Straipsnis Prokuroro sprendimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones

Aukštesnysis prokuroras nutarimą dėl skundžiamo nutarimo priima per bendrą skundų nagrinėjimo terminą – ne vėliau kaip per 20 darbo dienų (Asmenų aptarnavimo aprašo 33 p.).

Apibendrinant vertintina, kad prokuroro nutarimui apskųsti Prokuratūros įstatymas ir prokuratūros vidaus teisės aktai (Kompetencijos nuostatai, Asmenų aptarnavimo aprašas) nustato privalomą ikiteisminę tvarką. Prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones apskundimas aukštesniajam prokurorui teisės aktuose reglamentuotas pakankamai aiškiai ir išsamiai – nustatyti skundą paduodantys ir skundą nagrinėjantys subjektai, skundo padavimo terminas ir tvarka, skundo išnagrinėjimo terminas, aukštesniojo prokuroro įgaliojimai spręsti dėl nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, aukštesniojo prokuroro galimi sprendimai ir nurodymai prokurorui.

Visiškai kitokia yra prokuroro nutarimo apskundimo teismui situacija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, toliau analizuojama aukštesniojo prokuroro nutarimo pripažinti pagrįstu ir teisėtu skundžiamą prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir palikti jį galioti (toliau tekste – nutarimas) ir generalinio prokuroro nutarimo atsisakyti kreiptis dėl proceso atnaujinimo CPK tvarka (šios rūšies nutarimai dėl išimtinės generalinio prokuroro teisės inicijuoti proceso atnaujinimą ginant viešąjį interesą civilinėse bylose negali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui) apskundimo teismui problematika.

Prokuratūros įstatyme numatytas prokuroro nutarimo apskundimas aukštesniajam prokurorui, tačiau nenumatyta galimybės skųsti aukštesniojo prokuroro nutarimą teismui. Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. Pati savaime ši nuostata nesukuria reguliavimo, ji nukreipia į kitas įstatymų normas. Toliau straipsnyje, išnagrinėjus Prokuratūros įstatymo ir proceso įstatymų normas, siekiama atskleisti, kokia yra ir ar apskritai įstatymuose numatyta prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones apskundimo teismui tvarka.

Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus. Tačiau šios normos taikymas prokuroro veiklai ginant viešąjį interesą kelia sunkumų, nes, kaip minėta, nei tyrimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, nei nutarimo priėmimas nereglamentuotas proceso įstatymuose, todėl negali būti keliamas proceso įstatymų pažeidimo klausimas, o kartu nėra aišku, kas tokiu atveju laikytina neteisėtu sprendimu.

Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta proceso dalyvių, nesutinkančių su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, teisė įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui. Kaip jau minėta, tyrimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo yra kvaziprocesinis, nereglamentuotas proceso įstatymuose, todėl šiuo atveju nėra proceso dalyvių, kurie galėtų įgyvendinti Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nurodytą teisę. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje, kaip ir 4 straipsnio 2 dalyje, įtvirtintos normos pritaikytos baudžiamajam procesui, kalbama apie prokuroro proceso sprendimus ikiteisminio tyrimo metu. Nors šios normos taikomos ir skundžiant prokuroro nutarimus atsisakyti taikyti viešąjį interesą Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje M. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nr. 3K-3-501/2012. , abejotina, ar jos yra pakankamos reglamentuoti prokuroro nutarimo apskundimą taikant tiesiogiai ar pagal analogiją, juo labiau kad šių normų taikymas neišsprendžia generalinio prokuroro nutarimo atsisakyti kreiptis ginant viešąjį interesą dėl proceso atnaujinimo CPK tvarka apskundimo reglamentavimo nebuvimo problemos.

ABTĮ 16 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. CPK prokuroro nutarimo apskundimas teismui nereglamentuotas. Darytina išvada, kad galiojantys įstatymai tiesiogiai nenumato subjektinės teisės skųsti prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones ar atitinkamą aukštesniojo prokuroro nutarimą palikti galioti prokuroro nutarimą, taip pat generalinio prokuroro nutarimą atsisakyti kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo CPK tvarka.

