Straipsnis Bažnyčios turtų administravimas Lietuvos Respublikoje

Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas nenumatė religinių bendrijų nusavintos (nacionalizuotos) žemės grąžinimo Žr. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, 1995 m. kovo 21 d. nr. I-822. . Šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra įstatyminės bazės žemės sklypams religinėms bendruomenėms grąžinti, tačiau ir šis klausimas dar tebesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925 patvirtino Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisykles Žr. Valstybės žinios, 1991, nr. 24-635; 1997, nr. 69-1735; 2002, nr. 112-4975. . Šiomis taisyklėmis imta reguliuoti religinių bendrijų, bendruomenių ir centrų, veikusių iki 1940 m. liepos 21 d., kurių turtas pagal Sovietų sąjungos bei Lietuvos Socialistinės Respublikos įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir turinčių jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų ir kitų statinių, galimybę gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, naudojamus šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti Žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nr. 925 „Dėl Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo“, Valstybės žinios, 2003, nr. 71-3239. . Šis įstatymas iš esmės įteisino kompensacinę funkciją už nacionalizuotus religinėms bendrijoms priklausiusius žemės sklypus, tačiau taisyklės nenumato turėtų žemės sklypų grąžinimo. Šiomis taisyklėmis yra neatlygintinai suteikiami valstybinės žemės sklypai, esantys prie religinių bendrijų šiuo metu nuosavybės teise turimų pastatų. Religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų bei kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui priimdavo apskrities viršininkas.

Žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai nesuteikiami teritorijose, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise pagal Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymą. Šiuo atveju aktualu yra tai, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso žemės sklypai, esantys prie objektų, pripažintų kultūrinėmis vertybėmis. Taip religinė bendrija netenka teisės į neatlygintą valstybinės žemės sklypų gavimą nuosavybėn neatlygintinai prie bažnyčių ir kitų pastatų, jei šie yra įregistruoti kultūros vertybių registre.

Taigi Taisyklėse nustatytos teisės normos nepasisako dėl nusavinto nekilnojamojo turto – žemės sklypų – religinėms bendrijoms grąžinimo, o įtvirtina naują institutą – valstybinės žemės sklypų, esančių prie nuosavybės teise valdomų religinių bendrijų pastatų, suteikimą religinių bendrijų nuosavybėn.

2001 m. gegužės 5 d. Vilniuje pasirašyto konkordato sutarties 10, 11, 16 straipsniuose kalbama apie Bažnyčios materialinių gėrybių naudojimą:

Bažnytiniai juridiniai asmenys turi teisę įsigyti, valdyti, naudotis ir disponuoti kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu pagal Kanonų Teisę ir Lietuvos Respublikos teisės aktus. Juridiniai asmenys, išvardinti šios Sutarties 2 str., bei bažnyčios, koplyčios ir kiti sakralūs statiniai, parapijų namai, kurijos, seminarijos, vienuoliniai namai ir kita šių juridinių asmenų nuosavybė, naudojama sielovados, karitatyviniams, socialiniams, švietimo ir kultūros tikslams, neapmokestinami valstybiniais mokesčiais. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto Sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų, 10 str.

Spustelėjus išskleisti...

Atskirą grupę klausimų sudaro kilnojamojo ir nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimai pagal kanonų teisę ir Lietuvos Respublikos teisės aktus. Be to, Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Lietuvos Respublikos įgaliota institucija turėtų sudaryti dvišalę nuolatinę komisiją, kuri nustatys Katalikų Bažnyčios kilnojamųjų ir nekilnojamųjų vertybių, neteisėtai nusavintų nuo 1940 m. birželio iki 1990 m. kovo 11 d., ateities statusą, atsižvelgdama į jų vertę, ir parengs kilnojamųjų ir nekilnojamųjų vertybių sąrašus, kad jų konservavimo ir restauravimo darbus valstybė visiškai finansuotų. Be to, ji parengs ir periodiškai patikslins kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašus prioritetine tvarka, kad galėtų gauti valstybės paramą. Kazimieras Valančius, Sutartys su Šventuoju Sostu: retrospektyva ir dabartis, p. 297.

