Studija Sofijos Kymantaitės sąlytis su simbolizmo ir kitų naujų meno krypčių estetika Krokuvoje

Autorius pabrėžė lenkų polinkį vaizduojamajame mene interpretuoti literatūros kūrinius Aptardamas Witoldo Pruszkowskio ir Jaceko Malczewskio darbus parodoje, pabrėžė abu menininkus paveikusią Słowackio poetiką, ypač „Anhelli“ interpretacijas: Pruszkowskis kūrė „Anhelli mirtį“, prieš tai buvo sukūręs „Elenai mirtį“, „Eloe“ (kankinių kapų vaizdą), Malczewskis – daug „Ellenai mirties“ variacijų. Citatomis iš Słowackio Górskis iliustravo jo vaizdo tapybiškumą (Konstanty Maria Górski, Polska sztuka współczesna 1887–1894 na wystawie krajowej we Lwowie, s. 72.). , literatūrinę raišką laikė lyg ir paveikesne už plastinę, bet ir lokalesne. Poetai, jo manymu, aiškiau išsako savo epochos idėjas, nes tarp mąstymo ir diskurso esanti didesnė sąsaja nei tarp idėjos ir jos plastinės išraiškos, tačiau literatūros suvokėjų ratą siaurina vartojamos kalbos ribos, o prieš dailininkus, kaip ir prieš muzikus, atsiveria visas pasaulis Žr. ten pat. . Jis akcentavo plastinio meno, kaip muzikos kūrėjų galimybę, rinktis ne tik tautos viduje reikšmingas, bet ir bendražmogiškai svarbias temas bei dailėje išryškėjusį polinkį vaizduoti ne tai, kas aplinkui mus, bet kas mumyse: fantazijas, neišreikštus jausmus. Tarp tokių autorių jis išskyrė Böckliną, Klingerį ir XIX a. gyvenusį estetizmo pirmtaką prerafaelitą, dariusį poveikį ir prancūzų simbolistams, Edwardą Coley Burne-Jonesą, kurio paveikslų reprodukcijos jau paskelbus straipsnį pasirodys „Życie“, „Chimeroje“ Žr. Życie, 1898, t. 2, nr. 35; Chimera, 1902, t. 6, nr. 16. . Tačiau pats Górskis užėmė tarsi kompromisinę poziciją, išsakydamas, kad nenorėtų, jog lenkų menas, visiškai atsisakytų realizmo. Mat lenkų visuomenė dar neišeikvojo realizmo versmių kaip kitos, progresyvesnės. Bet ir nenorėtų, kad lenkų visuomenė neugdytų gebėjimo suvokti galingos vaizduotės įkvėptos ikonografijos. Górskio dvejojančią laikyseną rodytų ir jo požiūris į parodai pateiktą Wyspiańskio vitražo „Lenkija“ eskizą Lvovo katedrai: jis buvo įvertintas kaip savito braižo, publiką stebinantis, bet jos vargiai suprantamas iššūkis, recenzentas parodos kataloge pasigedo bent kokio paaiškinimo Žr. ten pat, s. 15. Panaši situacija, kaip pamename, buvo susiklosčiusi Čiurlioniui parengus Antrosios Lietuvių dailės parodos ekspoziciją. Apkritai Wyspiańskio literatūrinę kūrybą jis vertino santūriai. Górskis turėjo žinoti, kad „Lenkija“ vadinosi dar Matejkos 1861−63 m. sukurtos iliustracijos Zygmunto Krasińskio kūriniui „Psałmy przyszłości“ (1845) tema. . Vertindamas skulptūrą, Górskis pasisakė ne už „verizmą“, bet už vaizduotės polėkį: jam įdomesni ne biustai ir galvos, o laisvos kompozicijos.

Górskis iškėlė spragos tarp meno kūrėjų ir jo vertintojų problemą, kurią „Lietuvoje“ (1910) įvardys S. Kymantaitė, tautinės mokyklos klausimą, rūpėsimą ir M. K. Čiurlioniui straipsnyje „Apie muziką“. Górskio straipsnyje užsiminta, kad menkai išprusę žurnalistai atkreipia dėmesį anaiptol ne į talentingiausius menininkus, ir daugybė paveikslų reprodukcijų iliustruotoje spaudoje dar nereiškia, kad tame krašte suvokiamas esminis meno poreikis.

Meilė menui tėra viena tų tuščių formulių, plūduriuojančių visuomenės paviršiuje. Konstanty Maria Górski, Polska sztuka współczesna 1887–1894 na wystawie krajowej we Lwowie, s. 76.

Spustelėjus išskleisti...

Didelė problema – potencialių meno kūrinių pirkėjų išsilavinimo, skonio stoka: mat nesusiformavęs inteligentijos sluoksnis, pajėgus vertinti originalų meną arba įsigyti jo pavyzdžių savo namuose. Išimtį, jo manymu, sudaro varšuviečiai Žr. ten pat, s. 68−69. (straipsnis parašytas dar prieš 1905 m. revoliuciją, gerokai pakeitusią meno mecenavimo, darbų pirkimo situaciją: 1906 m. užsidaro Aleksanderio Krywulto salonas, Varšuvoje veikęs 25 metus: šie įvykiai tapo sudėtine dalimi priežasčių, paskatinusių Čiurlionį grįžti į Lietuvą). Kadangi lenkų dailininkai negali kurti laisvai, ne dėl uždarbio, motyvai dažnai yra „taikomieji“ (liaudies scenos), darbas skubotai atliktas, paveikslų formatai maži ir jie iškart atiduodami į kapitalistinę rinką, aplenkiant Dailės draugijų parodas. Žemo lygio meno patarėjams dalyvaujant, perkami anaiptol ne talentingiausi autorių darbai. Pirkėjams tereikia, kad vietoj reprodukcijos namie kabėtų dailininko pasirašytas darbas, o paklausiausi tampa portretai, nes žmonių savimeilė begalinė. Valstybė meno kūrinių neįsigyja, tad reikalavimus dailei kelia visuomenė: jai nereikia tragiško, liūdno meno, o koks gi jis būtų per šimtmečius be šito matmens. Deja, daug tikrų talentų, netaikančių savo kūryba į rinką, miršta badu. Jam nesą tekę girdėti, kad baigusieji universitetą tegul ir nepozityvistinius mokslus, patektų į tokį skurdą, kokiame gyvena nemaža dalis Meno Akademijos auklėtinių. Kymantaitė, kuriai galbūt teko paskaitose girdėti panašaus pobūdžio samprotavimus ar skaityti šį straipsnį, dar negalėjo nujausti, kaip skaudžiai tos realijos įsibraus į jos asmeninį gyvenimą. Prisimenant, kad publikacija apžvelgė praktiškai „ikisimbolistinį“ lenkų tapybos laikotarpį, galime daryti prielaidą, kad po keliolikos metų, kai Górskis grįžo dėstyti Baranieckio kursuose atnaujintą meno istorijos kursą, jis daug geriau perprato naująsias tendencijas plastiniame mene.

