Studija Civilinių ginčų, susijusių su viešuoju interesu, arbitruotinumas

Minima arbitražo kritika yra aktuali vien ES valstybėms narėms, nes subjektas, turintis teisę kreiptis preliminaraus sprendimo, yra ES valstybės narės teismas. Taigi tiek užsienio valstybės, t. y. ne ES valstybės narės, teismas, nagrinėjantis ginčą, susijusį su ES teisės imperatyvais, tiek ir arbitražo tribunolas, neturi teisės kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo. Atitinkamai vertinant pateikiamo argumento pagrįstumą ir būtent tai, ar šis argumentas turėtų įgyti vis didesnę arba lemiamą svarbą, taip konkrečias komercinių ginčų rūšis priskiriant ES valstybių narių teismų jurisdikcijai, svarbu įvertinti, kokios galimos alternatyvos šiai problemai spręsti. Laikantis argumentacijos, kad būtina kiekvienu atveju užtikrinti ginčą nagrinėjančio subjekto teisę kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo, daugelis komercinių ginčų, susijusių su ES teise, turėtų būti priskirti išimtinei ES valstybių narių jurisdikcijai iš tokių ginčų sprendimo eliminuojant ne tik arbitražo tribunolus, tačiau ir valstybių, ne ES narių, teismus. Kai tiek arbitražas, tiek susitarimai dėl jurisdikcijos komerciniuose teisiniuose santykiuose įgyja vis didesnę reikšmę, būtina ieškoti alternatyvių sprendimų, kurie leistų užtikrinti tinkamą ES teisės įgyvendinimą ginčus nagrinėjant ir arbitražu. Tokią poziciją pateikia ir ESTT jurisprudencija.

Nordsee byloje Nordsee byla […], para. 14. nurodyta, kad valstybės narės teismų kooperavimasis su arbitražo tribunolu turėtų apimti ir aktualių ES teisės aktų nuostatų turinio išaiškinimą arbitražo proceso metu arba sprendžiant priimto arbitražo sprendimo panaikinimo ar pripažinimo klausimus. Taigi ESTT, viena, nustatydamas, kad arbitražo tribunolas neturi teisės kreiptis tiesiogiai į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo, pats ir pateikė atsakymą, kaip ši problema turėtų būti išspręsta. Būtent valstybių narių teismai turėtų kooperuotis su arbitražo tribunolu ir esant pagrindui kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo, kur būtų išaiškinta arbitraže nagrinėjamam ginčui aktualių ES teisės aktų nuostatų turinys.

Reikšmingas klausimas, kaip objektyviai tokia teismo ir tribunolo kooperacija galėtų pasinaudoti arbitražo tribunolas arba arbitražu nagrinėjamo ginčo šalys. Daugelis kontinentinės Europos valstybių arbitražą reguliuoja įgyvendindamos UNCITRAL pavyzdinį komercinio arbitražo įstatymą. Šio projekto 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybės teismų intervencija arbitražo procese yra ribojama, kiek nėra numatyta minėtame projekte Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos pavyzdinis komercinio arbitražo įstatymas […]. . Iš esmės pavyzdinis įstatymo projektas valstybės teismams suteikia teisę dalyvauti arbitražo procese, kiek tai reikalinga užtikrinti tinkamą reikalingų įrodymų surinkimą. Pavyzdiniame įstatyme nenustatyta teismo teisės pateikti arbitražo tribunolui aktualių teisės aktų išaiškinimus. Taigi minėtą projektą įgyvendinus, tai nesudaro pagrindo ES narių teismams bendradarbiauti su tribunolais, užtikrinant tinkamą ES teisės aktų turinio išaiškinimą ir taikymą ginčo nagrinėjimo metu arbitraže. Tačiau yra ES valstybių narių, kurios nacionaliniuose teisės aktuose jau nustatė arbitražo arba tribunolo nagrinėjamo ginčo šalių galimybę kreiptis į valstybės teismą dėl aktualių teisės aktų nuostatų turinio išaiškinimo, iš to skaičiaus ir dėl ES teisės aktų. Toks reguliavimas yra nustatytas, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės arbitražo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, kur teisė kreiptis į valstybės teismą dėl aktualių teisės aktų nuostatų turinio išaiškinimo suteikta ginčo šaliai; remiantis Vokietijos civilinio proceso kodekso 1050 straipsniu, tribunolui arba ginčo šaliai su tribunolo leidimu suteikiama teisė kreiptis į valstybės teismą dėl procesinių veiksmų, kurių teisės atlikti neturi tribunolas, atlikimo taigi ir dėl kreipimosi preliminaraus sprendimo į ESTT. Tačiau ši netiesioginė tribunolo galimybė kreiptis dėl ES teisės turinio išaiškinimo yra ribota – toks valstybės teismo ir tribunolo bendradarbiavimas yra leidžiamas tik pavienių ES valstybių narių. Tačiau įtvirtinus tribunolo teisę kreiptis į valstybės narės teismą dėl ES teisės aktų turinio išaiškinimo, kuris leistų jau ginčo nagrinėjimo metu žinoti aktualių ES teisės aktų turinį, garantuotų tinkamą ES teisės įgyvendinimą jau proceso arbitraže metu.

Pagrindą įtvirtinti tokį reguliavimą suteikia ir būtinumas užtikrinti operatyvų ir koncentruotą procesą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylas Kauno vandenys I LAT CBS, 2010-03-16 nutartis byloje LR aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra v. AB „Požeminiai darbai“, WTE Wassertchnik GmbH, trečiasis asmuo UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-116/2010 (toliau – Kauno vandenys I byla). ir Kauno vandenys II Kauno vandenys II byla […]. . Kauno vandenys I byloje pareiškus ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rėmėsi kompetencijos-kompetencijos doktrina ir teisme pareikštą ieškinį paliko nenagrinėtą, nes ginčas jau buvo pradėtas arbitraže. Tačiau ginčą išsprendus arbitraže ir prašant tribunolo sprendimą pripažinti ir leisti vykdyti, Kauno vandenys II byloje nuspręsta, kad ginčas, kurį išsprendė tribunolas ir dėl kurio valstybės teisme pareikštas ieškinys paliktas nenagrinėtas, nėra arbitruotinas ir dėl to, kad tribunolas neturėjo teisės kreiptis į ESTT dėl aktualių ES teisės nuostatų išaiškinimo Kauno vandenys II byla […]. . Akivaizdu, kad tokia situacija, kai ginčas buvo iš esmės išnagrinėtas arbitražu ir tik procesui antrąjį kartą pasiekus Aukščiausiąjį Teismą yra nustatomas ginčo nearbitruotinumas, nėra suderinama su proceso koncentracijos ir operatyvumo imperatyvais. Tai sudaro pagrindą svarstyti tribunolo ir ES valstybių narių kooperacijos plėtros klausimą, kur ES lygmeniu būtų įtvirtinta arbitražo tribunolo kreipimosi į ESTT galimybė, taip užkertant kelią arbitruotinumui riboti.

