Straipsnis Neišsemiama Sigito Gedos poezijos gelmė: savasties paieškos Dievo medžio paunksmėje

Tačiau vargu ar galima tai vadinti kasdienės patirties sakralizavimu, suponuojant, kad tas pats žmogus tam tikra puse atsigręžęs į sekuliariąsias būties puses, o tam tikra – į sakraliąsias. Jei jau norime vartoti sakralumo terminą, jis turi būti suvokiamas be priešpriešos, kaip panteistinis, visa smelkiančio sakralumo prasme.

Bet toks sakralumas – kaip visa apimantis ir visur esantis – nėra nei savaime atviras, nei savaime patiriamas. Pats žmogus turi turėti nuostabos dovaną, gebėjimą stebėtis pačiais paprasčiausiais ir kasdieniškiausiais dalykais; tai ta išmintis, be kurios kasdienybėje neįmanoma akistata su Viešpačiu.

Ir kai jau kalbame apie tokią akistatą, negalime pasiūlyti nieko kito nei vis tą pačią nuostabą; atrodo, kad nuostaba yra vienintelė sakralumo pajautos prielaida ir kartu – tos pajautos turinys.

Nuostaba mus pakylėja virš kasdienės recepcijos tolygumo; ji siūlo kitą perspektyvą (taip ir norisi ją pavadinti estetine), kuri suponuoja recepcijos susidvejinimą, ir šia prasme tai yra žingsnis refleksijos kryptimi – nes refleksija ir yra patirties galia įgyti distanciją savo atžvilgiu, pažvelgti į save iš šalies. Tačiau Geda kalba apie nuostabą, kuri neperauga į refleksiją, kuri, nežiūrint tam tikro giminingumo, save priešpriešina refleksijos formalizavimo galioms. Nuostaba iš refleksijos skolinasi tik galimybę nesutapti su kasdiene patirtimi; ji tarsi prielaida, iš kurios gali augti refleksijos architektūra – tačiau Gedos herojus, puoselėjantis nuostabos dovaną, pabrėžtinai nerefleksyvus, pabrėžtiniai besistengiantis pamiršti refleksijos primestus apibendrinimus. Jam stebėtis – tai dar nieko nežinoti apie švento ir nešvento priešpriešą, nežinoti apie tai, kas turi būti išskirta, kas neišskirta; stebėtis – matyti tuos pačius dalykus, bet jau kitaip, stebėtis – tai jausti, kad tie kasdieniai dalykai praneša daugiau nei patys yra, bet nesuteikti tokiai pajautai jokio teologiškai ar filosofiškai artikuliuoto turinio – tiesiog stebėtis.

Nebėr jokios išvados, kad, girdi, tai šventa,
Kad kokia liturgija ar teologija.
Žmogui dažnai keista, jeigu pagalvoja. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Geda čia deklaruoja „bėgimą nuo knygos“ ir to, ką knyga suponuoja – specifinės terminijos, abstrakčių teorinių konstruktų ir svarbiausia, refleksijai būtino atsiribojimo nuo paprasčiausios kasdienės patirties. Tačiau akivaizdu, kad tai būtent deklaracija – tik refleksyvus protas gali priešpriešinti kasdienybės, nuostabos ir refleksijos patirtis, ir net siūlyti „atsisakyti“ pastarosios – vėlgi, per sudėtingą pasirinkimo ir atmetimo operaciją, kuri be refleksijos neįmanoma.

Grįžimas vaikystėn

Ką dar reikia išgirsti universalijų ir konkretybių priešpriešoje? Poetas, vertėjas, eruditas, žodžiu, knygos žmogus deklaruoja grįžimą į pamatinius savo patirties klodus – vaikystę Veisiejų ežerynų gamtinės aplinkos apsuptyje. Jis deklaruoja slinktį iš knygos pasaulio į vaikystės pasaulį – ar į kasdienės patirties pasaulį, kuriame vaikystė ir nuolatos iš pasąmonės gelmių išplaukiantys vaizdai veikia kaip pamatinis metaforinių poezijos vaizdinių klodas. Vaikas nieko nežino apie besiskleidžiančio žiedo simboliką, jam nusispjauti į ją naudojančias doktrinas – bet pats žiedas dėl to jam netampa mažiau slėpiningas.