Simbolizmo estetiką jau tuo laikotarpiu skatino reflektuoti Zenono Przesmyckio studija „Maurice Maeterlinckas ir jo vieta šiuolaikinėje belgų poezijoje“ (1890), straipsnis „Simbolistai plastiniuose menuose“ (1892), kuriame, remiantis Alberto Auriero ką tik pagarsėjusia publikacija „Revue Encyclopédique“ (1892, balandžio nr.), kalbama apie menininko teisę deformuoti linijas, spalvas, šešėlius, plokštumas, siekiant išreikšti abstrakčią idėją Žr. Przegląd Tygodniowy, 1892, nr. 21, s. 256, nr. 23, s. 277, nr. 24, s. 290 (Aleksander Wojciechowski (red.), Polskie życie artystyczne w latach 1890–1914, s. 18). . Gabrielos Zapolskos, bendravusios su Pauliu Gauguinu bei nabistais, mėginimas teoriškai apibrėžti simbolizmą („Taigi, simbolizmas yra tobuliausias individualizmas ir kiekvienas iš simbolistų atveria […] dalelę savo sielos, tokios, kokia buvo kūrimo metu – tai yra ne bevalė fotografika, bet laisvos, nesuvaržytos sielos įkvėpimo akimirka“ Gabriela Zapolska, „List IV”, nr. 28, s. 324, nr. 29, s. 333, nr. 30, s. 341. , 1894.) 1894 m. sukuriami gyvą lenkų visuomenės diskusiją sukėlę simbolizmą manifestuojantys darbai – Podkowińskio „Ekstazės šėlas“ (neatlaikęs vyraujančios negatyvios nuomonės, autorius darbą viešai sunaikino) bei Malczewskio „Melancholija“.

Górskis buvo pažįstamas su šiuo dailininku jau nuo XIX a. aštunto dešimtmečio (prisiminimuose minėjo tiesiog paperkantį dailininko linksmumą) Savo „Prisiminimuose“ ketino Malczewskiui skirti visą skyrių, bet liko tik pradžia – kaip jiedu pirmąkart susitiko pas Ludwiką Mycielskį ir Malczewskis savo linksmumu jį iškart papirko, atsiminimai nutrūksta ties 1877 m. („Pamiętnik“, JB RS, sign. 7715). , sekė jo kūrybos kelią, ėmė žavėtis alegorinės ir simbolinės raiškos paieškomis.

Jacekas Malczewskis (1854−1929) buvo vienas aktyviausių Krokuvos meninio gyvenimo dalyvių, Lenkų meno bičiulių draugijos (toliau TPSP) narys nuo pat jos įkūrimo (1894; 1905−1908 m. įėjęs į vadovaujantį komitetą), vienas Lenkų menininkų draugijos „Sztuka“ iniciatorių (1897), Lenkų dailininkų susivienijimo įsteigėjas (1902) ir ilgametis pirmininkas, palaikė Lenkų taikomosios dailės draugijos iniciatyvas (įkurta 1901 m.), jis tapo vienu modernistinės „Penkių grupės“ (nuo 1905 m.) autoritetų, pats priklausė menininkų grupei „Zero“ (nuo 1908 m.). Dažnai jo paveikslai eksponuoti grupinėse parodose ne tik Austrijoje-Vengrijoje (nuo 1901 m. beveik ištisai Krokuvoje Meno rūmuose, Vienoje Secesijos parodoje, Lvove), bet ir Vokietijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Anglijoje: Miunchene (1891−1893, 1895, 1896, 1898), Berlyne (1896), Paryžiuje (1897, 1900), Peterburge (1899), Varšuvoje (Krywulto salone 1900, „Zachętoje“ 1903, 1904, 1907, Krywulto salone 1906), Londone (1906), kūryba ne sykį įvertinta aukštais apdovanojimais, tarkim, Krokuvos Mokslų Akademijos premija už paveikslą „Užburtas ratas“ (1898 Tais pačiais metais paveikslų „Užburtas ratas“, „ Melancholija“, „Anhelli“ reprodukcijos skelbtos „Życie“ puslapiuose (t. 2, nr. 4, s. 24). ), sidabro medaliu Pasaulinės parodos Paryžiuje metu (1900) ir kt. Pedagoginį darbą dirbo Krokuvos Dailės mokykloje (1897−1900), o šiai reorganizuojantis į Akademiją, sukonfliktavęs su direktoriumi J. Fałatu dėl vyraujančių tapybos srovių, į šią mokymo instituciją dėstyti grįžo tik 1911/12 mokslo metais. Tačiau buvo vienas vadovaujančių Baranieckio kursų dailės skyriui, čia dėstė tapybą (1899/1900−1911/12), dirbo skulptorės Tolos (Teofilės) Certowiczownos 1897 m. įsteigtoje privačioje Moterų dailės mokykloje, buvo pakviestas dėstyti 1908 m. įsikūrusioje Marijos Niedzielskos Moterų dailės mokykloje, ėmusioje teikti plačiausias to meto Krokuvoje meninio ugdymo galimybes merginoms. 1903-aisiais surengta didžiulė retrospektyvinė (1876−1903) personalinė Malczewskio kūrybos paroda, keliavusi iš Lvovo (nuo balandžio), į Krokuvą (nuo birželio) ir paskiausiai į Varšuvą (nuo rugsėjo 20 d.). Lvove eksponuota 100 jo darbų, Varšuvoje – 71.

Po Malczewskio parodos Górskis ėmėsi rengti monografiją apie dailininko kūrybą Monografijos apie J. Malczewskį pradžia (JB RS, sign. 7675 II). , ir, nors šio darbo dėl ankstyvos mirties neužbaigė, nėra abejonės, kad grįžęs iš Paryžiaus dėstyti į Baranieckio kursus meno istorijos paskaitų, dėstytojas turėjo plačiau aptarti simbolizmo reiškinius. (1901 m. „Chimeroje“ paskelbti Böcklino „Išpažinimai“ Žr. Chimera, 1901, t. 3, nr. 9 (vertė M. Wawrzenieckis). ). Malczewskis daug ko mokėsi iš Böcklino (galbūt šio vokiečių menininko kūrybos motyvų paskatintas, pradėjo lenkų simbolizme plėtoti autotematizmą Žr. Irena Kossowska, Łukasz Kossowski, Malarstwo Polskie: Symbolizm i Młoda Polska, s. 160. ).

Malczewskis alegoriniais, simboliniais vaizdiniais interpretavo menininko pašaukimo, mūzos ir menininko santykio, gamtos impulsų ir kultūros kaukių, tautos būvio, lemties ir kitus klausimus. Tiesa, jaunystėje įdirbtas realistinio vaizdavimo braižas niekur nedingo: jo simbolizmas buvo paremtas natūros studijomis labiau nei psichinės gelmės išraiška Žr. Jerzy Szacki, „O tzw. historyzmie w naukach społecznych”, s. 68−69. (žr. Rasa Andriušytė-Žukienė, M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo, p. 71). (idealizmas, paties Malczewskio žodžiais tariant, „turi remtis rūsčiausiu realizmu“ Wiesław Juszczak, „Modernizm polski”, s. 13. ). Šį dailininką su išlygomis galima laikyti „lenkų Böcklinu“, silpniau veikiančiu mistine įtaiga ar metafizinio apibendrinimo galia, bet taip pat produktyvų, provokuojantį savos visuomenės diskusijas. Galbūt tokia plastinė kalba ne tik Górskiui, bet ir daugeliui lenkų meno vertintojų padėjo lengviausiai adaptuoti simbolizmo suaktualintą vidujybę, vitališkumo galią, valią gyventi.

