Straipsnis Postmoderniosios mokslo filosofijos politika: D. Ginevas prieš J. Rouse’ą

Santrauka. Josepho Rouse’o mokslo praktikų filosofija kaip angažavimosi mokslo praktikoms ir jų politinei reikšmei konceptualinis modelis pretenduoja įtvirtinti nuostatą, jog politiškai orientuota žmonių savimonė pasireiškia ir specifinėje mokslo praktikų formuojamoje terpėje. Tokio pobūdžio diskursas įvardija save kaip mokslo savastį, nukreiptą į praktoteorinį mokslo supratimą, kuris taipogi gali būti vertinamas kaip politinis judesys. Prieštaraudamas šiai „postmoderniosios mokslo filosofijos politikai“ Dimitrijus Ginevas nuogąstauja, jog taip dekonstruojama kognityvinė mokslo autonomija ir kyla grėsmė šiuolaikinių visuomenių demokratizavimo procesams. Straipsnyje siekiama parodyti, kad mokslinio „demokratizavimo“ mechanizmai patys gali būti identifikuojami kaip prievartiniai filosofinio diskurso elementai, nebūdingi polilogiškai filosofinei ir politinei viešajai erdvei.

Pagrindiniai žodžiai: Joseph Rouse, Dimitri Ginev, mokslo praktikų filosofija, fenomenologinė mokslo hermeneutika, mokslo politika.

I​

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame persipina ekonominiai, politiniai, religiniai, etiniai ir moksliniai diskursai, tradiciškai „neutrali“ mokslo filosofija, savo autonomiją vertinanti kaip išlikimo garantą, Josepho Rouse’o įsitikinimu, turi būti perorientuota į mokslo praktikų filosofiją, kuri yra atitinkama „politizavimo“ forma. Mokslas iš esmės yra istoriška kultūriškai apibrėžtų praktikų formacija, išardanti mokslo praktikų „vidinių“ ir „išorinių“ sąlygų perskyrą; atitinkamai, mokslo struktūra, raida, įtaka ir tikslai yra neatskiriami nuo politikos, tiek įprastesne graikiška politikos kaip piliečių bendrų susitarimų erdvės, tiek politikos kaip tam tikros veiklos krypties ir mąstymo strategijos, tiek politikos kaip medžiaginių ir socialinių technologijų terpės, prasme.

Rouse’o žinojimo ir galios dinaminės struktūros analizė Žr. Joseph Rouse, Knowledge and Power: Toward a Political Philosophy of Science, 1987. , perklausianti, kokia šiuolaikinės mokslo filosofijos politika ir kiek mokslo filosofija politizuota, yra radikali ir santykinai nauja mokslo filosofijos koncepcija. Jo kultūrinių mokslo studijų kaip filosofinio angažavimosi mokslo praktikoms ir jų politinei reikšmei modelis Žr. Joseph Rouse, “What Are Cultural Studies of Scientific Knowledge?,” 1993; “Engaging Science through Cultural Studies,” 1994; “Understanding Scientific Practices: Cultural Studies of Science as a Philosophical Program,” 1999; “Cultural Studies of Science,” 2001. , viena vertus, suspenduoja bet kokius mėginimus politiškai įvertinti mokslą kaip visumą: mokslo praktikų filosofijos antiesencializmas tvirtina, jog esama daugelio žinių, bet nėra žinojimą grindžiančios esmės, ar visuotinio mokslo tikslo, kurį toks žinojimas galėtų pasiekti; kita vertus, politinė mokslo praktikų filosofijos reikšmė išplaukia persvarstant galios ir žinojimo santykį ir atsiveria parodant, kaip politiškai angažuota žmonių savimonė yra steigiama specifinėje terpėje, kuri susiformuoja mokslinių praktikų viduje arba iš jų kyla.

Tokia mokslo praktikų teorija (kaip, beje, ir sociokonstruktyvizmas ar fenomenologinė hermeneutika) mokslo studijas apibrėžia kaip filosofinio-mokslinio „metodo“ taikymą sau pačiam. Tai yra, čia mokslas tampa universaliai ir lanksčiai taikomu praktikų rinkiniu, ir tik šis taikymas yra natūrali bet kokio mokslinio supratimo ar teorinių pretenzijų situatyvi riba, kadangi nuolatos reflektuojama pati mokslinė veikla. Neonatūralistinis Rouse’o mokslo filosofijos diskursas pabrėžtinai įvardija save kaip mokslo savastį, nukreiptą į mokslo supratimą, kuris save praktiškai generuoja, išskleidžia ir patvirtina. Toks autoreferentinis judesys ir gali būti vertinamas kaip politinis manevras.

Laikydamasi antiesencialistinės defliacionistinės nuostatos, mokslo praktikų filosofija tikėtinai yra atspari ideologiniams režimams ir prievartinei konceptualinei racionalizacijai: atsisakydama postuluoti „esmes“, pripažinti apriorinius principus, siekti „bendro tikslo“, ji įsipareigoja tik „natūralioms sąlygoms“. Kadangi natūrali prieiga prie pasaulio galima tik praktiškai su juo susisaisčius, mokslo praktikų filosofija, pretenduodama būti natūrali, perskyras tarp gamtos ir kultūros, gamtos ir sociumo, ir atitinkamai tarp mokslo disciplinų laiko išvestinėmis ir sąlyginėmis.

