Studija Nacionalinis tapatumas ir etnokultūrinės bendruomenės: Lietuvos kelias

Valstybės kūrimasis ir etnokultūrinės bendruomenės

Atkuriant Lietuvos valstybę ir įtvirtinant ją tarptautinėje arenoje, svarbu buvo nustatyti deramas vidaus santykių su etnokultūrinėmis bendruomenėmis gaires, kurios sykiu padėtų stiprinti ir lietuvybę. Atbundančiai lietuvių tautai teko sunkūs išbandymai, nes kaimyninių tautų aplinka nebuvo palanki jos siekiams: „Lietuviai, kitų laikomi jau moritūri (mirsimieji), atgavę žadą, pasijuto apsiausti karingo vokiečių, rusų ir lenkų nacionalizmo“ Antanas Smetona, Raštai, IV: Lietuvių santykiai su lenkais, „Pratarmė“. . Dar ilgai buvo juntamas ir kultūrinių kūrybinių lietuvybės stiprinimo ir sklaidos galių stygius. Lietuvos tarpukario raida rodo, kokia veiksminga visuomeninės sąmonės formavimo požiūriu buvo lietuvybės tvirtinimo politika, kurios pagrindines gaires suformulavo ir nuosekliai siekė įgyvendinti prezidentas Antanas Smetona: „Vieningas tautiškos linkmės turi būti auklėjimas mokykloje, visose valstybės ir visuomenės įstaigose, visame kultūrinių organizacijų tinklo bendravime“ Antanas Smetona, A. Smetonos pasakyta parašyta 1927–1934, p. 329. . Atkreiptinas dėmesys, jog tose politikos gairėse pradedama nuo mokyklos, kuri ir suvokiama kaip pagrindinis nacionalinio tapatumo, lietuvybės tvirtinimo veiksnys. Tačiau pats Smetona, kaip niekas kitas, puikiai suvokė, koks sunkus yra lietuvybės kėlimo ir ugdymo darbas ir dėl kokių priežasčių taip yra. Jam tarsi savaime aišku buvo, jog esame daug nustoję „lietuviškos kilmės pajėgų“, todėl „kas kituose kraštuose savaime suprantama, tai Lietuvoje, deja, dar abejojama“, o abejojama ne tik dėl menko kultūrinio bei politinio akiračio, bet ir dėl to, „kad dar toli gražu ne visų lietuvių sąmonė tautiška“ Ten pat. . Visuomeninė sąmonė niekaip negalėjo būti tautiška jau vien dėl to, kad lietuvybė tvirtėjo kaimiškosios bendruomenės pagrindu, o miestuose ir miesteliuose gyveno didelės žydų bendruomenės su savo ilgaamže kultūrine atmintimi ir urbanistinio ekonominio gyvenimo patirtimi.

Iškeltas tautinės valstybės ir lietuvybės stiprinimo tikslas nestelbė etnokultūrinių mažumų, juolab neteigė būtinumo asimiliuoti ar asimiliuotis – jis buvo savaip grindžiamas mažumų teisių puoselėjimu, jų kultūrinio tapatumo ugdymu ir bendra politine teisingumo siekio nuostata. Smetona atmeta visokias rasistines, didvalstybines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir nužeminančias kitas tautas bei žmones. Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje „tautinės mažumos nesvetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“ Ten pat, p. 342. . Labai aiški sąmoninga toliaregiška ir politiškai visiškai šiuolaikiškai skambanti mintis, o sykiu ir pastangos tarsi natūralią daugeliui žmonių tapatinimosi savas ir svetimas skirtį, kuri lemia tam tikrą susipriešinimą su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, tačiau kitokie. Šitai dera laikyti esminiu lietuviškojo nacionalizmo bruožu. Kaip tik moderniųjų laikų nacionalizmas yra ta tautinio tapatinimosi jausena, kuri buvo puoselėjama kuriant nacionalines valstybes. Stiprinant lietuvybę, sykiu puoselėjami ir santykiai su kitais, kuriems Lietuva taip pat yra sava arba gimtinė. Tie kiti yra savo gimtosiomis kalbomis kalbančios ir savo kultūrinį tapatumą puoselėjančios tautinės bendruomenės. Tokia politinė nuostata buvo įgyvendinama miestuose, kur kartu gyveno ir sugyveno kelios tautinės bendruomenės. Vilniaus krašto okupacija išplėšė iš Lietuvos lenkų bendruomenę, tačiau Lietuvos miestų ir miestelių kraštovaizdis buvo neįsivaizduojamas be sinagogų ir žydų kapų.

Kuriant nacionalines valstybes svarbus yra nacionalizmo veiksnys ir jo galia. Nacionalizmo reiškiniui skirta gausybė knygų ir straipsnių, tad čia apsiribosime iškėlę kelis esminius jo bruožus. Kultūros palaikomas vienoks ar kitoks tapatumas gyvuoja tik bendros mes jausenos forma. Ta jausena formuojantis nacionalinėms valstybėms įvardijama kaip nacionalizmas. Nacionalizmas yra būtinas sociopsichologinis nacionalinių valstybių kūrimosi ir jų palaikymo veiksnys. Esama įvairiausių jo atmainų – mažųjų tautų nacionalizmas labai skiriasi nuo didžiųjų tautų valstybinio nacionalizmo, šovinizmo bei imperializmo. Čia nėra galimybių plačiau aptarti nei nacionalizmo apibrėžčių, nei jo apraiškų įvairovės, todėl išskirsime tik keletą nacionalizmo ir patriotiškumo sąsajų.

Didžiuma tyrinėtojų sutaria, jog nacionalizmas ir patriotiškumas yra glaudžiai susijusios, kai kada ir neatskiriamos nacionalinio tapatumo apraiškos. Nacionalizmas, kaip ir patriotiškumas, suvokiamas kaip stipraus emocinio ryšio su savo tauta ar nacija palaikymas ir puoselėjimas, o tas ryšys laikomas ir išgyvenamas kaip esminis individo savasties sandas. Tačiau dalis tyrinėtojų linkę skirti nacionalizmą ir patriotiškumą pagal kritinės savistabos galią. Nacionalizmu įvardijami nekritiško savosios tautos ar nacijos iškėlimo, garbinimo jausmai, kurie siejami su politinio autoritariškumo tvirtinimu, o patriotiškumu laikomi tokie jausmai, kurie grindžiami kritiniu požiūriu į savuosius, taip pat į politinio autoritariškumo apraiškas. Nacionalizmui priskiriamas polinkis žeminti kitas etnokultūrines ar tautines bendruomenes, apskritai kitus, o patriotiškumui – tolerantiškumo ir demokratiškumo bruožai Plačiau žr. Thomas Blank, Peter Schmidt, “National Identity in a United Germany: Nationalism or Patriotism: An Empirical Test with Representative Data.” . Vis dėlto pripažįstama abu šiuos reiškinius kylant iš nacionalinio tapatumo. Tačiau nedera pamiršti, jog ir kritiškas požiūris į savuosius nepanaikina Montserat Guibernau įžvalgos, jog visoms tautoms būdingos tam tikros savybės, kurios daro jas ypatingas ir savaip „viršesnes“ ar „geresnes“ (superior) už kitas Montserat Guibernau, “Anthony D. Smith on Nations and National Identity: A Critical Assessment,” p. 137. .

