Straipsnis Czeslawas Miloszas ir etninio neapsisprendimo projektas

Santrauka. Straipsnyje formuluojami etninio neapsisprendimo bei jam giminiški konceptai, kuriais remiantis ir kuriuos skleidžiant siekiama aiškinti Miloszo kultivuojamos tapatybės prielaidas bei raidos kryptis. Minėtus konceptus lemia išsikeltas tikslas: išskirti ir aptarti pasirinktus Miloszo tapatybės portreto aspektus, sietinus pirmiausia su „etninio neapsisprendimo“ problema. Miloszas atstovauja paieškų krypčiai, pabrėžiančiai pirmiausia nepasitikėjimą ir reiškiančiai kritiką siūlomiems kolektyvinės tapatybės vaidmenims. Individualiame tapatybinės kaitos procese jis išskiria ne įgyjamų pozicijų kokybę, bet gebėjimus įveikti varžančius turimos tapatybės aspektus. Kalbama ne tiek apie naują tapatybę, kiek apie galią palaikyti kritinį nuotolį turimų pozicijų atžvilgiu. Straipsnyje siūlomas tapatybės apibrėžtumo vengiančio Miloszo portretas, nusakomas antinomijų poromis, kurios, viena vertus, niekada nebus galutinai sutapatintos, kita vertus, tarp jų taip pat niekada nebus galima dėti absoliučios priešybės ženklo. Neįmanoma tapatybė, arba aiškaus apibrėžtumo vengianti tapatybė, – tai poeto prisiimta tapatybė, kuri ne atradimą, bet savęs ieškojimą, išradinėjimą skelbia galutiniu tikslu. Daromos išvados, kad Miloszo tapatybės paieškos pagrįstos apibrėžtų tapatybės vaidmenų vengimu, nuolatine jų paieška, instrumentiniu panaudojimu, tapatybiniu „paslankumu“, gebėjimu išgirsti priešingos pusės argumentus ir pan.

Pagrindiniai žodžiai: Lenkija, Czeslaw Milosz, etnocentrinė tapatybė, etninis neapsisprendimas, tapatybinis nepakankamumas, istorinė atmintis, kraštovaizdis.

Pradėkime nuo hipotetinių prielaidų formulavimo, kurios vėliau bus aptariamos, tikslinamos ir diferencijuojamos. Pati bendriausia ir neišvengiamai banaliausia prielaida yra ši: tiek individuali, tiek kolektyvinė tapatybės Miloszo pasaulėvaizdyje traktuojamos kaip nuolat kintančios ir todėl niekada neužbaigtos; tačiau šis kintamumas nėra savaiminis, nereikalaujantis pastangų ir nekonfliktiškas. Atvirkščiai, tapatybės paieška, ypač individuali, yra aktyvių ir neretai skausmingų procesų rezultatas. Kita vertus, yra gelminiai kolektyvinės tapatybės bruožai, kurie istorinės atminties ir kitais pavidalais tęsia savo gyvastį individualiose paieškose, nors tuos bruožus išugdžiusios aplinkybės seniai nebeaktualios.

Atviros arba sąmoningai keistinos tapatybės nuostata suponuoja pilnatvės stoką ir nepasitenkinimą turimais tapatybės resursais: Miloszas atstovauja paieškų krypčiai, pabrėžiančiai nepasitikėjimą ir reiškiančiai kritiką išoriškai siūlomiems kolektyvinės tapatybės vaidmenims. Individualiame tapatybės kaitos procese jis išskiria ne skirtingą įgyjamų pozicijų kokybę, bet gebėjimus įveikti varžančius turimos tapatybės aspektus. Kalbama ne tiek apie naują tapatybę, kiek apie galią palaikyti kritinį nuotolį turimų pozicijų atžvilgiu.

Kitos dvi prielaidos yra pastarųjų vediniai. Negatyvioji prielaida: Miloszas priešinasi modernaus etninio apsisprendimo imperatyvui kaip tapatybiškai nepakankamam, t. y. nesugebančiam aprėpti visų turinių, kuriuos jis sieja su savo tapatybe. Pozityvioji prielaida: jis orientuojasi į istorinę atmintį, kuri etniniam apsisprendimui neteikia reikšmės arba suvokia ją kaip mažiau reikšmingą nei kiti tapatybę saistantys veiksniai.

Išorinių, force majeure, veiksnių Miloszas nenuvertina, bet esmines individualios tapatybinės kaitos priežastis pirmiausia sieja su aktyvia saviieškos pastanga. Jis remiasi esmine nuostata: suvokti gyvenimo ir kūrybos kelią kaip sąmoningą tapatybinės paieškos bei savikūros projektą, kuriame prievolės atrasti save (paveldėti istorinės atminties turiniai) ir sukurti save (atminties reartikuliacija, nauji gebėjimai bei jų pritaikymas dabarties iššūkiams) nėra skiriamos.

