Straipsnis Nuo sinergazijos iki sinergetikos: J. Vabalo-Gudaičio sąveikos pedagogikos žymės ir linkmės

Santrauka. Jonas Vabalas-Gudaitis (1881–1955) – eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos pradininkas Lietuvoje – prisimenamas ne tik jo įvairių sukakčių proga, bet vis dažniau minimas konstruktyvistnės ugdymo teorijos ir ypač pedagoginės (konstrukcinės) sąveikos kategorijos kontekste. Nors šių ugdymo konstruktų negalima tiesiogiai sieti tarpusavyje, tačiau tai patvirtina šio mokslininko svarbų indėlį į Lietuvos pedagoginės minties istoriją. Toliau tebevykstant XX a. išsiplėtojusių pozityvizmo ir postpozityvizmo, struktūralizmo ir poststruktūralizmo, modernizmo ir postmodernizmo filosofinių, metodologinių sistemų išgryninimui ir jų sąsajų paieškoms, J. Vabalo-Gudaičio tyrinėjimai įgauna naujų aspektų ir perspektyvų. Viena to priežasčių – sinergetikos mokslo (paradigmos) radimasis ir jo sparti sklaida. Sinergetikos idėjas ir J. Vabalo-Gudaičio įvardytą sinergaziją sieja visuotina sąveikos dimensija ir jos interpretacijos. Sąveikos kategorija, užimdama svarbią vietą gamtos moksluose ir sparčiai redukuojama į socialinius reiškinius, humanistikoje yra linkusi skleistis per santykio – tarp būvio – fenomeną. Ugdymas šiuo požiūriu vyksta nuolatinėje medžiaginėje-energetinėje ir informacinėje-komunikacinėje į(si)traukimo ir sklaidos sinergetinėje erdvėje. Straipsnyje apžvelgiami sąveikos kategorijos, J. Vabalo-Gudaičio įvardytos sinergazijos terminu, filosofiniai pedagoginiai aspektai siejant juos su sinergetikos mokslo idėjomis ir santykiu grįstos pedagogikos perspektyva.

Pagrindiniai žodžiai: Jonas Vabalas-Gudaitis, konstrukcinė sąveika, sinergazija, sinergetika, santykio pedagogika.

Sąveika kaip universali kategorija

Reikšmingiausi Vabalo-Gudaičio darbai iš psichologijos, pedagogikos, mokymo ir auklėjimo (didaktikos) teorijos srities yra paskelbti atskirame straipsnių rinkinyje (1983)¹. Nuodugniausiai sąveikos kategorijos taikymą Vabalo-Gudaičio pažinimo filosofijoje ir etikos bei dorovinio auklėjimo teorijoje yra išnagrinėjęs V. Žemaitis savo monografijoje „Sąveikos etika: J. Vabalo-Gudaičio etinės teorijos bruožai“². Apskritai Vabalas-Gudaitis laikėsi materialistinių pažiūrų ir tyrimuose rėmėsi dialektika bei determinuotais priežastiniais ryšiais. Be abejo, tam turėjo įtakos Vabalo-Gudaičio išsilavinimas (studijavo fiziologiją Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakulteto biologijos sekcijoje). Tačiau į žmogų žiūrėjo ne iš mechanistinio materializmo (fatalizmo) pozicijų, o laikė jį aktyvia, kūrybinga asmenybe, galinčia sąmoningai pasirinkti savo elgesį ir formavimosi kryptį³. Vabalo-Gudaičio pažiūroms įtakos turėjo neokantizmas, evoliucinis pozityvizmas ir empirizmas bei E. Huserlio fenomenologija. Savo pasaulėžiūrą vadino „dinamiškai biosocialine“. Įdomu, kad jos nepriskyrė nei prie idealistinės, nei prie materialistinės krypties, o vadino tarpine – tarp metafizinės ir evoliucinės pasaulėžiūros.

