Studija Netitnaginių uolienų apdirbimo technologijos ir dirbinių gamyba finaliniame paleolite–mezolite Lietuvoje

Šaltaliūnės 1 senovės gyvenvietė (Švenčionių r., Švenčionėlių sen.) aptikta tyrinėjant į Žeimeną griūvančius pilkapius. 1987–1989 m. V. Steponaitis, A. Girininkas, E. Šatavičius surinkto kelių šimtų titnago radinių kolekciją. 1990–1991 m. T. Ostrauskas ištyrė 164 m². Kasinėjimų metu rasta daug titnaginio inventoriaus, keramikos šukių. Taip pat aptikta netitnaginių uolienų radinių: 2 muštukai, 5 galąstuvai ir jų fragmentų, skobtelis, gludintas riedulys, 5 dirbinių fragmentų. Pagal radinių tipologinius ir technologinius požymius gyvenvietė preliminariai datuojama ankstyvuoju mezolitu, viduriniu–vėlyvuoju neolitu, geležies amžiumi Žr. Valdas Steponaitis, „Paduobės-Šaltaliūnės III pilkapiai“, 1988; 1990; Tomas Ostrauskas, Algirdas Girininkas, Šaltaliūnės, Švenčionių raj., akmens a. gyvenvietės 1990–1995 tyrinėjimų ataskaitos ir radinių sąrašai, 1990–1995; Tomas Ostrauskas, „Šaltaliūnės akmens amžiaus stovyklavietė-gyvenvietė“, 1992. .

Peržiūrėjus netitnaginių uolienų radinių kolekciją, į bendrą analizės lentelę buvo įtraukti 53 artefaktai: 7 šlifavimo plokščių fragmentai (6 smiltainio ir 1 nenustatyto uolienos tipo), 1 granito muštukas, 1 apskaldytas apvalainuko fragmentas (?), 1 apsizulinęs apvalainukas, 39 nuoskalos (95 proc. riolitinio piroklasto, 5 proc. jotnio smiltainio), 4 riolitinio piroklasto skeltės.

Titno ežero titnago gavybos ir gamybos vietoje 1 (Varėnos r., Kaniavos sen.) 1998–1999 m. E. Šatavičius atliko žvalgomuosius tyrimus, kurių metu aptiko kultūrinį sluoksnį, lokalizavo kelias gamybines aikšteles. 2000 m. aikštelėse A ir C vykdyti stacionarūs tyrimai. A aikštelėje buvo ištirta 12 m². Kultūriniame sluoksnyje ir miškožemyje rasta ypač daug titnago radinių. Taip pat aptikta smiltainio apvalainukų, kurie interpretuoti kaip skaldymo muštukai. Pagal skaldymo technikos požymius A ir C aikštelės priskiriamos finalinio paleolito laikotarpiui Žr. Egidijus Šatavičius, „Nauji akmens amžiaus paminklai Rytų ir Pietų Lietuvoje“, 2000; „Titnago kasyklos ir apdirbimo dirbtuvės prie Titno ežero“, 2001. .

Peržiūrėjus netitnaginių uolienų radinių kolekciją buvo identifikuoti 2 kvarcinio smiltainio muštukai su aiškiomis utilizacijos žymėmis.

Upėtų 1 senovės gyvenvietėje (Telšių r., Varnių sen.) žvalgomieji tyrimai vykdyti 1992 m. Ištyrus 30 m² perkasą-pjūvį ir 7 šurfus (po 1 m²), perartame kultūriniame sluoksnyje aptikta pavienių titnaginių radinių, skaldytų akmenų. Pagal radinių kompleksą gyvenvietė priskiriama vėlyvojo mezolito–neolito laikotarpiams Žr. Tomas Ostrauskas, Dalia Butrimaitė, „Upėtų akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėjimai“, 1994; Tomas Ostrauskas, Adomas Butrimas, Dalia Butrimaitė, 1993 m. archeologinių žvalgymų Telšių rajone ataskaita, 1993. .

Peržiūrėjus netitnaginių uolienų radinius, buvo identifikuoti 3 artefaktai: 1 smiltaininės šlifavimo plokštės fragmentas, 1 jotnio smiltainio apvalainukas, 1 kvarcinio smiltainio nuoskala.