Kita vertus, toks grįžimas vaikystėn vidujai prieštaringas, utopinis ir iš esmės nerealizuojamas.

Sugrįžti į vaikystės patirtį – tai sugrįžti į atmintį, tam tikrą refleksijos režimą. Bet prisiminkime: bėgti nuo knygos išugdytos patirties į nesuproblemintą vaikystės patirtį – tai labiau bėgti nuo, nei bėgti į; tarp vaikystės patirties ir per atmintį iškelto jos vaizdinio, tarp dar nesuproblemintos būties ir sugrįžimo į ją kaip tam tikros problemos sprendimo – tarp šių polių didžiulė praraja. Vaikystė ir sugrįžimas į vaikystę ne tik netapatūs; svarbiausias atminties atkurtos vaikystės privalumas yra turėti tai, ko neįmanoma turėti būnant vaiku – kasdienės patirties išskirtinumo sąmonę. Vaikas nežino, kad Snaigyno, Teiraus ir kitų greta esančių ežerų apsuptyje jo džiaugsmai bei netektys apdovanoti tam tikru „autentiškumo“ matmeniu, – o kai jau sužino, jis nebėra vaikas. Kitaip tariant, jis sužino ne turįs, bet turėjęs. Šiuo požiūriu vaikystė yra tai, su kuo žmogus niekada nesusitinka, ypač būdamas vaikas. Bet branda čia turi pranašumą – ji turi vaikystę, nors ir netekties forma. Ir per pastarąją ji įgyja kitą pranašumą – žinią apie vaiko kasdienybės išskirtinumą.

Refleksyvus žvilgsnis, apžvelgiantis nueitą kelią, aptinka, kad dabartyje nebėra kažko svarbaus, kažko, ką jis aptinka vaikystėje. Beje, vaikystėje jis aptinka tai, apie ką pati vaikystė nė nenumanė. Kitaip tariant, vaikystės laimės „susigrąžinimas“ įmanomas tik su vaikystės netekties sąlyga.

Vaikystės atmintis – tai refleksijos perkurtas praeities vaizdinys, orientuotas į dabarties poreikius. Eskapizmas kaip perspektyva į atmintį, į „prarasto rojaus pasaulį“ geriausiai išryškina nepasitenkinimą dabartimi ir – kaip jau bandėme parodyti – utopinę tokio nepasitenkinimo įveiką.

Grįžimas į vaikystę, refleksyvios dabarties eskapizmas – tai pramintas kelias; juo žengta iki Gedos, bus žengiama ir po jo. Jis svarbus tuo, kad parodo, kokia kryptimi plėtojamos tapatybės paieškos. Tai nėra grįžimas į vaikystę, tai grįžimas į atmintį apie vaikystę. Tam būtinos mažų mažiausiai dvi prielaidos: pirma, turi kilti dabarties nepakankamumo problema, kurios sprendimas reikalauja pasitelkti praeitį; antra, praeityje turi būti tai, ko dabartis stokoja.

Kai poetas į mus prabyla savo vaikystės atmintimi, jis pakliūna į gan dviprasmišką situaciją. Viena vertus, jis pasitelkia herojų ir deklaruoja jo tapatumą sau kaip autoriui; kita vertus, herojus čia yra ir kažkas kitas – su atminties vaizdiniais sutapatintas konstruktas. Kaip jį galima garbinti kaip raktą į būties autentiką? Atmintimi išpenėtas herojus ir jo atstovaujamų turinių besiilgintis autorius – ši priešprieša visada slypi už eskapizmo motyvacijų. Gal mes tokį kelią pavadintume netikru, iki skausmo netikru – jei tai nebūtų vienintelis įmanomas pasirinkimas. O kai negali rinktis, tikrumo / netikrumo priešprieša nebesvarbi. Vienintelis mums atviras tikrumas – tai tokio tikrumo atmintis; vienintelė tikrumo paieška – utopinis bandymas vėl būti vaiku, tai yra, per refleksijos palaikomą atminties režimą dalyvauti vaikui atvirame tikrume.

