Straipsnis Niekis ir daiktas Heideggerio ir daoizmo filosofijoje

Užuot žvelgus į Nesatį ir Esatį kaip į poliarines priešybes, klasikinio filosofinio daoizmo tekstuose nuosekliai pabrėžiama jų dialektinė sąveika arba, kitais žodžiais tariant, priešybių viena kitos nuolatinio papildymo ir sąveikavimo prigimtis. Tokia Nesaties ir Esaties tarpusavio priklausomybė lemia, jog pats Niekis klasikiniame filosofiniame daoizme suvokiama ne tik kaip viską naikinantis negatyvumas, bet ir kaip galinga kūrybinė galia, visa ko pradžia. Kaip pažymi garsus rusų sinologas ir komparatyvistas, Zhuangzi knygos į rusų kalbą vertėjas Vladimiras Maliavinas, antroji Zhuangzi veikalo dalis prasideda gražia alegorija, kurioje pasaulio būtis tapatinama su fleitos skambesiu ir netgi, tiksliau pasakius, trijų skirtingų fleitų: „žmogaus fleitos“, kurią vaizduoja tuščiavidurių bambuko vamzdelių ryšulys, „žemės fleitos“, kurios galingas skambesys susideda iš visų gamtos garsų, ir galiausiai „Dangaus fleitos“ – negirdima, „dangiška“ pasaulio harmonijos muzika, kurios dėka visi daiktai gali „groti taip, kaip jie sugeba groti“ Владимир Вячеславович Малявин, Чжуанцзы, Лецзы, c. 40. .

Šiame talpiame vaizdinyje, kuris yra būdingas įtaigiam ir metaforiškam Zhuangzi teksto stiliui, reljefiškai atsispindi pagrindiniai daoistinės pasaulėžiūros bruožai. Muzikinė metafora praneša apie pasaulio regėjimą kaip gyvos jėgų tarpusavio sąveikos erdvę, kaip begalinį bekalbio garso aidą, kaip neišsakomos temos variaciją. Ši metafora taip pat nurodo ir į realybę, kaip gryną tęstinumą, laikiną tėkmę, amžiną kismo perėmimą. Fleitos metafora ypač vaizdingai demonstruoja viso, kas esti, vienybę Tuštumos atžvilgiu, juk fleitos Tuštuma yra natūralių skylių ir ertmių Tuštuma, kurianti pasaulinį garsų chorą, ir neaprėpiama dangaus Tuštuma yra tokia pat. Tuštumoje, lyg norėtų pasakyti Zhuangzi, žmogaus veikla ir Dangaus ramuma susilieja. Bet vis dėlto, viena nėra lygu kitam.

Daugelio šiai problematikai skirtų komparatyvistinių studijų autoriai pagrįstai teigia, kad svarstymus apie ąsočio tuštumą Heideggeris veikiausiai perėmė būtent iš daoistų, taip pat kinų čan (čanbudistinės) ir japonų dzen (dzenbudistinės) filosofijos tradicijų, su kurių tekstais jis tuomet jau buvo susipažinęs. Heideggerio proskynos bei daikto sąvokos itin primena vienuoliktą Laozi skyrių, kurį, kaip teigia orientalistai ir komparatyvistai, jis tikrai gerai žinojo, kadangi pats šį tekstą vertė. Apie tai liudija keletas sinologų darbų, iš kurių pirmiausia galima paminėti R. May’aus, G. Wohlfartho, Lin Ma studijas. Pastaroji monografijoje Heidegger on East–West dialogue: Anticipating the Event mini, jog savo etiude „Poeto unikalumas“ („Die Einzigkeit des Dichters“, 1943) Heideggeris cituoja visą 11-ąjį Daodejing skyrių bei pateikia išsamią analizę, būtent tuo filosofo pateikiamas citavimas skiriasi nuo sinologo Ularo. Pastarojo Daodejing vertimas į vokiečių kalbą buvo vienas iš keturių, kuriais jis rėmėsi. Dėmesys ąsočiui tikriausiai Heideggerio koncepcijoje atsirado dėl Laozi 11-ojo skyriaus įtakos, kuriame indas kartu su kitais dviem daiktais – vežimo ratu bei namu ‒ reikalauja Tuštumos tam, kad galėtų funkcionuoti, ir kuriame jis veikia kaip Dao vaizdinys. Eilutės, kuriose metaforiškai perteikiama Nesaties galia, skamba taip:

Trisdešimt stipinų, visi aplink vieną stebulę; kiaurymėje yra vežimo vertė / Molis minkomas, lipdomas rykas; įduboje yra indo vertė. / Kertamos durys ir langai, renčiamas statinys; ertmėje yra namo vertė. Tad buvimu pasinaudoti galima, nebuvime – atrasti vertingumą. Laozi, p. 27.

