Straipsnis Ekonominė krizė ir teisinė sistema: įtampų triada

Santrauka. Straipsnyje aptariamas 2008 m. Lietuvą užklupusios pasaulinės ekonominės krizės ir jos įveikimo priemonių poveikis Lietuvos teisinei sistemai. Keliama hipotezė, kad krizės ir jos įveikimo priemonių poveikis teisinei sistemai yra platesnis nei intervencija į pozityviąją teisę (tam tikras teisinio reguliavimo sritis), nes pakinta demokratinio režimo teisiniai standartai: teisinei sistemai nepajėgiant užtikrinti tam tikrų subjektinių teisių gynimo, susiklostę teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių apsaugos standartai pažeminami. Išskiriami trys matmenys, pagal kuriuos turėtų būti plėtojamos atskiros tyrimo dalys, – įtampos laukai, kuriuose reiškiasi krizės veikiamos teisės ir kitų fenomenų priešstata: (i) teisė v. ekonominė tikrovė; (ii) teisė v. politika; (iii) teisė v. visuomenė.

Pagrindiniai žodžiai: pasaulinė ekonominė krizė, Lietuvos teisinė sistema, demokratinio režimo teisiniai standartai, įtampos laukai, teisė, ekonominė tikrovė, politika, visuomenė.

Įvadas

Reaguodama į 2008 m. ją užklupusią pasaulinę ekonominę krizę, Lietuva, kaip ir dauguma Europos šalių, ėmėsi griežto viešųjų išlaidų taupymo politikos ir esmingai apkarpė iki krizės teisės aktuose prisiimtus socialinius įsipareigojimus įvairioms visuomenės grupėms. Tačiau Lietuvos teisės moksle beveik nerasime publikacijų, kuriose būtų tiriamas šios krizės poveikis Lietuvos teisei. Iš esmės netiriamas ne vien visuminis krizės poveikis Lietuvos teisinei sistemai, bet paradoksalu, kad nėra ir sektorinių tyrimų, skirtų jos poveikiui tam tikriems žmogaus teisių katalogo segmentams arba tam tikroms visuomenės grupėms Bene vienintelė išimtis – Tomos Birmontienės straipsnis. Žr. Toma Birmontienė, „Ekonominės krizės įtaka konstitucinei socialinių teisių doktrinai“, p. 1005–1030. . Tai rodo mūsų teisės moksle žiojėjančią plačią spragą.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkai 2012 m. parengė ir Lietuvos mokslo tarybai pateikė mokslinio tyrimo projektą „Ekonominės krizės (recesijos) iššūkiai teisės viešpatavimui ir žmogaus teisėms“ (Nr. VPI-3.1-ŠMM-07-K-03-085) ir laimėjo tarybos dotaciją. Tyrimas atsispiria nuo minties, kad krizė sumažino visuomenės narių lūkesčius, anksčiau teisinės sistemos gintus kaip subjektinės teisės. Konstitucinio Teismo jurisprudencija rodo, kad toks subjektinių teisių gynimo siaurinimas ir nukrypimas nuo tam tikrų iki tol griežtais laikytų reikalavimų, jei tai daroma siekiant įveikti krizę, kai kada (bet ne visada) yra pateisinamas demokratinio režimo (arba sinonimiškai demokratinės visuomenės) teisinių standartų požiūriu. Daroma prielaida, kad krizės ir jos įveikimo priemonių poveikis teisinei sistemai yra platesnis nei vien intervencija į pozityviąją teisę (tam tikras teisinio reguliavimo sritis), nes pakinta demokratinio režimo teisinių standartų turinys: jie pažeminami. Tai transformuojamasis poveikis teisinei sistemai, kuri jau nepajėgia užtikrinti tam tikrų subjektinių teisių gynimo, bent jau tuo mastu kaip iki krizės. Kiek ir kaip tie standartai pakinta? Tai klausimai, į kuriuos dar turės atsakyti tyrimas.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkai 2012 m. parengė ir Lietuvos mokslo tarybai pateikė mokslinio tyrimo projektą „Ekonominės krizės (recesijos) iššūkiai teisės viešpatavimui ir žmogaus teisėms“ (Nr. VPI-3.1-ŠMM-07-K-03-085) ir laimėjo tarybos dotaciją. Tyrimas atsispiria nuo minties, kad krizė sumažino visuomenės narių lūkesčius, anksčiau teisinės sistemos gintus kaip subjektinės teisės. Konstitucinio Teismo jurisprudencija rodo, kad toks subjektinių teisių gynimo siaurinimas ir nukrypimas nuo tam tikrų iki tol griežtais laikytų reikalavimų, jei tai daroma siekiant įveikti krizę, kai kada (bet ne visada) yra pateisinamas demokratinio režimo (arba sinonimiškai demokratinės visuomenės) teisinių standartų požiūriu. Daroma prielaida, kad krizės ir jos įveikimo priemonių poveikis teisinei sistemai yra platesnis nei vien intervencija į pozityviąją teisę (tam tikras teisinio reguliavimo sritis), nes pakinta demokratinio režimo teisinių standartų turinys: jie pažeminami. Tai transformuojamasis poveikis teisinei sistemai, kuri jau nepajėgia užtikrinti tam tikrų subjektinių teisių gynimo, bent jau tuo mastu kaip iki krizės. Kiek ir kaip tie standartai pakinta? Tai klausimai, į kuriuos dar turės atsakyti tyrimas.