Tai kelis šimtmečius trunkanti poezijos, o gal viso meno utopinė svajonė – tapatinti tiesą, tikrumą ir spontaniškumą bei gimti iš tokio šaltinio be žymesnių refleksijos priemaišų. Matyt, mes težinome vieną spontaniškumo formą – tą, kurios ilgisi ir kurią deklaruoja patys refleksyviausi protai. Spontaniškumas nepajėgus sugriebti ir apžvelgti save savo paties akimis – tai refleksijos privilegija (o ir kam jam tai?). Būtent todėl spontaniškiausias pajautas propaguojanti poezija neišvengiamai refleksyvi. Spontaniškumas save regėti tegali refleksijos akimis, todėl nori nenori turi tenkinti jos įgeidžius. Galbūt spontaniškumas tėra savimi nepatenkintos refleksijos stabas, refleksijos ribotumo savivoka ir vargiai realizuojama svajonė tą ribotumą įveikti?

Malda

Kreiptis į Viešpatį, suteikti tokiam kreipiniui intymaus bendravimo formą – tai maldos žanro privilegija. Šiuo požiūriu Geda neabejotinai „tikintis“: ne konkrečiu religiniu turiniu, ne privalomos dogmatikos pripažinimu, bet maldos retorikos, intymaus kreipinio į Visagalį požiūriu. Žinoma, maldos forma čia neskirta (ar nebūtinai skirta) konkrečios konfesijos Dievui aukštinti. Malda – tai individulios patirties sklaidos, žmogiškų lūkesčių ir juos saistančios būtinybės sanpyna. Tokiam kreipiniui suteikiama nuolankumo, susitaikymo, būtinybės suvokimo forma nėra žmogiško menkumo atspindys; tai žmogiškos valios ir vilties pakylėjmas, išaukštinimas iki akistatos su Viešpačiu; ir būtent tokia intymi akistata maldos turinius legitimuoja kaip autentiškus, nes melas „visą reginčios akies“ akivaizdoje neįmanomas pagal apibrėžimą.

Jei maldos aktą suvoksime kaip intymią akistatą su žmogų viršijančiomis galiomis, kaip neformalų (konfesiškai neartikuliuotą) būdą savo lūkesčius derinti su būtinybe: tada poetiniai Gedos kreipiniai į Viešpatį galės būti skirstomi į Dievo ir jo kūrinių pagarbinimą;

Už šitą galvą, linkstančią prie žemės,
Išaugusią iš žemės, o dabar
Žinau, kad žemė jos labiau nežemins, –
Už viską, Viešpatie, dabar dėkoju tau. Ten pat, p. 103.

Spustelėjus išskleisti...

Dainavo visos upės ir ąžuolai.
Bet aš jais netikėjau, aš jau netikėjau, Viešpatie,
niekuo… Sigitas Geda, Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis, p. 45.

Spustelėjus išskleisti...

Daiktai, Viešpaties sukurtieji,
nusižeminę, romūs, meta savo šešėlius,
lenkiasi dešinėn ir kairėn savo dievui
dėkodami, plėvesuodami […]
neregima savo dvasia šlovina Viešpatį, –
ko nemokėjome mes,
tai, ko aš nemokėjau, graužiamas
kvailos išminties
bei piktumo. Ten pat, p. 197.

Spustelėjus išskleisti...

į atvirumą ir pasitikėjimą.