Tai, kad aptartas pavienėse valstybėse įtvirtintas reguliavimas neveikia visose ES valstybėse narėse, per se neriboja ginčų, susijusių su ES teisės imperatyvais, arbitruotinumo. Valstybių narių teismai, peržiūrėdami arbitražo sprendimą, turi vadovautis ES teisės aktų nuostatomis ir atitinkamai kontroliuoti, ar arbitražo sprendimas suderinamas su esminę reikšmę turinčiomis ES teisės aktų nuostatomis. Valstybės narės teismas, nagrinėdamas šiuos klausimus, taip pat turi teisę kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo, kur būtų atsakyta dėl arbitražo sprendimo išvadų suderinimo su ES teisės imperatyvais Žr. H. H. Paul Lugard, “E. C. Competition Law and Arbitration: Opposing Principles?,” p. 295–301. . Svarbi yra Almelo Almelo byla […]. byla, kurioje numatytas abstraktus draudimas pripažinti arbitražo sprendimą, nesuderinamą su Europos Bendrijų steigimo sutarties 81 ar 82 straipsniais [dabar – SESV 101 ir 102 straipsniais] nepriklausomai nuo šalių pasirinktos taikytinos teisės Žr. Leo D’Archy, “Eco Swiss China v Benetton: E. C. Competition Law and Arbitration,” p. 392–394. . Vėlesnėje praktikoje ši taisyklė buvo eksplicitiškai suformuota minėtoje Eco Swiss byloje Nurodoma, kad „kai nacionalinės teisės procesinės taisyklės reikalauja teismo panaikinti arbitražo sprendimą dėl nacionalinės viešosios tvarkos pažeidimo, toks arbitražo sprendimas turi būti panaikintas ir tuo atveju, kai arbitražas nesilaikė draudimų, nustatytų Europos Bendrijų steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalies [dabar – SESV 101 straipsnio 1 dalies]“. Eco Swiss byla […], para. 37. .

Almelo ir Eco Swiss bylos sukonkretino Nordsee byloje pradėtą rengti taisyklę dėl arbitražo kompetencijos taikyti ES teisės imperatyvus ir valstybėms narėms suteiktų tinkamo ES teisės įgyvendinimo kontrolės priemonių Žr. Andrej Bolfek, “Arbitration and Public Policy: Application of European Community Competition Law in Arbitration Proceedings from the Aspect of Public Policy,” 2000. . Eco Swiss byloje suformuotas įpareigojimas valstybių narių teismams užtikrinti efektyvų ES teisės veikimą patvirtino reikšmingą ES teisės įtaką valstybių narių teismų formuojamai viešosios tvarkos sampratai pagal Niujorko konvencijos 5 straipsnio 2 dalies b punktą. Eco Swiss pateiktiems išaiškinimams turėjo įtakos ir valstybių narių formuojama praktika, kur sąžiningos konkurencijos laisvė yra viešosios tvarkos dalis Sąžiningos konkurencijos laisvė, kaip viešosios tvarkos dalis, pripažįstama daugelyje valstybių. Žr. Vokietijos Konstitucinio Teismo 1969-02-27 sprendimą byloje Fruchtsafte WuW/E 1000; 1972-05-31 Eiskonfekt WuW/E 1226. Belgijos pirmosios instancijos teismo 1975-10-15 sprendimą byloje Prefelex v. Lipski, publikuota: Journal des tribunaux, 1976, no. 91, p. 493, 494 / Gerhard Bebr, Development of Judicial Control of the European Communities, p. 371; žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-03-02 nutarimą. . Taip ESTT netiesiogiai nustatė pareigą arbitražo tribunolams užtikrinti tinkamą ES imperatyvų įgyvendinimą ir vėlesnę pareigą ES valstybių narių teismams kontroliuoti šios pareigos tinkamą vykdymą per arbitražo sprendimo ginčijimo arba pripažinimo ir leidimo vykdyti procesus. Atsižvelgiant į Almelo ir Eco Swiss bylose formuojamas taisykles, Nordsee linijos bylose pateikiamas aiškinimas sulaukė gausios kritikos dėl dviejų priežasčių: itin formalaus arbitražo vertinimo bei paradoksalių išvadų dėl „arbitražo – ne teismo“ doktrinos formavimo, kurios yra sunkiai suderinamos su Almelo bei Eco Swiss arbitražui nustatytais įpareigojimais.

Autoriaus atlikto tyrimo kontekste svarbi aplinkybė, kad nė viename iš nurodytų atvejų ESTT nėra palaikęs argumentų, kad arbitražas nėra pajėgus tinkamai pritaikyti viešąjį interesą sudarančias ES teisės nuostatas. Kiekvienu atveju ESTT nurodė valstybių narių teismams vertinti, ar arbitražo sprendimu esminę reikšmę turintys imperatyvai buvo tinkamai įgyvendinti ir tik nustačius tokių imperatyvų pažeidimą valstybės narės turėtų riboti arbitražo sprendimo vykdymą. Tačiau nėra pagrindo per se riboti ginčų arbitruotinumą, kai atitinkamos kategorijos ginčuose gali iškilti būtinumas kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo.

ESTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi kiekvienos ES valstybės narės, ir Lietuvos, teisei aiškinti ir taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-12-21, 2007-05-15, 2008-12-04, 2009-03-27 nutarimai. . Taigi valstybių ES narių teismai, aiškindami arbitruotinumo kategoriją, turėtų vadovautis ESTT pateikiamais išaiškinimais dėl arbitražo galimybės nagrinėti ginčus, susijusius su esminę reikšmę turinčių ES teisės normų taikymu. ESTT nurodo aiškų kelią, kuriuo turėtų eiti ES valstybės narės – neriboti klausimų, susijusių su viešuoju interesu, arbitruotinumo, tačiau, pasitelkiant viešosios tvarkos institutą ir teisę atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimą, kontroliuoti, ar arbitražo tribunolas tinkamai įgyvendino esminę reikšmę turinčius imperatyvus.

