Straipsnis Blogio samprata Sri Aurobindo „Dieviškajame gyvenime“

Santrauka. Sri Aurobindo aptaria blogį remdamasis savo originalia metafizine teorija, pasak kurios į problemą reikia žvelgti ne kaip į moralinio gėrio-blogio dualumo duotybę, bet kaip į laikiną neišvengiamą evoliucijos reiškinį. Tad siūlo apie ją mąstyti kaip apie reliatyvų dieviško-nedieviško dualumą, kurį pranoksta amžinas dieviškasis tobulumas ir absoliutus gėris. Supratus nesąmoningumo ir netobulumo padarinių priežastis – santykinį gėrį, klaidingumą, apgaulę ir blogį – įmanu nepasiduoti tiek žmogiškosioms silpnybėms ir neišmanymui, tiek iš antfizinės gyvybinės sferos, kaip blogio šaltinio, kylančios įtakos. Žemiškame gyvenime taip pat įmanomas kad ir dalinis tobulumas ir dieviškumas, jei laikomasi esminės abipusės vienybės su dieviškąja būtimi. Tos būties fundamentalus dėsnis yra absoliuti tiesos sąmonė, kurios atstovas yra siela. Dvasinis problemos sprendimo būdas lemia tolydų sielinės esybės ir viso žmogaus judėjimą vis didesnio tobulumo ir gėrio link, o blogio įžengimą padaro neįmanomą. Tiesos sąmonės tikslas yra dinamiškai, per tapsmą dabartinius prigimties dėsnius pakeisti dieviškaisiais, visiškai naujomis sąlygomis veikiančiais žemėje. Tik tada blogio problema bus išspręsta iš esmės. Sri Aurobindo koncepcijai iš dalies artima mistinė krikščioniškoji šv. Kryžiaus Jono samprata, taip pat numatanti žmogaus prigimties perkaitą tobulumo ir vienybės su Dievu sąlygomis.

Pagrindiniai žodžiai: Sri Aurobindo, šv. Kryžiaus Jonas, blogis, gėris, reliatyvumas, dieviškumas, vienovė, perkaita.

Jei egzistuotų pragaras, jis būtų trumpiausias kelias į aukščiausią dangų. Dievas yra viršiausias jėzuitų Tėvas. Jis amžiais daro bloga, kad iš jo kiltų gera; veda aplinkkeliais vieškelio link; žaboja mūsų valią, idant ji pagaliau patirtų begalinę laisvę. Sri Aurobindo, Thoughts and Aphorisms, p. 89, no. 521, appendix no. 543.

Spustelėjus išskleisti...

Įvadas

Reiškinys, įvardijamas kaip blogis, nuo neatmenamų laikų jaudino įvairias kultūras ir religijas, visuomenės reformininkus ir revoliucionierius, individus ir žmonių kolektyvus. Plačiąja prasme suprantamas kaip žala, padaryta žmogaus sielai arba kūnui, jo savijautai ir gyvenimo gerovei, jis buvo kildinamas iš religinių, antropologinių, socialinių ar psichologinių priežasčių. Kiekviena tradicinė visuomenė yra sukūrusi savo blogio apibrėžimą ir sistemas, padedančias išsivaduoti arba sumažinti blogį ir su juo susijusį gyvenimo diskomfortą. Nuo tradicijų neatsilieka ir kai kurie mąstytojai, bandantys logiškai apmąstyti reiškinį ir pateikti jam atitinkančias laiką alternatyvas. Šiame straipsnyje pateiksime bengalų filosofo Sri Aurobindo (Aurobindo Ghose’o) blogio sampratos išsklaidą, aptariamą jo veikale Dieviškasis gyvenimas. Joje mėginama integruojančiu žvilgsniu žvelgti į problemą, kurios dalinis sprendimas, pavyzdžiui, moralės ar etikos normatyvu, bausmėmis ar žalos atlyginimu, laikomas kontroliuojančiu ir palengvinančiu, bet ne iš esmės sprendžiančiu blogio klausimą, jo atsiradimo priežastis ir įveikimą paliekant nuošaliai ir dorojantis tik su padariniais. Filosofo mąstymo pobūdis lemia ir integruojančius sprendimo būdus. Pasitelkdamas metafizinę prieigą, Sri Aurobindo parodo, kad principinė įveika gali būti tik remiantis aukščiausiu būties pagrindu – dieviškosios būties ir žmogaus būties vienove.

Straipsnyje pateiksime ir keletą nuorodų į šv. Kryžiaus Jono blogio sampratą, kuri išdėstyta Kopime į Karmelio kalną. Idėjų sugretinimas mums pasirodė labai svarbus ne tik dėl to, kad abu mąstytojai pasižymi reta intuicija bei proto jėga, nuosekliai ir nepriekaištingai tiksliai formuluoja savo įžvalgas, bet ir dėl to, kad akivaizdžiai iliustruoja, kaip skirtingos religinės ar dvasinės tradicijos, skirtingi laikotarpiai panašiai sprendžia blogio klausimą, jei remiasi praktiniu potyriu. Vidinio dvasinio potyrio sąlygomis dogmų ir metodų skirtumai išnyksta.