Sąveikos reiškiniais Vabalas-Gudaitis susidomėjo dar studijų metais. Vėliau sąveiką propagavo kaip universalią kategoriją, padedančią atskleisti materijos judėjimo ir vystymosi dėsningumus. Ir pačią sąveiką traktavo kaip bendriausią materijos judėjimo ir vystymosi formą. Pagal to meto pozityvistinę mokslų tradiciją skyrė fizinę, cheminę, biologinę sąveikas. Kaip pereinamąją grandį iš biologinės į socialinę sąveiką Vabalas-Gudaitis išskyrė biopsichinę sąveiką. Pastarosios tyrimui nemažai turėjo įtakos biheiviorizmas (reakcijos į dirgiklius principas) ir iš dalies fenomenologija. Ypač domėjosi socialine sąveika, kuriai priskyrė šeiminę, profesinę, luominę, klasinę, tautinę, valstybinę ir visos žmonijos sąveiką. Kaip specifinę socialinės sąveikos rūšį išskyrė pedagoginę sąveiką. O visas sąveikų sistemas apjungė į visų pasaulių kosminę sąveiką. Apatiniame lygyje yra elektronų sąveika, viršutiniame – visų pasaulių sąveika. Tai daugmaž atitiko to meto mokslinį pasaulėvaizdį.

Konstrukcinė sąveika kaip sinergazija

Vabalas-Gudaitis pirmasis Lietuvoje ir vienas pirmųjų Europoje taikė sąveikos principą pedagogikoje, juo remdamasis kūrė originalią sąveikos pedagogiką. Tiesa, jos kaip išbaigtos sistemos nepateikė. Konstatuodamas, kad pedagogika iki šiol neturi aiškaus, visų vienodai suprantamo tyrimo objekto ir apžvelgęs to laiko mokslininkų pedagogikos apibūdinimus, siūlo panaudoti sąveikos sąvoką apibrėžiant esminį pedagogikos mokslo objektą ir tikslą¹.

1929 m. pasirodo iki šiol dažniausiai cituojamas Vabalo-Gudaičio darbas „Konstrukcinės sąveikos pedagogika“², kuriame išdėstė sąveikos kategorijos turinį, vėliau jį gilino savo paskaitose. Konstrukcinės sąveikos terminą Vabalas-Gudaitis perėmė iš šveicarų pedagogo F. Ferjerio, taip pat labai vertino R. Liochnerio veikalą „Deskriptyvioji pedagogika“³, kuriame nagrinėjami pedagoginės sąveikos klausimai. Tačiau Vabalas-Gudaitis jų idėjas modifikavo ir derino prie savo pedagoginės sistemos⁴. Greičiausiai per R. Liochnerį (galbūt A. Fišerį) pasireiškė vokiečių fenomenologinės pedagogikos įtaka Vabalo-Gudaičio idėjoms. Būtent fenomenologinės pedagogikos šalininkai, remdamiesi E. Huserlio fenomenologija, griežtai skyrė pedagogikos teoriją ir praktiką. Gal todėl pirmąją Vabalas-Gudaitis įvardijo kaip pedagogiją, arba teorinę pedagogiką, antrąją – kaip pedagogiką, arba taikomąją pedagogiką⁵. Konstrukcinę sąveiką mokslininkas priskyrė prie empirinio – taikomojo tyrimo objekto, kuris apima visą mokytojo ir mokinių veiklą (sąveiką). Skyrė konstrukcinę – kuriamąją, stiprinančiąją ir destrukcinę – griaunamąją, silpninančiąją pedagoginę (ir socialinę) sąveiką. Čia reikia pažymėti, kad lotyniškam žodžiui „konstrukcinė“ autorius teikė kūrimo, statymo, jungimo (nuo žodžio „konstruoti“) reikšmę⁶. Todėl netiktų jį keisti, kaip neretai daroma, į žodžio formą „konstruktyvioji“ (sąveika), kadangi visam Vabalo-Gudaičio vartotam „konstrukcinės sąveikos“ konceptui suteikiama kita reikšmė ir kontekstas. Kita vertus, apžvelgus mokslininko darbus, nematyti požymių, kad jis būtų deklaravęs konstruktyvizmo filosofijos pedagogines pažiūras. Tiesiog konstruktyvizmo idėjai reikšmingi tyrimų rezultatai (J. Piaget, L. Vygotskyj, J. S. Bruner, E. Glasersfeld ir kt.) pasirodė vėliau, negu buvo rengiamas Vabalo-Gudaičio kertinis darbas. O svarbiausia, kad Vabalo-Gudaičio dėmesio centre buvo sąveikos kategorija. Matyti, kad jis ją daug analizavo ir nuodugniai apmąstė.