Šis metodologinio pobūdžio straipsnis nėra tipiškas tuo atžvilgiu, kad jis yra įvadinis kitų šiame „Teisės“ numeryje publikuojamų straipsnių, parašytų vykdant minėtą tyrimą, atžvilgiu. Tyrimas dar nebaigtas, tad vietoj išvadų tegali būti formuluojamos prielaidos. Straipsnio naratyvą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje formuluojama ką tik trumpai pristatyta tyrimo hipotezė. Antrojoje išskiriami trys matmenys (dimensijos, aspektai), pagal kuriuos turėtų būti plėtojamos atskiros tyrimo dalys (sektoriniai tyrimai), – įtampos laukai, kuriuose reiškiasi krizės veikiamos teisės ir kitų fenomenų priešstata: (i) teisė v. ekonominė tikrovė; (ii) teisė v. politika; (iii) teisė v. visuomenė. Straipsnyje (ir apskritai visame tyrime) naudojami ne vien tradiciniai teisėtyros (ypač teisės teorijos) metodai, bet ir metodai, pasiskolinti iš kitų socialinių ir humanitarinių mokslų, tarp jų – sociologinės apklausos metodas.

1. Hipotezė, kartu ir aksioma

Prieš kelis dešimtmečius kam iššaukiamai, kam šventvagiškai, o dar kai kam piktdžiugiškai skambėjęs teiginys, kad kapitalizmo ekonomika vystosi bangomis, kur pakilimą neišvengiamai keičia nuosmukis ir tik paskui galimas naujas pakilimas (C. Juglaro, N. Kondratjevo, J. Kitchino, S. Kuznetso teorijos), šiandien skamba taip banaliai, kad šio cikliškumo niekas nė neįrodinėja. Ką galima parodyti, bandyti įrodyti nė nereikia. Per du su puse dešimtmečio Turimas galvoje laikotarpis nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Žinoma, tai gana savavališkas laiko ribos nustatymas. pasaulio ūkį krėtė ne mažiau kaip dešimt ekonominių (arba sinonimiškai ūkio) krizių, sukėlusių didelių sunkumų ne vien toms šalims, kuriose jos kilo Čia remiamasi viena autoritetingiausių ekonominių krizių studijų: Carmen M. Reinhard, Kenneth Rogoff, This Time is Different: Eight Centuries of Financial Folly, 2009. . Visos jos prasidėdavo kaip lokalūs arba regioniniai finansų sistemų sutrikimai, bet iškart peržengdavo valstybių sienas ir apimdavo nei daug, nei mažai – visą pasaulį ar bent didelę jo dalį, ir ne tik finansų sektorių, bet visas ūkio sritis. Lietuvoje labiausiai buvo juntamos, todėl buvo daugiausia analizuojamos (ar bent komentuojamos) 1997–1998 m. Azijos finansų krizė, 1998 m. Rusijos finansų krizė ir 2008 m. (anot kitų, 2007 m.) prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė Iš čia paminėtų krizių tik šios, paskutinės (dar vadinamos Didžiąja recesija), visuotinai vartojamame pavadinime yra žodis „pasaulinė“, bet tai nepakeičia kitų krizių tarptautinio pobūdžio. ; kita vertus, dėl to, kad šioms krizėms skirta daugiau dėmesio nei kitoms, nesumenksta, pavyzdžiui, 1999–2002 m. Argentinos ūkio krizės arba 2008–2011 Islandijos bankų krizės reikšmė. Darytina prielaida (ekonometriniai tyrimai ją, matyt, patvirtintų), kad nacionalinio ūkio paveikumas pasaulinėms krizėms tiesiogiai proporcingas jo integravimuisi į globalią ekonomiką Tai nereiškia, kad į pasaulinę ekonomiką menkai integruoti nacionaliniai ūkiai nėra paveikūs pasaulinių krizių – kad ir dėl to, kad jie dažnai priklauso nuo užsienio paramos. . Globalizacijos sąlygomis geografiškai ekstensyvi kaip lokali arba regioninė prasidėjusios krizės plėtra beveik neišvengiama, nes, perfrazavus vienai geranoriškai utopijai apibūdinti skirtą formuluotę, globalizacija yra ne istorijos, bet geografijos pabaiga Žr. Michael J. Greig, “The End of Geography? Globalisation, Communications and Culture in The International System,” pp. 225–243; Francis Fukuyama, The End of History and the Last Man, 1992. . Vieną, net nevisiškai įveiktą krizę netrukus pratęsia kita, įsižiebusi visai kitoje pasaulio dalyje, be to, tam tikras krizes galima pagrįstai laikyti kitų didesnių krizių sudedamosiomis dalimis, palydovėmis arba padariniais. Jų atskyrimas vienų nuo kitų (jei jis apskritai prasmingas) yra sąlygiškas. Čia nesvarstoma, kokia intervalo tarp krizių trukmė laikytina „vidutine normalia“; tačiau akivaizdu, kad ji artimesnė Kitchino ar Juglaro ciklams (atitinkamai 3–4 ir 7–11 metų) nei Kondratjevo bangoms – kur kas ilgesniems (50–60 metrų) nekrizinės pasaulinio ūkio raidos laikotarpiams. Kaip globalizacija sietina su didesniu krizių dažniu ir susipynimu bei kokia metodologija reikėtų vadovautis „atskiriant“ vieną krizę nuo kitos, šiam naratyvui nerelevantiška. Kad ir kokią metodologiją pasirinktume, 2007 ar 2008 m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės išskyrimas į „atskirą“, tegu ir apimančią įvairias „partikuliarias“ krizes, kaip antai 2008–2011 m. Islandijos bankų krizę arba 2010 m. Europos skolų krizę, nekelia abejonių, nes būtent tada santykinai stabilų ūkio augimą pakeitė recesija ir šis reiškinys buvo iš esmės visuotinis. Iš Europos valstybių jo iš esmės išvengė, rodos, tik Lenkija ir Slovakija.