Matyt, žinant, kaip palankiai kolega vertina Malczewskio talentą, jo drobė „Menas provincijoje“ („Sztuka w zaścianku“, 1896), su Böcklinui būdinga grojančio dūdele fauniuko vaizdiniu vietiniame peizaže, užsakyta keturiolikos Krokuvos intelektualų, tarp kurių buvo ir Rostafińskis Tarp dovanotojų buvo Marcelis Czartoryskis, Napoleonas Cybulskis, Julianas Fałatas, Jozefas Rostafińskis, Włladysławas Natansonas ir kt. Kompozicijoje matyti 14 kalakutų, išsidėsčiusių rikiuotės tvarka ir klausančių fauniuko fleitos melodijos (kaip gryniausios meno formos), – kai kurie šį vaizdinį komentavo kaip „naujo meno“ gimimą Europos užkampyje, bet būta įvairių interpretacijų, kaip kultūros ir gamtos santykis, erotinės potekstės ir kt. , K. M. Górskiui jo vestuvių proga.

Nuo 1906 m. gegužės Malczewskio darbų buvo galima išvysti ir įsigyti „Ars“ salone, veikusiame Brolių (Bracka) gatvėje. Šio menininko paveikslai tuo laikotarpiu jau buvo amžininkų suvokiami kaip išliekamąją vertę turintys: jo kūrinių gausiai įsigijo meno kolekcininkai Ignacas Korwinas Milewskis, čekas Jiři Karasekas iš Lvovicų, po mažiau – Henrykas Piątkowskis, Leonas Papieskis, Juliuszas Hermanas, Izabela Czartoryska, Edwardas Aleksanderis Raczyńskis (1847−1926), Feliksas Jasieńskis ir kt. (1911 m. Poznanėje Lenkų meno bičiulių draugijos patalpose bus eksponuoti jo darbai iš kelių privačių kolekcijų) Žurnalisto Sarnieckio įkurtas salonas persikėlė į Šv. Jono gatvės kampą, jau Kymantaitei išvykus į Vilnių. Aleksander Wojciechowski (red.), Polskie życie artystyczne w latach 1890–1914, s. 73, 84, 85, 211, 125−126. . Be abejo, retrospektyvinė paroda Malczewskio kūrybos recepciją smarkiai suaktyvino Žr. Ignacy Bett, Krytyka, 1903, t. 2, s. 68−71, Stanisław Witkiewicz, Krytyka, 1903, t. 1, s. 105−113, Cezary Jellenta, „Jacek Malczewski w rozwoju sztuki”, Ateneum, 1903, nr. 9/10, s. 3−11. . A tsirado jo paveikslų poetinių interpretacijų: Jano Przysieckio „Tapybos vizijų“ ciklo vidurinė dalis viename 1906 m. „Biblioteka Warszawska“ numerių. , Lucjano Rydelio Žr. Jacek Malczewski, Zatruta studnia, 1907. ir kt.

Böcklinas ir „Jaunoji Lietuva“

Lietuvių spaudoje dėl suprantamų aplinkybių Böcklino kūryba reflektuojama vėlai. Vydūnas, aptardamas mirties slėpinį, pasitelkė šio dailininko paveikslo „Mirusiųjų sala“ simbolinį vaizdą savo veikale „Slėpininga žmogaus didybė“ (1907 m.) Pirmą kartą veikalas paskelbtas „Šaltinyje“ (1907, nr. 2–3, p. 33–96) ir atskira knyga Tilžėje (1907), Vydūnas, Raštai, t. 2, p. 11. . Čiurlionienė-Kymantaitė kritinių esė rinkinyje „Lietuvoje“ (1910) Böckliną įtraukė tarp „didžiausių pasaulio dailininkų“, jo paveikslų reprodukcijomis siūlė puošti lietuvių inteligentų namų interjerą Žr. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 4, p. 121. . Šatrijos Ragana straipsnyje „Mintys apie dailę“, iškėlusi klausimą, kas sudaro meno esmę – grožio įkūnijimas, gamtos mimezė ar sielos išgyvenimai, išreikšti vaizduojamojo, muzikos ar žodžio meno formomis – pasisakė esanti pastarojo požiūrio šalininkė. Tęsdama jau nuo 1908-ųjų metų prasidėjusią diskusiją spaudoje apie tai, kokia bjaurumo estetikos vieta mene, ji teigė, kad baugūs dalykai yra gyvenimo dalis, iki gelmių sukrečianti žmogaus sielą. Kaip pavyzdžius pasitelkė Dantės Alighieri „Dieviškosios komedijos“ pragaro vaizdinius, gana detaliai išanalizavo Böcklino paveikslo „Karas“ plastinius sprendimus ir apibendrino, kad meno kūrinys tuo didesnis, kuo geriau menininko vidinį išgyvenimą perteikia suvokėjui Žr. „Mintys apie dailę“, Viltis, 1910, nr. 64–67 (Šatrijos Ragana, Raštai, t. 2, p. 698–699). . Įdomu, kad būtent šis Böcklino paveikslas tapo dingstimi Čiurlioniui palyginti, kaip „Karą“ perinterpretavo Maxas Klingeris Žr. M. K. Čiurlionio 1906 m. rugsėjo laiškas B. Wolman, p. 196. , rinkęs Böcklino darbus. Šveicarų neoromantiko, simbolisto kūryba sužavėjo Čiurlionį dar lankantis Leipcigo muziejuje Iš Leipcige matytų darbų ryškiausiai į Čiurlionio atmintį įsirėžė „Mirusiųjų sala“. , šiame mieste Mikalojus Konstantinas kryptingai pradėjo plastinės raiškos paieškas. Leipcige Čiurlionis buvo nuėjęs pasiklausyti, kaip šio menininko paveikslai H. Huberio simfonijoje nr. 2 remtasi šių Böcklino paveikslų motyvais: „Jūros ramybė“, „Prometėjas“, „Fleita grojanti nimfa“, „Naktis“, „Bangų žaismė“, „Eliziejaus laukai“, „Meilės pavasaris“, „Bakchanalija“. interpretuojami nebe erdvinėje, bet laikinėje struktūroje – Hanso Huberio „Böcklino simfonijoje“ – ir nusivylė Žr. 1902 m. vasario 17 d. laiškas E. Moravskiui, p. 92−93. . Šio menininko ir jo amžininkų (M. Klingerio, O. Redono, F. Ropso, H. Toulouse-Lotreco, M. Deniso ir kt.) darbų parodos vyko Čiurlioniui studijuojant dailę Varšuvoje Žr. Vytautas Landsbergis, Visas Čiurlionis, p. 31, 35. 1901 m. pradžioje jis veikiausiai negalėjo lankytis „Chimeros“ salone, kur buvo eksponuota Böcklino ir Klingerio graviūrų iš Felikso Jasieńskio rinkinių, 1903-aisiais tikriausiai užsuko į A. Krywulto saloną (Janina Wierzińska, „Towarzystwo Zachęty Sztuk Pięknych w Warszawie”, s. 170−175. , o 1906 m. rugsėjį keliaudamas po Niurnbergo, Miuncheno, Drezdeno muziejus, išskyrė F. Stucką, M. Klingerį P. de Chavannes’ą, J. Segantini ir kt. Žr. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Apie muziką ir dailę, p. 196. Tačiau laiške Bronisławai Wolman susižavėjimą Böcklinu reiškė keletą kartų, su jo kūryba siejo „neišdildomus atsiminimus, įspūdžius visam gyvenimui“ M. K. Čiurlionio 1906 m. rugsėjo laiškas B. Wolman, p. 196. , aukštai šio šveicarų menininko kūrybą įvertino ir laiške broliui Povilui Žr. M. K. Čiurlionio 1906 m. spalio 1 d. laiškas P. Čiurlioniui, p. 199. 1906 m. rugsėjo kelionės metu daugiausia Böcklino darbų Čiurlionis išvydo Miunchene, vieną kitą – Drezdene bei Vienoje. , kuriam dar 1903 m. rugsėjo 2 d. siuntė atviruką su Böcklino „Prometėjaus“ reprodukcija.

