Paskutinė ir svarbiausia skirtis, kurią, pasak Aurobindo, reikia pašalinti, yra tarp gamtos ir antgamtės, kuri yra dieviškosios būties savigalia. Šis aspektas Aurobindo metafizinę sistemą daro nebe metafizinę tikrąja prasme, bet nedvilypę visuotinę (šitaip ir įvardijama – pūrna advaita vedanta) ir suteikia jai naują, dinamišką pamatą. Iki jo niekas nei Vakarų, nei Rytų filosofinėje-teologinėje tradicijoje taip aiškiai ir išsamiai nekalbėjo apie imanentinę būtinybę (lietuvių kalboje pats žodis yra išvestinis iš „būties“, „būti“) permainyti ne tik žmogaus prigimtį, bet ir visą gamtą žemėje, bent jau dvasiniu pagrindu. Nauja ir ne statiškos, o evoliucionuojančios sielinės (psichinės) esybės samprata. Evoliucija čia suprantama ne kaip amžina akla slinktis į nežinią, o tikslinga, siekianti sublimuoti mums natūralias būsenas į būdingas amžinai tiesos sąmonei. Mūsų integracija nebus baigta, jei neatsiras dinamiškas transformuojantis, keičiantis veikimas. „Reikia, kad visiškai pasikeistų tai, kas mes esame, veikiant antgamtinei galiai ir jėgai“; „dalinio apšvietimo ir vidinių veikimo būdų virsmo nepakanka“ Sri Aurobindo, Life Divine, p. 657. . Savaiminis tiesos judėjimas, tapęs vientisu (integraliu) mūsų prigimties dėsniu, iš principo išspręstų blogio problemą. Tačiau akivaizdu, kad net ir ankstesni laimėjimai yra tokie aukšti idealai, kad apie šį paskutinį žingsnį galima kalbėti tik įsivaizduojamoje idealioje perspektyvoje. Iki tol pamatas blogiui reikštis išlieka kaip pereinamasis tarpsnis į aukštesnės kokybės būtį.