Straipsnis Ekonominė krizė ir teisinė sistema: įtampų triada

Vis dėlto aptariamoji įtampa, net sukelta didelio masto krizės, nereiškia, kad kyla grėsmė būti paneigtiems ar iš esmės iškreiptiems visiems minėtiems standartams. Daug kas priklauso nuo teismų gebėjimo atsilaikyti prieš spaudimą: ne tik ir ne tiek galimą politinės valdžios spaudimą (anaiptol ne visose teisinėse kultūrose politinė valdžia drįsta spausti teismus), kiek nepersonifikuotą, nebylų pačios krizės ir jos sukurtos naujos ekonominės tikrovės spaudimą. Šis atsilaikymas (arba neatsilaikymas) – ne vien teisinės analizės, bet ir politikos mokslo bei psichologijos dalykas. Ne mažiau svarbu tai, kad nukrypimo nuo minėtų standartų pateisinimas, jei teismai apsisprendžia eiti tuo keliu, turi būti kuo įtikinamiau argumentuojamas (teismo sprendimas nuo valinio akto skiriasi, be kita ko, būtinumu jį deramai argumentuoti); kartais tai tiesiog neįmanoma. Tad teisinės valstybės teismai net giliausios ekonominės krizės sąlygomis nepateisina bet kokių teisėkūros ar teisės taikymo sprendimų nukrypimo nuo tam tikrų teisės viešpatavimo standartų, nors jais buvo siekta įveikti tą krizę ir jie atrodė neturį alternatyvų. Tokių nutarimų tirdamas krizei įveikti skirtą teisinį reguliavimą yra priėmęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Valstybės žinios, 2013, nr. 103-5079. , ir kitų valstybių konstituciniai teismai, ir supranacionaliniai teismai Plačią apžvalgą (vėliausią tuo metu, kai rašomas šis straipsnis) žr. The impact of the economic crisis and austerity measures on human rights, 2014. . Dėl nepermaldaujamos ekonominės neišvengiamybės minėti standartai nelaikomi absoliučia dogma. Antai nebuvo pripažintos antikonstitucinėmis vykdant „naktinę reformą“ padarytos mokesčių įstatymų pataisos, nors jų padarymo laikas (prieš pat naujų metų valstybės biudžeto tvirtinimą) ir susiejimas su tuo metu svarstytu 2009 m. valstybės biudžetu, vertinant vien formaliai, pagrįstai leido pareiškėjams tikėtis ir kitokios bylos baigties Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 19-938. . Nebuvo pripažinti antikonstituciniais ir kai kurių socialinių išmokų apkarpymai, ypač tų, kuriomis piktnaudžiauti ankstesnis teisinis reguliavimas buvo sudaręs prielaidas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 52-2604; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2013, nr. 120-679. . Vis dėlto šie (ir kiti) „lankstesnio“ iki tol visuotinai pripažintų teisės viešpatavimo standartų interpretavimo ir taikymo (netaikymo?) atvejai nereiškia, kad dėl ekonominio būtinumo bus pateisinamas atitinkamas subjektines teises vien nominaliomis paverčiantis ar net jas visai paneigiantis teisinis reguliavimas. Nustatyti ribą, iki kurios tam tikri standartai buvo (jei buvo) pažeminti ir kada toks pažeminimas pateisinamas pagrįstai, o kada galbūt ne, turi tolesnis tyrimas.

