Straipsnis Didžioji Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia kaip Lietuvos valstybingumo simbolis

Santrauka. Didžioji Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia – tai ne tik maldos namai, bet ir lietuvių tautos valstybingumo simbolis. (Kaune greta viena kitos yra dvi Kristaus Prisikėlimo bažnyčios. Viena vadinama didžiąja, kita mažąja šventove.) Nuo 1934 m., kai buvo pašventintas kertinis šios bažnyčios akmuo, atvežtas iš Jeruzalės Alyvų kalno, iki 2004 m. gruodžio 26 d., kai šventovė iškilmingai konsekruota, praėjo 70 metų. Kaip simbolis, ji ir dabar visiškai išreiškia atgimusios Lietuvos padėką Dievui už iškovotą laisvę. Per tą laiką būta labai skaudžių likimo išbandymų. Tad trumpam grįžkime į praeitį, išsamiau aptarkime dabartį ir akies krašteliu žvilgtelėkime į ateitį. Didžioji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia dėl savo mastelio, urbanistinės situacijos bei politinės reikšmės yra neabejotinai reikšmingiausias tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdys. Santūraus, detalėmis neperkrauto plokščio stogo (angl. terminas stripped classicism) ir modernių konstrukcijų statinyje tarptautinės modernizmo idėjos persipynusios su lokaliomis formų interpretacijomis. Vienas svarbiausių estetinių sprendimų – tankus vertikalių linijų ritmas – akivaizdžiai būdingas daugeliui visuomeninės paskirties tarpukario objektų Kaune.

Pagrindiniai žodžiai: architektūra, atstatymas, modernizmas, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.
Kas tiki mane – nors ir numirtų, bus gyvas.

(Jn 11, 25)​

Spustelėjus išskleisti...

Didžioji Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia – tai ne tik maldos namai, bet ir lietuvių tautos valstybingumo simbolis. Nuo 1934 m., kai buvo pašventintas kertinis šios bažnyčios akmuo, atvežtas iš Jeruzalės Alyvų kalno, iki 2004 m. gruodžio 26 d., kai šventovė iškilmingai konsekruota, praėjo 70 metų (1 il.).

Kaip simbolis, ji ir dabar visiškai išreiškia atgimusios Lietuvos padėką Dievui už iškovotą laisvę. Per tą laiką būta labai skaudžių likimo išbandymų. Tad trumpam grįžkime į praeitį, išsamiau aptarkime dabartį ir akies krašteliu žvilgtelėkime į ateitį.

Šventovės statybos peripetijos

1922 m. prabilta apie naujos bažnyčios, kuri įamžintų atkurtos Lietuvos valstybės ir tautos nepriklausomybę, statybą laikinojoje sostinėje. 1922 m. gruodžio 12 d. našlė Cicilija Antanina Požerskaja padovanojo turimą žemės sklypą būsimai mažajai Žaliakalnio katalikų bažnyčiai (Kristaus Prisikėlimo bažnyčios archyvas, knyga nr. 1). Jau tada būsimoji bažnyčia dedikuota Kristaus Prisikėlimo titulu; tačiau ir tuomet nuo kalbų prie konkrečių darbų pereita ne taip greitai. Tik 1926 m. pradžioje sudarytas bažnyčios statybos vykdomasis komitetas ir taryba. 1928 m. miesto savivaldybei dovanojus žemės sklypą (buvusią Žaliakalnio turgavietę), paskelbtas bažnyčios projektų konkursas. Jame dalyvavo 15 projektų, ir nors premijos geriausiems projektams buvo paskirtos, nė vienas jų įgyvendinti netiko. Nutarus rengti naują projektą, pasikviestas trečiosios vietos laimėtojas architektas Karolis Reisonas (1894–1981) 1930 m. Karolis Reisonas įsikūrė Kaune; 1932 m. jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė. 1930–1940 m. yra patys kūrybingiausi architekto gyvenime. Per karą 1940–1944 m. jis dirbo ir gyveno Panevėžyje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. išvyko į Australiją ir nuo 1950 m. dirbo Adelaidėje Commonwealth Department of Worksarchitektūros skyriuje. Mirė ten pat, išgyvenęs 87 metus. .

Toks sprendimas kėlė dalies visuomenės pasipiktinimą. Antai rašytojas Balys Sruoga rašė: „…ar ne piktas gi likimo pasityčiojimas: lietuvių tautos atgimimui paminėti bažnyčią stato kitatautis, šiuo tarpu net ne Lietuvos pilietis, protestantas?!“ Angelė Buškevičienė, Prisikėlimas, p. 42. Bažnyčios statybos vykdomojo komiteto pirmininkas kunigas Feliksas Kapočius į tokius priekaištus nekreipė dėmesio ir teigė, jog buvo remiamasi konkurso sąlygų nuostatomis.