Verbiškių 1 senovės gyvenvietė (Vilniaus r., Riešės sen.) 1994–1995 m. tyrinėta E. Šatavičiaus. Buvo ištirtas 68 m² plotas. Daugiausia radinių rasta armenyje. Aptikta titnaginių radinių, osteologinės medžiagos, kaulinio dirbinio fragmentas. Taip pat aptikta kitų uolienų radinių (masyvi gludinta plokštė, 2 apskaldyti rieduliukai, 1 gludintas, nuoskala). 2005 m. į R nuo gyvenvietės E. Šatavičius atliko žvalgomuosius tyrimus. Kasant šurfais ištirtas 16 m² plotas, rasta smulkių titnago skaldymo atliekų. Pagal radinių tipologiją gyvenvietė preliminariai datuojama finaliniu paleolitu (?), mezolitu–neolito pradžia (?) Žr. Egidijus Šatavičius, „Vilniaus rajono akmens amžiaus paminklų tyrinėjimai“, 1996; „Žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Rytų ir Pietų Lietuvoje“, 2006. .

Peržiūrėjus netitnaginių uolienų radinių kolekciją, identifikuoti 7 artefaktai: 1 kvarco-feldšpatinio smiltainio šlifavimo plokštė, 3 šlifuotuvai (1 grauvakinio smiltainio, 2 granito), 1 kvarco apvalainuko fragmentas, 1 smiltainio skaldytinis, 1 dantyta kvarcito nuoskala-gremžtas (?).

Tyrimo metu kai kurių gyvenviečių radinių rinkiniuose pasitaikė vėlyvesniais laikais datuojamų netitnaginių uolienų radinių. Nuspręsta neanalizuoti neantropogeninės uolienų apdirbimo kilmės radinių (pvz., rastų suartuose sluoksniuose), ar uolienų, naudotų kaip konstrukcinių gyvenvietės įrenginių sudedamosios dalys (pvz., degusių laužaviečių akmenų). Taigi nebuvo analizuojami Biržulio Sąsmaukos 1, Donkalnio ir Spigino Rago kapinynų, Dubičių 9, Glūko 10, Kajučio-Matarų 9, Kalvių 1, Karkliškės 7–8, Katros ištakų 1, Kretuonėlės 1, Paramėlio 2, Svetijansko 5 ir Varėnės 2 gyvenviečių netitnaginių uolienų radiniai.

Terminija

Analizuojant netitnaginių uolienų panaudojimą, būtina skirti kai kurias sąvokas, kurios iki šiol sukeldavo nemažai netikslumų archeologinėje literatūroje. Iki XXI a. pradžios netitnaginiai radiniai buvo įvardijami kaip akmeniniai, o artefaktams gaminti naudotų uolienų tipai vyravo du (pabrėžiant medžiagos skirtumą) – titnagas ir akmuo. Tačiau akmuo yra bendrinis terminas, apibūdinantis visas kietąsias uolienas, įskaitant titnagą. Dar tiksliau – tai įvairaus dydžio kietoji uoliena arba mineralas, riedulys. Kad terminas „akmuo“ yra vartotinas visoms uolienoms įvardyti, rodo ir pats epochos pavadinimas akmens amžius (Stone Age, Âge de la pierre, Каменный век, Età della Pietra, Steinzeit ir t. t.). Uoliena – kieta, pastovios Žemės plutos medžiaga (LKŽe), arba gamtinis agregatas, turintis savitą sudėtį, struktūrą ir tekstūrą, tam tikromis geologinėmis sąlygomis susidaręs Žemės gelmėse ar jos paviršiuje ir slūgsantis Žemės plutoje savarankiško geologinio kūno pavidalu Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, apr. nr. 3642. . Titnagas yra tik viena iš skalių uolienų, todėl šiame straipsnyje pabrėžtinai analizuojamos tik netitnaginės uolienos ir jų radiniai.

