos meldžiant ir giedant kaimyninės dominikonų Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos maldas ir giesmes Žr. Alfonsas Motuzas, Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje, p. 283–285. . Nors Beržoro kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio pamaldumo praktika išsidėsčiusi po miestelį atviroje erdvėje, kaip ir Rokiškio atveju, tačiau su Rokiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktika sąsajų nėra.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kalvarijų Kryžiaus kelias

XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje Europoje sukurta nauja kalvarijų tipo Kryžiaus kelių pamaldumo praktika. Tai Lenkijoje 1752 m. Ostrolenco (Ostrołęc) bei 1788–1792 m. Šviecių prie Vislos (Świeciu n. Wisŀą) vietovėse bernardinų vienuolynų bažnyčių šventorių arkadose bei arkose įrengti daugiaplaniai kalvarijų tipo Kryžiaus keliai. Juos sudarė pranciškoniškojo 14 stočių ir dominikoniškojo daugiateminiai stočių ciklai, kuriuose esama nuo 15 iki 200 stočių. Tokio kalvarijų tipo Kryžiaus kelias 1771–1780 m. buvo įkurtas ir Lietuvoje – Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčios šventoriaus kiemo arkadinėse galerijose. Jį sudarė pranciškoniškojo tipo 14 ir dominikoniškojo tipo 25 (39) stočių Kryžiaus kelias su Šventųjų laiptų koplyčia. Pagrindinė jo apvaikščiojimo diena – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventė. Šio tipo Kryžiaus keliui apvaikščioti buvo skirtas ir Vadovas, išleistas 1781 m. Žr. Kałwaria arba Kieley Kriżiaus su isz rozijmu znoczniausiu wietu yr Tajemniciu Ciełos Mukos Chystusa ant Szwęntoriaus pri baznicies KK. Bernardinu Tituwienu uzwerti […], Wilniuj, 1781. Popiežius Klemensas XIV 1774 m., vėliau ir popiežius Pijus VI 1784 m. suteikė atlaidus tikintiesiems, pamaldžiai lankantiems ir apmąstantiems tokio tipo kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktiką Žr. Motiejus Valančius, Raštai, p. 293–294. . Šio pamaldumo praktikos sąsajų su Rokiškio kalvarijų Kryžiaus keliu nėra.

Chronologiškai kitas kalvarijų Kryžiaus kelias Lietuvoje – Skapiškio.