Virpėjau nuo galvos ligi kojų
Su topolių ūgliais,
Bėgau nuo didelių nuodėmių,
pilnas smulkiųjų prasikaltimų,
Sklidinas dievobaimystės, –
Ką turėčiau dar slėpt,
mano didelis Dieve!? Ten pat, p. 17.

Spustelėjus išskleisti...

Tokių „poetinės maldos“ pavyzdžių Teodendrone yra gerokai daugiau, ir čia pateikti klasifikacijos apmatai jokiu būdu jų neaprėpia. Tačiau jų pakanka, kad įrodytume, jog maldos „formos“ Gedos poezijoje atlieka įvairialypes funkcijas.

Žinoma, galime tarti, kad Geda renkasi maldos retoriką, nes jam kaip Vertėjui imponuoja estetiniai formalūs maldos žanro ypatumai; tačiau, mūsų nuomone, čia svarbesnė Viešpaties kaip legitimuojančios galios funkcija – poeto žodis įgauna ne tiek tradicijos nuspalvintą patrauklumą, kiek tradicijos patikrintą žodžio autentiškumo tvirtinimą. „Poetinė“ malda – tai poeto žodžio išaukštinimas, jo tikrumo garantija. O koks žodis yra „tikras“? Toks, kuris užtikrina poetinės verbalizacijos (simbolizacijos akto) sąsajas su būties tvarka, jos procesais ir pan. Žodis, net pats „tikriausias“, nėra būtis kaip tokia. Kita vertus, jis apdovanotas stebuklinga galia būtį „atkartoti“ verbaliniais pavidalais; būtent tokios galios pripažinimu neretai grindžiamas poezijos aukštinimas.

Malda Gedos poezijoje, žinoma, ne vienintelis būdas užtikrinti žodžio ir būties sąsajai; tačiau poetinė „malda“ žmogišką žodį tarsi pakylėja į visa reginčios akies perspektyvą ir taip suteikia jam būties atvirumą, tiesos (kaip sąsajos ir atitikmens) paramą. Galbūt Gedos poezija, apeliuodama į maldos retoriką, iš tiesų apeliuoja į išskirtinę maldos žodžio galią?

Mums norisi tikėti, kad ši galia kadaise plazdėjo senoviniuose burtažodžiuose, užkeikimuose, ikikrikščioniškose baltų „maldose“. Kokios jos? Mes nežinome. Be abejo, įmanomos pačios įvairiausios tokių išskirtinės galios žodžių rekonstrukcijos remiantis ankstyvaisiais raštais, turtingu folkloru, kita lingvistinių tyrimų medžiaga, tačiau visa tai – tik hipotetiniai mūsų pačių vaizdiniai, kuriuos mes įkeliame į pagonių lūpas, tiksliau, į tas negausias kalbines nuotrupas, kurias mes – vėlgi, hipotetiškai – siejame su senaisiais burtažodžiais. Kontekstas, teikęs tokiems žodžiams gyvybę, seniai nukeliavo užmarštin, ir net tobuliausia mokslinė rekonstrukcija negali jiems suteikti net lašelio buvusios energijos. Visa tai tiesa, bet – mes rekonstravome ir rekonstruosime, profesionaliai ir mėgėjiškai, moksliškai ir poetiškai, – kaip Geda – nes lietuvių tauta, modernus etnolingvistinis projektas, į savo prielaidas paklojo tikėjimą, kad giliai mumyse tebėra gyva senolių dvasia, snaudžiantis etninis substratas, krikščionybės prislopinta, bet nesunaikinta pagoniška jausena ir pan. Tikėjimą, kad ši gelminio paveldo visuma ir sudaro baltiškos tapatybės šerdį, substancionaliai sietiną su tam tikrą teritoriją apgyvendinusių ir tam tikra kalba kalbančių individų grupe. Ir ką jaudina, kad pats balto terminas tėra mokslinis naujadaras, gimęs svetimų šalių akademiniuose sluoksniuose? Lietuva pakirdo, Lietuva prisikėlė, nes buvo prižadinta jos žmonėse snaudžianti dvasia; ir būtent ta dvasia įkvėpė politinius sprendimus, juridiškai atgaivinusius „vienos kalbos“ tautą – bet ne atvirkščiai. Bet gana ironizuoti. Šiandieną pripažįstama, kad požiūris „atvirkščiai“, nors grindžiamas ne tokiais emocionaliais argumentais, gali būti ne mažiau įtikinantis, tačiau tai anaiptol nepaneigia mitologizuoto tikėjimo mūsų prižadinto ar žadinamo paveldo galia.

