Straipsnis Fenomenologinė Nikolajaus Berdiajevo vertybių samprata

Sociokultūrinis vertybių sklaidos lygmuo

Vakarų egzistencinės fenomenologijos kūrėjai (pvz., Martinas Heideggeris, Karlas Jaspersas) akcentuoja individualų vertybių refleksijos ir ja grįstos savirealizacijos kelią, o Berdiajevas – bendruomeninį. Tik būdama kūrybiniame ryšyje su kita asmenybe, bendruomene, tauta, asmenybė gali tapti visaverte, pasijusti visatos dalimi, Dievo kūriniu. Sobornost idėja rusų mąstytojas grindžia ir socialinę asmens raišką. Kiekvienas žmogus pirmiausia yra konkrečios tautos, jos kultūros dalis.

Žmogus tampa žmonijos dalimi per nacionalinį individualumą, kaip nacionalinis, o ne abstraktus žmogus. […] Nacionalinis žmogus yra ne mažiau – daugiau nei tiesiog žmogus. Jame slypi universalūs žmogaus bruožai ir individualūs nacionaliniai. Berdiajevas dažnai neapibrėžia savitai vartojamų filosofinių sąvokų reikšmės, todėl jos tampa daugiaprasmėmis, ir tai sukelia sunkumų interpretuojant tekstus. Sąvoką „ontologinis“ (būvis, būtis) mąstytojas vartoja tapačiai sąvokoms „metafizinis“ arba „kosmologinis“. Visavertė žmogaus būtis, arba ontologinis jo egzistencijos būvis, galimas tik už istorinės erdvės ribų – visatoje. Šiuo atveju sąvoka „ontologinis“ gali būti vartojama sinonimiškai sąvokai „kosmologinis“. Jei kalbama apie priešistorinę žmogaus būtį arba dieviškąją būtį, tada gali būti vartojama sąvoka „metafizinis“. Istorinės būties reiškiniai gali įgauti ontologinę žymę, kai juose sąveikauja dviejų kūrybinių subjektų dvasinės galios, reprezentuojančios kosminę vyrišką ir moterišką energijas (pvz., dviejų mylinčių vienas kitą asmenų, asmens ir religinės bendruomenės maldoje, asmens ir Dievo – egzistencinių, kūrybinių, religinių išgyvenimų metu).

Spustelėjus išskleisti...

Tautą Berdiajevas suvokia kaip noumeną. Ši turi ne tik realų, bet ir idealų raiškos lygmenį. Realiai tautą sudaro įvairūs asmenys, formuojantys kultūrinę jos išraiškos formą, istorinį likimą. Protėvių dvasinės kultūros paveldas, kuriame slypi jų baimės ir lūkesčiai, pasaulėžiūros nuostatos ir empirinė patirtis, perteikti simboliais, yra idealus tautos egzistavimo matmuo.

Dvasinis tautos paveldas, mąstytojo vadinamas konservatyviuoju pradu, sąlygoja kiekvieno asmens moralinę savivoką, kultūrinį tapatumą, savirealizacijos tikslus ir formas. Tautos papročiai ir tradicijos formuoja asmenybę. Per šiuos ji susipažįsta su religinėmis, moralinėmis ir meno vertybėmis, išsiugdo pagarbą autoritetui, suvokia atsakomybę už tautos tradicijos puoselėjimą ir plėtojimą. Betarpiškas emocinis tautoje glūdinčių vertybių išgyvenimas leidžia asmeniui pajusti protėvių kūrybinę energiją ir taip susisieti su žmonijos dvasinėmis ištakomis – Pasaulio dvasia. Minimi dvasiniai potyriai lemia asmenybės kūrybiškumą ir dvasinę brandą.

Konservatyvus tautos kultūros matmuo tampa pagrindu dvasinei kultūrai plėtoti konkrečiu istoriniu tarpsniu. „Be pasišventimo, be tradicijos, be perimamumo [tautos] kultūra yra neįmanoma“ Николай Бердяев, Власть и право, c. 85. , – pabrėžia Berdiajevas. Kiekvienas asmuo save turi suvokti kaip protėvių dvasinių tradicijų puoselėtoją ir kaip naujų kultūrinių vertybių kūrėją bei šiuo pagrindu formuoti socialinius ryšius. Į tautos kultūrinį vystymąsi mąstytojas žvelgia teleologiškai. Kiekviena tauta, savitai išreikšdama žmogiškąsias vertybes, turi kūrybiškai bendradarbiauti su kitomis tautomis ir tokiu būdu dalyvauti eschatologiniame procese.