2. Lietuvos patirtis

2.1. Ginčų arbitruotinumo ribojimas ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai

Lietuvoje nearbitruotinų ginčų sąrašas įtvirtintas KAĮ. Kiti teisės aktai atskirai nenustato atitinkamos kategorijos ginčų nearbitruotinumo reguliavimo. Nors specialiame teisės akte, reguliuojančiame santykius, susijusius su arbitražu, yra nurodomas nearbitruotinų ginčų sąrašas, Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, kad ir kiti nacionalinės teisės aktai gali nustatyti komercinius ginčus, kurie negali būti sprendžiami arbitražu Kauno vandenys II byla […]; Luksora byla […]; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, v. AB „Lietuvos dujos“, V. G., K. S., V. V., bylos Nr. 3K-3-548/2013 (toliau – Lietuvos dujos byla). . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prie nearbitruotinų ginčų kategorijos priskyrė ginčus, susijusius su viešuoju interesu. Prie tokių ginčų kategorijos pagal galiojančią teismų praktiką yra priskirti ginčai dėl viešojo pirkimo sutarties kainos pakeitimo, dėl juridinio asmens veiklos tyrimo Kauno vandenys II byla […]; Luksora byla […]; Lietuvos dujos byla […]. .

Prie išvadų, kad šių kategorijų teisminiai ginčai, kaip susiję su viešuoju interesu, negali būti sprendžiami arbitražu, prieita remiantis tokiais motyvais: a) arbitražo tribunolo veikla skirta spręsti tik teisinių santykių šalių nesutarimus, tačiau ne viešojo intereso apsaugai; b) ginčo nagrinėjimas arbitraže gali lemti, kad nebus užtikrintas įstatymų leidėjo nustatytų viešojo intereso tikslų pasiekimas; c) apribota suinteresuoto asmens teisių apsauga arbitražui neturint galimybės kreiptis į ESTT Kauno vandenys II byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagrįsdamas išvadą, kad ginčai dėl viešojo pirkimo sutarties kainos pakeitimo negali būti nagrinėjami arbitražu, nes ginčų dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo arbitruotinumas galėtų lemti tai, kad bus nevisiškai pasiekti įstatymų leidėjo VPĮ įtvirtinti tikslai, visuomenės suinteresuotumas šiais santykiais būtų pernelyg apribotas (pvz., dėl arbitražo teismo sprendimo konfidencialumo), o tiekėjų teisių apsauga būtų neveiksminga de minimis dėl negalimumo preliminaraus sprendimo kreiptis į ESTT. ; d) arbitražo tribunolui nėra suteikta įgaliojimų, kuriuos atitinkamos kategorijos bylose įstatymas suteikia teismui Šis motyvas yra pateikiamas tiek Kauno vandenys II byloje, tiek ir Luksora byloje. .

Aptarti argumentai dėl arbitražo kompetencijos ir pareigos užtikrinti viešojo intereso apsaugą, taip pat ES valstybės narės kompetencija užtikrinti tinkamą ES teisėje galiojančių imperatyvų įgyvendinimą, kai yra sprendžiamas arbitražo sprendimo pripažinimo klausimas, duoda svarų pagrindą abejoti dabartinės Lietuvos teismų praktikos pagrįstumu.

Kiek tai susiję su procesinėmis priemonėmis, kurias taikyti turi teisę arbitražas, minėta, kad EŽTT įpareigoja EŽTK valstybes nares suteikti visą reikiamą paramą arbitražo tribunolui ir tokiu būdu garantuoti teisės į tinkamą procesą įgyvendinimą. Tokiu būdu iš dalies ribotos arbitražo tribunolo procesinės galimybės nėra pagrindas riboti ginčų arbitruotinumą. Savo ruožtu nėra pagrindo išvadai, kad arbitražo tribunolas neturėtų teisės taikyti įstatyme numatytų pažeistų teisių gynimo būdų, kai dėl atitinkamų ginčų sprendimo arbitražu ginčo šalių yra susitarta.

Arbitruotinumo ribojimas be pakankamo objektyvaus pagrindo yra pagrindas vertinti tokį ribojimą kaip EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą. EŽTK nereglamentuoja bylų nagrinėjimo tvarkos ir procedūros. Ši tvarka reglamentuota valstybių vidaus teisės aktų ir galiojančių tarptautinių sutarčių, iš jų Niujorko konvencijos. Būtina sąlyga EŽTK 6 straipsnio įtvirtintai teisei į teisingą bylos nagrinėjimą užtikrinti yra kiekvienos bylos nagrinėjimas būtent pagal konkrečioje valstybėje nustatytą civilinių bylų nagrinėjimo tvarką. Kai yra sudarytas arbitražinis susitarimas, Niujorko konvencija numato specialią ginčų nagrinėjimo tvarką – pagal arbitražinio susitarimo šalies prašymą teismas privalo pasiųsti ginčo šalis į arbitražą Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalis. . Taigi Niujorko konvencija numato bylų nagrinėjimo tvarką galiojant arbitražiniam susitarimui ir bent vienai iš šalių prašant tokios tvarkos, jos privaloma laikytis.

Valstybei EŽTK narei ratifikuojant Niujorko konvenciją ir taip įsipareigojus užtikrinti arbitražinio susitarimo ir arbitražo sprendimų įvykdymą, EŽTK sukuria pareigą užtikrinti tinkamą šių įsipareigojimų vykdymą, o šių pareigų pažeidimas, kai ignoruojamas šalių sudarytas arbitražinis susitarimas, laikytinas EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Todėl teisingas ir atitinkantis EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintą „pagal įstatymą sudaryto teismo“ kriterijų turėtų būti laikomas tik toks bylos nagrinėjimas, kuris atliekamas pagal šiam atvejui teisės aktuose numatytą ginčų nagrinėjimo tvarką, t. y. arbitražu, tuo atveju, kai yra sudarytas galiojantis arbitražinis susitarimas.

Šis klausimas, ar valstybės narės teismams atsisakius palikti nenagrinėtą ieškinį ir išsprendus jį iš esmės, kai ieškinys priskirtas arbitražo jurisdikcijai, taigi kai įstatymo galią turintys teisės aktai reikalauja ginčą spręsti arbitražu, iki šios dienos nebuvo nagrinėtas EŽTT. Taigi šioje srityje yra erdvės EŽTT jurisprudencijos vystymuisi.