Dieviška ir nedieviška

Sri Aurobindo Dieviškajame gyvenime kiekvieno skyriaus pradžioje pateikia po kelias citatas iš Vedų, Bhagavadgytos ir Upanišadų, esmiškai koncentruojančias mintį, kurią autorius toliau išplėtoja. Tai nėra šventraščių komentarai tikrąja prasme, tikrus komentarus jis yra parašęs atskiruose tomuose, skirtuose vedantiniam korpusui. Mūsų iškeltą problemą Sri Aurobindo nagrinėja ketvirtame knygos skyriuje „Dieviška ir nedieviška“, kuriame į materijos ir dvasios, stygiaus ir pilnatvės, tiesos ir melo bei kitas filosofines antinomijas žvelgia iš savo integralios metafizinės doktrinos, pagrįstos advaita vedantos rekonstrukcija, pozicijų. Kadangi visata yra amžinos dieviškosios būties pasireiškimas Kaip pavyzdį Aurobindo pateikia mintį iš Yša Upanišados: „Jis viską persmelkia – skaidrus, bekūnis, nepažeidžiamas, begyslis, neapčiuoliamas, tyras, blogio nesuterštas. Jis – visaregis išmintingas, visurestis, savabūvis. Jis viską amžiams paskiria, kaip dera.“ Upanišados, [Yša 9], p. 36. , žmogaus siela – jos sąmonės ir esmės dalelė, o evoliucinio proceso tikslo viršūnė yra dieviškasis gyvenimas, tokia klausimo formuluotė suponuoja, kad dabartinis žmogaus gyvenimas yra nedieviškas. Tačiau užuot pripažinus iš pažiūros esamą prieštarą, logiškiau būtų kalbėti apie kilimą tos dieviškosios būties pasireiškimo pakopomis vis aukštyn. Taip galėtų žvelgti tik akis, nepavaldi dualybėms – žinojimui ir neišmanymui, gėriui ir blogiui, laimei ir kančiai, – akis, kuri visur regi dalyvavimą nesusaistytoje sąmoningoje palaimoje (sačidanandoje). Vis dėlto dieviško ir nedieviško skirtis turi primygtinės prasmės. Šį problemos aspektą Aurobindo pradeda narplioti nuo teiginio, kad skirtis tarp to, kas yra dieviška, ir to, kas yra nedieviška, yra tapati skirčiai tarp gyvenimo žinant ir gyvenimo neišmanant. Visas gyvenimas, kuris remiasi nesąmoningumo pamatu, yra pažymėtas netobulumo ženklu, todėl ryšys su nuolatiniu netobulumu ir nedarna yra esminis nedieviškumo požymis, o dieviškasis gyvenimas, netgi slinkdamas nuo mažesnio prie didesnio, kiekvienu tarpsniu yra darnus pagal principus ir detales ir sudaro saugų ir tvirtą pamatą ateities tobulybei išsiskleisti visu pločiu ir gyliu. Todėl, anot Aurobindo, „visi trūkumai ir pranašumai turėtų būti vertinami iš dieviškumo arba nedieviškumo požiūrio taško“ Sri Aurobindo, Life Divine, p. 406. . Šioje vietoje iškyla labai svarbus šios doktrinos kaip nedualistinės (advaita) teorijos aspektas, kuris išeities tašku laiko ne žmogišką moralės ar etikos kodeksą, vis dar priklausantį neišmanymo sferai, bet žinojimą, užfiksuotą hindų šventraščiuose kaip išminčių perduotą išmintį apie Dievo sąmonės sklaidą (tai klasikinės sąmonės-būties pakopos, septyni lygmenys), ir būtent aukščiausia jos forma – antmonė (Supermind) yra tas išeities taškas, kuris apibrėžia išmanymą. Kitaip sakant, egzistuoja absoliutus tiesos šaltinis, kuris išreikštyje išskaido esatį į dieviškus ir nedieviškus elementus bei (laikinai) leidžia tam tikras skirtis, kurios padėtų suvokti visatos sudėtingumą. Šiame procese moralė, daiktų skirstymas į tai, kas bloga ir gera, yra tik laiptas į aukštesnį suvokimą, kuris pastarąjį įima. Racionaliam protui gali padėti antinomijų skirstymas ne pagal žmogišką (gėris-blogis), bet pagal dievišką (dieviška-nedieviška) supratimą. Tačiau tam pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip veikia dualistinis mąstymas, pateikiant jam labiau pagrįstą alternatyvą.

Pasak Aurobindo, nors mes ir tikime Dievo visagalybe, kasdienybės sunkumai, kančios ir laimės kaita mus verčia visa, ką patiriame, skirstyti į tai, kas bloga, ir tai, kas gera. Bet šalia etinių ir hedonistinių poreikių (gėrio ir pasitenkinimo), kurių reikalauja mūsų kūniškasis padėjimas, trūkumo egzistuoja dieviškų lygmenų (žinojimo, tiesos, grožio ir kt.) nepakankamumas, ir tada netobulumo negalima priskirti vien moraliniam blogiui arba jutiminiam kentėjimui. Jeigu pripažįstame, kad pasaulis yra sukurtas Dievo, todėl dieviškas net tame, kas atrodo nedieviška, tai vis tiek nepaaiškina, kodėl „amžinasis ir tobulasis ne tik toleruoja, bet regimai skatina pasaulio netobulumą“; toks požiūris „apibūdina problemos dvilypumą, bet jos nesprendžia“ Ten pat, p. 409. . Kadangi visa, kas pasaulyje egzistuoja, yra pasmerkta apribojimui, šis dėsnis verčia žmogų ieškoti išeities ne mėginant įveikti prieštaravimą, bet šalinti vieną kurią priešybių poros dalį: apskritai atmesti netobulą pasaulį kaip iliuziją (majavada), sunaikinti protą ir gyvenimo rato (samsaros) veiklą išnykimu nirvanoje (budizmas). Abiem atvejais tapatinamasi su skirtingomis absoliuto (brahmano) formomis: tobula esatimi (visa apimančia sąmone) ar niekiu (suskliausta sąmone). Krikščionybė neatmeta fizinio pasaulio tikrumo, tačiau problemos sprendimą mato pomirtiniame gyvenime. Ateistai nueina dar toliau atmesdami dvasinį pasaulį ir medžiaginį paskelbdami vienintele tikrove. Aurobindo kelia klausimą, argi tas fizinis pasaulis, gamta slapčia nesiekia dieviškumo visumos, ar jai nebūdingas įgimtas akstinas stiebtis į visuotinę sąmoningos būties palaimą. Lygiai taip pat ir žmogui būdingas visiško žinojimo poreikis, todėl problemos sprendimas glūdi kitur.

Šį klausimą, anot Aurobindo, galima mėginti spręsti taisant požiūrį į tobulumą arba atsisakant jo kaip pernelyg riboto protinio lygio. Tokiu atveju reikėtų sakyti, kad kiekvienas daiktas yra tobulas ir dieviškas savaime todėl, kad atstovauja dieviškosios būties faktui ir idėjai tokiu būdu, kuris atitinka tam tikrą daikto pasireiškimą. Jame slypinti dieviška valia lemia būdus, kuriais jis reiškiasi, todėl santykis tarp reiškinio ir jį lemiančių dėsnių yra darnus. Tobulas ne tik daikto santykis su atskirais vidiniais gebėjimais ir savybėmis, bet ir su išore, visuma, su savo vieta toje visumoje. Tai visumai daiktas yra reikalingas kaip dalis, ir dalyvaudamas joje jis padaro tobulumą veikiantį. Atskirume tobulumas negali egzistuoti, nes pats atskirumas yra regimybė (iliuzija).

Tobulumas yra visuotinės dieviškosios darnos tobulumas. Ten pat, p. 411.

Spustelėjus išskleisti...