Kitas svarbus terminas, iki šiol dažniausiai archeologų vartotas „apvaliems akmenims“ apibūdinti, yra riedulys. Netikslu vartoti mažybinę formą rieduliukas, kuria vadinami apvalainukai – gargždo frakcijos natūraliai apsigludinę 10–100 mm skersmens apvalaini uolienų dariniai. Riedulys geologiškai yra tik didesnis nei 100 mm uolienos darinys (taigi mažiausias rieduliukas būtų bent 10 cm ilgio). Lietuvoje priimta geologinė terminija skiriasi nuo kitų šalių terminijos, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje apvalainukais laikomi 2–64 mm, o rieduliais – 64–256 mm uolienų dariniai Žr. Simon Buteux, Jenni Chambers, Barbara Silva, Digging up the Ice Age: Recognising, Recording and Understanding Fossil and Archaeological Remains Found in British Quarries, p. 55. .

Paminėtinas skirtumas tarp šlifavimo plokštės (plokštelės) ir gludinimo plokštės ar galąstuvo. Iš esmės terminas šlifuoti tėra tarptautinis žodis (vok. schleifen), atitinkantis lietuviškąjį gludinti. Todėl šlifavimo ir gludinimo plokštės turi tą pačią reikšmę. Yra ir kitas analogišką reikšmę turintis tarptautinis žodis poliruoti (lot. polire), kuris dažnai suprantamas kaip su juvelyrika, o ne su akmens amžiaus uolienų gludinimu susijęs veiksmas (blizginimas). Tačiau būtent poliravimas yra Vakarų Europoje dažniausiai paplitęs terminas (polir, to polish ir t. t.), nors esama ir kitokių atitikmenų. Taigi visos aptartos sąvokos yra galbūt vartotinos archeologijoje kaip sinonimai. Gludinimo plokštės kartais tapatinamos su galąstuvais. Galandimas yra veiksmas, apibūdinantis darbo įrankio aštriosios briaunos gludinimą, aštrinimą, smailinimą, o gludinimas (šlifavimas) yra bendras terminas, reiškiantis bet kokio paviršiaus lyginimą zulinant, glotninimą (LKŽe). Apdirbama medžiaga neturi reikšmės, nors kartais bandoma tuo aiškinti šių žodžių skirtumą (pvz., kad galąsti galima tik metalinius ašmenis). Dar vienas apdirbimo būdas – zulinimas arba dildymas, kuris nuo visų aptartųjų skiriasi darbo eigos kampu (statmenai ar kiek įžambiai redukuojamam kraštui). Tai, galima sakyti, yra vienas iš gludinimo tipų. Tad šiame straipsnyje, aptardami šlifavimo (gludinimo) plokštes, turime galvoje įrankį, kuriuo buvo įvairiais tipais trinties principu redukuojami įvairūs paviršiai.

Plokštė yra suvokiama kaip plokščia nuoskala, todėl riedulius ir apvalainukus, kuriais buvo šlifuojama, vadiname šlifuotuvais, nes iš veiksmažodžio gludinti bendraties lietuvių kalboje nėra išvesto įrankio pavadinimo. Šlifuotuvai suvokiami kaip pagal svorį galimi į ranką paimti įrankiai, o plokštės – veikiau ant žemės dedamos kaip pagrindas. Šlifavimo plokštelių būta ir mažesnių, gamintų iš plokščių uolienos nuoskalų. Galąstuvais išskirtinai vadintini tik įrankiai, kuriais buvo aštrinamos dirbinių kraštinės, tačiau tokio utilizacijos pobūdžio nustatyti neįmanoma. Kalbant apie finalinio paleolito–mezolito laikotarpį, ir paviršiams, ir kraštinėms gludinti buvo naudojami šlifuotuvai, kurie galbūt yra geležies amžiuje naudotų galąstuvų pirmtakai (dirbinių ašmenims (gelęžtėms) galąsti).

Dažnai paleontologiniai radiniai vadinami suakmenėjusiomis fosilijomis, belemnitai – laumės akmenimis. „Akmeniškumas“ šiuo atveju reiškia medžiagos ar kūno sukietėjimą, tačiau dar ne virtimą uoliena. Todėl sukietėjusios bet kokios kilmės fosilijos nevadintinos akmenimis ir netraktuotinos kaip netitnaginių uolienų radiniai: archeologiniais radiniais laikomi tik antropogeninės veiklos paveikti artefaktai.