2.2. Teisė ir politika

Įrodinėti, kad krizės įveikimo priemonės kelia grėsmę teisės autonomijai nuo politikos, reiškia laužtis į atviras duris. Ir šiuo atveju pakanka parodyti. Politikos poveikis teisei neapsiriboja poveikiu teisėkūrai (aukštesnės galios statutinę teisę kuria politinės institucijos) ir teisei taikyti (net kai ją taiko politiškai neutrali biurokratija, taikymo kryptingumą daugiausia nulemia politiniame procese sukurtos statutinės teisės turinys), bet apima ir poveikį teisės aiškinimui ir teisės aktų teisėtumo kontrolei – veiklai, kuri sudaro teisminės valdžios savastį. Politikos poveikio teisei šerdis – poveikis teismams. Jo svarba ypač išryškėja, kai į teismus kreipiamasi dėl antikrizinę politiką įkūnijančių teisės aktų teisėtumo. Vienas iš žinomiausių atvejų – JAV Prezidento F. D. Roosevelto 1937 m. „Teismo prikimšimo planas“ (angl. Court-packing plan), kuris, nors neįgyvendintas, leido įveikti Aukščiausiojo Teismo pasipriešinimą „Naujojo kurso“ politikai (angl. New Deal), leidusiai JAV išlipti iš Didžiosios depresijos. Siekdama teisminio savęs legitimavimo, politika griebiasi įvairių poveikio teismams, ypač turintiems įgaliojimus tikrinti teisės aktų konstitucingumą, taigi ir teisiškumą, priemonių – nuo šantažo ir grasinimų iki papirkimo ir prijaukinimo. Vienos iš jų formaliai neperžengia teisėtumo ribos, kitos teisiškai netoleruotinos. Iš jų išsiskiria viena, griežčiausia ir itin išradinga: užuot bandžius daryti įtaką teismų sprendimų turiniui, jie neutralizuojami, idant nepriimtų sprendimų, kontroliuojančių į statutinės teisės rūbą įvilktą antikrizinę (per extentionem – ir apskritai bet kokią) politiką.

Paskutinė politikos teisminės kontrolės neutralizavimo kulminacija Europoje buvo Vengrijos 2011–2012 m. konstitucinė reforma, suvaržiusi Konstitucinio Teismo galias. Įsteigtas 1989–1990 m., šis teismas du dešimtmečius buvo laikomas vienu iš ryžtingiausių ir įtakingiausių konstitucinių teismų Europoje, o veiklos pradžioje – ir vienu iš labiausiai aktyvistinių konstitucinių teismų pasaulyje. Reforma drastiškai apribojo jo įgaliojimus tirti vadinamųjų ekonominių įstatymų konstitucingumą (išskyrus išleidimo ir paskelbimo procedūros patikrą): biudžeto, mokesčių, įmokų, muitų ir pan. įstatymų atitiktį Pagrindiniam Įstatymui Tai oficialus naujosios Vengrijos konstitucijos pavadinimas. Vos priimtas, Pagrindinis Įstatymas buvo esmingai koreguotas penkis kartus. Jo konsoliduotą tekstą žr. Vengrijos Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje. Žinoma Vengrijos teisės specialistė K. L. Scheppele šį Konstitucinio Teismo kompetencijos apribojimą pavadino „konstituciniu kerštu“; žr. “Guest Post: Constitutional Revenge,” 2013. jis gali tirti tik tada, jei tai susiję su teise į gyvybę ar orumą, asmens duomenų apsauga, minties, sąžinės ir religijos laisve, teisėmis, susijusiomis su Vengrijos pilietybe, ir tik jei valstybės skola viršija bendrąjį vidaus produktą; tie įstatymai Konstitucinio Teismo sprendimu gali netekti galios tik tada, jei pažeidžiama kuri nors iš minėtų teisių. Stebėtinai greitai ši inovacija buvo pastebėta Lietuvoje, kur ją ėmė reklamuoti tuometiniai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, o iš paskos Ministras Pirmininkas (nenumatę, kad netrukus ji, kaip ir daugelis kitų tos konstitucinės reformos aspektų, bus itin neigiamai įvertinta Europos Tarybos ir Europos Sąjungos institucijų bei tarptautinių teisininkų organizacijų), pasiūlę panašią „tvarką“ nustatyti ir Lietuvoje Pvz., žr. Kęstutis Čilinskas, „Gyvensime ne pagal Konstituciją, o pagal A. Kubiliaus – K. Glavecko doktriną“, 2010. . Šiuo keliu čia nebuvo nueita, bet siūlymai sekti Vengrijos pavyzdžiu tuo metu sklandžiai įsiliejo į iracionalų „revanšo ir prevencijos“ chorą, viešojoje erdvėje tiražuojantį kaltinimus Konstituciniam Teismui Seimo galių uzurpavimu. Jei ta iniciatyva būtų buvusi įgyvendinta, tokie nutarimai, kaip priimtieji 2002 m. bylose dėl valstybės biudžeto išankstinio „iš(si)dalijimo“, būtų neįmanomi.