Mums čia svarbu paryškinti esminį lietuviškojo nacionalizmo ypatumą – jis buvo nukreiptas savam tautiniam tapatumui bei valstybingumui stiprinti ir niekada nebuvo panaudotas svetimoms teritorijoms užgrobti ar kitoms etnokultūrinėms bendruomenėms engti. Šiuo atžvilgiu jis ryškiai skyrėsi ir skiriasi nuo lenkiškojo nacionalizmo, kuris lietuvių ir Lietuvos valstybės atžvilgiu reiškėsi kaip imperializmas. Šitas jo pobūdis buvo tarsi savaime aiškus ano meto politiniam ir kultūriniam Lietuvos elitui. Stasys Šalkauskis jau 1923 m. pranašiškai įspėjo, jog Lenkija, „savo imperialistiniu užsimojimu užgavusi iki gyvam kaului beveik visas kaimynines tautas, negali nesusilaukti savo istorinės Nemezidos“, nes „per jos galvą tiesia sau draugiškas, o jai grūmojančias rankas vokiečiai ir rusai“ Stasys Šalkauskis, Lietuvių tauta ir jos ugdymas, p. 95. . Jis nurodė esminę lenkų istorinę klaidą, nulėmusią tokius santykius su kaimyninėmis tautomis, su kuriomis ją ilgai siejo glaudūs istoriniai ryšiai: „atgavusi nepriklausomybę lenkų tauta […] faktinius istorinius santykius palaikė juridiniu pagrindu imperialistinėms savo užgaidoms vykdyti“ Ten pat. . Imperializmas nusakomas kaip „nusižengimas prieš prievolę mylėti kitas tautas“, todėl „kovoti tiek su savo tautos, tiek su kitų tautų imperializmu sudaro ne tik teisę, bet ir prievolę kiekvienam tikram patriotui“ Ten pat, p. 94. .

Tad Lietuvos politinėje kultūroje labai aiškiai regėti principinė sugyvenimo ir su vidiniu, ir su išoriniu kitu nuostata, plaukianti iš kultūros prigimties. Sugyvenimo ir meilės saviems bei kitiems principu buvo grindžiamas ir lietuviškasis nacionalistinis patriotiškumas. Kitas svarbus dalykas tas, kad lietuviškasis nacionalizmas, nors ugdytas autoritarinės politinės sistemos aplinkoje, glaudžiai susijęs ne su tautos vado ar vadinamosios „valdžios vertikalės“ garbinimu, o su patriotiškumu meilės savai žemei, gimtinei, istorijai ir kalbai pagrindu.

Lietuviai ir lietuvybė miestuose

Kuriant nacionalinę valstybę, ypač svarbus miesto ir miesto bendruomenių vaidmuo. Miestai yra tos ypatingos vietos, kuriose steigiasi ir veikia politinės ir kultūrinės institucijos, formuojasi jų tinklas, nustatantis bendrą valstybinį komunikacinį susižinojimo režimą. Miestuose įsikūrusios valdžios institucijos, tad jie yra politinės ir kultūrinės galios vietos. Apibendrintai galima tvirtinti, kad miestai yra politinės ir kultūrinės kūrybos, taip pat tos kūrybos rezultatų sklaidos, kitaip tariant, civilizacijos gėrybių „fabrikai“. Politinė ir kultūrinė „gamyba“ yra iš esmės susijusi su socialinių santykių kūryba, todėl kaip tik miestai skleidžia visokias socialines „naujoves“. Kaimo vietovės labiau išlaiko vadinamąją liaudies kultūrą, pasaulėjautą, šimtmečių tradicijas ir vietinę kolektyvinę atmintį. Tačiau istorinė kultūrinė atmintis, jos puoselėjimas ir tvirtinimas – jau miesto ir jame įkuriamų institucijų reikalas. Tos institucijos vykdo kultūrinės kūrybos, nacionalinio tapatumo tvirtinimo, istorinio kultūrinio paveldo saugojimo ir panaudojimo, taip pat santykių su vidiniais ir išoriniais kitais politiką. Tokios politikos kūrimas ir vykdymas susijęs su miesto bendruomenių savivoka, kūrybine galia, ypač su jų istorinės kultūrinės atminties „kokybe“. Tad konkretus nacionalinio tapatumo turinys, jo kūrybinė galia ir sklaida priklauso nuo istoriškai susiklostančios miesto ir kaimo bendruomenių, taip pat miestuose gyvuojančių etnokultūrinių bendruomenių sąveikos, kurios pobūdį nulemia istorinė raida ir politinės aplinkybės.

Lietuvių tauta, įgyvendindama valstybingumo siekį, nacija virto iš kaimo bendruomenių: „Išėjo naujas lietuvio tipas iš valstiečių luomo, dvigubai priešingas sulenkėjusiam Lietuvos gaivalui, – priešingas savo kalba ir savo socialiniais reikalavimais“ Antanas Smetona, Raštai, I: Vienybės gairėmis, p. 105. . Lietuviškasis tapatumas, lietuvybė buvo įsitvirtinta per trumpą laiką valstybės sostine tapusiame Kaune, kuris, palyginti su Vilniumi, buvo provincija, tad nacionaliniame tapatume iki šiol vyrauja kaimo kultūros ir mentaliteto bruožai. Juolab kad stokojama istorinių lietuviškų miesto bendruomenių, kurių kolektyvinė kultūrinė atmintis siektų bent jau šimtmetį. Šiuo atžvilgiu lietuvybės centru buvo ir išliko Kaunas, kurio bendruomenė išlaikė ir tarpukariu kurtos lietuvybės kultūrinę atmintį.

Vadinamosiose etnografinėse Lietuvos žemėse gyventa įvairių tautų, pats lietuvio supratimas buvo ganėtinai problemiškas dėl lenkiškojo bei gudiškojo dėmens Plačiau apie lietuvių kilmės lenkus, LDK lietuvybės tradiciją naujaisiais laikais, lenkakalbės lietuvybės sampratą žr. Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m.; Darius Kuolys, Res Lituana: kunigaikštystės bendrija. Kn. 1: Respublikos steigimas; Krzysztof Buchovski, Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmoje XX amžiaus pusėje; apie ideologines ir kultūrines lietuvybės susiklostymo bei plitimo aplinkybes XIX a. žr. Paulius Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė: tautinio išsivadavimo kultūra. . Merkys gvildeno tautinės priklausomybės supratimo XIX a. ypatumus, kurie padeda suvokti sudėtingą tautinių santykių pynę Vilniaus krašte, taip pat asimiliacinius vyksmus, susiejusius lenkus, lietuvius ir baltarusius Žr. Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. , Savukynas nušvietė sudėtingą etninių lietuvių bendruomenių skaidymąsi ir tapatinimąsi pagal tikėjimą Žr. Virginijus Savukynas, Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje. . Lietuvybės tyrinėtojai dar nėra atkreipę deramo dėmesio į miesto bendruomenių raidą ir jos poveikį lietuvybės sklaidai bei tvirtinimui. Iškalbingas yra apibendrinantis miestų ir jų gyventojų sudėtį tyrusio istoriko Zigmanto Kiaupos teiginys: „Lietuvos miestų gyventojai visada buvo daugiakalbiai. XIX a. pradžioje juose vyravo lenkiškai, žydiškai kalbantys. XX a. pradžioje jau aiškiai pastebimi ir lietuviškai kalbantys miestų gyventojai, mažesniuose miestuose jų gal jau buvo dauguma“ Žr. Zigmantas Kiaupa, Lietuvos miestai, p. 38. . Tad lietuvių tauta niekaip negalėjo būti visavertė su spauda ir kultūros renginių sklaida susijusių civilizacinių gėrybių vartotoja.