Lietuva – ne. Čia krizės pradžia sutapo su Seimo rinkimais, po kurių pasikeitė Seimo dauguma. Viešojoje erdvėje daugkart kartotas politinės kovos požiūriu dėsningas ankstesnės valdančiosios daugumos ir jos Vyriausybės kaltinimas krizės nenumatymu, nepasirengimu jai, net palengvinimu jai kelio nebūtinai buvo pagrįstas objektyviu iki krizės priimtų (arba reikalingų, bet nepriimtų) teisėkūros ar teisės taikymo sprendimų vertinimu (ypač turint galvoje krizės pasaulinį mastą). Be to, dėl įsakmaus konstitucinio reguliavimo, kurio turinys aiškintinas specifinėmis Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrimo aplinkybėmis, Lietuvoje valstybės biudžeto projekto rengimas ir biudžeto tvirtinimas kas ketveri metai sutampa su naujos Vyriausybės sudarymu Žr. Egidijus Kūris, „Konstitucija, teisėkūra ir konstitucinė kontrolė: retrospekciniai ir metodologiniai svarstymai“, p. 70–72. . Pačioje 2008 m. pabaigoje naujasis Seimas itin skubiai pakeitė nemažai įstatymų, reglamentavusių valstybės pajamų surinkimą ir įtvirtinusių jos finansinius įsipareigojimus įvairioms visuomenės grupėms, kuriuos atitinkamai apribojo (o kai kurių apskritai atsisakė) valstybės 2009 m. biudžete (vėliau ir kitų metų biudžetuose). Viešosioms išlaidoms taupyti skirtos teisėkūros iniciatyvos virto ne vien mokesčių sistemos pertvarkymu, atlyginimų, pensijų, kitų socialinių išmokų sumažinimu, bet ir apkarpė viešųjų paslaugų bei viešosios valdžios institucijų finansavimą, taigi palietė įvairias ūkio, apskritai gyvenimo sritis, neišskiriant sveikatos apsaugos, kultūros, švietimo, mokslo, krašto apsaugos, teisingumo vykdymo ar diplomatijos. Drastiškos griežto viešųjų išlaidų taupymo priemonės (angl. austerity measures), kurioms akimirksniu prilipo „naktinės reformos“ etiketė Dėl to, kad Seimo posėdžiai, kuriuose buvo pateikiami, trumpai pasvarstomi ir tučtuojau priimami atitinkami įstatymai, kartais trukdavo iki gilios nakties. , teisintos ne vien ekonominiu tikslingumu, bet (tam tikrais atvejais) ir būtinumu atkurti pažeistą paskirstomąjį teisingumą, nes, kaip tvirtinta, iki tol dalis viešųjų finansų (viešojo gėrio) buvo paskirstoma ne tik neracionaliai, bet ir vienas asmenų grupes privilegijuojant kitų sąskaita, vadinasi, neproporcingai. Patys sprendimų priėmėjai šias teisėkūros inovacijas suvokė (bent vaizdavo) ne vien kaip neišvengiamus skausmingus žingsnius, kurių nesiėmus krizės nepavyktų įveikti, bet ir kaip esmingesnių struktūrinių reformų elementus ar bent preliudiją. Tai, kad (kaip vėliau paaiškėjo), kai kurios iš tų legislatyvinių iniciatyvų buvo teisiškai nenuoseklios ar net prieštaravo Konstitucijai, savaime nereiškia, jog tada, kai dramatiškai išryškėjo krizės mastas, politinė klasė galėjo pasiūlyti kokį nors alternatyvų planą krizei įveikti, juolab kad tokia hipotetinė alternatyva galėjo būti įgyvendinta. Griežto taupymo politika (tačiau anaiptol ne visi po jos vėliava priimti sprendimai) atrodė neturinti alternatyvų; sistemingų su ja konkuruojančių politinių programų nė nebuvo parengta.

Pasirinkusi diržų veržimu populiariai vadinamą (bet ne populiarią) griežto taupymo politiką Lietuva nebuvo išimtis. Į griežtą taupymą persiorientavo daugelis šalių Žr. Isabel Ortiz, Matthew Cummins, Age of Austerity: A Review of Public Expenditures and Adjustment Measures in 181 Countries, 2013. . Krizė ir jos įveikimo priemonės padarė poveikį ir tiems gyvenimo aspektams, kurių finansinis matmuo nėra „pirmaeilis“ – visuomenės struktūrai (įskaitant demografinius rodiklius ir socialinę stratifikaciją), žmonių gyvenimo būdui, mentalitetui ir kt. Teisei taip pat. Tad nors krizės ilgalaikiai padariniai ir įveikimo priemonių veiksmingumas – pirmiausia ne teisinės, bet ekonominės ir politologinės analizės dalykas, jiems tenka svarbi vieta ir teisiniame bei platesniame politiniame diskurse: plačiai sutariama, kad šios priemonės kelia grėsmę teisės viešpatavimui ir žmogaus teisėms. Net pripažįstant, kad 2014 m. (kai rašomas šis straipsnis) krizė yra (beveik) įveikta, toks vertinimas ne silpnėja, bet išsakomas vis garsiau Tokia nuotaika persunkti Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Europos Tarybos institucijų dokumentai. Antai Jungtinių Tautų vyriausiasis žmogaus teisių komisaras pabrėžia neigiamą griežto taupymo priemonių poveikį ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms, ypač labiau pažeidžiamų visuomenės grupių, vaikų, moterų, migrantų teisėmis, Žr. OHCHR Report on the impact of the global economic and financial crises on the realization of all human rights and on possible actions to alleviate it, 2010. Toks susirūpinimas reiškiamas ir Europos Parlamento 2013 m. balandžio 18 d. rezoliucijoje, Žr. European Parliament resolution of 18 April 2013 on the impact of the financial and economic crisis on human rights (2012/2136(INI)). Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaro vertinimu, būtina labiau atsižvelgti į griežto taupymo priemonių poveikį žmogaus teisėms, nes šios priemonės „ėda“ (angl. erode) žmogaus teises; nacionaliniai sprendimai dėl šių priemonių ir tarptautinė pagalba stokoja skaidrumo, visuomenės dalyvavimo ir demokratinio atskaitingumo, kliudo investuoti į socialinės apsaugos, sveikatinimo ir švietimo programas, Žr. “Austerity ‘Undermining Human Rights’ Says Council of Europe Commissioner,” 2013; Safeguarding Human Rights in Time of Economic Crisis, 2013. Tai patvirtina ir vis gausėjantys moksliniai tyrimai – ir skirti tam tikriems žmogaus teisių katalogo segmentams (teisių ir laisvių grupėms) arba atskirų visuomenės grupių teisėms, ir peržengiantys sektorines ribas. Antai ką tik pasirodžiusi solidi studija visa persmelkta minties, kad šios krizės ir jos įveikimo priemonių poveikis žmogaus teisėms buvo siaubiantis (angl. devastating). Žr. Aoife Nolan, Economic and Social Rights after the Global Financial Crisis, 2014. Taip pat žr. Eibe Riebel, Gilles Giacca, Christophe Golay (eds.), Economic, Social and Cultural Rights in International Law: Contemporary Issues and Challenges, 2014; Steven A. Ramirez, Lawless Capitalism: The Subprime Crisis and the Case for an Economic Rule of Law, 2014 (čia analizuojama ne vien krizės poveikis teisės viešpatavimui, bet ir „atvirkštinė priklausomybė“ – krizė traktuojama kaip kilusi ir dėl galiojusios teisės). .