∗∗∗​

Šiandieną mes su malonumu kalbame apie įvietinimą kaip sakralią sąsają su gimtine, apie gimtosios kalbos funkcijas šiame procese, bet nutylime šešėlinį šio reikalo aspektą. Konkuruojančių ideologijų bei kalbų kontekste įvietinimas gali ir turi būti apibrėžtas ne tik pozityviu požiūriu – požiūriu, kuris neneigtų įvietinimą užtikrinančių orientyrų, juos palaikančios ir jų palaikomos kalbos, išskirtinio šaknų sakralumo Žr. Czeslaw Milosz, Tėvynės ieškojimas, p. 217–218. , bet kartu atvertų šešėlinę, agresyviąją įvietinimo pusę: akinančias, ribojančias ar net įkalinančias galias.

Gimtoji kalba pasirodo esanti ne tik poetinės išmonės lobynas, ne tik subtiliausių literatūrinių instrumentų rinkinys bei jų taikymo kontekstas, bet ir agresyvių ideologijų įrankis. Tai istoriškasis kalbos matmuo, kurio išvengti neįmanoma. Gimti kalboje – vadinasi, priimti tos kalbos apspręstą lemtį, ypač areale, kur kalbos tapo konkuruojančių kolektyvinių tapatybių pagrindu, įtautinimo ir nutautinimo įrankiais. Gauti ar pasirinkti kalbą tokiame areale reiškia įgyti daugiau nei saviraiškos ar komunikavimo priemonę. Miloszas tą aiškiai suvokia ir priima „savąjį lenkų poeto likimą, kuris įtraukia į kalbos istoriją ir į tos kalbos viduje vykstančias kovas už tokį, o ne kitokį praeities ir ateities suvokimą“ Ten pat, p. 209. . Dar jis konstatuoja: „Norėdamas būti poetu Vilniuje, tegalėjau tapti lenkų poetu“ Ten pat, p. 208. . Galima tai vadinti pasirinkimu, kai alternatyvos iš esmės nėra. Kaip tai suprasti? Dažniausiai profesinis pasirinkimas pats savaime yra tarsi neutralus, tačiau kai jis susijęs su kalba, neišvengiamai tenka priimti tam tikrus vaidmenis tautinio susipriešinimo dramoje. Kitaip tariant, pasirinkimas įstumia į tam tikrą priešpriešą kitoms kalboms bei jomis skleidžiamoms kultūrinėms ideologinėms nuostatoms, nors pats individas anaiptol nebūtinai to siekia.

Ar ne keista, kad toks kalbos ir literato profesijos pasirinkimas gali būti gretinamas su privaloma karine tarnyba, kuri pagal apibrėžimą netoleruoja „dvigubo“ lojalumo? Tarpukario lietuvių–lenkų priešpriešos logika tokia, kad bet kurioje barikados pusėje kultūrinių ir politinių pasirinkimų skirtys nelengvai apčiuopiamos, o kai kuriais atvejais jų tiesiog nėra. Kalbėdamas apie likimą Miloszas pabrėžia ne sąmoningo pasirinkimo, bet jį lydinčių pasekmių neišvengiamumą: čia svarbi ne asmeninė pozicija, kuri gali būti opozicinė, asistemiška, bet sistemos primetamas vaidmuo, kuris neleidžia šiai pozicijai laisvai skleistis. „Tam tikra prasme galėčiau būti pavyzdys, kaip nacionalizmo dvasia deformuoja bręstantį protą ir kiek jėgų man pačiam reikėjo laisvinantis iš jos. Tai įspėjimas jauniems lietuviams, kad nesileistų naujai deformuojami, šįkart lietuvių“ Ten pat, p. 254. .

Įsiskaitę į Miloszo minimas autobiografines detales, pastebime vieną įdomų ir iškalbingą bruožą. Tarp savo bendraamžių jis išsiskyrė jausmu ar nuostata, kurią nelengva apibūdinti: savotišku egzistenciniu nerimu, neleidžiančiu savo socialinės padėties priimti kaip savaime suprantamos; nepatogumo jausmu, trukdančiu galutinai susitapatinti su jam atitekusiu etniniu ir ypač socialiniu vaidmeniu Žr. ten pat, p. 225–226. ; atrodo, tarsi jį supanti tikrovė slėptų kažkokią baisią paslaptį, kurios niekas nenori pastebėti, nes ji niekam netrukdo – niekam, išskyrus jį, Miloszą Žr. ten pat, p. 228. . Būtent šį netikrumą, nesugebėjimą iki galo tapatintis su jam tekusia pozicija išduoda lengvas pavydas tiems, kurie turėjo švarią „luominę sąžinę“ ir buvo laimingi ten, kur buvo. Kita vertus, ar ne toks „egzistencinis nerimas“ tapo atskaitos tašku, paskatinusiu savarankiškesnes tapatybės paieškas?