Spustelėjus išskleisti...

Daoizme tuščio indo metafora yra labai paplitusi ir netgi taikoma pačiam Dao įvardyti, tai geriausiai atsispindi ketvirtajame Laozi skyriuje išsakytoje tezėje, kad „Dao yra tarytum tuščias indas, tačiau galima semti iš jo ir niekada nėra tam pabaigos“ Ten pat, p. 13. . Tokių daiktų kaip indas arba ratas naudą bei esmę daoistai įžvelgia būtent juose esančioje tuštumoje. Tiek Heideggeris, tiek Laozi pabrėžia, kad ąsočio, rato ar vežimo tuštuma yra esminis tų daiktų bruožas, be kurio jie apskritai negalėtų egzistuoti. Todėl ir ąsočio, ir žmogaus esmė yra principinė tuštuma, kurioje glūdi bet kokio turinio potencija. Tiek nebuvimas, tiek buvimas kyla iš vieno šaltinio, kartu sudarydami visumą ir skiriasi tik vardais: rato simbolis išreiškia ir judėjimą, kaitą.

Kita vertus, juda tik stipinai, o Dao išlieka nepakitęs, nors nėra kažkas statiško. Rato vaizdas visada suponuoja ir kelią, kuriuo turėtų riedėti vežimas, tačiau nurodo daugiau ne keliavimo priežastį ar tikslą, o patį procesą. Stipinai visuomet yra lygiaverčiai, iš kurių nė vienas nėra patogesnėje padėtyje. Vieni atsiduria viršuje, kiti apačioje, ir kada pasikeis vietomis, tėra laiko klausimas. Stipinų ilgis taip pat turi būti vienodas, kitaip ratas būtų nelygus ir negalėtų gerai riedėti. Stipinai ir mova visada sudaro visumą. Rato sukimosi galia neįmanoma be kurios nors iš šių dalių, tačiau tam tikra prasme mova yra svarbesnė už stipinus. Rato harmonija išlaikoma netgi ir tuomet, kai vienas iš stipinų sulūžta, tačiau jei kas nors atsitiktų su mova, jau turėtų daug rimtesnių padarinių. Pasak Moellerio, rato dalys sudaro ne tik visumą, bet ir opoziciją, tam tikrą priešpriešą. Mova yra centre – stipinai periferijoje, mova tuščia – stipinai pilni, mova nejuda – silpnai juda. Tačiau tai rato funkcionavimui ne trukdo, o kaip tik padeda Žr. Hans-Georg Moeller, Daoism Explained: From the Dream of the Butterfly to the Fishnet Allegory, p. 28. .

Aptariant antrąją 11-ojo skyriaus dalį, svarbu pažymėti, kad puodžius formuoja molį savo grįžračiu – jeigu jis turi tam įgudimą, prie ko dirba, molis įgauna reikiamą pavidalą ir tokiu būdu iš molio pliurės indui suteikiama daubos forma. Molinio indo, kaip tinkamo naudoti objekto esmė ne tai, kad jis lieka tuščias, ne tai, kad jame nieko nėra, o todėl, kad jis naudojamas kaip indas, kuris turi tam tikrą talpos gebą. Jis yra naudojamas jį pripildant ir vėl ištuštinant.

11-asis skyrius, susilaukęs išskirtinio Nesaties sampratos daoizme tyrinėtojų dėmesio, ypač įdomus tuo, kad jame wu santykis su sąvoka you (būti, turėti) pasirodo keturis kartus. Lygiagrečiai lyginant viena su kita eilutes, kuriose šie hieroglifai pasirodo pastebima, jog 2-oje, 4-oje ir 6-oje eilutėse jos iškyla griežtoje priešpriešoje.

Lin Ma, analizuodama daoizmo įtaką daikto daiktiškumo bei tuštumos sampratos Heideggerio filosofijoje galimybes, lygindama visų šešių žinomų Daodejing versijų 11-ąjį skyrių, pateikia autorinį vertimą į anglų kalbą, kartu atlikdama atidžią wu/you, esaties ir nesaties santykio analizę. Pristatomo skyriaus senovės kinų hieroglifų ženklais ir lotyniškųjų pinyin rašmenų transkribcija pateikiama taip:

卅輻共一轂 sa fu gong yi gu
當其無有, 車之用也 dang qi wu you, che zhi yong ye
埏埴而為器 shan zhi er wei qi
當其無有, 器之用也 dang qi wu you, qi zhi yong ye
鑿戶牖而為室 zao hu you er wei shi
當其無有, 室之用也 dang qi wu you, shi zhi yong ye
有之以為利 you zhi yi wei li
無之以為用 wu zhi yi wei yong. Lin Ma, Heidegger on East–West Dialogue: Anticipating the Event, p. 135–136.

