Straipsnis Autochtonų galios sampratos bei raiška: Užbaikalės (Rytų Sibiras, Rusija) oročėnų-evenkų lyginamoji studija

Santrauka. Oročėnų sėkmės bei galios sampratų raiškos analizė tapo svarbi atskleidžiant autochtonų santykius su kitais asmenimis (dvasiomis, gyvūnais bei žmonėmis) taigos vietovėse bei siekiant sėkmės medžioklėje bei elnių auginime posovietinėje aplinkoje. Naudojant etnografinius ir lyginamuosius šaltinius straipsnyje tiriamos šiaurės tautų antropologijoje mažai atskleistos galios bei sėkmės sąvokos. Teigiama, jog Sibiro autochtonų galia pasireiškia veiksmais ir kraštovaizdžio suvokimu. Remiantis ilgalaike antropologinių lauko tyrimo patirtimi ir etnografinės bei teorinės literatūros analize didžiausias dėmesys skiriamas galios veiksmams, kai sėkmė yra pasiekiama įgūdžių, žinių, diskurso strategijų ir empatijos dėka. Skiriamos kelios galios veiksmų raiškos: agresija/dominavimas bei kooperavimasis. Siekiama kritiškai pažvelgti į romantizuotus teiginius, randamus daugybėje Šiaurės Amerikos etnografinių veikalų, jog gyvūnai dovanoja save medžiotojams, jeigu tik su jais pagarbiai elgiamasi. Čia teigiama, jog galios sąveikos yra paremtos daugiaprasmiškais santykiais bei patirtimis, pilnomis nerimo ir abejonės.

Pagrindiniai žodžiai: galia, sėkmė, dominavimas, kooperavimasis, asmens sampratos, oročėnai-evenkai, komparatyvistika.

Įvadas: galia Vakarų teoretikų darbuose ir Sibiro autochtonų kasdienybėje

Šis straipsnis analizuoja oročėnų-evenkų medžiotojų bei elnių augintojų, gyvenančių Vitimo upės baseine, sąveikų posovietinėje erdvėje su žmonėmis, gyvūnais, dvasiomis bei kraštovaizdžiu modelius. Oročėnai-evenkai yra tungusų- mandžiūrų kalbinės grupės elnių augintojų ir medžiotojų nedidelė tauta, gyvenanti Vitimo, Kalaro, Olekmos, Aldano ir Zejos upių baseinuose pietrytinėje Rytinėje Sibiro dalyje. Etnonimas evenkai 1920 m. buvo parinktas ir adaptuotas Sovietų valdžios kaip administracinis terminas. Šis terminas apėmė skirtingas ir išsibarsčiusias plačioje teritorijoje klajoklių grupes, priklausančias tungusų-mandžiūrų kalbinei šeimai po Spalio revoliucijos. Pagrindinis straipsnio objektas – galios bei sėkmės sampratų raiškos oročėnų-evenkų kasdienėse praktikose analizė. Remiantis beveik dvejus metus trukusių antropologinių lauko tyrimų autoriaus patirtimis bei šiaurės tautų etnografinėmis bei lyginamosiomis studijomis, šiame straipsnyje bandoma atskleisti mažai analizuotas galios ir sėkmės sampratas. Kokybiniai antropologiniai lauko tyrimai atlikti 2004–2005, 2010 metais Užbaikalės krašte (buvusiame Čitos regione bei Buriatijoje) tarp aukštutinio Vitimo upės oročėnų, gyvenančių Baunto rajone bei Tungokočeno rajone. Taipogi aš atlikau archyvinės medžiagos analizę St. Peterburgo, Čitos ir Irkutsko archyvuose bei muziejuose. Tyrimus finansavo Wenner Gren antropologinių tyrimų fondas bei Lietuvos mokslo tarybos administruojamas podoktorantūros stažuočių projektas. Skirtingai nuo vakarietiškų galios koncepcijų, Sibiro autochtonų galia gali būti geriausiai analizuojama per dinamiškus abipusius santykius su žmonėmis bei nežmogiškais asmenimis (dvasiomis, gyvūnais), neatsietus nuo veiksmų bei vietovių. Straipsnyje bandoma palyginti Šiaurės Amerikos autochtonus studijuojančių antropologų galios santykių modelius bei Sibiro autochtonų galios patirtis bei vietines sampratas.

Vakarų tradicijoje populiariuose bei moksliniuose diskursuose galia yra dažnai suvokiama kaip „savaime suprantamas reiškinys“ Graham Watson, Jean Goulet, “What Can Ethnomethodology Say About Power?,” p. 96–113. . Socialinių teoretikų modernistų darbuose galia buvo suvokiama kaip gebėjimas, asmeninis autoritetas ar statiška nuosavybė, pasireiškianti apibrėžtu statusu, kurį įkūnija vienas ar kitas asmuo. Žr. Jerry Tew, Social Theory, Power and Practice, 2002. Tokia vien žmonių įkūnyta galia dažnai suprantama atsietai nuo plataus socialinių santykių lauko. Amerikiečių sociologas Dennisas Wrongas Žr. Dennis Wrong, Power in Forms, Bases and Uses, 1988. pasiūlo detalią teorinėje literatūroje randamą santykių klasifikaciją. Galią jis aprašo kaip gebėjimą pasiekti norimų rezultatų paveikiant kitus. Wrongas taipogi apibūdina skirtingas galios raiškos kategorijas: manipuliaciją, fizinės jėgos naudojimą ir tarpasmeninę įtaigą bei autoritetą. Žr. ten pat, p. 21–34. Vėliau šį Wrongo skirstymą ėmė papildyti naujos postmodernių teoretikų idėjos bei įžvalgos. Socialinių mokslų teoretikas Michaelis Foucault Žr. Michael Foucault, Power and Knowledge: Selected Interviews and Other Writings, 1972–1977, 1980. galią siūlo suvokti ne tik kaip antagonistinį santykį, bet ir kaip galimus produktyvius tinklus bei pozityvius tarpusavio ryšius, kurie persmelkia socialinius santykius. Tokia galia gali pasireikšti kaip mobilizacijos bei bendradarbiavimo forma, kuri gali suburti sėkmingas rezistencijos formas. Žr. Jerry Tew, Social Theory, Power and Practice, 2002. Anot Cockburn ir Hunter Žr. Cynthia Cockburn, Lynette Hunter, “Transversal Politics and Translating Practices,” p. 89. , tokia galia apima „energijų tekėjimą“ (flow of energies) bei „jėgą“ (strenght), pasireiškiančią per ryšį su kitais inspiruojant dialogą, trancenduojant būdingus galios santykius bei ribas tarp kitoniškumo bei „per empatiją be tapatumo“ (empathy without sameness) kuriant naujas tapatybės bei sąmoningumo formas. Taigi, Sibiro autochtonų, ypač oročėnų-evenkų galios analizės atveju galima kalbėti apie dvi galios raiškos formas: galią virš (power over) ir galią kartu (power together) Žr. Sarah Nelson, Gender in Archeology: Analyzing Power and Prestige, 2004; Tracy Sweely, Manifesting Power: Gender and the Interpretation of Power in Archeology, 1999. . „Galia virš“, arba agresija-dominavimas, pasireiškia kaip jėgos panaudojimas bei manipuliacija, tuo tarpu „galia kartu“ pasireiškia kaip tarpasmeninė įtaka bei kooperavimasis apimant tam tikrą jautrumą, prisiderinimą. Taigi oročėnų-evenkų galios raiška gali būti įvardyta Michailo Bakchtino Žr. Mikhail Bakhtin, The Dialogical Imagination: Four Essays, 1981. žodžiais kaip dialogiškas santykis tarp skirtingų veikėjų, kai šių santykių reikšmės yra pastoviai perkuriamos.