Skapiškio kalvarijų Kryžiaus kelias

1806 m. Skapiškio vietos dominikonų vienuolyno pijoro Lauryno Bortkevičiaus rūpesčiu (L. Bortkevičius mirė maždaug 1822 m.), leidus Lucko (Romos Petrapilio Katalikų Kolegijos) vyskupui Jeronimui Stroinovskiui (Vilniaus vyskupu paskirtas 1814 m. rugsėjo 26 d., mirė 1815 m. pavasarį), finansiškai remiant Rokiškio dvarininkui Ignotui Tyzenhauzui (I. Tyzenhauzas mirė 1822 m.) Žr. Vytautas Merkys, „Vyskupas Motiejus Valančius kupiškėnuose“, p. 152. , pašventinus Troškūnų bernardinų vienuolyno gvardijonui tėvui Kazimierui Michelevičiui Žr. Viktoras Petkus, Dominikonai Lietuvos kultūroje, p. 653. , 1810 m. miestelyje buvo įsteigtos kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelias. Stotys buvo apvaikštomos per Sekmines pradedant nuo bažnyčios, einant per miestelį ir baigiant stotimi ties kapinėmis. Šioms kalvarijoms 1810 m. kunigas Antanas Strazdas-Strazdelis parengė ir išleido maldyną/giesmyną, skirtą Skapiškio kalvarijų 14 stočių Kyžiaus keliui apvaikščioti Giesmės apey keturiolika stacyu mukas Jezusa Pona prie naujos Kalwaryos, baznicioy kunigu dominikonu Skapiszkios Žr. Alfonsas Motuzas, „Kalvarijų kryžiaus keliai Lietuvoje“, p. 100–111. . Jis 1819 m. buvo įtrauktas į Skapiškio dominikonų vienuolyno pijoro kun. Lauryno Bartkevičiaus lietuvių ir lenkų kalbomis parengtą ir išleistą kitą maldyną/ giesmyną Kiales krizaus pona Jezusa Chrystusa, arba Kalwarya staciju kieturolikas, su wisays miesta Jeruzalaus, ir sielos żiames s. atpuskays, prie bażnicios kunigu dominikonu Skapiszkios metose 1810, jprawoditas, Vilniuj: drukarniej Kunigu bazylionu, 1819 (kartu ir lenkų k.: Droga krzyza pana naszego Jezusa Chrystusa, czyli Kalwarya stacyi XIV. Na wzór Jeruzolimskiey, z domu Piłata, aż do grobu s. ze wszystkiemi całey ziemi s. odpustami: przy kościele XX. Dominikanow Skopiskich, za wiedzą duchowney zwierzchności zapro zaprowadzona r. 1810 [autoriaus lenkiškai dedikuota grafui Ignotui Tyzenhauzui]). Šiame maldyne/ giesmyne esanti dedikacija rodo, kad Rokiškio grafas I. Tyzenhauzas buvo vienas iš šio maldyno/giesmyno leidybos rėmėjų. Yra žinių, kad grafas Ignotas Tyzenhauzas parėmė ir šio maldyno/giesmyno vieną iš autorių – poetą kun. Antaną Strazdą. Grafas I. Tyzenhauzas 1820 m. iš savo dvaro Kamajuose kun. A. Strazdui pardavė trobą, kurioje 1833 m. balandžio mėn. 23 d. kunigas ir mirė Žr. Lietuvių enciklopedija, t. 3–4, p. 150. . Po 1831 m. sukilimo caro valdžia Skapiškio dominikonų vienuolyną uždarė. Kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumą toliau praktikavo tik liaudis, o po 1863 m. sukilimo, caro valdžiai uždraudus procesijas už bažnyčios šventoriaus ribų, Skapiškio kalvarijų Kryžiaus kelio stotys buvo nugriautos Žr. Vytautas Merkys, „Vyskupas Motiejus Valančius kupiškėnuose“, p. 152.; Aliutė Elena Markevičiūtė (sud.), Skapiškis, p. 74. . Netrukus Skapiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos maldos ir giesmės pradėtos praktikuoti tik bažnyčioje, apvaikštant čia esančias 14 stočių Kryžiaus kelio stotis Žr. Prisiminimus apie Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios 14 stočių Kryžiaus kelio apeigas ir muziką papasakojo kan. Antanas Balaišis, g. 1923 m. sausio 1 d. Miškinių kaime, Skapiškio parapijoje, mokėsi Skapiškio pradinėje mokykloje, ir kun. Kostas Balsys, g. 1927 m. rugpjūčio 3 d. Spurganų kaime, Tirkšlių parapijoje (Telšių vyskupija). Kun. K. Balsys išsaugojo Skapiškyje kunigavusio kunigo Henriko Prijalgausko rankraštinį 14 stočių Kryžiaus kelio gaidų rankraštį. . Tarp žmonių liko gyvas prisiminimas – Kalvarininkų gatvės pavadinimas.

Turimoje medžiagoje apie Skapiškio kalavijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktiką pirmiausia minimas Rokiškio grafas I. Tyzenhauzas kaip vienas iš šios pamaldumo praktikos mecenatų. Tai rodo Tyzenhauzų giminystę ir jų bendravimo su dominikonų vienuolija tradiciją. Rokiškio ir Skapiškio kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikas suartina ir vienodas Sekminių šventės šventimas bei Kryžiaus kelio apvaikščiojimo tradicija, kada 14 stočių aplankymas baigiamas ne bažnyčioje, o stotyje, esančioje atviroje erdvėje.

Sunkiu carizmo represijų laikotarpiu maldininkams, keliaujantiems į šventoves, įvykdavo įvairių nelaimingų atsitikimų. Tai žinodami, Lietuvos vyskupai leido steigti pagrindinių Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių kopijas.

Mosėdžio bažnyčios šventoriaus ir Veprių kalvarijų Kryžiaus keliai

1844 m. dominikoniškojo tipo Žemaičių Kalvarijos 19 stočių, arba 20 vietų, Kryžiaus kelio kopija įsteigta Mosėdžio bažnyčios šventoriaus koplyčiose, jos apvaikštomos per Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventę. Tai vietos turtingų parapijos ūkininkų ir Žemaičių vyskupo nominato Jono Krizostomo Gintinos bendravimo su carine vietos valdžia ir diplomatijos rezultatas Žr. Mosėdžio bažnyčios inventoriaus ir vyskupų vizitacijų knyga, 1922. .

