Straipsnis Vizuali „Lietuvos vardo tūkstantmečio“ ideologija: atvejo analizė

Humoras nešalina patoso, kuris pastarąją Didžiojo Įvykio interpretaciją sieja tiek su krikščioniškąja, tiek su oficialiąja valstybine – kaip ir jos, plakatas priklauso epiniam herojiniam žanrui, tik čia heroizmas priskiriamas ne šv. Brunonui ir ne Lituae paminėjimo rašytiniame šaltinyje faktui, o protėvių poelgiui. Dramatinės įtampos šaltiniu tampa ne imperatyvas švęsti žmogžudystę, ne nesėkminga pirmų kontaktų su „pasaulio istorijos procesu“ ar krikščionybe baigtis, o tai, kad Priešas vis dar gyvas, tebemėgina priversti „mus“ klauptis (jei ne krikštu, tai „žmogaus teisėmis“) ir todėl protėvių žygdarbį reikia kartoti – taip vis dar stovintis (nors ir nukirsta galva) Brunono kūnas įgyja naują, ne viltingą (kaip freskoje), o grasinančią prasmę. Viltis čia veikiau investuojama į vizualiai perteiktą tariamą gimtosios žemės bei protėvių paveldo gyvybingumą (ne tik paveldo, bet ir „kraujo“ – kairiajame apatiniame plakato kampe skelbiama: „Auginantiems vaiką iki 2 metų renginys nemokamas (pateikus dokumentą)“, t. y. intensyvi reprodukcija bei vaikų auginimas laikomi esminiu – vieninteliu, vertu nemokamo įėjimo – nuopelnu Tėvynei; taip netiesiogiai teigiama, kad biologinė „tautos“ regeneracija yra pagrindinė Tėvynės stiprinimo ir pasipriešinimo „Briuselyje“ įsikūrusiam šiuolaikiniam Brunonui forma). Protėviai, be abejo, suvokiami kaip etniniai lietuviai (veiksmas plakate vyksta po ąžuolu – simboliniu Lietuvio antrininku: abu tvirti, stiprūs ir tiesūs, abu vizualiai dominuoja bei charakterizuoja vienas kitą; kaip ir ąžuolas, Lietuvis tiesiog išaugo šioje pievelėje, yra natūralus, savas jos produktas, o ji – žemė, Lietuva – priklauso jam).

Skirtingai nuo freskos, plakato funkcija aktyvi: freska turėjo guosti, padrąsinti ir stiprinti tikėjimą, jos žinia nukreipta į žiūrinčio subjekto „vidų“, o plakatas skatina išorinį politinį veiksmą (ragina „ginti Tėvynę“, „neišsižadėti protėvių įsitikinimų“, „nesiklaupti“ etc.).

Išvados

Atlikta analizė patvirtina tyrimo pradžioje iškeltą darbinę hipotezę, jog motociklininkų klubo „MC Vorai“ surengto proginio sunkiojo roko koncerto plakatas „Tėvynei Tūkstantmetis“ tikrai turi politinį ideologinį turinį, kuris, perteiktas vizualiomis priemonėms, reprezentuoja dar vieną, skirtingą nuo kitų, LVT minėjimo versiją ir, nepaisant atvirų neonacizmo indikatorių (atitinkama simbolika ar užuominos į „tautos vado“ kultą) nebuvimo, yra priskirtinas neonacistiniam kraštutinės dešinės ideologų spektrui. Taip teigti leidžia kriptotekstas, t. y. specifinė plakate sutelktų vizualinių-ideologinių elementų visuma: etninė „tautos“, konstruojamos per „kraujo“, „šaknų“ ir „garbės“ ryšį su „protėviais“, kurios stiprybė matuojama sveiko, stipraus, besidauginančio kūno kultu ir kuri priešinama iš jos išstumiamoms „svetimųjų“ grupėms (jas kondensuotai simbolizuoja „žydai ir gėjai“), samprata, antiintelektualinis gyvybingumas, militaristinė parengtis, „pagonybė“ etc. Idealus lietuvis – priešus kapojantis, protėvius ginantis karys (o ideali lietuvė atsideda „tautos“ reprodukcijai).

Šis turinys konstruojamas daugiausia per opoziciją krikščioniškai šv. Brunono nukirsdinimo ikonografijai, bet antipatijos krikščionybei pagrindas – ne religinis, o politinis, todėl „pagoniškas“ koncerto plakatas laikytinas politiniu, o ne religiniu pareiškimu. Kaip inversija plakatas, vizualiai išsaugodamas tam tikrą artimumą pasirinktam krikščioniškos ikonografijos pavyzdžiui (freskai iš Šventojo Kryžiaus vienuolyno), pastarąją sujungia su oficialiu Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo ženklu (raitelis, ginantis Tėvynę) ir taip sukuria visai naują šv. Brunono dekapitacijos prasmę.