Nacionalinio tapatumo kūrimo ir tvirtinimo aplinkybes, kurias dera suvokti kaip didžiulius egzistencinius iššūkius, su kuriais buvo sėkmingai susitvarkyta, atskleidžia kai kurie 1923 m. surašymo duomenys Žr. Lietuvos gyventojai / Population de la Lithuanie: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. . Valstybėje tuo metu buvo surašyta 2 028 971 žmogus. Miestuose gyveno 14,9 proc. žmonių. Pažymėtina esminė surašymo pagal tautybes nuostata: „pačių gyventojų tautinis apsisprendimas – kuo kiekvienas save laiko“ Ten pat, p. XXXIV. . Tautinė sudėtis buvo tarsi palanki lietuvybei tvirtinti: lietuvių dauguma (83,88 proc.) ryškiai stelbė tautines mažumas – žydus (7,58 proc.), lenkus (3,23 proc.), rusus (2,49 proc.), vokiečius (1,44 proc.), latvius (0,73 proc.). Tačiau kitokį vaizdą sudarė miestiečių tautinėje sudėtis. Miestuose lietuvių gyveno tik 57,1 proc., o žydų – 32,2 proc. Miesteliuose tas pasiskirstymas buvo jau kiek palankesnis lietuviams – 66,4 ir 28,7 proc., tačiau didesniuose gyvavo didelės žydų bendruomenės. Štai Jurbarke iš 4,4 tūkst. gyventojų žydų buvo 1,9 tūkst, o lietuvių – 2 tūkst., Telšiuose iš 4,7 tūkst. žydų buvo 1,55, o lietuvių – 2,93 tūkst., Plungėje iš 4,24 tūkst. žydų buvo 1,8, o lietuvių – 2,36 tūkst. Zarasuose gyveno ir bendravo trys bendruomenės: iš 3,8 tūkst. gyventojų lietuvių buvo 1,5, žydų – 1,32, rusų – 0,72 tūkst.

Labai aiškiai matyti išsiskaidymas į dvi ar daugiau bendruomenių. Tad akivaizdu, kad miestų ir miestelių bendruomenės buvo bent jau dvitautės su savais tikėjimais, tradicijomis ir kultūrinės kūrybos nuostatomis bei tikslais. Suprantama, ir su ekonominiais ryšiais. Galima sakyti, kad miestuose vyravo skirtingų bendruomeninių gyvenimo būdų dermė, kuriai buvo būdinga ir savita urbanistinė vizualinė raiška. Žydai jau LDK laikais buvo priskiriami miestiečių luomui, tad jų kolektyvinė atmintis siekė gilesnius laikus ir miestiško gyvenimo gebėjimai buvo kur kas labiau išlavinti nei lietuvių bendruomenės. Iškalbingi yra paties Kauno tautinės sudėties duomenys: iš 92,5 tūkst. gyventojų lietuvių bendruomenėje būta 54,5 tūkst. žmonių, žydų bendruomenėje – 25 tūkst., pastebimos buvo ir lenkų (4 tūkst.), vokiečių (3,2 tūkst.), rusų (2,9 tūkst.) bendruomenės. Žydų bendruomenės vyravo Senajame mieste ir Vilijampolėje. Panevėžyje gyveno 19 tūkst. žmonių: lietuvių kiek daugiau nei 10 tūkst., o žydų – apie 7 tūkstančius. Šiauliai buvo santykinai lietuviškiausias miestas: iš 21 tūkst. gyventojų lietuvių buvo apie 15 tūkst., o žydų – beveik 5,5 tūkstančio. Tad miestų ir miestelių urbanistinėje raiškoje derėjo regimi skirtingų bendruomenių gyvensenos, tikėjimų, kalendorinių ritualų pavidalai, žymėję etnokultūrinių skirtingumų topografiją. Tačiau bendroje lietuvybės tvirtinimo aplinkoje tarpukario metais išskirtinas esminis tautinių bendruomenių sugyvenimo bruožas. Labai reti buvo etniniu pagrindu kylantys konfliktai, tačiau visų tautų mentalitete buvo įsirėžę tam tikri tarsi savaime suprantami kito – kitataučio žydo, vokiečio, ruso, lietuvio, lenko – bruožai.

Nacionaliniam tapatumui, taip pat valstybės kūrimo uždavinius atliepiančiai bendresnei kultūrinei atminčiai kurti, tvirtinti bei skleisti svarbi yra bendra valstybinė komunikacinė erdvė, kurioje bendruomenės saistomos bendrų žinijos perdavimo kanalų – spaudos ir jos pristatymo, leidybos, radijo, pašto ir telegrafo, kelių tinklo. Negailėta jėgų pašto ir telefono–telegrafo tinklui plėsti: per dešimtmetį sukurta veiksminga pašto tarnybos sistema (darbuotojų padaugėjo nuo 64 iki 2 382), išsiplėtė telefono–telegrafo tinklas ir juo besinaudojančių žmonių sluoksnis (nuo 1 200 km linijų ir 360 abonentų 1919 m. iki 7 133 km linijų ir 10 884 abonentų 1927 m.), daugėjo ir radijo aparatų – 1924 m. užfiksuojami 6 abonentai, o 1928 m. – jau 7 900 Žr. P. T. T. Valdyba, „Paštų, Telegrafų ir Telefonų Valdybos darbai, atlikti nuo 1918 met. Lapkričio mėn. 16 d. ligi 1928 sausio m. 1 d.“. .

Kita būtina sąlyga – visuomenės ir ją sudarančių bendruomenių gebėjimas greitai priimti tas žinias ir jas suvokti, kitaip tariant, kalbinis ir kultūrinis raštingumas. Mokyklų tinklo plėtra buvo svarbiausias valstybinės politikos uždavinys, kuriam negailėta jėgų. Žr. Išsamiai švietimo sistemos ir tautinės kultūros kūrimo vyksmas tarpukario Lietuvoje ir A. Smetonos indėlis atskleistas Algimanto Liekio veikale Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940), p. 558–603. Jų tinklas neabejotinai gerino bendrą komunikacinę erdvę, juolab kad reikėjo susidoroti su nemenku raštingumo stokos iššūkiu: surašymo duomenimis, tarp vyresnių nei 10 metų lietuvių buvo 32 proc. analfabetų Lietuvos gyventojai / Population de la Lithuanie: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys, p. L. . Tad Lietuvai buvo svarbu įtvirtinti visuotiną raštingumą, kuris daugelyje Europos šalių jau nebebuvo problema.