Kaip rodo mano etnografiniai tyrimai, oročėnų-evenkų galia (ezhen) yra taipogi neatsieta nuo sėkmės (or. kutu, rus. udacha, fart) patirčių. Skirtingai nuo vakarietiškų sampratų oročėnų galios raiška neapsiriboja žmonėmis, bet yra būdinga santykiams tarp žmonių, gyvūnų, dvasių bei materialių objektų ir vietų. Visi išvardyti veikėjai oročėnų realybėje gali būti socialiniais asmenimis, turinčiais savo intencijas bei suvokimą, su kuriais gali būti kuriami socialiniai santykiai. Antropologinėje literatūroje jie yra vadinami nežmogiškomis būtybėmis ar asmenimis (non-human-beings, non-human-persons) Žr. Tim Ingold, The Perception of the Environment: Essays in Livelihood, Dwelling and Skill, 2000; Irwing Hallowell, “Ojibwa Ontology, Behaviour, and World View,” p. 19–52. . Straipsnyje oročėnų galios raiška analizuojama per subsistencinių praktikų sėkmę taikant įgūdžius, žinias, ritualines praktikas, multisensorinį budrumą, empatiją varžantis tarp skirtingų asmenų (įskantant ir nežmogiškus asmenis). Lauko tyrimų duomenimis, oročėnų galia taipogi pasireiškia per bendradarbiavimo santykius bei agresiją (manipuliaciją, jėgą, prievartinį įtikinėjimą) siekiant subsistencinių praktikų rezultatų, kuri mažai atskleidžiama Šiaurės tautas tyrinėjančioje literatūroje. Išties oročėnai-evenkai medžiotojai bei elnių augintojai siekia sėkmės bei gerbūvio bendradarbiaudami su kitais asmenimis per moralinius įsipareigojimus, dalinimąsi bei dovanų teikimą. Tokiuose santykiuose dvasia-šeimininkas rūpinasi medžiotojais bei elnių augintojais. Tačiau dažnai medžiotojai jaučia tam tikras sėkmės ribas, nes dvasios-šeimininkai gali kontroliuoti medžiotojų prieigą prie žvėrių siekdami palaikyti žvėrių balansą skirtingose vietose. Posovietiniame kontekste, kai visi konkuruoja dėl išteklių, žmonės dažnai naudoja agresiją/dominavimą prieš kitus asmenis bei geografines vietoves bei bando remtis tik savo įgūdžiais siekiant teigiamų medžioklės rezultatų. Šie santykiai sukuria riziką, kai dvasios-šeimininkai bei jų žvėrys pagalbininkai gali keršyti bei imti medžioti pačius medžiotojus. Taigi, šie santykiai kuriuos įkūnija bendradarbiavimas ir agresija, oročėnams-evenkams kelia daug abejonių, nesaugumo, dviprasmybių. Tokiu atveju galia gali būti analizuojama kaip prisitaikymas prie kintančio kraštovaizdžio bei prie skirtingų žmonių ar kitų asmenų pasiekiant sėkmę subsistencinėse praktikose posovietinėje aplinkoje. Taigi, mano lauko tyrimo pastebėjimu, oročėnų-evenkų galia gali būti geriausiai analizuota kaip agresijos bei kooperavimosi santykiai, taikomi kitų asmenų atžvilgiu, neatskirti nuo skirtingų kraštovaizrituadžio vietų patirčių. Šiame straipsnyje didžiausias dėmesys bus skiriamas oročėnų-evenkų galios raiškos analizei per veiksmus. Kitas D. Brandišausko straipsnis tęs galios raiškos temą bei nagrinės oročėnų galios raišką siejant ją su skirtingų kraštovaizdžio vietų patirtimis.

Galios sampratų kompleksiškumas

Etnografinėje literatūroje, aprašančioje Sibiro autochtonus, galima rasti daugybę nuorodų, akcentuojančių vienus ar kitus galios sampratos aspektus, kurie siejasi su oročėnų-evenkų šeimininko (or. ežen) samprata, jos kontekstualizacija bei plėtojimu. Dauguma Sovietų Sibiro etnografų vartoja rusišką žodį khoziain (šeimininkas), siedami jį su dvasiomis, gyvenančiomis įvairiose vietovėse, gyvūnais ar daiktais. Tokie šeimininko khoziain aprašai gali būti randami tiurkų, mandžiūrų bei mongolų kalbinėse grupėse Sibire bei Vidinėje Azijoje. Žr. komparatyvines studijas: Nikolai Alekseev, Traditsionnye religioznye verovaniia tiurkoiazychnykh narodov, c. 28–59, c. 76–101; Ilja Gurvich, Kul’tura severnykh iakutov-olenevodov, 1977; Dmitrii Zelenin, Tabu slov u narodov Vostochnoi Evropy: istoriia, struktura i sotsialnye funktsii, 1929; Bernard Petri, Okhota i olenevostvo u tuturskikh Tungusov v sviazi s organizatsiei okhotkhoziaistva, 1930. Tokios dvasios-šeimininkai (rus. dukh khoziain) valdo skirtingas geografines vietoves (baseinas, kalva, ežeras) arba dangaus kūnus (saulė, mėnulis) bei gali lemti laukinių ar naminių gyvūnų elgseną bei žmonių likimus. Vietovė, valdoma dvasios-šeimininko, yra laikoma jos namais, kuriuose ji gali kontroliuoti tiek gyvūnų dauginimosi bei atgimimo ritmus, tiek daugelį žmogaus gyvenimo sričių, apimančių judėjimą, kasdienybę, pasakojimus ar žmonių-gyvūnų santykius.