Šiuo atžvilgiu taip pat kvestionuotinos visos dualistinės sampratos, postuluojančios kūno ir sąmonės, priežastingumo ir normatyvumo, praktikos ir teorijos, subjektyvumo ir objektyvumo kategorinę skirtį Žr. Joseph Rouse, How Scientific Practices Matter: Reclaiming Philosophical Naturalism, 2002. . Susisaistymas su pasauliu per praktikas lyg ir suponuoja, kad visi santykiai pasaulyje yra veiklos „kompozicijos“, pasižyminčios tik didesniu ar mažesniu natūralumo laipsniu. Kadangi tokiu atveju iškyla keblus klausimas, kokios yra tokio pasaulio supratimo galimybės sąlygos, t. y. kokiu būdu jis yra tematizuojamas, arba kaip santykis su pasauliu yra apmąstomas ir įprasminamas, šį nuosaikiojo neonatūralizmo trūkumą Rouse’as tikisi sušvelninti parodydamas, kad kūniškas buvimas-pasaulyje, jo „pasauliškumas“ yra pirma bet kokio prasmės steigimo, ir jo tapatumui palaikyti nebūtinas joks „intensyvus palaikymas“ Joseph Rouse, “Heidegger Naturalized,” 2003; plg. “Merleau-Ponty and the Existential Conception of Science,” 1986. .

II​

Kultūrinės mokslo studijos refleksijos klausimus atitinkamai vertina kaip kvietimą suvokti jų pačių kompleksiškus episteminius ir politinius santykius su kultūrinėmis praktikomis ir reikšmėmis, kurias jos tiria. Joseph Rouse, “What Are Cultural Studies of Scientific Knowledge?,” p. 66; taip pat plg. “Engaging Science through Cultural Studies,” p. 400–401.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi kas lemia „amodernaus“ kultūrinių mokslo studijų naratyvo politinį pobūdį? Pasitelkęs M. Foucault žinojimo/galios analitiką, Rouse’as imasi politinio ir episteminio suverenumo dialektikos, ir pasitelkdamas moderniosios politikos tvarkos koncepcijų ir mokslinio žinojimo legitimacijos analogiją formuluoja politinių ir mokslo praktikų dinaminę sampratą Žr. Joseph Rouse, “Foucault and the Natural Sciences,” 1993; “Power/Knowledge,” 2005. , kuri galimai eliminuoja suvereniteto koncepto būtinybę mokslinio žinojimo refleksijai ir panaikina epistemologinio reliatyvizmo ir racionalizmo, taip pat mokslinio realizmo ir antirealizmo dilemą.

Kitaip tariant, turėdamas galvoje Foucault pastangas suverenumo problematiką politiniame mąstyme pakeisti galios diskursu, Rouse’as tvirtina, jog mokslo filosofijos ir sociologijos tradicijoje mokslinio žinojimo supratimą formavusi „episteminio suverenumo“ problematika keistina mokslinio žinojimo dinamika Žr. Joseph Rouse, “Beyond Epistemic Sovereignty,” p. 1–2. . Tai įmanoma, kadangi

pagrindinės politinio suverenumo problemos reprodukuojamos ir epistemologijoje: unitarinis režimas, pagrįstas įstatymo teisėtumu, steigiamas nešališkos, anapus atskirų konfliktų esančios laikysenos, ir jo verčiama laikytis kartkartėmis pasinaudojant intervencijomis, kurių tikslas užgniaužti neteisėtumą. […] Žinojimas kyla iš prieštaringų tvirtinimų įvairovės, cirkuliuojančios plačiame komunikatyvių sąveikų diapazone, ir yra unifikuotas tvirtinimų tinklas, legitimuojamas sutinkamai su racionalaus metodo normomis kaip episteminiais įstatymo surogatais. Tad suverenumas neturi būti apibrėžtas per kokį nors suverenų žinotoją, kaip kad šiuolaikinės politikos suverenumui postuluoti nereikalingas monarchas, tačiau kaip kad suvereni galia turi būti nuosekliai įkūnijama atskiroje valioje, suverenus žinojimas turi būti nuosekliai reprezentuojamas atskiroje koherentiškoje teiginių sistemoje. Joseph Rouse, “Foucault and the Natural Sciences,” p. 7.

Spustelėjus išskleisti...

Nėra labai svarbu, kas tokio pobūdžio suverenią reprezentaciją generuoja (atskiri racionalūs subjektai ar mokslo bendruomenės, ar kultūriniu požiūriu homogeniškos visuomenės), bet lemiamos reikšmės turi tai,

kokie episteminio teismo sprendimo metodai teisėtai siekia įstatymo galios. Kaip ir politinėje suverenumo teorijoje, klausimas turi būti griežtai atribotas nuo svarstymų, kaip sprendimai faktiškai yra priimami ar primetami; kaip suvereni galia ir jos įstatymų leidyba iš principo visuomet pavaldi įstatymui, taip sprendžiamąją galią turinčio žinojimo vyraujančios praktikos pačios turi būti pavaldžios racionaliai analizei. Ten pat, p. 8. Angliškasis law, reiškiantis tiek dėsnį, tiek įstatymą, čia Rouse’o naudojamas pabrėžti politinio galios ir epistemologinio žinojimo diskursų giminingumą.

Spustelėjus išskleisti...

Čia, kaip ir „atradimo konteksto“ atribojimo nuo „pagrindimo konteksto“ atveju, išleidžiamas iš akių kaip tik veiklos „faktiškumas“ arba situatyvumas, kurio nepavyksta adekvačiai išreikšti suverenumo problematikos kontekste. Epistemologinė refleksija, kurią iki šiol formavo suverenaus žinojimo režimas, yra nepakankama, kadangi žinojimą sudaro praktikos, peržengiančios episteminio suverenumo analizės ribas Žr. ten pat, p. 9. .