Iki tam tikro masto toks požiūris geras ir patogus, nes leidžia sakyti, kad viskas yra gerai, nes taip turi būti, tačiau neįveikia šalto proto, nurodančio blogį, ir nenusako, kaip tą blogį įveikti. Vadinasi, čia tinka graikų posakis „Theos ouk estin alla gignetai“, („Dievas ne yra, bet tampa“) Ten pat, p. 412. . Aurobindo nuomone, nepaisant tikslingo judėjimo, tokia daiktų padėtis nėra galutinis Dievo tikslas, o siela net ir vykstant evoliucijai nesusitaiko su „netobulumu tobulume“. Kadangi mūsų būties dėsnis, jei nemąstome ateistinėmis, materialistinėmis ar primityviomis antropomorfinėmis kategorijomis, reikalauja problemų sprendimui taikyti dvasinį raktą, tikrasis požymis, liudijantis šios problemos sprendimą, būtų gebėjimas pakilti iki dvasinio žinojimo ir galios lygmens, kuris dabartinius gyvenimo dėsnius, reiškinius ir išorines formas perkeistų į artimesnius dieviškiems tikslams. Teisinga ištverti kančią ir netobulumą, bet tik žinant, kad Dievas mums duos jėgų įveikti tarpinę ribotą prigimtį ir įsteigti aukštesnę dieviškosios gamtos tvarką. Sekant Aurobindo mintimi išeitų, kad galutinių Dievo tikslų numatymas (kartu su juo ar iš jo malonės) suteikia problemos sprendimo būdą, o ne atvirkščiai. Kitaip sakant, tik matant visumą galima spręsti apie detales. Alternatyva dualistiniam mąstymui būtų nedualaus dvasinio sąmonės lygmens, kuris pranoksta priešingybes, pasiekimas. Aurobindo teleologinėje sistemoje tik antmonės (Supermind) lygmenyje priešybės darniai koegzistuoja, tačiau ji yra dinamiška ir vedanti į naujo tipo gyvenimo lyčių kūrimą.

Pasak Aurobindo, svarstyti netobulumo, kančios ir blogio problemą galima tik priėmus domėn tezę, kad Dievas yra vienas, jis yra visur esantis, jis yra visagalis ir be jo ar atskirai nuo jo niekas neegzistuoja. Jeigu manichėjiškai mąstydami pripažintume kažkokio atskiro blogio viešpatystę, paneigtume pačią tezę. Tad kai Dievas leidžia netobulumą ar atskirumą, jie yra tik regimi, neturi savarankiškos būties ir niekaip nepaneigia dieviškumo prigimties:

Jie yra paviršiniai begalinės daugmės padariniai, o ši daugmė – begalinio Vienio jėga. Ten pat, p. 419.

Spustelėjus išskleisti...

Regima skirtis randasi tik sąmonėje, kai protiškai, gyvybiškai ir kūniškai susitapatiname su dirbtine ego-sąmone, tačiau ji ne fundamentali, o praktinė. Lygiai kaip žmogus geba koncentruoti mintį į konkretų objektą ir darbą, taip ir savivaldi dieviškoji sąmonė pajėgia save apriboti ir sutelktai veikti mumyse per tai, ką vadiname pastangomis, sunkumais, klaidomis ar nesėkmėmis, idant pasiektų slaptų tikslų. Todėl tai jos ne silpnumo, o absoliučios visagalybės požymis. Tokioje perspektyvoje ir kančia įgyja kitą prasmę. Mes kenčiame todėl, kad negalime aprėpti kažko didesnio už save, ir to ribotumo pasekmė yra kančia. Už ego slypinti tikroji žmogaus patybė (Self) ir dieviškoji palaima (ananda) spaudžia mus iš pradžių iškęsti dvasinį prisilietimą, paskui įveikti skausmą ir galiausiai transformuoti jį į savo priešybę. Sielinė esybė auga per potyrius panaudodama mūsų skaudžiausias klaidas ir kančias. Todėl ta skirtis ir yra praktinė, nes leidžia mums suvokti, kad nuo dieviškosios tikrovės mus skiria evoliucijai būtinas šydas, paviršinė sąmonė, kurią galima sąlygiškai įvardyti kaip nedievišką Kančią Sri Aurobindo laiko universalios prigimties netobulumu; kentėjimas turįs išmokyti, kaip jį įveikti. O prisirišimas prie kančios, kančios kultas (ypač krikščionybėje – vienuolių plakimasis, kūno marinimas ir kt.) yra nukrypimas; Indijoje populiari panašaus kulto atšaka paremta vairagijos (pasibjaurėjimo pasauliu) koncepcija. Apskritai kentėjimo ir savęs kankinimo idėją (kaip neva gėrio) Aurobindo laiko kilusia iš asurinio (demoniško) gyvybinio lygmens, kai kankinimas yra natūralus raidos dėsnis. Žr. Ambalal Balkrishna Purani, Evening Talks with Sri Aurobindo, p. 424–425. .

Tačiau jei kančią galima laikyti nerealia tuo požiūriu, kad ji nei amžina, nei pamatinė būties tiesa, juolab jei ji esti sumišusi su melu ir tokiu būdu ilgainiui ima prieštarauti tai tiesai, dabartinėje išreikštyje ji yra nuolatinė, tikra ir svarbi, taip pat nėra dieviškosios sąmonės klaida:

Visa, kas veiksmingai įsipavidalina į tai, ką įvardijame blogiu, yra pasaulio sąmonės faktai, ne fikcijos, net jei nesuvokiame jų prasmės. Sri Aurobindo, Life Divine, p. 423.

Spustelėjus išskleisti...

Įsigilinę į klausimą regime, kad priešybių kova turi naudos, nes be skausmo nepažintume palaimos, be neišmanymo neįgytume žinojimo, kiekviena silpnybė ir paklydimas pranašauja jėgą ir galimybes, o atsiskyrimą lydi susivienijimo džiaugsmas. Net mūsų asmeniniai laimėjimai nepaneigia fakto, kad kenčia kiti, ir „jokia didi siela negali į tai žvelgti abejingai“. Viską apimanti dieviškoji sąmonė žadina mūsų vienybę su kitomis gyvomis būtybėmis. Taip Aurobindo atsako į klausimą, kodėl Dievas tai leidžia:

Toks tad yra kūrinijos dėsnis, netobulumo čia priežastis. Ten pat, p. 424.

Spustelėjus išskleisti...

Vienybės su dieviškumu ir tobulumu požiūriu blogio klausimą sprendžia mistinė krikščioniškoji tradicija, kurios atstovą basąjį karmelitą šv. Kryžiaus Joną pasitelkiame kaip pavyzdį. Jis taip pat remiasi pamatiniu teiginiu:

Visada egzistuoja ši Dievo ir visų kūrinių vienybė, dėl kurios Jis išsaugo jų turimą būtį. Šv. Kryžiaus Jonas, Kopimas į Karmelio kalną: smulkieji raštai, p. 169.

Spustelėjus išskleisti...

Tad ne tik turi nebūti sąmoningų netobulumo veiksmų, bet reikia išnaikinti bet kokio netobulumo įpročius. Ten pat, p. 170.

Spustelėjus išskleisti...

Ego fenomeną Jonas vadina apetitais.

Kol apetitai nesiliaus, siela, nors jos puoselėjamų dorybių ir daug, jų tobulumo neįgis, nes juos turi tik tuščia, nuoga ir bet kokį apetitą išvaliusi siela. Ten pat, p. 127.

Spustelėjus išskleisti...