Ankstyvuosiuose etnografiniuose įrašuose oročėnų galia yra siejama su šamanistinėmis praktikomis, agresija ar net dominavimu. Rusų etnografas emigrantas Sergejus Shirokogoroffas Žr. Sergei Shirkogoroff, Psychomental Complex of the Tungus, 1935. , kuris parašė monografiją, skirtą psicho-mentalinių tungusų kompleksų tyrinėjimui, šamaną apibūdina kaip centrinę figūrą, tarpininkaujančią tarp regimojo ir neregimojo pasaulių. Etnografinius lauko tyrimus Shirokogoroffas atliko tarp oročėnų-evenkų Užbaikalėje (1912–1913 m.), Tolimuosiuose Rytuose bei Mandžiūrijoje (1914–1918 m.). Shirokogoroffas Žr. ten pat, p. 269. apibūdina tungusų Tungus yra senas kolonijinis vardas, apibūdinantis Užbaikalės tungusų mandžiūrų kalbinei šeimai priklausančias grupes, kurios šiandien save vadina oročėnais ar evenkais. šamanus kaip „abiejų lyčių asmenis, turinčius savo dvasias-šeimininkus, kurias, esant reikalui, gali inkorporuoti į save ir naudotis jų galia saviems tikslams pasiekti.“ Jeigu šamanas yra per silpnas ir pasikviečia dvasią į savo kūną, bet nesugeba jos suvaldyti, tokiu atveju tikėtina, kad dvasia užvaldys šamaną ir taip jį sunaikins. Žr. ten pat, p. 207. Anot Shirokogoroffo Žr. ten pat, p. 187–207 ir Sergei Shirokogoroff, Etnograficheskoe isledovanie: Izbranoe, 2001 [1936]. , šamanų dvasios-šeimininkai ritualų metu norimų rezultatų siekia atlikdami dvasių prievartavimą, apgaudinėjimą, manipuliaciją ar net bauginimą. Itin vaizdingų tokio suasmeninto dominavimo pavyzdžių savo straipsnyje pateikia etnologas Aleksejus Anisimovas Žr. Aleksei Anisimov, “The shaman’s Tent of the Evenki and the Origins of Shamanistic Rite,” p. 84–123. , apibūdindamas, kaip evenkų šamanas valdo dvasias, naudodamas karines strategijas ar kovą primenančius būdus: šamanas kovoja su svetimomis dvasiomis ar įtakingais kitų klanų šamanais, taip apsaugodamas savo klaną nuo svetimų dvasių atakų. Žr. Konstantin Ryčkov, «Eniseiskie Tungusy», c. 1–67. Šamanas yra pristatomas kaip dvasias kontroliuojantis, joms įsakinėjantis bei meistriškai jomis manipuliuojantis asmuo, naudojantis specialiai pastatytą užtvarą (or. maril). Žr. Aleksei Anisimov, The shaman’s Tent of the Evenki and the Origins of Shamanistic Rite, p. 105–112. Tokią užtvarą sudaro šamano dvasios ir ji naudojama ritualo metu kovai su kitomis galingomis būtybėmis. Žr. ten pat. Dėmesys šamanistinei galiai yra vienas iš vyraujančių stereotipų, būdingų 1980-iesiems metams, kai šamanas buvo vaizduojamas kaip dvasinės lyderystės ikona, aptinkama daugelyje „primityvių bendruomenių“ visame pasaulyje. Žr. Ake Hultkrantz, Religion in Native North America, 1990; Vilmos Diószegi, Michel Hoppál, Shamanism in Siberia, 1978. Nors Shirokogoroffas Žr. Sergei Shirokogoroff, Psychomental Complex of the Tungus, p. 187, 207. pažymi, jog kiekvienam medžiotojui privalu išmanyti pačius paprasčiausius dvasių valdymo metodus bei gebėti išvengti jų pavojingų veiksmų, šio autoriaus plėtojama galios samprata apsiriboja tik „šamanistinio dvasių valdymo meno“ apibūdinimais. Žr. šeiminko sampratų, susietų su galingais žmonėmis bei valdžios atstovais Vidinėje Azijoje analizę knygoje: Agniežka Halemba, The Telengits of Southern Siberia, 2007.

Tuo tarpu rusų etnologės Glafira Vasilevič Žr. Glafira Vasilevich, Evenki: Istoriko-etnograficheskie ocherki (XVIII – nachalo XX v.), 1969. bei Galina Varlamova Žr. Galina Varlamova, Mirovozrenie evenkov: otrazhenie v folklore, 2004. savo aprašymuose galią sieja su oročėnų tikėjimu, jog skirtingos vietovės, objektai, reiškiniai ir nežmogiškos būtybės turi galią – musun. Išties musun apima daugelį sąvokų, susijusių su judėjimu-energija- jėga-siela-dvasia-šeimininku, kas parodo galios sampratos kompleksiškumą. Taigi, kaip teigia Vasilevič Žr. Glafira Vasilevich, Evenki: Istoriko-etnograficheskie ocherki (XVIII – nachalo XX v.), c. 227. , pati seniausia musun prasmė yra „judėjimo galia“ – visiems aplinkos reiškiniams būdinga savybė. Pasak jos, lietus, vanduo, debesys, upės bei visi kiti objektai, kurie išreiškia judėjimą, gali būti apibūdinami kaip musuči (turintys ar galintys įgauti musun). Žr. ten pat. Vasilevič Žr. ten pat. taip pat teigia, jog net tokie geografiniai dariniai kaip kalnai dėl krintančių akmenų sukeliamų garsų evenkų buvo suvokiami kaip judantys objektai ir vadinami mususchi. Vietos medžiotojai sako, jog būti „gyvu“ ir būti „šeimininku“ reiškia judesį ar judėjimą, kuris tiesiogine prasme taip pat apibūdinamas kaip turintis sielą (or. omi) ar esantis gyvas. Taigi, Symo upės evenkai šuns uodegos mostelėjimą vadina omimi (or. omi siela), kuris verčiamas kaip „išorinė sielos apraiška“ Irina Maksimova, Tungus Oikos: po materialam symsko-ketskoi grupy evenkov, c. 83. . Tuo tarpu mongolams omi reiškia „kvėpavimą“. Kvėpavimas yra kita labai svarbi gyvybės metafora, paplitusi tiurkų tautose Žr. Eleonora L’vova et al., Traditsionoe mirovozrenie tiurkov Iuzhnoi Sibiri: Chelovek i obschestvo, c. 83, 86. . Šiame kontekste, evenkų ir tiurkų kalbomis kalbantys žmonės kvėpavimą bei judėjimą priskiria ne tik žmonėms ar gyvūnams, bet taip pat augalams bei geografiniams objektams. Žr. ten pat, c. 89–90 ir Glafira Vasilevich, Evenki: Istoriko-etnograficheskie ocherki (XVIII – nachalo XX v.), c. 228. Vasilevič teigia, jog sąvoka musun buvo išplėtota evenkų ir reiškė suasmenintas esybes, tokias kaip įvairios galingos dvasios-šeimininkai, gabūs pasakotojai ar šamanai evenkų religiniuose įvaizdžiuose Žr. ten pat. . Vasilevič Žr. ten pat. tokius pasikeitimus vertina kaip raidos transformaciją iš archainių tikėjimų į šamanų praktikas. Tokia interpretacija greičiausiai paremta socialinės evoliucijos doktrina, kurios idėjomis persmelkta daugelis sovietinio laikotarpio etnografinių darbų.