Taigi „posuverenios“ epistemologijos ypatybė yra ta, jog legitimacijos problemą (greta kitų filosofijos suvereno proteguojamų naratyvų) mokslinio žinojimo dinamika inkorporuoja į patį „tiesos diskursą“. Cirkuliuojant heterogeniškoms konkuruojančioms žinioms legitimacijos kriterijai neatskiriami nuo šios cirkuliacijos dinamikos, ir epistemologinė refleksija funkcionuoja įvairių praktikų legitimavimo ir delegitimavimo kovos viduje (kuri kartu galėtų būti laikytina ir žinojimo ir mokslo „ribomis“). Beje, (de)legitimavimo procesai jau savaime yra paradoksalūs: konkuruojančių standartų prieštaravimai (conflict) esą tik tuomet atrodo neišsprendžiami, kuomet iš bet kurios faktinės situacijos (kuri neišsiverčia be interesų konflikto) prieštaravimas yra pašalinamas; tačiau tikras prieštaravimas visuomet pasižymi „pareiga įrodyti“ (burden of proof) Rouse’as (ten pat, p. 15) čia remiasi S. Fullerio (Explaining Science, 1988) 4 skyriuje pateikiama įrodinėjimo pareigos vaidmens filosofiniuose ir moksliniuose argumentuose analize. Taip pat plg. Steve Fuller, Kuhn vs. Popper: The Struggle for the Soul of Science, p. 228. , palaikoma „strateginio žmonių ir objektų pasiskirstymo“ (strategical alignment of people and things) Kaip strateginio žinių projektavimo paskirstant įvairius socialinius, episteminius, politinius ir religinius resursus pavyzdį Rouse’as siūlo kreacionistų ir antikreacionistų diskursą. Santykinai sėkmingi kai kurie kreacionizmo žingsniai (pavyzdžiui, apeliuojant į tam tikras epistemines tradicinės Darwino teorijos spragas) paskatino antikreacionistus rimčiau vertinti tokią polemiką ir ieškoti atsakomųjų žingsnių, taigi ir kurti naujas žinių paskirstymo strategijas. Joseph Rouse, “Foucault and the Natural Sciences,” p. 16–17. Kita vertus, E. Slowikas mano, jog Rouse’as šiuo pavyzdžiu atgaivina legitimacijos projektą, kadangi yra priverstas pripažinti, jog antikreacionistiniai moksliškumo standartai laikytini patikimesniais, taigi ir pats vyraujantis mokslinis diskursas – labiau pagrįstu. Edward Slowik, “In Praise of the Legitimation Project,” 1999. .

Čia nėra taip, kad racionaliai argumentacijai ar tiesos diskursui priešpriešinama galia ir dominavimas, bet pripažįstama, kad jokie argumentai ar pretenzijos į žinojimą niekuomet nėra politiškai neutralios A. Mickūno manymu, atlikdamas šuolį iš interesų ir jėgų susidūrimo sferos į viešąją sferą „išeini iš fiziologinės, psichologinės, medžiaginės, gal net protinės plotmės į transcendentalinę plotmę. Tokių duočių nėra, tai grynas fenomenas“, pasižymintis kantišku ir švietėjišku dualizmu, tačiau greta įvestinas supratimas, kad „pirmasis žingsnis politinėje plotmėje, viešojoje erdvėje žengiamas be jokių interesų“, ir tada „nustatoma, kad interesų plotmė taip pat turi būti reguliuojama politiškai, viešais susitarimais“, bei tai, „kokie interesai gali būti pripažinti“ (Arūnas Sverdiolas, Visa aprėpianti dabartis: Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas, p. 82). Rouse’as ko gero atmestų transcendentalinę plotmę kaip epistemologinio suvereno restituciją. . Konkuruojančių žinių, kurios negali būti nuosekliai sujungtos į vieningą teiginių sistemą, cirkuliacija, pasak Rouse’o, ir yra kova už tiesą, ir kaip tik todėl „dėl tiesos dažnai taip aršiai kovojama“ Joseph Rouse, “Foucault and the Natural Sciences,” p. 17. .

Tačiau nors nėra jokio šios kovos atžvilgiu suverenaus atskaitos taško, o žinojimas visuomet susijęs su istoriniu, socialiniu ir medžiaginiu kontekstu (lemiančiu tai, kas laikytina pagrįstu žinojimu), Rouse’as tebetvirtina, jog visos tiesos pretenzijos negali būti vienodai pagrįstos: tiesos pagrįstumą šiuo atžvilgiu lemia nuolatinė episteminės situacijos kaita, abejonės dėl episteminio konteksto ribų ir konfigūracijų, sąlygojančios nuolatinį jų rekonstravimą, ir episteminių jungčių, kurios visuomet susipynę su galios ir politikos jungtimis, slinktis, o tai lyg ir reikštų, kad kova dėl tiesos ir žinojimo niekada negali būti laimėta Ir šiuo atžvilgiu esama K. R. Popperio ir Rouse’o pozicijų panašumų. , – karo baigtį, kaip sakoma, pamato tik mirusieji.

Tai neprieštarauja Rouse’o mokslo praktikų filosofijos dvasiai: kova dėl žinojimo ir tiesos negali baigtis nei politine doktrina, nei epistemologine reprezentatyvia sistema; kita vertus, klaustina, ar iki galo „stumiama“ karo metafora neišvengiamai nežymi mokslo praktikų filosofijos „transcendentalinės“ ribos, kurios Rouse’as atkakliai nepripažįsta.

III​

Ginevo fenomenologinės hermeneutikos, kitaip kognityvinio egzistencializmo versija, kritikuodama Rouse’o mokslo praktikų filosofiją, taip pat neatsisako pretenzijų atrasti naują mokslo „filosofinę tapatybę“ anapus scientizmo, esencializmo ir reprezentacionizmo doktrinų, bet skirtingai nei mokslo praktikų filosofijos „postmoderniosios politikos“ linija, tikisi parengti tokią filosofinę mokslo programą, kuri išsitektų vidinėje (hermeneutinėje) mokslo praktikų refleksijoje ir aiškiai atribotų mokslo disciplinų turinį ir mokslui išorišką socialinį ir kultūrinį vertinimą. Esą Rouse’o filosofinė darbotvarkė nepajėgi aprašyti mokslinio žinojimo kontekstualumo mokslo praktikų dinamikos atžvilgiu, ir apskritai neįgali filosofiškai aprašyti mokslo praktikas, kadangi stokoja išteklių adekvačiai įvertinti, kaip interpretatyviai steigiamas mokslinis žinojimas priešinasi struktūriniams pokyčiams nuolatinio jo rekontekstualizavimo procese; atvirkščiai: hermeneutinė mokslo praktikų refleksija implikuoja tokią antiesencialistinę mokslo kognityvinės specifikos ir episteminės autonomijos gynybos strategiją, kuri paneigia defliacionizmą, mat neopragmatistinis defliacionistinis mokslinio žinojimo paveikslas ir politinis ryžtas dekonstruoti kognityvinę mokslo autonomiją glaudžiai susiję Žr. Dimitri Ginev, “Against the Politics of Postmodern Philosophy of Science,” p. 193. .