Atsikračius naudojimosi prigimtinėmis galiomis Čia minimos prigimties galios maždaug atitinka hindų indriya (jutiminių gebėjimų) ir manas (jutiminio proto) sąvokas. Indai turi ir kitą fizinių, gyvybinių ir protinių galių klasifikavimo sistemą – gunų, arba prigimties kokybių, triadą, kurios pranokimą ir perkaitą Aurobindo laiko vienu svarbiausių ego įveikos veiksnių. , atmintyje patiriama vienybė su Dievu (dingsta sąmonė ir pojūčiai), todėl visas atminties ir kitų galių veikimas, esant šiai būsenai, yra dieviškas; veiksmai, kuriuos atlieka siela, yra dieviškieji veiksmai Žr. ten pat, p. 296–297. . Tokiu būdu Jono sampratoje taip pat pripažįstama skirtis tarp dieviško ir nedieviško gyvenimo ir virsmo galimybė, paremta savanaudiškos ir neišmanios, t. y. ribotos, sąmonės, kaita į tobulą ir vieningą su dieviška esme.

Jau minėjome, kad Aurobindo metafizinė samprata yra dinamiška ir optimistinė. Skyriaus pabaigoje jis teigia, kad jei dabartinė gamtinė pasaulio struktūra būtų statiška ir neišjudinama, iš tiesų neliktų kito kelio, kaip pabėgti į Dievo rojų ar nurimti absoliute. Jei manome, kad kančia ir laimė bei kitos dualybės yra neatsiejamai susijusios kaip teigiamas ir neigiamas tos pačios nerealybės poliai, kad jų negalime įveikti ar pranokti, „jų visų reikia atsisakyti: žmogiškumas negali tapti dieviškumu, jis privalo menkti, būti apleistas ir atmestas“ Sri Aurobindo, Life Divine, p. 426. . Nesvarbu, kokį religinį ar filosofinį kelią žmogus pasirinktų, kiekvienu atveju jo gyvenimas pasmerktas amžinam netobulumui. Kartu suveši populiarios idėjos apie Dievo žiaurumą, kuris, sąmoningai užsidėjęs nedieviškumo kaukę, žaidžia su žmogumi; pats būdamas tobulas visažinis pasmerkia aklą žmogų kentėti arba baudžia kaip nuo jo atskilusį nusidėjėlį. Suprantama, logiškai mąstant, toks visagalis, kuris mėgaujasi savo kūrinio kančiomis, iš tiesų nėra joks Dievas, tačiau nepajėgus išspręsti esminės problemos dėl žmogaus gyvenimo tikslo, kito kelio, kaip adaptuoti jį prie ribotos pasaulėžiūros, regis, nėra. Teoriškai ir praktiškai susidurdamas su žmogaus neviltimi ir prietarais, nuolatiniu šventraščių teiginių racionalizavimu ir redukavimu, Aurobindo klasikinę hinduizmo žaidimo (lyla) sampratą papildo savo įžvalgomis.

Jo požiūriu, fiksuoti lygmenys, apimantys jiems būdingą prigimties tvarką, yra pakopos nuosekliam įsikūnijusių sielų kilimui dievop, dieviškai raiškai, progresuojančiai nuo nesąmoningumo prie antsąmoningumo, kur žmogaus sąmonė yra lemiamas posūkio taškas. Netobulumas tėra būtina išreikšties sąlyga, nes dieviškoji prigimtis paslėpta nesąmoningume ir turi būti laipsniškai išrutuliota Faktiškai neišmanymas yra pasiruošęs transformuotis į žinojimą, laipsniškai apšviesdamas savo tamsybes. Žr. Sri Aurobindo, Life Divine, p. 519. . Laipsniškumas reikalingas dalinio atidengimo (vystymo), o dalinis vystymo pobūdis arba neišbaigtumas netobulumą daro neišvengiamą. Evoliucinė raiška reikalinga tarpinio tarpsnio su pakopomis aukščiau ir žemiau – būtent protinės žmogaus sąmonės su daliniu žinojimu, neišmanymu, vidutinėmis gyvybės galiomis, dar linkstant į nesąmoningumą, bet pamažu kylant į dieviškosios prigimties visa-sąmoningumą. Dalinis išsivystymas kartu kaip neišvengiamą palydovą velka su savimi originalios būties tiesos iškreipimą. Randasi klaidingas žinojimas, klaidingas santykis su daiktais, gyvenimu, veiksmais; klaidatikystė tampa bloga valia prigimtyje, iš pradžių kaip susipainiojimas, po to kaip pasirinkimas, mėgavimasis melu – posūkis į kompleksinę perversiją. Jeigu sykį nesąmoningumas ir neišmanymas buvo priimtas, šie padariniai yra natūraliai atsirandantys, logiški ir turi būti suvokiami kaip neišvengiami. Vienintelis klausimas, kurio intelektas nepajėgia perprasti, yra šis: kodėl besivystanti išreikštis iš viso buvo būtina? Žr. ten pat, p. 427–428.

Aurobindo turi atsakymą: šios rūšies pasireiškimas, savikūra arba žaismė (lyla) būtų nepateisinama, jei būtų primesta nevalingai būtybei; tai, kas tinka žmogui, slypi būties kosminėse ištakose. Tik tokiomis sąlygomis įmanoma sunkumų įveika ir atradimai, o svarbiausia yra būties palaima kaip pažadas ateities žmogui.

Blogio ištakos

Turbūt nesuklysime sakydami, kad blogio ir gėrio kova yra visų religijų, visų humanitarinių mokslų centre. Kad ir kaip būtų pagrįstos teorijos, dogmos ir pasaulėžiūros, vargu ar galima sakyti, jog jos iš esmės atsako į klausimą, kokia šios kovos prasmė ir kuo ji galiausiai turi baigtis. Atsakydamas į vakarietišką Sri Aurobindo teorijos kritiką Žr. Times Literary Supplement, Jan. 9, 1943. , komparatyvistinės indų filosofijos atstovas S. K. Maitra pažymi:

Vienas stipriausių Sri Aurobindo filosofijos aspektų yra metodas, kuriuo jis sprendžia blogio problemą. Sisir Kumar Maitra, The Meeting of the East and West in Sri Aurobindo’s Philosophy, p. 81.

Spustelėjus išskleisti...

Keturioliktame skyriuje „Melo, klaidingumo, neteisybės ir blogio ištakos bei taisa“ Sri Aurobindo analizuoja priežastis šitos problemos, kuri nuo neatmenamų laikų jaudino ir tebejaudina žmones. Darydamas prielaidą, kad blogis pasaulyje negali būti atsitiktinumas ar nepaaiškinama mįslė, Aurobindo, aptaręs neišmanymo, nedieviškumo ir netobulumo klausimą, siūlo blogio problemą spręsti iš trijų požiūrio taškų: pirma, aptarti blogio reiškinio santykį su absoliutu arba aukščiausia (transcendentine) tikrove, antra, jo ištakas ir vietą kosminiame veiksme ir, trečia, veikimą žmoguje.