Svarbu tiksliai suvokti mokslo, tyrinėjančio uolienas, pobūdį. Petrografija (gr. πέτρος (petros) – uoliena, γράφω (grafo) – aprašau) tiria uolienų mineralinę ir cheminę sudėtį, struktūrą, tekstūrą, susidarymą, kitimą ir paplitimą dažniausiai mikroskopiniu lygmeniu. O petrologija (gr. πέτρος (petro) – uoliena, λόγος – kalba, žodis) – mokslas apie uolienų sandarą, paplitimą erdvėje ir laike, susidarymą, siekiant apibūdinti, klasifikuoti pačią uolieną. Išskirtinai tik nuosėdines uolienas nagrinėjantis mokslas yra litologija (gr. λίθος – akmuo, λόγος – kalba, žodis). Uolienų apdirbimo proistorėje tyrimai galėtų būti dirbtinai pavadinti terminu petroarcheologija.

Petrografinė uolienų apybraiža

Smiltainis – nuosėdinė psamitų grupės nuolaužinė uoliena, sudaryta iš 0,05–2 mm dydžio apzulintų ir aštriabriaunių uolienų ir mineralų grūdelių, sucementuotų molio, karbonatiniu, siliciniu, gipsiniu, geležies oksidų ar kitokiu cementu (1 pav.).

Cementas susidaro kartu su nusėdančiais grūdeliais (singenetinis pobūdis) arba tuštumas tarp smėlio grūdelių užpildo gerokai vėliau (epigenetinis pobūdis). Pagal granulio metrinę sudėtį skiriamas kaip ir smėlis: į itin smulkiagrūdį ir smulkiagrūdį. Pagal mineralinę sudėtį smiltainis gali būti kvarcinis, feldšpatinis ir t. t. Smiltainis metamorfizuojasi į kvarcitą Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 531. .

Lietuvos paviršiuje yra randama riedulių, nuotrupų, apvalainukų, sudarytų iš smiltainio. Dažniausiai randama iš Skandinavijos ledyno atneštų (pavyzdžiui, jotnio) smiltainio gabalų.

Uoliena yra sluoksniuotos struktūros, todėl lengviau skyla horizontalia kryptimi. Nuotrupų paviršius greitai dūla veikiamas trinties, todėl smiltainis tinka šlifuoti, galąsti ir kitaip panašiai apdirbti. Smiltainis – trapi uoliena, todėl jo nuoskalų briaunos ilgai neišlieka aštrios ir nėra tinkamos pjauti, durti, pjaustyti, skusti ir pan. veiklai. Iš smiltainio galima gaminti šlifavimo plokštes, galąstuvus, strėlių tiesinimo įrankius, grūstuvių, trintuvių pagrindus.

Smiltainio atspalviai įvairūs, šiltų spalvų. Jie priklauso nuo uolienos sudėties ir susidarymo aplinkos.

Kvarcitas – masyvi kieta ir mechaniniam poveikiui atspari metamorfinė uoliena, sudaryta iš kvarco grūdelių, kurių yra nuo 70 iki 100 proc. uolienos, ir kitų papildomų mineralų (2 pav.).

Lietuvos paviršiuje kvarcito aptinkama riedulių ir gargždo frakcijos sudėtyje. Dažniausiai randama paskutinio Nemuno ledyno iš Skandinavijos atneštų kvarcito gabalų.

Uoliena yra gana kieta (koeficientas – 7) ir skali, mechaniškai atspari, mažai jautri kaitrai. Apgludintas kvarcitas dėl savo blizgumo gali būti naudojamas kaip dekoratyvi uoliena. Lūžis kriaukliškas, kaip ir titnago, taigi, skaldant šią uolieną, ant ruošinių ir skaldytinių matyti panašūs įtitnago požymiai. Tačiau tirti kvarcitą technologiniu požiūriu (net mikroanalizės būdu) dėl jo grūdėtos struktūros gerokai sudėtingiau nei titnagą Žr. Arturo de Lombera-Hermida, “The Scar Identification of Lithic Quartz Industries,” 2009. . Nuoskalų briaunos aštrios, tvirtos, tinkamos retušavimo ir kitokiam antriniam apdirbimui. Dėl šių savybių uoliena yra tinkama įvairiems dirbiniams – pjovimo, dūrimo, skutimo, gremžimo ir panašiems – įrankiams gaminti. Kvarcito ruošinių briaunos dažnai būna šiurkštesnės, „dantytos“. Dėl to kartais briaunoms nereikia antrinio apdirbimo (retušavimo), jos natūraliai gali būti pakankamai tvirtos. Kvarcito skalumo kryptys įvairios, žmogaus veiklos makropėdsakai sunkiau identifikuojami, bet analogiški titnago uolienai būdingiems: skėlimo metu susidaro kuprelė, gali matytis kuprelės išskala, bangelės, linkiai ir kt.