Po tokių apmąstymų mokslininkas mėgino atsisakyti sąveikos termino ir ieškojo naujo, galinčio geriau išreikšti sąveikos turinį. (Be to, ir I. Kantas vartojo šį terminą, tik siauresne prasme¹.) Todėl jis sukūrė naują – sinergazijos – terminą. Apie tai rašo:

[…] paėmiau iš senovės graikų kalbos daiktavardį „ergasia“, kuris reiškia veiksmą, darbą, statymą, gaminimą, įsigijimą (vertybių); to žodžio pradžioje pridėjau graikišką prielinksnį „sin“ (liet. su), kuris reiškia santykiavimą, jungiantį (bičiulišką) arba skiriantį bei priešišką […]; tokiu būdu gavau naują terminą, kurio net etimologinė prasmė maždaug atitinka mano ieškomąjį terminą.²

Spustelėjus išskleisti...

Skyrė natūraliąją sinergaziją (sąveiką) – vykstančią visur ir visada, tiek gamtoje, tiek socialiniuose reiškiniuose, ir pedagoginę sinergaziją – tai nuolatinė abipusė sąveika tarp subrendusiųjų ir bręstančiųjų. Nurodė dešimt pastarosios sinergazijos žymių, tokių kaip psichofizinė, dinaminė, nuolatinė, abipusiška, konstrukcinė ir kt.³. Vis dėlto kodėl netenkino Vabalo-Gudaičio sąveikos terminas? Pirmiausia manė, kad sąveikos terminas neišreiškia sąsajų tarp daiktų, žmonių gilumo, visapusiškumo, vieningumo ir sudėtingumo. Antra, kasdienėje kalboje sąveika dažnai suprantama kaip vienkryptis veikimas, judėjimas. Apibūdindamas konstruktyvumo žymę, teigia:

Abipusiškumą sinergazijoje suprasti dažnai nesiseka. Mums daug lengviau nusakyti, kaip mus daiktai veikia, ir sunkiau, kaip mes veikiame daiktus.⁴

Spustelėjus išskleisti...

Deja, vėliau Vabalas-Gudaitis vis rečiau vartojo sinergazijos terminą, grįždavo prie įprasto sąveikos termino. Manoma, todėl, kad ji buvo sunkiai prigyjantis mokslinėje literatūroje naujadaras⁵. Bet būtent dėl sąveikos termino naujo turinio ieškojimo ir apmąstymų Vabalo-Gudaičio darbai siejasi su naujomis XX a. antros pusės (pereinančiomis į XXI a.) mokslo idėjomis.

Sąveika kaip santykio tarp erdvė

Mokslo istorikas J. A. Krikštopaitis, koncentruotai apžvelgdamas mokslo paradigmų – kaip pasakojimų apie Pasaulį – sandarą ir kaitą, pateikia pažinimo lentelę¹. Joje matyti, jog ilgoje mokslo minties istorijoje vyravo ontologinės pažinimo antinomijos: atomai – tuštuma (Demokritas), būtis – nebūtis (Aristotelis), chaosas – tvarka (I. Prigogine). XX a. įsivyravo epistemologinės, tiksliau – viena sudėtinė alternatyva: žinojimas – nežinojimas / nauja – sena, kuri buvo reiškiama įvairiais universaliais mokslo raidos dėsniais, tokiais kaip episteminis anarchizmas (P. Feyerbend), teminė analizė (G. Holton), mokslo revoliucija (paradigma) (T. Kuhn).