Beje, „paveldo rekonstravimo“ pastanga čia suprantama labai plačiai: kai kuriais atvejais tai labiau spekuliatyvūs, sunkiai įrodomi teiginiai, nei rekonstrukcija (tiesą sakant, mūsų šaknų rekonstrukciją ne visada paprasta atskirti nuo jų konstravimo); o kartais – tiesiog laisva kūryba, beveik intuityvus tikrumas savo šaknų galia mus apšviesti. Prie pastarųjų „kartais“ priskirtinas ir Geda, atstovaujantis poetiniam tautinės tapatybės paieškos keliui. Miegančiame Teodendrone jis deklaruoja siekį savo kukliomis pastangomis žadinti „andainykštę, pirmykštę, gamtinę bei laukinę „substanciją“ (7). Gal todėl jis kartais apeliuoja į ankstyvuosius sakytinės tradicijos turtus; tai yra būtent taip galima interpretuoti jo eksperimentavimą poetinėmis priemonėmis bandant sukurti savotiškus „pagoniškų burtažodžių“ atitikmenis.

Geležie, geležie,
ką įleidai, išimk. Jeigu ne, tai paimsiu už ugnį ir mesiu ant
akmenio, uždegsiu kalnus, pakalnes ir klonius… Sigitas Geda, Miegantis Teodendronas: Senieji jotvingių eilėraščiai, p. 73.

Spustelėjus išskleisti...

Tokių „eksperimentų-užkeikimų“ Teodendrone yra ir daugiau. Žinoma, jie netraktuotini kaip autentiškų burtažodžių rekonstrukcijos – tai gryniausia poetinė išmonė. Kita vertus, ar tokia išmonė nepasiekia savo tikslo, jei apie ją kalbame kaip apie „burtažodį“? Galų gale, klauskime ne tik apie Gedos kūrybą: kas iš tiesų legitimuoja poetinio žodžio išskirtinumą „paprasto“ žodžio atžvilgiu? Gal poezijos konvencija išsirutuliojo ne tik iš galios verbalizuota forma saugoti mitinę pasaulio sąrangos paslaptį? Gal poezijos galia – bent kuria nors briauna – atsiremia ir į pamirštą žodžio-užkeikimo, žodžio-burto galią? Gal poezijos žodis pačia savo prigimtimi – burtažodis? Skaitant Gedą tokio įspūdžio nusikratyti nelengva.

Aš ir Kiti

Mirties horizontas senatvėje įgyja apčiuopiamą pavidalą. Tai laikas, kai nebeįmanoma nepastebėti artėjančios ribos; neigimas, šokas, pasiruošimas, susitaikymas – nežinia, ko tame daugiau. Bet kuriuo atveju senatvė žmogų priverčia stoti mirties akivaizdon – per laukimą, tą pervertinimą, kurį žmogus staiga suvokia turįs atlikti. Būtent tokiame kontekste dera suvokti Gedos „Lopšinę“, nes tai lopšinė senam žmogui arba lopšinė prie kapo duobės. Apie ką ji? Apie Gedos herojų, kuris pasitinka mirties būtinybę – drąsiai, it neišvengiamą kelionę; vienintelis reikalavimas – negailėti savęs ir iš nieko nelaukti gailesčio ar supratimo.

Dieną rūsčią neverk ir nekrūpčiok
Atsikelk ir išeik kuo toliau
Nuo žmonių ir varlių, tegu gūžčios
Kad išėjo nėra pagaliau. Ten pat, p. 115.