Evenkų etnologė bei tautosakininkė Varlamova Žr. Galina Varlamova, Mirovozrenie evenkov: otrazhenie v folklore, c. 59–60. plėtoja musun aiškindama ją kaip „psicho-energiją“ (rus. psikhicheskaia energiia) arba „gyvybės-energiją“ (rus. zhivaia energiia), būdingą daugeliui negyvų objektų. Ji aprašo, kaip Amūro krašto oročėnų-evenkų santykiai su skirtingais objektais, turinčiais musun, padeda jiems pasiekti sėkmę subsistencinėse praktikose bei gydyti žmones. Žr. ten pat. Musun taip pat gali būti perleidžiama kitiems asmenims, nes kai kurie daiktai (medžioklės trofėjai ar dovanos) yra laikomi musun šaltiniais, todėl jų yra dažnai kolekcionuojami bei naudojami medžiotojų kaip sėkmę nešantys atributai. Autorė taip pat pabrėžia, kad blogas žmogaus elgesys gali nužudyti įvairiuose objektuose esančią galią musun. Žr. ten pat. Varlamova Žr. ten pat, c. 61–63, 71–72. atskleidžia, kaip žodžiai ir kalba gali būti laikomi musuchi (daiktai, turintys musun), todėl, atitinkamai, jie gali pridaryti žalos arba pagelbėti.

Oročėnai-evenkai, tarp kurių gyvenau atlikdamas tyrimus, savo kalboje taip pat vartoja vietines ežen ir khoziain reikšmes, kalbėdami apie įvairias dvasias, žmones bei gyvūnus. Anot lingvistės Veros Tsintsius Žr. Vera Cincius, Sravnitel’nii slovar Tunguso-Man’chzhurskikh iazykov, c. 437–438. , tungusų-mandžiurų kalbų žodyno, evenkų žodis ežen reiškia „savininką“, „šeimininką“ (rus. khoziain), „valdovą“ (rus. nachalnik, pravitel’) ir „dvasią-šeimininką“ (rus. dukh khoziain). Tiurkų kalbose žodis ežen yra verčiamas „šeimininkiškumas“ ir „galia“, priskiriant šias savybes geografinėms vietoms, dvasioms ir žmonėms. Žr. sąvoka eeze tarp altajiečių: Agniezhka Halemba, The Telengits of Southern Siberia, p. 64–67. Taipogi žr. eze tarp mongolų: Caroline Humphrey, Shamans and Elders: Experience, Knowledge, and Power among the Daur Mongols, p. 85–86. Oročėnų elnių augintojai ir medžiotojai sąvoką ežen apibūdina kaip žmogų, turintį galingumą (rus. mogushchii) ar fizinę jėgą (rus. silnyi). Oročėnų-evenkai medžiotojai ir augintojai taip pat sako, jog khoziain yra tas, kuris turi tam chinen, reiškiančią „dvasinę stiprybę“ (rus. dukhovnaia sila), „energiją“ (rus. energiia) Mano pagrindinis informantas Nikolajus Aruneevas buvo gerai susipažinęs su New Age literatūra bei ekstrasenso Kašpirovskio gydymu per televiziją, tad mėgo naudoti žodį energiia. Žr. taip pat: A. Znamenski, The Beauty of the Primitive: Shamanism and the Western Imagination, p. 354. , „sugebėjimą“ (rus. umenie), „fizinę jėgą“ (rus. fizicheskaia sila) ir „judėjimo jėgą“ (rus. sila dvizhenie). Tai patvirtina ir Tsintsius Žr. Vera Tsintsius, Sravnitel’nii slovar Tunguso-Man’chzhurskikh iazykov, c. 396–397. žodyne esantis sąvokos chinen vertimas: „galia“ (rus. mosch’), „jėga“ (rus. sila), o taip pat „stiprus žmogus“ (rus. bogatyr’) ir „vadas“ (rus. vozhd’). Daugiau ezhen/ozhen ir chinen reikšmių pateikta žodyne: Elpidifor Titov, Tunguskii-Russkii slovar’, c. 112, 171. Oročėnai tiki, kad chinen (dar vadinama „energija“) gali būti perduota kitiems daiktams, vietoms ir žmonėms.

Užbaikalės oročėnų-evenkų medžiotojai ir elnių augintojai ezhen ar chinen suvokia ir sieja su „blogos“ ir „geros“ sėkmės sąvokomis (or. kutu). Yra sakoma, jog žmogus gali pasiekti arba prarasti sėkmę (rus. dobyt’ i poteriat’ udachiu/ fart/kutu) priklausomai nuo to, kokius bendradarbiavimo santykius (sėkmingus ar nesėkmingus) jam pavyks užmegzti su gyvenamosios medžiotojo vietos dvasia-šeimininku. Bendradarbiavimas tarp žmonių ir dvasių-šeimininkų, paremtas pagarbos ir resiproksijos ritualais, yra plačiai aprašytas daugelyje Sibiro autochtonų etnografinių darbų. Tokio pobūdžio Užbaikalės oročėnų-evenkų praktikos, pasireiškiančios arbatos, šovinių, monetų, degtukų ir daugelio kitų daiktų aukojimu tam tikrose vietose, buvo aprašytos dar pirmuosiuose kolonijinio laikotarpio įrašuose. Žr. I. Mainov, «Nekotorye dannye o tungusakh Iakutskogo kraia», c. 206; Georgi Irkutsk, Opisanie vsekh v Rossiiskom gosudarsve obitaiuchikh narodov, takzhe zhitelei obriadov, ver obyknovenii, zhilishch, odezhd i prochikh dostopamiatnostei. Chast’ tret’ia: O narodakh Samoedskikh, Mandzhurskikh i Vostochno-Sibirskikh kak i shamanskom zakone, c. 13, 38. Dvasios-šeimininkai dalinasi gyvūnais su medžiotoju, nors kita vertus, pasak oročėnų-evenkų, medžiotojas privalo būti pakankamai įgudęs, kad išnaudotų suteiktą galimybę gauti ar išlaikyti sėkmę, pasitikėdamas tik savo įgūdžiais, žiniomis ir savo kūno valdymu. Alexandra Lavrillier savo daktaro disertacijoje (Nomadisme et adaptations sédentaires chez les Évenks de Sibérie postsoviétique: «jouer» pour vivre avec et sans chamane, p. 234) pastebi, kad Amūro krašto evenkų suvokimu, medžiotojas turi gebėti „pagauti sėkmę“, kurią duoda dvasios. Taigi, tokia sėkmė pasiekiama geros dvasių-šeimininkų valios ir pakankamų medžiotojo įgūdžių nugalėti medžiojamą gyvūną dėka. Nepaisant to, dvasia-šeimininkas gali riboti medžioklės rezultatus, kontroliuodamas gyvūnų mirties ir atgimimo ciklus. Idėja, jog dvasios šeimininkai kontroliuoja gyvūnų atgimimą, yra paplitusi Šiaurės tautose. Žr. Tim Ingold, The Appropriation of Nature: Essays on Human Ecology and Social Relations. Themes in Social Anthropology, p. 243–76 ir Peter Jordan, Material Culture and Sacred Landscape: The Anthropology of the Siberian Khanty, p. 123–125. Tokiais atvejais žmogus taip pat gali sumedžioti didelį kiekį gyvūnų, panaudojant agresyvius veiksmus prieš juos, ir tokiu būdu priversdamas keisti savo santykius su dvasiomis-šeimininkais. Etnografiniuose Vasilevič Žr. Glafira Vasilevič, Evenki: Istoriko-etnograficheskie ocherki (XVIII – nachalo XX v.), c. 229. ir Anisimovo Žr. A. F. Anisimov, Religiia evenkov v istoricheskom izuchenii problemy proiskhozhdeniia pervobytnikh verovanii, c. 26. raštuose teigiama, kad dvasios-šeimininkai, amuletai ir sėkmė Amūro regiono evenkų yra vadinami magun arba sinken. Taip pat galima pastebėti, jog oročėnų kalbos žodis sėkmė (or. kutu) turi panašų atitikmenį tiurkų kalbose – kut-, kuris turi tokias reikšmes: „gyvybės galia“, „siela“, „dvasia“ ir „prestižas“. Žr. Eleonora L’vova et al., Traditsionoe mirovozrenie tiurkov Iuzhnoi Sibiri: Chelovek i obschestvo, c. 72–80.