Įdėmesni epistolinio palikimo tyrinėjimai parodytų, nuo kada mūsų visuomenėje vienaip ar kitaip reflektuota Böcklino kūryba. Šveicarijoje, Vokietijoje studijavusi lietuvių inteligentijos dalis neabejotinai lankė Ciuricho, Berno, Miuncheno, Berlyno, Leipcigo, Hamburgo ir kt. muziejus. Tokios patirtys daug vėliau transformuojamos literatūroje. Tarkim, Šatrijos Raganai sesers Sofijos Pečkauskaitės 1909 m. atsiųstas atvirukas su Böcklino paveikslo „Šventas gojus“ („Heiliger hain“) reprodukcija priminė rašytojai Bazelio Meno muziejuje patirtus estetinius įspūdžius, būtent šis kūrinys ypač intensyvins dviejų jaunuolių bendrumo išgyvenimą Šatrijos Raganos apsakyme „Mėlynoji mergelė“ (1925) „Štai paskutinės valandos su ja šioje materialioje tvarkoje Bazelio muziejuje, tarp Beklino paveikslų. Didelio pagavimo užvaldyta stovi Miriam prieš „Šventąją girelę“. O jis žiūri į tuos nežemiškus stuomenis, į tą mistišką ugnį, į pilną neatspėjamų paslapčių tamsią alėją, paskui žiūri į Miriam – ir jam atrodo, kad ji bematant įžengs į tą šventąją girelę ir atsistos tų baltųjų būtybių eilėje, nes yra iš jų būrio. Ir skaudi lyg kalavijo dūris mintis ūmai perveria jo sąmonę, kad jos tikroji vieta yra ne jo glėbyje, bet ten, pas Amžinosios ugnies aukurą“. […] [Ji kužda:] „– Ar matai, koks gražumas! Iš to paveikslo dvelkia amžinybė. Svajoju, kad mudviejų gyvenimas bus tokia šventoji girelė, kur drauge tarnausime prie Amžinosios ugnies aukuro… dvasingi kaip tos baltosios būtybės. / – Tu gali su manimi viską daryti, Miriam“ (Šatrijos Ragana, „Mėlynoji mergelė“, 1925). . Sąlyčius su įvairiais meno reiškiniais vėliausiai atskleidžia atsiminimų medžiaga. Štai iš Julijos Janulaitytės-Matjošaitienės memuaristikos aiškėja, kaip stipriai Böcklino meninės kalbos galią 1905 m. pavasarį išgyveno jiedu su Jonu Biliūnu Ciuricho Meno rūmuose. Į Ciurichą jaunamartė Julija atvyko slaugyti džiova įsisirgusio vyro. Ji liudijo vėliau verkusi prieš kelis šio dailininko paveikslus Berlyne Žr. Julija Biliūnienė-Matjošaitienė, Meilė Lukšienė, Laiko prasmės: Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės atsiminimai; Dukters pasvarstymai; medžiaga besiformuojančios lietuvių inteligentijos mentalitetui suvokti, p. 85, 113 (kadangi „Atsiminimuose“ Julija Biliūnienė-Matjošaitienė minėjo pavasario motyvą, labai tikėtina, kad Ciuricho Meno rūmuose Biliūnai buvo sužavėti Böcklino paveikslo „Bundantis pavasaris“ arba „Mergina ir jaunuolis, renkantys gėles“ (pastarojo net du variantai saugomi šiuose Meno rūmuose). Susigraudinti Berlyne galėjo prie paveikslų „Pieta“ ir „Nuėmimas nuo kryžiaus“, kurie siejosi su skaudžiais to meto jos išgyvenimais – N. G.). , o daugeliui metų praėjus, žvelgdama į Čiurlionio paveikslus (ypač jo „Mintį“), asociatyviai grįžo prie Böcklino tapybos sukeltų įspūdžių Žr. ten pat, Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės 1948 m. lapkričio 22 d. laiškas. . Atkreiptinas dėmesys, kad sistemingo humanitarinio išsilavinimo neįgijusi Julija Biliūnienė intuityviai susiejo tiesiogiai patirtus meno reiškinius, apie kurių paraleles socrealizmo diskurse (1948-aisiais) negalėjo būti nė kalbos.

Grįžtant prie Čiurlionienės-Kymantaitės „Lietuvoje“ iškeltų estetinio skonio reikalavimų savajai inteligentijai, galima daryti prielaidą, kad Böcklino svarbą naujojoje tapyboje jaunai savo žmonai pabrėžė Čiurlionis, bet jai ta pavardė nebuvo nauja. Tiesa, Kymantaitė nebuvo mačiusi Böcklino originalų, tačiau Baranieckio kursų meno istorijos paskaitose buvo pasitelkiamos vaizdinės priemonės, tuo metu jau buvo paskelbtos kelios svarios monografijos apie Böckliną vokiečių kalba, kurias galėjo atsinešti dėstytojas. Jos įsigytoje I. Matuszewskio studijoje „Słowackis ir naujasis menas“ (1904) skirta vietos ir Böcklinui, Klingeriui bei kitiems naujo meno atstovams Čiurlionienės-Kymantaitės įsigytoje Ignaco Matuszewskio knygoje „Słowackis ir naujasis menas“ Malczewskio, kaip ir Böcklino, vaizduotos mitologinės figūros buvo laikomos nuotaikos peizažo kūrimo priemone. Böcklinas, lyginant su Słowackiu, šio autoriaus laikytas mažiau intelektualiu, labiau gaivališku animistu, bet ne metafiziku. (Ignacy Matuszewski, Słowacki i nowa sztuka (modernizm): twórczość Słowackiego w świetle poglądów estetyki nowoczesnej, s. 258, 209). . XX a. pradžioje buvo išleista nemažai atvirukų su šio menininko paveikslų spalvotomis reprodukcijomis, daugiausiai Miunchene („Mirusiųjų sala“, „Tritonas ir nereidė“, „Faunas, mėgdžiojantis strazdo giesmę“, „Kentauras kalvėje“, „Kentaurų kova“, „Kleopatra“, „Bangų mūša“ ir kt.), jie kursavo Austrijos-Vengrijos lenkiškoje dalyje, rečiau pasitaikydavo Berlyne, Drezdene, Berne leistų atvirukų (kaip „Eliziejaus laukai“, „Vasaros diena“, „Šventas gojus“ ir kt.), šiek tiek atvirukų, dažniau nespalvotų, leido lenkai („Rudeninis susimąstymas“, „Atsiskyrėlis“ (sp.), „Jūros idilė“ (sp.), „Pavasario diena“, „Griuvėsiai jūroje“ ir kt.). Ar Čiurlionio matyti Böcklino kurti vaizdiniai buvo tiesiogiai paveikę jo plastinius ieškojimus, nelengva atsakyti. Vis dėlto, tikėtina, kad, tarkim, šveicarų menininko paveikslas „Vestalė“ buvo Čiurlionio parafrazuotas grafikos kompozicijoje, sąlyginai vadinamoje „moteris su vualiu“ (1907/08), juolab kad kartojasi ne tik akcentų išdėstymas (Böcklino vestalės veidas įrėmintas dviejų simetriškai nutolusių deglų, o Čiurlionis tokiu pat būdu išdėlioja labiausiai nutolusius ornamento iš rugiagėlių taškus), lūpas slepiančių klosčių modeliavimas, bet ir bendras rugiagėlės motyvas (regis, šias gėles rankose laiko Böcklino vestalė).