Atsiribojus nuo politinės šios iniciatyvos prigimties, pripažintina, kad teismų aktyvizmas gali kelti problemų. Konstitucinės kontrolės prigimtis, oficialaus konstitucijos aiškinimo funkcija lemia nuosaikaus aktyvizmo neišvengiamumą konstitucinių teismų veikloje Plačiau žr. Egidijus Kūris, “Judges as Guardians of the Constitution: ‘Strict’ or ‘Liberal’ Interpretation,” 2003. . Tačiau konstitucinių teismų aktyvizmą riboja jų kolegialumas. Negalima nematyti ir priešingos tendencijos – konstitucinių teismų savęs suvaržymo (angl. judicial self-restraint) nuostatos, ne silpnesnės nei teismų aktyvizmo apraiškos. Ši nuostata itin ryški Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje: jis nedviprasmiškai prisiėmė priedermę užtikrinti savo jurisprudencijoje formuluojamos oficialios konstitucinės doktrinos tęstinumą – nenukrypti nuo ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose sukurtų precedentų, nebent nukrypimas, kuris turi būti motyvuotas expressis verbis, būtų konstituciškai pateisinamas; tokio pateisinimo sąlygos taip pat plačiai apibūdintos oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje Ypač Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, Valstybės žinios, 2006, nr. 88-3475; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Valstybės žinios, 2007, nr. 111-4549. Žinoma, pats minėtos priedermės prisiėmimas ir nukrypimo nuo savo precedentų sąlygų apibrėžimas savaime nesuponuoja, kad visais atvejais tų sąlygų yra laikomasi. .

Teisminės intervencijos į statutinėje teisėje įkūnytą ekonominę politiką (taip pat ir antikrizinę) aspektu itin reikšminga kita Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota savęs suvaržymo nuostata. Čia verta pateikti ilgesnę citatą iš Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimo Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 62-2283. :

[…] Seimas […] ir Vyriausybė […] turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką […] ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, […] teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų. […] [V]alstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą […] ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Spustelėjus išskleisti...

Teisės ir politikos priešstata papildo teisės ir ekonominės tikrovės priešstatą tuo atžvilgiu, kad teismams, sprendžiantiems dėl antikrizinių priemonių teisėtumo, ekonominė neišvengiamybė daro ne vien tiesioginį poveikį (jie tiesiog negali nepripažinti to, kas akivaizdu), bet ir per „politinį agentą“, kuris gali imtis legislatyvinės iniciatyvos išlaisvinti politiką iš ją varžančios teisės. Pateiktasis politikos teisminės kontrolės neutralizavimo pavyzdys – tai kraštutinumas. Tai, kad Lietuvoje nenueita šiuo keliu, rodo, jog ši įtampa nėra (nebėra? dar nėra?) labai stipri. Išbrendant iš krizės, likviduojant jos padarinius, ji gali silpnėti. Tačiau ji gali ir stiprėti – net nekriziniais laikais, nelygu kokia bus socialinė terpė. Čia priartėjame prie trečiosios makrolygmens priešstatos – įtampos tarp teisės ir visuomenės.