Oročėnus-evenkus aprašančios etnografinės studijos atspindi idėją, kaip žmonės, turintys ypatingą galią, pasiekia sėkmę kovoje su įvairiais gyvūnais. Iš tiesų, žaidimas ir varžytuvės yra dvi idiomos, aprėpiančios daugelį vietinių Sibiro gyventojų socialinio gyvenimo aspektų. Pasak prancūzų etnologės Roberte Hamayon Žr. R. N. Hamayon, “Game and Games, Fortune and Dualism in Siberian Shamanism,” p. 61–66. , žaidimas Sibire yra labai svarbi daugelio ritualų ir iškilmių dalis, padedanti užsitikrinti sėkmę ir sustiprinti bendrumo jausmą bei partnerystę. Varžytuvių tarp žmonių ir nežmogiškų būtybių aspektas taip pat yra labai svarbus evenkų ritualui ikenipke. Ikenipke („gyvenimo pamėgdžiojimas“, „žaidimas už gyvybę“, or. ike – žaidimas) – pavasario šventė, kurios metu medžiotojai simboliškai persekioja laukinius briedžius arba elnius, kurie taip pat laikomi lygiaverčiais tokios varžytuvių su medžiotoju dalyviais. Tuo tarpu varžytuvių baigtis užtikrina sėkmę ir gerovę medžiotojams. Žr. A. Lavrillier, «De l’oubli à la reconstructin d’un rituel collectif: L’Ikènipkè des Évenks», p. 169–191. G. M. Vasilevich, «Drevnie ohotnich’i i olenevodcheskie obriady evenkov», c. 151–163. Tokios varžytuvės taip pat yra sudėtinė daugelyje evenkų grupių atliekamo lokių medžioklės ritualo dalis. Žr. Michail Turov, «Kul’t medvedia v folklore i obriadovoi praktike evenkov», c. 48–59; Glafira Vasilevich, «O kul’te medvediau Evenkov», c. 150–169. Varžytuvės, ritualų metu iššauktos tarp skirtingų asmenų, gali būti suprantamos kaip „lygiaverčių ir harmoningų“ santykių kūrimas bei būdas prisišaukti sėkmę. Žr. Sibiro tiurkų tautų tyrinėjimus: Eleonora L’vova et al., Traditsionoe mirovozrenie tiurkov Iuzhnoi Sibiri: Chelovek i obschestvo, c. 125–128. Varžytuvės su gyvūnu bei jo pergudravimas „lygioje kovoje“ (rus. na ravne) oročėnų yra laikomas tinkamu ir priimtinu medžioklės būdu. Yra tikima, jog dvasia-šeimininkas bei žvėris gali supykti, jei medžiotojas suteikia kančią medžiojamam žvėriui. Žr. Dmitrii Zelenin, Tabu slov u narodov Vostochnoi Evropy i Severnoi Azii, c. 41. Jis taip pat laikomas sąžiningu būdu sėkmei pasiekti, nerizikuojant užrūstinti skirtingų vietų dvasių-šeimininkų.

Pasak Anisimovo Žr. Aleksei Anisimov, Religiia evenkov v istoricheskom izuchenii problemy proiskhozhdeniia pervobytnikh verovanii, c. 18–19. , evenkai tiki, kad dvasia-šeimininkas gali varžytis ir prekiauti su kitomis, netoliese esančias vietoves valdančiomis dvasiomis-šeimininkais Žr. Sergei Shirokogoroff, Etnograficheskoe isledovanie: Izbranoe, 2001 [1936]. . Taigi, kai tam tikruose taigos plotuose medžioklė tampa nebeproduktyvi ir sumažėja medžiojamų gyvūnų skaičius, medžiotojai tai aiškina tuo, jog dvasia-šeimininkas prarado visus savo gyvūnus kovoje su kitomis dvasiomis-šeimininkais Žr. Aleksei Anisimov, Religiia evenkov v istoricheskom izuchenii problemy proiskhozhdeniia pervobytnikh verovanii, c. 18–19. . Taipogi etnografas Ilja Gurvichius Žr. Ilja Gurvič, Kul’tura severnykh iakutov-olenevodov, c. 150–171. aprašo specifinį Jakutijos evenkų epo tipą, vadinamą soning arba sine, kas reiškia „jėgą“. Šis epas pasakoja apie įgudusį medžiotoją, kuris, patirdamas daugybę pavojų kovose su įvairiomis būtybėmis, tuo pat metu sugeba visą klaną aprūpinti sumedžiotų gyvūnų mėsa. Oročėnų-evenkų senolių pasakojamose istorijose taipogi yra panašių kovų tarp įvairių gyvūnų idėjos. Nimnakanil pasakose gyvūnai kovoja vieni su kitais bandydami pergudrauti varžovus arba sudarydami sąjungas su kitais gyvūnais Žr. nimnakanil: Glafira Vasilevich, Sbornik materialov po evenkiiskomu folklore. Trudy po folklore, c. 158–161; M. G. Voskoboinikov, Prozaicheskie zhanry evenkiiskogo fol’klora, c. 70–103. . Ir išties, daugelyje tenykščių Sibiro bendruomenių, įskaitant ir evenkus, kasdieniuose pokalbiuose skirtingi gyvūnai yra dažnai įvardijami kaip tam tikrų vietų šeimininkai Taipogi žr. Aleksei Mazin, Traditsionnye verovaniia i obriady evenkov-orochonov (Kon. XIX – nach. XX vv.), c. 37–39; Mikhail Turov, «Kul’t medvedia v folklore i obriadovoi praktike evenkov», c. 48–59. . Anot Shirokogoroffo Žr. Sergei Shirokogoroff, Social Organization of the Northern Tungus, p. 42–44. , tungusai taip pat varžosi kovoje su lokiais dėl tam tikros vietos šeimininko statuso. Bandydami užimti tam tikras teritorijas upių baseinuose, jie naudoja dominavimo arba bendradarbiavimo taktikas. Aptarti pavyzdžiai parodo, kad šeimininkiškumas yra susijęs su dvasinėmis bei fizinėmis galiomis, judėjimu, sėkme, agresija, bendradarbiavimu, kovos/rungtyniavimo idėjomis. Tai atspindi mastery fenomeno kompleksiškumą, kurį bandau atskleisti aptardamas kasdienius Oročėnų santykius su kitais žmonėmis, gyvūnais bei dvasiomis.