Baigiamosios pastabos

Górskio meno istorijos paskaitos buvo tarsi grandis tarp siauros „tautininkiškos“ meninio palikimo Lenkijoje traktuotės ir drąsaus atviro santykio su gyvenamojo laikotarpio meno naujausiomis apraiškomis. Böcklino kūryba, dėl kurios vyko arši diskusija Baranieckio kursų užkulisiuose, pranešime tarsi apibendrina visą naujosios dailės situaciją, Kursų meno istorijos dėstytojų santykį su simbolizmu. Aukštieji Moterų Kursai buvo ugdymo įstaiga, kurioje siekta perteikti ne tik mokslo žinias, bet ir naujausias humanitarines idėjas. Tai įrodo is meno istorijos dalyko įvedimas į pusiau universitetines studijas, leidinių „Chimera“, „Sfinks“, „Ogniwo“ ir kt. prenumerata Kursų bibliotekoje, skatinamas merginų emancipacijos sąmoningumas, kviesti dėstyti žinomi universiteto bei Dailės akademijos profesoriai. Górskio paskaitas galima vertinti kaip tarpines tarp konservatyvios ir novatoriškos meno traktuotės todėl, kad, šio sveikatai pasilpus, nuo 1905/06 m. meno istoriją literatėms Kursuose ėmė dėstyti Karolis Fryczas Žr. LVAK, sign. 29/486/39, 1906 rugpj. 1 d. Krokuvos magistrato (Miesto tarybos Švietimo skyriaus) laiškas kursų administracijai, L. 69885/906/IV, pgl. archyvo numeraciją – l. 1523; l. 1587). 1901/02 m. Fryczas buvo mokęsis Meno akademijoje pas L. Wyczołkowskį su dviem studentais iš Lietuvos – Boleslavu Bujko ir Włodzimierzu Wroblewskiu. , ryški Jaunosios Lenkijos figūra, Miesto teatro, „Žaliojo balionėlio“ kabareto bei šėpos teatro (1905−1913), Juokdarių teatro (Teatr Figlików, 1905−1907) interjero, kostiumų, scenografijos kūrėjas, apskritai asmenybė, gebėjusi derinti dėstytojavimą su dalyvavimu neformaliuose, spontaniškai atsirandančiuose kultūros reiškiniuose. 1906−07 m. Baranieckio Kursuose jis dėstė naujausio meno (XIX a. tapybos istoriją) Lieka šiokia tokia tikimybė, kad jo paskaitų galėjo klausyti Baranieckio kursuose II pusmetį studijavusi Mykolo Romerio sesuo Elvyra, tačiau pirmaisiais metais šio padalinio moksleivės privalėjo lankyti tik piešimo pamokas. Elvyros Romer studijų dokumentuose tėra pažymėta, kad 1907 m. sausį, vasarį, kovą ji lankė piešimo pamokas. . 1906−07 m. dailės istoriją literatėms pristatė Kymantaitės visuotinės literatūros dėstytojas Lucjanas Rydelis 1906 m. liepos 5 d. mokyklos vadovybė patvirtino „naujausios“ meno istorijos kurso įvedimą ir įgaliojo L. Rydelį meno istorijos paskaitose pavaduoti sergantį K. M. Górskį (LVAK, sign. 29/486/39, Krokuvos magistrato dok. 64708/06. IV, mokyklos dokumentų numeracijoje – 443, l. 1587). Krokuvos Meno Akademijoje Lucjanas Rydelis ėmė dėstyti meno ir meninių stilių istoriją nuo 1911/12 mokslo metų iki 1917/18 (1918 m. mirė). , Jaunosios Lenkijos atstovas, tiesa, „liaudininkiškos“ krypties. 1907−08 m. šį kursą perėmė būsimas Vienožinskio meno istorijos dėstytojas Adamas Łada-Cybulskis Kursų archyvuose yra išlikęs Adamo Łados-Cybulskio 1907 m. spalio 17 d. pateiktas meno istorijos paskaitų planas. Pagal jį, II kurso programoje numatyta XV a. dailei 10 val., XVI a. – 12 val., XVII−XVIII a. – 11 val. (3 val. skiriant italų barokui ir jo nuosmukio formoms), 2 – Velasquezui ir ispanų menui, 2 – Rubensui ir flamandų menui, 4 – Rembrandtui ir olandų menui, 3 – vokiečių, prancūzų ir anglų dailei), XIX a. – 20 val., iš kurių taip pat skirta dėmesio tapybos Lenkijoje apžvalgai bei pačių lenkų plastiniams ieškojimams iki naujausių tendencijų mene aptarti. Pirmą pusmetį numatyta 22, antrą – 34 val. (LVAK, sign. 29/486/40 (Baranieckio Kursų 1907−1912 m. įvairūs dokumentai), l. 1791 (pagal kursų numeraciją – nr. 117). Adamas Łada-Cybulskis Krokuvos Meno akademijoje pradėjo dirbti 1906 m. lapkritį, o 1908 m. tapo meno istorijos ir meninių stilių docentu. , kurio programoje iš XIX a. Europos meno daugiausia dėmesio skirta prancūzų dailei aptarti, akcentuotos kinų ir japonų meno (ypač pastarojo) įtakos XIX a. Europos plastinės raiškos ieškojimams.