Dar viena citata:

[…] yra problema, kurios mūsų pokalbyje nesugebėsiu pilnai atskleisti: mano principinės gyvenimiškos deviacijos problema. Sunku paaiškinti priežastis, bet jau gimnazijoje jaučiausi esąs kitoks nei mano bendraklasiai. Mano elgseną didele dalimi apsprendė protestas, liežuvio rodymas. […] Visa tai deviacijos, nuokrypiai nuo normos. […] Savo bendraklasių atžvilgiu aš buvau deviantas. Александр Фьют, Беседы с Чеславом Милошем, c. 102–103.

Spustelėjus išskleisti...

Kaip matome, Miloszas pateikia ir kitą paaiškinimą, veikiau papildymą, kuris nepasitikėjimu apgaubtą aplinkinio pasaulio pajautą supina su „deviantiškais“ savo asmenybės bruožais, ne visai aiškiais jam pačiam, su racionaliai nepagrįstu protestu prieš kolektyvą, kurio dalimi teko būti. Šio protesto nebūtina išpūsti, juolab nereikia jame ieškoti anormalumo požymių – vėlesnis Miloszo gyvenimas tam nesuteikia jokio preteksto. Kita vertus, priešinimasis kolektyvinės tapatybės reikalavimams yra kone pamatinis jo gyvenimiškos strategijos bruožas, tad klausimas, kiek jį nulėmė asmeninės savybės, yra neabejotinai įdomus. Deja, atsakymo į jį neieškosime, nes tai pernelyg išplėstų tyrimo lauką.

Nešvarios luominės sąžinės metafora, matyt, rodo anksti prabudusią kritiką dominuojančių vertybių atžvilgiu, taip pat tam tikrą neakivaizdžių istorinių konfliktų intuiciją. Šiaip ar taip, jaunasis Miloszas gan anksti įsisąmonino tam tikrą nuotolį nuo savo aplinkoje dominuojančio tapatybės tipo ir su juo siejamų vertybių.

Manau, kad kalbėdamas apie anksti prabudusį nepatiklumą savo aplinkos atžvilgiu, Miloszas turi galvoje būtent šešėlinę įvietinimo ir buvimo kalboje pusę. Ar ne todėl jis savo tautiškumo jausmą vadina pašlijusiu ir traumuotu Žr. Czeslaw Milosz, Tėvynės ieškojimas, p. 209. ? Ar ne todėl jis kalba apie nuolatinį universalizmo siekį, siekį išsilaisvinti iš etnocentriško aptvaro Žr. ten pat, p. 210. , kurį, žinoma, reikia suprasti kaip norą įveikti tam tikras ideologines vertybines nuostatas, nes jas pagimdęs kontekstas tapo jam akivaizdžiai per ankštas. Kitaip tariant, jis priima savo lenkakalbio poeto lemtį, bet priima ją kaip įveikos reikalaujantį barjerą, kaip galią, kuri teikia jam saugumo ir patogumo pažadą, bet kartu bando uždėti pavadį ir vesti norima kryptimi.

Kritiškas Miloszo požiūris į lenkišką etnocentrizmą anaiptol nereiškė didesnio pritarimo tautinei lietuvybės ideologijai. Pastarąją jis suvokė kaip besivadovaujančią tais pačiais, tik dar labiau kaustančiais reikalavimais: „Atvirai kalbant, nemanau, kad gerai jausčiausi lietuvių poeto kailyje, nes tada būtų tekę grumtis su kitu, dar ankštesniu nei lenkiškasis, etnocentrizmu“ Ten pat. .

Žinoma, priešinimosi etniniam lenkakalbės kultūros ankštumui negalime tapatinti su jos niekinimu ar atmetimu (nors vėlyvuoju tarpukario laikotarpiu tokios pozicijos požymių būta); analogiškai vadinamąjį savo pašlijusį tautiškumą jis traktuoja pabrėždamas ne tik konfliktą, bet ir naujų lenkybės horizontų atvėrimą. Kitaip tariant, savo „atipinį“ lenkiškumą vadindamas trūkumais, Miloszas šiek tiek gudrauja: tai trūkumai, kuriuos pirmiausia reikia suvokti kaip išvirkščią privalumų pusę Žr. ten pat, p. 209. , kaip pozityviai veikiančią funkciją.