Tvirtinime, jog praktikų kontekstualumas ir situatyvumas yra pakankamas pagrindas praktikoms suprasti, esama politinio judesio: bet kas, socialiniaispragmatiniais ryšiais susietas su atitinkamais kontekstais ir situacijomis, kuriose „vyksta“ praktika, t. y. dalyvaujantis „episteminėse jungtyse“, gali dalyvauti nustatant mokslinės veiklos ir pasiekimų episteminį statusą, – defliacionistinė nuostata yra siūlymas demokratiškai įvertinti mokslinį žinojimą. Kitaip tariant, Rouse’as nekukliai politikuodamas mokslo filosofiją paverčia modernybės politinio režimo kritika, o žvilgtelėjus atidžiau – legitimacijos naratyvą, generuojantį tokias žinojimo interpretacijas, kurios palaiko sekuliarizacijos, instrumentinės racionalizacijos ir technologinio progreso procesus, kaltina „normatyvine anemija“ Ten pat, p. 195. Plg. Joseph Rouse, “Remedios and Fuller on Normativity and Science,” 2003. : mokslo filosofijos sampratos, pasikliaudamos kognityvinio turinio, komunikacijos skaidrumo ir mokslinės bendruomenės konceptais, neturi resursų kritiškai įvertinti specifines mokslų praktikas jų pačių argumentacijos ir interesų pagrindu, o tai esą gali pasiūlyti tik normatyvinė analizė, arba politinė filosofinių mokslo praktikų tyrimų refleksija.

Taigi Ginevas „priverstas“ (sic) konstatuoti, kad nė viename Rouse’o tekste taip ir neaptiko jokio pavyzdžio, iliustruojančio, kaip normatyvinė mokslo praktikų analizė gali įveikti normatyvinę anemiją ir perkonfigūruoti mokslų vaidmenį viešojoje erdvėje. Suprantama, tokias liūdnas išvadas implikuoja paties Ginevo kognityvinio egzistencializmo programa, kurios intencija panašaus pobūdžio diskursus išardyti įrodant jų postmodernumui būdingą nepagrįstą eklektizmą.

Antra priežastis įžvelgtina Ginevo siekyje Rouse’ui priskirti populistinę Feyerabendo poziciją, pasak kurios valstybės finansuojami mokslai jai ir turi būti atskaitingi, valstybę atstovaujant atitinkamiems iš „ekspertų“ ir „pasauliečių“ suformuotiems „komitetams“. Tačiau taip tvirtinti reiškia visiškai neimti domėn Rouse’o „episteminių jungčių“ ir „situatyvios veiklos kompozicijų“ sampratos.

Trečia priežastis glūdi Ginevo „politikos“ kategorijoje: jis neatsižvelgia į tai, kad Rouse’as galios-žinojimo dinamikos pagrindu tvirtina, jog atitinkamoje praktoteorinio judesio stadijoje politiniai, episteminiai, etiniai ir kt. tvirtinimai yra vienodai svarbūs, ir galia be žinojimo komponento neinteligibili, tačiau nesako, kad jie gali būti redukuojami vienas į kitą, tarsi mokslinis tvirtinimas neišvengiamai būtų ir politinis manifestas.

Ir pagaliau ketvirta Ginevo „anemijos“ priežastis: šiek tiek trikdo priekaištas, kad Rouse’o normatyvizmas nedemonstruoja pozityvių rezultatų sociokultūrinėje terpėje; iš „nefilosofinės“ ideologiškai ir pragmatiškai angažuotos mokslo praktikų doktrinos galbūt galima kažko panašaus reikalauti, tačiau ir Ginevas atvirauja, kad kognityvinio egzistencializmo „Kognityvinis egzistencializmas yra koncepcija, traktuojanti mokslą kaip tyrimo praktikų dinamiką, kurioje kognityvinis turinys yra steigiamas ir „įterpiamas“ atvirame praktinio ir teorinio tyrimo horizonte“. Dimitri Ginev, “A (Post)Foundational Approach to the Philosophy of Science: Part II,” p. 68. esmę atskleidžia N. Rescherio „objektyviojo pragmatizmo“ dogma, dėl savo „anti-ideologinės“ nuostatos esą galinti išsiversti ir be atitinkamo legitimacijos naratyvo plėtotės Žr. ten pat, p. 60. .

Jei Rouse’as (kaip ir R. Rorty) propaguoja subjektyvųjį pragmatizmą (kuris vis dėlto pripažintinas kaip politinė-normatyvinė laikysena, o ne tyrimo programa), iš kurio reikalautinas vienoks ar kitoks apčiuopiamas rezultatas, kodėl išimtis darytina objektyviajam pragmatizmui? Aš Ginevo tekstuose neaptikau nė vieno pavyzdžio.

Po teisybei, neopragmatistinėje Rouse’o mokslo praktikų interpretacijoje Ginevas įžvelgia ir sveikintinų tendencijų. Čia esą išvengiama daugelio trūkumų, kurie priskirtini įsigalėjusiems „mokslo kaip žinojimo“, „mokslo kaip praktikos“ ar „mokslo kaip kultūros“ vaizdiniams ir pakankamai sėkmingai oponuojama pažiūroms, kurios praktikas kildina iš žmogaus subjektyvumo kaip visos veiklos (taip pat pasižyminčios medžiagiškumu ir diskursyvumu) šaltinio. Atmesdamas pamatinį gamtos ir psichinės veiklos dualumą Rouse’as išvengia modelių, struktūrinių principų ir normų hipostazavimo, o į praktikas žvelgdamas kaip į situatyvios veiklos kompozicijas, kurios neegzistuoja atskirai nuo jų faktinės instanciacijos, veikėjus-praktikus apibrėžia kaip nedalomai susisaisčiusius su mokslo praktikomis ir joms „priklausančius“, o ne kaip jų „autorius“.