Tačiau asmenys kreipiasi į teismą su skundais dėl prokuroro nutarimo ir teismai yra išnagrinėję ne vieną bylą. Kokiu teisiniu pagrindu inicijuojamos šios bylos, pagal kokias procesines normas jos nagrinėjamos? Nesant aiškaus įstatymų lygmens reguliavimo, manytina, kad teisė skųsti nutarimą kildinama iš konstitucinės teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas subjektines teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.). Atitinkamai CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista teisė arba teisėtas interesas. Vertinant šį teisinį pagrindą, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad prokuroras neturi kompetencijos spręsti ir nesprendžia dėl privataus, o tik dėl viešojo intereso pažeidimo, todėl nutarimas priimamas tik dėl viešojo, o ne dėl privataus intereso, nesukelia teisinių padarinių pareiškėjams ar kitiems asmenims. Iš to plaukia, kad teisė skųsti nutarimą teismui negali būti pareiškėjo subjektinių teisių ar teisėtų interesų gynimo išraiška. Tokio pobūdžio skundu pareiškėjai kreipiasi ne dėl savo pažeistų teisių ar teisėtų interesų, ne dėl nutarimu jiems sukeltų teisinių padarinių, todėl teisė paduoti skundą turėtų kilti ne iš teisės kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių ir interesų pažeidimo, o būti aiškiai reglamentuota įstatymuose – Prokuratūros įstatyme ir CPK. Kitaip tariant, viešojo intereso gynimas yra viešosios teisės reglamentuojama sritis, todėl prokuroro sprendimai dėl viešojo intereso gynimo turi būti priimami ir skundžiami pagal viešosios teisės normas, o ne pagal analogiją taikant pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Teismams nagrinėjant skundus dėl prokurorų nutarimų, kyla rūšinio teismingumo klausimas: kurie teismai – administraciniai ar bendrosios kompetencijos – turėtų nagrinėti šio pobūdžio bylas. Nors pirmuosius tokius skundus teismai gavo ir nagrinėjo dar 2004 metais, iki šiol vis dar kyla tokių bylų rūšinio teismingumo klausimų. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtina tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. 2012 m. vasario 21 d. nutartimi Žr. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, 2012 m. vasario 21 d. nutartis byloje J. Z., S. P., Z. Ž. ir J. P. v. Generalinė prokuratūra, teisminio proceso, nr. 3-65-3-00023-2012-7. specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nusprendė, kad tokią bylą priskirta spręsti administraciniam teismui. Savo sprendimą motyvavo tuo, kad šios bylos esmė – klausimo, ar prokuratūra tinkamai vykdė Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio jai suteiktus įgaliojimus ginti viešąjį interesą, išsprendimas. Tai reiškia, kad keliamas ginčas dėl viešosios teisės subjektui įstatymu priskirtų funkcijų vykdymo, kuris turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Skundžiami prokuratūros veiksmai nėra susiję su baudžiamuoju procesu, todėl byla nepatenka į ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinio teismo kompetencijai nepriskirtų bylų kategoriją. Tačiau vėliausiose nutartyse Žr. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje S. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, teisminio proceso nr. 3-62-3-00473-2013-4. Specialioji teisėjų kolegija jau laikosi praktikos, kad tokios bylos teismingos bendrosios kompetencijos teismui. Motyvuojama tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas funkcijas; prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą, o šio straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta, kad prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka gina viešąjį interesą. Taigi prokuratūra, vykdydama jai priskirtas funkcijas ir spręsdama dėl pagrindo ginti viešąjį interesą, iš esmės padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Kadangi tokios kategorijos bylose yra ginčas dėl prokuroro procesinių veiksmų įgyvendinant Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintą viešojo intereso gynimo funkciją, ginčas nepatenka į administracinių teismų nagrinėjamų ginčų kategorijas (ABTĮ 16 str. 2 d.) ir yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Kitas aktualus klausimas – teisena, kuria nagrinėtina byla dėl skundo. Dauguma šios rūšies bylų nagrinėjama ieškinio teisena. Tai grindžiama nuostata, kad ypatingąja teisena nagrinėjamų bylų sąrašas CPK yra baigtinis, jame nenumatytos bylos dėl prokuroro nutarimų, todėl šios bylos nagrinėtinos ginčo teisena. Formaliai tokia pozicija teisinga, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ginčo teisena skirta nagrinėti šalių, turinčių priešingus interesus, ginčams Žr. Artūras Driukas, Virginijus Valančius, Civilinis procesas: teorija ir praktika, p. 78. . Prokuroras, įgyvendindamas teisę spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir gynimo priemonių taikymo, nesprendžia dėl subjektinių pareiškėjo teisių, taigi ginčo tarp prokuroro ir pareiškėjo dėl pastarojo subjektinių teisių, juo labiau – priešingų interesų, nėra. Įvertindami šias aplinkybes, atskirose bylose teismai taiko ypatingąją teiseną. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje Žr. Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. Vilniaus apygardos prokuratūra ir kt., nr. 2S-559-345/2011. nurodė, kad įstatymų leidėjas konkrečiai nereglamentuoja, kokia tvarka – ieškinio ar ypatingosios teisenos – turi būti kreipiamasi į teismą skundžiant prokuratūros (prokuroro) atsisakymą ginti viešąjį interesą civilinių teisių gynimo srityje. Tačiau sisteminė CPK normų, reglamentuojančių viešosios teisės subjektų veiksmų (neveikimo) civilinių teisių gynimo srityje apskundimą, analizė leidžia daryti išvadą, kad viešosios teisės subjektų – antstolių ir notarų, privalančių veikti tik pagal jiems suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), veiksmai kvestionuojami paduodant ne ieškinį, o kitokios formos pareiškimą – skundą dėl bylos iškėlimo ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 str. 6 p.). Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti (t. y. paduoti skundą) teismui (Prokuratūros įstatymo15 str. 6 d.). Toje pačioje nutartyje teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškimai ir prašymai ypatingosios teisenos bylose paduodami pareiškėjo ar skundą pateikiančio asmens gyvenamosios vietos ar juridinio asmens buveinės apylinkės teismui, išskyrus CPK V dalyje numatytas išimtis (CPK 443 str. 10 d.), todėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turėjo vadovautis ne bendrąja teritorinio teismingumo taisykle, paduodant skundą Generalinės prokuratūros buveinės vietos teismui, o atsižvelgti į CPK V dalyje nustatytą teismingumą, taikomą ypatingąja teisena nagrinėjamoms byloms, t. y. su atitinkamu skundu kreiptis pagal savo gyvenamąją vietą į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą. Šis pavyzdys iliustruoja, kad teisenos problema yra kartu ir teritorinio teismingumo problema.