∗∗∗​

Miloszo idealas – atviras, nieko neslepiantis susikalbėjimas su bendruomene, įsiliejimas į ją. Kartu galima numanyti, kad tokį įsiliejimą visada lydėjo neišvengiama patikra, paslėptas agresyvumas, nebylus klausimas, ar tu vis dar mūsų žmogus, ar atitinki „saviškio“ kriterijus Žr. Vaidas Šeferis, „Gimtinės ieškojimas Ulro žemėje“, p. 122. . Poetas pripažįsta, kad jo konfliktas su lenkiška bendruomene niekada galutinai nebuvo išspręstas Žr. ten pat, p. 122–123. , kad jo troškimas būti bendruomenės dalimi ir mėgautis tokios būties privalumais nuolat rungėsi su įtarumu, ar ne per didelę kainą reikalaujama sumokėti už bendruomeninę šilumą.

Miloszas buvo vienas iš nedaugelio, labai aiškiai suvokusių šį konfliktą – gilų, visiems būdingą poreikį priklausyti bendruomenei, jaustis joje saugiai, užtikrintai ir skausmingą pojūtį, kad tokia priklausomybė tave apakina, kažką nuo tavęs paslepia. Įsiliejimas į bendruomenę yra ne tik „namus“ suteikianti, egzistencinį jaukumą užtikrinanti, bet ir ribojanti, įkalinanti, užmarštį skatinanti galia. Galima teigti, kad per bendruomenę gimtinė savo įvietinančią galią realizuoja dviem priešpriešinėmis kryptimis – suteikdama egzistencinį saugumą ir tuo pačiu judesiu surišdama, įkalindama tame saugume.

Pasipriešinimą kolektyvinės tapatybės diktatui poetas sieja su tiesos, kaip galios, atsisakymu:

Tiesos neturiu ir turėti tiesos nenoriu. Labiau jau man pakraščiai, veda erezijos linkui. Czeslaw Milosz, Rinktiniai eilėraščiai, p. 325.

Spustelėjus išskleisti...

Akivaizdu, kad poetinės tiesos atsisakymo metaforos nereikia suprasti pažodžiui. Tiesos rinkimasis čia suprantamas kaip pritarimas galią įkūnijančiai kolektyvinei pozicijai ir visai nesvarbu, iš kur ji skelbiama: iš sakyklos ar politiko tribūnos. Neišbaigtos tapatybės nuostata čia dera su tiesos pakraščių, prieštaravimų, abejonių ar net erezijų pozicija, besipriešinančia su tiesa susitapatinusiai galiai. Pritarti tiesai tokiu atveju reiškia užsimerkti, atsisakyti abejoti, atsisakyti klausti ir gauti mainais kolektyvinės pozicijos komfortą, bendraminčių palaikymo patogumą. Nepritarti tiesai – atsisakyti būti su dauguma, prarasti greta esančių palaikymą ir užsitraukti jų nesupratimą, net pasmerkimą, tačiau išsaugoti nesuvaržyto mąstymo teisę.

Atrodo, Miloszas kalba ne apie tiesą, bet apie tiesas. Pasaulyje, kuriame tiesas skiria ir tuo pat metu generuoja politinės geografijos sienos, vartojama kalba, kuriame pritarimas vienai tiesai tapatus „kitos tiesos“ išsižadėjimui – tokiame pasaulyje Miloszas atsisako tradicinio priešpriešos heroizmo ir renkasi „drąsą nesirinkti“. (Žinoma, nuostata „nesirinkti“ nėra absoliuti. Pavyzdžiui, tokio susilaikymo jis netaiko aukštesnio lygmens – tikėjimo – tiesai, nors ir čia neapsieina be išlygų.) „Man visada sunku pasirinkti, kurią pusę kategoriškai palaikyti, atkakliai laikytis savo pažiūrų. Taikstydamasis su savo vieta, amžininkų atžvilgiu visada stengdavausi įsijausti į man prieštaraujančius argumentus“ Czeslaw Milosz, Abėcėlė, p. 297. .

Čia nuosaiki, kategoriškos priešpriešos atsisakanti pozicija papildoma savo horizontų plėtros intencija. Išgirsti kitus, stengtis suprasti jų argumentus nebūtinai pritariant – tai tolerantiška skirtybės priėmimo jos nešalinant taktika. Skirtybė neįveikiama, ją saugančios ribos nepanaikinamos, bet virš jų nutiesiamas tiltas, galintis tapti skirtybių sambūvio prielaida. Prisiminkime, kokius bruožus poetas priskyrė Stanislawui Stommai (taip pat į Lenkiją iš Lietuvos eksportuotam talentui Žr. ten pat, p. 277. ), politikui, kokio, pasak Miloszo, daugiau nebuvo jokioje sovietų bloko šalyje: „Gebėjimas suprasti kitaminčių argumentus ir nepasidavimas šovinistiniams refleksams Ten pat, p. 278. “. Ar tai ne tos savybės, iš kurių mes atpažįstame patį Miloszą?