Kitas praėjusio amžiaus mokslo minties bruožas – socialiniuose ir humanitariniuose moksluose susiformavusios dvi ryškios metodologinės nuostatos: pozityvistinė-struktūralistinė, siekianti „sudaiktinti“, arba formalizuoti, tyrimo objektus, ir istorinė-hermeneutinė, nukreipta objekto „personifikavimo“, jo istorinės raidos, skirtumo nuo gamtos mokslų analizės link². Nors šios nuostatos tapatinamos su dichotomijomis – statika ir dinamika, sistemiškumas ir atsitiktinumas, – tačiau jau struktūralizmo klasikai – F. de Saussure’as, R. Jakobsonas, F. Jamesonas, C. Lévi-Straussas – numatė šių metodologinių nuostatų sąlytį, viena kitos papildymą Vis dėlto, pirmumas buvo atiduotas struktūralistinei, sinchroninei kalbos, socialinių, antropologinių reiškinių tyrimo metodologinei nuostatai³. Nūdien diskursas, ypač socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, įgauna metodologinę reikšmę (A. Poškienė, A. Valantiejus)⁴. Diskursyvus pažinimas ir analizė labiausiai atitinka postmodernistinio mokslo žinių raišką. Moksle susiformavo ryški pažinimo linija, nukreipta į įvairialypių savo turiniu pažinimo objektų, reiškinių, procesų sąveikos – sąveikaujančios tarp erdvės (hipererdvės) – tyrimą. Sąveika pasidaro vyraujančia daugelio mokslų kategorija ir tyrimų metodologija, o filosofijos, menų lygmenyje keliamas tarp būties – trečiojo matmens – klausimas. Tarp erdvėje pirmumą įgauna ne sąveikos, o santykio (susitikimo, sankirtos, sankryžos) kategorija. M. Paulikaitė-Gricienė, vertindama ir siedama Gadamerio hermeneutinio supratimo ir Heideggerio „buvimo“ sąvokos interpretacijas, konstatuoja, kad indoeuropietiškoji kalba savo prigimtimi yra daiktavardiška arba daiktiška ir nelabai pasiduoda veiksmažodinėms formoms⁵. O tai reikštų, kad pažinimo „subjektų“ ir „objektų“ „įtarpinimui“ artimesnis yra santykio, o ne sąveikos konceptas. Greta reikia pripažinti, kad sąveika artimesnė reiškinių fizikiniam aiškinimui, tuo tarpu santykis daugiau susijęs su dvasine reiškinių puse ir dažniau kaip sąvoka vartojama humanitariniame diskurse. Lietuvos fenomenologų bendrijoje aktyviai permąstomas dialogo – santykio fenomenas, kuriame tarp kategorija užima ypač svarbią vietą (M. Gutauskas, N. Keršytė, D. Jonkus, A. Mickūnas, T. Sodeika, A. Sverdiolas). M. Gutauskas, remdamasis M Heideggerio, M. Buberio, T. Sodeikos santykio Aš-Tu interpretacijomis, išryškina tarp ontologijos erdvinę (buvimo tarp) ir egzistencinę (buvimo šalia, prie) prasmę. Išvadoje konstatuojama, kad dialoginio įvyko dėka steigiasi Aš-Tu pasaulis tarp pagrindu⁶. Kita vertus, kai norime nusakyti, kas vyksta tarp erdvėje, neįmanoma išsiversti be sąveikos ir santykio kategorijų: sąveika negalima be santykio, santykis – be sąveikos. Taigi turėtume kalbėti apie sąveikos-santykio arba sąveikinio santykio konceptą, kuris lemia tarp erdvės kintamumą, modifikaciją, judėjimą, tapatumą ir kitus jos modalumus. Žvelgiant iš šiuolaikinio mokslo (ir ne tik) pozicijų, nesąveikinio santykio apskritai nėra.