Visas istorinės būties kelias [apibūdintinas kaip] sudėtinga sąveika įvairių pasaulio hierarchinės pakopos individualybių. [Vyksta] kūrybinis vienos hierarchinės pakopos įsiliejimas į kitą: asmenybės į naciją, nacijos į žmoniją, žmonijos į kosmosą, kosmoso į Dievą. Ten pat, c. 98.

Spustelėjus išskleisti...

Visuotinis asmenybių sąryšis tiek istoriniame, tiek kosminiame kūrybos procese išlaiko kiekvienos jų individualumą.

Nacionalinės kultūros plėtra apima tiek dvasinį, tiek materialųjį lygmenis, todėl mąstytojas svarsto galimybę rasti jųdviejų sąlyčio taškus. Jo nuomone, darnų nacionalinės kultūros plėtojimą lemia socialinio tautos būvio formavimas dvasinių vertybių pagrindu. Taip išlaikoma ontologinė pradų hierarchija: dionisiškas kūrybinis ir aristokratiškas vertybinis – dvasinės kultūros pradai dominuoja materialios kultūros pradų, apoloniškojo konstruktyvaus ir demokratiškojo, atžvilgiu. Berdiajevas visuomet pabrėžia dvasinių pradų ir iš jų kylančių vertybių primatą materialiųjų atžvilgių – tai nulemta metafizinės žmogaus prigimties. Materialioji kultūra neturi ontologinio statuso, nes ji kilo ne iš laisvės, o iš būtinybės. Istorinėje erdvėje ji atlieka tarpininko vaidmenį tarp kultūros subjekto ir gamtinės realybės. Siekiant saugumo ir materialaus gerbūvio bendruomenei kyla poreikis kurti socialinę būtį, formuoti vidinę jos tvarką.

Berdiajevas prisipažįsta neišvengęs istorinės būties pradų dualizmo. Istoriosofinė nuostata apie tikslingą, visaapimantį kiekvienos tautos, žmonijos kultūros plėtojimąsi išreiškia filosofo siekį minėtą dualizmą įveikti. Visuomeninė tvarka įgauna eschatologinę vertę, jei socialinės būties formas kuria brandžios asmenybės, kūrybiniame procese savitai susiedamos individualią dvasinę patirtį su tautos kultūriniu paveldu, socialiniais ir materialiniais visuomenės poreikiais. Taip atsiranda galimybė kiekvienam jos nariui suvokti dvasinius materialios kultūros vystymo pagrindus, per nacionalinės kultūros formas pažinti ir veikloje realizuoti bendražmogiškas vertybes.

Atsižvelgdami į tautos dvasinę patirtį ir laikmečio sąlygotus poreikius, kultūros kūrėjai formuoja istoriškai sąlygotų vertybių tvarką. Taigi kiekviena nacija iškelia savus vertybinius prioritetus. Šitai, Berdiajevo požiūriu, sudaro galimybę kiekvienai iš jų savitai dalyvauti kultūriniame vyksme ir taip atverti įvairius žmogaus kūrybinės laisvės aspektus. Hartmannas, teigdamas egzistuojant universalią vertybių tvarką, pripažįsta, kad tauta, kiekviena jos karta suvokia ir realizuoja tik tam tikrus vertybių, jų tarpusavio ryšio aspektus.

Klaidingai manoma, kad pačios vertybės atsiranda ir išnyksta moralės raidoje, bet iš tikrųjų pasislenka tik vertybinis žvilgsnis. […] Pažinimas, vystydamasis tuo pačiu istoriniu keliu per tą patį šimtmetį ir tą pačią kartą, nepraranda nieko iš to, ką anksčiau buvo atradusios ankstesnės kartos, bet perima viską, pervertindamos senuosius laimėjimus ir toliau juos kuria. Nicolai Hartmann, Filosofijos įvadas, p. 235.