Galios veiksmai šiaurės autochtonų bendruomenėse: veikimu paremtas žinojimas ir empatija

Analizuodamas būdus, užtikrinančius oročėnų-evenkų pragyvenimo sėkmę įvairiose geografinėse vietose įvairiais metų laikais, vartoju žinojimo, įgūdžių, multisensorinio budrumo bei empatijos sampratas. Mano nuomone, įgūdžių ir žinojimo įgijimas per juslinį budrumą bei empatiją yra labai svarbūs aspektai analizuojant oročėnų-evenkų kraštovaizdžio bei subsistencinių praktikų suvokimą, ypač siekiant sėkmės varžytuvėse su įvairiais gyvūnais. Oročėnų medžiotojai ir augintojai patiria medžioklę kaip „jėgos išbandymą“ (rus. bor’ba sil), pasireiškiantį aukai ir plėšrūnui besikeičiant vaidmenimis. Pasak oročėnų-evenkų, tiek žmonės, tiek gyvūnai turi valios ir racionalumo pojūčius, kultūrinių žinių, įgūdžių, reikalingų pėdsakams „perskaityti“, gebėjimą nuspėti vieni kitų intencijas bei veiksmus. Taigi, gyvūnai traktuojami kaip savarankiški asmenys ir veikėjai, jaučiantys žmonių veiksmus, mintis ir galintys atitinkamai reaguoti, taip apsunkindami žmonių gyvenimą Anot Colino Scotto, kri indėnų gyvūnų įvaizdžiai kyla iš žvėries elgsenos žinojimo bei asmeninių santykių patirties su žvėrimi kaip su „juslia būtybe“ (sentient being), paremtų empiriniais stebėjimais. Žr. Colin Scott, “Spirit and Practical Knowledge in the Person of the Bear among Weminji Cree Hunters,” p. 51–66. . Gyvūnai taip pat gali būti laikomi „vietų šeimininkais“, galinčiais paveikti tiek vietą, tiek joje gyvenančiuosius ir tuo pat metu būti valdomais dvasių-šeimininkų (rus. duch-choziain, or. ezhen), kurie dar vadinami buga Oročėnų medžiotojai sako, jog „žemė priklauso bugai, bet ne žmogui“. Žr. Sergei Shirokogoroff, Social Organization of the Northern Tungus, p. 295. . Žmogus, norėdamas, kad medžioklė būtų sėkminga, turi derinti savo veiksmus priklausomai nuo to, kaip juda gyvūnai tam tikrose teritorijose, t. y. žmonės ir gyvūnai reaguoja vieni į kitų veiksmus. Gyvūnai yra aktyvūs santykių dalyviai Žr. Paul Nadasdy, “The Gift in the Animal: The Ontology of Hunting and Human-Animal Sociality,” p. 30. .

Kalbėdami apie sėkmingą medžiotoją oročėnai-evenkai dažnai jį apibūdina kaip žmogų, kuris yra „gebantis“ arba „įgudęs“ (rus. umelyi) asmuo. Sakoma, kad toks žmogus geba įgalinti savo žinojimą veiksmais, o ne žodžiais. Kanados indėnų bendruomenėse „galia“ yra apibūdinama per asmens patirties bei žinojimo ryšį, įgautą praktikoje Žr. Jean Goulet, Ways of Knowing: Experience, Knowledge, and Power among the Dene Tha, p. 33–36; R. Ridington, “Knowledge, Power and the Individual in Subarctic Hunting Societies,” p. 104. . Pasak Goulet Žr. ten pat, p. xxix. , anot dene indėnų, turintysis religinio ar mistinio patyrimo geriausiai apibūdinamas ne kaip tikintysis, bet kaip „žinantis“. Taigi, tikrasis žinojimas yra neperduodamas žodžiais. Jis įgyjamas per individualias praktikas bei patirtis Žr. Scot Rushforth, “The Legitimation of Beliefs in a Hunter-Gatherer Society: Bearlake Athapaskan Knowledge and Authority,” p. 488. . Oročėnų sėkmė pasiekiama per varžytuves, pasitelkiant žinojimą, kuris įgyjamas per aktyvią žmogaus sąveiką su aplinka, mokymosi bei įgūdžių lavinimo procesus Žr. Tim Ingold, “The Optimal Forager and Economic Man,” p. 38–40. . Remdamiesi šiaurės tautų etnografine medžiaga, antropologai išplėtojo „įgudimo“ (enskilment) teorijas, teigdami, jog šios atspindi tiksliai sureguliuotą suvokimą bei veiksmus, kylančius iš „multisensorinio budrumo“ Žr. Joe Lee, Tim Ingold, “Fieldwork on Foot: Perceiving, Routing, Socialising,” p. 67–86; Tim Ingold, Terhi Kurttila, “Perceiving the Environment in Finnish Lapland,” p. 183–196; Gisli Pálsson, “Enskilment at Sea,” p. 1–27. . Smithas Žr. David Smith, “An Athapaskan Way of Knowing: Chipewyan Ontology,” p. 413. taip pat teigia, jog įvairios su čipevėjų (chipewyan) medžioklės praktikomis susijusios žinios (apibūdinamos kaip empirinės, holistinės bei supra-empirinės) kyla iš „minties ir veiksmo susiliejimo“, taip pat ir „holistiškai sąveikaujančių juslių“. Sėkmingų ir aktyvia veikla miškuose užsiimančių medžiotojų patirtį jis apibūdina „miškiniu juslumu“ (bush sensibility). Pasak Smitho Žr. ten pat, p. 418. , toks miškinis juslumas taip pat sąlygoja neatsiejamą žmonių ir nežmogiškų būtybių įsitraukimą į „painius komunikacinius santykius“. Šis žinojimo apibrėžimas, kuris aprėpia individualias patirtis, yra tinkamas norint suprasti, kaip oročėnai įveiksmina savo galias ir pasiekia sėkmę subsistencinėse praktikose. Taigi, oročėnų žinių taikymas varžytuvėse su gyvūnais atitinka Scotto Žr. Colin Scott, “Spirit and Practical Knowledge in the Person of the Bear among Weminji Cree Hunters,” p. 60–61. pastebėjimą, kad „semiotiniai, fenomenologiniai, ontologiniai bei epistemologiniai suvokimo aspektai yra imanentiniai, vienalaikiai, abipusiai bei skatinantys mūsų patirtis ir pasaulio suvokimą.“