Gali pasirodyti, kad vengimas būti bendruomenės dalimi reiškia pritarimą kosmopolitinės pakraipos individualizmui. Tokiam teiginiui taip pat negalima pritarti. Žinoma, tam tikra universali, virš etninių „aptvarų“ besiplėtojanti perspektyva Miloszui išties būdinga, bet ji tikrai neišsemia jo tapatybės turinių. Miloszas liko ištikimas jį išauginusioms etninėms bendruomenėms, jokiu būdu nesiekė su jomis nutraukti ryšių ir labai sąmoningai išliko jų traukos orbitoje, bet niekada nežengė to paskutinio žingsnio, kuris galutinai jį paverstų natūralia šių bendruomenių dalimi. Toks artimas, bet ne iki galo savas – taip galima apibrėžti jo santykį su etnine bendruomenine tapatybe. Galutinai nerealizuotas tapatumas, troškimas tapatintis ir jį stabdanti apdairumo distancija – tai modelis, bene geriausiai nusakantis Miloszo tapatybės pozicijas, saugantis ir puoselėjantis jo kritinį požiūrį į kolektyvinės tapatybės slepiamus pavojus.

∗∗∗​

Primins jo vardą tik vienas eilėraštis.
Padiktuotas – nes ne įgudusi ranka
Rašo poeziją, bet vandenys, medžiai
Ir dangus, nors ir aptemęs,
Kurį matė jų tėvai ir seneliai,
Ir jų tėvų tėvai nuo praamžių. Czeslaw Milosz, Rinktiniai eilėraščiai, p. 179.

Spustelėjus išskleisti...

Apie poeziją grindžiantį „kūrybinio mediumo“ principą, kuris išnyra, kai bandome atsakyti į klausimą, kas diktuoja poeto rašomą žodį, čia nekalbėsime. Citatoje mums svarbesnis yra Miloszo poreikis poezijai suteikti kone viršlaikę perspektyvą, jungiančią daugelį kartų, kalbėjusių daugeliu kalbų, bet po tuo pačiu dangumi ir ant tos pačios žemės. Ši perspektyva grindžiama tokia atskaitos sistema, kuri pašaukta vienyti, o ne skirti po skirtingomis vėliavomis šiandieną čia gyvenančius žmones. Ta pati žemė, tie patys debesys (kaip dažnai jų motyvą naudos poetas, siekdamas apibūdinti gimtinę!), ta pati tėvynė ir net tas pats jos vardas – kas, kad tariamas skirtingomis kalbomis. Taip, teritorijose, kur daug šimtmečių nebuvo jokių sienų, jas galima nubrėžti ir pamažu jos įsitvirtins mūsų galvose; kadaise bendros žemės, padalintos į savas ir svetimas, įgis naujų kokybių, bet kur dėti jų bendrumo atmintį? Atrodo, Miloszas nori pasakyti, jog svarbiausia, kad yra kas jungia, kas primena, jog skirtingų vėliavų nustatytos skirtys tik dalinės, ne absoliučios, ir kad jos neturi galios ištrinti bendrą atmintį. Ar bent jau neturėtų turėti.

Ar tai skamba pernelyg optimistiškai ir naiviai? Galbūt. Tačiau tai tikrai ne bandymas reanimuoti seniai mirusius politinius kūnus ir jas palaikiusias ideologijas. Etnopolitinio susiskaldymo epochoje, – o mes, norime ar nenorime, tebegyvename joje, – visuomet bus reikalingi tie, kurie stovės ne vienoje kurioje sienos pusėje, bet iškart abiejose ir kartu atliks jungiamojo audinio funkcijas:

Egzistuoja lenkiškoji ortodoksija, kuriai būdingi įvairūs atspalviai, ir aš pastebiu, jog atsidūriau už jos ribų. Vis dėlto nesu linkęs manyti, kad pripažįstant „tikrųjų lenkų“ vardą tiems, kurie tiki ortodoksija, ir išmetant eretikus iš bendruomenės, galima ką nors išspręsti. Tebūnie taip, jog kai kurie asmenys blogai jaučiasi etnocentriškose kultūrose. Jų naudingumas kaip tik ir gali pasireikšti tuo, kad jie sukuria „jungiamąjį audinį“ ten, kur nieku gyvu, regis, negalima suderinti tautinių prieštarų. Czeslaw Milosz, Tėvynės ieškojimas, p. 13–14.

Spustelėjus išskleisti...