Spustelėjus išskleisti...

Pasak mokslininkės, apibrėžtos klasikinių kinų raštų periodizacijos stoka suteikia daugialypes šių tekstų skaitymo galimybes. Vienas iš svarbiausių dalykų, siekiant suvokti 11-ąjį knygos skyrių, yra mėginimas suprasti, ar tris kartus pasirodančios Esaties (you) sąvokos pobūdis labiausiai susijęs santykiu su Nesatimi, einant pirma jos, ar toks santykis nėra kažkuo ypatingas, tai yra niekuo nesiskiriantis nuo santykio su kitomis frazėmis, tokiomis kaip „ you…zhi yong ye“ (2 eilutė). Daugelis vertėjų ir interpretatorių šį tekstą skaitė pastaruoju būdu. Atitinkamai išskiriami trys išsireiškimai: you che zhi yong (iš čia atsiranda vežimo vertė), you qi zhi yong (iš čia atsiranda indo vertė), you shi zhi yong (iš čia atsiranda namo vertė). Kai kuriuose Laozi teksto vertimuose, (pavyzdžiui, dvikalbėje Jameso Legge’s versijoje), you savybės yra išskiriamos ankstesniuoju būdu. Kitaip tariant, wu čia laikoma pirminiu you atžvilgiu. Vis dėlto, pasak Lin Ma, you čia veikia skirtingai, nei visuotinai buvo manoma. Todėl geriausias būdas skaityti 11-ąjį skyrių, norint jį teisingai suprasti, būtų išskirti abstraktų wu hieroglifo reikšmių lauką iš viso konteksto ir analizuoti jį atskirai.

Lin Ma teigia, kad pirmasis būdas skaityti you yra tinkamesnis. Kitaip tariant, Esatis (you) atsiranda iš Nesaties (wu) ir yra su ja tiesiogiai susijusi. Žodis you pažodžiui reiškiantis „turėti“, „būti esančiu“ ir yra priešingas žodžiui wu, kuris reiškia Nesatį, ar nebuvimą. Apmąstant tris 11-ojo skyriaus objektų (vežimo, indo, namo) pavyzdžius, visa tai, kas suteikia šiems daiktams jų paskirties vertę, tenka sieti su tokia tuščia erdve ar Nesatimi (wu), kuri yra neatskiriama Esaties (you) dalis ar versmė, o ne kraštutinė, išskirtinę naikinimo galią turinti kosmologinė dimensija.

Wu nurodo į tam tikrą erdvę. Aptariamoje eilutėje hieroglifą wu seka žodžio simbolis zhi, kuris čia vartojamas kaip įvardis, norint pažymėti ankstesnius daiktus: trisdešimt stipinų, molinę ryko formą, namo sienas. Pastebima, kad čia kalbama ne apskritai apie Niekį, bet apie rato, indo ir namo dalis, kurios neegzistuoja (qi wu). Kiekviena dalis yra kažko ir Niekio santalka, arba kombinacija. Ertmė rate, kuri sudaro jo ašį, tuščia erdvė inde, duryse ir languose name, yra ne kas kita, o neatskiriami daiktų sandaros dėmenys, be kurių jie prarastų savo paskirtį.

Kalbant apie Nesaties (wu) ir esaties (you) tarpusavio santykį, pažymėtina, kad šių dimensijų atskyrimas ar holistinio aspekto nepaisymas sudaro prielaidas daoistinę Nesatį laikyti abstrakčia metafizine sąvoka. Jeigu klasikinėje Vakarų metafizinėje tradicijoje Būties samprata suprantama kaip ontologinis pagrindas arba tikrovė, esanti anapus pasirodymo, tradiciniame kinų mąstyme žodis you labiau išreiškia turėjimo, o ne Būties ar buvimo prasmės konotaciją. Todėl žodis wu nurodo ne griežtą Esaties priešpriešą ar paneigimą, o buvimo nesatį. Todėl esaties ir Nesaties (you-wu) skirtumas labiau išreiškia ne x buvimo ar nebuvimo faktiškumą, o patį esinijos atsiradimo, ar įėjimo į savo esmę ar paskirtį pobūdį. Todėl tai, ką hieroglifai you ir wu nužymi, neturėtų būti laikoma ontologinėmis, metafizinių prielaidų krūviu prisodrintomis kategorijomis.