Kitos kalvarijos – Vilniaus (Verkių) kalvarijų 35 stočių Kryžiaus kelių kopija yra Vepriuose. Kryžiaus kelias įrengtas vietos klebono, vietos gyventojų bei netoliese veikusio dominikonų vienuolyno vienuolių iniciatyva. Žinoma, kad 1846 m. prieš Sekmines iš Vilniaus vyskupijos atėjęs įsakymas, jog Vepriuose leidžiama steigti kalvarijas. 1846 m. per Sekmines pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai Žr. Bronius Kviklys (sud.), Mūsų Lietuva, p. 544. . 1847 m. carinei Rusijai pasirašius konkordatą su Vatikanu, buvo pertvarkyta Žemaičių vyskupija. Ji padidinta priskyrus Vilniaus vyskupijos dalį, kuri priklausė Kauno gubernijai Žr. Alfonsas Motuzas, „Vilniaus ir Veprių kalvarijų Kryžiaus kelių apeiginės muzikos ypatumai“, p. 405–535. . Tad Vilniaus vyskupijai priklausiusios ir su Vilniaus vyskupo palaiminimu įsteigtos Veprių kalvarijos 1848 m. perėjo Žemaičių vyskupijos jurisdikcijon. Į Veprių kalvarijų istoriją įsirašė ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, juo tapęs nuo 1849 m. Žemaičių vyskupijos ir jos vyskupo M. Valančiaus jurisdikcijon pateko sudarytas Obelių dekanatas, kuriam priklausė Kamajai, Skapiškis, Pandėlys, Papilys, Kvetkai ir visas dabartinis Rokiškio dekanatas, kurio centras – Rokiškio Šv. Mato Evangelisto bažnyčia. Vyskupas M. Valančius buvo gerai susipažinęs su kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktika, žinojo jų istoriją ir suprato dvasingumo reikšmę parapijiečiams. Todėl, suderinęs su Rokiškio parapija, mecenatu Rokiškio grafu Reinholdu Tyzenhauzu ir pats tiesiogiai bendraudamas su vietinės carinės valdžios atstovais, sutiko, kad Rokiškyje būtų įsteigtos kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelias.

Rokiškio kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos maldos ir giesmės

Kaip jau minėta, Rokiškio kalvarijų 14 stočių Kryžiaus kelio pamaldumo praktikoje buvo naudojamasi Skapiškio dominikonų vienuolio kun. Lauryno Bartkevičiaus lietuvių ir lenkų kalbomis parengto ir išleisto Skapiškio kalvarijos 14 stočių Kryžiaus kelio maldyno/giesmyno Kiales krizaus pona Jezusa Chrystusa maldomis ir giesmėmis (toliau – Maldynas/giesmynas).

Kyla klausimas, kodėl buvo pasirinktas šis Maldynas/giesmynas?

Atlikta Maldyno/giesmyno maldų turinio analizė atskleidžia, kad jį sudaro šios maldos: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“ ir „Tikiu“ bei giesmės: „Aniolai dangaus“, „Akta gailesčio“ „Šitai Kryžius“, „Kryžiau Šventas“, „Kryžiaus Tamošiaus šventas nuo griausmo“, „Himnas apie Šv. Jackų“ ir „Švč. Jėzaus Vardo rožančiaus“ giesmė Žr. Kiales krizaus pona Jezusa Chrystusa, arba Kalwarya staciju kieturolikas, su wisays miesta Jeruzalaus, ir sielos żiames s. atpuskays, prie bażnicios kunigu dominikonu Skapiszkios metose 1810 (kartu ir lenkų k.: Droga krzyza pana naszego Jezusa Chrystusa, czyli Kalwarya stacyi XIV. Na wzór Jeruzolimskiey, z domu Piłata, aż do grobu s. ze wszystkiemi całey ziemi s. odpustami: przy kościele XX. Dominikanow Skopiskich, za wiedzą duchowney zwierzchności zaprowadzona r. 1810). . Maldyne/giesmyne pateikiamos maldos yra kalbamos, o jų tekstai yra liturginės kilmės.