2.2. Naujoji KAĮ redakcija ir galima Lietuvos teismų praktikos raida

Nuo 2012 m. birželio 30 d. įsigaliojusi KAĮ redakcija duoda pagrindą keistis Lietuvos teismų praktikai. Viena vertus, naujoji KAĮ redakcija įtvirtino baigtinį nearbitruotinų ginčų sąrašą, taip užkertant kelią vis naujas ginčų kategorijas, nenurodytas šiame sąraše, pripažinti nearbitruotinomis, antra vertus, apibrėžė ir išplėtė komercinio ginčo, nagrinėtino arbitražu, sąvoką, kurioje yra nurodyti ir teisminiai ginčai, susiję su viešuoju interesu, būtent ginčai dėl sutarčių, sudarytų viešųjų pirkimų būdu KAĮ 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad komercinis ginčas – bet koks šalių nesutarimas dėl fakto ar (ir) teisės klausimų, kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių, įskaitant prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, distribuciją, komercinį atstovavimą, faktoringą, nuomą, rangą, konsultavimą, inžinerines paslaugas, licencijavimą, investavimą, finansavimą, bankinę veiklą, draudimą, koncesiją, jungtinės veiklos kūrimą ir vykdymą, bet kokią kitokią pramonės ar verslo kooperaciją, žalos, padarytos pažeidus konkurencijos teisės normas, atlyginimą, sutartis, sudarytas viešųjų pirkimų pagrindu [aut. past.], prekių ar keleivių vežimą oru, jūra ir sausuma, bet tuo neapsiribojant. .

Iki naujosios KAĮ redakcijos priėmimo galiojusioje redakcijoje buvo įtvirtintas nearbitruotinų ginčų sąrašas, kur buvo vartojamos tokios lingvistinės formuluotės: „Arbitražui negali būti perduoti ginčai“, paminėti įstatyme Iki 2012-06-30 galiojusioje KAĮ redakcijoje nustatyta, kad arbitražu negalima spręsti ginčų, kylančių iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčų, susijusių su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčų, kylančių iš vartojimo sutarčių. . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią nuostatą nurodė, kad KAĮ nurodytas nearbitruotinų ginčų sąrašas nėra baigtinis ir kiti ginčai gali būti priskiriami nearbitruotinų ginčų kategorijai. Taip prie nearbitruotinų ginčų kategorijos buvo priskirti ginčai, susiję su viešųjų pirkimų sutarties sąlygų keitimu Kauno vandenys II byla […]. ; bylos, kur reikalaujama pradėti ir atlikti juridinio asmens veiklos tyrimą Luksora byla […]; Lietuvos dujos byla […]. . Lietuvos teismų praktikoje taip pat buvo atvejų, kai arbitražo procesai, kurių atsakovams buvo iškelta bankroto byla, turėjo būti nutraukti ir perduoti nagrinėti teisme. Teismų manymu, bylos, kur turtiniai reikalavimai pareikšti bankrutuojančiam subjektui, yra susiję su bankrotu, todėl taip pat negali būti nagrinėjami arbitraže ir jiems taikoma speciali Įmonių bankroto įstatymo teismingumo taisyklė, kai visas bylas, susijusias su bankrutuojančia įmone, nagrinėja bankroto bylą nagrinėjantis apygardos teismas ApT CBS, 2011-01-06 nutartis civilinėje byloje UAB Vilmstata v. UAB RANGA-IV. . Visais minėtais atvejais Lietuvos teismai priėjo prie išvados, kad viešasis interesas aptartose bylose jas daro nearbitruotinas bei sudaro prielaidas plečiamai aiškinti KAĮ įtvirtintą nearbitruotinų ginčų sąrašą.

Naujoje KAĮ redakcijoje nurodoma, kad „visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame [KAĮ 12 straipsnyje – aut. past.] straipsnyje nustatytas išimtis“. Autoriaus nuomone, tokiu būdu įstatymų leidėjas pabrėžė baigtinį nearbitruotinų ginčų kategorijų aiškinimą ir užkirto kelią skirtingoms naujosios KAĮ redakcijos interpretacijoms.

Kartu su KAĮ redakcija įsigalioję Įmonių bankroto įstatymo pakeitimai nurodo, kad bankrutuojanti bendrovė turi teisę būti šalimi ginčą nagrinėjant arbitraže. Taigi naujoji taisyklė keičia iki tol formuotą teismų praktiką. Minėti pakeitimai užtikrina teisinį šalių tikrumą, kai bankroto bylos iškėlimas neturės neigiamos įtakos pradėtiems arbitražo procesams ir sudarytiems arbitražiniams susitarimams vykdyti.

Naujoje KAĮ redakcijoje nearbitruotinų ginčų kategorijų sąrašas buvo reikšmingai susiaurintas, išplečiant arbitruotinų ginčų kategorijų sąrašą. Arbitražu leista spręsti su konkurencija, vartojimo sutartimis susijusius ginčus. Be to, šalims leista susitarti dėl kilusio ginčo, susijusio su darbo arba vartojimo teisiniais santykiais, sprendimo arbitražu. Ankstesnėje KAĮ redakcijoje buvo numatyta, kad visi ginčai, susiję su patentais, prekių ir paslaugų ženklais, nenagrinėtini arbitraže. Ši sąvoka naujoje redakcijoje patikslinta ir susiaurinta – nurodoma, kad nearbitruotini yra vien ginčai, susiję su patento, prekės ženklo ir dizaino registracija. Taigi kiti iš intelektinės nuosavybės kylantys ginčai yra arbitruotini.