Sinergetinė sąveika kaip nelinijinio dialoginio santykio steigtis

Pagaliau XX a. antroje pusėje išryškėjo konceptualūs bandymai ieškoti bendrų – fizinių (gamtos), socialinių bei humanitarinių mokslų – metodologinių nuostatų ir sąveikos erdvių. Tiesa, tokie siekiai visada buvo mokslinės minties akiratyje, tačiau tai daugiau buvo susiję su vienų mokslų (dažniausiai gamtos) metodologijų taikymu kitiems. Šios „pagundos“ sunku išvengti ir šiandien, – o gal ir neįmanoma. Vėlgi gamtos mokslų srityje radosi sinergetikos paradigma, formuluojanti savaiminių, saviorganizuojančių procesų, kurie savo esme yra tapatūs gamtos, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, tyrimo metodologines nuostatas¹. Atramine mokslo sąvoka tampa sąveikos terminas². Sinergetikospasaulėžiūrinė esmė detaliai išdėstyta S. Kanišausko monografijoje³, E. Kniazevos ir S. Kurdiumovo darbe⁴. Sinergetinė sąveika pasidaro vyraujančia daugelio mokslų kategorija ir tyrimų metodologija, tarp jų – ir pedagogikos⁵. Sąveika (santykis) apskritai yra pedagogikos alfa ir omega. B. Bitinas savo ugdymo filosofijoje išskiria penkis ugdymo lygmenis: sociatarinį, socialinį pedagoginį, institucinį, interpersonalinį ir intrapersonalinį⁶. Šiuos ugdymo(si) lygmenis reikėtų papildyti dar vienu – transpersonaliu pedagoginės sąveikos lygmeniu, kuris labiausiai atitiktų postklasikinio (postmodernaus) mokslo postulatus. Klausimas – kaip regime šias sąveikas-santykius, kokiomis epistemologinėmis prielaidomis remiamės apibrėždami „objekto“ ir „subjekto“ perskyrą arba jų sąsają? Reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu moksliniuose tyrimuose, veikiami klasikinio (pozityvistinio) mokslo, dažnai jos objektą (tikslą) nukreipiame tai į vieną, tai į kitą ugdymo(si) procese sąveikaujantį elementą (daiktą) – mokytoją, mokinį, ugdymo turinį, metodus, aplinką ir kt. Jeigu kalbama apie pedagoginį procesą, vis labiau linkstama vertinti dviejų subjektų – mokytojo ir mokinio – santykius, jų integralią dermę⁷. Jų metu pasireiškianti sąveika gali būti vienkryptė (mokytojas → mokinys), abipusė (mokytojas ↔ mokinys), sinergetinė (mokytojas ↔↔ mokinys). Pastarojoje – sinergetinėje (↔↔) sąveikoje – steigiasi trečias (tarp) dėmuo – bendras sąveikos subjektų prasmės laukas. Jau viduramžių ugdymo scholastikoje (Beko mokykla) buvo ieškoma proto ir daikto sąlyčio taško⁸. Šiandien pasakytume – ieškota tarp pažinimo (santykio) matmens. Žmogus (subjektas) su žmogumi ar daiktu (objektu) susitinka ne jų „namuose“, o „kelyje“, ar, anot A. Šliogerio, – „sankryžoje“⁹. Žmogus visada stovi prieš ką nors, šalia ko nors, su kuo nors¹⁰. Šis santykio būvis (sinergija) yra ne materialios, o intensionalios prigimties, kuri ir lemia bet kokių sistemų (tarp jų ir edukacinių) raidą. Visų pirma, tai kultūra, etika, vertybės, vizijos¹¹. Jeigu išskleistume ir kitus edukacijos procese dalyvaujančius ugdymo veiksnius (ugdymo tikslus, turinį, metodus, aplinką ir kt.), visi jie per mokytoją ir mokinį dalyvauja subjektyvizacijos procese ir yra nuolatinėje sinergijoje¹².