Gavęs užsakymą, Reisonas iš pradžių parengė du projekto variantus, vėliau – trečiąjį, kurį 1929 m. rudenį patvirtino visos instancijos. Sumanytą apskrito plano bažnyčią šiek tiek ilgino prienavis ir presbiterija. Jos centre kilo 83 m tuščiaviduris bokštas su daugybe langų, 200 kolonų ir atvirais įvijais laiptais. Smailės viršūnę vainikavo 7 m aukščio laiminančio Kristaus statula ir daugybė kitų puošmenų Šis projektas buvo plačiai aprašytas ano meto spaudoje. Pavyzdžiui: Trimitas, p. 18, ir kiti leidiniai. (2 il.).

Be abejo, toks projektas visuomenės ir specialistų buvo sutiktas labai prieštaringai: vieni jį kėlė į padanges, vadindami „architektūros šedevru, kokio pasauly dar nėra…“, kiti protestavo; ypač piktinosi Pažaislio baroko vienuolyno tyrinėtoja Halina Kairiūkštytė-Jacynienė, sakydama: „[…] Gaunamas įspūdis, […] kad mes dar tebegyvuojame XIX amžiuje […]“ Jolita Kančienė, „Prisikėlimo bažnyčia: Kaunas“, p. 84. . Kai kas džiaugėsi, kad šventovė primins Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar Kazio Šimonio paveikslus, o gal bus didžiausia Baltijos šalyse. Tačiau ir šis projektas liko neįgyvendintas.

1933 m. balandžio 21 d. patvirtintas dar vienas, jau ketvirtas, projektas, pagal kurį 1934 m. vasarą ir buvo pradėta Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statyba. (3 il.)

Bažnyčios ir paminklo dvasią vienijantis projektas atspindėjo naujus estetinius idealus ir statybos technologines galimybes. Paties architekto Reisono straipsnyje, kurį jis iliustruoja detaliais brėžiniais, aprašytas visas darbo procesas Žr. Karolis Reisonas, „Prisikėlimo bažnyčios statyba“, p. 27–30. (6, 7 il.).

1939 m. spaudoje rašoma apie pradėtus vykdyti vidaus įrengimo darbus Antai rašoma, kad viršutiniai langai jau sudėti, daromi apatiniai. Langams bus sunaudota per 500 m³ stiklo. Žr. XX amžius, 1939, nr. 12. . Taigi dar nebaigus statybos darbų, jau rūpintasi sutvarkyti interjerą; pavyzdžiui, tartasi su keliais vitražų kūrėjais (iš 1937 m. Liudo Truikio laiško Marijonai Rakauskaitei žinome, kad dailininkas šiai bažnyčiai projektavo vitražus Nukryžiavimo tema. Jie tikrai būtų atitikę europinius modernumo kriterijus). Kita vertus, bažnyčios reprezentacinę „tautos šventovės“ funkciją planuota pabrėžti įvairiais dekoratyviniais sprendimais:

didysis bažnyčios altorius bus lyg arka lietuvių tautos sandoros su Dievu […] Už altoriaus bus milžiniškas paveikslas: Lietuvos senkapiai su pakrypusiais kryžiais, už kurių rausvuos spinduliuose kyla Vytis – Lietuvos atgimimas […] Ant stogo, po atviru dangumi bus išliedinti skulptūriniai Kristaus kryžiaus keliai, kurių greta bus pavaizduota ir mūsų tautos kruvini kryžiaus keliai – lietuvių kentėjimai už savo tikėjimą ir valstybės laisvę bei nepriklausomybę. Tokie kryžiaus keliai bus pirmieji visame krikščioniškame pasaulyje Tėvynės garbei, p. 3. ,

Spustelėjus išskleisti...

– rašoma 1939 m. leidinyje, skirtame bažnyčios statybai. Betgi visų šių išvardytųjų dekoratyvinių sprendimų nepavyko įgyvendinti 1940 m. duomenimis, statybai buvo išleista 878 470 litų (Kristaus Prisikėlimo bažnyčios archyvas, knyga nr. 2). . Kaip ir daugelio kitų sumanymų.

Okupacijų gniaužtuose

Sovietų okupacija ir Antrasis pasaulinis karas nutraukė nespėtus užbaigti bažnyčios statybos darbus, nes 1940 m. birželio 29 d. tik ką legalizuota Lietuvos komunistų partija iš karto pareikalavo Bažnyčią atskirti nuo valstybės. Taigi darbai nutrūko. Nespėta įrengti nei iškilių tautos sūnų mauzoliejaus rūsyje, nei Šv. Kazimiero koplyčios bokšto viršutinėje pakopoje, taipogi ištinkuoti ir baltai nudažyti fasadų. Vis dėlto per pirmąją Sovietų okupaciją šventovė išliko nepaliesta, nepaisant kuriamų įvairiausių planų siekiant kardinaliai pakeisti jos paskirtį. Pavyzdžiui, norėta nuversti bokštus ir įrengti kareivines, galbūt įrengti muziejų; jei ne muziejų, tai sandėlį bulvėms ir kitiems maisto produktams Žr. Į laisvę, p. 3. . Tokiems planams įvykdyti reikėjo pinigų, o jų vėlgi nebuvo.