Griežto taupymo priemonių atitiktis demokratinio režimo teisiniams standartams anksčiau ar vėliau turėjo būti kvestionuojama, o šios abejonės – bent iš dalies pasitvirtinti. Kad tą būtų galima prognozuoti, nereikėjo būti pranašu. Pirma, griežto taupymo politika, kad ir kokiais gerais norais grįsta, pirmiausia ir skaudžiausiai paliečia mažiausiai apsaugotus visuomenės narius, vadinasi, net jei nepažeidžia jų eksplicitiškai įtvirtintų statutinių teisių, tai paneigia lūkesčius. Antra, krizei įveikti skirti legislatyviniai sprendimai buvo priimti itin skubiai; tai savaime nėra priekaištas, nes skubą diktavo užgriuvusios krizės mastas ir tempas; tačiau itin skubūs sprendimai dažnai yra ir skuboti, klaidų neišvengiantys sprendimai. Trečia, Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, veikia teisės aktų konstitucingumo patikros sistema, kurios šios politikos priešininkai ir tie, kieno lūkesčius / teises ji pamynė, negali neišnaudoti. Neatsitiktinai 2009–2010 m. išaugo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme gaunamų prašymų, kuriuose buvo ginčijamas vadinamųjų ekonominių ir socialinių įstatymų konstitucingumas, skaičius Statistiniai duomenys apie Konstituciniame Teisme gautus ir išnagrinėtus prašymus ir paklausimus. , o jo jurisprudencijoje nuo 2011 m. po ilgokos pertraukos vėl pradėjo dominuoti ekonominių ir socialinių teisių bei viešųjų finansų problematika. Ir šiuo atžvilgiu Lietuva neišsiskiria iš europinio konteksto, nes tokių bylų padaugėjo ir kitų valstybių konstitucinėje jurisprudencijoje.

Kitaip nei ūkio krizių per se (ir globalių, ir lokalių) tyrimai, kurie yra pirmiausia ekonominės analizės dalykas (žinoma, neneigiant tarpdiscipliniškumo svarbos), jų poveikis teisinei sistemai turi būti teisininkų duona. Teisinės sistemos kategorija įprasmina vieną iš visuomenės posistemių ir nėra tapati teisės sistemai siauruoju požiūriu – pačiai teisei kaip normų ir principų sistemai Autorius vadovaujasi T. Parsonsu; išsamią jo darbų analizę Žr. A. Javier Treviño, Talcott Parsons on Law and the Legal System, 2008. Iš Lietuvos autorių publikacijų, kur pagrindžiamas teisės sistemos ir teisinės sistemos netapatumas, Žr. Juozas Galginaitis, „Teisinė sistema ir jos pagrindinės subsistemos kaip lyginamosios teisėtyros objektas“, p. 31–41; juo remiamasi: Jevgenij Machovenko, Teisės istorija, 2013. . Be pačios teisės teisinė sistema apima: teisės institucijas ir jų praktiką; teisėkūros ir teisės įgyvendinimo procesus; teisines idėjas; teisinę psichologiją ir nacionalinį teisinį mentalitetą; teisinę kultūrą; teisės tradicijas; teisinį elgesį; teisės šaltinius; teisinį argumentavimą ir viešosios valdžios sprendimų legitimavimą; teisininko profesiją ir jos etiką; teisinį išsilavinimą ir švietimą ir kt. Tai nebaigtinis, net nenuoseklus sąrašas, bet šiam paaiškinimui jo pakanka. Teisė yra vienas teisinės sistemos elementų – jungiantis, suteikiantis jai pobūdį ir kryptį, bet ne vienintelis. Teisinės sistemos kaip visumos pokyčius lemia ne vien ši jos dalis. Visuomenės teisinė situacija gali pakisti net nepakeitus pozityviosios teisės nuostatų; lygiai taip pat net padarius esminius statutinės teisės pakeitimus ta situacija gali iš esmės nepasikeisti. Dažnai sumanytos teisės reformos patiria fiasko ar bent neduoda numatomų rezultatų ir dėl to, kad, reformuojant teisinę sistemą, neskiriama pakankamai dėmesio teisiniam mentalitetui, teisinei kultūrai, teisiniam švietimui ir t. t. Plačiau apie Lietuvos atvejį žr. Egidijus Kūris, „Apie (ne)pagarbą teisei“, p. 6–18. Tiriant krizės poveikį pozityviajai teisei, galima iš esmės apsiriboti krizės paskatintais pokyčiais statutinėje teisėje ir teismų praktikoje; kur kas sudėtingiau tirti, kokį poveikį ji padarė teisinei sistemai kaip visumai, įskaitant tokius „sunkiau apčiuopiamus“ teisės šaltinius, kaip antai teisiniai papročiai, teisės tradicijos ir administracinė praktika. Jį vertinant išryškėja teisėtyros, jei jos nepapildo iš kitų socialinių ir humanitarinių mokslų pasiskolinta metodologija, ribotumas.