2.3. Teisė ir visuomenė

Į teisės autonomiją kėsinasi ne vien politika, kurią varžyti yra viena iš teisės paskirčių. Grėsmių demokratinio režimo teisiniams standartams gali kelti ir sociumas, nelygu visuomenės teisinė kultūra, mentalitetas ar išorinė įtaka jai. Net jei politika (kuriai, ypač nacionalinio lygmens, šiaip jau būdingas racionalumas) lengvai nepasiduoda pagundai neutralizuoti jos teisminės kontrolės galimybę, visuomenės nuostatos gali būti labiau antiteisinės, net antidemokratinės. Ankstesnėje publikacijoje Žr. Egidijus Kūris, „Apie (ne)pagarbą teisei“, 2012. autorius yra išdėstęs bendrą požiūrį į gana aukštą teisinio nihilizmo lygį Lietuvoje; iš principo šis požiūris nėra pakitęs. Jo pokyčių kol kas neskatina ir minėtos vykdant šį projektą atliktos visuomenės ir tam tikrų jos grupių apklausos rezultatai, kurie prieš darant apibendrinančias išvadas dar turės būti giliau analizuojami (juolab kad kartais gana smarkiai skiriasi respondentų atsakymai į iš esmės tą pačią nuostatą turinčius atskleisti klausimus, iš kurių vienas yra kontrolinis kito atžvilgiu) Kadangi apklausos rezultatus dar reikės analizuoti nuodugniau, taip pat ir įvertinant minėtus skirtumus, ir tik paskui apibendrinti, jos rezultatai čia pateikiami suapvalinti. .

Apklausa buvo siekiama, be kita ko, išsiaiškinti, kaip krizė paveikė visuomenės ir tam tikrų jos grupių požiūrį į iki tol teisinės sistemos palaikytų lūkesčių ir juos atitikusių subjektinių teisių gynimą. Nestebina, kad dauguma respondentų mano, jog dėl krizės buvo pažeistos jų pačių teisės, ypač ekonominės ir socialinės. Daugumos respondentų manymu, nuo 2008 m., kai krizė užklupo Lietuvą, padaugėjo Konstitucijos pažeidimų. Kritišką požiūrį į valstybės politiką siekiant įveikti krizę rodo tai, jog du iš trijų respondentų mano, kad valstybė nesistengė apsaugoti žmonių nuo neigiamų krizės padarinių, o trys iš keturių – jog valstybė, stengdamasi juos apsaugoti, nesilaikė tokių pamatinių teisės principų, kaip antai visų asmenų lygybė ir kt. Numanomą loginę dviejų paskutinių atsakymų neatitiktį bus galima paaiškinti tik giliau išanalizavus apklausos rezultatus. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad bendras antikrizinės politikos vertinimas yra neigiamas.

Kita vertus, daugumos respondentų nuomone, bent tam tikros iki krizės statutinėje teisėje įtvirtintos subjektinės teisės turi būti atkuriamos, taigi ir toliau turi būti palaikomi atitinkami lūkesčiai. Antai pasisakyta už per krizę sumažintų atlyginimų atkūrimą, be to, daugelis respondentų mano, kad jie turėtų būti atkurti „be išlygų visiems ir visa apimtimi“. Tokia nuostata lyg ir signalizuoja, kad su krize ir jos įveikimo politika susiję subjektinių teisių suvaržymai visuomenės vertinami kaip laikini, vadinasi, jos poveikis visai teisinei sistemai, įskaitant žmogaus teisių sampratą ir teisės viešpatavimo standartus, gal ir nėra „toks“ transformuojantis kaip suformuluota tyrimo hipotezėje. Bet tokia išvada būtų per ankstyva, nes ji, nelygu požiūrio kampas, gali būti vertinama ir kaip teikianti vilčių, kad minėti standartai yra stipriai įsitvirtinę visuomenės sąmonėje, ir kaip liudijanti užsispyrimą laikytis net tokių standartų, kurie palaiko nerealius lūkesčius ir priešinasi ekonominei pažangai. Kaip apibendrinanti ji būtų per ankstyva ir dėl to, kad jos nepatvirtina respondentų atsakymai į klausimus apie kitus teisės viešpatavimo elementus. Antai daugelis respondentų neigiamai atsakė į klausimą, ar teismai turėtų kontroliuoti įstatymų leidžiamosios arba vykdomosios valdžios sprendimus, kuriais siekiama įveikti krizę; kita vertus (kontrolinis klausimas), paklausus, ar respondentas pritartų, kad jam pačiam nebūtų leidžiama ginčyti teisme jo teises / interesus apribojusių įstatymų, paaiškėjo, kad daugelis tam nepritaria.