Sparčią mokyklų tinklo plėtrą liudija statistiniai duomenys. 1913 m. duomenimis, tuometinėje Lietuvos teritorijoje veikė 875 pradžios mokyklos, kuriose mokėsi 51 221 vaikas, 1918 m., atkuriant valstybingumą, – 1036 mokyklos, kuriose 1 232 mokytojai mokė 45 540 mokinių, o po dešimtmečio, 1928 m. – jau 2386, kuriose dirbo 3473 mokytojai ir mokėsi 124 295 vaikai Žr. J. Vokietaitis, „Pradžios mokslo plitimo 10 metų (1918–1928) apžvalga“, p. 314. . Per kitą dešimtmetį buvo statomos naujos mokyklos, labai pagerėjo mokyklų aprūpinimas, mokytojų kvalifikacija, daugėjo pradinės mokyklos mokytojų ir mokinių. 1938 m. dirbo 5 110 mokytojų, o mokyklas lankė 283 778 mokiniai Žr. P. Papečkys, „Mūsų laimėjimai švietimo dirvoje“, p. 272. . 1937 m. veikė 89 vidurinės mokyklos ir 60 gimnazijų, kuriose mokėsi daugiau kaip 20 tūkst. mokinių Žr. ten pat, p. 230, 282. . Kaip tik tarpukariu sukurta švietimo sistema išauklėjo tuos „buržuazinius nacionalistus“, kurie pokario metais su ginklu rankose priešinosi sovietiniams okupantams. Jų pasipriešinimas giliai įsirėžė į kultūrinę atmintį ir buvo svarbus lietuvybės išsaugojimo ir puoselėjimo veiksnys.

Tautinis tapatumas sovietmečiu

Nacionalinio tapatumo ryšiai ėmė keistis sovietinės okupacijos metais. Išgyvenusi karo baisumus lietuvių tauta neteko valstybės ir valstybingumo. Tauta vėl imta suvokti kaip etnokultūrinė bendruomenė, kuriai lemta įsilieti į naują socialinį kultūrinį ir politinį darinį – rusakalbę tarybinę liaudį (sovetskij narod). Todėl jau reikėtų kalbėti ne apie nacionalinio tapatumo puoselėjimą, o apie lietuvybės, tautiškumo, kultūrinio tapatumo išlaikymą ir puoselėjimą. Okupacinė valdžia vykdė visa apimančią rusifikacijos politiką, rusų kalbą įtvirtindama kaip valdžios ir pažangios ateities visuomenės kalbą Plačiau apie sovietinę tautų susiliejimo ir rusifikacijos politikos ypatumus žr. Vilius Ivanauskas, „Nacionalinis klausimas internacionaliniame sovietų idėjiniame lauke“; Saulius Grybkauskas, „Internacionalizmas, tautų draugystė ir patriotizmas sovietinėje nacionalinėje politikoje“. . Kraštas buvo keičiamas jau laikantis griežtų sovietinės ideologijos nuostatų ir Maskvoje kuriamų industrinės plėtros planų. Pokarį Lietuva pasitiko ištuštėjusiais Vilniaus ir Klaipėdos miestais, kurie pirmiausia ir sutraukė daug kaimo gyventojų. Miestiečiais tapę kaimiečiai, taip pat aukštojo mokslo siekti atvykę kaimo vaikai stokojo miestietiško gyvenimo įgūdžių, taip pat ir tuos įgūdžius palaikančios kultūrinės atminties. Jiems teko mokytis miesto, bandyti suvokti jo vizualinę raišką ir joje glūdintį daugiakalbį paveldą, kuris didžia dalimi taip ir liko neprakalbintas ir neįsisąmonintas. Tam įsisąmoninimui trukdė ne tik kultūrinio akiračio stoka, bet ir griežta ideologinė sovietinė nuostata trinti iš dabarties visas buržuazinę, taip pat ir ankstesnę istoriją primenančias liekanas: pastarosios buvo suvokiamos kaip kliuviniai auklėti naują tarybinį žmogų, kuriam „pasaulio istorija“ paskelbta kreiserio „Aurora“ šūviais, o „tarybinė liaudis“ yra naujoji pasaulio raidos pakopa.

Vėlesnė planinė urbanizacija, ypač vykusi 7-ame dešimtmetyje, ryškiai pakeitė Lietuvą – nuo žemės paviršiaus buvo nušluota daugybė vienkiemių ir kaimelių kartu su geografiniais pavadinimais ir juose įsišaknijusia gimta kultūrine atmintimi. Sovietinė urbanizacija vyko sąmoningai silpninant vietinių gyventojų sąsajas su gimtine, naikinant istorinį kultūrinį paveldą, kuriame gausu sakralinės, taip pat tautos kilmės pasakojimą palaikančios simbolikos, palaikančios lietuvybės savimonės „struktūrą“. Per trumpą laiką pasikeitė ir šalies, ir didžiųjų jos miestų gyventojų sudėtis. Žemės ūkis tapo pramoninis, dauguma valstiečių – darbininkais, persikėlusiais į vadinamąsias miesto tipo gyvenvietes. 1939 metais Lietuvos miestuose gyveno 23 proc. žmonių, o 1970-aisiais – jau pusė visų gyventojų. Ši tendencija tik stiprėjo. Keitėsi ir miestų tautinė sudėtis.

Vilnius ir Klaipėda miestiečiais vertė buvusius kaimiečius. Tačiau didžiųjų miestų bendruomenės jau formavosi kitokios tautinės skirties pagrindu – lietuviai ir rusakalbiai atvykėliai. Vilnius neteko lenkų ir žydų, Kaunas – žydų, Klaipėda – vietinių vokiečių ir lietuvininkų. Rusakalbių atvykėlių ypač gausu buvo Klaipėdoje, kurioje įsikūrė daug karinių dalinių, intensyviai buvo kuriamas jūrų laivynas, statoma daug didelių įmonių, kurioms reikėjo darbo jėgos, taip pat kvalifikuotų specialistų. Atvykėliai turėjo pranašumą prieš vietinius, kadangi jie jau savaime buvo „tarybinės liaudies“ atstovai, su jiems būdinga sąmone ir savimone. „Tarybinė liaudis“ gyveno visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje, tad tautiniai dariniai, etnokultūrinės bendruomenės vis labiau jautėsi kaip tam tikri inkliuzai, kuriems lemta išnykti visoms tautoms susiliejus. Reikėjo sąmoningų pastangų atsispirti šiam naujos rusakalbės visuomenės kūrimo ir kūrimosi vyksmui.

Nors sovietinė ideologija dėjo pastangas sukurti naują tarybinį žmogų – „internacionalistą“, tačiau kaimo miestiečiais tapusių kaimo žmonių sąmonėje lietuvybė buvo suleidusi gilias šaknis. Esminiu lietuvio tapatumo, o sykiu ir tapatinimosi veiksniu pripažįstama kalba ir jos pagrindu kuriama kultūra. Lietuviams pasisekė ne tik išsaugoti gimtąją kalbą, bet ir atsilaikyti prieš bandymus surusinti aukštąsias mokyklas. Beje, vieninteliams visoje Sovietų Sąjungoje. Šitai labai padėjo puoselėti lietuvybę, ją tvirtinti ir skleisti kultūrinės kūrybos pavidalais. Nepaisant pramonės plėtros, Lietuva išliko tautiškai bene vienalytiškiausia „sąjunginė respublika“. Tačiau miestuose vis labiau buvo juntamas didelių rusakalbių bendruomenių „spaudimas“ ir viešos rusų kalbos išplitimas. Lietuvių sąmonėje įsitvirtino aiškus kito – rusakalbio atvykėlio, „ruskio“, supratimas ir juos grindžiamas požiūris, kuris nebuvo atvirai reiškiamas. Senesnės kartos žmonių sąmonėje tam kitam buvo būdingas ir ryškus okupanto bruožas, kuris jau buvo nunykęs daugelio tarybinės visuomenės aplinkoje augusių sąmonėje.

