Faidonas yra vienas iš tų Platono dialogų, kuriuose tokiam literatūros žanrui tarsi ir neišvengiama kasdienė šneka susipina ne tik su puošniomis poetinėmis frazėmis, ženklinančiomis literatūrinį kūrinį, bet ir su analitinių samprotavimų intarpais, būdingais filosofiniam veikalui. Kiekvienas iš šių trijų mąstymo fiksavimo ir sklaidos būdų numato ir savitą perskaitymo, t. y. interpretavimo būdą. Sąmoningai ar netyčia juos painiojant, pavyzdžiui, mėginant analitiškai perskaityti poetišką tekstą arba atvirkščiai, galima nuklysti į tokias linksmas lankas kaip kad nuklystume mėgindami afrikietiškais tamtamais sugroti kurią nors Mozarto sonatą pianinui. Platono dialoguose nurodytieji mąstymo fiksavimo ir sklaidos aspektai organiškai susipina, todėl, juos interpretuojant, galimybė „nusigroti“ labai reali. Labiausiai įgudę esame išgyvenimo reikmių be perstojo aktualizuojamame kasdieniame mąstyme. Todėl Faidone dominuojanti sielos nemirtingumo tema pirmiausia tarsi automatiškai sureikšminama vadovaujantis kasdiene nuostata. Dialogas tarsi primena mums, kad esame mirtingi. Ši žinia ne itin jauki, todėl mes instinktyviai gręžiamės nuo jos ir, mesdami žvilgsnį anapus jos, imame galvoti apie gyvenimo anapus galimybę. Logiškai numanoma galimybė tikrumo nežada, todėl Platonas, matyt, ir mėgina pagrįsti anapusiško gyvenimo lūkesčius konstruodamas sielos nemirtingumo įrodymus. Nors filosofija iš pat pradžių yra egzistenciškai angažuota, Platonas turbūt pirmasis įtraukia šį klausimą į jos darbotvarkę. Tad belieka jį pagirti už tai ir, nebegaištant laiko periferiniams svarstymams, pasiaiškinti, kaip šis klasikas tokią svarbią problemą sprendžia, o svarbiausia – sužinoti, ar garantuoja mums taip rūpimą nemirtingumą. Tačiau įsivažiuoti bepradedantį kasdienį mąstymą galima kaip mat pažaboti atkreipus dėmesį į tai, kad antikoje sielos nemirtingumu tikima, būtent bent jau šioje epochoje lyg ir nėra jokio reikalo įrodinėti sielą esant nemirtingą. Ir vis dėlto Platonas Faidone iš esmės kaip tik tuo ir užsiima. Ūkio reikaluose labai pravarčiam kasdieniam mąstymui susipainiojus, tenka į pagalbą kviestis analitinį mąstymą. Iš jo pozicijų galima konstatuoti, kad vakarietiškąjį filosofavimą išskirtinį daro jo formalusis aspektas, t. y. teorinis mąstymas. Tad plačiai žvelgiant, šį filosofavimą galima nusakyti kaip mėginimą teoriškai asimiliuoti ir pagal savo matą performuluoti ligtolinio dalykiško mąstymo turinius ir juose konstatuojamus „faktinius“ teiginius. Vadinasi, sielos nemirtingumo įrodinėjimą būtų galima traktuoti kaip teorinio mąstymo mėginimą asimiliuoti antikai „faktinį“ (tikėjimo) teiginį apie sielos nemirtingumą. Šį veiksmą galėtume gretinti su vėlesne viduramžiškąja Dievo įrodinėjimo tradicija. Juk ir čia buvo tikima Dievu, o jo įrodinėjimas, matyt, jau buvo pertekliška ir netgi pavojinga pačiam tikėjimui pastanga, kylanti iš šalia jo besiplėtojančio teorinio mąstymo prigimties. Tiesa, filosofijos ir tikėjimo santykio viduramžiškoji formuluotė iškreipė šią situaciją: mat tariant, kad filosofija yra teologijos tarnaitė, t. y. mėginant pažaboti teorinio mąstymo autonomiškumą, pagrečiui nuslepiama ir tai, kad jo vykdomi veiksmai matuotini tik juo pačiu arba, kitaip tariant, yra prasmingi tik jam pačiam, o ne jį dar mėginančiam suvaldyti tikėjimui. Regis, šios formuluotės auka jau gerokai vėliau tapo R. Descartesas, kuris naujaisiais amžiais vėl įrodinėjo Dievą ir taip tikėjosi sustiprinti tikėjimą. Tariant, kad Descartesas Dievo (buvimo) įrodymu vis dėlto siekė legitimuoti fenomenologiškai konstatuotą archimediškąjį atsparos tašką – (ego) cogito, matyt, tektų daryti išvadą, kad Kartezijaus teiginiai apie siekį sustiprinti tikėjimą veikiau jau turėjo ideologinio koketavimo su Bažnyčia atspalvį. Kad ir kaip būtų, vienoks ar kitoks mėginimas įprasminti Dievo įrodinėjimą yra ženklas, kad siekiant pasiaiškinti tiek Dievo, tiek sielos nemirtingumo įrodinėjimo atvejus negana nurodyti vien technišką tokio įrodinėjimo galimybę. Grįžtant prie Platono, iškyla klausimas, kodėl tik jis realizuoja bręstančio teorinio mąstymo potencialiai numanomą galimybę asimiliuoti tikėjimo sielos nemirtingumu „faktą“? Galbūt ir Platonas, panašiai kaip Descartesas, siekia papildomų ir atvirai neformuluojamų tikslų? Atsakymo į šį klausimą, matyt, reikėtų ieškoti platoniškojo filosofavimo konkrečiose aplinkybėse, ir čia kasdienis mąstymas vėl kaipmat įpirštų nuorodą. Platono samprotavimus apie sielos nemirtingumą visiškai tiesiogiai išprovokuoja mirti pasmerktas Sokratas. Visai tikėtina, kad Faidone aprašomi tikrai vykę jo pokalbiai su bičiuliais belaukiant kalėjime mirties bausmės. Vadinasi, tiek mirties temą, tiek pasvarstymus apie sielos nemirtingumą lemia visiškai konkrečios Sokrato gyvenimo aplinkybės. Platonas tik persiima šia problematika dėl ypatingo prieraišumo savo mokytojui, o jo dialogai, vaizdingai tariant, tai tik puošnūs įrašai ant paminklinio Sokrato akmens. Nors tokie pamąstymai ir visai tikėtini, tačiau, žvelgiant iš analitinio mąstymo pozicijų, iškyla klausimas: o kuo čia dėta filosofija? Jei traktuojame Platono dialogus kaip paradigminius filosofijos kūrinius, tai turėtume nurodyti ir juose gvildenamų problemų filosofines „priežastis“. Tokių „priežasčių“ turbūt reikėtų ieškoti plika kasdienio mąstymo akimi nepastebimuose antikos filosofijos tradicijos probleminiuose vingiuose.