Malonu rasti bendraminčių, turinčių panašų požiūrį į aptariamas problemas. Įsiklausykime į Krzysztofo Zajaso žodžius:

Dvasiniams Miloszo ieškojimams, susijusiems su pagoniškais pradmenimis, būdingas kaip tik toks bėgimas nuo išsipildymo, šiuo atveju – metafizinio. Ir tai turbūt įdomiausias Miloszas, sunkiausiai „pagaunamas“, nes nesileidžia uždaromas į jokią formulę, į jokį ankštą kolektyvizmą. Miloszas, atsisakantis senų formų ir bėgantis toliau, tiesiai iki priešo pozicijų. Krzysztof Zajas, Miloszas ir pagonybė, p. 240–241.

Spustelėjus išskleisti...

Ką čia turime išgirsti? Žinoma, pirmiausia apibūdinimus, kuriais nusakomas paradoksalus „tapatybinės paieškos jos vengiant“ principas, o ne jo taikymo kontekstas, susiaurintas iki pagoniškųjų pradmenų. Apibendrindamas šiuos apibūdinimus lenkų tyrinėtojas Miloszui priskiria „neįmanomos tapatybės projektą Ten pat, p. 241. “, kurio esmė – nesileisti sugaunamam vienos galutinai susikristalizavusios tapatybės formos, vengti tokio tapatybinio apibrėžtumo, kurį būtų galima be išlygų priešpriešinti kitiems. „Neleisdamas sau sustingti viename atskaitos taške, Miloszas bėga į kitą“. Ten pat.

Miloszo skaitytojai turbūt sutiks, kad, apibūdindamas savo tapatybines pozicijas, jis neretai naudojasi savo ir kitų suformuluotomis perskyromis: konservatorius, besipriešinantis modernioms etniškumo versijoms; provincialų tautiškumą siekiantis įveikti kosmopolitas; svetimose žemėse tautiškumą puoselėjantis tremtinys; iš suvaikėjusių Vakarų besišaipantis „kitos Europos“ pilietis; tautinės ortodoksijos puolamas degeneratas; parapijine, „išoriškąja“, katalikybe nesitenkinantis tikintysis; prieš buržuazinio mąstymo inertiškumą protestuojantis kairysis; kairiųjų ateizmą neigiantis katalikas; smerkiantis tautinę kolektyvinio mesijo ereziją, bet manichėjiškomis dogmomis patiriamą blogį aiškinantis krikščionis ir t. t. Sąrašą būtų galima tęsti, bet ir paminėtų apibūdinimų pakanka norint suformuluoti preliminarius apibendrinimus.

Ką mums sako tokia opozicinių, net antagonistinių apibūdinimų gausa? Kad Miloszo tapatybės paieškos pagrįstos: paruoštų tapatybės vaidmenų vengimu, nuolatine jų paieška, instrumentiniu panaudojimu, tapatybiniu „paslankumu“, gebėjimu išgirsti priešingos pusės argumentus ir t. t. Žinoma, nereikia tokių apibūdinimų tapatinti su priešybių sinteze: Miloszas nepašalina priešybių opozicijos, bet sušvelnina ją pasitelkdamas „permestų tiltų“ principą, kurį dar galima pavadinti sugyvenimo su priešybe (arba „pritarimo prieštarai“) principu Žr. Brigita Speičytė, „Adomo Mickevičiaus profiliai Czeslawo Miloszo kūryboje: tapatybių provokacija ir terapija“, p. 88. .

Būtent toks apibrėžtumo vengiantis Miloszas ir yra nusakomas antinomijų poromis, kurios, viena vertus, niekada nebus galutinai sutapatintos, kita vertus, tarp jų niekada nebus galima dėti absoliučios priešybės ženklo. Neįmanoma tapatybė, arba aiškaus apibrėžtumo vengianti tapatybė, – tai tapatybė, kuri ne atradimą, bet nuolatinį savęs ieškojimą skelbia galutiniu tikslu. Ir ne taip svarbu, ar šį išradinėjimą apibrėšime tipologiškai (per opozicines priešybes), ar genetiškai (dėliodami tas priešybes į raidos liniją) – svarbu pastebėti, kad bet kurią surastą tapatybės poziciją Miloszas traktuoja kaip tarpinę, bet ne galutinę. „Daug kartų tvirtinta, kad Miloszas yra ieškantis poetas.“ Krzysztof Zajas, „Miloszas ir pagonybė“, p. 260. Prisiminkime Miloszo pateiktą šilkverpio metaforą: minkštas, švelnus, apsaugą teikiantis šilkverpio kokonas galų gale tampa įkalinimo vieta, kurios sienas privalu pralaužti, jei nenorima galutinai surambėti.

