Bet koks žmogus, objektas ar santykis gali reikšti bet ką kitą. Ši galimybė skelbia profaniškam pasauliui pražūtingą, bet teisingą nuosprendį. […] XVII a. alegorija nėra išraiškos susitarimas, tai – susitarimo išraiška.
Alegoriniai vaizdiniai negali būti veriami ant vieno siūlo. W. Benjaminas jų tarpusavio ryšį vadina „alegorinėmis draperijomis“, o alegorinės dramos veiksmų santykį – „terasų arba tektoniniu sluoksniavimu“.
Praėjus penkiems dešimtmečiams (1988 m.), drapiruočių ir klostavimosi terminus išplėtojo G. Deleuze’as. Šis mąstytojas, sakytume, perima alegorinio mąstymo principą iš pirmtako ir žengia žingsnį toliau. Mat W. Benjaminas alegorinį mąstymą kildina ir aiškina pačiu alegoriniu diskursu – Trauerspiel, o prancūzų filosofas į savo alegorinį pasakojimą įtraukia Leibnizo tekstus, kurie pagal griežtas klasifikacijas būtų priskiriami metafizikai. G. Deleuze’as atlieka įdomų konversijos judesį ir tampa savotišku Leibnizo alter ego. Dėl to „Klostėje“ dažnai lieka neaišku, kuris iš jų čia kalba. Tą išpainioti būtų pernelyg sudėtinga ir turbūt nėra prasmės. Klausti reikėtų, ne kuris ką kalba, o kodėl pasirinktas Leibnizas. Juk šis filosofas nėra į užmarštį nuėjusi figūra, kaip kad Trauerspiel diskursas. Netgi priešingai, galime pažymėti, kad G. Deleuze’as savo darbams pasirenka reikšmingus vardus. „Deleuze’as ieško mąstymo istorijoje ne asmenų ir ne doktrinų, o mąstymo struktūrų, galbūt netgi tiksliau būtų pasakyti – mikrostruktūrų ir tekstūrų“
, – pažymi A. Sverdiolas. Taigi Leibnizo diskursas yra savotiška mikrostruktūra, kuri, viena vertus, yra įtraukiama į daugialypumu, imanentišku alegoriškumu pasižymintį mąstymą ir kartu pačiam alegoriškumui, kurį galima vadinti ir baroko vardu, suteikia savitą pavidalą. Šis pavidalas – ne griežta architektonika ar materiją įrėminanti forma, o ontologinis judesys materijoje, kurį G. Deleuze’as vadina klostavimusi, montažu. „Leibnizas konstruoja didįjį baroko montažą, kuris juda tarp žemesniojo, langais pragręžto, ir antrojo, aklinai uždaryto, bet kartu rezonuojančio tarsi muzikinio salono, konvertuojančio matomus judesius iš apačios į garsus viršuje, aukštų“
. Baroko filosofo išskirtinumas, kuris labai svarbus ir G. Deleuze’ui, yra tas, jog kalbama ne tik apie vieno pasaulio begalybę kaip apie vienalytį audinį, bet apie begalybių serijas, tarpusavyje persiklojančias.