Be to, teisenos problema yra glaudžiai susijusi su termino, per kurį turėtų būti paduodamas skundas dėl prokuroro nutarimo, problema. Galiojantys įstatymai – CPK, Prokuratūros įstatymas – nenustato prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones apskundimo teismui termino. Tai lemia teisinį neapibrėžtumą, kai pareiškėjas iš esmės neribotą laiką išsaugo teisę kreiptis į teismą dėl prokuroro nutarimo, o kol ši teisė neįgyvendinta, prokuroro tyrimas nelaikytinas baigtu. Kaip rodo toliau pateikiamas pavyzdys, teismai, nagrinėdami bylas dėl prokuroro nutarimų, šalina šį neapibrėžtumą taikydami ypatingojoje teisenoje nustatytus terminus.

Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 3 d. nutartyje Žr. Kauno apygardos teismas, 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nr. 2S-2053-260/2012. vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 512 straipsnio nuostatas spręsdamas dėl termino, per kurį teismui gali būti apskųstas prokuroro nutarimas. Teismas konstatavo, kad konkrečių terminų, per kiek laiko galima apskųsti prokuroro nutarimą teismui, CPK nenumato. CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį ar procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Būtent panašius santykius – skundo, nagrinėjamo ypatingąja teisena, padavimo terminus – ir reguliuoja CPK 512 straipsnis. Šiame straipsnyje nustatytas dvidešimties dienų skundų padavimo terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą. Šis terminas nėra naikinamasis, todėl asmeniui, praleidusiam šį terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, CPK 78 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atnaujintas. O pasibaigus CPK 512 straipsnyje nustatytam devyniasdešimties dienų terminui nuo skundžiamo veiksmo atlikimo, suinteresuotas asmuo netenka teisės paduoti teismui skundą. Teismas vertino, kad šioje byloje skundas dėl nutarimo paduotas teismui praleidus šį devyniasdešimties dienų terminą, yra nenagrinėtinas teisme, todėl tokį skundą teismas turi atsisakyti priimti (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 512 str.).