Kaip mus dominančiu požiūriu apibendrinti tokią bendradarbiavimo su tapatybės priešybe formų įvairovę? Funkciniu požiūriu galima išskirti bent šešias pozicijas:

1. empatiškąją – bandoma suvokti priešingos stovyklos argumentus, aptinkama juos grindžianti logika ir taip susilpninamas priešybės svetimumas;
2. reminescencinę – priešybių pažinimas didele dalimi siejamas su savižina, tarsi iškeliant jas iš užmigdytos atminties;
3. instrumentinę – priešybės argumentais it svertu pasinaudojama vaduojantis iš varžančių savosios tapatybės aspektų;
4. jungiamąją – tapatybinė savikūra susiejama su priešpriešinamas tapatybes jungiančiu audiniu;
5. ieškomąją – jau įvaldyti tapatybės resursai traktuojami kaip nepakankami, išretinti, migdantys, įkalinantys ar tiesiog falsifikuoti, t. y. turintys tam tikrų priešybės požymių; jų įsisąmoninimas yra naujų paieškų atskaitos taškas;
6. vengiamąją – tapatybinė paieška tampa svarbesnė nei „suradimas“ ir bet kuri įvaldyta pozicija traktuojama kaip tarpinė, bet ne galutinė; pozicija, kurios savastingumas po truputį įgyja grėsmingų priešybės požymių ir nauja paieška tampa savotišku tapatybinės realizacijos vengimu.

∗∗∗​

Kas yra Miloszas? Kas jis „genčių rodyklėj – lenkas ar lietuvis Czeslaw Milosz, Rinktiniai eilėraščiai, p. 362. “? Pats poetas atsakymo paieškų nepalengvina: apeliacijos į LDK pilietybę, nuolatinis kalbėjimas apie išbalansuotą ar traumuotą tautinę savijautą labiau užtemdo, nei paaiškina etninius Miloszo tapatybės aspektus.

Užduotas klausimas tarsi reikalauja vienaprasmio atsakymo. Bet vargu ar įmanoma aiškiai atsakyti remiantis etninio pasirinkimo perspektyva. Pirmiausia derėtų pažymėti, kad iškalbingos paties klausimo prielaidos, įteisinančios modernias lietuvių bei lenkų tautas apibrėžiančią perskyrą ir bet kokią tapatybę verčiančios suvokti modernaus etninio pasirinkimo kontekste. Viena vertus, Miloszas atsisako sau taikyti šios perskyros logiką – būtent taip reikia suvokti jo skelbiamą LDK pilietybę. Kita vertus, jis negali nepripažinti jau įvykusios perskyros ir, apibrėždamas save jos atžvilgiu, kalba apie pašlijusį savo tautiškumą arba apie atstovavimą tautai, kurios nebėra. Abiem atvejais Miloszas netapatintinas nė su viena etninio pasirinkimo puse: viena vertus, priešindamasis tautinei lenkybei jis apeliuoja į LDK lenkakalbio piliečio tapatybinę atmintį, kita vertus, atsisakydamas išduoti savo kalbą, jis netelpa modernios lietuvybės apibrėžtyje, kuri atsisako pripažinti lietuviais kalbančius ir kuriančius lenkiškai.

Kuo save pavadintų pats Miloszas? Gal kaip Romeris Mykolas Romeris, „Mykolo Romerio autobiografija“, p. 190–191. sakytų: aš ir lenkas, ir lietuvis Darius Kuolys, „Czeslawas Miloszas ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tradicija“, p. 23. ? Ir niekas tenedrįsta tai vadinti dvilype ar hibridine tapatybe, nes tai nūdienos skirtis, projektuojama į praeitį, kurios tų laikų žmonės nežinojo. O gal teigtų, kad šiuolaikinis lietuvis, o neretai ir lenkas žymia dalimi yra šios tapatybės dalybų rezultatai, kai kuriais atvejais tiesiog nuoskilos, o ne atvirkščiai? Tai retoriniai klausimai, kurie patys yra tarsi atsakymai. Taip, galima sakyti: tik kaip lenkas ar tik kaip lietuvis Miloszas neišbaigtas, dalinis ir tuo pat metu netelpantis nei lenkiško, nei lietuviško etninio apibrėžimo inde, tačiau tai būtų žodžiai iš skirtingų etninių „aptvarų“, regintys pirmiausia jo nevientisumą ar mišrūniškumą, vadinasi, nebeatpažįstantys rūšies, kuriai Miloszas atstovavo. O ši rūšis, susibūrusi ne po etnine, bet luomine pilietine vėliava, kadaise klestėjo ir paskutiniai jos atstovai visai neseniai vaikščiojo tarp mūsų. Taip, atėjo didžiojo pasirinkimo metas, kai asmeniniuose dokumentuose, o vėliau ir žmonių širdyse buvo pareikalauta įrašyti tik vieną tautybę ir didžiulė žmonių masė – kažkada gyvavusi politinė tauta – suskilo pasukusi skirtingais keliais.