Nepaisant prasminių persiklojimų, „pagoniška“ versija konfrontuoja ir su oficialia valstybine (per priešingą, negatyvią „Lietuvos buvimo Europoje“ interpretaciją), neslėpdama ambicijų užimti jos vietą ir tikėdamasi ją (vietą) panaudoti „geriau“ (išstumti kaip netinkamas ar neteisingas kitas aptartas „Lietuvos vardo tūkstantmečio“ sampratas ir taip monopolizuoti tikrovę).

Humoras plakate yra priemonė steigti politinei „lietuvio“ tapatybei: jis padeda atskirti „savus“ (iš kurių juoktis negalima) nuo „svetimų“ (iš kurių juoktis galima ir reikia). „Savi“ yra tie, kuriems patinka plakatas, kurie tapatinasi su jo herojumi ir priima moralą (atitinkamai „tautos priešai“ – tie, kuriems plakatas nepatinka, kaip ir tie, kurie jo „neremia“).

Šaltiniai

• Baranauskas, Tomas, „XI amžius“ | Tūkstantmečio knyga 1, Kaunas: Kraštotvarka, 1999, p. 10–25.
• Baronas, Darius, „Šv. Brunono pergalė prieš erškėtyno gyventojus“, Bernardinai.lt, 2009 03 09.
• Gudavičius, Edvardas, „Brunonas Kverfurtietis ir Lietuva“ | Inga Leonavičiūtė (sud.), 1009 metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija, Vilnius: Aidai, 2006, p. 9–65.
• Gudavičius, Edvardas, Lietuvos europėjimo keliais: istorinės studijos, red. Alfredas Bumblauskas, Rimvydas Petrauskas, Vilnius: Aidai, 2002.
• Gudavičius, Edvardas, „Titmaro Merzeburgiečio kronikos Brunono Kverfurtiečio žinutė“, Lietuvos istorijos studijos, 2011, 28: 9–23.
• „Kovo 11-ąją – tradicinės patriotinių jėgų eitynės Gedimino prospektu“, Lietuvių tautinis centras, 2009 03 02.
• Leonavičiūtė, Inga (sud.), 1009 metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija, Vilnius: Aidai, 2006.
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, „Apie Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą“, 2011 08 09.
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos veiklos apžvalga, 2010 05 11.
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, Lietuvos tūkstantmečio programa, 2010 05 11.
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, Lietuvos vardo tūkstantmečio valstybinė komisija, 2010 05 11.
• Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, „Rengiamės Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui“, 2010 12 14.
• Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Veiklos programa, 2011 05 10.
• Misevičius, V., „Koncertas „Tėvynei“ grįžo „prie ištakų“, Tėvinei.lt, 2011 02 20.
• Merseburg, Thietmar von, Chronik: neu übertragen und erläutert von Werner Trillmich, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1962.
• Paknys, Mindaugas, „Švento Brunono Kverfurtiečio freskos Pažaislio kamaldulių vienuolyne“, Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, 2009, 32: 173–194.
• Saxonicae Annales Quedlinburgenses 1925 (1839) | Georg Heinrich Pertz (ed.), Monumenta Germaniae Historica, Scriptores 3, Lipsiae, 22–90.
• „Tėvynei Tūkstantmetis“, Tėvynei.lt, 2009 11 04.
• Vorai MC, „Jubiliejinis koncertas „Tėvynei – Tūkstantmetis“, Balsas.lt, 2009 03 03.[/

The Visual Ideology of the Millennium of Lithuania’s Name: A Case Study

Summary. In 2009 Lithuania celebrated the Millennium of Lithuania’s name, the first written record which is historically related to the decapitation of Saint Bruno of Querfurt. The article deals with this “millennarian” public rhetoric and its visual expression as used by the State and informal political groups. In particular, the focus is on a notorious subcultural rock poster, inviting to celebrate the Millennium on the National Independence Day, which is significant in the local political context. My thesis is that not only the context around the poster, but also the poster itself represents, purely by visual means, a kind of political ideology which could be detected as closely related to Neo-Nazism.

Keywords: Saint Bruno of Querfurt, the Millennium of Lithuania, visual ideology, Neo-Nazism, political poster.