Heideggeris savo tuštumos (die Leere) sampratą plėtojo remdamasis Ularo Nesaties (wu) vertimo versija, kūrybiškai pritaikydamas savajai filosofavimo stilistikai. Šią santykio su daoizmu sąsają pastebėjo daugelis mokslininkų, dalis kurių iš karto pabrėžia, jog tai buvo kūrybiškas gilinimasis į Nesaties (wu) sampratą ir jos pritaikymas, interpretuojant savo filosofijoje. Wohlfartho požiūriu, Laozi pėdsakai vėlyvojo Heideggerio mąstymo kelyje apskritai yra aiškiai įžvelgiami, o 11-ojo skyriaus įtaka Heideggerio ąsočio, kaip daikto daiktiškumo analizės „žodžių tėkmei“, pirmiausia rašinyje‚ Daiktas“, atrodo akivaizdus. Laikantis tokio požiūrio pozicijos į filosofo santykį su daoizmu, daroma išvada, kad Heideggeris įsisavino ir pritaikė šias visiškai kitokios mąstymo tradicijos mintis tam, kad jų padedamas formuotų savo paties mąstymą. Turint omenyje tokį kontekstą, Laozi, greta Hoelderlino ir ikisokratikų, galima laikyti vienu iš svarbiausių šaltinių vėlyvojo Heideggerio filosofijai.

Išvados

Įvairiais aspektais aptarę Niekio ir daikto sampratas vėlyvojo Heideggerio ir klasikinio filosofinio daoizmo (Laozi, Zhuangzi) teorijose, galime teigti, kad pirmojo autoriaus filosofiniuose poetiniuose tekstuose Niekis, Tuštuma įgauna daug stulbinančiai panašių bruožų su pamatinės daoistinės filosofijos kategorijos „tuštuma“ samprata, kuri yra suvokiama kaip turiningoji Būties potencija ir visa ko pradžia. Apibendrinant komparatyvistinės analizės rezultatus, galima teigti, kad mūsų tekste išryškintas minėtų klasikinio filosofinio daoizmo atstovų, ypač Laozi ir vėlyvojo Heideggerio, „kelio“ interpretacija, pasaulio ir gamtos sąsajų suvokimas, aptartų pamatinių kategorijų sankirtos atveria vėlesniems mąstytojams prasmingo Rytų Azijos ir Vakarų mąstymo tradicijų filosofinio dialogo galimybę. Vis dėlto, skirtingose epochose atsiradusių mąstymo kelių sankirtos ne visada yra akivaizdžios, o greičiau slėpiningos ir daugelio pagrindinių sąvokų konotacijų požiūriu nors ir panašios, tačiau ne tapačios, kadangi jos yra veikiamos kiekvienos į lyginamosios analizės lauką pakliuvusios mąstymo tradicijos nueitų kelių. Tai tampa akivaizdu filosofijos idėjų istorijos aspektu preparuojant, pavyzdžiui, Heideggerio pateikiamą „daikto daiktiškumo“ analizę, kuri nors ir skleidžiama kūrybiškai perimant ir interpretuojant daoizmo Nesaties (wu) santykio su Esatimi (you) sampratą, tačiau išsaugoja ir specifinius ankstesnei Vakarų mąstymo tradicijai būdingus bruožus.

Literatūra

• Heidegger, Martin (Martynas Heidegeris), „Kas yra metafizika“ | Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1992.
• Heidegger, Martin, Vortrage und Aufsatze, Stuttgart, 1954.
• Laozi, Vilnius: Vaga, 2005.
• Ma, Lin, Heidegger on East–West Dialogue: Anticipating the Event, New York, 2008.
• Moeller, Hans-Georg, Daoism Explained: from the Dream of the Butterfly to the Fishnet Allegory, Chicago: Open Court, 2006.
• Steiner, George, Heideggeris, Vilnius: Aidai, 1995.
• Малявин, Владимир Вячеславович, Чжуанцзы, Лецзы, Москва: Мысль, 1995.

The Nothing and Thing in the Philosophy of Heidegger and Daoism

Summary. By invoking the principle of comparative philosophy the author analyzes the concepts of Nothing and Thing in Heidegger’s and classical Daoism philosophy. In the beginning the article focuses on the particularity of the concept of Nothing in Heidegger’s philosophy. Subsequently by discussing this cosmological dimension in Heidegger’s works, attention is transferred to the consideration of Thing and probable influence of classical Daoism to the late Heideggerian concept of Nothing as related to Emptiness. The author reveals in the analysis of Thing’s materiality the creative power of Emptiness and poetic turn of thinking in the late Heidegger’s philosophy. The article eventuates with the discussion on the relation of fundamental Heidegger’s late philosophical ideas and the concept of Emptiness as developed in Daoism.

Keywords: Martin Heidegger, Daoism, Laozi, Zhuangzi, comparative philosophy, Nothing, Being, Emptiness, Thing, Human.