Kadangi blogis yra neišmanymo ir nesąmoningumo kūrinys, jis neturi aukščiausioje tikrovėje šaknų, nes ten, kur yra visiškas žinojimas, negali būti nežinojimo ir jo padarinių. Blogio ir gėrio dualumas egzistuoja tik santykyje vienas su kitu, jie yra reliatyvūs, o virš dualumo jų nėra. Kartu šis dualus santykis, kaip jau ištyrėme aname skyriuje, nėra pamatinė būties tiesa, savarankiškos būties, atskirtos nuo dieviškosios ir absoliučios būties ir prigimties, kuri yra absoliutus gėris (summum bonum), jis neturi. Šiuo atžvilgiu Aurobindo įžvalgos patvirtina tomistinės metafizikos tiesas (plg. šv. Tomo Akviniečio postulatą, kad blogis turi išorines atsitiktines priežastis). Tad proto nuostata, kad gali egzistuoti absoliutus blogis panašiai kaip absoliutus gėris, yra nelogiška. Blogis yra involiucijos, susitinkančios su evoliucija, kaitos ir judėjimo pašaliniai produktai, suvokiami mūsų ribotu protu. Kartu pačiai aukščiausiajai tikrovei jis nėra būtinas, nėra permanentinis būties veiksnys. Tad kaip gali būti, kad vienu metu blogis transcendentinėje tikrovėje neegzistuoja, bet ir nėra atskiras nuo jos? Kodėl Viešpats „Gytoje“ sako:

O Dhanandžaja, nėra visiškai nieko aukščiau manęs. Visa yra suverta ant manęs kaip karoliai – ant siūlo? Bhagavad-Gītā, [7.8], p. 321.

Spustelėjus išskleisti...

Kai mintis atsitraukia ir nuo anapusinių, ir nuo šiapusinių dalykų, į ją negali įžengti blogybės. Šv. Kryžiaus Jonas, Kopimas į Karmelio kalną: smulkieji raštai, p. 302.

Spustelėjus išskleisti...

Tai reiškia, kad susikoncentruojama į vidinę vienybę su aukščiausia tikrove, kurios neblaško antriniai reiškiniai, ir į tai dėmesį sutelkę įvairūs subjektai išgyvena vidinę vienovę su tiesa ir (subtiliame dvasiniame plane) vienas su kitu. Šioje vietoje atkreiptume dėmesį į potyrio svarbą, kuriuo Aurobindo, kaip ir šv. Kryžiaus Jonas, grindžia metafizines įžvalgas. Suvokta, perprasta tiesa suprantama ne kaip proto išvados, kurios esti dalinės, spekuliatyvios ar sukonstruotos, o kaip tiesiogiai veikiančios sąmonės rezultatas arba žinojimas per tapatybę. Toks tiesos pažinimas gali būti nedidelis, bet autentiškas ir gera pradžia augti, plėstis, stiprėti iki absoliutaus Tą patį teigia šv. Kryžiaus Jonas: „Dvasia nuvalius nuo jos atsitiktinių savybių miglą ir pavidalus, prasiskverbia į dalykų tiesą ir vertę, nes tai yra jos objektas“. Žr. Šv. Kryžiaus Jonas, Kopimas į Karmelio kalną: smulkieji raštai, p. 335. . Nagrinėjant kitus du klausimo aspektus – blogio veikimą visatoje ir žmoguje, – potyris vaidina lemiamą vaidmenį.

Kaip jau sakyta, blogis transcendentinėje tikrovėje neegzistuoja, o sąlygos jam susidaro kosminėje išreikštyje, atsiradus laikui, erdvei ir paskirumo principui. Tačiau – kada? Tada, kada negyvoje materijoje prabudo gyvybė, o gyvūnijoje – protas. Aurobindo daro prielaidą, kad tradiciniai pasaulio mitai ir religijos, pripažįstančios antfizinių pasaulių ir jų gyventojų buvimą, remiasi teisingomis empirinėmis slaptų mokymų žiniomis. Panašiai kaip žmogus susideda iš materialaus, gyvybinio ir protinio lygmenų, ir kosmosas susideda iš materialaus, gyvybinio ir protinio lygmenų (pasaulių). Būtent gyvybiniame plane egzistuoja nedarnios, iškreiptos arba ydingos jėgos ir dariniai, net padarai, kurie, iš prigimties pririšti prie tamsos, visokeriopo blogio priežasčių ir pasekmių, aktyviai primeta save žemiškoms būtybėms. Jie be galo apsunkina ir taip nelengvą gyvenimą, nes veikia prieš sielą ir Dievo valią bei tikslus. Visatoje veikia kosminė patybė arba dvasia, veikia ir kosminės jėgos, nes visa, kas įgauna pavidalą, trykšta galia. Yra šviesos galios, o yra tamsos galios, kurių tikslas – pratęsti neišmanymo ir nesąmoningumo erą. Šalia tiesos ir gėrio galių gyvuoja melo ir blogio galios. Būtent šią nematomą kosminę plotmę simbolizuoja senovės tikėjimai – tai šviesių ir tamsių jėgų kova dėl galimybės užvaldyti pasaulį ir žmogaus gyvenimą. Vedose tai dievai ir jų oponentai, tamsos ir padalijimo sūnūs, vėlesnėje tradicijoje apibūdinti kaip titanai, gigantai ir demonai, asurai, rakšasai ir pišačai; senovės iranėnų religijoje (taip pat zoroastrizme, mazdaizme) Ahūra Mazda ir Angra Mainjus, o semitinėse religijose – Dievas su angelais vienoje pusėje ir šėtonas su svita – kitoje. Modernusis mokslas nūdien nepripažįsta jokių būtybių, išskyrus kūniškąsias – nuo bakterijų iki žvėrių. Tačiau Aurobindo kelia klausimą: jeigu egzistuoja nematomos fizinės kosmoso jėgos, kurios veikia gyvų būtybių kūnus, kodėl negalėtų egzistuoti nematomos gyvybinės ir protinės jėgos, kurios veikia jų gyvybę ir protą? O jei beasmenės proto ir gyvybės galios sukuria sąmoningas esybes, kurios veikia fiziniame plane (tai mes), kodėl savo pasauliuose, subtiliuose planuose jos negali suformuoti nematomų sąmoningų esybių? Iš esmės jos turėtų tai padaryti savo „namuose“, pirma galėtų veikti kitur. Aurobindo daro išvadą: kad ir kaip būtų apibūdinamas tikrovės ir mito santykis (mitas juk egzistuoja tikrovėje kaip pasakojimas), jis reprezentuoja teisingą principą.