Žinios, gautos pasitelkiant empatiją, yra labai svarbios norint suvokti oročėnų galios raišką. Empatija gali būti apibūdinta kaip „sąmoningas ėjimas į kitų namus, palikus savo mintis bei patį save tam, kad į kitą pasaulį būtų žengiama neturint išankstinių nusistatymų“ Carl Rogers, “Empathic: An Unappreciated Way of Being,” p. 4. . Tokio įsijautimo tikslas yra suprasti kitų patirtis, nepriimant jų kaip savo (simpatijos atveju) Simpatija yra priėmimas kito patirties ar minties būsenos kaip savos. Apie skirtumą tarp simpatijos ir empatijos Žr. Lauren Wispe, “The Distinction between Sympathy and Empathy: To Call forth a Concept, a Word is Needed,” p. 314–321. . Empatija nusako būdą, kuriuo žmonės ir gyvūnai įgyja žinių apie kitas būtybes ir pasiekia norimų medžioklės rezultatų. Tačiau medžiotojai bei elnių augintojai, empatijos būdu siekiantys įgyti žinių apie medžiojamus gyvūnus, paskatina gyvūnus taipogi domėtis medžiotojais. Sąveikavimas pasitelkiant empatiją yra labai svarbus norint suprasti, kaip žmonės koordinuoja savo veiksmus su kitais žmonėmis dalyvaudami pragyvenimą užtikrinančiose veiklose. Toks ryšys taip pat sąlygoja santykiams tarp žmonių ir gyvūnų Apie komunikaciją remiantis empatija Žr. Gert-Jan Vreeke, Ingrid Van der Mark, “Empathy, an Integrative Model,” p. 177–207. Apie gyvūnų empatiją ir emocijas žr. Antonio Damasio, The Feeling of what Happens: Body and Emotion in the Making of Consciousness, 1999. . Dažnai atsitinka taip, kad naudodami agresyvius veiksmus prieš gyvūnus, medžiotojai atkreipia laukinių gyvūnų dėmesį ir tokiu būdu gyvūnai tampa medžiotojais. Agresija dažniausiai išprovokuoja atitinkamus dvasių-šeimininkų veiksmus, kad būtų išlaikyta pusiausvyra.

Ambivalentiški galios santykiai ir resiproksija

Mano siūlymu, oročėnų galia gali būti geriausiai suprantama kaip santykis, apimantis agresiją ir bendradarbiavimą su kitomis būtybėmis. Agresiją aš apibūdinu kaip savo valios primetimą kitam asmeniui, o taip pat kaip „nuodėmingą elgseną“ (or. ngelomel, rus. grech), paminančią „lygiavertės kovos“ etiką. Kartkartėmis nenuspėjamu būdu pasireiškianti agresija yra vertinama kaip „negatyvi“ (laužanti „taigos įstatymus“) ir paprastai išprovokuojanti atsakomąją reakciją. Medžiotojai taip pat linkę retkarčiais imtis agresyvių veiksmų, ypač kai patiria nesėkmę. Galios išraiška gali būti paremta bendradarbiavimu, pasireiškiančiu mainų ritualų metu, dalijimusi, moraliu elgesiu su dvasiomis-šeimininkais, gyvūnais ir žmonėmis. Siekiant norimų rezultatų užmezgami produktyvūs santykiai bei sukuriamas pozityvus bendrumo jausmas.

Skirtingai nuo galios sampratų Sibire, Kanados indėnų galia apibūdinama kaip gebėjimas pasiekti rezultatą savo pastangomis, į procesą neįtraukiant kitų ir neskatinant jų veikti tam tikra linkme. Bendradarbiavimo aspektai vietinėse bendruomenėse yra laikomi esminiais, užtikrinančiais sėkmingą gyvenimą. Dauguma Šiaurės Amerikos indėnų bendruomenes tyrinėjančių antropologų pabrėžia autochtonų galias, angliškai vadinamas medicine, autochtonų kalbomis – inkonze (chipewyan kalba), inkone (dogrib kalba), inkon (slavey kalba) ar ech’inte’ (dene kalba) Apie inkoze prasmes žr. David Smith, “An Athapaskan Way of Knowing: Chipewyan Ontology,” p. 429; Scott Rushforth, “The Legitimation of Beliefs in a Hunter-Gatherer Society: Bearlake Athapaskan Knowledge and Authority,” p. 486; Henry Sharp, Loon: Memory, Meaning, and Reality in a Northern Dene Community, p. 53–54; Judy Helm, Prophecy and Power among the Dogrib Indians, p. 78; Jean Goulet, Ways of Knowing: Experience, Knowledge, and Power among the Dene Tha, p. 60–82. . Etnografinėje literatūroje dažnai galima aptikti, jog „galia“ yra suvokiama kaip pranašumą žyminti savybė, būdinga gyvūnams, kurios žmonės neturi, nes, kaip rodo dene indėnų pavyzdys, žmonės paranda galią gimdami Žr. Henry Sharp, Loon: Memory, Meaning, and Reality in a Northern Dene Community, p. 46. . Nors tikima, kad žmonės nėra pajėgūs tapti stipresniais už gyvūnus, manoma, jog jie gali atgauti galią palaikydami santykius su nežmogiškomis būtybėmis. Vyrauja bendra prielaida, jog kiekvienas vietinėje bendruomenėje gyvenantis žmogus per sapnus ir vizijas turi surasti individualų savo santykių su gyvūnais būdą bei stengtis išlaikyti gerus santykius su savo gyvūnų pagalbininku Žr. Robert Brightman, Grateful Prey: Rock Cree Animal-Human Relationships, p. 169–170; Adrian Tanner, “Bringing Home Animals: Religious Ideology and Mode of Production of the Mistassini Cree Hunters,” p. 125–126; Irwing Hallowell, “The Role of Dreams in Ojibwa Culture,” p. 455; Frank Speck, Naskapi: The Savage Hunters of the Labrador Peninsula, p. 187–188. . Dene Tha žmonėms, kaip ir daugeliui Pirmųjų tautų (first nations) gyventojų, nežmogiškosios būtybės, pasirodydavusios vizijose ar sapnuose, tapdavo žmogaus gyvenimo vedlėmis, padedančiomis medžioklėje ir įspėjančiomis juos apie besiartinančias nelaimes Žr. Jean Goulet, Ways of Knowing: Experience, Knowledge, and Power among the Dene Tha, p. 78–80. . Tokie galios santykiai, paremti pagarba bei mainais, būdingi daugeliui Kanados subarktikos regionų autochtonų. Kanados autochtonų gyvūnai suvokiami kaip nuolat kontroliuojantys žmonių veiksmus bei kalbą, priklausomai nuo jiems rodomų pagarbos ar nepagarbos ženklų. Pvz., kluane indėnai tokią galią supranta kaip tarpusavio santykius, sąlygojamus tam tikrų deramo elgesio taisyklių Žr. Paul Nadasdy, Hunters and Bureaucrats: Power, Knowledge and Aboriginal-state Relations in the Southwest Yukon, p. 102–108. . Nadasdy Žr. ten pat. teigia, jog tokia pagarba reiškia ir tam tikrus įsipareigojimus bei atsakomybę gyvūnams, pasireiškiančią per tinkamą elgseną su gyvūnų palaikais, tinkamą kalbėseną apie gyvūnus ar nešvaistūnišką elgesį su gyvūno mėsa. O kadangi santykis tarp gyvūno ir žmogaus laikomas labai asmeniniu, iš to kyla įsipareigojimas atsilyginti tuo pačiu. Atitinkamai sėkmės patyrimas medžioklėje suvokiamas kaip patenkinamų ir pozityvių tarpasmeninių santykių rezultatas, paremtas resiproksiniais ryšiais Žr. R. Ridington, “Knowledge, Power and the Individual in Subarctic Hunting Societies,” p. 105; H. S. Sharp, “Shared Experience and Magic and Death: Chipewyan Explanation of a Prophet’s Decline,” p. 258. .