Vertinant krizės poveikį teisiniam reguliavimui ir apskritai teisinei sistemai, ypač akivaizdus ekonominių ir socialinių teisių matmuo. Bet ne vien jis. Krizė esmingai (net jei netiesiogiai) suvaržė ir žmonių kultūrinių, pilietinių bei politinių teisių įgyvendinimą ir daro transformuojamąjį poveikį atsakingo valdymo (tai, beje, ir konstitucinis principas) sampratai. Visose šiose srityse suvaržymai gali būti tiesioginiai – dėl sumažėjusių lėšų atitinkamoms sritims finansuoti, sumenkusio institucinio pajėgumo ir privataus sektoriaus nusilpimo, taip pat netiesiogiai – per legislatyvinę ir / arba (dažniau) administracinę intervenciją į tas sritis, iš kurių viešoji valdžia pagrįstai arba nepagrįstai laukia stipresnio pasipriešinimo pasirinktai griežto taupymo politikai ar jos kritikos. Kurie teisių katalogo segmentai dėl griežtų krizės įveikimo priemonių buvo suvaržyti labiau, o kurie mažiau, turėtų nustatyti nuodugnūs sektoriniai tyrimai, tačiau prielaida, kad yra paveikiamas visas katalogas, iš esmės nekelia abejonių. Tai pasakytina ne vien apie subjektines teises, bet ir apie tuos žmonių lūkesčius, kurie, nors neįtvirtinti konkrečiuose teisės aktuose kaip subjektinės teisės, kilo iš ikikrizinio teisinio reguliavimo visumos ir buvo jo palaikomi, tad šiuo plačiuoju požiūriu taip pat gali būti vadinami teisėtais lūkesčiais.

Subjektinių teisių ir teisėtų lūkesčių įgyvendinimo suvaržymai, patiriami dėl griežtų krizės įveikimo priemonių, gali būti laikomi laikinais, nes tikimasi, kad krizei pasibaigus beveik viskas turėtų grįžti į savo vėžes: jei per krizę negalima užtikrinti tam tikros teisės ar lūkesčio įgyvendinimo, nes tam nėra lėšų ir / arba institucinio pajėgumo, jį „vis tiek“ reikės užtikrinti po to, kai, įveikus krizę, tų lėšų ir / arba institucinio pajėgumo vėl bus; be to, turės būti bent iš dalies atlyginti dėl to neįgyvendinimo patirti praradimai. Tačiau (ne vien Lietuvos kontekste) galima kelti hipotezę, kad krizių poveikis teisei yra gilesnis: dėl jų pakinta ne vien teisinio reguliavimo turinys, bet ir subjektinių teisių / lūkesčių ir pačios teisės – jos paskirties, funkcijų, ribų ir galimybių – samprata. Tai transformuojamasis poveikis. Tokią hipotezę skatina ir beveik permanentinis (kad ir kaip apokaliptiškai tai skamba) globalizacijos eros krizių pobūdis bei susipynimas, taip pat globalūs iššūkiai, kaip antai itin spartus pasaulio gyventojų skaičiaus (iš)augimas, su interneto plėtra susijusios ir jokiais valiniais sprendimais nepanaikinamos galimybės skverbtis į asmens privatų gyvenimą, naujos grėsmės žmonių ir visuomenių saugumui ir kt. Dėl visų šių veiksnių tam tikri iš ikikrizinio laikotarpio teisės kylantys lūkesčiai ir jos ginamos subjektinės teisės iš naujo reflektuojami kaip pernelyg dideli, nepagrįsti, taigi koreguotini. Tai negali nepaveikti ne vien teisinio reguliavimo turinio, bet ir teisės vaidmens suvokimo, taigi teisinės sistemos kaip visumos. Net jei krizių poveikis šiam teisinės sistemos kismui nėra didesnis nei tų kitų iššūkių, jo reikšmė nesumenksta, o padariniai vargu ar vertintini kaip laikini.

Transformuojamojo poveikio tezė ką tik buvo pateikta kaip hipotezė. Tai nevisiškai tikslu. Ši tezė – kartu ir aksioma. Tai, kas joje iš tikrųjų hipotetiška, yra ne „ar“, bet „kuria linkme“, „kaip“ ir „kokiu mastu“: darytina prielaida, kad tas „kuria linkme“ reiškia, rodos, visuotinai pripažįstamų per ilgaamžę Vakarų demokratijos raidą susiklosčiusių teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių apsaugos standartų pažeminimą. Krizė nulemia, kad (i) teisinė sistema nėra pajėgi užtikrinti, bent jau tuo mastu kaip iki tol, subjektinių teisių ir teisėtų lūkesčių gynimo, taip pat kad (ii) tam tikri teisės viešpatavimo (arba sinonimiškai teisinės valstybės) kaip Vakarų teisės tradiciją telkiančios idėjos esmę sudarančius reikalavimus, iki tol keltus teisinei sistemai (santykinio stabilumo, išankstinio paskelbimo / informavimo, hierarchinio nuoseklumo, neprieštaringumo ubi ius ibi remedium ir kt.), imama laikyti mažiau imperatyviais: jų neatsisakoma, bet nukrypimai nuo jų siekiant įveikti krizę teisiškai nepasmerkiami ir šiuo požiūriu yra pateisinami, taip pat ir teismų jurisprudencijoje. Tokio viešosios valdžios sprendimų ex post facto aprobavimo apraiškų esama ir Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje Žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą, Valstybės žinios, 2013, nr. 19-938. . Jos yra platesnio fenomeno apraiškos. Ar šis fenomenas yra ir tendencija (o jei taip, kokio masto) – atviras klausimas. Projekto dalyviai daro prielaidą, kad taip. Bet tai prielaida, kurią reikia patvirtinti arba paneigti.