Kvarcito spalva dažniausiai šviesiai pilka, taip pat gelsva, rausva, rudai rausva Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 257. .

Kvarcas – oksidų klasės mineralas SiO₂ (3 pav.).

Gali būti su priemaišomis (Li, Na, Mg, Al, K, Ca, Ti, Fe), dujų, skysčių burbuliukais. Kietumo koeficientas – 7. Blizgumas – stiklo, lūžis kriaukliškas. Taisyklingų skalumo plokštumų neturi. Tankis 2 500–2 800 kg/m³. Kristalai dažnai stambūs, prizmių ir dipiramidžių formos, gali sudaryti dvynučius, drūzas. Agregatai grūdėtieji ir mikrogrūdėtieji. Galimos įvairios kvarco atmainos: kalnų krištolas, morionas, citrinas, dūminis kvarcas, ametistas, rožinis ir pieninis kvarcas. Dėl smulkių kitų mineralų priemaišų kvarco spalva gali būti skirtinga ir netolygi, atskirų atspalvių kvarcas turi atitinkamus pavadinimus (pvz., tigro akis, avantiurinas, prazemas ir t. t.). Mikrokristalė spindulinė arba lygiagrečiai pluoštuotoji kvarco atmaina vadinama chalcedonu, o jo koncentriškai juostuotas agregatas – agatu. Iš viso priskaičiuojama daugiau kaip 30 skirtingų kvarco atspalvių Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 274–275. .

Kvarcas – vienas labiausiai paplitusių litosferoje petrogeninių mineralų. Jo randama magminėse (intruzinėse ir efuzinėse), metamorfinėse ir nuosėdinėse uolienose. Kvarco telkinių yra aptinkama visame pasaulyje. Lietuvos paviršiuje randama iš Skandinavijos atnešto kvarco gargždo ir žvirgždo frakcijos sudėtyje, Anykščių rajone aptinkama neogeno kvarcinio smėlio. Kilmėgali būti įvairi: magminė, pegmatitinė, metamorfinė, hidroterminė ir kt.

Kvarcas yra chemiškai patvarus, kietas. Dėl tankios struktūros gali būti gludinamas, blizgumas suteikia dekoratyvią, juvelyrinę išvaizdą. Skalumas, lūžis panašus įtitnago, todėl galimas sėkmingas mineralo skaldymas, antrinis apdirbimas, įrankių gamyba. Tačiau paprastai dirbiniai ir radiniai būna trumpų ir plačių proporcijų, nes ilgus ruošinius nuskelti nuo kvarco sunku. Galimi dirbinių tipai analogiški gaminamiems iš titnago uolienos (pjovimo, smeigimo, skutimo, gremžimo, rėžimo ir kt. įrankiai).

Granitas – magminė intruzinė granitoidų grupės uoliena, sudaryta iš felzinių mineralų: kvarco, feldšpatų (4 pav.).

Apie 20–90 proc. felzinių mineralų sudaro kvarcas. Plagioklazas gali sudaryti 65 proc. ir daugiau feldšpatų kiekio. Feminių mineralų sudėtyje būna nuo 20 iki 25 proc. Antriniai mineralai gali būti įvairūs: muskovitas, šarminiai amfibolai, topazas ir kt. Struktūra granitinė, ksenomorfinė vienodo grūdėtumo arba porfyroidinė. Neišdūlėjusio granito tankis – 2 530–2 720 kg/m³. Tekstūra dažniausiai masyvioji (kartais fluidalioji ar rutulinė). Granito klasifikacija grindžiama plagioklazų ir šarminių feldšpatų santykiu, šarminių amfibolų arba piroksenų kiekiu. Pagal susidarymo aplinkybes, cheminę sudėtį ir struktūros ypatybes granitai įvairiai skirstomi, turi konkrečius pavadinimus (pvz., aliaskitas). Tipas taip pat skiriamas pagal vyraujančius feminius mineralus (pvz., dvižėrutinis) Žr. ten pat, p. 172. .