Tokiu atveju pirmasis gėrio ir blogio šaltinis glūdėtų ne žemiškajame gyvenime ir ne evoliuciniame procese vaduojantis iš nesąmoningumo, o gyvybėje kaip tokioje; jos kilmė būtų antfizinė ir atsispindėtų šiapusybėje iš platesnės viršmaterialios prigimties. Ten pat, p. 628.

Spustelėjus išskleisti...

Individualiame plane kosminių galių veikimą, tarp jų gėrio ir blogio, galima užfiksuoti stebint atsietai nuo kūno protą, širdį ir jutimus. Savistabos ir meditacijos metu išryškėja, kad tai, ką įprasta laikyti „savomis“ galiomis ar impulsais, dažnai ateina iš viršmaterialių lygmenų. Aurobindo atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu pamatyti, jog tos galios pranoksta įprastą žmogaus mastą. Veikdamos plačiai, jos būna antžmogiškos, dieviškos, titaniškos arba demoniškos, tačiau gali žmoguje sukurti savo struktūras, mažesnes ar didesnes, veikti jame momentais ar ilgesniais laikotarpiais arba užvaldyti visą prigimtį. Ypač blogis peržengia įprastas žmogiškumo ribas ir pasireiškia kaip kažkas gigantiška, neįprasta, neišmatuojama. Tačiau neišmatuojamumas, teigia Aurobindo, nėra tolygus absoliutumui, nes absoliutas nėra dydžio daiktas, jis pranoksta matą. Absoliutą apibrėžia esminės būties laisvė, kuri reiškiasi tiek mažiausiuose, tiek didžiausiuose dydžiuose. Todėl mus gąsdinantis gigantiškumas ar blogio mastas yra baigtinis. Pavyzdžiui, neišmatuojamas skausmas baigiasi arba baigiasi tai, kame jis pasireiškia; įkrinta į nejautrą arba, retais atvejais, virsta ekstaze. Neišmatuojamas blogis savo ruožtu sugriautų pasaulį arba tai, kas jį palaikė; visa ir save kartu jis sugrąžintų į dezintegraciją bei nebūtį. Pūsdamasis blogis siekia mėgdžioti begalybę, bet vienintelis dalykas, ką jis gali, tėra milžiniškas dydis. Šalia nenormalaus išsididinimo, laikinumo, apgaulingumo kitas blogį demaskuojantis faktorius yra tai, kad jis gali reikštis tik žemesniuose gyvybiniuose lygmenyse, kuriuos teologai, mąstytojai, menininkai įspūdingai aprašo, vaizduoja ir komentuoja kaip pragarus. Tai „Oro princo jėgos“ – senovės simbolizme oras atstovavo gyvybės principui ir tarpiniams pasauliams, kuriuose gyvybė yra dominuojanti. Involiucijai susiduriant su evoliucija, besirandantis tarpinis lygmuo (kaip iš evoliuciuonuojančio nesąmoningumo kylantis padarinys) yra neišvengiamas, tačiau tik šitaip galima paaiškinti jo prasmę.

Apie neišvengiamą kontaktą su anapusiniais gyvybiniais pasauliais kalba šv. Kryžiaus Jonas nagrinėdamas priežastis, kurios leidžia tų pasaulių būtybėms, įvardijamoms demonais, įsiskverbti į žemišką gyvenimą. Apgaulė ir melas yra jo pagrindinis įrankis, nes jis blogį vaizduoja kaip gėrį, apsimeta šviesos angelu ir gundo, įperša daug sąvokų ir formų, kurios atrodo geros, ir kas buvo vynas, tas virsta actu. „Perspėjimuose“ vienuoliams jis demonui, kaip antram priešui, skyrė atskiras pastraipas (tris perspėjimus), kuriuose liepė nepasitikėti tuo, kas atrodo gera, o visada tartis su dvasios vadovu; dėl tos priežasties būti klusniam ir nuolankiam. Antrosios knygos 11 skyriuje šv. Kryžiaus Jonas nuodugniai aptaria atvejus, kai neapdairus žmogus, susižavėjęs antgamtiniais reiškiniais, nuovokomis, vizijomis, regėjimais ir pan., rizikuoja pakliūti demono valdžion, būti jo apgautas ir suklaidintas, patirti keleriopą žalą, nurodo, koks yra demono įsikišimo poveikis, o 21–27 skyriuose – apie demono sustiprinamus saviapgaulę, blogį ir nuodėmę: „Žmogus baudžiamas tuo, kuo nusideda“ (Išm 11, 16). Čia paaiškinama, kad Dievas leidžia blogį, „atvirkščio suvokimo dvasią“, ir atima malonę tam, kad žmogus suvoktų, jog Jis neatsilieps pagal žemus apetitus ir troškimus, tai yra leidžia patirti aistrų ir prisirišimų (apetitų) keliamą blogį. Pasak Jono, Dievo nusisukimas yra tiesioginė žmogaus nuopuolio priežastis, kai nenupulti jis nebegali, bet tai demonams leidžiama dėl to, kad jis (žmogus) pats savo noru pasirinko laikinus pasitenkinimą keliančius dalykus vietoj amžinųjų. Panašiai ir Aurobindo nuodėmę aiškina kaip prisirišimą prie dalykų, kurie atitolina nuo Dievo, o nuodėmių gausina ir didina priešiškos jėgos, visaip skatinančios tą atotrūkį (praktinius patarimus ir paaiškinimus jis teikė laiškuose mokiniams). Puolęs žmogus hindu tradicijoje įvardijamas kaip bhrašta. Sąvoka apibrėžia žmones, kurie ne šiaip sau klysta, bet, žinodami Dievo žodį, daugiau ar mažiau sąmoningai klimpsta į melą ir atsiduria blogio tamsoje.