Rusakalbiai atvykėliai buvo „tarybinės liaudies“ atstovai ir vykdavo ten, kur juos „pašaukdavo partija“ ar kur rasdavosi darbo jėgos poreikis. Rusakalbiams svarbiausias buvo bendras Sovietų Sąjungos kultūrinės komunikacijos ir kūrybinės raiškos tinklas, taip pat ir organizacinė bendravalstybinė struktūra. Atvykėlių net negalima vadinti bendruomenėmis, nes jiems nebuvo būdinga nei vietinio bendruomeniškumo, nei bendros kultūrinės atminties jausena. Tik vėliau, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rusakalbiai ėmė burtis į savas bendruomenes, kurios įgavo tam tikrų rusų tautos diasporos bruožų dėl išlikusių ar sąmoningai stiprinamų jausminių ryšių su Rusija. Dabartinės Rusijos valdžia kaip tik ir stengiasi rusakalbiams vietiniams gyventojams įskiepyti gyvenimo diasporoje jauseną.

Lietuvybė, tautinis tapatumas buvo palaikomi sąmoningos kūrybos pastangomis, gilinimusi į senąsias tradicijas, etnografiniais tyrinėjimais, papročių puoselėjimu, jaunimo telkimusi į etnografinius kolektyvus, romuviečių sąjūdžiu. Didelį lietuvybės išlaikymo ir puoselėjimo darbą nudirbo respublikinių dainų švenčių rengėjai ir dalyviai, sukūrę visą šalį apimančią šventėms ruošti reikalingą ir nepertraukiamai veikiančią infrastruktūrą, įtraukusią švietimo ir aukštojo mokslo sistemą.

Vykstant sparčiai urbanizacijai daugybė žmonių persikėlė į naujus gyvenamuosius kvartalus, kurie įtvirtino tam tikrą sovietinio gyvenimo vienovę ir gyvenimo būdo, ir architektūrinės išvaizdos požiūriu. Tačiau Lietuvos urbanistai savo veikloje ypač iškėlė ir įtvirtino socialinės ir kultūrinės gerovės principą, o kultūros infrastruktūros kūrimas padėjo palaikyti ir lietuvybės puoselėjimo kultūrinį mechanizmą. Lietuvos sovietinio urbanizavimo tikslą Kazys Šešelgis nusakė kaip būtinumą „pasiekti tolygų visų šalies gyventojų buitinį ir kultūrinį aptarnavimą“ Kazys Šešelgis, Gyvenimas. Mokslo darbai, p. 205. . Todėl gyvenamieji pastatai, ištisi jų kvartalai statyti kartu kuriant mokyklų, sveikatos apsaugos įstaigų, stadionų, kultūros namų ir kitokių kultūros įstaigų tinklą. Šitai ypač pravertė kaimiškose vietovėse, kur kultūriniai statiniai ne tik skleidė naująją ideologiją, bet ir tapo bendruomenių susitelkimo, jų kultūrinės kūrybos ir tradicijų puoselėjimo centrais.

Ypač svarbus tautinio tapatumo saugojimui ir puoselėjimui buvo senųjų miestų kvartalų, senamiesčių išsaugojimo ir atstatymo sąjūdis, kilęs 7-ame praeito amžiaus dešimtmetyje. Ėmė ryškėti lietuvių miestiečių aspiracijos įsigyventi į istorinį urbanistinį paveldą. Pradėta atstatinėti Vilniaus, Klaipėdos, Kėdainių senamiesčius. Sudarytas ir moksliškai pagrįstas saugotinų paminklų sąrašas, taip pat jų vertingumo nustatymo metodikos, kuriose atsižvelgiama į plano ir erdvinės statinių sąveikos ypatumus. Buvo rengiami senamiesčių regeneracijos projektai, kurie didino urbanistinę miesto lietuvių bendruomenių savivoką, įtvirtino supratimą apie civilizacinę miesto aplinkos reikšmę. Dera pritarti Dalios Dijokienės išvadai, kad Lietuvos urbanistikos paveldo tyrinėjimai ir juos grindžiančios nuostatos „savo laikotarpiu netgi pranoko tarptautinę mintį – miestų paveldą respektuojanti chartija priimta 1987 m., o Lietuvoje jau nuo 1969 m. tvirtinami urbanistikos vertybių sąrašai ir vykdomi tiriamieji darbai“ Dalia Dijokienė, „Urbanistikos paveldo tvarkybos ištakos ir šiandieninė situacija Lietuvoje“, p. 244. .

Tas lietuvių urbanistų ir architektų pirmeiviškumas aiškintinas sąmoningomis pastangomis palaikyti ir tvirtinti lietuvybę okupacijos ir sovietizacijos sąlygomis, regimu istoriniu kultūriniu paveldu stiprinti lietuvybės šaknis ir ugdyti lietuvių tautos istorinį sąmoningumą. Kaip simbolinis sovietizuojamos visuomenės savimonės slinkties ženklas, rodantis stiprėjančią istorinių lietuvybės šaknų nuovoką, 1962-aisiais iškyla atstatyta Trakų pilis. Tai suaktualino dalį didžiojo istorinio kilmės ir valstybingumo pasakojimo, kuris lietuvių tautą vaizduoja kaip svarbią Europos istorijos veikėją, sukūrusią ir ilgai išlaikiusią galingą valstybę. Tas pasakojimas palaikė nepriklausomo valstybingumo svarbos nuovoką, ryšius su tarpukario Lietuvos valstybės istorija, kuri sovietinės istoriografijos buvo sąmoningai juodinama ir iškreipiama, okupacijos vyksmą pridengiant išgalvota politine 1940-aisiais įvykusios „socialistinės revoliucijos“ Lietuvoje koncepcija, kurioje Lietuvos okupacija vaizduojama kaip „broliška“ Sovietų Sąjungos pagalba, padėjusi nusimesti vietinės „fašistinės“ valdžios išnaudojimo jungą.

Svarstant tautinio tapatumo puoselėjimo, lietuvių „tarybiškėjimo“ ypatumus, santykius su rusakalbiais miesto bendruomenių atžvilgiu išsiskiria Kauno miestiečiai. Kaune išliko ne tik istorinė miesto lietuvių bendruomenė su savo kultūrine atmintimi ir miestiško gyvenimo būdo supratimu, bet ir netektą valstybingumą primenantys ir atminties gyvybingumą palaikantys urbanistiniai statiniai bei ženklai, kurių nebuvo įmanoma sunaikinti. Tai prieškariu statyti valstybinių, kultūros įstaigų pastatai, kai kurie monumentai, tam tikros miesto erdvės, susijusios su nepriklausomos Lietuvos istorijos pasakojimais. Nei Vilniuje, nei Klaipėdoje nebuvo svarbaus lietuvių kultūrinei atminčiai palaikyti ar tvirtinti vizualinio urbanistinio paveldo, o kaip tik toks paveldas yra pirminė miestiečio ir miestiečių bendruomenės tapatumą kuriantis bei tvirtinantis veiksnys. Kauniečiai išlaikė įsivietinusią nepriklausomybės laikais susiklosčiusią simbolinę socialinę ir kultūrinę lietuvybės tvirtinimo sistemą, kurioje glūdėjo ir politinio veiksmingumo dėmuo. Vaizdinėje istorinėje urbanistinėje aplinkoje priklausymas vietai, o su ja – ir tam tikram tapatumui yra visą laiką jaučiamas ir išgyvenamas, o ne vien įsivaizduojamas Žr. Christopher Tilley, “Introduction: Identity, Place, Landscape and Heritage,” p. 22. . Kultūrinės atminties tęstinumas, vietoviškumas ir, sakytume, jos „materialumas“ buvo skiriamasis Kauno miesto bendruomenės bruožas, ypač išryškėjęs, kai Lietuva ėmė gyventi vienodinamomis urbanizuoto krašto sąlygomis.