Granito aptinkama batolituose, štokuose, daikose, gyslose ir granito masyvuose. Uolienos susidarymą lemia magmatizmo ir metamorfizmo procesai (granitizacija). Paplitęs tarp kristalinio pamato uolienų. Lietuvoje aptinkamas įvairių nuotrupinių uolienų frakcijų sudėtyje, daugiausia ledyno iš Skandinavijos atneštas granitas.

Granitas, veikiamas mechaninių gamtos veiksnių, dūlėja, eroduoja, trupa. Dėl tokio uolienos pobūdžio iš jos galima gaminti tik šlifavimo, galandimo ir pan. veiklai skirtus įrankius. Granito skalumas sunkiai prognozuojamas, todėl iš šios uolienos gaminti skaldytinį ir ruošinius yra keblu, nuoskalos ir atsitiktinės skeltės nėra labai naudingos, nes netinka ilgalaikei pjovimo, dūrimo, gremžimo ir panašiai veiklai.

Granito spalvų gama įvairi, tipiški atspalviai – rausvas, rožinis, pilkas, gelsvas. Kartais spalva gali būti sunkiai nustatoma dėl ypač gausių skirtingų priemaišų (tokiu atveju jis įvardijamas kaip „margas“ – aut. past.).

Diabazas – bazinė smulkiakristalė metamorfizuota uoliena iš bazinio ir vidutinio rūgštingumo plagioklazo, augito, neretai olivino, paveikto sericitizacijos Sericitizacija – uolienų metasomatinis pasikeitimas, veikiant 300–200 °C temperatūros hidroterminiams tirpalams. , chloritizacijos, epidotizacijos Epidotizacija – virtimas įvairiaspalviu vandeninguoju silikatu, ryškių briaunų mineralu (epidotu). (5 pav.). Būdinga ofitinė (diabazinė) struktūra.

Dažniausiai aptinkamas kalnodaros srityse, taip pat platformose, daikų, silų, dangos ir kitomis formomis. Lietuvoje randamas gargždo-riedulių frakcijų sudėtyje, taip pat prekambro kristaliniame pamate.

Diabazo stipris gali siekti iki 300 MPa, tankis 2 790–3 300 kg/m³. Smulkiagrūdė uoliena yra atspari dūlėjimui, tinka gludinimo, galandimo įrankiams gaminti.

Būdingi atspalviai – tamsiai pilkas, žalsvas, juodas Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 95. .

Gneisas – metamorfinė gneisinės tekstūros ir įvairios mineralinės sudėties uoliena (6 pav.).

Dažniausiai gneisas susideda iš kvarco, feldšpatų (ortoklazo, plagioklazo), kurių būna daugiau kaip 20 proc., ir tamsiųjų mineralų (pirokseno, raginukės, biotito). Mineralai uolienoje aiškiai arba neaiškiai orientuoti, susitelkę juostelėmis. Gneisas gali susiformuoti metamorfizuojantis magminei arba nuosėdinei uolienai. Gneisas skirstomas pagal mineralinę sudėtį (pvz., plagiogneisas, dvižėrutinis ir kt.) Žr. ten pat, p. 169. .

Dažniausiai gneiso aptinkama regioninio metamorfizmo uolienose, kuriose vyrauja felziniai mineralai (feldšpatai, kvarcas). Skaldai tinkamo gneiso aptinkama Rusijoje, Ukrainoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Čekijoje ir kt. (ten, kur kristalinės uolienos yra paviršiuje).

Gneiso tankis yra 2 650–2 870 kg/m³. Kuo ši uoliena tankesnė, tuo labiau tinka gludinti, galąsti. Dėl būdingos juostuotos struktūros gneisas skyla horizontaliai, todėl gali būti tik dalijamas plokštelėmis, iš nuoskalų keblu gaminti pjovimo, dūrimo, gremžimo ir panašius įrankius. Gneisui būdingos įvairios spalvos (pilkšva, rausva, balkšva, gelsva ir t. t.). Jos priklauso nuo mineralų priemaišų.