Spustelėjus išskleisti...

Gedos herojaus imperatyvas: išeik pakelta galva. Tai tavo priedermė savo paties atžvilgiu; niekas tavęs nelydės ir niekas tavęs nepasiges. Iš kur tokia patetika? Nesuklysime tardami, kad Gedai artima „stoiška“ nuolankių kinų intelektualų, japonų dzen adeptų, F. Nietzsche’ės laikysena. Kita vertus, jos įtaka niekada neregima tiesiogiai, o tik labai sublimuotais pavidalais. Tiesiogiai „nenulenktos galvos“ laikysena Gedos poezijoje siejama su žmogumi, kurio socialinis portretas nėra aiškus; ryškesnis psichologinis egzistencinis apibūdinimas, pateikiamas pirmu asmeniu. Neabejotina, kad Gedai kaip autoriui šis motyvas labai svarbus; jis pabrėžia susvetimėjimą, priešpriešą, sąlyčio taškų su Kitais stoką; ir ypač už jų slypintį klausimą – ko buvo vertos visos mano pastangos?

Geda nekalba apie baimę išeiti; mirties baimė, jei ir dalyvauja jo poezijoje, tai tik labai sublimuotais pavidalais; tačiau mirtis priverčia jį užduoti klausimą, kas liks po jo. Arba – kokių vaisių davė jo misija? Arba – kas įvertino jo Žodį? Atsakymas, kiek jis siejamas su Kitais, akivaizdžiai neoptimistinis…

Mirtis jo nesutaiko su Kitais, Geda tarsi to nė nesitiki, atvirkščiai, mirties akte jis pabrėžtiniai deklaruoja priešpriešos Kitiems logiką

…ir kai: numirsiu, labiausiai man pritiktų žodžiai, kuriuos
sakydavo vienas žmogus, 32-jus išsislapstęs ant kluono:
„Paimk už kojų, nutrauk ir užkask. Kad nieks nematytų“.
…o daina jo: „Ir palaidojo į Nemunėlį. Jie man gailėjo žemės
šaltos…“
Mano daina, nors joks partizanas. Ten pat, p. 105.

Spustelėjus išskleisti...

Ką liudija toks pabrėžtinas atsiribojimas? Ar ne įžeisto, įsiskaudinto, neįvertinto žmogaus poziciją? Ar ne nusivylimą? Bent jau taip Gedos žodžius supranta šio teksto autorius. Kita vertus, gal tai ne priekaištas Kitiems, o rūstus įsisąmoninimas, kad pabaigos akivaizdon žmogus neišvengiamai stoja vienas? Kad tuomet bet koks palaikymas, bet kokia paguoda tėra tušti, juokingai menkaverčiai gestai?

Verta atkreipti dėmesį į dar vieną aplinkybę. Gedos herojus čia slepiasi už citatos, slepiasi už kito žmogaus patirties, už jo žodžių, už jo likimo ir nusimeta kaukę tik pačioje pabaigoje – deklaratyviu pritarimu. Tai ne atsitiktinumas. Atvejai, kai Geda savo žodžiuose įpina didybės ambiciją, siejami būtent su citatomis; tarsi autorius stengtųsi švelninti „pretenziją“ dengdamasis svetimu pavyzdžiu: kažkas kitas turi tarti žodžius, kuriems Gedos herojus pritaria.

Olafas Gūtmanis iš Liepojos […]
„Aš pats žinau, ką reiškiu savo tautai.“
Ir aš. Ten pat, p. 151.

Spustelėjus išskleisti...

Savo apmąstymus apibendrinsime pasitelkę Savasties kategoriją – pamatinius „archajizuojančios tapatybės“ bruožus aprėpiančią figūrą.