Nors tyrime dominuoja įprasta teisėtyros metodologija, jam didelę reikšmę turi ir atlikta reprezentatyvi visuomenės ir tam tikrų jos grupių (įskaitant profesionalius teisininkus) apklausa Apklausą 2014 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. atliko UAB „Factus Dominus“. , turinti padėti nustatyti esminius krizės sukelto teisės (subjektinių teisių, teisėtų lūkesčių, teisės institucijų funkcionavimo ir kt.) suvokimo pokyčius. Šis tyrimas – tarsi atvejo tyrimas, nes: (i) tiriama vienos šalies ir vienos visuomenės situacija; (ii) tiriamas vienos krizės poveikis tos šalies teisinei sistemai. Jis nepretenduoja pateikti atsakymų į globalius klausimus, kuriems šiek tiek dėmesio skirta ankstesnėje pastraipoje; pusiau juokais, jis neturi pretenzijų tapti daug vilčių tebeteikiančios, bet nebaigiamos kurti fizikinės kosmologinės „visko teorijos“ analogu, juolab tokia „visko“ teorija vargu ar apskritai įmanoma socialiniuose moksluose, taip pat ir teisėje. Tačiau projekto dalyviai tikisi, kad jei kada nors kas nors imtųsi erdvines ir temporalines šio laiko apriboto Lietuvos atvejo ribas peržengiančio tyrimo, kuriuo būtų siekiama labiau priartėti prie atsakymo į paminėtus globalius klausimus, formuluojant bendresnes išvadas galėtų būti naudingi ir šio tyrimo rezultatai.

2. Trys įtampos laukai

Globalios krizės sąlygomis, ypač jei jai įveikti griebiamasi plačios ir radikalios intervencijos į teisinį reguliavimą, išryškėja kelios su teisinės sistemos veikimu susijusios makrolygmens priešstatos. Nors turbūt galima rasti tinkamesnį žodį, čia jos vadinamos įtampomis dėl sąsajos su tikėtinumu, kad atitinkamoje priešstatoje gali būti „nutempta“ arba į ikikrizinio laikotarpio teisės standartų, arba į to, kas jiems priešinasi, pusę. Darant prielaidą, kad aptariamoji krizė ir (ar) jos įveikimo priemonės daro transformuojamąjį poveikį ne vien teisinio reguliavimo turiniui, bet ir visai teisinei sistemai, įskaitant teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių suvokimą, ir greta kitų veiksnių esmingai prisideda prie demokratinio režimo teisinių standartų pažeminimo, teoriškai reflektuotini tie sandūros taškai, kur minėti standartai neatsilaikė ar rizikuoja neatsilaikyti prieš dėl krizės patiriamą spaudimą. Tas neatsilaikymas reiškia, kad krizė ne tik sumažina visuomenės narių lūkesčius, bet ir paskatina siaurinti jų gynimą, nors jie suvokiami ir iki krizės buvo ginami kaip subjektinės teisės, o tas siaurinimas tampa pateisinamas demokratinio režimo teisinių standartų požiūriu, nes tie standartai arba yra pakitę, arba interpretuojami taip „lanksčiai“, jog tam tikromis situacijomis nebėra taikomi.

Įtampa tarp tos teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių sampratos, kuri vyravo iki krizės, ir tos, kuri galbūt labiau atitinka krizės ir pokrizinę situaciją, reiškiasi trijose plotmėse: (i) rodos, įsitvirtinusi teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių samprata susipriešina su ekonomine tikrove; (ii) išryškėja (ir taip visą laiką buvusi, bet Vakarų teisės tradicijoje nekriziniais laikais ne tokia aktuali) teisės ir politikos priešstata; (iii) esama ir teisės ir visuomenės priešstatos.

2.1. Teisė ir ekonominė tikrovė

Teisė atspindi ir abstrahuoja tikrovę, kad galėtų būti panaudota jai verifikuoti ir kontroliuoti Pvz., žr. Egidijus Kūris, „Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas“, p. 46–70. . Legitimuodama socialines institucijas, ji kuria „antrinį“, simbolinį pasaulį Pvz., žr. Peter L. Berger, Thomas Luckmann, Socialinis tikrovės konstravimas: žinojimo sociologijos traktatas, 1999. . Ir tik daugmaž adekvačiai atspindėjusi tikrovę ji padeda ją rekonstruoti. Tačiau esmingai pakitus teisės atspindimam „pirminiam“ pasauliui ji turi keistis pati. Jei „pirminio“ pasaulio kismą pakursto esminė disfunkcija, ištikus krizei teisės galimybės būti naudojamai kaip patikimas tikrovės verifikavimo ir kontroliavimo matas peržiūrimos. Amžinoji teisės ir tikrovės santykio problema (ji amžina, nes dėl požiūrio į teisės ir tikrovės santykį nesutaria didžiosios teisės teorijos – teisinis pozityvizmas, prigimtinės teisės mokykla, teisinis realizmas ir kt.), yra plačių teorinių svarstymų, kuriems čia negalima skirti daugiau vietos, dalykas. Dėl krizės sumažėjus galimybėms finansiškai, žmogiškaisiais ištekliais ir valstybės instituciniu pajėgumu užtikrinti tam tikrų subjektinių teisių, juolab teisėtų lūkesčių plačiuoju požiūriu įgyvendinimą, linkstama persvarstyti pačių šių teisių / lūkesčių turinį ar net buvimo faktą: tai, ką teisinė sistema iki tol traktavo kaip subjektinę teisę, ja gali būti nebelaikoma. Tai įtampa tarp pozityviojoje teisėje įtvirtintų lūkesčių, iki užklumpant krizei suvoktų ir gintų kaip subjektinės teisės, ir objektyvaus negalėjimo viešajai valdžiai vykdyti su jų užtikrinimu susijusius įsipareigojimus.