Bazaltas – magminė efuzinė kainotipinė Kainotipinė – pirminės išvaizdos ir sudėties bet kurio amžiaus smulkiagrūdė uoliena, kurios mineralai nepaveikti arba mažai paveikti dūlėjimo ir kitų procesų. bazinė uoliena, efuzinis gabro atitikmuo (7 pav.).

Struktūra vitrofyrinė Pagrindinę vitrofyrinės struktūros uolienos dalį sudaro stikliškoji masė, kurioje yra tik pro mikroskopą įžiūrimų porfyroidinių įtarpėlių su mineralų kristalais. , kriptokristalė, porfyrinė. Dažniausiai bazaltas būna masyvios, tolygios tekstūros. Uoliena kieta, tankis 2 520–2 970 kg/m³. Bazaltas susidaro iš bazinio plagioklazo, pirokseno, olivino, vyraujančio vulkaninio stiklo, kai arti Žemės paviršiaus arba paviršiuje sustingsta taki bazaltinės sudėties magma.

Lietuvos kristalinio pamato uolienose randama metamorfizuotų bazalto kūnų. Aptinkamas visose frakcijose Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 60; Andrej Spiridonov, asmeninė konsultacija. .

Bazaltui būdingas stulpinis skilumas. Ši uoliena yra gana atspari rūgštims ir šarmams, tinkama skaldymui, antriniam apdirbimui. Labai dažnai naudota įrankiams gaminti Afrikos žemyne Žr. Simon Buteux, Jenni Chambers, Barbara Silva, Digging up the Ice Age: Recognising, Recording and Understanding Fossil and Archaeological Remains Found in British Quarries, p. 124. .

Bazaltas, vadinamasis pilkasis akmuo (LKŽe), yra tamsiųatspalviųuoliena, dažnai juodos spalvos, smulkaus grūdėtumo.

Gabras – magminė intruzinė bazinė uoliena (8 pav.), susidariusi iš klinopirokseno, bazinio plagioklazo, nedidelio ortopirokseno, olivino, granatų, kvarco kiekio (silicio oksido apie 50 proc.).

Feminių mineralų gali būti nuo 10 iki 90 proc. Mineralai izometriniai, gali būti įvairiagrūdis. Gabro tankis 2 760–3 270 kg/m³. Skiriamos kelios gabro rūšys: ortopirokseninis, olivininis, raginukinis, granatinis ir t. t.

Gabro susidarymo amžius labai įvairus. Šios uolienos aptinkama visame pasaulyje. Sudaro silus, lakolitus, lopolitus, daikas, štokus, sluoksniuotas intruzijas. Lietuvoje žinomas Randamonių masyvas, sudarytas iš gabro, žemės paviršiuje dažni gabro rieduliai Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 141. .

Gabras gali būti skaldomas nuoskalomis, tačiau labiau tinkamas gludinimui, šlifavimui ir panašiam apdirbimui.

Būdingos gabro spalvos: pilka, juoda, žalsvai juoda.

Piroklastinė uoliena – nuolaužinė vulkaninė uoliena, susidariusi iš ugnikalnio kraterio išmestos ir vėliau nugulusios piroklastinės medžiagos (9 pav.).

į Lietuvą piroklastinės uolienos daugiausia atkeliavo iš Švedijos teritorijos, jų atnešė ledynas. Šios uolienos dažniausiai esti tamsios juosvos spalvos. Šviesesnių atspalvių piroklastų kūnai galėjo nebent būti atnešti iš pietinių regionų (pvz., Karpatų kalnų) kalnų masyvų Gediminas Motuza ir Andrej Spiridonov, asmeninė konsultacija. .

Piroklastinės uolienos gali būti įvairių juosvų ir pilkšvų atspalvių. Skilimas priklauso nuo uolienos sudėties ir tankio. Smulkiagrūdė, tanki uoliena gali būti skaldoma įvairiomis kryptimis, turės kriauklinį lūžį. Iš tokios uolienos galima gaminti įrankius, analogiškus gaminamiems iš titnago, tačiau piroklastinės kilmės medžiagos kiek trapesnės, jų nuoskalų briaunos ilgai neišlieka aštrios.

Aleurolitas – nuosėdinė nuolaužinė aleuritų grupės uoliena, sucementuota karbonatiniu, molio ar kitu cementu (10 pav.).