Poetas kreipiasi į žmogų, pripildytą gelminės atminties: nebūtinai aktyvios, nebūtinai sąmoningos, gal net snaudžiančios, bet neabejotinai gyvos – ir svarbiausia, tokios, kuri gali būti prižadinta.

Poetinis žodis Gedai – tai atminties žadinimo, Savasties priminimo ir gaivinimo priemonė, atverianti vartus į savo vietos pasaulyje, savo tapatybės suvokimą.

Šis suvokimas tik nežymia dalimi siejasi su sparčiais dabarties pokyčiais; jų gimdomas pasaulio vaizdinys traktuojamas kaip migla ar šydas, labiau trukdantis nei padedantis žvelgti į savo šaknis.

Tokiam vaizdiniui Poetas priešpriešina istorijos pokyčiams beveik nepaklūstančią Savastį – laiko tėkmės prislopintus, užmigdytus, bet niekad galutinai neištrintus gelminės tapatybės klodus.

Poetinis Savasties budinimas apeliuoja į archajizuojančią, mitinio mąstymo logiką, kuri kiekvieną veiksmą regi pro kosminio ciklo perspektyvą – kaip tam tikro pirminio Įvykio atkartojimą.

Taip pat budinimas siejamas su visa smelkiančia panteistinio sakralumo nuojauta, surišančia žmogų su žeme, su visa gyvąja ir negyvąja apsuptimi, kur kiekvienas atskirybės krustelėjimas atveria vienijančią bendrybės galią.

Tokia Savastis – toli gražu ne vien individo nuosavybė. Ji įrašyta į jo pamatinį atvirumą gimtajai apsupčiai bei joje vykstantiems procesams. Atnaujinti šią sąsają – tai atrasti save ne kaip individualią atskirtį, bet kaip tam tikros visumos dalį, kaip galimybę visumai atstovauti per bet kurią tos visumos detalę.

Savasties pajautos netapatinamos su kasdiene patirtimi, tačiau griežtai ir nepriešpriešinamos; tai tarsi kitoks žvilgsnis kasdienybėn, atsivėrimas jai, savotiška „pagilinto įsiklausymo“ į kasdienybę taktika.

Geda nuolat tapatina autorių bei herojų, t. y. literatūrinį konstruktą pateikia kaip asmeninę Savasties patirtį ir taip suintymina skaitytojui siunčiamą žinią.

Kita vertus, šią patirtį poetas universalizuoja ir paverčia savotišku pavyzdžiu, įkūnijančiu gelminę Savasties atmintį, – būtent joje it kolektyviniame veidrodyje skaitytojas kviečiamas ieškoti savo atvaizdo.