Tautinio tapatumo puoselėjimui svarbus buvo išlikęs mažųjų miestelių urbanistinis nepriklausomybės laikus menantis paveldas ir juose gyvenantys lietuviai, kuriems buvo būdingi stiprūs giminystės ir bendruomeniškumo jausmai.

Nacionalinis tapatumas ir etnokultūrinės bendruomenės ES aplinkoje

Europos Sąjunga kūrėsi atsiribodama nuo tragiškos pasaulinio karo ir masinio žmonių žudymo praeities. Karo ir žudynių priežastimi laikytas vokiškasis nacionalizmas, todėl naujosios Europos kūrėjai stengėsi atsiriboti nuo visokio nacionalizmo. Nacionalizmas tapo tuo kitu, kurio atžvilgiu naujoji Europa tvirtino ateities gaires ir kurį visokiais būdais stengėsi išgyvendinti bei marginalizuoti. Kitoks kito pavidalas Vakarų pasauliui buvo sovietinis blokas, vėliau įvardytas kaip „blogio imperija“. Pastaroji daugeliui kairiųjų Vakarų intelektualų buvo įgavusi patrauklių ateities visuomenės bruožų. Sovietinio bloko kitas nesileido marginalizuojamas. Iš sovietinio lagerio išsilaisvinusias ir į ES įstojusias šalis, tarp jų ir Lietuvą, galime įsivaizduoti kaip jau pačiai ES būdingą vidinį kitą, kuriam būdingi išgyvendintinų nacionalinių jausenų, siejamų su nacionalizmu, ir sykiu sovietiškumo bruožai.

Lietuvos išsilaisvinimą dera laikyti nacionalinio išsivadavimo apraiška, kurią paskatino nacionalinės bei tautinės aspiracijos. Pastarosios, ES politikos formuotojų akimis žiūrint, pavojingai susijusios su nacionalizmu. Šiuo atžvilgiu ES politikams priimtinesni trans-nacionalinio ateistinio, tad ir sekuliaraus sovietizmo bruožai, įskiepyti sovietiniam žmogui – ateistui internacionalistui. Kaip tik išsilaisvinusių iš sovietinio lagerio visuomenių patirtis teikia unikalią galimybę išgyventi ne tik tarpinę posovietinio perėjimo būseną, bet ir suvokti, kaip toje patirtyje veikia esminiai ES kito bruožai, taip pat dalyvauti formuojant ES politiką to kito atžvilgiu.

Naujosioms ES narėms būdinga aktyvi su nacionaliniu tapatumu susijusios kultūrinės atminties veiksena, laiduojanti gyvybingą kultūros, vietovės ir tapatumo sąryšį. ES kultūros politika yra nusitaikiusi į tą sąryšį – nuo vietovės ir tapatumo atsieta kultūra virsta kultūrinės gamybos ir kultūrinės inžinerijos rinkinių aruodu, pasitelkiamu norimiems socialiniams, taip pat vis labiau plintantiems socialinės inžinerijos projektams vykdyti. Nacionaliniam tapatumui tvirtinti ar palaikyti svarbūs yra bendri kilmės mitai ir pasakojimai, kurie kultūroje išsiskleidžia įvairiopu istoriniu ir simboliniu turiniu. Pati ES stokoja istorinio, bendresniam europiniam tapatumui būtino kilmės pasakojimo, kuris formuotų simbolinį to tapatumo universumą, todėl jos raidai nebūdinga jokia kultūrinė atmintis Žr. Catherine Guissan, A Political Theory of Identity in European Integration: Memory and Policies, p. 2–3. . Tad problemiškas tampa ir europietiško tapatumo kūrimas pasiremiant tradiciniu kultūros ir jos sklaidos modeliu.

Europos politikų ir mąstytojų iškeliamas svetingumo principas bei pozityvaus turinio priskyrimas kitam – imigrantui, musulmonui – kaip tik ir suponuoja „integristinę“ politiką, kurią naujieji europiečiai turėtų peržengti. Laikydamiesi radikalaus kito supratimo, neturėtume imigrantų vadinti imigrantais ar atvykėliais, nes šitai jau nustato teritorinę atskirtį ir teritorinį skirtingumą. Tad dera daryti išvadą, jog visi, save vadinantys europiečiais, turi įsijausti į atvykėlių, svetimšalių, prašalaičių būseną. Tik taip galima susitvarkyti su natyvistiniais savosios žemės prietarais, taip pat su integristine, vadinasi, kitą žeminančia, kultūrine politine praktika, kuri susijusi ir su kultūriniu tapatumu.

Suvokiant, jog kitam negalima priskirti jokios apibrėžties, kadangi apibrėžtis jau nustato tapatumą bei išskirtį, ir neišvengiamai ją priskiriant, antraip nebūtų įmanoma kalbėti apie politinį veiksmą, tenka „savo“ apibrėžtį perleisti kitam. Tad galima teigti, jog europietiškasis besąlygiškas atvirumas – tai atsidavimas kito malonei. Giorgio Agambenas tvirtina, jog mes Europą turime suvokti ne kaip neįmanomą „nacijų Europą“, kurios laukianti greita katastrofa, o kaip ateritorinę ar eksteritorinę erdvę, nesutampančią su jokia teritorija ir jokia tauta, o toje erdvėje visi Europos šalių gyventojai jaustųsi esą egzodą išgyvenantys žmonės ar pabėgėliai Žr. Giorgio Agamben, Means without End: Notes on Politics, p. 23–24. . Pažymėtina, jog ir tokios erdvės kūrimas paremiamas Europos paveldu – Europos miestuose glūdinčia pasaulio miestų priederme, kurią būtina vėlei atrasti Žr. ten pat, p. 24. . Tačiau tokios politikos įgyvendinimas grėstų katastrofa pačiai ES. Juk pastaruoju metu regimas, sakytume, globalizacijos posūkis: atgimsta Kinijos ir Rusijos imperinės aspiracijos, kai kurios kitos didelės valstybės ėmė labai rūpintis valstybingumu, kurio dalį galių pasiglemžė globalizacijos metu sustiprėjusios tarptautinės organizacijos, sąjungos, korporacijos ir finansų institucijos.

Valstybingumo galios puoselėjimas neišvengiamai turi būti palaikomas nacionalinių tapatumų puoselėjimo stiprinimo politikos. Tokia politika grindžiama valstybingumo, tad ir valstybinio teritoriškumo jausenos ugdymu ir puoselėjimu. Geopolitikos atgimimą regime įvairiausiuose pasaulio regionuose, tos politikos apraiškų gausu ir didžiųjų pasaulio valstybių santykiuose, kurie pastaruoju metu pereina į ilgalaikių, su kovomis dėl teritorijų ar pretenzijomis į jas susijusių konfliktų būseną. Tuos konfliktus ypač paskatino Rusijos politika savo kaimynių atžvilgiu, įgyvendinama ilgalaikė imperinė „žemių susigrąžinimo“ strategija, kuri vykdoma atvirais karinės agresijos būdais – taip buvo atplėštos didelės suverenių valstybių Gruzijos ir Ukrainos teritorijos. ES pastebimas nacionalinių ir nacionalistinių sąjūdžių aktyvėjimas, kurį liudija 2014 metais vykę Škotijos, Katalonijos, Venecijos referendumai, Olandijoje gausėjančios jėgos, raginančios išstoti iš ES, taip pat vis problemiškesnis požiūris į imigrantus ir jų uždaras etnoreligines bendruomenes bei getoizaciją.