Ne mažiau reikšminga ir „sėkminga Rouse’o argumentacija praktikų ‚radikalaus atvirumo’ link“, kadangi praktika visuomet implikuoja „ateities horizontą“ ir niekuomet nėra apribota praeities įvykių, todėl netapatintina su įvykių ar veiksmų seka, bet yra praktinį supratimą ir interpretaciją inkorporuojantis procesas. Tačiau to esą nepakanka atmesti kognityvinį mokslinio tyrimo specifiškumą, o rauziškas defliacionizmas lieka irelevantišku mokslo kognityvinės autonomijos atžvilgiu, kadangi laikosi klaidingos prielaidos, jog demarkacinė linija tarp mokslo ir likusios kultūros gali būti brėžiama tik suponuojant esencialistinę mokslo metodo, kalbos ir racionalumo koncepciją, taigi daro tą pačią klaidą kaip ir normatyviniai epistemologai, būtina mokslinio tyrimo autonomijos sąlyga įvardijantys mokslinio racionalumo normas.

Be to, jei diskursyvines praktikas Rouse’o siūlymu suvoksime tik normatyvinės atskaitomybės požiūriu, kaip „vyksmus“ (performances), kurie vertintini teisingumo ir klaidingumo normų atžvilgiu, jie turi būti integruoti į praktikų supratimo ir interpretacijos horizontą, arba būti projektuojami link galimybių, kuriose „vyksmų“ įvairovė eventualiai integruojama į praktiką. Tai yra, normatyvinė „vyksmų“ atskaitomybė yra numatoma kaip projektuojamų galimybių interpretatyvus perėmimas, o supratimo horizontas yra tuo pačiu ir interpretavimo horizontas; kitaip „interpretatyvi-normatyvinė“ praktikos vyksmų semantika negalėtų sėkmingai konkuruoti su reprezentacionistine semantika, ir Rouse’as tai gerai supranta akcentuodamas, jog praktiką identifikuojanti laikysena yra adekvati tik nuolatiniame intraaktyvume su pasauliu. Bet tokiu atveju Ginevui tampa akivaizdu, jog diskursyvinės praktikos čia pasižymi trimis hermeneutiniais momentais: supratimo horizontu, galimybių projekcija ir interpretatyviu galimybių perėmimu (arba taikymu) Žr. Dimitri Ginev, “Against the Politics of Postmodern Philosophy of Science,” p. 202. . Kuomet praktikų socialiniai teoretikai (P. Bourdieu, A. Giddensas) plėtoja praktikų empirinės interpretacijos technikas nepamiršdami atsižvelgti į hermeneutinius momentus kaip empiriniame kontekste funkcionuojančius transcendentalinius argumentus, Rouse’o normatyvinėje laikysenoje Ginevas vėlgi neaptinka nieko panašaus.

Galiausiai Ginevui užkliūva Rouse’o natūralizmo versija, kurios pagrindinė tezė apskritai negali būti apginta natūralistiniu režimu: pasaulis, kuriame žmonės yra „jau visuomet sugriebti“, yra žmonių diskursyvinių praktikų horizontas, o ne natūralus pasaulis, kurį kaip prielaidą galėtų turėti ar numanyti bet kokio tipo natūralizmas. Rouse’as esą supranta šį „faktą“, kaip ir tai, jog episteminis mokslo suverenitetas tolygus filosofinio natūralizmo, kuriam supratimas visuomet turi būti lokalizuotas suvokiamame pasaulyje, „anatemai“. Priešingai natūraliam pasauliui, kuris gali būti „iš principo“ empiriškai objektyvuojamas, suvokiamas pasaulis visuomet išlieka projektuojamu horizontu, kurio tematizavimui būtina nenatūralizuojama hermeneutinė refleksija.

Bėda ta, kad Rouse’o suvokiamas pasaulis (analogiškas Heideggerio pasaulio pasauliškumui) stokoja ontinės-ontologinės skirties, arba hermeneutinės ontologijos, kurios ribose pasaulio pasauliškumas turėtų būti dešifruojamas. Joks atsitiktinumas, kad Rouse’as remiasi Heideggerio ontologija, tačiau be ontinėsontologinės skirties natūralistinis mokslo filosofijos politikos variantas esą neišvengiamai susiduria su dilema: arba laikytis W. Quine’o tipo natūralizmo (visi žmogiškojo pažinimo ir egzistencijos aspektai gali būti natūralizuojami, tad implikuojama gamtamokslinė metafizika), arba skatinti tokią alternatyvą, kurioje diskursyvinės praktikos suprantamos kaip praktinio intraaktyvumo pasaulyje kompozicijos, peržengiančios bet kokios rūšies natūralizmą.

Su pastaruoju Ginevo priekaištu sunku nesutikti, ir kaip tik čia implikuojami aukščiau išvardinti pamatiniai Ginevo ir Rouse’o interpretacijų skirtumai. Apgailestaudamas, jog Rouse’o koncepcija yra irelevantiška mokslinio tyrimo specifikai, Ginevas pažymi, jog būdas, kuriuo čia ginčijama mokslo kognityvinio turinio autonomija, grindžiamas petitio principii, kadangi tik suponuojant mokslui „imanentišką esmę“ mokslinis tyrimas tariamai įgyja filosofiškai reikšmingą kognityvinį išskirtinumą. Kita vertus, jis pats pripažįsta, kad argumento cikliškumas neišvengiamas bet kokioje mokslo kognityvinę specifiką ginančioje strategijoje, tad jo uždavinys esąs ne radikaliai eliminuoti petitio principii, bet performuluoti jį kaip hermeneutinį ratą, galintį adekvačiai perteikti vidinį sąveikos tarp „praktinio teorizavimo“ ir „teorinės praktikos“ mokslo sferoje cikliškumą Žr. Dimitri Ginev, “A (Post)Foundational Approach to the Philosophy of Science: Part II,” p. 71. .