Prarasto vientisumo pažadu Miloszui – o gal tik utopiniu lūkesčiu, kas žino? – tapo bet kokias sienas peržengiantis poezijos pasaulis ir atmintyje dar neišblėsusi senlietuvius vienijanti erdvė, tebesidriekianti virš naujų sienų. Kitaip tariant, lenkakalbė poezija ir atmintyje išsaugota LDK – tai dvi įsivaizduojamos arba utopinės pilietybės formos, kurias Miloszas priešpriešino etniniam nacionalizmui ir kuriomis, bandydamas įveikti pastarojo suvaržymus, naudojosi it tapatybės gairėmis.

Mes, šiandieniniai lietuviai (tam tikru mastu – ir modernūs lenkai, ypač išeiviai iš LDK žemių), esame kiek vėluojantys tautų pavasario vaikai. Turint omenyje vietos specifiką, labiau tiktų vadintis didžiosios perskyros vaikais, vis dar tebesidalinančiais bendrą paveldą. Šiandieną klausimas: kas gi tu, poete, esi, lenkas ar lietuvis, – mums jau natūralus ir savaime suprantamas. Tačiau ne Miloszui, saugojančiam ir puoselėjančiam atmintį iki perskyros, tiksliau, atsiremiančiam į šią atmintį, idant jokia moderni tautinė tapatybė (pirmiausia lenkiška, nes lietuviška jam tikros grėsmės nekėlė) neįtrauktų galutinai. Akivaizdu, ir neišvengiamai patiriančiam „paskutiniojo mohikano“ dramą, nes tautą, kuriai jis skelbiasi atstovaująs, prarijo Letės vandenys.

Literatūra

• Bujnicki, Tadeusz, „Asmeninė Miloszo Vilniaus istorija“ | Mindaugas Kvietkauskas (sud.), Czeslawo Miloszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 141–156.
• Kuolys, Darius, „Czeslawas Miloszas ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tradicija“ | Mindaugas Kvietkauskas (sud.), Czeslawo Miloszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 15–40.
• Milosz, Czeslaw, Abėcėlė, Vilnius: Aidai, 2012.
• Milosz, Czeslaw, Rinktiniai eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
• Milosz, Czeslaw, Tėvynės ieškojimas, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
• Romeris, Mykolas, „Mykolo Romerio autobiografija“ | Egidijus Motieka (red.), Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 13 t., Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 190–191.
• Speičytė, Brigita, „Adomo Mickevičiaus profiliai Czeslawo Miloszo kūryboje: tapatybių provokacija ir terapija“ | Mindaugas Kvietkauskas (sud.), Czeslawo Miloszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 64–96.
• Šeferis, Vaidas, „Gimtinės ieškojimas Ulro žemėje“ | Mindaugas Kvietkauskas (sud.), Czeslawo Miloszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 112–126.
• Zajas, Krzysztof, „Miloszas ir pagonybė“ | Mindaugas Kvietkauskas (sud.), Czeslawo Miloszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 233–241.
• Фьют, Александр, Беседы с Чеславом Милошем, Москва: Новое издательство, 2006, c. 102–103.

Czeslaw Milosz and the Project of Ethnic Indecisiveness

Summary. The goal of the article is to formulate the concept of ethnic indecisiveness and a number of concepts closely connected to it. Ethnic indecisiveness becomes the basis for explaining the assumptions underlying the evolution of Milosz’s concept of identity. The salient aspects of Milosz’s identity are differentiated and discussed in relation to the problem of ethnic indecisiveness. In his continuous search for self-identity, Milosz is guided by the methodical questioning and criticism of the roles assigned to the individual by collective identity. It is not the qualities of acquired social positions but the ability to overcome the limiting aspects of one’s existing identity that attract the most attention from Milosz in the process of changing identity. The emphasis is not on one’s newly emerging identity but on the personal ability to maintain a critical distance in regard to one’s existing position. Milosz’s attempt to avoid explicit forms of identity is expressed in pairs of antinomies that seem to be irreconcilable, yet not contradictory. It is this unattainable identity, identity that avoids explicitness and distinctness that the poet embraces. The ultimate goal is self-seeking and self-inventing, not self-discovery. Milosz’s search for identity rests on multiple rational grounds: the avoidance of the preconceived roles of identity, constant self-examination, the instrumental use of identity, the mobility of identity, the ability to hear the arguments of the opposite side, etc.

Keywords: Poland, Czeslaw Milosz, ethnocentric identity, ethnic indecisiveness, identity inadequacy, historical memory, landscape.