Čia priartėjame prie įtakingos teorijos, savaip sulydžiusios geriausias teisinio pozityvizmo ir jos amžinosios oponentės prigimtinės teisės mokyklos idėjas, – R. Dworkino visuminės teisės teorijos (angl. law as integrity) Žr. Ronald Dworkin, Rimtas požiūris į teises, 2004; Teisės imperija, 2005; taip pat Principo reikalas, 2006. . Joje subjektinės teisės metaforiškai vadinamos koziriais (angl. trumps). Net jei tam tikrą socialinį tikslą galima pasiekti kitu būdu, jo siekimo būdą padiktuoja teisės turėtojas. Tad kam nors turint subjektinę teisę ką nors daryti arba ko nors nedaryti, alternatyvų pasirinkimą ginantys argumentai susilpnėja: subjektinė teisė yra stipriausias argumentas. Vakarų kultūroje, kur pripažįstama individo savaiminė vertė, tokiam požiūriui neįmanoma racionaliai prieštarauti. Bet jei suabsoliutinę šį požiūrį jį nekritiškai taikytume kiekvienoje situacijoje, tai galėtų sukelti visuomenei sunkiai pakeliamų socialinių padarinių. Antai (Lietuvos kontekste) sprendžiant dėl atlyginimo savininkams už negalimą grąžinti sovietų valdžios nacionalizuotą turtą, jų pageidavimams gauti to turto dabartinę rinkos vertę tektų teikti pirmenybę prieš visų kitų asmenų (kad ir kas jie būtų) interesus į tą turtą ir visos valstybinės bendruomenės interesą viešuosius finansus (kurie, kaip žinoma, nėra neriboti) naudoti taip, kad kuo geriau būtų užtikrinamas visų viešųjų funkcijų vykdymas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje bandoma išlaikyti šių konfliktuojančių teisių / interesų pusiausvyrą Pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą. . Šitaip teoriškai nepriekaištinga teisių kaip kozirių samprata turi nusileisti tikrovei: subjektinė (nuosavybės) teisė išlieka, bet siauresnės nei išplauktų iš jos spekuliatyvaus konstatavimo apimties. Beje, pateiktas pavyzdys yra ne iš krizės laikotarpio jurisprudencijos. Toks „dalies subjektinės teisės“ (ap)gynimas būdingas ne vien Lietuvos teismų jurisprudencijai. Tačiau šis pavyzdys neaiškintinas, esą visais atvejais, kai tam tikra subjektinė teisė nebuvo užtikrinta, apginta ar atkurta visa apimtimi, tai buvo padaryta pagrįstai.

Juo labiau subjektinės teisės netenka savo kaip kozirių auros ištikus didelio masto ūkio krizei, kai daugelio jų įgyvendinimo neįmanoma užtikrinti dėl to, kad tam nėra lėšų ir / arba institucinio pajėgumo – atitinkamos teisės įgyvendinimo materialių garantijų. Tada gali būti „pasikėsinama“ ne tik į subjektinės teisės apimtį, bet ir į esmę. Ar apskritai gali ir turi būti pripažįstama esančia subjektinė teisė, kuri nėra užtikrinama – ne dėl to, kad viešoji valdžia nerodo geros valios, bet dėl to, kad ji nepajėgi jos užtikrinti? Tokia teisė – fiktyvus koziris, vadinasi, apskritai ne koziris. Krizė jį „nukerta“. Negalimos įgyvendinti subjektinės teisės teisiškumą panaikina ne aukštesnis teisinis imperatyvas (kaip subjektinės teisės įtvirtinimą statutinėje teisėje po atitinkamos patikros pripažinus prieštaraujančiu konstitucijai Pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimą, Valstybės žinios, 2006, nr. 54-1965. ), bet neteisinės prigimties veiksnys – ekonominė tikrovė, realus gyvenimas.

Šiaip jau teisės aktai neturėtų įtvirtinti subjektinių teisių, kurių neįmanoma užtikrinti. Kodėl tai vis dėlto padaroma, reikėtų klausti ne teisininkų, bet politologų ir kitų visuomenę tiriančių mokslų atstovų. G. Sartoris pašaipiai rašė apie kai kurias Lotynų Amerikos šalis, į konstitucijas neapdairiai įsirašiusias konkrečius ambicingus valstybės socialinius įsipareigojimus Žr. Giovanni Sartori, Lyginamoji konstitucinė inžinerija: struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas, 2001. , bet negebėjusias jų vykdyti susiklosčius nepalankiai ekonominei konjunktūrai. Kitas pavyzdys iš konstitucionalizmo srities. Kai kurios posovietinės valstybės konstituciniu lygmeniu pasiskelbė esančios socialinės valstybės (sąvoka, copy-paste nusirašyta nuo Vokietijos). Viena jų – Tadžikistanas, Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos indekse 2013 m. užėmęs 125 vietą iš 187. Kita – Rusija. Kad valdžia negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir dėl to tenka koreguoti politiką, pirmiausia yra ekonominės ir politologinės refleksijos dalykas. Bet teisės teorijos požiūriu ši problema ne mažiau svarbi, nes net santvarkos principų deklaravimas, juo labiau socialinių įsipareigojimų įtvirtinimas statutinėje teisėje reiškia, kad jų nevykdymas iš ekonominės ir socialinės politikos srities persikelia ir į teisės sritį ir per definitionem tampa teisės pažeidimu. Taip vertintina iš dominuojančia teisininkų pasaulėžiūra išliekančio teisinio pozityvizmo varpinės. O jei yra teisės pažeidimas, kas konkrečiai yra teisės pažeidėjas ir kokia yra reali teisinė atsakomybė už tą pažeidimą? Šie klausimai retoriniai, bet dėl to abstrahuotam teisiniam mąstymui jie netampa mažiau prasmingi.