Tačiau Kanados subarktikos autochtonų etnografijose taip pat randama užuominų, jog galios samprata gali apimti ir dominavimo aspektą. Antropologas Blackas Žr. M. Black, “Ojibwa Power Belief System,” p. 150. aprašo „blogą mediciną“ (bad medicin), o kri (Cree) bendruomenėse agresijos išraiškos aptinkamos „drebančios palapinės ceremonijoje“ (shaking tent ceremony) Harvey Feit, “Dreaming of Animals: the Waswanipi Cree Shaking Tent Ceremony in Relation to Environment, Hunting, and Missionization,” p. 304–305. . Antropologas Smithas Žr. David Smith, Moose Deer Island House People, p. 51–52. atkreipia dėmesį į dominavimą naudojant galią „inkoze“ prieš gyvūnus. Santykiams tarp žmonių ir gyvūnų kri gentyse nusakyti Brightmanas Žr. Robert Brightman, Grateful Prey: Rock Cree Animal-Human Relationships, p. 189. siūlo vartoti terminą „priešininkystės“ santykiai (adversary) kaip opoziciją „aukojimosi“ santykiams (benefactor). Pagal aukojimosi santykius nusakantį modelį gyvūnai yra suvokiami kaip paaukojantys save arba pasiduodantys mirčiai, o toks jų veiksmas reiškia, kad medžiotojai turi jį priimti ir atsakyti į tai dovanomis bei derama pagarba. Šiuo atveju gyvūno nužudymas suprantamas kaip resiproksinių santykių dalis. Aukojimusi paremtame santykių modelyje santykiai suvokiami kaip „nesibaigiantis resiproksijos ratas“, kuriame tiek žmonės, tiek gyvūnai privalo laikytis šių resiproksinių ryšių. Priešiškumu paremtame santykių modelyje gyvūnas laikomas medžiotojo priešininku. Tokiu atveju sėkmingas medžiotojas privalo nugalėti gyvūną, todėl, pasak Brightmano, tokie santykiai nusakomi kaip dominavimas Žr. ten pat. .

Su kri indėnais dirbantis antropologas Tanneris taip pat atkreipia dėmesį į kri medžiotojų pagarbos santykius su sumedžiotais gyvūnais. Kri pripažįsta aukštesnę gyvūnų padėtį, užmezga mainais paremtus ryšius su tam tikru gyvūnu. Tanneris Žr. ten pat. išskiria tris santykių tarp medžiotojų ir medžiojamų gyvūnų modelius, paremtus trimis socialinių santykių tipais, kuriuos jis randa „medžioklės ritualų simbolizme“: 1) vyrų-moterų, 2) dominavimo-priklausomybės ir 3) lygiaverčiai. Pirmasis modelis pabrėžia meilės ryšį tarp medžiotojo ir grobio-gyvūno, kuris gali kilti ir iš seksualinio potraukio, ir iš tėvų-vaikų meile paremtų jausmų. Tanneris Žr. Adrian Tanner, “Bringing Home Animals: Religious Ideology and Mode of Production of the Mistassini Cree Hunters,” p. 148. atskleidžia, kad medžiotojo prievarta, taikoma gyvūnui prieš jo valią, aptinkama tik kalbinėje pasakojimų apie senovės medžioklę tradicijoje. Antruoju modeliu Tanneris Žr. ten pat. apibūdina maginių praktikų naudojimą tam, kad gyvūnas būtų priverstas pasirodyti medžiotojui arba kitokiu būdu jam pasiduotų. Nors „galingi“ medžiotojai naudoja savo įgūdžius tam, kad priverstų gyvūnus pas juos ateiti, šiuo modeliu vis tiek labiau pabrėžiamas gyvūnų ar jų „šeimininkų“ kilniadvasiškumas, dosnumas nei medžiotojų įgūdžiai bei žinios, naudojami prisivilioti gyvūną. Trečiasis modelis nusako žmonių ir gyvūnų „draugystę“. Tokia „draugystė“ taip pat priskiriama medžiotojams, kurie yra nukovę didelį skaičių tam tikros rūšies gyvūnų. Pasak Tannerio Žr. ten pat, p. 138–139. , toks asmuo laikomas šių gyvūnų „draugu“ arba „partneriu“, o abi šios ideologijos taikomos Mistassini kri medžiotojų medžioklės praktikose. Tanneris Žr. ten pat, p. 150. taip pat teigia, jog dominavimo modelis skiriasi nuo kitų tuo, jog šiuo atveju susitarimas įvykdomas prievartiniu elgesiu, priešingu bendradarbiavimu ar mainais paremtam elgesiui.

Akivaizdu, jog Tanneris ir Brightmanas medžiotojo ir gyvūno santykius, paremtus dominavimu bei resiproksija, apibūdina tarp jų brėždami ryškią opozicinę liniją. Jie remiasi argumentu, jog konkretus santykių modelis, išprovokuojantis gyvūną „pasiduoti geruoju“, yra daugiau ideologinė nuostata negu praktiškai egzistuojantis dalykas. Tiek Tanneris, tiek Brightmanas neįstengia pateikti konkrečių tokių antagonistinių santykių modelių pavyzdžių, įrodančių, kaip jie gali būti pritaikomi praktiškai. Jų diskusija apsiriboja daugiausia funkciniais ar psichologiniais paaiškinimais. Tanneris Žr. ten pat, p. 148. teigia, kad kai kurie prievartą išreiškiantys ritualai yra atliekami prieš medžioklę, o gyvūnų transformaciją iš aukų į besiaukojančiuosius ir į draugus žymintys ritualai vyksta po medžioklės. Mainus atspindinti idėja, pasak Brightmano, priskiriama gyvūnui po jo nužudymo, taip sušvelninant smurtinį veiksmą ir suteikiant patikimesnę prielaidą metarialinių interesų išsaugojimo idėjai.