Blogio įveika

Iš to, kas pasakyta, matome, kad Aurobindo nagrinėja problemą ne etiniu, o gnoseologiniu ir kosmologiniu pagrindu. Etika arba moralė randa vietą šioje sistemoje atsižvelgiant į evoliucinę raidą. Materijoje dar nėra psichologinių reakcijų, sąmoningų veiksmų ir atoveiksmių. Grynoji materija yra neatsakinga, neutrali. Blogio, žalos pojūtis atsiranda su gyvybiniu protu. Gyvūnų pasaulyje iškyla kančia, žiaurumas, kova, bet dar nėra moralinio dėmens, tik instinktai. Čia jutiminės gėrio ir blogio vertės jau glūdi malonumo ir skausmo forma. Pasak žinomo Aurobindo aforizmo, jeigu tigras turėtų protą, jis būtų nusikaltėlis! Moralinis atsakas yra sukurtas žmogaus. Religinės sistemos mėgina aprobuoti intelektinę prieigą, arba nuodėmės ir dorybės, arba karmos, arba kitą tokią, kuri paaiškintų teisingumo žmonių visuomenėje pamatą. Tačiau būtent sielinė esybė neklystamai skiria gėrį ir blogį, todėl jos suvokimas gali nesutapti su dirbtiniais moralės standartais. Remdamasi aukščiausia tiesa, pranokstančia visus standartus, siela vystosi ir pasiekia būklę, kada blogio ir gėrio skirtis, atlikusi naudingą funkciją, atkrinta kartu su ego. Ilgame evoliucijos procese sielinę esybę uždengia virš jos įtaisyta ašybė (ego), būtina diskriminacijai ir saviteigai. Tai pagrindinis apribojimo mechanizmas. Klaidingumas kyla iš riboto proto neteisingų vertinimų, o paklusimas ego sudaro prielaidas rastis melui, nes ir teisingi vertinimai aukojami savanaudiškiems tikslams, silpnybėms, žemesniems gyvybės interesams tenkinti. Saviapgaulė, sąmoningai atmetama tiesa, žinojimo falsifikacija ilgainiui sukuria sielos įtaigos atmetimo įprotį. Primityvus gyvybinis ego, jo troškimai ir geismai yra didžiausia kliūtis ir sumaišties bei sunkumų priežastis. Jis protą pajungia savo tikslams nepaisydamas nieko, tik savo pasitenkinimo ir siekio plėstis, valdyti, vietos po saule. Be individualaus, egzistuoja kolektyvinis ego, kuriantis idėjas, interesus, tikėjimus, įsivaizdavimus, kuriuos įtvirtina panaudodamas smurtą, melą, destruktyvią agresiją ir žlugdydamas kitas gyvybines sistemas. Kad ir kokiai moralei neva tarnautų, šis ego veikia pagal tą patį saviteigos principą, vienodai traktuodamas tiek gėrį, tiek blogį: gera tai, kas naudinga, o bloga – kas nenaudinga ašybei. Todėl lygiai su tokiu pat įkarščiu jis gali tarnauti ir gėriui, pasireiškiančiam altruizmu, atsidavimu, ištikimybe, dosnumu. Moralės reliatyvumą tikrovėje nusako posakis: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, ir atvirkščiai. Aurobindo patikslina posakio reikšmę, sakydamas, jog gėris išvirsta į blogį ne savaime, o tik dėl to, kad buvo neteisingai panaudotas, kartu blogis „išeina į gera“ įsikišus Dievo malonei, tai yra nutraukus ydingą veiklą. Pažaboti kaprizingą gyvybinį ego gali tik į priekį išėjusi sielinė esybė, priversdama gyvybines galias tarnauti jai ir tapti tikrosios dvasinės esybės įrankiu Pagal Sri Aurobindo teoriją ego ilgainiui turi išnykti ir užleisti vietą tikrajai patybei ir sielinei esybei (dviem dvasios centrams žmoguje, iš kurių pirmasis kosminis, antrasis – individualus). Jo nuomone, vakariečiai painioja ego su patybe ir net krikščionių mistikai, pasiekę aukštesnę sąmonę, mano, kad ji išauga iš ego. Žr. Ambalal Balkrishna Purani, Evening Talks with Sri Aurobindo, p. 712. . Apibendrindamas blogio ištakas Aurobindo rašo:

Iš nesąmoningumo išnyranti ribota sąmonė yra klaidų šaltinis, asmeninis prisirišimas prie ribotumo ir klaidų yra melo šaltinis, o neteisinga sąmonė, vadovaujama gyvybinio ego yra blogio šaltinis. Sri Aurobindo, Life Divine, p. 648.

Spustelėjus išskleisti...

Moralinį reliatyvumą teisingai nurodė ir šv. Kryžiaus Jonas: „Moralinio gėrio esmė yra aistrų pažabojimas ir netvarkingų apetitų sutvardymas“ Šv. Kryžiaus Jonas, Kopimas į Karmelio kalną: smulkieji raštai, p. 304. , tačiau

visą pasaulio kūrinių gerumą, palyginti su begaliniu Dievo gerumu, galima vadinti blogumu. Todėl siela, sudedanti savo širdį į pasaulio gėrybes, Dievo akyse didžiai bloga. Mat kaip blogumas nepriima gerumo, taip ir tokia siela negalės susivienyti su Dievu, kuris yra aukščiausias gėris. Ten pat, p. 122.

Spustelėjus išskleisti...

Maža to, „skonėjimasis, gėrėjimasis ir gardžiavimasis jau patys savaime, be demono pagalbos, apakina sielą“, o „klaida, pradžioje buvusi maža, pabaigoje tampa didelė“ Ten pat, p. 312. .

Kadangi ego, anot Aurobindo, „pragmatiška ir veiksminga fikcija“, reikalinga sąmoningai būtybei išsiskirti iš nedeterminuotos pasąmonės substancijos, negali atlikti abipusiai vienijančio vaidmens, o moralė tik laikinai padeda kontroliuoti aistras (etikos normos yra sutartinės, ir dažnai tai, kas vienoje visuomenėje ar grupėje yra leidžiama, kitoje draudžiama), būtina ne gydyti simptomus, o ieškoti ligos priežasčių ir vaistų nuo jos. Reliatyvus gėris, vedantis į absoliutų gėrį, yra suvokimo pradžia. Galima per amžius raškyti gėrio ir blogio vaisius nuo kosminio medžio, tačiau problema išlieka. Vieninteliu teisingu problemos sprendimu Aurobindo laiko visišką ir radikalią žmogaus prigimties perkaitą. Pirmas žingsnis būtų suskaldytos būties sąmonės išgydymas integracija. Tačiau mėginimo suartėti su kitais nereikia suvokti išoriškai. Antai altruizmas, savo ego aukojimas vardan kito ego vėl nieko nekeičia, netgi gali daryti žalą, nes kito egocentriškumą padidina, o save apiplėšia. Tad ne gražios ir teigiamos idėjos, veikiančios kaip lengvinančios priemonės, ne savinaika ar savibauda, o dvasinis augimas, leidžiantis iš esmės patirti vienovę su būtimi ir kitomis gyvomis būtybėmis užtikrintų harmoningą savirealizaciją kiekvienam. Tapatintis reikia ne su kitų protais, širdimis, gyvybinėmis ašybėmis, nors ir šios randa vietą universalizuotoje sąmonėje, bet su sielomis ir dvasia. Dvasinis tapatumas sukuria tikrą vienybę, išlaisvina iš ašybės ir suteikia pamatinį žinojimą, kaip reikia elgtis. Dėl šio priežasties „dvasinis pašaukimas yra imperatyvus ir pirminis intelektinių, etinių ar visuomeninių tikslų atžvilgiu, nes pastarieji vis dar priklauso neišmanymo sferai“ Sri Aurobindo, Life Divine, p. 655. .

