Religinių bendruomenių reglamentavimas Europos Sąjungos sutartyse
1949 m. buvo įsteigta Europos Taryba, kurios vienas iš pagrindinių uždavinių – ginti žmogaus teises. 1993 m. ET nare tapo ir Lietuva, 1995 m. į ET įstojo Albanija, Andora, Latvija, Makedonija, Moldova, Rumunija, Ukraina, o 1996 m. ir Rusijos Federacija – iš viso 47 valstybės. Europos Tarybai priklauso Žmogaus Teisių Teismas ir Parlamentinė Asamblėja, stebinti religinės laisvės situaciją valstybėse. Parlamentinė Asamblėja priėmė tris nutarimus specifinėse srityse: dėl karinės tarnybos atlikimo, dėl sektų ar naujų religinių judėjimų plitimo ir dėl religijos ir demokratijos santykio. Parlamentinė Asamblėja išreiškė nepritarimą naujų sektų plitimui, kadangi tai dažniausiai kenkia žmonių sveikatai ar visuomenės nustatytai tvarkai, todėl patarė vyriausybėms rūpintis objektyvia informacija apie įvairias religijas, diegti auklėjamąsias priemones, kad tarptų tolerancija.
Parlamentinė Asamblėja akcentuoja religinių teisių apsaugą demokratijos stiprėjimui. Pavojus demokratijai kyla ne iš religijos išpažinėjų, bet iš ekstremizmo, galinčio pasireikšti kaip sekta arba naujas religinis judėjimas. Parlamentinė Asamblėja paskelbė ir rekomendacijų dėl bažnyčių ir religinių organizacijų, kurios gali įgyti juridinį statusą pagal nacionalinių įstatymų išpildytas sąlygas, teisių. Kartu jos gali turėti maldos namus, laisvai išpažindamos savo religiją.
1953 m. įsigaliojo Europos Žmogaus teisių konvencija, kurią pasirašė ir visos ET valstybės narės, jų tarpe ir ES valstybės. EŽTK turi gana tobulą 9 straipsnį, įtvirtinantį minties, sąžinės ir religijos laisvę, taip pat laisvę keisti savo religiją ar pažiūras ir skelbti savo religiją viešai ar privačiai, praktikuojant tikėjimą. Laisvė skelbti savo religiją ar pažiūras gali būti apribojama įstatymu, jeigu tai būtina demokratinėje visuomenėje jos apsaugos interesams, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti1. EŽTK 9 str. saugo religijos laisvę, kaip individualinę ir kolektyvinę teisę. Tarptautiniai teisės dokumentai pripažįsta ir garantuoja kolektyvinę arba bendruomeninę religijos laisvę: mokant, praktikuojant, atliekant apeigas, laikant pamaldas. Kad bažnyčių bendruomenės ir religinės bendrijos galėtų vykdyti savo veiklą, jos turi funkcionuoti dabartinėje teisinėje visuomenėje kaip teisės subjektas2. Pradinėse ES sutartyse, ir ypač ES Konstitucijoje, to trūko. Taigi valstybė turi užtikrinti bendruomeninę religijos laisvę, t. y. teisę gauti juridinio asmens statusą.
- 1 Žr. European Convention on Human Rights, Strasbourg Cedex, 1999, Article 9: “Everyone has the right of thought, conscience and religion; this right includes freedom to change his religion or belief and freedom, either in community with others and in public or private, to manifest his religion or belief, in worship, teaching, practice and observance.”
- 2 Apie kolektyvines laisvės raiškos formas ir religijos kaip subjekto pripažinimą plg. Živilė Gapšienė, „Religija Lietuvoje“, 2007.