Be to, Rouse’o interpretatyvusis pragmatizmas tvirtina, jog iš to, kad prasminga veika yra saviinterpretatyvaus pobūdžio, neseka išvada, kad tokios veikos interpretavimas sąlygoja specifinį tyrimo proceso statusą (ir šiuo atžvilgiu šliejasi prie P. Heelano fenomenologinės hermeneutikos, kvestionuojančios autonominį mokslinio tyrimo racionalumą). Ginevui vėlgi tenka sąžiningai pripažinti, jog esama tik pragmatinio skirtumo tarp interpretatyvios veikos, kurios sritis yra sociokultūrinės žmogiškųjų būtybių manifestacijos ir egzistencija, ir „normalaus mokslo“ praktikų interpretacijų, t. y. nėra filosofiškai reikšmingų skirtumų tarp atskirų mokslo sričių „kognityvinių struktūrų“ Dimitri Ginev, “Rhetoric and Double Hermeneutics in the Human Sciences,” p. 263. . Šiuo atžvilgiu Rouse’as galėtų Ginevo kaltinimą sugrąžinti jam pačiam ir klausti, ar kognityvinis egzistencializmas nėra irelevantiškas mokslo politinės refleksijos ir sociokultūrinio angažavimosi atžvilgiu. Galbūt hermeneutinė strategija tam tiesiog nėra tinkamiausia?

Ginevas konstatuoja, kad ontologinę diskursyvaus-praktinio buvimo-pasaulyje (būdų) interpretaciją Rouse’as pakeičia „neopragmatistine praktikos teorija“ Dimitri Ginev, “The Context of Constitution: Beyond the Edge of Epistemological Justification,” p. 73. ir antrina R. Crease’ui, manančiam, jog

Teisėtai tvirtindamas, kad mokslas yra esinius pasaulyje atskleidžianti veika, Rouse’as neteisėtai apleidžia taip atskleidžiamų esinių buvimo klausimą. Jo požiūryje nepakankamai akcentuojamas teorijos vaidmuo šiam aplaidumui yra simptomiškas. […] Rouse’as tiesiog bijo, kad suteikdamas teorijai daugiau reikšmės bus priverstas pripažinti hermeneutikos įžvalgas ir galios santykius demaskuojančius padarinius. Tiesą sakant, Rouse’as tradicinį teorijos prioritetą praktikos atžvilgiu ėmė ir pastatė ant galvos, užuot šį santykį permąstęs. Robert P. Crease, The Play of Nature: Experimentation as Performance, p. 193.

Spustelėjus išskleisti...

Bet man atrodo, kad iš hermeneutinio tokio santykio „permąstymo“ Rouse’as nebeturi itin daug ko pasimokyti. Tiesa, ontinės-ontologinės skirties Rouse’as pernelyg neima domėn (kita vertus, aptardamas fenomenų sampratą jis ne kartą užsimena, jog tokia skirtis yra reikšminga), vis dėlto aš nematau priežasčių, kodėl ji turėtų tapti lemtinga Rouse’o mokslo praktikų natūralizavimo kontekste. Ar atsisakydamas pabrėžti ontinę-ontologinę perskyrą jis išties padaro nekompensuojamą žalą kognityvinei mokslo specifikai?

Aš tarčiau, kad diskursyvinėms praktikoms kaip praktinio intraaktyvumo pasaulyje kompozicijoms, peržengiančioms bet kokios rūšies natūralizmą, suvokti svarbiau yra būtent prieigos prie mokslo fenomeno „specifika“, o ne ontine-ontologine skirtimi grindžiama mokslo turinio autonomija, kurią rauziškai ir galėtume įvardinti kaip specifinę konkrečią intraaktyvumo pasaulyje konfigūraciją. Specifika, apie kurią kalbu, yra dvejopo pobūdžio. Pirma, čia verta įterpti Crease’o žodžius, kad Rouse’as „hermeneutinėmis įžvalgomis naudojasi veiksmingai ir nuovokiai“, nors ir vengia savąją perspektyvą apibrėžti kaip hermeneutinę, „galbūt norėdamas vartoti vyraujančiai mokslo filosofijai artimesnę terminologiją“ Robert P. Crease, “Hermeneutics and the Natural Sciences: Introduction,” p. 265. .

Taigi vienas šios specifikos aspektas yra mokslo praktikų natūralizavimas, bet ne tiek tradicine filosofine natūralizmo kaip teorinės žiūros, metafizinės struktūros ar moksliško kalbėjimo prasme, bet kaip būdas praktoteoriškai susisaistyti su mokslo fenomenu. Į retorinį Ginevo klausimą, ar toks „natūralizmas“ gali įgauti doktrinišką pobūdį, Rouse’as galėtų atsakyti sekdamas S. Kierkegaardu: atsižvelgiant į filosofinius natūralizmo reikalavimus, šiandien natūralistu būti ne lengviau, nei krikščioniu, gyvenančiu pagal Šventojo Rašto raidę ir dvasią Plg. Joseph Rouse, “Naturalism and Scientific Practices: A Concluding Scientific Postscript,” p. 61. .

Šie reikalavimai nėra natūralizmui implicitiško moksliško racionalumo režimo rezultatas, bet „atskaitomybė“ pasauliui. Ir ši atskaitomybė, kurią Rouse’as ypač linksniuoja vėlesniuose savo tekstuose, tiesiog neišsitenka jo paties naujojo natūralizmo ribose. Tai „kontekstualistinis transcendentalinis argumentas“, kuris natūralizmui (pasiskolinant Ginevo „situatyvios transcendencijos“ apibrėžtį) yra ir imanentiškas, ir transcendentalus.