Pasak Aurobindo, siekiant dvasinio savęs pažinimo, būtinos trys pasiekimų (siddhi) pakopos. Pirmoji – sielos aptiktis. Siela nėra troškimai ir emocijos, tai konkreti esybė, dieviškasis mūsų elementas. Sielai pradėjus vadovauti prigimčiai, protas, gyvybė ir kūnas atsistoja į vietą kaip įrankiai. Ji tampa neklystančiu vedliu per gyvenimą, kreipiančiu į gėrį, tiesą ir dvasinį išbaigtumą. Siela – tai atsijojantis liudininkas, tamsą apšviečianti šviesa, valia, kuri atsisako būti vedama klystkeliais. Dieviška sielinė individualybė turi pakeisti ego. Antroji pakopa – pažinti mūsų amžiną patybę (Self), bepradę ir bendrą visų būtybių patybėms. Tai išlaisvina ir suvisuotina, ir net aplinkui esant toms pačioms nesąmoningumo sąlygoms, neišmanymas nebevaržo ir neklaidina, nes vidinė mūsų esybė rymo savižinos šviesoje. Trečiasis pasiekimas – patirti ir pažinti Dievą, kuris vienu metu yra ir mūsų aukščiausia transcendentinė Patybė (Viešpatis), ir Kosminė Esatis kaip universalizuojantis mus pamatas, ir Dievybė viduje – sielinė esybė, arba tikroji besivystanti individualybė prigimtyje, kuri yra Jo kibirkštis, dalelė, liepsna, išauganti į amžiną Ugnį, nuo kurios ir buvo įžiebta. Tik žinodami, kad mūsų veiksmų ir gyvenimo valdytojas yra Dievas, galėsime atsiverti jo galios (Šaktės) veikimui, kuri vykdo žmogaus prigimties perkeitimą. Žinojimo išlaisvinimas išlaisvina valią. Laisva valia yra žinojimo padarinys. Žinojimas apvalo, ir blogis nebegali įžengti ten, kur šviečia dvasinės sąmonės šviesa. Jis nyksta. Šydas tarp dieviško ir nedieviško, tampančios ir amžinos būties nuslenka.

Šie klasikiniai pasiekimai – transcendentinio, kosminio ir individualaus Dievo – žinomi religinėse hindų tradicijose, vienuolystės praktikose. Sri Aurobindo doktrinoje būtini visi trys, kad būtų įmanoma pradėti integralią permainą gamtoje arba prigimtyje. Radikalus posūkis į dvasinį tikslą lemia tai, ką teigia pagrindinis tekstas:

Į gūdžią tamsą žengia tas, kas kliaujasi neapreikštim, bet dar į gilesnes tamsybes, kas atsidėjęs apreikštybei. Upanišados, [Yša 12], p. 37.

Spustelėjus išskleisti...

Ši tamsybė yra ta pati šv. Kryžiaus Jono „sielos naktis“ – labai svarbi ir sudėtinga suvokti, o kartu itin tiksli apibrėžtis.

Sielos perėjimas į vienybę su Dievu yra sielos naktis. Šv. Kryžiaus Jonas, Kopimas į Karmelio kalną: smulkieji raštai, p. 115.

Spustelėjus išskleisti...

Šv. Kryžiaus Jonas naudoja nakties įvaizdį, nes, pirma, apetitų pasaulio dalykams paneigimas yra nelyginant visų žmogaus pojūčių naktis, antra, tikėjimas protui tamsus kaip naktis („tarp visų sukurtųjų ir protui prieinamų dalykų nėra tokių laiptų, kuriais galima pasiekti šį aukštąjį Viešpatį“ Ten pat, p. 185. ), ir, trečia, pats Dievas, nenusakomas ir neaprėpiamas, yra kaip naktis Tamsoj aš leidausi saugi, / pakeitus apdarą, slaptaisiais laiptais – / o sėkme palaiminga! – / tamsoj ir apgobta, / namuos jau buvo stojusi tyla (Antra knyga, antra giesmė). Tamsa – apsivalymas nuo juslinių ir dvasinių pojūčių; slaptieji laiptai – tikėjimas; pakeitus apdarą – prigimtinė būklė pakeista į antgamtinę; saugi – nežinant demonui, nes jam tikėjimo šviesa blogiau už tamsybes. Žr. Šv. Kryžiaus Jono paaiškinimus, p. 159. . Perėjus tris naktis, Dievui atsiskleidus dvasioje, o tai paprastai vyksta didelėse sielos tamsybėse, susijungiama su sužadėtine (Dievo Išmintimi). Tada dėl sielos meilės Dievui įvyksta perkeitimas Žr. ten pat, p. 116. . Čia tobula meilė ar veikiau jos vaisiai atitinka hindų anandos sampratą.

Tobulai suvienijusi savo valią su Dievo valia, nes mylėti reiškia stengtis dėl Dievo nusivilkti visa, kas nėra Dievas, ji atrodo kaip pats Dievas ir turi tai, ką turi pats Dievas; siela tampa panašesnė į Dievą, negu į sielą, ji net yra Dievas. Ten pat, p. 171.

Spustelėjus išskleisti...

Tiek šv. Kryžiaus Jonui, tiek Aurobindo svarbi gamtos ir antgamtės perskyra. Jono veikale ši skirtis yra esminė.

Norėdama pasiekti antgamtinį perkeitimą, siela turi savyje aptemdyti ir peržengti visa, kas jos prigimtyje suvokiama pojūčiais ir protu. Tad antgamtiškumas reiškia, kad pakylama virš prigimties, o prigimtis lieka žemiau. Ten pat, p. 165.

Siela, atsidūrusi tamsoje ir užgesinusi visas savo bei prigimties šviesas, matys antgamtiškai, o ta, kuri norės remtis kokia nors savo šviesa, labiau apaks ir užtruks kelyje vienybės link. Ten pat, p. 168.

Spustelėjus išskleisti...

Senasis žmogus turi mirti:

Jis įvesdins sielą į naują suvokimą, sutramdys visa, kas kilę iš senojo žmogaus, t. y. prigimtinio žmogaus gebėjimą, ir visas jo galias apvilks nauju antgamtiniu gebėjimu. Šitaip jo veikla iš žmogiškos jau bus virtusi dieviška, o tai pasiekiama vienybės būsenoje, kurioje siela yra ne kas kita, kaip aukuras, ant kurio Dievas garbinamas šlovinimu ir meile, o joje yra vien Dievas. Ten pat, p. 128.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau Jono tekstuose akcentuojama individuali žmogaus meilė ir vienovė su Dievu – kas gali paneigti, kad pati svarbiausia ir duodanti visa, ko reikia, – Aurobindo mėgina aprėpti ir kitus dieviškumo aspektus. Regis, jam nepakanka individualaus lygmens tam, kad paaiškintų visatos paslaptis. Jam rūpi visos gamtos perkaita.