Komercinių santykių subjektų teisinis tikrumas, pagarba jų teisėtiems lūkesčiams turi esminę reikšmę priimant sprendimą dėl arbitražo vietos. Įprastai nusprendžiama ginčą arbitražu spręsti valstybėje, kuri sudaro palankias sąlygas ginčams nagrinėti arbitraže Žr. William Park, “National Law and Commercial Justice: Safeguarding Procedural Integrity in International Arbitration,” p. 680. . Valstybė, kurioje ginčų sprendimas arbitražu galėtų būti ribojamas, nėra patraukli. Yra pavyzdžių, kad netgi tada, kai šalys jau susitarusios dėl arbitražo vietos, arbitrai yra linkę vengti ginčus nagrinėti arbitražui nepalankioje valstybėje ir faktine arbitražo vieta pasirenka kitą valstybę Žr. Eric A. Schwartz, “Do International Arbitrators Have a Duty to Obey the Orders of Courts as the Place of the Arbitration? Reflections of the Role of the Lex Loci Arbitri in the Light of a Recent ICC Award,” p. 801–805. . Aptarti Lietuvos teisės aktų pakeitimai formuoja aiškų ir tiksliai apibrėžtą nearbiruotinų ginčų sąrašą. Tai yra itin reikšminga komercinių teisinių santykių subjektų teisinio tikrumo garantija ir duoda pagrindo Lietuvos arbitražo industrijos plėtrai.

Naujoji KAĮ redakcija buvo taikyta vos keletoje bylų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkritį nurodė, kad naujoji KAĮ redakcija taikoma ginčams, dėl kurių reikalavimai teisme yra pareikšti po KAĮ naujosios redakcijos įsigaliojimo, t. y. po 2012 m. birželio 30 d. LAT CBS, 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. Z. v. Amplico Life Pierwsze Amerykansko–Polskie Towarzystwo Ubezpieczen Na Zycie i Reasekuraciji Spolka Akcyjna.

Tačiau kitoje byloje, kur reikalavimas teisme buvo pareikštas dar iki 2012 m. birželio 30 d., taigi naujoji KAĮ redakcija minėtoje byloje neturėjo būti taikoma, bylos šalis prašė vadovautis naujojoje redakcijoje įtvirtintu nearbituotinų ginčų sąrašu ir būtent kasacinis skundas buvo grindžiamas argumentu, kad KAĮ yra įtvirtintas baigtinis nearbitruotinų ginčų sąrašas Lietuvos dujos byla […]. . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nenagrinėdamas, ar apskritai naujoji KAĮ redakcija taikytina ginčo teisiniam santykiui ratione temporis, nurodė, kad „Komercinio arbitražo įstatymas neįtvirtino priešingos teismų praktikoje suformuluotai taisyklės dėl juridinio asmens veiklos tyrimo procedūros nearbitruotinumo, todėl tokį ginčą nagrinėti kompetenciją turi tik teismas“. Šią išvadą teismas grindė motyvais, kad „juridinio asmens veiklos tyrimo procedūros taisyklės yra susijusios ne tik su bylos šalių, bet ir kitų suinteresuotų asmenų, taip pat viešojo intereso apsauga. Kai kurios juridinio asmens veiklos tyrimą reglamentuojančios teisės normos nesuderinamos su […] arbitražo principais. Antai, ekspertų ataskaita ir rekomendacijos turi būti išsiųstos atitinkamoms valstybės institucijoms, kurios remdamosi įstatymais atlieka juridinio asmens veiklos priežiūrą (CK 2.130 straipsnio 2 dalis), spręsdamas, ar likviduoti juridinį asmenį, teismas turi įvertinti ne tik šalių, bet ir kitų juridinio asmens dalyvių, darbuotojų ir viešąjį interesą (CK 2.131 straipsnio 3 dalis), teismas nėra saistomas pareiškėjo reikalavimais ir gali pritaikyti bet kurias CK 2.131 straipsnyje numatytas priemones ir kt.“ Taigi iš esmės Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas KAĮ redakciją, kuri neturėjo būti taikoma minėtoje byloje Ten pat. , nurodė, kad arbitražo tribunolas nėra tinkamas subjektas viešojo intereso apsaugai užtikrinti. Šia išvada buvo pakartotinai pabrėžta, kad nepriklausomai nuo naujosios KAĮ redakcijos, kur vartojamos iš esmės kitos formuluotės ir įstatymų leidėjas siekia riboti nearbitruotinų ginčų kategorijų sąrašą, įsigaliojimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išlieka nuoseklus ligšiolinei praktikai, kad ginčai, susiję su viešuoju interesu, negali būti sprendžiami arbitražu.

Tokia Lietuvos teismų praktikoje aptinkama išvada nėra suderinama su JAV teismų ir ESTT pozicija, pateikiama dėl ginčų nagrinėjimo arbitražu. Minėtų valstybių teismai nekvestionuoja arbitražo tribunolo gebėjimo užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą. Taigi nors įstatymų leidėjas įtvirtino, autoriaus nuomone, baigtinį nearbitruotinų ginčų kategorijų sąrašą, tačiau tai nedavė pagrindo pakeisti ligšiolinę teismų praktiką ginčų arbitruotinumo srityje.

Išvados

1. Arbitražo tribunolas, nagrinėjantis civilinį ginčą, yra pajėgus užtikrinti ginčo šalių teisę į tinkamą procesą. Arbitražo proceso ypatumai (proceso ir sprendimo konfidencialumas, apeliacijos nebuvimas etc.) nėra pagrindas riboti ginčų arbitruotinumą. Valstybės EŽTK narės teismai turi pareigą bendradarbiauti su ginčą nagrinėjančiu arbitražo tribunolu, kad būtų įgyvendinta ginčo šalies teisė į tinkamą procesą.

2. Arbitražo tribunolas turi pareigą priimti įvykdomą, taigi su aktualiu viešuoju interesu suderinamą sprendimą. Dėl to arbitražo tribunolas turi pareigą tinkamai pritaikyti aktualias teisės normas, atitinkamoje teisės sistemoje sudarančias viešąjį interesą. Tai, ar imperatyvios nuostatos buvo tinkamai pritaikytos, įvertinama taikant arbitražo sprendimo ginčijimo bei pripažinimo ir leidimo vykdyti institutus.

3. ESTT praktikoje nustatytas ribojimas arbitražo tribunolui kreiptis į ESTT nėra pagrindas riboti ginčų, susijusių su ES teisės taikymu, arbitruotinumą. Atitinkamą viešąjį interesą sudarančių ES teisės nuostatų įgyvendinimą užtikrina su arbitražu bendradarbiaujantis arba sprendimo teisėtumo ar pripažinimo klausimą nagrinėjantis ES valstybės narės teismas, kuris, be kita ko, turi teisę kreiptis dėl preliminaraus sprendimo priėmimo. Tikslas užtikrinti proceso koncentruotumą sudaro pagrindą ieškoti būdų užtikrinti tribunolo arba arbitražu nagrinėjamo ginčo šalių galimybę inicijuoti aktualių ES teisės aktų nuostatų išaiškinimą dar bylą nagrinėjant arbitražu, kol bus priimtas galutinis sprendimas.