Pats rašęs teatro ir dailės parodų recenzijas, Górskis neabejotinai turėjo paraginti savo studentes apsilankyti Meno rūmų (Palac Sztuki) salėse, pažiūrėti vieną ar kitą Miesto teatro spektaklį. 1904 m. rudenį atskirose meno rūmų salėse buvo eksponuojami Paryžiaus, italų, vokiečių dailininkų darbai, 1905 m. sausį atvežta dvidešimt Vasilijaus Kandinskio darbų, vasarį – prancūzų grafikų kūryba, gruodį – iš Paryžiaus į Lodzę grįžusio gyventi Samuelio Hirszenbergo tapybos darbų (1907 m. vasarį surengta rinktinių jo darbų paroda). 1905 m. pradžioje metus veikiančioje keičiamoje Lenkų meno bičiulių draugijos darbų ekspozicijoje 1905 m. pradžioje buvo galima išvysti Wyspiańskio vitražų bei etiudų, Wyczołkowskio aštuoniolikos paveikslų parodą „Įspūdžiai iš Zakopanės“, 1906 m. sausį – P. Gauguino mokinio Władyslawo Ślewińskio darbų rinkinį, 1907 m. balandį – didelę Jozefo Chełmońskio darbų parodą. Savo kūrybą nuo 1905 m. kasmet eksponavo naujai susikūrusi modernistinė „Penkių grupė“. Kymantaitės buvimo metu eksponuotos dailininkų sąjungos „Sztuka“ VIII−XI parodos, kuriose tarp Jaunosios Lenkijos ryškiausių figūrų Kymantaitė galėjo matyti ir Čiurlionio dėstytojų (K. Stabrowskio, K. Krzyżanowskio, F. Ruszczyco, K. Tichy’io), taip pat Malczewskio darbų. 1907 m. vasarį vyko „Sztukos“ jubiliejinė, dešimtmečio, paroda. Dėstydamas meno istorijos paskaitas Górskis galėjo pasinaudoti pažintimi su Feliksu Jasieńskiu (Manggha), kuris 1901 m. persikėlė į Krokuvą. Kymantaitės buvimo Krokuvoje laikotarpiu adresu Šv. Jono g. 1 veikusiame klube „Sztuka“, kasdien 12−13 valandomis galima buvo užeiti ir nemokamai pamatyti Jasieńskio surinktą Rytų meno kolekciją Žr. Kalendarz Krakowski Józefa Czecha na rok 1906, s. 155. . Neatmestina galimybė, kad Górskis galėjo vestis savo klausytojas į Jasieńskio namus-muziejų: tarkim, nuo 1908 m. įkurtos Marijos Niedzielskos moterų dailės mokyklos programoje buvo numatytas kassavaitinis užsiėmimas Jasieńskio muziejuje: auklėtinės lankėsi su savo mokytoja Jono g. 1 adresu ir klausė paskaitų apie stilių, stilizacijas, dekoravimą, individualumo svarbą mene, menininko ir gamtos santykį, taip pat apie japonų meną, grafikos istoriją, ją iliustruojant darbais nuo Dürerio, Rembrandto iki Wyczołkowskio ar Pankiewicziaus. Nereguliarūs užsiėmimai Jasieńskio muziejuje vyko ir Krokuvos dailės akademijos studentų grupėms. Į tokio pobūdžio susitikimus susirinkdavo ir „laisvos klausytojos“ (tarp jų − ir Maria Skłodowska), aukštojo luomo damos Žr. Agnieszka Kluczewska-Wojcik, Feliks Jasieński – mecenas polskich artystek, s. 42 (s. 38−44). . Čia mėgdavo lankytis Jaunosios Lenkijos elitas.

Japonų medžio raižinių kolekcija 1900 m. buvo eksponuota Krywulto salone, 1901 m. Varšuvos „Chimeros“ ekspozicijų salėje, Zachętos salone. Tad ją galėjo matyti ir Čiurlionis Žr. Vytautas Landsbergis, Visas Čiurlionis, p. 29. , kurio dėstytojas Ferdynandas Ruszczycas palaikė kolegiškus ryšius su unikaliu kolekcininku, ne kartą dėkojo jam už atsiųstas japonų grafikos darbų bei medžio raižinių reprodukcijas. Apie tai, kad Čiurlionio ir Kymantaitės pokalbiuose liesti Rytų meno klausimai, rodytų jo laiške iš Peterburgo paminėjimas apie Dobužinskio bute pastebėtus „truputį japoniškų dalykų“ Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 199. . 1905 m. vyko derybos tarp Mangghos-Jasieńskio ir Nacionalinio muziejaus Krokuvoje dėl jo Rytų kolekcijos nuolatinės ekspozicijos (jis siūlė muziejui tuo metu vieną didžiausių japonų meno kolekcijų ne tik Rytų Europos mastu), buvo beveik prieita sutarimo skirti tam reikalui atskirą salę Felikso Jasieńskio derybos su muziejaus vadovybe truko taip ilgai dėl to, dovanotojas pageidavo absoliučiai visą kolekciją, jos neskaidant ir nenukišant į sandėlius, eksponuoti viename, tam skirtame sektoriuje. Vadovybė ilgai nematė tokių galimybių. Derybų pozityvią eigą uždelsino Pirmasis pasaulinis karas. Jasieńskio rinkiniai perkelti į Krokuvos Nacionalinio muziejaus patalpas tik 1920 m. Antrojo pasaulinio karo metu apie 1000 kolekcijos vienetų išgrobstė vokiečių kariškiai. , tuo tikslu 1906 m. išleista knygelė-gidas („Przewodnik po dziale japońskim oddziału Muzeum Narodowego“). Šią ekspoziciją „kultūringiausia Lenkijoje visuomenė“ galėjo pamatyti Dailės Bičiulių draugijos Krokuvoje pastate Žr. Bronisława Gumińska, Feliks „Manggha” Jasieński, „Szkic do portretu”, s. 17. . Kymantaitei nueiti iki šio pastato nuo 1906/07 m. I pusmetį nuomoto buto (Karmelitų 7) buvo vos keli šimtai metrų. Jasieńskis buvo S. Witkiewicziaus mokinys, propagavęs Zakopanės stilių Žr. Agnieszka Kluczewska-Wojcik, “What Art Poland Needs,” p. 149−164. , buvo vienas Lenkų taikomojo meno draugijos įkūrėjų 1901 metais.

Tikėtina, kad paskaitų dėka tvirtėjo Kymantaitės vertybiniai orientyrai, kuriais vadovaudamasi ji vėliau pasirinko bendrą dalią su meną kuriančiu žmogumi, kūrybą suprato kaip labiausiai žmogaus gyvenimą įprasminančią veiklą. Artimas bendravimas su Čiurlioniu, jo aplinka, be abejonės, smarkai plėtė sužadėtinės ir žmonos naujojo meno supratimą. Čiurlionio dėka ji darėsi imlesnė jau ne tik nuotaikos peizažams ar taip vadinamam „figūriniam“ (correspondance prasme) simbolizmui Žr. Rasa Andriušytė-Žukienė, M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo, p. 84. : jų draugystės laikotarpiu Čiurlionis buvo baigiantis „literatūriško“ simbolinio mąstymo etapą ir siekė plastikoje abstrahuotos muzikinės, kosminės idėjos išraiškos.

Sugretinti paveikslai įgalina išvysti plastinės raiškos skirtumus, kuriuos R. Andriušytė-Žukienė įvardijo tarp Čiurlionio ir Böcklino darbų, 1991 m. Berlyne organizuotoje parodoje.

Laikas čia taps erdve: simbolistai ir Richardas Wagneris“: joje eksponuoti „Böcklino paveikslų nimfos ir kentaurai […] atrodė natūralistiški, palyginti su tapybiškai išpuoselėta, subtilia Čiurlionio paveikslų erdve, taupiomis antropomorfinėmis detalėmis. Rasa Andriušytė-Žukienė, „Čiurlionio kūryba šimtmečio perspektyvoje: dailėtyrinis ir socialinis diskursai“, p. 452.

Spustelėjus išskleisti...