Teismų galios kontroliuoti antikrizinę politiką kontekste paminėtina ir vyraujanti nuomonė, kad teismai ir prokuratūra nėra nepriklausomi, iš esmės atitinkanti žiniasklaidoje reguliariai skelbiamus visuomenės nuomonės apklausų rezultatus, kur gyventojų nepasitikėjimas teisės institucijomis yra itin didelis (pvz., pasitikėjimas teismais, išskyrus Konstitucinį Teismą, neperkopia 20 procentų ribos). Tačiau išvada, esą tokia nuomonė atspindi norą, kad teismai ir prokuratūra iš tikrųjų būtų nepriklausomi, matyt, taip pat būtų per ankstyva, nes į klausimą, ar teisėjai turėtų būti pavaldūs politinei valdžiai, dauguma respondentų atsakė teigiamai; tiesa, atsakymai išsiskirstė pagal tai, kas turėtų būti atitinkama politinės valdžios institucija – Respublikos Prezidentas, Seimas ar Vyriausybė (nė vienos iš šių institucijų, ją imant atskirai, atžvilgiu absoliučios daugumos nebuvo gauta).

Gauta ir atsakymų, dar labiau tiesiogiai bylojančių apie nepalankų požiūrį į teisės viešpatavimą ir žmogaus teises. Daugelis respondentų pripažino, kad tam tikros teisės ir laisvės jiems nėra vertybė arba yra ne tokia didelė vertybė kaip „kitos“. Tik pusė jų, hipotetinėje situacijoje turėdami pasirinkti tarp demokratijos ir ekonominės gerovės, pasirinktų demokratiją; gal be reikalo nebuvo paklausta apie tikimybę užtikrinti ekonominę gerovę be demokratijos, nes atsakymas į šį klausimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos istorinę patirtį, atrodė akivaizdus. Devyni dešimtadaliai respondentų yra visiškai arba iš dalies nusivylę demokratija Lietuvoje. Izoliuotai šį atsakymą būtų galima interpretuoti kaip kritišką Lietuvos politinės sistemos atžvilgiu. Kitas atsakymas teikia dar mažiau vilčių: trys ketvirtadaliai respondentų prisipažino esą visiškai arba iš dalies nusivylę demokratija kaip valdymo forma. Klausimo apie demokratijos organinį ryšį su teisės viešpatavimu, kaip peršančio akivaizdų atsakymą, taip pat, gal be reikalo, nebuvo pateikta, bet, matyt, respondentams tas atsakymas nebūtų buvęs akivaizdus, nes daugiau kaip du trečdaliai jų mano, jog teisinis nihilizmas būdingiausias viešosios valdžios institucijoms ir privataus sektoriaus atstovams, ir tik nedaugelis – kad jis būdingas ir paprastiems visuomenės nariams. Atsakymų apie teismų galias bei nepriklausomumą ir požiūrį į demokratiją kaip valdymo formą kontekste tokia nuostata vertintina kaip gana nesavikritiška.

Šiame tyrimo etape rizikinga ir nedėkinga formuluoti net išankstines apibendrinančias išvadas. Vis dėlto matyti, kad krizės sukelti visuomenės (ir / arba jos grupių) teisinio mentaliteto pokyčiai signalizuoja apie tendenciją toleruoti (bent) tam tikrų teisės viešpatavimo ir demokratijos standartų nepaisymą. Tam tikra išimtis yra nebent socialinės teisės. Ši tendencija (jei tolesnė analizė patvirtintų, kad ji tokia ir yra), be kita ko, (su)kuria palankią psichologinę ir kultūrinę terpę išsirutulioti situacijai, kai politika (ne vien antikrizinė) gali būti kur kas mažiau kontroliuojama teisės.