Remiantis A. Valantiejaus išryškintais erdviniais sociologinio pažinimo (tyrimo) lygmenų ypatumais¹, galima pamodeliuoti makro ir mikro lygmens švietimo kaip sinergetinio reiškinio specifiką. Makro (sociokultūrinio-globalinio) lygmens švietimo sinergetiniame modelyje grafiškai pavaizduotas ugdyme dalyvaujančių (sąveikaujančių) erdvių santykis (1 pav.).

Apibendrinant galima sakyti, kad sinergetinė pedagoginė sąveika yra ugdymo(si) erdvių ir subjektų dialoginio santykio steigties (tapsmo) vieta, kurioje kuriasi bendras prasminis edukacinis laukas. Sinergetiniu požiūriu, ugdymas(is) yra atviras, lankstus, saviraidus, įtraukiantis ugdymo(si) erdvių ir subjektų dialoginis santykis, išreiškiantis jų visuotiną ir autentišką sąlytį (refleksiją) su pasauliu, daiktais, kitu ir savimi.

Pabaigai

Sinergijos (sinergetikos) idėja, atsiradusi XIX a. neurofiziologijoje (C. S. Sharrington), savaip išplėtota Hakineno ir I. Prigožino, turi savo istoriją ir Lietuvos pedagoginėje mintyje, kuriai pradžią davė A. Vabalas-Gudaitis. Siekdamas išreikšti fiziologinių ir psichologinių santykių esmę nauju sinergazijos terminu, A. Vabalas-Gudaitis suteikė kitą atspalvį ir autentiškumą visai savo konstrukcinės sąveikos koncepcijai. Vėliau, jau dėl pozityvistinio mokslo įtakos, sąveikos kategorija įgavo ryškią plėtotę gamtos, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Šiandien ji toliau plėtojama inter ir transdisciplininiuose tyrimuose, humanistinėje pedagogikoje. Sinergetikos paradigmos požiūriu, sąveika nėra linijinis medžiagos ar informacijos perdavimas, o nuolatinis, įvairiakryptis tam tikro būvio tapsmas (steigtis). Šio proceso pagrindas yra santykio tarp būvis, kurio erdvėje vyksta bifurkaciniai, disipaciniai, trūkio, blyksnio ir kiti panašaus vyksmo kitimai. Žmogus, daiktai, įvykiai yra nuolatiniame santykyje – į(si)traukimo ir sklaidos būvyje – su kitais ir savimi, kuris ir užtikrina jų (savi)raidą. Ugdyme turėtume drąsiau atsisakyti agresyvios poveikio, linijinės sąveikos pedagogikos, o linkti prie (su/prie)buvimo – santykio – pedagogikos.