Vis dėlto Malczewskio formalus artimumas Böcklinui, matyt, ypač Čiurlionio nesudomino: aktualesnis jam liko mistinis turinys, persmelkęs ne šio pasaulio šviesa Böcklino peizažą, dariusį įtakos visai Stimmungo tradicijai (Malczewskio darbams neretai trūko apšvietimo, kolorito subtilumų, lemiančių mistinę nuotaiką). Čiurlionio „sonatinis“ periodas išsiskiria unikalia plastine kalba, sudėtinga pasaulėvoka, kuri išsprūsta anapus madingų anuomet mėginimų prisegti muzikinio žanro etiketę vizualaus ar žodinio meno kūriniams ir siekia perteikti dangaus sferų ir būties muzikos pojūtį. Vėlyvosios Čiurlionio kūrybos ir to laikotarpio Malczewskio darbų sugretinimas yra prasmingas, siekiant suprasti, kokį meno suvokimo šuolį turėjo padaryti Kymantaitė nuo 1904−1905 iki 1908–1910 metų. Nors viešai Čiurlionio darbų beveik neinterpretavo, jo paties laiške užuomina apie „Žvaigždžių sonatos“ Andante, kurią „pradėjome tapyti Druskininkuose“ Čiurlionio 1908 m. gruodžio 5 d. laiškas S. Kymantaitei, p. 259. , rodytų, koks svarbus Čiurlioniui sužadėtinės buvimas, galbūt reagavimas į paveikslą jo kūrybos procese, net jei ji nelaikė rankose teptuko.

Archyvų santrumpos

• DČ-Z – Danutės Čiurlionytės-Zubovienės archyvas
• JB RS – Jogailaičių bibliotekos Rankraščių skyrius
• JUA – Jogailaičių universiteto archyvas
• LVAK – Lenkijos valstybinis archyvas Krokuvoje
• LMAB RS – Lenkijos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius
• VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

Literatūra

• 1902 m. vasario 17 d. laiškas E. Moravskiui | Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Apie muziką ir dailę, 1960, p. 92−93.
• 1907 m. gruodžio pradžios M. K. Čiurlionio laiškas H. Wolman | Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 51−54.
• Anderson, Benedict, Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, iš anglų kalbos vertė Aušra Čižikienė, Vilnius: Baltos lankos, 1991.
• Andrijauskas, Antanas, „M. K. Čiurlionio kūryba modernistinio meno kontekste: Tolimųjų Rytų dailės atspindžiai Čiurlionio tapyboje“ | Antanas Andrijauskas, Kultūros, filosofijos ir meno profiliai, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004, p. 437−478.
• Andriušytė-Žukienė, Rasa, “Individually and Collectively in the Creation: the Symbolist Ideals of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Sofija Kymantaitė and Stanisław Wyspiański Creation” | Wiesna Mond-Kozłowska (ed.), Stanisław Wyspiański and Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: The Neighbouring of Cultures, the Borderlines of Arts, Krakow: Akademia Ignatianum: wydawnictwo WAM, 2012, p. 267−278.
• Andriušytė-Žukienė, Rasa, „Čiurlionio kūryba šimtmečio perspektyvoje: dailėtyrinis ir socialinis diskursai“ | Gražina Daunoravičienė, Rima Povilionienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: jo laikas ir mūsų laikas, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2013, p. 441−462.
• Andriušytė-Žukienė, Rasa, „Dviese kūrybos pasaulyje: dailininkas M. K. Čiurlionis ir rašytoja S. Čiurlionienė-Kymantaitė“, Lyčių studijos ir tyrimai, 2012, nr. 10, p. 45−53.
• Andriušytė-Žukienė, Rasa, M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo, Vilnius: Versus aureus, 2004.
• Biliūnienė-Matjošaitienė, Julija; Meilė Lukšienė, Laiko prasmės: Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės atsiminimai; Dukters pasvarstymai; medžiaga besiformuojančios lietuvių inteligentijos mentalitetui suvokti, Vilnius: LLTI, 2004.
• Bleizgienė, Ramunė, „Viešojoje erdvėje įsitvirtinusios moters galimybės: Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūryba ir meno kritika“ | Ramunė Bleizgienė, Privati tyla, vieši balsai: Moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 300−328.
• Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 3, Vilnius: Vaga, 1988.
• Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 4, Vilnius: Vaga, 1998.
• Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 5, Vilnius: LLTI, 2011.
• Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 3, Vilnius: Vaga, 1988.
• Čiurlionio 1908 m. gruodžio 5 d. laiškas S. Kymantaitei | Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 259.
• Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Apie muziką ir dailę, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
• Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Laiškai Sofijai, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
• Daujotytė, Viktorija, „Neeiliuotas eilėraštis“ | Lietuvių eilėraštis proza, Vilnius: Vaga, 1987, p. 24.
• Daujotytė, Viktorija, „Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė – visuomenės ir meno kritikė“ | Lietuvių literatūros kritika: akademinio kurso paskaitos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, p. 126−135.
• Dutkiewicz, Józef Edward; Jadwiga Jeleniewska-Ślesińska, Władysław Ślesiński (oprac.), Materiały do dziejów Akademii Sztuk pięknych w Krakowie 1895–1939, Wrocław-Warszawa-Kraków, 1969.
• Górski, Konstanty Maria, Polska sztuka współczesna 1887–1894 na wystawie krajowej we Lwowie, 1894.
• Gumińska, Bronisława; Feliks „Manggha” Jasieński, „Szkic do portretu” | Przewodnik: Muzeum narodowe w Krakowie – Kamienica Szolayskich, Kraków, 2006.
• Irena Szypowska, „Wielki łuk” | Irena Szypowska (oprac.), Górski, Konstanty M., Weyssenhoff, J. Z młodych lat. Listy i wspomnienia, Państwowy instytut wydawszy, 1985.
• Jaroczyński, Tadeusz, „Z malarstwa”, Tygodnik Ilustrowany, 1903, nr. 41, p. 816 | Aleksander Wojciechowski (red.), Polskie życie artystyczne w latach 1890–1914, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Wydawnictwo PAN, s. 67.
• Jurgutienė, Aušra, Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo: lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.
• Juszczak, Wiesław, „Modernizm polski” | Koniec wieku: Sztuka polskiego modernizmu, Warszawa: Muzeum narodowe w Warszawie, 1997.
• Kalendarz Krakowski Józefa Czecha na rok 1906, Kraków, odbito w drukarni „Czasu“, 1906 (Wydawnictwo Towarzystwa Miłośników historyi i zabytkłow Krakowa, t. LXXV).
• Kavolis, Vytautas, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992.
• Kymantaitė, Zofija, „Vienužis-Maironis-Vaičaitis“, Vilniaus žinios, 1906, gruod. 20 (1907 saus. 2 – gruod. 22 (1907, saus. 4), nr. 284–286).
• Kymantaitė, Zofija, „Įspūdžiai iš lietuvių vakaro“, Vilniaus žinios, 1906 m. gruodžio 30 (1907 m. sausio 12), nr. 291, p. 2.
• Kluczewska-Wojcik, Agnieszka, “What Art Poland Needs” | Jerzy Malinowski (ed.), Search of the Polish National Style at the Beginning of 20th Century, History of Art History in Central, Eastern and South-Eastern Europe, The Centre of Contemporary Art, Toruń, 2012, s. 149−164.
• Kluczewska-Wojcik, Agnieszka, Feliks Jasieński – mecenas polskich artystek, Archiwum emigracji: studia szkice, dokumenty, Toruń, 2012.
• Kossowska, Irena; Łukasz Kossowski, Malarstwo Polskie: Symbolizm i Młoda Polska, Warszawa: Wydawnictwo Arkady, 2010.
• Kras, Janina, Wyższe kursy dla kobiet im. A. Baranieckiego w Krakowie 1868–1924, Kraków: wydawnictwo literackie, 1972.
• Kursa wyższe dla kobiet imienia ś. p. Dra Adr. Baranieckiego: sprawa prof. M. Żmigrodzkiego dana na sąd Świetnej Rady Miasta Krakowa (rękopis drukowany), [1904 geg.], s. 2−5.
• Kvietkauskas, Mindaugas, Vilniaus literatūrų kontrapunktai: ankstyvasis modernizmas (1904–1914), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
• Landsbergis, Vytautas, Visas Čiurlionis, Vilnius: Versus aureus, 2008.
• Łepkowski, Józef, Sztuka: zarys jej dziejów zarazem podręcznik dla uczących się i przewodnik dla podróżujących, Kraków, 1872.
• LVAK, sign. 29/486/3, lapas 163.
• M. K. Čiurlionio 1906 m. rugsėjo laiškas B. Wolman | Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Apie muziką ir dailę, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 196.
• M. K. Čiurlionio 1906 m. spalio 1 d. laiškas P. Čiurlioniui | Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Apie muziką ir dailę, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 199.
• Malczewski, Jacek, Zatruta studnia, tekst Lucjana Rydla, Kraków: Nakład Salonu Malarzy Polskich, Druk W. I. Anczyca i spółki, 1907.
• Matuszewski, Ignacy, Słowacki i nowa sztuka (modernizm): twórczość Słowackiego w świetle poglądów estetyki nowoczesnej, opracował i wstępem opatrzył Samuel Sandler, Warszawa: Państwowy instytut wydawniczy, 1965, wydanie IV.
• „Mintys apie dailę“, Viltis, 1910, nr. 64–67.
• Narušienė, Vaiva, Józef Albin Herbaczewski, pisarz polsko-litewski, Kraków: Universitas, 2007.
• Pasikalbėjimas su J. A. Herbačiausku, Naujoji Romuva, 1932, nr. 12, p. 265.
• Ramonienė, Dalia, Justinas Vienožinskis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004.
• Rimantas, Juozas, Petras Rimša pasakoja, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964.
• Speičytė, Brigita; Mindaugas Kvietkauskas, Tokią gražią kartą man atsiuntei…: Šatrijos Raganos šeimos atvirlaiškiai, Vilnius: Šatrijos Raganos bendrija, 2002.
• Szacki, Jerzy, „O tzw. historyzmie w naukach społecznych” | Stefan Nowak (red.), Metodologiczne problemy teorii socjologicznych. Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1971.
• Šatrijos Ragana, „Mėlynoji mergelė“, Naujoji vaidilutė, 1925, nr. 1.
• Šatrijos Ragana, Raštai, t. 2: Apsakymai, dramos kūriniai, straipsniai, parengė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Margi raštai, 2008.
• Šatrijos Ragana, Sename dvare, Vilnius: Vaga, 1969.
• Tumas-Vaižgantas, Juozas (Pragiedrulis), „Palangos jūra“, Lietuvių laikraštis, 1905, nr. 10, p. 116−117.
• Vaitkevičiūtė, Eugenija, Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas: J. A. Herbačiausko gyvenimo ir kūrybos pėdsakais, Kaunas: Naujasis lankas, 2007.
• Vydūnas, Raštai, t. 2, Vilnius: Mintis, 1991.
• Weiss, Tomasz, Legenda i prawda Zielonego Balonika, Kraków: wydawnictwo Literackie, 1987, wydanie II.
• Wierzińska, Janina, „Towarzystwo Zachęty Sztuk Pięknych w Warszawie” | Aleksander Wojciechowski (red.), Polskie życie artystyczne w latach 1890–1914, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Wydawnictwo PAN, s. 170−175.
• Witkiewicz, Stanisław, Sztuka i krytyka u nas, Lwow: Nakładem Towarzystwa Wydaw. we Lwowie, 1899.
• Wojciechowski, Aleksander (red.), Polskie życie artystyczne w latach 1890–1914, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Wydawnictwo PAN.
• Wolfflin, Heinrich, Die klassische Kunst, München, 1899.
• Zapolska, Gabriela, „List IV”, Przegląd Tygodniowy, 1894, nr. 28, s. 324, nr. 29, s. 333, nr. 30, s. 341.
• Ze sztuki polskiej, Kraków: Spółka Wydawnicza Polska, 1907.
• Żmigrodzki, Michał, Krótki zarys historii sztuki, Kraków, 1908, II pataisytas leidimas.
• Žirgulys, Aleksandras, „Tarp sena ir nauja“ | Aleksandras Žirgulys, Literatūros keliuose, Vilnius: Vaga, 1976, p. 121−160.)
• Žirgulys, Aleksandras, „Tarp sena ir nauja“, Nemunas, 1975, nr. 11, p. 32−40.