Spustelėjus išskleisti...

Išvados

Peržvelgus dabar galiojančią Lietuvos Respublikos įstatyminę bazę galima teigti, kad po nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų situacija Lietuvos teisinėje sistemoje gerėja, tad valstybės ir Bažnyčios santykiai normalizuojasi visose srityse. Turto sugrąžinimo įstatymas nebuvo tobulas, nes kai kurios jo nuostatos vienašališkai apribojo religinėms bendrijoms nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tam tikrų kategorijų objektus visiškai išbraukė iš nuosavybės teisių atkūrimo sąrašo. Teisėtą nekilnojamojo turto atgavimą apsunkino netobuli kompensavimo už negrąžintiną turtą mechanizmai. Šio įstatymo taikymas sudarė didelių sunkumų, norint susigrąžinti švietimo įstaigas, žemės sklypus, teisiškai įregistruotus tuos žemės sklypus, ant kurių stovi valstybės nenacionalizuoti pastatai. Vis dėlto politinis santvarkos pasikeitimas buvo didelis žingsnis, pripažįstant Bažnyčios misiją šiandieniniame pasaulyje, užtikrinant jos veikimo laisvę. Nepaisant administracinių sunkumų, atsikūrimo periodas baigėsi, Bažnyčia sėkmingai vysto savo veiklą Dievo tautos labui.

Kanoninė teisė įpareigoja kiekvieną ordinarą atstovauti savo diecezijai visuose juridiniuose sandėriuose, pasitariant su vyskupijos ekonomine taryba, konsultantų kolegija. Administruojant bažnytines vertybes šios institucijos gali daug padėti ordinarui savo įžvalga, patirtimi. Pasauliečiai turi teisę kartu su ordinaru ir vietos dvasininkija rūpestingai prižiūrėti jiems patikėtų viešų juridinių asmenų turtus, todėl šiuo tikslu kiekvienas vyskupas vyskupijoje privalo pats nustatyti laikinųjų gėrybių administravimo tvarką, kuri atitiktų dalinę ir visuotinę teisę, ypatingai atsižvelgiant į teisėtus įpročius ir kitas aplinkybes. Dvasininkai, sugebantys gražiai tvarkyti bažnyčią, skaidriai elgtis su pinigais, pelno geros valios žmonių didžiausią pagarbą.

Bažnyčios turtų administratorių pareiga rūpintis, kad jiems patikėtas bažnytinis turtas nebūtų sunaikintas, būtų apsaugotas, kad tarnautų žmonėms pagal kanonines nuostatas, taip pat teisiškai būtų tvarkomas civilinės valdžios nustatytų įstatymų rėmuose.

Bažnyčios vyresnybė yra sukūrusi tokią sistemą, kad bažnytiniai turtai būtų skaidriai valdomi ir Kristaus misija nebūtų iškreipta.

Aukščiausią autoritetą valdant bažnytinį turtą kanoninė teisė palieka Romos Pontifiko autoritetui, kuris savo primato ir vadovavimo galia yra aukščiausiasis administratorius ir visų bažnyčios turtų valdytojas (plg. kan. 1256; 1273).