Vietoj išvadų

Minėta, kad tyrimas, kurį vykdant parašytas šis straipsnis, nėra baigtas, todėl vietoj išvadų tegali būti formuluojamos prielaidos. Jos atlieka tyrimo hipotezės funkciją. Ji yra tokia: krizės ir jos įveikimo priemonių poveikis teisinei sistemai yra platesnis nei vien intervencija į pozityviąją teisę, nes pažeminami demokratinio režimo teisiniai standartai. Straipsnyje pateiktomis metodologinėmis nuostatomis turėtų būti vadovaujamasi plėtojant atskiras tyrimo dalis – atliekant sektorinius tyrimus, skirtus krizės poveikiui tam tikriems žmogaus teisių katalogo segmentams ir tam tikroms visuomenės grupėms. Tai pirmiausia pasakytina apie tris įtampos tarp tos teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių sampratos, kuri vyravo iki krizės, ir tos, kuri galbūt labiau atitinka krizės ir pokrizinę situaciją, laukus – įtampą tarp teisės ir ekonominės tikrovės; įtampą tarp teisės ir politikos; įtampą tarp teisės ir visuomenės. Tyrimas turi atskleisti, kaip kiekviename iš žmogaus teisių katalogo segmentų ekonominė neišvengiamybė paskatina pažeminti susiklosčiusius teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių apsaugos standartus, kita vertus, kur yra ta šių standartų riba, kurios peržengti nepriverčia net ekonominė neišvengiamybė. Kartu tyrimas turi parodyti, kokios kyla politinės iniciatyvos, skirtos krizės įveikimo politikai (ir apskritai politikai) apsisaugoti nuo teisinės kontrolės, ir koks šias iniciatyvas įgyvendinti leidžiantis arba kliudantis sociumas.

Literatūra

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai

• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija) Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metais įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybės žinios, 2002, nr. 5-186.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnio, Lietuvos Respublikos mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1, 23 ir 3 straipsnių, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2002, nr. 72-3080.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 5 punkto, 15, 20 ir 21 straipsnių (2002 m. sausio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 ir 6 punktų, šio straipsnio 2 ir 4 dalių, 16 straipsnio 10 dalies, 20 straipsnio (2002 m. spalio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 17 d. nutarimo nr. 27 „Dėl gyvenamųjų namų, būtinų valstybės reikmėms, išpirkimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsniui (1993 m. sausio 12 d. redakcija)“, Valstybės žinios, 2003, nr. 24-1004.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rugsėjo 27 d. nutarimo nr. I-619 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo taikymo“ 1 punkto, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 5 d. nutarimu nr. 808 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 6.1.1 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.4 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 6.1.5 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 7 punkto (1996 m. lapkričio 6 d. redakcija), 9 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 17 d. nutarimu nr. 441 „Dėl socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 5.1.1 punkto, 5.1.7 punkto (2000 m. balandžio 17 d. ir 2000 m. liepos 14 d. redakcijos), 5.1.8 punkto (2000 m. balandžio 17 d. ir 2000 m. liepos 14 d. redakcijos), 5.4, 5.5.2, 9 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymo 10 straipsnio (1994 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 daliai“, Valstybės žinios, 2004, nr. 38-1236; nr. 57 (atitaisymas).
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2006, nr. 54-1965.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (2000 m. gegužės 18 d. redakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija), Valstybės žinios, 2006, nr. 62-2283.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas „Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo“. Valstybės žinios, 2006, nr. 88-3475.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2007, nr. 111-4549. Žinoma, pats minėtos priedermės prisiėmimas ir nukrypimo nuo savo precedentų sąlygų apibrėžimas savaime nesuponuoja, kad visais atvejais yra tų sąlygų laikomasi. 9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2009 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo, Lietuvos Respublikos 2009 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymų, su jais susijusių kai kurių įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2013, nr. 19-938.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2013, nr. 25-1222.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir jo pakeitimo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2013, nr. 52-2604.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2013, nr. 103-5079.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai“, Valstybės žinios, 2013, nr. 97-4815.
• Lietuvos Respublikos 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2013, nr. 120-6079.