Sofija Kymantaitė’s Contact with Symbolist and Other Early Modernist Aesthetics in Cracow

Summary. The purpose of this study is to research what kind of aesthetic phenomena Sofija Kymantaitė (later Čiurlionienė) had encountered during the art history lectures at Adrian Baraniecki’s Higher Courses for Women and her visits to the art exhibitions in Cracow (1904–1907). Kymantaitė took the art history course each semester of her studies. At A. Baraniecki’s Higher Courses for Women, Sofija became acquainted with art history from the fifteenth century through modern art. The course was taught by Konstanty Marian Górski, a rather well-known figure in Cracow artistic circles, who returned to Cracow from Paris.

Right before Kymantaitė’s entering A. Baraniecki’s Higher Courses for Women, the administration changed the lecturer for Renaissance to Modern Art History, Michał Żmigrodzki, because of his negative evaluation of contemporaneous art, namely, works by symbolists: Arnold Böcklin, Max Klinger, and Franz von Stuck, as well as the Modern art style with its great interest in Japonism. Górski wrote a critical review of Żmigrodzki’s Art History textbook, emphasizing the textbook author’s old-fashioned aesthetic point of view to the art of Symbolism. The polemicist wrote his review at the break of the twentieth century. Górski’s rising attention to symbolic expression is demonstrated in his attempt to write a monograph on the painter Jacek Malczewski’s (1854–1929) oeuvre in 1903, right after his retrospective exhibition tour through Lvov–Cracow–Warszaw. Kymantaitė’s literary interpretation of the series of paintings entitled “The Poisoned Well” (1905–1907) by Malczewski, which she hypothetically wrote in 1910–1912, is a trace of her impressions on Polish symbolism during the period of studies in Cracow.

In the essay book Lietuvoje by Čiurlionienė-Kymantaitė and Čiurlionis (1910), she named Arnold Böcklin among the artists, the reproductions of whose works would refine the beauty of home interior of the Lithuanian intelligentsia. Was this name suggested by Čiurlionis, who highly evaluated Böcklin’s paintings, as we know it from his autumn letters of 1906? This research let us come to a conclusion that when Kymantaitė returned to Vilnius and met there her “most competent teacher” of art, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, she was already developed in the history of art and was a little acquainted with new art phenomena such as Symbolism. Böcklin’s pictures made a great impression on other members from modern Lithuanian intelligentsia, especially on those who studied in the beginning of twentieth century in Switzerland.

Keywords: aesthetic thought in Lithuania, Sofija Kymantaitė, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Arnold Böcklin, Jacek Malczewski, Symbolist aesthetics, Adrian Baraniecki’s Higher Courses for Women in Cracow.