Man atrodo, maždaug tai Rouse’as turi galvoje „angažavimąsi natūralizmui“ prilygindamas Nietzsche’s natūralizmo sampratai Žr. Joseph Rouse, How Scientific Practices Matter: Reclaiming Philosophical Naturalism, p. 302, 308. . Būtybės, kurios yra atskaitingos episteminėms normoms, yra natūralios būtybės, kurios gyvena natūraliame pasaulyje diskursyvinių (mokslinių) praktikų dėka, ir jų kognityviniai gebėjimai remiasi galimybe atskleisti natūralaus pasaulio struktūras, kadangi šios būtybės yra kūniškos, intraaktyvios priežastine prasme ir istoriškai bei biologiškai susisaisčiusios. Kartu šios būtybės yra kultūrinės, socialinės, politinės ir t. t., bet „gamtiškumo“ ir „žmogiškumo“ perskyra čia suprastina kaip žaismas, interpretuotinas pasitelkus M. Okrento (nyčišką) gyvenimo kaip šokio metaforą Žr. Mark Okrent, Rational Animals: The Teleological Roots of Intentionality, p. 75. . Galbūt ir F. Remedios kažką panašaus turėjo galvoje Rouse’o praktikų sampratą palygindamas su Zenu (įsisavinti mokslo praktikas yra lyg įsisavinti įgūdžius) Žr. Francis Remedios, “Joseph Rouse – Book Review: Engaging Science: How to Understand its Practices Philosophically,” p. 149. . Tai iki galo nenatūralizuojamos, artimos kinikui, natūralios laikysenos specifika „Nefilosofinį“ natūralizmą plačiau aptariu straipsnyje „Kas yra antišvietimas?“, 2007. . Ji neišplaukia nei iš hermeneutinių įžvalgų, nei iš vyraujančios mokslo filosofijos prielaidų.

Antras Rouse’o prieigos prie mokslo fenomeno specifikos aspektas yra ta pati „politinė“ mokslo praktikų filosofijos orientacija. Būdama (ir) politine filosofine iniciatyva, mokslo praktikų filosofija siekia kritiškai peržiūrėti atitinkamas mokslų diskursyvines praktikas kaip nuolatinį angažavimąsi konkretiems socialiniams, politiniams, kultūriniams, ekonominiams kontekstams, ir kartu atmeta galimybę politiškai įvertinti mokslo praktikas kaip visumą. Įgyvendindama šį siekį ji išryškina „marginalines“ mokslų sritis, kuriose geriausiai pastebima dinaminis sociopolitinis diskursyvinių mokslo praktikų turinys.

Čia Ginevas ir iškelia savo

pagrindinį politinį prieštaravimą postmoderniosios mokslo filosofijos politikai: demarkacinės linijos tarp kognityvinės mokslinio tyrimo saviorganizacijos ir sociopolitinio konteksto, kuriame atliekamos tyrimo praktikos, griovimas lygus klaidingai demokratijos idėjai. Tikram šiuolaikinių visuomenių demokratijos procesui reikalinga kognityvinė mokslo autonomija. Kitaip visuomenės bus visiškai instrumentalizuotos: galutinis mokslo turinio instrumentalizavimas implikuoja socialinio gyvenimo scientifikaciją. Dimitri Ginev, “Against the Politics of Postmodern Philosophy of Science,” p. 198.

Spustelėjus išskleisti...

Kas yra toji „tikroji demokratija“, Ginevas nepatikslina.

Tačiau tai turėtų reikšti, kad kognityvinio egzistencializmo programa yra (ir) politinė mokslo hermeneutikos alternatyva, akylai sauganti visuomenę nuo postmodernybės generuojamų instrumentalizacijos ir technologizacijos pavojų. Kur tokia „politika“ vykdoma? Kadangi ji negali remtis sociopolitine terpe, tenka pasikliauti hermeneutinės metodologijos steigiamais principais, tai yra haidegeriškąja ontine-ontologine skirtimi ir „perkėlimo“ (translatability) konceptu: jokie išoriniai (politiniai, socialiniai etc.) veiksniai negali paveikti kognityvinio mokslo turinio, kol nėra perkeliami į vidinius to turinio konstitucijos „hermeneutinius ratus“, kitaip tariant, nėra inkorporuojami į vidinę interpretatyvią tyrimo proceso „pirminę struktūrą“ (fore-structure); tad „visos išorinės įtakos „jau visuomet“ yra internalizuotos tyrimo praktikų ir kognityvinio turinio hermeneutiniuose ratuose“ Dimitri Ginev, “The Context of Constitution: Beyond the Edge of Epistemological Justification,” p. 130. .

Interpretatyvi „pirminė struktūra“ ir yra vidinis perkėlimo horizontas, o mokslai imunitetą išoriniam poveikiui turi kaip tik todėl, kad pasižymi galingu perkėlimo potencialu, kurį demonstruoja kiekvienoje konkrečioje istorinėje situacijoje Žr. ten pat, p. 21. . Tačiau bet kokioje istorinėje situacijoje, kurioje steigiama kognityvinė mokslo autonomija, „mokslas kaip praktika“ ar „mokslas kaip kognityvinė struktūra“ tėra mokslo kaip buvimo-pasaulyje būdo manifestacijos, o „racionalus pagrindimas“ ar „empiriniai tyrimai“ – „ontinės iniciatyvos“, kadangi negali savarankiškai suformuluoti ir nagrinėti prasmės pasaulyje steigimo ontologinės problematikos ir stokoja transcendentalinės ontinės-ontologinės skirties dimensijos Žr. ten pat, p. 30. . Bet jei sutinkame su Ginevo argumentacija, joks instrumentalizavimo pavojus moderniajam sociumui negresia.