Spustelėjus išskleisti...

Nepaisant pažiūros dėl savų kiekvienos tautos vertybinių prioritetų, tris socialines vertybes Berdiajevas išskiria kaip universalias. Bendruomeniškumo vertybė reikšminga visuomenei dėl kiekvieno asmens pastangų savitai prisidėti prie socialiai tikslingos veiklos. Bendruomeniškumas nuo kolektyviškumo skiriasi, nes pastarasis grįstas veiklos anonimiškumu, automatiškumu. Bendruomeniška veikla neleidžia išvengti individualios atsakomybės, neriboja asmens kūrybiškumo. Solidarumo vertybę rusų mąstytojas sieja su pozityvia nuostata bendros veiklos atžvilgiu, pagarba kiekvienam jos dalyviui. Gailestingumas filosofui esti viena kilniausių asmens savybių. Mąstytojo vaikystės išgyvenimai, susiję su auklės žodžiu ir asmeniniu pavyzdžiu perteiktais dvasiniais rusų stačiatikių gyvenimo aspektais, lėmė ypatingą jo dėmesį minėtai vertybei. Gailestingumas vertingas ne tik materialia, dvasine pagalba bėdos ištiktam žmogui, bet ir pagalba moraliai paklydusiam, išgyvenančiam dvasinį regresą. Pastarieji asmenys Berdiajevui sukeldavo didžiausią gailestį, kaip ir troškimą padėti įveikti vidinį sunkumą.

Aptardamas didžių kūrybiškų asmenybių indėlį į tautos kultūrinį plėtojimą, Berdiajevas atkreipia dėmesį į prieštaringą reiškinį, susijusį su vertybių objektyvavimu. Viena vertus, įvairios vertybės, išreikštos mokslo, filosofijos idėjų ar meno kūrinio pavidalu, visuomenei tampa pažiniomis, suprantamomis, priimtinomis. Kita vertus, užbaigtas kūrinys praranda pirminį gyvybingumą, siejusį šį su kūrėju, tartum ir galimybę toliau plėtoti jame gvildenamą temą. Siektinu asmens idealu, žavėjimosi objektu gali tapti ne vertybė, atsispindinti kūrinyje, o konkretus kūrinys, idėja ar kultūrinis reiškinys, suvokiant jį ne kaip priemonę vertybei skleistis – kaip pačią vertybę. Taip radęs „gyvenimo tiesą“ žmogus išsivaduoja iš vidinės įtampos, kurią sukelia prigimtinis laisvės polėkis, skatinantis jį ieškoti, pažinti, kurti. Kartu jis atmeta ir galimybę tapti dvasiškai brandesniu, individualybe.

Analizuojamą reiškinį nagrinėja ir Scheleris. Jis rašo: „apžavėjimas pasireiškia tik ten, kur šis [mylėtinų dalykų] laukas, ši vilties, nuojautos, tikėjimo „perspektyva,“ metafizinė meilės perspektyva nėra išgyvenami; ir atvirkščiai: per augantį tuštumos suvokimą kaip tik pasireiškia apžavėjimo įveikimo pradžia“ Max Scheler, „Ordo amoris forma“, p. 207. . Schelerio teigimu, dėl pažintinių galių ribotumo žmogus negali iki galo suvokti mylėtinų dalykų tvarkos. Emocinė įtampa, kylanti dėl vidinę sumaištį lemiančios situacijos, skatina asmenį plėsti pažinimo lauką ir taip įveikti mylėtinų dalykų tvarkos sumaišymą, momentinį apžavėjimą. Berdiajevas nenutrūkstantį asmenybės savižinos procesą taip pat pripažįsta esant būdu, kuriuo įveikiamas vidinis aksiologinis sutrikimas. Tačiau rusų mąstytojas akcentuoja ne racionalų, o iracionalų savižinos kelią: tik būdamas kūrybiniame sąryšyje su kitu asmeniu, bendruomene, asmuo gali savyje pažinti, atverti, laisvę ir meilę bei jų pagrindu formuoti individualią būtį.