Kaip tik mažųjų valstybių nacionalinius tapatumus silpnina ir ardo įtvirtintas besąlygiškos kapitalo laisvės principas: beatodairiškai vykdyta privatizacija, suprimityvintos laisvosios rinkos galių supratimu grindžiama vidaus politika nuskurdino daugelį išsilaisvinusių šalių visuomenių, įsuko vis didėjančios socialinės atskirties spiralę ir paskatino žmones ieškotis darbo kitose šalyse. Lietuvių tauta dėl emigracijos nukentėjo ypač skaudžiai – netekta ketvirtadalio gyventojų, pačių kūrybingiausių, darbščiausių, reproduktyviausių. Neišvengiamai susilpnėjo ir visuminė valstybingumo, tėvynės meilės, savųjų šaknų jausena.

Mažosioms valstybėms ir jų valstybinėms tautoms pavojingas yra ir besąlygiško svetingumo principu paremtos imigracinės politikos įgyvendinimas. Kitas svarbus dalykas yra ES vykdomos „vienybė įvairovėje“ (unity in diversity) politikos ypatumai. Nacionaliniams ir etnokultūriniams tapatumams palaikyti svarbu puoselėti kultūrinį tapatumą ir išskirtinumą. Tačiau ES priimamų politinių dokumentų retorika rodo, kad pati įvairovės sąvoka vis labiau suvokiama ir taikoma ne kultūrų skirtingumui, jų išskirtinumui nusakyti, o „įkeliama“ į pačią kultūrą, teigiant būtinumą palaikyti kiekvienos kultūros vidinę įvairovę ir jos skirtingumus, šitaip išgyvendinant kultūroms būdingus esencializmus ir svarbų etninio skirtingumo nuovokos aspektą Žr. Monika Sassatelli, Becoming Europeans: Cultural Identity and Cultural Politics, p. 194. . Todėl palaikomos bei kuriamos tokios kultūrinės programos, kuriose nebūtų konkretesnio visuminio ar etnokultūrinių bruožų kupino kultūrinio turinio Žr. ten pat, p. 198. . Pripažįstamoje ir išpažįstamoje tautų ir kultūrų įvairovėje neskatinama ieškoti jokių tapatumo bruožų, juolab kurti kultūrines tuos bruožus, o sykiu ir tapatumus puoselėjančias programas. Tokios programos, taip pat nacionalinius ir etnokultūrinius tapatumus, jų ryšius su gyvenamąja vietove puoselėjanti politika suvokiama kaip išgyvendintinos hegemonizmo ar diskriminacijos apraiškos bendresnėje kultūrų „nuetninimo“ perspektyvoje.

Vietoj išvadų

Nacionalinio tapatumo, jam būtinos kultūrinės atminties stiprinimas tampa svarbus politinis ES, o ypač iš ilgametės sovietinės okupacijos išsilaisvinusių šalių, raidos klausimas. Išgyvenusi nacionalinio išsivadavimo proveržį ir jo nulemtą nacionalinės sanglaudos metą, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva, kaip ir daugelis tokių šalių, atsidūrė globalizacijos, neoliberalios rinkos ekonomikos ir ją palaikančios ideologijos aplinkoje, kurioje jau buvo iškeltos ne nacionalinės valstybės, o valstybinio vadinamosios laisvosios rinkos palaikymo ir stiprinimo mechanizmo kūrimo gairės. Lietuvių nacija ir Lietuvos visuomenė nebeteko aiškesnių ideologinių ir kultūrinių valstybės supratimo, tapatinimosi su valstybe nuostatų.

Valstybė išgyvena didžiulę emigracijos bangą – išvyko daugiau kaip penktadalis gyventojų, tad ryškiai sumenko jos genofondas, reprodukcinė ir kultūrinės kūrybos galios. Globalizacijos, eurointegracijos, taip pat ir masinės emigracijos bei vartojimo kultūros išplitimas ir įsigalėjimas silpnina ir nacionalinį tapatumą, juolab kad nacionalinio tapatumo menkimas politiniu lygmeniu nėra suvokiamas kaip egzistencinės reikšmės iššūkis, į kurį būtina deramai atsakyti.

Lietuvos etnokultūrinėms bendruomenėms sudarytos sąlygos puoselėti savą kalbą ir kultūrą, tačiau pastaruoju metu ryškėja lenkų etnokultūrinės bendruomenės politiniai siekiai įgyvendinti kalbinę ir kultūrinę autonomiją Vilniaus krašte, stiprinant tapatinimosi su Lenkijos valstybe ir politine lenkų tauta jauseną. Besikeičianti ir agresyvėjanti geopolitinė aplinka, santykiai su lenkų etnokultūrine bendruomene ir Lenkijos valstybe skatina nacionalinio tapatumo tvirtinimo klausimus suvokti kaip egzistencinius nacijos gyvavimo, jos kultūrinių galių stiprinimo ir kūrybinės sklaidos europinėje kultūros erdvėje plėtimo uždavinius.