Literatūra

• Chiapetta, Luigi, Il Codice di diritto canonico II, Edizione Deponiane, Napoli, 1988.
• Commento al Codice di Dirrito Canonico, Roma: Urbaniana University Press, 1985.
• Dekretas apie kunigų tarnystę ir gyvenimą: neturto dvasia | II Vatikano susirinkimo nutarimai, Vilnius-Kaunas, Lietuvos Vyskupų ordinarų kolegijos leidinys, 1968, nr. 17.
• Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą „Katalikų veikimas“ | II Vatikano susirinkimo nutarimai, Vilnius-Kaunas, Lietuvos Vyskupų ordinarų kolegijos leidinys, 1968.
• Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo „Apostolicam actuositatem“ | Vatikano II susirinkimo nutarimai, Vilnius: Aidai, 2001.
• Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje „Christus Dominus “ | Vatikano II susirinkimo nutarimai, Vilnius: Aidai, 2001.
• Dėl juridinių asmenų registro įsteigimo ir jų nuostatų patvirtinimo, 2003 11 12, nr. 1407, Valstybės žinios, 2003, nr. 107-4810.
• II Vatikano susirinkimo nutarimai, Vilnius-Kaunas, Lietuvos Vyskupų ordinarų kolegijos leidinys, 1968.
• Kanonų Teisės Kodeksas (neoficialus vertimas į lietuvių kalbą).
• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu nr. VIII-1864.
• Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, Vilnius: Saulužė, 2001.
• Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų, Vilnius, 2001, gegužės 5 d.
• Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymas, 1998 m. birželio 16 d., nr. VIII-792, Valstybės žinios, 1998, nr. 61-1728.
• Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įstatymo pakeitimo įstatymas, 2003 m. spalio 14 d., nr. IX-1760, Valstybės žinios, 2003, nr. 102-4582.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1996.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios, 1992, nr. 33-1014.
• Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai, Vilnius: Saulužė, 2001.
• Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, 1995 m. kovo 21 d., nr. I-822, Vilnius.
• Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, 1995 m. spalio 4 d., nr. I-1057, Valstybės žinios, 1995, nr. 89-1985.
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nr. 925 „Dėl Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo“, Valstybės žinios, 2003, nr. 71-3239.
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nr. 925 Dėl Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo, Valstybės žinios, 2003, nr. 71-3239.
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, 1994 m. spalio 28, nr. 1053 99, 1042.
• Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Valstybės žinios, 1991, nr. 24-635; 1997, nr. 69-1735; 2002, nr. 112-4975, 7 str. 7, 2 dalis, nr. 925.
• Listl, Joseph; Heribert Schmitz, Handbuch des katholischen Kirchenrechts, 2. Aufl., Regensburg, 1999.
• LR Vyriausybės nutarimas Dėl Juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo, 2003 m. lapkričio 12 d., nr. 1407.
• Pastoracinė konstitucija apie bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje: ekonominė-socialinė veikla ir Kristaus tarnystė | II Vatikano susirinkimo nutarimai, Vilnius-Kaunas, Lietuvos Vyskupų ordinarų kolegijos leidinys, 1968, nr. 72.
• The Code of Canon Law: A Text and Commentary, New York: Paulist Press, 1985.
• Valančius, Kazimieras, Sutartys su Šventuoju Sostu: retrospektyva ir dabartis | Metraštis, t. 21, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2002.

The Administration of the Church’s Property in the Republic of Lithuania

Summary. Church doctrine concerning church property is discussed in this article. The Church needs material means in implementing its apostolic mission. Church magisterial and legal canons declare that priests use material wealth modestly. Transparency and a determined order should exist in all accounts of all church property. The mission of the church is based on spiritual values; material ones are needed to maintain the cult, the priests and do good works – to support those in need. Church did much to support science, art and culture. It established many universities. The article also discusses the new institutions, established after the 2nd Vatican Meeting: the activity of a purser in the Diocese, economical services in the Diocese and economical services in the Parish. The role of ordinary people in administrating Church property is also touched upon. Several canons require that the administrators of Church property obey the civil laws of that country, if they do not contradict the birthright. Inescapably, we face the problems of property return in the Republic of Lithuania. The laws of the democratic Republic of Lithuania consider religious communities as juridical persons. The main laws of civil authorities provide information about the return of Church property and its use for the Church.

Keywords: church property, Church, civil laws, canons.