Apibendrinant pasakytina, kad dėl nepakankamo teisinio reguliavimo kylantis teisinis neapibrėžtumas skundžiant prokuroro nutarimus teismui ir nagrinėjant šios rūšies bylas turėtų būti šalinamas civilinio proceso normomis reglamentuojant prokuroro nutarimo apskundimo teismui tvarką, išsprendžiant teisenos, termino, teritorinio teismingumo, skundo subjektų problemas. Atsižvelgiant į tai, kad CPK yra kodifikuotas teisės aktas, manytina, kad mažiausią intervenciją kodeksas patirtų papildant XXXI skyrių, t. y. numatant, kad skundai dėl prokuroro nutarimo nagrinėtini ypatingąja teisena.

5. Teismo kompetencijos ribos nagrinėjant skundą dėl prokuroro nutarimo

Kreipdamiesi į teismą pareiškėjai prašo panaikinti nutarimą ir įpareigoti prokurorą taikyti viešojo intereso gynimo priemones (dažniausiai – kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu). Diskutuotina, kaip toks reikalavimas dera su prokuroro diskrecijos teise spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo. Dėl prokuroro kompetencijos sprendžiant dėl viešojo intereso gynimo ir teismo nagrinėjimo ribų bei teisių, sprendžiant dėl prokuroro veiksmų, kuriais jis atsisakė teikti ieškinį dėl viešojo intereso pažeidimo, LAT 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje M. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nr. 3K-3-501/2012. išaiškino:

Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme. […] Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti.

Spustelėjus išskleisti...

Minėta nutartis, kol kas vienintelė kasacinio teismo nutartis dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, sveikintina, nes neabejotinai prisidės prie vienodesnės teismų praktikos formavimo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nutartyje nurodytos proceso (o ne procedūrinės) teisės normos, nustatančios prokuroro atliekamo skundo tyrimo procedūras, neegzistuoja. Prokuroro tyrimas kaip procedūra neišsamiai reglamentuotas tik prokuratūros vidaus teisės aktuose, todėl skundo dalykas gali būti tik šių vidaus teisės aktų pažeidimas, priimant prokuroro nutarimą.

Reikia pažymėti, kad, nepaisant šios nutarties, ir toliau pasitaiko atvejų, kai teismai, nagrinėdami suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tiria ir sprendžia dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, o kartu pasisako dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės, pažeisdami prokuroro diskrecijos teisę. Pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartyje Žr. Klaipėdos apygardos teismas, 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nr. 2S-261-513/2013. padarė išvadą, kad nebuvo nustatytas nei konkretus teisės pažeidimas, nei viešasis interesas, susijęs su teisės pažeidimo pašalinimu, o ginčas yra išimtinai privataus pobūdžio. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo pagal pareiškėjo pareiškimą, o pirmosios instancijos teismas nešališkai ir visapusiškai įvertinęs faktinę situaciją bei tinkamai aiškindamas ir taikydamas nagrinėjamam klausimui reikšmingas teisės normas priėjo prie teisingos išvados, jog Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pagrįstai ginčijamu nutarimu atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Tokio pobūdžio teismo sprendimai vertini kritiškai, kaip pažeidžiantys prokuroro diskrecijos teisę spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir gynimo priemonių taikymo.