4. Lietuvoje formuojama teismų praktika, kad ginčai, susiję su viešuoju interesu, negali būti nagrinėjami arbitražu, plečiamai aiškinant KAĮ nustatytą nearbitruotinų ginčų sąrašą. Tokios teismų praktikos formavimas yra artimas EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimui. Naujoji KAĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. birželio 30 d., nedavė pagrindo iki šiol galiojusiam teismų praktikos pasikeitimui, kai buvo a) plečiamai aiškinamos nearbitruotinų ginčų kategorijos ir b) nurodoma, kad ginčai, susiję su viešuoju interesu, yra nearbitruotini.

Literatūra

Norminiai teisės aktai ir jų parengiamoji medžiaga

• 1927 m. Ženevos konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų vykdymo, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• 1955-04-28 United Nations Economic and Social Council Report of the Committee on the Enforcement of International Arbitral Awards, no. E/AC.42/4/Rev.1.
• 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, Valstybės žinios, 1995, nr. 10-208.
• 1958-09-12 United Nations Conference on International Commercial Arbitration Summary Record of the Eleventh Meeting, no. E/CONF.26/SR.11.
• Commission of the European Communities Green Paper on Alternative Dispute Resolution in Civil and Commercial Matters, 2002.
• Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Valstybės žinios, 1995-05-16, nr. 40-987.
• ICC arbitražo reglamentas, įsigaliojęs 2012-01-01, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos pavyzdinis komercinio arbitražo įstatymas, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas (su pakeitimais ir papildymais), Valstybės žinios, 1996, nr. 39-961.
• Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitražo taisyklės, įsigaliojusios 1998-01-01, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija, Oficialusis leidinys, 2008, nr. C 115.
• UNICITRAL arbitražo reglamentas, įsigaliojęs 2010-08-15.
• Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentas, įsigaliojęs 2013-01-01, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].

