Straipsnis „Faidonas“: filosofavimo subjekto demarkavimo problema

(K)ai imasi tyrinėti pati savaime, tada nueina ten, kur tyra, amžina, nemirtinga ir vienoda. Būdama tos pačios giminės, ji visada su tuo susitinka, kai tik pavyksta susitelkti savyje ir, prisilietusi prie tokių [esybių], ji ir pati nustoja klaidžioti ir visada vienoda ir tapati lieka šalia jų; šią jos būseną ir vadina pažinimu [φρόνησις]. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau, nelaimė, siela kažkaip susipynusi su kūnu, o „šis traukia sielą prie dalykų, kurie niekada netapatūs ir, prisilietusi prie tokių dalykų, ji ir pati pasimeta, sutrinka bei apsvaigsta tartum išgėrusi“ Ten pat, 79c. . Viena vertus, kūnas yra regimas ir (jusliškąją vaizduotę) ontologizuojančiame sinoptiškame mąstyme virsta vaizdudaiktu, kuris yra „tai, kas žmogiška, mirtinga, svetima mąstymui, susideda iš daugelio pavidalų, irsta ir niekada sau pačiam nėra tapatu“ Ten pat, 80b. . Antra vertus, jei kūnas teikia, tebūnie, ir nekokybišką žinojimą ir net kažkaip įsimaišo į vien mąstančią sielą Žr. ten pat, 80c. , tai jis vis dėlto yra konkretaus mąstymo subjektas. Kitaip tariant, siekdamas atskirti sielą nuo kūno, Platonas, sekdamas sofistų precedentu, mėgina apibrėžti alternatyvų žmogaus matą arba konkretaus mąstymo subjektą, kad, juo pasiremdamas, galėtų izoliuoti filosofavimui savą mąstymo sritį. Nors dalykinė skirtis tarp sofistinio ir filosofinio arba, formuluojant tą patį turiningai, kasdienio ir etinio mąstymų tegali būti brėžiama mąstyme, tačiau, nedisponuojant archimediškuoju cogito, ji negali būti nubrėžta vien mąstymo priemonėmis. Todėl ir tenka antikos filosofams ją brėžti paties gyvenimo būdu, t. y. mėginant gyventi taip, kad būtų minimizuotas ar net paralyžiuotas kasdienio mąstymo subjektas. Tapatinant šį subjektą su kūnu kaip daiktu, filosofams tikro pažinimo siekis virsta reikalavimu čia gyvenime marinti kūną.

Veikiau yra taip: jei siela atsiskiria tyra ir nesitempia nieko kūniško, kadangi gyvenime neturėjo jokio noro su juo bendrauti, bet vengė jo ir telkėsi savyje, nuolat to siekdama, – tai yra išties filosofavo ir siekė lengvai sutikti mirtį… Ar tai nėra mirties siekis? Ten pat, 80e.

Spustelėjus išskleisti...

Tiesmukas makabriškos filosofavimo metodologijos formulavimas tikrai negali būti patrauklus džiaugtis gyvenimu pratusiems graikams, todėl, tarsi sekdamas saldžiabalsiais sofistais, Platonas dar įsileidžia į prašmatnią retoriką apie filosofavimo kelyje žmogaus tykančias negandas ir jo baigmėje laukiančias gėrybes.

Taip nusiteikusi siela iškeliauja pas tai, kas į ją panašu, neregima, nemirtinga ir protinga. Ten nuvykusi ji galės būti laiminga, ištrūkusi iš šios klaidynės, beprotybės, baimių, laukinių geismų ir kitų žmogiškojo gyvenimo blogybių ir visą likusį laiką iš tiesų, kaip kad sakoma apie pašvęstuosius, leis su dievais. Ten pat, 81a.

Spustelėjus išskleisti...

Post scriptum

Nors ir žaviai gražbyliauja Platonas, ir tikrai sunku atsispirti jo vilionėms, tačiau jis visgi nėra demagogas. Puikiai suvokdamas, kad jo pasakojimas apie palaimingą buvimą su dievais geriausiu atveju yra tik tikėtinas, jis nepalieka dialogo dalyvių – tiek tiesioginių, tiek virtualių – romantiškose miglose, bet, tarsi užbėgdamas už akių B. Pascalio lažybų idėjai, siūlo elgtis pasvertai, t. y. „iš žmonių teiginių pasiimti geriausią bei tvirčiausią ir ant jo, tarsi ant plausto, ryžtis perplaukti gyvenimą“ Ten pat, 85d. .

Literatūra

• Diels, Hermann, Die Fragmente der Vorsokratiker, Bd. I–III, hg. v. Walter Kranz, Berlin: Weidmannsche Buchhandlung, 1951–1952.
• Hėrakleitas, Fragmentai, iš senosios graikų kalbos vertė Mantas Adomėnas, Vilnius: Baltos lankos, 1995.
• Plato, Phaedo | Plato, Platonis Opera, ed. John Burnet, Oxford: Oxford University Press, 1903.
• Platonas, Faidonas, iš senosios graikų kalbos vertė Naglis Kardelis, Vilnius, 1999.
• Platonas, Sokrato apologija. Kritonas, iš senosios graikų kalbos vertė Antanas Smetona, Vilnius: Aidai, 1995.

Phaedo: The Problem of the Demarcation of the Subject of Philosophizing

Summary. In the Phaedo, Plato discussed the soul. It was Socrates who included the soul on the agenda of philosophy. In his ardent polemics with sophists, Socrates promoted an alternative man measure. Socrates spoke of the need to take care of the soul by making it better. Plato attempted to reconstruct theoretically the practical philosophizing of Socrates. So Plato was compelled to define the subject of the imperative as well as the preconditions that make sense of the imperative. Sensual soul or body, which already has been defined by sophists as the anonymous subject of pragmatic or daily thinking, was taken as the starting point for the definition of the soul as a subject of ethically specified philosophizing. Following Heraclitus, daily thinking and its subject were related to death. In opposition to them, philosophical thinking and its subject were marked with a meaning of immortality. Therefore, the definition of the subject of ethically modified philosophizing turned into theoretical arguments for the soul’s immortality. This article attempts to reconstruct those aspects of the new subject of philosophizing which became apparent in the dialectical and gnoseological arguments for the soul’s immortality. The dialectical argument for the soul’s immortality rests on the ambiguity of speech that in synoptic thinking is ontologically interpreted as an ambiguity of reality. The latter assumption presupposes an alternative to daily thinking and demarcates the traditional image of the soul from the area of daily thinking. The gnoseological argument for the soul’s immortality departs from the gnoseology of daily thinking and constructs a theory of recollection as a specific cognitive feature of the ethically specified soul.

Keywords: subject of thinking, body, the soul, immortality, recollection, invisible entities.