Literatūra

• Agamben, Giorgio, Means without End: Notes on Politics, transl. by Vincenzo Binetti and Cesare Casarino, Minneapolis and Lomdon: University of Minnesota Press, 2000.
• Anderson, Benedict, Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, iš anglų kalbos vertė Aušra Čižikienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999.
• Balkelis, Tomas, Moderniosios Lietuvos kūrimas, iš anglų kalbos vertė Žilvinas Bieliauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012.
• Blank, Thomas; Peter Schmidt, “National Identity in a United Germany: Nationalism or Patriotism: An Empirical Test with Representative Data,” Political Psychology, 2003, vol. 24, no. 2, pp. 289–312.
• Brubaker, Roger; Frederick Cooper, “Beyond ‘identity,’” Theory and Society, 2000, vol. 29, no. 1, pp. 1–47.
• Buchovski, Krzysztof, Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmoje XX amžiaus pusėje, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2012.
• Calhoun, Craig, “Constitutional Patriotism and the Public Sphere: Interests, Identity, and Solidarity in the Integration of Europe,” International Journal of Politics, Culture, and Society, 2005, vol. 18, no. 3, pp. 257–290.
• Dijokienė, Dalia, „Urbanistikos paveldo tvarkybos ištakos ir šiandieninė situacija Lietuvoje“, Urbanistika ir architektūra (Town Planning and Architecture), 2011, t. 35, nr. 4, p. 238–248.
• Grybkauskas, Saulius, „Internacionalizmas, tautų draugystė ir patriotizmas sovietinėje nacionalinėje politikoje“ | Česlovas Laurinavičius (sud.), Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 205–226.
• Guibernau, Montserat, “Anthony D. Smith on Nations and National Identity: A Critical Assessment,” Nations and Nationalism, 2004, vol. 10, nos. 1–2, pp. 125–141.
• Guissan, Catherine, A Political Theory of Identity in European Integration: Memory and Policies, Oxon, New York: Routledge, 2013.
• Hobsbawm, Eric, “Language, Culture, and National Identity,” Social Research, 1996, vol. 63, no. 4, pp. 1065–1080.
• Hooghe, Liesbet; Gary Marks, “A Postfunctionalist Theory of European Integration: From Permissive Consensus to Constraining Dissensus,” British Journal of Political Science, 2008, vol. 39, no. 1, pp. 1–23.
• Ivanauskas, Vilius, „Nacionalinis klausimas internacionaliniame sovietų idėjiniame lauke“ | Česlovas Laurinavičius (sud.), Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimas tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2013, p. 131–168.
• Kiaupa, Zigmantas, Lietuvos miestai, Vilnius: Šviesa, 2007.
• Kuolys, Darius, Res Lituana: kunigaikštystės bendrija. Kn. 1: Respublikos steigimas, Vilnius: Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 2009.
• Kuzmickas, Bronislovas, „Individo kultūrinio tapatumo sklaida (tarp tradicijos ir inovacijos)“ | Jūratė Morkūnienė (sud.), Individo tapatumas, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 11–94.
• Liekis, Algimantas, Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940), Vilnius: Mokslotyros institutas, 2013.
• Lietuvos gyventojai | Population de la Lithuanie: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys, Kaunas: Finansų Ministerija, Centrinis Statistikos Biuras, 1926.
• Merkys, Vytautas, „Įvadas“ | Vytautas Merkys (sud.), Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas: (ligi 1904 metų), Vilnius: Mokslas, 1987, p. 3–17.
• Merkys, Vytautas, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m., Vilnius: Versus aureus, 2006.
• Merkys, Vytautas, Развитие промышленности и формирование пролетариата Литвы в XIX в., Vilnius: Mintis, 1969.
• Mulevičius, Leonas, „Lietuvių nacijos susidarymas, jos padėtis ir socialinė struktūra“ | Vytautas Merkys (sud.), Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas: (ligi 1904 metų), Vilnius: Mokslas, 1987, p. 18–71.
• P. T. T. Valdyba, „Paštų, Telegrafų ir Telefonų Valdybos darbai, atlikti nuo 1918 met. Lapkričio mėn. 16 d. ligi 1928 sausio m. 1 d.“ | Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis: 1918–1928, Kaunas: Spindulys, 1931, p. 296–307.
• Papečkys, P., „Mūsų laimėjimai švietimo dirvoje“ | Vincas Kemežys (sud.), Lietuva 1918–1938. Leidinys 20 metų Lietuvos Nepriklausomybės sukakčiai paminėti, Kaunas: Spaudos fondas, 1938, p. 267–289.
• Rubavičius, Vytautas, „Europinis politinis tapatumas: demosas, pilietinės vertybės ir nacionaliniai bruožai“ | Rita Repšienė (sud.), Istorinės realybės ir mitai nacionalinėse kultūrose: dabarties vizija. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno instituto leidykla, 2009, p. 114–152.
• Rubavičius, Vytautas, „Nacionalinio išsivadavimo ir nutautinimo patirtys“, Metai, 2012, nr. 8–9, p. 101–115.
• Rubavičius, Vytautas, „Nacionalinis tapatumas medijų aplinkoje“ | Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, Vytautas Rubavičius (sud.), Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje, Kaunas: kitos knygos, 2011, p. 15–27.
• Rubavičius, Vytautas, „Nacionalinis tapatumas: išlaikymas, savikūra ir tapatumo politika“ | Antanas Andrijauskas, Vytautas Rubavičius (sud.), Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, Vilnius: Kronta, 2008, p. 108–123.
• Sarrazin, Thilo, Deutschland schafft sich ab: Wie wir unser Land aufs Spiel setzen, München: Deutsche Verlags-Anhalt, 2010.
• Sassatelli, Monika, Becoming Europeans: Cultural Identity and Cultural Politics, Basingstoke, New York: Palgrave MacMillan, 2009.
• Savukynas, Virginijus, Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje, Vilnius: Viešosios politikos strategijų centras, 2012.
• Smetona, Antanas, A. Smetonos pasakyta parašyta 1927–1934, Kaunas: Spindulys, 1992.
• Smetona, Antanas, Raštai, t. I: Vienybės gairėmis, Kaunas: Spindulys, 1930.
• Smetona, Antanas, Raštai, t. IV: Lietuvių santykiai su lenkais, Kaunas: Spindulys, 1931.
• Smith, Anthony D., “When is a Nation,” Geopolitics, 2002, vol. 7, no. 2, pp. 5–32.
• Smith, Anthony D., The Ethnic Origins of Nations, Oxford: Blackwell, 1986.
• Subačius, Paulius, Lietuvių tapatybės kalvė: tautinio išsivadavimo kultūra, Vilnius: Aidai, 1999.
• Šalkauskis, Stasys, Lietuvių tauta ir jos ugdymas, Kaunas: Sakalas, 1933.
• Šešelgis, Kazys, Gyvenimas. Mokslo darbai, Vilnius: Technika, 2000.
• Tilley, Christopher, “Introduction: Identity, Place, Landscape and Heritage,” Journal of Material Culture, 2006, vol. 11, no. 1/2, pp. 7–32.
• Vokietaitis, J., „Pradžios mokslo plitimo 10 metų (1918–1928) apžvalga“ | Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis: 1918–1928, Kaunas: Spindulys, 1931, p. 308–318.
• Wæver, Ole, “Identity, Communities and Foreign Policy: Discourse Analysis in Foreign Policy Theory” | Lene Hansen, Ole Wæver (eds.), European Integration and National Identity: The Challenge of the Nordic States, London and New York: Routledge, 2002.
• Тэвдой-Бурмули, Александр, «Мультикультурализм: Между панацеей и проклятием», Актуальные проблемы Европы | Urgent problems of Europe, 2011, nr. 4, p. 14–34.

National Identity and Ethnocultural Communities: The Lithuanian Path

Summary. The task of maintaining and strengthening national identity, the manifold problems of mutual interdependencies between ethnocultural and ethno-religious communities, on the one hand, and the nation state, on the other hand, the unrestful times ushered in by the social and economic challenges of globalization and European integration have increasingly become topics of heated debates in political, cultural, and academic circles all across Europe. The number of publications on nationalism and related issues is growing exponentially, driven by the desire to better understand the development of the European Union with its internal contradictions of trying to accommodate the ongoing interactions of national identities, national cultures, and national collective memories, on the one hand, and the increasing intermingling of peoples along with the spread of diasporization and ghettoization, on the other hand. The issues of the preservation and cultivation of national identity address the ways in which a nation state relates to its internal and external ethnocultural and ethno-religious communities upon entering a a new political and ideological milieu. In other words, the issues of national identity point to the problem of coexistence as national identity is consolidating and unfolding itself through complex interactions with various internal and external Others, that is to say, other national and ethnic identities.

At the time of the creation of modern European nation states, relationships with the Other constituted a major factor in both domestic and foreign policies. Nation states are characterized by the history of these relationships that endure in collective memory in the shape of multifaceted images of internal and external Others. The author of the study examines Lithuanian national identity as it emerged in the years of creating the Lithuanian nation state and pursuing the state policy of national consolidation. The main features of Lithuanian nationalism are analyzed by exploring the function of the state cultural system for maintaining various social identities. Special attention is paid to the manifold relationships of states, nations, and ethnocultural communities in the European Union, the trends of conceptualizing these relationships, as well as the spread of multiculturalism in EU policy-making. Although the primary object of the investigation is the development of Lithuanian national identity in the years before the restoration of Lithuania’s independence from the Soviet Union, the historical past is analyzed from the present-day perspective of state sovereignty and independence.

Keywords: culture, ethnocultural community, European Union, nation, national identity, nationalism, Other.