Nemenką dėmesį Berdiajevas skiria socialinės terpės, sąlygojančios asmenybės savikūrą, analizei. Jei konkrečiu istoriniu tarpsniu tautos vertybių skalę kuria brandžios asmenybės, iškeldamos aukščiausias dvasines, nacionalines vertybes į šios skalės viršūnę, tai sudaro palankias sąlygas ne tik atsiskleisti kūrybiškoms asmenybėms, bet ir nukreipia vidutinybę į aukštesnių nei materialinis gerbūvis tikslų siekimą. Tai lemia sklandžią, istoriškai tikslingą tautos kultūrinę raidą. Kai minėtų asmenybių vaidmenį perima „valstybiškai mąstantis žmogus, [t. y.] žmogus, vergaujantis sistemai“ Николай Бердяев, О рабстве и свободе человека: творчество и обьективация, c. 105. , tai visuomeninio, kultūrinio gyvenimo prioritetais tampa materialinės ir socialinės vertybės, susijusios su momentinio gerbūvio šalyje kūrimu. Tokiu atveju dvasinis kultūros vystymasis apmiršta, karta ar net kelios jų išgyvena aksiologinę sumaištį, visa tauta atitolsta nuo bendrakultūrinio, eschatologinio žmonijos tikslo.

Veikale Didysis Inkvizitorius filosofas detaliau nagrinėja visuomenės aksiologinio sutrikimo priežastis. Viena jų, lemiančių dvasinių ir istoriškai sąlygotų vertybių hierarchinės tvarkos sumaišymą visuomenėje, yra masės žmogaus besąlygiškas pasitikėjimas visuomeniniu autoritetu, teigiančiu, kad žmogaus laimė yra aukščiau laisvės, tikėjimas žmonija vertesnis nei tikėjimas Dievu, materialinės gėrybės suteikia žmogui visavertiškumo pojūtį. Besąlygiškas pasitikėjimas šiuo autoritetu suteikia galimybę asmeniui išsilaisvinti nuo asmeninės atsakomybės ir už individualią būtį, ir už tautos kultūrinį plėtojimąsi. Šis išsilaisvinimas suteikia žmogui iliuzinį laimės pojūtį, jis tartum išsivaduoja nuo vidinės įtampos ir kančios, susijusios su savojo individualumo paieškomis bei realizavimu socialinėje erdvėje. Tačiau autoritetas nepalieka asmeniui pasirinkimo galimybės, įvairūs apribojimai nustelbia jo laimės pojūtį ir galiausiai sukelia vidinius prieštaravimus, kurie tampa priežastimi laisvės proveržio, destruktyvia arba pozityvia forma. Berdiajevas įsitikinęs: žmogaus dvasinė prigimtis stipresnė už to meto sąlygotus socialinius politinius apribojimus. Nepaisant momentinio (amžinybės atžvilgiu) konkretaus asmens, kartos ar keleto jų atitraukimo nuo visaapimančio kūrybinio vyksmo, galutinis istorinis žmonijos tikslas pamažėle artėja link visiško realizavimo.

Išvados

Berdiajevas koncentruojasi ne į epistemologinį vertybių sklaidos aspektą kaip Hartmannas bei Scheleris, o į egzistencinį ir kosmologinį – jis akcentuoja žmogų kaip vertybių, jų struktūros kūrėją. Tai rusų mąstytojas sieja su metafizine žmogaus užduotimi: šis turi išmokti naudotis neribota kūrybine galia, laisve. Dėl minėtos priežasties Berdiajevas analizuoja ne tik asmenyje vykstančius procesus – vertybių suvokimo, gradavimo ir gebėjimo parinkti jų realizavimo socialinėje plotmėje būdus – bet ir analogiškus reiškinius, vykstančius tautos, žmonijos sąmonėje.