Literatūra

• Birgelytė, Aušra, Geografijos didaktinis projektas sinergetiniu požiūriu, daktaro disertacija, Vilnius: VPU leidykla, 2006.
• Bitinas, Bronislavas, Ugdymo filosofija, Vilnius: Enciklopedija, 2000.
• Gumauskaitė, Vida, Struktūralizmo apmatai: sąvokos, metodas, filosofija, Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1997.
• Gutauskas, Mindaugas, Dialogo erdvė: fenomenologinis požiūris, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.
• Haken, Hermann, “Synergetics as Bridge between the Natural and Social Sciences” | Elias Khalil, Kenneth Boulding (eds.), Evolution, Order, and Complexity, London and N.Y.: Routledge, pp. 234–248.
• Jackūnas, Žibartas, Lietuvos švietimo kaitos linkmės, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006.
• Kanišauskas, Saulius, „Postmodernistiniai“ mokslas ir filosofija: santykis ir problemos“, Filosofija ir sociologija, 2005 (1).
• Kanišauskas, Saulius, Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai: filosofiniai ir moksliniai aspektai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008.
• Kniazeva, Elena Nikolajevna; Sergej Pavlovich Kurdiumov, Osnovanija sinergetiki: sinergeticheskaja mirovidenie, Moskva: Komkniga, 2005.
• Krištopaitis, Juozas Algimantas, Pasakojimų sandara: struktūrinė tikrovę aiškinančių tekstų interpretacija, Vilnius: Versus aureus, 2006.
• Löchner, Rudolf, Deskriptive Pädagogik, Reichenberg: Gtiepel, 1927.
• Lukšienė, Meilė, Jungtys, Vilnius: Alma litera, 2000.
• Marija Stančienė, Dalia; Juozas Žilionis, Ankstyvoji scholastika: ugdymo filosofijos metmenys, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010.
• Paulikaitė-Gricienė, Milda, Tikrovės balso besiklausant: patirties mąstymas H. G. Gadamerio filosofinėje hermeneutikoje, Kaunas: Technologija, 2005.
• Poškienė, Audronė, Diskursas: Teorijos ir praktikos gairės, Kaunas: Technologija, 2007.
• Prigogine, Ilja, Tikrumo pabaiga: laikas, chaosas ir nauji gamtos dėsniai, Vilnius: Margi raštai, 2006.
• Sodeika, Tomas, Filosofija ir tekstas, Kaunas: Technologija, 2010.
• Šliogeris, Arvydas, Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai, Vilnius: Pradai, 1996.
• Targamadzė, Vilija, Bendrojo lavinimo mokykla: mokinių edukacinio stimuliavimo aspektas, Kaunas: Technologija, 1999.
• Vabalas-Gudaitis, Jonas, Konstrukcinės sąveikos pedagogika, Klaipėda, 1929.
• Vabalas-Gudaitis, Jonas, Psichologijos ir pedagogikos straipsniai, Vilnius: Mokslas – Lietuvos mokslo paminklai, 1983.
• Valantiejus, Algimantas, Kritinis sociologijos diskursas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004.
• Valantiejus, Algimantas, Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių, Vilnius: Vilniaus universiteto literatūra, 2007.
• Žemaitis, Vincentas, Sąveikos etika: J. Vabalo-Gudaičio etinės teorijos bruožai, Vilnius: Mintis, 1983.

From Synergasia to Synergetics: The Traces and Trends of Jonas Vabalas-Gudaitis’ Pedagogy of Interaction

Summary. Jonas Vabalas-Gudaitis (1881–1955), the originator of experimental psychology and pedagogy in Lithuania, is remembered not only on the occasions of his different anniversaries. He is also mentioned more and more often in the context of constructivist education theory and especially in the context of pedagogical (constructive) interaction. Although the above mentioned educational constructs cannot be interrelated directly, this justifies the significant contribution of this scholar to the history of the Lithuanian pedagogical mind. With the ongoing purification and search for the links of philosophical and methodological systems of positivism, post positivism, structuralism and post structuralism, modernism and postmodernism that developed in the 20th century, the studies of Vabalas-Gudaitis acquire new aspects and perspectives. One of its reasons is the rapid spread of the science of synergetics (paradigm). The ideas of synergetics and synergasia, as named by Vabalas-Gudaitis, are related by the universal dimension of interaction and its interpretations. The category of interaction, which plays a significant role in natural sciences and is rapidly reduced to social phenomena, in humanistics tends to emerge through the phenomenon of the relation – between state. In this view, education takes place in the synergetic space of material-energetic and informative-communicative (self) involvement and spread. The article covers the philosophical and pedagogical aspects of the category of interaction, once named as synergasia by Vabalas-Gudaitis, in the relation to the ideas of the science of synergetics and the perspective of a pedagogy based on relation.

Keywords: Jonas Vabalas-Gudaitis, constructive interaction, synergasia, synergetics, relational pedagogy.