Klastinių cementuotų uolienų grupėje aleurolitas yra tarp smiltainio ir argilito. Taip pat aleurolitu yra laikoma cementuotoji nuosėdinė uoliena, turinti ne mažiau kaip 50 proc. aleuritinės frakcijos dalelių Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, 2009, p. 29. .

Aleurolitai yra ypač smulkiagrūdžiai, tankūs, tolygios tekstūros. Gali būti skaldomi, tačiau labiau tinka gludinimo, galandimo įrankiams gaminti. Uoliena lengvai dūlėja, todėl aštresnės kraštinės ir briaunos greitai nusizulina.

Aleurolitų atspalviai dažniausiai šilti pilkšvi ir rusvi.

Riolitas – kainotipinė efuzinė uoliena, sudaryta iš stingstančios rūgščiosios lavos (11 pav.).

Chemine sudėtimi artimas granitui (68–78 proc. SiO₂), jo efuzinis atitikmuo. Riolito tankis 2 300–2 800 kg/m³. Uolieną sudaro šarminiai feldšpatai, kvarcas, žėrutis, plagioklazas, vienas ar keli amfibolo arba pirokseno grupių mineralai, taip pat pasitaiko siderito, granato, turmalino, cirkonio ir kitų mineralų. Riolito struktūra porfyrinė, felzitinė Felzitinė struktūra – mikrokristalė struktūra iš smulkių, plika akimi stikliškoje medžiagoje neįžiūrimų kristalėlių. Tokia struktūra yra iš kvarco ir feldšpato susidedančių magminių uolienų. . Pagrindinė uolienos masė gali būti stikliška arba ypač smulkiakristalė, tekstūra fluidinė, sferolitinė. Riolitas skirstomas į atmainas pagal pagrindinės masės išvaizdą, būdingus mineralus ir cheminę sudėtį Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 490–491. .

Riolito paplitimas platus. Lietuvoje randamas riedulių ir gargždo frakcijose.

Riolito skalumas panašus į kvarco, kriauklinio lūžio, įvairiakryptis, taigi ir galimų gaminti įrankių spektras analogiškas. Būdingi riolito atspalviai šviesūs – balkšvi, pilkšvi, gelsvi ir pan. Andrej Spiridonov, asmeninė konsultacija.

Porfyritas – porfyrinės struktūros magminė vidutinio rūgštingumo ir bazinės sudėties uoliena su feldšpatų (bazinis ir vidutinis plagioklazas), raginukės ar pirokseno aiškiais stambiais porfyriniais intarpais – fenokristalais (12 pav.).

Fenokristalai yra pasklidę uolienos mikrokristalėje ar mikrofelzitinėje pagrindinėje masėje, sudarytoje iš tų pačių mineralų ir (ar) stikliškos masės. Porfyritas nuo porfyro skiriasi tuo, kad jame nebūna kvarco porfyritų.

Porfyritai yra paplitę įvairaus geologinio amžiaus platforminėse ir kalnodaros srityse, kur sudaro lavos dangas, daikas, štokus. Lietuvoje randami riedulių ir gargždo frakcijos pavidalo Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 443. .

Porfyritas gali būti įvairių spalvų Andrej Spiridonov, asmeninė konsultacija. .

Skalūnas – metamorfinė arba nuosėdinė uoliena, kuri pasižymi skalūnine tekstūra (13 pav.).

Jis itin smulkiagrūdis, sudarytas iš viena kryptimi orientuotų, lygiagrečiai išsidėsčiusių mineralų. Nuosėdiniai skalūnai – tai beveik nepakitusios, dėl slėgio ir cementacijos sutankėjusios uolienos, kurių išlikusi pirminė mineralinė sudėtis, smulkiai sluoksniuota tekstūra, sudaranti menamą uolienų skalūnuotumą ir suteikianti savybę uolienai skilti plonomis plokštelėmis. Metamorfiniai skalūnai gali būti kilę iš nuosėdinių uolienų (paraskalūnai) arba iš magminių uolienų (ortoskalūnai). Jie susidaro persikristalizavus uolienų mineralams Žr. Viktoras Kemėšis, Augustinas Linčius, Juozas Paškevičius, Enciklopedinis geologijos terminų žodynas, p. 524–525. .