Tarptautiniai dokumentai

• OHCHR Report on the impact of the global economic and financial crises on the realization of all human rights and on possible actions to alleviate it, 18 February 2010 (A/HRC/13/38) [žiūrėta 2014 m. lapkričio 11 d.].
• European Parliament resolution of 18 April 2013 on the impact of the financial and economic crisis on human rights (2012/2136(INI)).
• Safeguarding Human Rights in Time of Economic Crisis, Council of Europe Commissioner for Human Rights, Issue Paper, 2013 [žiūrėta 2014 m. lapkričio 11 d.].

Specialioji literatūra

• Berger, Peter L.; Thomas Luckmann, Socialinis tikrovės konstravimas: žinojimo sociologijos traktatas, Vilnius: Pradai, 1999.
• Birmontienė, Toma, „Ekonominės krizės įtaka konstitucinei socialinių teisių doktrinai“, Jurisprudencija, 2012, nr. 3, p. 1005–1030.
• Birmontienė, Toma ir kt., Lietuvos konstitucinė teisė, 2-asis leid, Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2002.
• Cotterrell, Roger, The Politics of Jurisprudence: A Critical Introduction to Legal Philosophy, London, Edinburgh: Butterworths, 1989.
• Dworkin, Ronald, Rimtas požiūris į teises, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
• Dworkin, Ronald, Teisės imperija, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
• Dworkin, Ronald, Principo reikalas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
• Fukuyama, Francis, The End of History and the Last Man, New York: Free Press; Toronto: Maxwell Macmillan, 1992.
• Galginaitis, Juozas, „Teisinė sistema ir jos pagrindinės subsistemos kaip lyginamosios teisėtyros objektas“, Teisė, 2002, t. 44, p. 31–41.
• Greig, Michael J., “The End of Geography? Globalisation, Communications and Culture in The International System,” Journal of Conflict Resolution, 2002, vol. 46, no. 2, pp. 225–243.
• Kūris, Egidijus, „Apie (ne)pagarbą teisei“, Notariatas, 2012, nr. 13, p. 6–18.
• Kūris, Egidijus, “Judges as Guardians of the Constitution: ‘Strict’ or ‘Liberal’ Interpretation” | Eivind Smith (ed.), Old and New Constitutions: The Constitution as Instrument of Change, Stockholm: SNS Förlag, 2003.
• Kūris, Egidijus, „Konstitucija, teisėkūra ir konstitucinė kontrolė: retrospekciniai ir metodologiniai svarstymai“ | Egidijus Kūris, Elena Masnevaitė (sud.), Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai, Vilnius: Lietuvos notarų rūmai 2012, p. 54–91.
• Kūris, Egidijus, „Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas“, Jurisprudencija, 2001, nr. 23 (15), p. 46–70.
• Machovenko, Jevgenij, Teisės istorija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.
• Nolan, Aoife, Economic and Social Rights after the Global Financial Crisis, Cambridge: Cambridge University Press, 2014.
• Ortiz, Isabel; Matthew Cummins, Age of Austerity: A Review of Public Expenditures and Adjustment Measures in 181 Countries, Initiative for Policy Dialogue and the South Centre Working Paper, May 2013.
• Ramirez, Steven A., Lawless Capitalism: The Subprime Crisis and the Case for an Economic Rule of Law, New York; London: New York University Press, 2014.
• Reinhard, Carmen M.; Kenneth Rogoff, This Time is Different: Eight Centuries of Financial Folly, Princeton: Princeton University Press, 2009.
• Riebel, Eibe; Gilles Giacca, Christophe Golay (eds.), Economic, Social and Cultural Rights in International Law: Contemporary Issues and Challenges, Oxford: Oxford University Press, 2014.
• Sartori, Giovanni, Lyginamoji konstitucinė inžinerija: struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas, Kaunas: UAB „Poligrafija ir informatika“, 2001.
• Treviño, A. Javier, Talcott Parsons on Law and the Legal System, Newcastle: Cambridge Scholars Publishing, 2008.