Išvados

1. Sprendimu atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones įgyvendinama prokuroro dispozityvi teisė spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir viešojo intereso gynimo priemonių taikymo. Nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones yra kvaziprocesinis prokuroro sprendimas, nesukeliantis teisinių padarinių pareiškėjams ar tretiesiems asmenims. Nutarimo priėmimas (pagrindai, terminas) nereglamentuotas procesiniuose įstatymuose, o Prokuratūros įstatyme ir prokuratūros vidaus teisės aktuose reglamentuotas gana neišsamiai.

2. Nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones apskundimas teismui nereglamentuotas nei procesiniuose įstatymuose, nei Prokuratūros įstatyme. Šis teisinis neapibrėžtumas šalintinas civilinio proceso įstatyme reglamentuojant prokuroro nutarimo apskundimo teismui tvarką, išsprendžiant teisenos, termino, teritorinio teismingumo, skundo subjektų problemas. Svarstytina galimybė papildyti CPK XXXI skyrių, numatant, kad skundai dėl prokuroro nutarimo nagrinėtini ypatingąja teisena.

3. Aukštesniojo prokuroro nutarimas palikti galioti nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, taip pat generalinio prokuroro nutarimas atsisakyti ginant viešąjį interesą kreiptis dėl proceso atnaujinimo CPK tvarka teisme gali būti peržiūrimas tik dėl procedūrinių tyrimo klausimų (tyrimo terminų, apimties, galutinį sprendimą priėmusio subjekto įgaliojimų ir pan.). Atsižvelgiant į prokuroro tyrimo dėl galbūt pažeisto viešojo intereso kaip procedūros nereglamentavimą įstatymų lygmeniu ir į neišsamų reglamentavimą prokuratūros vidaus teisės aktuose, teisė skųsti nutarimą teismui yra gana siauros apimties. Teismas, konstatavęs procedūrinius pažeidimus, sprendimu gali panaikinti nutarimą ir įpareigoti prokurorą pašalinti nustatytus tyrimo trūkumus

4. Prokuroro sprendimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones (ir atitinkamai aukštesniojo prokuroro nutarimas palikti galioti pirminį nutarimą bei generalinio prokuroro nutarimas atsisakyti ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo CPK tvarka) teismo negali būti kvestionuojamas, nes tai reikštų, kad teismas paneigia prokuroro teisę spręsti dėl viešojo intereso gynimo ir sprendžia apie viešojo pažeidimo buvimą a priori, o ne nagrinėdamas bylą. Atitinkamai proceso įstatyme negali būti numatyta teismo teisė panaikinus nutarimą įpareigoti prokurorą taikyti viešojo intereso gynimo priemones, tarp jų – kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Tai, kad teismas negali įpareigoti prokuroro veikti tam tikru būdu, kelia diskusinį klausimą, ar apskritai prokuroro nutarimas gali būti skundžiamas teismui (nepaisant kita kryptimi nuėjusios praktikos).

Literatūra

Norminė medžiaga

• Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašas (patvirtintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-01-03 įsakymu nr. I-3) [žiūrėta 2013 m. lapkričio 3 d.].
• Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, Valstybės žinios, 2000, nr. 85-2566.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, Valstybės žinios, 2002, nr. 37-1341.
• Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1964, nr. 19-139.
• Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Valstybės žinios, 2002, nr. 36-1340.
• Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas, Valstybės žinios, 2011, nr. 85-4126.
• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Valstybės žinios, 2000, nr. 74-2262.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios, 1995, nr. 40-987.
• Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymas, Valstybės žinios, 2003, nr. 32-1316.
• Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas, Valstybės žinios, 1991, r. 34-933.
• Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012-08-23 įsakymo nr. I-268 redakcija) [žiūrėta 2013 m. lapkričio 3 d.].
• Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, Valstybės žinios, 2003, nr. 42-1919.
• Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 19, 20, 21, 23, 24, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 36, 37, 40, 41, 44, 47, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 34-1, 39-1 straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas, Valstybės žinios, 2011, nr. 91-4333.
• Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Valstybės žinios, 2013, nr. 76-3841.
• Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, Valstybės žinios, 2013, nr. 76-3848.
• Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Valstybės žinios, 2006, nr. 77-2975.
• Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, Valstybės žinios, 2011, nr. 123-5813.