Šiame kontekste paminėtinas Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjų atsargumas jos tekste nepavartoti praėjusio tūkstantmečio paskutiniajame dešimtmetyje posovietinėse šalyse itin populiarios socialinės valstybės ar gerovės valstybės sąvokų, jei jos iš tikrųjų nepavartotos dėl racionalaus atsargumo, taip pat apdairią Konstitucinio Teismo laikyseną savo jurisprudencijoje vietoj šių sąvokų, suponuojančių vadinamuosius rezultato įsipareigojimus ir juos atitinkančias subjektines teises, taigi ir valstybės pareigas jas užtikrinti, vartoti valstybės socialinės orientacijos sąvoką, suponuojančią „tik“ vadinamuosius tikslo įsipareigojimus, vadinasi, nepreziumuojančias atitinkamų subjektinių teisių kaip galimų ginti teisme Žr. pirmąjį iš daugelio relevantinių aktų: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimą. Valstybės žinios, 2004, nr. 38-1236, nr. 57 (atitaisymas). Kitaip nei dėl socialinės gerovės sąvokos nepavartojimo Konstitucijos tekste (dėl kurio autorius neturi pakankamai informacijos), socialinės orientacijos sąvoka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra apgalvoto pasirinkimo rezultatas (autorius, tuo metu pats buvęs Konstitucinio Teismo teisėju, tai patvirtina). . Bet jei Lietuvos konstitucinėje teisėje tokių neįgyvendinamų subjektinių teisių ir nėra įtvirtinta (taip galima teigti remiantis iki šiol suformuluota oficialia konstitucine doktrina; tai nereiškia, jog dėl teisių, nelaikytinų neįgyvendinamomis, įgyvendinimo garantijų, taigi ir apimties, nekyla sunkumų), to negalima pasakyti apie kai kurias ordinarinėje teisėje įtvirtintas subjektines teises. Tai iliustruoja, pavyzdžiui, dvi su Lietuvą paveikusia ekonomine krize susijusios Konstitucinio Teismo 2013 m. bylos Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimą, Valstybės žinios, 2013, nr. 52-2604; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą, Valstybės žinios, 2013, nr. 120-6079; bet palyginti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, Valstybės žinios, 2013, nr. 25-1222. .

Pavyzdžių, kai krizės laikotarpio ir pokrizinėje jurisprudencijoje paneigiamas lūkesčių, kuriuos statutinė teisė iki krizės gynė kaip subjektines teises, teisiškumas, galima pateikti ir daugiau. Bet plati apžvalga nėra šio straipsnio tikslas, tad apsiribokime dar viena bendro pobūdžio įžvalga. Teisinėje valstybėje esama institucinių ir procesinių mechanizmų, leidžiančių koreguoti ar net anuliuoti statutinę teisę, įtvirtinančią įsipareigojimus, kuriems vykdyti pasikeitusi ekonominė konjunktūra gali kelti tokią grėsmę, jog gali būti apskritai suabejota atitinkamų teisių buvimu. Juo labiau tai pasakytina apie teisės aktus, turinčius potencijos išprovokuoti didelius finansinius ar kitokius ekonominius sunkumus (tegu ir nesusijusius su pasauline recesija). Destruktyvaus pozityviosios teisės diktuojamo ekonominės tikrovės rekonstravimo niekas nepageidauja, todėl minėtos institucinės ir procesinės galimybės panaudojamos ne vien esamos krizės įveikimo priemonėms patikrinti ir galbūt aprobuoti: jas galima panaudoti ir prevenciškai, neleidžiant įstumti šalies ūkio (taigi ir visų kitų gyvenimo sričių) į krizę. Čia paminėtinos dvi konstitucinės teisės problemoms skirtose publikacijose nepelnytai retai minimos Konstitucinio Teismo 2002 m. bylos, kuriose priimtuose nutarimuose antikonstitucinėmis buvo pripažintos įstatymų nuostatos, įpareigojusios Vyriausybę valstybės biudžeto projekte numatyti, o Seimą priimti tokį valstybės biudžetą, kurio tam tikra dalis (išreikšta valstybės biudžeto išlaidų ar net BVP procentais) turėjo būti skiriama neaiškiai apibrėžtoms reikmėms – žemės ūkiui, aukštajam mokslui, sveikatos apsaugai ir kt. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 5-186; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 72-3080. Antrąją bylą inicijavusios Finansų ministerijos nuomone (iš esmės patvirtinta Konstitucinio Teismo), a priori užtikrinus valstybės biudžeto lėšų skyrimą tam tikroms neformalaus lobizmo keliu privilegijuotoms gyvenimo sritims, beveik neliktų lėšų kitoms į privilegijuotųjų sąrašą nepatekusioms viešosioms funkcijoms finansuoti. Beje, tuo metu šalis taip pat buvo ką tik išgyvenusi ne Lietuvoje kilusią, bet ją skaudžiai paveikusią ekonominę krizę. Tiesa, nuo įsmukimo į naują (tegu ir ne tokio masto) krizę išgelbėjo ne tiek minėti Konstitucinio Teismo nutarimai, bet tai, kad minėti įstatymai nebuvo vykdomi.

Demokratinio režimo teisiniai standartai, kurių pažeminimą lemia (pati ar kartu su kitais veiksniais) pasaulinė ekonominė krizė ir / arba jos įveikimo priemonės, gerai žinomi. Kaip minėta, tai teisės viešpatavimo standartai, arba teisinės valstybės požymiai, kaip antai teisės normų bendrumo, teisės išankstinio pobūdžio, prieinamumo ir viešumo, aiškumo, suprantamumo, neprieštaringumo, santykinio stabilumo, teisės normų ir teisės institucijų reikalaujamo elgesio atitikties reikalavimai, principai ubi ius ibi remedium, lex non cogit ad impossibilia, taip pat reikalavimai, kad teisėkūra būtų grindžiama gera valia ir nesukurtų prielaidų nepagrįstai plačiai administracinių institucijų diskrecijai, o teismų galia prižiūrėti, kaip teisės taikymo institucijos pačios laikosi teisės reikalavimų, nebūtų siaurinama. Čia jie tik primenami, nes autorius juos yra aprašęs kitur Žr. Toma Birmontienė ir kt., Lietuvos konstitucinė teisė, III.4.3 sk. arba III.4.3 poskyris. .