Kiti šaltiniai

• “Austerity ‘Undermining Human Rights’ Says Council of Europe Commissioner,” Center for Economic and Social Rights, December 5th, 2013 [žiūrėta 2014 m. lapkričio 11 d.].
• Čilinskas, Kęstutis, „Gyvensime ne pagal Konstituciją, o pagal A. Kubiliaus – K. Glavecko doktriną“, Elta, 2010 m. lapkričio 19 diena.
• “Guest Post: Constitutional Revenge,” New York Times [žiūrėta 2014 m. lapkričio 11 d.].
• Kiekybinė reprezentatyvi Lietuvos visuomenės bei atskirų tikslinių grupių apklausa, sutartis nr. aps-13300-1371, projektas VPI-3.1-ŠMM-07-K-03-085, vykdytojas UAB „Factus Dominus“.
• Statistiniai duomenys apie Konstituciniame Teisme gautus ir išnagrinėtus prašymus ir paklausimus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas [žiūrėta 2014 m. lapkričio 11 d.].
• The impact of the economic crisis and austerity measures on human rights, Council of Europe, Steering Committee for Human Rights, Draft Feasibility study, 4 November 2014, CDDH(2014)017.
• Vengrijos Konstitucinio Teismo interneto tinklalapis [žiūrėta 2014 m. lapkričio 11 d.].

Economic Crisis and the Legal System: A Triad of Tensions

Summary. The article deals with the impact of the world economic crisis that caught Lithuania in 2008, and the measures to overcome it, on Lithuania’s legal system. The legal system is treated as a concept much wider than the system of positive law, statutory and jurisprudential. It includes inter alia legal mentality, legal culture and practice of law-making and law-applying institutions. In this sense, the crisis and the measures designed to overcome it have produced a much wider impact on the legal system, than merely intervention to the positive law (different areas of legal regulation), because the legal standards of a democratic regime have underwent change: the settled standards of the rule of law and the protection of human rights have been lowered as the legal system appeared to be no longer able to secure defense of certain rights. This is a general hypothesis which has to be tested in the framework of the research project “Challenges of the Economic Crisis (Recession) for the Rule of Law and Human Rights,” conducted by the scholars of the Faculty of Law of Vilnius University. The articles discusses at length the methodological avenue along which distinct parts of the research have to be further developed, that is dimensions, or fields of tension, where opposition between law and other phenomena show: (i) law v. economic reality; (ii) law v. politics; (iii) law v. society. The research aims at showing how, in each of the segments of the human rights catalog, and to what extent economic inevitability has induced the lowering of the settled standards of the rule of law and the protection of human rights and, on the other hand, where there lies a boundary of these standards which even economic inevitability is not able to force the legal system to overstep. Also, the research has to show what political initiatives aimed at self-protection of anti-crisis policy (and policy/politics at large) against judicial control have been promoted, and what is the condition of society which either allows these initiatives to be implemented or hinders them. In order to draw on the latter aspect, a representative opinion research was conducted in the framework of the research project, which has produced results testifying of some auspiciousness of the social medium for such situation where policy/politics is less controlled by law than in the pre-crisis times.

Keywords: world economic crisis, Lithuania’s legal system, legal standards of democratic regime, fields of tension, opposition, law, economic reality, politics, society.