Specialioji ir kita literatūra

• Arfazadeh, Homayoon, “Arbitrability under the New York Convention: the Lex Fori Revisited,” Arbitration International, 2001, vol. 17, no. 1, pp. 73–87.
• Bebr, Gerhard, Development of Judicial Control of the European Communities, Hague: Kluwer Academic Publishers Group, 1981.
• Berg, Albert Jan van den, The New York Convention of 1958: Towards a Uniform Judicial Interpretation, Hague: Kluwer Law and Taxation Publishers, 1981.
• Blackbaby, Nigel, Public Interest and Investment Treaty Arbitration | Albert Jan van den Berg (ed.), International Commercial Arbitration: Important Contemporary Questions, ICCA Congress Series, 2002 London, 11, Hague: Kluwer Law International 2003, pp. 355–365.
• Blanke, Gordon; Phillip Landolt (eds.), EU and US Antitrust Arbitration, Hague: Kluwer Law International, 2011.
• Blanke, Gordon, “Defining the Limits of Scrutiny of Awards Based on Alleged Violations of European Competition Law,” Journal of International Arbitration, 2006, vol. 23, no. 3, pp. 249–257.
• Bolfek, Andrej, “Arbitration and Public Policy: Application of European Community Competition Law in Arbitration Proceedings from the Aspect of Public Policy,” Croatian Arbitration Yearbook, No. 7(141), Zagreb: Croatian Chamber of Commerce, 2000.
• Born, Gary B., International Arbitration, Hague: Kluwer Law International, 2011.
• Born, Gary B., International Commercial Arbitration, Hague: Kluwer Law International, 2009.
• Brulard, Yves; Yves Quintin, “European Community Law and Arbitration – National Versus Community Public Policy,” Journal of International Arbitration, 2001, vol. 18, no. 5.
• Bublienė, Danguolė; Eglė Zemlytė, „Arbitražiniai susitarimai (arbitražinė išlyga) vartojimo sutartyse: per se nesąžininga sąlyga?“, Teisė, 2012, t. 84, p. 7–27.
• Clayton, Richard; Hugh Tomlinson, The Law of Human Rights, Second edition, Oxford: Oxford University Press, 2008.
• D’Archy, Leo, “Eco Swiss China v Benetton: E. C. Competition Law and Arbitration,” European Competition Law Review, 1999, vol. 20, no. 7, pp. 392–394.
• Dempegiotis, Sotiris I., “EC Competition Law and International Arbitration in the Light of EC Regulation 1/2003,” Journal of International Arbitration, 2008, vol. 25, no. 3, pp. 365–395.
• Elsing, Siegfried H., “Chapter I: Issues Specific to Arbitration in Europe, References by Arbitral Tribunals to the European Court of Justice for Preliminary Rulings” | Christian Klausegger, Peter Klein et al. (eds.), Austrian Yearbook on International Arbitration 2013, Austrian Yearbook on International Arbitration, Volume 2013, Viena: Manz‘sche Verlags und Universitätsbuchhandlung, 2013, pp. 45–59.
• Gaillard, Emmanuel; Domenico di Pietro, Enforcement of Arbitration Agreements in International Arbitral Awards: The New York Convention in Practice, United Kingdom, Cameron May, 2009.
• Gaillard, Emmanuel; John Savage (eds.), Fouchard Gaillard Goldman on International Commercial Arbitration, Hague: Kluwer Law International, 1999.
• Gaillard, Emmanuel, Legal Theory of International Arbitration, Boston: Martinus Nijhoff Publishers, 2010.
• Hanotiau, Bernard; Olivier Caprasse, “Arbitrability: Due Process, and Public Policy Under Article V of the New York Convention,” Journal of International Arbitration, 2008, vol. 25, no. 6, pp. 721–741.
• Harris, Troy L., “The ‘Public Policy’ Exception to Enforcement of International Arbitration Awards Under the New York Convention,” Journal of International Arbitration, 2007, vol. 24, no. 1, pp. 9–24.
• Jarusevičius, Justinas, “Arbitrability in Lithuania after the Latest Legal Amendments: A Pro-Arbitration Approach,” London Court of International Arbitration Young International Arbitration Group Newsletter, sausis, 2013.
• Kozubovska, Beata, „Ginčų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, arbitruotinumo galimybės“, Teisė, 2011, t. 80, p. 69–80.
• Kozubovska, Beata, „Ginčų, kylančių iš vartojimo sutarčių, nagrinėjimo arbitraže problematika“, Teisė, 2011, t. 81, p. 119–128.
• Kronke, Herbert et al, Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards: A Global Commentary on the New York Convention, Hague: Kluwer Law International, 2010.
• Kulick, Andreas, “Sneaking Through the Backdoor: Reflections on Public Interest in International Investment Arbitration,” Arbitration International, LCIA 2013, Volume 29 Issue 3, pp. 435–451.
• Kurkela, Matti S.; Santtu Turunn, Due Process in International Commercial Arbitration, New York: Oxford University Press, 2010.
• Lew, Julian D. M.; Loukas A. Mistelis, Stefan Michael Kröll, Comparative International Commercial Arbitration, Hague: Kluwer Law International, 2003.
• Lugard, H. H. Paul, “E. C. Competition Law and Arbitration: Opposing Principles?,” European Competition Law Review, 1998, vol. 19, no. 5, pp. 295–301.
• Ma, Winnie Jo-Mei, Public Policy in the Judicial Enforcement of Arbitral Awards: Lessons For and From Australia, doctoral dissertation, Bond University, 2005.
• Mistelis, Loukas A.; Stavros L. Brekoulakis, Arbitrability: International & Comparative Perspectives, Boston: Kluwer Law International, 2009.
• Moss, Giuditta Cordero, “Arbitration and Private International Law,” International Arbitration Law Review, 2008, vol. 11, no. 4, pp. 153–164.
• Park, William, “National Law and Commercial Justice: Safeguarding Procedural Integrity in International Arbitration,” Tulane Law Review, 1989, no. 63.
• Petrochilos, Georgios, Procedural Law in International Arbitration, New York: Oxford University Press, 2004.
• Piers, Maud, “Consumer Arbitration in the EU: A Forced Marriage with Incompatible Expectations,” Journal of International Dispute Settlement, 2011, vol. 2, no. 1, pp. 209–230.
• Schwartz, Eric A., “Do International Arbitrators Have a Duty to Obey the Orders of Courts as the Place of the Arbitration? Reflections of the Role of the Lex Loci Arbitri in the Light of a Recent ICC Award” | International Law, Commerce and Dispute Resolution. S.l.: ICC Dispute Resolution Library, 2005, pp. 801–805.
• Shore, Laurence; Delyan Dimitrov, “Chapter II: The Arbitrator and the Arbitration Procedure – The Public Interest in Private Dispute Resolution” | Christian Klausegger, Peter Klein et al. (eds.), Austrian Arbitration Yearbook 2009, C. H. Beck, Stämpfli & Manz 2009, pp. 163–174.
• Soloveičikas, Deividas, „Viešųjų pirkimų ginčų arbitruotinumo problematika“, Teisė, 2010, t. 75, p. 35–53.
• Style, Christopher; Philomena Cleobury, “Jivraj v. Hashwani: Public Interest and Party Autonomy,” Arbitration International, Hague: Kluwer Law International 2011, vol. 27, no. 4, pp. 563–573.
• Tarptautinės teisės asociacijos Tarptautinio komercinio arbitražo komitetas, 2000 m. pranešimas konferencijoje Londone.
• Tarptautinės teisės asociacijos Tarptautinio komercinio arbitražo komitetas, Rekomendacijos dėl viešosios tvarkos, kaip pagrindo atsisakyti pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimą taikymo, Paskelbta 2002 m. konferencijoje Delyje.
• Tweedale, Andrew, “Confidentiality in Arbitration and the Public Interest Exception,” Arbitration International, Hague: Kluwer Law International 2004, vol. 20, no. 4, pp. 59–69.
• Ulmer, Nicolas, “The Cost Conundrum,” Arbitration International, 2010, vol. 26, no. 2, pp. 221–250.
• Voser, Nathalie, “Arbitrability and the Applicable Law in the Claims Resolution Process for Dormant Accounts in Switzerland,” Arbitration International, 1999, vol. 15, no. 3, pp. 237–266.
• Wolff, Reinmar, New York Convention on the Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards Commentary, Oxford: Hart Publishing, 2012.
• Zemlytė, Eglė, „Valstybės ir viešosios teisės juridinių asmenų teisė sudaryti arbitražinį susitarimą pagal Lietuvos ir užsienio valstybių teisę“, Teisė, 2011, t. 79, p. 172–185.
• Zemlytė, Eglė, „Valstybės ir viešosios teisės juridinių asmenų teisė sudaryti arbitražinį susitarimą“, Teisė, 2011, t. 80, p. 193–212.
• Zemlytė, Eglė, Valstybė, kaip arbitražinio susitarimo šalis, daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2012.

Praktinė medžiaga

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai

• EŽTT, 1970-01-17 sprendimas byloje Delcort v. Belgija, bylos nr. 2689/65.
• EŽTT, 1980-02-27 sprendimas byloje Deweer v. Belgija, bylos nr. A 35.
• EŽTT, 1987-03-04 sprendimas byloje KR v. Šveicarija, bylos nr. 10881/84.
• EŽTT, 1996-11-27 sprendimas byloje Nordtrom-Janzon v. Nyderlandai, bylos nr. 28101/95.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimai

• ESTT, 1982-03-03 sprendimas byloje Nordsee Deutsche Hochseefischerei Gmb H v. Reederei Mond Hochseefischerei Nordstern AG & Co KG, bylos nr. 102/81 [1982] ECR I-01095.
• ESTT, 1994-04-27 sprendimas byloje Municipality of Almelo and others v. NV Energiiebedriff Ijsselmij, bylos nr. C-393/92 [1994] ECR I-01477.
• ESTT, 1999-05-01 sprendimas byloje Eco Swiss China Time Ltd v. Benetton International NV, bylos nr. C-126/97 [1999] ECR I-03055.
• ESTT, 2000-03-28 sprendimas byloje Krombach v. Bamberski, bylos nr. C-7/98 [2000] ECR I-1935.
• ESTT, 2000-11-09 sprendimas byloje Ingmar GB Ltd. v. Eaton Leonard Technologies Inc., bylos nr. C-381/98 [2000] ECR I-9305.
• ESTT, 2005-01-27 sprendimas byloje Denuit v. Transorient, bylos nr. C-125/04 [2005] ECR I-00923.
• ESTT, 2006-10-26 sprendimas byloje Elisa María Mostaza Claro v. Centro Móvil Milenium SL, bylos nr. C-168/05 [2006] ECR I-10437.
• ESTT, 2009-10-06 sprendimas byloje Asturcom Telecomunicaciones SL v. Cristina Rodríguez Nogueira, bylos nr. C-40/08 [2009] ECR I-09579.