Nepaisant minties, kad istoriškai sąlygotas vertybes kuria pats žmogus, Berdiajevas išlieka idealistu, kaip ir jo amžininkai Hartmannas bei Scheleris. Jo samprotavimuose išryškėja hierarchinė vertybių struktūra, analogiška minėtų vokiečių mąstytojų vertybių struktūrai. Dieviškos vertybės (laisvė, meilė, tiesa, grožis) egzistuoja žmogaus sąmonėje a priori, jos sąlygoja viena su kita susijusių kosmologinių (gėrio, sobornost), egzistencinių, dorinių, nacionalinių ir socialinių vertybių rūšių atsiradimą. Istorinio žmogaus kūrybinė galia į vieną visumą susieja tris laiko vektorius: kosminį, egzistencinį ir istorinį, taip Berdiajevas suvienija idealų ir realų vertybių raiškos lygmenis.

Rašydamas apie žmogų kaip kūrybinę personą, galinčią kurti kartu su Dievu, rusų filosofas formuoja paveikslą Žmogaus, tampančio atsvara Nietzschie’s Antžmogiui. Kūrybinė persona įkūnija sutelktas dvasinės bendruomenės, tautos, visos žmonijos kūrybines jėgas; gebėjimą kiekvienoje veikloje vadovautis aukščiausiomis dvasinėmis vertybėmis, laisve ir meile; kurti prasmingą ir tikslingą žmogaus būtį, visatos grožį. Sobornost idėja persmelkia visą Berdiajevo antroposofinę mintį, ji nulemia ir aksiologinių klausimų sprendimo savitumą. Minima idėja leidžia mąstytojui įveikti asmens vidinius ir socialinius aksiologinio pobūdžio prieštaringumus.

Berdiajevo idėjų aktualumas išryškėja apmąstant nacionalinės kultūros plėtojimosi galimybes bei svarstant visuomenės aksiologinio sutrikimo priežastis. Dvasinės kultūros tradicijų puoselėjimą ir jų pagrindu naujų kultūrinių vertybių kūrimą mąstytojas pateikia kaip tinkamiausią būdą įvairialypei tautos istorinei būčiai formuoti ir kaip išeities tašką vertybių krizei visuomenėje įveikti. Čia lemtingą vaidmenį filosofas skiria kūrybine laisve ir dvasine branda pasižyminčioms asmenybėms, kurios įstengia, kurdamos nacionalinį vertybių modelį, dvasinę žmonijos patirtį įžvalgiai susieti su to laiko sąlygojamais visuomenės poreikiais ir galimybėmis.

Literatūra

• Hartmann, Nicolai, Filosofijos įvadas, iš vokiečių kalbos vertė Nikodemas Juršėnas, Vilnius: Pradai, 2001.
• Malkevičiūtė, Aušra, „Moteriškojo prado vaidmuo Nikolajaus Berdiajevo filosofinėje kūryboje“, Logos nr. 63–64, 2010, p. 51–59, 34–42.
• Porret, Eugene, Nikolaj Berdiajev und die christliche Philosophie in Russland, Heilderberg: F. H. Kerle, 1950.
• Scheler, Max (Maksas Šėleris), „Ordo amoris forma“ | Grožio kontūrai, iš vokiečių kalbos vertė Tomas Sodeika, Vilnius: Mintis, 1980.
• Бердяев, Николай, О рабстве и свободе человека: творчество и обьективация, Минск: Эконом-пресс, 2000.
• Бердяев, Николай, Философия свободы, Москва: ACT, 2004.
• Кузьмина, Тамара, «Экзистенциальная этика Н. А. Бердяева» | Этическая мысль, вып. 8, Москва: ИФ РАН, 2008.

The Phenomenological Conception of Values by Nikolai Berdyaev

Summary. The article discusses Nikolai Berdyaev’s conception of values: the origin, hierarchic order, cognitional situation, and possibility of realization on a cultural plane. The philosopher dwells on the above issues by considering the topics of personal self-development, as well as the cultural development of the nation and of mankind. Berdyaev presents freedom and love as qualities of human spiritual nature. All human beings face the ontological task to recognize these qualities inside themselves and then to build their individual being on that foundation. Historically determined values as well as their interplay are formed and set by the human being himself (historical mankind). The society’s orientation towards natural spiritual values determines good national cultural development as well as purposeful historical process. Berdyaev employs the sobornost principle to deal with a society’s or a person’s inner axiological confusion.

Keywords: Nikolai Berdyaev, freedom, love, creativity, sobornost, values, eschatological purpose, nation, God.