Literatūra

• Geda, Sigitas, „Iš kūrėjo išsiveržusi lava ir šildė, ir žeidė“, parengė Ramūnas Gerbutavičius, Mūzų malūnas, 2008.12.15, p. 14–15.
• Geda, Sigitas, „Jūratė Kuzmickaitė kalbasi su Geda“, Kauno diena, 2005. 06. 11.
• Geda, Sigitas, „Poetas jautėsi tikrovės įkaitu“, parengė E. Baronaitė, Mūzų malūnas, 2008.12.15, p. 15.
• Geda, Sigitas, „Rytų filosofija ir lietuvių poezija: paskaitos apmatai“, Šiaurės Atėnai, 2004.01.10, 39.
• Geda, Sigitas, „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio. Kalbina poete Dovilė Zelčiūtė“, Metai, nr. 8/9, 2003.
• Geda, Sigitas, „Vasara. Žiūrinčio šuns poza“, Metai, nr. 8/9, 2001.
• Geda, Sigitas, 26 rudens ir vasaros giesmės: eilėraščiai, Vilnius, 1972.
• Geda, Sigitas, Adolėlio kalendoriai: dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai, Vilnius, 2003.
• Geda, Sigitas, Atsakymai į klausimus. Interviu su rašytojais, sudarė Stasys Lipskis, Vilnius, 1980.
• Geda, Sigitas, Babilono atstatymas: eilėraščiai, Vilnius, 1994.
• Geda, Sigitas, Būna šviesos, kurios prilygsta auksui. Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save, sudarė Gediminas Mikelaitis, Vilnius, 2002, 92–102.
• Geda, Sigitas, Daugiau nevaidinsiu Sofoklio, Vilnius, 2007.
• Geda, Sigitas, Ežys ir Grigo ratai: žodžiai apie kitus, Vilnius, 1989.
• Geda, Sigitas, Jotvingių mišios: eilėraščiai, Vilnius, 1997.
• Geda, Sigitas, Laiškai iš laukų trobelės. Gairės, sudarė Viktorija Daujotytė ir Arvydas Šliogeris, Kaunas, 1993.
• Geda, Sigitas, Mamutų tėvynė: eilėraščiai ir poemos, Vilnius, 1985.
• Geda, Sigitas, Man gražiausias klebonas – varnėnas: pokalbiai apie poeziją ir apie gyvenimą, Vilnius, 1998.
• Geda, Sigitas, Miegantis Teodendronas. Senieji jotvingių eilėraščiai, Warszawa-Vilnius, 2006.
• Geda, Sigitas, Pavasario keleivis: nauji eilėraščiai, Vilnius, 2009.
• Geda, Sigitas, Pėdos: eilėraščiai, Vilnius, 1966.
• Geda, Sigitas, Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis, Vilnius, 2003.
• Geda, Sigitas, Poetai veikia savo buvimu. Poezijos kryžkelės, sudarė Ričardas Pakalniškis, Vilnius, 1994.
• Geda, Sigitas, Septynių vasarų giesmės: eilėraščiai, Vilnius. 1991.
• Geda, Sigitas, Siuita Virginijai, Vilnius, 2009.
• Geda, Sigitas, Slaptieji sielų suokalbiai, Pergalė, 1983, Nr. 9.
• Geda, Sigitas, Sokratas kalbasi su vėju: eilėraščiai, Vilnius, 2001.
• Geda, Sigitas, Strazdas: poema, Vilnius, 1967.
• Geda, Sigitas, Varnėnas po mėnuliu: eilėraščiai ir poemos, Vilnius, 1984.
• Geda, Sigitas, Vasarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai, Vilnius, 2008.
• Geda, Sigitas, Žalio gintaro vėriniai: eilių romanas, Vilnius, 1988.
• Geda, Sigitas, Žydinti slyva Snaigyno ežere: eilėraščiai, Vilnius, 1981.
• Geda, Sigitas, Žydintys lubinai piliakalnių fone: septynių vasarų dienoraščiai, Vilnius, 1999.
• Kavolis, Vytautas, Žmogus istorijoje, Vilnius, 1994.
• „Rašytojas ir jo amžius. Poetą S. Gedą kalbina Sigitas Parulskis“, Sėskim ir pakalbėkim, Vilnius, 2007, p. 34–45.[/

The Inexhaustible Depths of Sigitas Geda’s Poetry: Searching for the Self under the Shade of the Divine Tree

Summary. The author of the article provides a detailed interpretation of the main subjects and motifs pervading the poetry collection by Sigitas Geda Asleep Teodendron. The interpretation does not rely on an analysis of the poet’s diaries, interviews and other similar data that would constitute an “intellectual biography,” instead its main focus falls on the literary scrutiny of mythical motifs. Although the author does reflect upon some psychological and creative aspects of late Geda, this happens only insofar as these aspect are legible on the surface of the actual poetic text. In other words, in analyzing Geda’s creations the biographical method is put aside in favor of literary and artistic analysis. An attempt is made to reconstruct some creative motivations of Geda, including the unconscious ones, to provide yet another layer of meaningful symbolic interpretation. The author of the article goes on to distinguish between the messages sent by the poetic protagonist and those sent by the actual author.

Keywords: Sigitas Geda, poetry, Asleep Teodendron, selfhood, mythical thinking, reflection, protagonist, author.