Man atrodo, kad išvertus į kasdienę kalbą kognityvinio egzistencializmo programos žinia yra būtent tokia: mokslas yra autonomiškas per se, ir į jo autonomiją nedemokratinėmis neopragmatistinėmis priemonėmis kėsinasi instrumentalistinė ideologija, prisidengusi Heideggerio praktinės hermeneutikos skraiste; laimei, esama transcendentalinio imuniteto, kuris, beje, taip pat išgautinas iš Heideggerio hermeneutinės fenomenologijos, pasak kurios pasaulis yra projektuojamas kaip horizontas visais buvimo-pasaulyje būdais ir yra transcendentalus. Tačiau šis imunitetas galimai pats yra užkrėstas instrumentalistine metafizika, kuriai visiškai neparanku atsižvelgti į Rouse’o mokslo praktikų filosofijos „politikos“ specifiką.

Išvados

Mokslo filosofijai, operuojančiai žinojimu kaip pagrindimo reikalaujančiu teoriniu tikrovės reprezentacijos konceptu ir siekiančiai autonomijos ir neutralumo pasaulyje, kuriame persidengia skirtingi diskursai, mokslo praktikų filosofija priešpriešina politinį judesį: bet kas, socialiniais-pragmatiniais ryšiais susietas su atitinkamais kontekstais ir situacijomis, kuriose „vyksta“ mokslo praktikos, gali dalyvauti episteminėse jungtyse nustatant mokslinės veiklos ir pasiekimų episteminį statusą. Defliacionistinė neonatūralistinė Rouse’o nuostata yra siūlymas politiškai įvertinti mokslinį žinojimą ir modernybės politinio režimo, besireiškiančio legitimacijos naratyvo pavidalu ir generuojančio instrumentinės racionalizacijos ir technologinio progreso procesus, kritika. Rouse’as galios-žinojimo dinamikos pagrindu pademonstruoja, jog atitinkamoje praktoteorinio supratimo stadijoje politiniai, episteminiai, etiniai ir kt. tvirtinimai yra vienodai svarbūs, o galia ir žinojimas yra vienas be kito neinteligibilūs komponentai.

Literatūra

• Crease, Robert P., “Hermeneutics and the Natural Sciences: Introduction,” Man and World 30, 1997, pp. 259–270.
• Crease, Robert P., The Play of Nature: Experimentation as Performance, Indiana University Press, Bloomington, 1993.
• Fuller, Steve, Explaining Science, Chicago, University of Chicago Press, 1988.
• Fuller, Steve, Kuhn vs. Popper: The Struggle for the Soul of Science, Cambridge: Icon Books, 2003.
• Ginev, Dimitri, “A (Post)Foundational Approach to the Philosophy of Science: Part II,” Journal for General Philosophy of Science, 38, 2007, pp. 57–74.
• Ginev, Dimitri, “Against the Politics of Postmodern Philosophy of Science,” International Studies in the Philosophy of Science, vol. 19, no. 2, July 2005.
• Ginev, Dimitri, “Rhetoric and Double Hermeneutics in the Human Sciences,” Human Studies, 21, 1998, pp. 259–271.
• Ginev, Dimitri, “The Context of Constitution: Beyond the Edge of Epistemological Justification,” Boston Studies in the Philosophy of Science, vol. 247, 2006.
• Juozelis, Evaldas, „Kas yra antišvietimas?“, Logos, nr. 53, 2007, p. 191–202.
• Okrent, Mark, Rational Animals: The Teleological Roots of Intentionality, Athens: Ohio University Press, 2007.
• Remedios, Francis, “Joseph Rouse – Book Review: Engaging Science: How to Understand its Practices Philosophically,” Social Epistemology, vol. 12, no. 2, 1998, pp. 147–150.
• Rouse, Joseph, “Beyond Epistemic Sovereignty,” Wesleyan University, 1996, pp. 1–18.
• Rouse, Joseph, “Cultural Studies of Science,” Wesleyan University, 2001.
• Rouse, Joseph, “Engaging Science through Cultural Studies” | PSA: Proceedings of the Biennial Meeting of the Philosophy of Science Association, Volume Two: Symposia and Invited Papers, 1994, pp. 396–401.
• Rouse, Joseph, “Foucault and the Natural Sciences,” Wesleyan University, 1993, pp. 1–19.
• Rouse, Joseph, “Heidegger Naturalized,” presented to International Society for Phenomenological Studies, Asilomar, CA, July 2003.
• Rouse, Joseph, “Merleau-Ponty and the Existential Conception of Science,” Synthese, 66, 1986.
• Rouse, Joseph, “Naturalism and Scientific Practices: A Concluding Scientific Postscript” | Chienkuo Michael Mi, Ruey-lin Chen (eds.), Naturalized Epistemology and Philosophy of Science, Amsterdam: Rodopi, 2007.
• Rouse, Joseph, “Power/Knowledge,” Wesleyan University, 2005, pp. 1–20.
• Rouse, Joseph, “Remedios and Fuller on Normativity and Science,” Philosophy of the Social Sciences, 2003, 33 (4), pp. 464–471.
• Rouse, Joseph, “Understanding Scientific Practices: Cultural Studies of Science as a Philosophical Program,” Wesleyan University, 1999.
• Rouse, Joseph, “What Are Cultural Studies of Scientific Knowledge?,” Configurations 1.1, 1993, pp. 57–94.
• Rouse, Joseph, How Scientific Practices Matter: Reclaiming Philosophical Naturalism, Chicago: University of Chicago Press, 2002.
• Rouse, Joseph, Knowledge and Power: Toward a Political Philosophy of Science, Ithaca, NY, Cornell University Press, 1987.
• Slowik, Edward, “In Praise of the Legitimation Project,” Philosophia, 27, 1999, pp. 598–612.
• Sverdiolas, Arūnas, Visa aprėpianti dabartis: Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2004.