Vokiečių okupacijos metais (1941 VI 22–1944 VIII 1) sovietinę karinę administraciją pakeitė nacių civilinė valdžia. Tačiau Katalikų Bažnyčios padėtis išliko sudėtinga ir prieštaringa. Vienintelis sąlyčio taškas tarp nacių ir Bažnyčios – tai nepakanta bolševizmui. Tad nesistebėtina, kad tais metais bažnyčia buvo paversta popieriaus sandėliu. 1944 m. vasario 10 d. klebonas kun. F. Kapočius, jausdamas artėjančią nieko gero nežadančią antrąją Sovietų okupaciją, raštu kreipėsi į Kauno metropolijos kuriją, prašydamas pakartotinai įteisinti mažąją Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, nustačius šios šventovės parapijos ribas Žr. Siunčiamų raštų knyga / 1927–1944 m. Kauno Prisikėlimo bažnyčios archyvas. .

Čia derėtų prisiminti, kad 1928 m. Ši bažnyčia, tuo metu laikyta laikina, buvo pašventinta 1928 m. gruodžio 23 d.; jai suteiktas Kristaus Prisikėlimo titulas (Kristaus Prisikėlimo bažnyčios archyvas, knyga nr. 1). visai greta būsimos didžiosios buvo pastatyta mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia kaip „laikinas medinis maldos trobesys“ šešeriems metams Žr. Prisikėlimo bažnyčios statybos darbų byla, b. 201. (10 il.).

Per antrąją Sovietų okupaciją 1952–1955 m. didžioji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia buvo pertvarkyta į radijo imtuvų, vėliau – televizijos kanalų jungiklių gamyklą. Pats „didysis tautų vadas“ Stalinas 1952 m. vasario 8 d. pasirašė potvarkį, kuriuo įsakė „Kauno mieste, nebaigtoje statyti bažnyčioje, įrengti radijo imtuvų gamyklą“ Julius Meškauskas, „Prisikėlimo bažnyčia: praeitis, dabartis, ateitis“, 1988. . Pastatas rekonstruotas: gelžbetoninės perdangos šoninių navų tūrį suskaidė į tris, o vidurinės navos – į penkis aukštus, sumontuoti technologiniai įrengimai (12 il.).

Didžiosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios sugrįžimas

Vis dėlto daugelio širdyse dar ruseno viltis… Išsipildymo metas atėjo 1989 m., kai buvo parengtas pirmas bažnyčios atstatymo projektas. Minėtąjį projektą rengiant ypač nuoširdžiai dirbo tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto Gelžbetoninių konstrukcijų katedros specialistai, vadovaujami profesoriaus Antano Kudzio.

Tuometinės vyriausybės sprendimu ši šventovė Katalikų Bažnyčiai grąžinta 1990 m. Tačiau labai sudėtingi atstatymo darbai dėl įvairių priežasčių ilgokai užtruko Įvairiu laiku atstatymu rūpinosi Gintautas Kabašinskas, Eugenijus Bartulis, Viktoras Brusokas, Vytautas Grigaravičius. Bažnyčios atstatymo projektą koregavo architektas Algimantas Sprindys, darbus atliko bendrovė „YIT Kausta“. . Viena pagrindinių priežasčių – lėšų stygius; antai 1993–1997 m. iš visuomenės suaukotų lėšų buvo atliekami tik būtiniausi darbai, kurie turėjo apsaugoti pastatą nuo tolesnio irimo. Tik gavus Vyriausybės finansinę paramą, kurį laiką darbai buvo suaktyvėję, tačiau neilgai. Nuo 2002 m. suaktyvinus lėšų paieškas visomis kryptimis, be to, sulaukus ženklios Kauno miesto savivaldybės paramos (4 mln. litų), 2004 m. pabaigoje svarbiausi darbai bažnyčios viduje buvo užbaigti. Atstatymo darbais rūpinosi Kauno arkivyskupo metropolito paskirti mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonai.

Šiame atstatymo laikotarpyje reikėtų prisiminti tris reikšmingas datas: pirmoji – 1997 m. lapkričio 9 d., kai Kristaus Prisikėlimo bažnyčia buvo pašventinta ir joje buvo aukojamos pirmosios šventosios mišios; antroji – 2004 m. liepos 22 d., kai bažnyčios stogo terasoje pašventinta atkurta ir naujai įrengta koplyčia, dedikavus ją Šiluvos Švč. Mergelei Marijai; trečioji, jau minėta – 2004 m. gruodžio 26 d., svarbiausioji data, kai bažnyčia iškilmingai konsekruota.