Specialioji literatūra

• Driukas, Artūras; Virginijus Valančius, Civilinis procesas: teorija ir praktika, 1 tomas, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005.
• Gečaitė, Vilma, „Viešojo intereso samprata civiliniame procese“, Justitia, 2006, t. 2.
• Krivka, Egidijus, „Viešojo intereso apsauga naujajame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse“, Jurisprudencija, 2003, t. 37.
• Krivka, Egidijus, Viešojo intereso gynimas civiliniame procese, Vilnius, 2009.
• Laužikas, Egidijus; Valentinas Mikelėnas, Vytautas Nekrošius, Civilinio proceso teisė, 1 tomas, Vilnius: Justitia, 2003.
• Mikelėnas, Valentinas, „Quo vadis? Arba eksperimentuojama toliau“, Justitia, 1999, t. 2.
• Mikelėnienė, Dalia; Valentinas Mikelėnas, Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai, Vilnius: Justitia, 1999.
• Nekrošius, Vytautas, „Viešojo intereso gynimas civiliniame procese ir Konstitucinio Teismo doktrina“, Jurisprudencija, 2012, 19 (3).
• Trumpulis, Ugnius, Viešojo intereso kategorija administracinėje teisėje, daktaro disertacijos santrauka, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2011 [žiūrėta 2014 m. vasario 13 d.].

Teismų praktika

• 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija, nr. 23 [žiūrėta 2013 m. lapkričio 7 d.].
• Kauno apygardos teismas, 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nr. 2S-2053-260/2012.
• Klaipėdos apygardos teismas, 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nr. 2S-261-513/2013.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. sausio 29 d. konsultacija nr. A3-97, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“, nr. 20, Vilnius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2003, p. 282.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje AB „Tauro“ bankas v. AB „Vilniaus vingis“, nr. 3K-3-1123/2002.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., nr. 3K-3-578/2007.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, nr. 3K-3-578/2007.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., nr. 3K-3-177/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., nr. 3K-3-143/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. K. pareiškimą nr. 3K-3-363/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos Respublikos valstybė, Kauno miesto savivaldybės administracija, nr. 3K-3-417/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. S. ir V. S., nr. 3K-3-279/2012.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje M. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nr. 3K-3-501/2012.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt. nr. 3K-3-235/2013.
• Lietuvos Respublikos prokuratūros 2006 metų veiklos ataskaita [žiūrėta 2013 m. lapkričio 3 d.].
• Lietuvos Respublikos viešojo intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procese įstatymo projektas nr. XP-1963.
• Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, 2012 m. vasario 21 d. nutartis byloje J. Z., S. P., Z. Ž. ir J. P. v. Generalinė prokuratūra, teisminio proceso nr. 3-65-3-00023-2012-7.
• Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje S. G. v. Kauno apygardos prokuratūra, teisminio proceso nr. 3-62-3-00473-2013-4.
• Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. Vilniaus apygardos prokuratūra ir kt., nr. 2S-559-345/2011.

Prosecutor’s Decision to Waive the Application of Public Interest Defensing Measures

Summary. The article analyses problems relating to prosecutor‘s decision to waive the application of public interest defensing measures. According to legal regulation prosecutor is the most important subject of the existing system of defense of public interest, who has wide discretion to decide on the infringement of the public interest. However this discretion should be understood as an obligation to take public interest defensing measures when the necessary conditions are stated. According to Paragraph 1, Article 19 of the the Law on the Prosecutor’s Office these conditions are the determination of the violation of the law which constitutes an infringement of the public interest. In the absence of at least one of the following conditions prosecutor’s decision to waive the application of public interest defensing measures is taken. The same article analyses prosecutor’s resolution as the form of prosecutor’s decision to waive the application of public interest defensing measures, it’s separation from the prosecutor’s resolution in criminal proceedings and from administrative decisions, the basis for a decision to waive the application of public interest defensing measures, the appeal procedure. The lack of regulation on investigation procedure and decision making is stated. The authors concludes that stated regulatory omission on the appeal procedure against the prosecutor’s resolution should be removed by legislative amendments of the Code of the Civil Procedure.

Keywords: prosecutor, public interest, defensive measures, waiving.