Užsienio valstybių teismo institucijų sprendimai

• Indijos Aukščiausiasis Teismas, 1999-07-13 sprendimas byloje Haryana Telecom Ltd. v. Sterlite Industries (India) Ltd., [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Indijos Aukščiausiasis Teismas, 2008-10-24 sprendimas byloje M/S. Everest Holding Ltd v. Shyam Kumar Shrivastava & Amp., [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Junginių Amerikos Valstijų apeliacinis teismas, 1974-02-19 sprendimas byloje Alexander v. Gardner-Denver Co, nr. 72-5847, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Junginių Amerikos Valstijų apeliacinis teismas, 1981-03-06 sprendimas byloje Lloyd Barrentine et al., Petitioners, v. Arkansas-Best Freight System, nr. 79-2006, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Junginių Amerikos Valstijų apeliacinis teismas, 1995-05-22 sprendimas byloje First Options of Chicago v. Manuel Kaplan et and MK Investment, Inc., [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Junginių Amerikos Valstijų apeliacinis teismas, 1999-12-08 sprendimas byloje Smith Enron Cogeneration Limited Partnership Inc v. Smith Cogeneration International Inc., [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Junginių Amerikos Valstijų apeliacinis teismas, 1983-01-12 sprendimas byloje University Life Insurance Company of America v. Unimarc Ltd., George C. Huff.
• Junginių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas, 1973-12-04 sprendimas byloje Merrill Lynch, Pierce, Fenner & Smith, Inc. v. Ware, nr. 72-312, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Junginių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas, 1985-07-02 spendimas byloje Mitsubishi Motors Corp. V. Soler Chrysler-Plymouth.
• Jungtinės Karalystės apeliacinis teismas, 1997-12-19 sprendimas byloje Ali Shipping v. Shipyard Trogir, [1997] EWCA Civ 3054, [1998] 2 All ER 136, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• Kinijos Aukščiausiasis Teismas, 2009-09-02 sprendimas byloje Wu Chunying v. Zhang Guiwen, bylos nr. [2009] Min Si Ta Zi No. 33, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai

• LAT CBS, 2007-03-05 nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, nr. 3K-3-62/2007.
• LAT CBS, 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinė gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., nr. 3K-3-443/2008.
• LAT CBS, 2010-03-16 nutartis byloje Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra v. AB „Požeminiai darbai“, WTE Wassertchnik GmbH, trečiasis asmuo UAB „Kauno vandenys“, bylos nr. 3K-3-116/2010.
• LAT CBS, 2011-05-02 nutartis civilinėje byloje UAB „Tarptautinė statybos korporacija“ v. ALSTOM Power Sweden AB, bylos nr. 3K-3-199/2011.
• LAT CBS, 2011-10-17 nutartis civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos nr. 3K-7-304/2011.
• LAT CBS, 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje N. von K., I. von K., R. W. A. von K. v. UAB „Luksora“, A. L., bylos nr. 3K-3-353/2012.
• LAT CBS, 2012-11-07 nutartis civilinėje byloje A. Z. v. Amplico Life Pierwsze Amerykansko–Polskie Towarzystwo Ubezpieczen Na Zycie i Reasekuraciji Spolka Akcyjna, bylos nr. 3K-3-470/2012.
• LAT CBS, 2013-10-10 nutartis civilinėje byloje OAO „Gazprom“ v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, bylos nr. 3K-7-326/2013.
• LAT CBS, 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos v. AB „Lietuvos dujos“, V. G., K. S., V. V., bylos nr. 3K-3-548/2013.

Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai

• ApT CBS, 2011-01-06 nutartis civilinėje byloje UAB Vilmstata v. UAB RANGA-IV, bylos nr. 2-21/2012.
• ApT CBS, 2011-01-06 nutartis civilinėje byloje UAB Vilmstata v. UAB RANGA-IV, bylos nr. 2-22/2012.
• ApT CBS, 2013-12-17 nutartis civilinėje byloje L. B. v. Lietuvos Respublika, bylos nr. 2T-82/2013.

Arbitražo tribunolų sprendimai

• 009-05-08 sprendimas byloje Glamis Gold, Ltd. v. United States of America, NAFTA, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• 1999-05-04 galutinis sprendimas byloje Himpurna California Energy Ltd v. PT (Persero) Perusahaan Listruik Negara (PLN), Yearbook of Commercial Arbitration XXV (2000), no. 13.
• 2001-12-07 Pasaulio verslo organizacijos prekybos rūmų arbitražo sprendimas byloje nr. 10623/AER/ACS, Salini Costruttori S.p.a. v. Ethiopia, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• 2003-04-14 galutinis sprendimas, Ian Brownlie atskiroji nuomonė byloje CME Czech Republic B.V. (The Netherlands) v. Czech Republic, UNCITRAL, [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].
• 2006-07-14 galutinis sprendimas byloje Azurix Corp v. Argentina, ICSID bylos nr. ARB/01/12.
• 2008-07-24 galutinis sprendimas byloje Biwater Gauff (Tanzania) Ltd. v. United Republic of Tanzania, ICSID bylos nr. ARB/05/22.
• 2012-07-31 Stokholmo prekybos rūmų arbitražo instituto sprendimas byloje OAO „Gazprom“ v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Energetikos ministerijos, bylos nr. V (125/2011), [žiūrėta 2013 m. spalio 1 d.].

The Arbitrability of the Civil Disputes Related to the Public Interest

Summary. The purpose of the study is to analyze the main arguments used to justify the limitation of the arbitrability of the civil disputes related to the public interest. The author seeks to establish whether resolution of the civil disputes by the arbitral tribunal is a proper measure for the protection and enforcement of the public interest. Conclusions show that arbitration is able to provide full protection of the fair trial guarantees; secures necessary knowledge and experience to solve the questions of the great importance for the New York Convention Member States; limitations for the arbitral tribunal to refer to the Court of Justice of the European Union for the preliminary ruling is not an obstacle to guarantee proper application of the European Union measures. Author reaches the conclusion that it is not proper to limit the arbitrability of civil disputes due to their relationship to the public interest.

Keywords: arbitrability, civil disputes, public interest.