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia – tai neabejotinai reikšmingiausias architekto Reisono darbas. Racionaliosios tarpukario modernizmo krypties šventovės architektūrai būdinga apibendrinta tūrinė kompozicija ir griežtų vertikalių ritminė raiška. Tradicinio trinavės krikščionių bazilikos pavidalo bažnyčia orientuota iš rytų į vakarus. Ryškiai apibrėžtas, laiptuotas jos siluetas puikiai matomas iš įvairių žiūros taškų. Pagrindinis septyniasdešimties metrų aukščio bokštas išreiškia kilimo į dangų idėją Žr. Laima Šinkūnaitė, „Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune: istorija ir esatis“, p. 14. (13, 14, 15 il.).

Glaustai apibūdinus šventovės architektūros išorę, jau galima įžengti į vidų, aptarti esamą bažnyčios interjerą Interjero įrengimu aktyviai rūpinosi Kauno arkivyskupijos kurijos Bažnytinio meno komisija, ne kartą padėjusi išvengti klaidų, pavyzdžiui, įrengiant Švč. Sakramento ir Šventosios Šeimos koplyčias ar įtikinant architektą susilaikyti nuo Reisono planuotų 14 statulų, turėjusių vainikuoti stogo parapetą, ir kita. Žr. Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno komisijos 1997 m. vasario 12 d. posėdžio protokolas nr. 4 ir kiti. . Tik įžengus, pirmiausia išgyvenamas nepaprastas baltumos ir erdvumos įspūdis. Šį įspūdį sukelia skirtingų atspalvių baltos spalvos sienos, lubos ir galerijos, šviesių spalvų grindys, o aukšti liekni pilioriai ir vertikalūs siauri langai suteikia erdvei polėkio (16 il.).

Presbiterijos svarbą bažnyčios hierarchinėje struktūroje išryškina ir akcentuoja ne tik jos tūrio forma ir vieta pagrindinėje išilginėje ašyje, bet ir šoninės sienos, viršuje skaidomos plokščių nišų, taip pat keliomis pakopomis pakeltas grindų aukštis. Presbiterijoje ant altoriaus švenčiama Eucharistija, iš čia skelbiamas Dievo žodis. Todėl šios patalpos įrengimas ypač svarbus. Pasirinktas gana asketiškas sprendimas yra tinkamas tiek liturginiu, tiek estetiniu požiūriu. Presbiterijos įrenginiams pasirinkta prabangi medžiaga – marmuras. Pačiame centre nepajudinamai stovi rusvo ir balto marmuro altorius, savo forma kiek primenantis ankstyvosios krikščionybės sarkofagą, kairėje, taigi Evangelijos pusėje, pastatyta altoriui stilistiškai artima sakykla; jos vieta altoriaus ir visos erdvės atžvilgiu parinkta labai tiksliai. Interjero visumą išbaigia dailios celebrantų kėdės ir vyraujančio šviesaus marmuro grindys.

Šventovė, kaip anksčiau minėta, konsekruota jau 2004 m., tačiau paieškos, kokia turėtų būti galinės, altorinės sienos puošyba, tęsėsi net šešerius metus. Anais laikais ketinta ją papuošti paveikslu, vaizduojančiu prisikėlusį Kristų Lietuvos kraštovaizdžio fone; jį tapyti buvęs pakviestas dailininkas Kazys Varnelis. Tačiau dabar reikėjo kitokio sprendimo. Betgi 2005 m. lapkričio 28 d. surengtame didžiosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios presbiterinės dalies įrengimo konkurse nebuvo nė vieno pasiūlymo, kurį būtų buvę verta įgyvendinti Paskelbus „Atvirą respublikinį dailės kūrinių paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje idėjų konkursą“ jame dalyvavo daug dailininkų, kurie pateikė įvairiausių pasiūlymų, tačiau rinktis nebuvo iš ko. Darbai buvo pateikti 2005 m. lapkričio 14 d. Devynių žmonių vertinimo komisija, sudaryta iš Bažnyčios atstovų, kultūros paveldo specialistų ir menotyrininkų, pateiktus projektus vertino po keturių dienų, t. y. lapkričio 28 d. Nė vienas pasiūlymas neatitiko konkurso sąlygų. Jau kitais metais, t. y. 2006 m. balandžio 25 d. surengtame posėdyje aiškintasi nesėkmės priežastys. Daugiau konkursai nebebuvo rengiami. . Veikiausiai taip atsitiko ir todėl, kad ši erdvė tarsi iš anksto sumanyta taip, kad joje būtų kuo mažiau puošybos elementų.