Studija Pagarba nacionaliniam tapatumui pagal Europos Sąjungos teisę: aiškinimo potencialas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija

Santrauka. Studijoje nagrinėjamas Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto Europos Sąjungos pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui principo aiškinimas mokslinėje doktrinoje ir tokio aiškinimo poveikis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijai. Pažymėtina šio principo reikšmė ES ir nacionalinės teisės sąveikai, tai suponuoja ir šio principo potencijų užtikrinti tarpsisteminę darną nagrinėjimą.

Pagrindiniai žodžiai: nacionalinis tapatumas, Europos Sąjungos teisė, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Turinys

1. Įvadas3
2. 1. ES pirminės teisės aktų tekstas: nuostatos, pagal kurias Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą [tapatumą, tapatybę, identitetą]7
3. 2. Doktrina: koks „pagarbos nacionaliniam tapatumui ES teisėje“ aiškinimo potencialas atskleistas?12
4. 3. Teisingumo Teismo jurisprudencija: atskleisti pagarbos nacionaliniam tapatumui elementai26
5. 4. ES ir nacionalinių teisinių sistemų sąveikos laukas: pagarbos nacionaliniam tapatumui principo reikšmė36
6. Išvados43
7. Literatūra45
8. Respect for National Identity in the Law of the European Union: Potential for Interpretation and Case–Law of the European Court of Justice46

Įvadas

Lisabonos sutartimi įtvirtintoje Europos Sąjungos sutarties (toliau – ir ESS) 4 straipsnio 2 dalyje yra nuostatų dėl valstybių narių lygybės ir ES pagarbos jų nacionaliniam savitumui, neatsiejamam nuo pagrindinių jų politinių ir konstitucinių struktūrų. Mūsų manymu, jos tiesiogiai susijusios su Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ preambulės trečiąja pastraipa, kurioje pažymima, kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas.

Diskusijose dėl europinės integracijos procesų stiprėjimo iškyla ir nacionalinio tapatumo apsaugos klausimai. Kadangi pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui principas nustatytas ES teisėje, būtina aiškintis, kokia yra šį principą skelbiančių nuostatų, kaip pozityviosios teisės, reikšmė. Šis klausimas mus kreipia į teisės akto nuostatų teisminį aiškinimą ir taikymą. ES teisės oficialaus aiškinimo misija patikėta Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (ESTT), kuris pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį užtikrina, kad, aiškinant ir taikant sutartis, būtų laikomasi teisės. ESS įtvirtinto pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui principo teisinio turinio ir reikšmės oficialaus atskleidimo ieškome šio teismo jurisprudencijoje.

Teisės aktų nuostatos, ypač jei jos yra itin apibendrinančio pobūdžio, savaime sudaro prielaidas įvairioms jų aiškinimo (ir taikymo) galimybėms. Kompetentingai teismo institucijai, sprendžiančiai ginčą, kartais reikia pasirinkti vieną iš kelių galimų teisinio teksto sampratų, kuri, priėmus sprendimą, tampa visiems privaloma. Dažnai teisėjai susiduria su teisės aktais, kuriuos jau supa teisės mokslininkų pasiūlyta akto ar konkrečių jo nuostatų suvokimo aura. Teisinės doktrinos įtaka teismų interpretaciniams pasirinkimams neginčytina. Teisėjas, ieškantis būsimo sprendimo pagrindų, analizuoja ne tik patį teisės aktą ar jo priedus, bet ir mokslinius jo vertinimus. Tokia dviguba teisėjo dėmesio aprėptis visiškai suprantama.

Konkretaus teisės akto (ar jo nuostatos) sampratos aiškinimo doktrininių siūlymų visumą būtų galima įvardyti kaip teisės akto (ar jo nuostatos) aiškinimo potencialą. Tai teisiniais argumentais grindžiamos akto teksto sampratos. Kartais siūlomų suvokimų spektras platus ar net prieštaringas. Teismo sprendime gali būti įkūnytas tik vienas iš jų. Tai nemenkina kitų siūlymų vertės, jie prasmingi kaip teisinio pasirinkimo galimybės.

Žinoma, teisės doktrina yra tik vienas iš teisės akto nuostatų suvokimo kontekstų (nesiekiama jų visų aptarti), tačiau dėl mokslinio teisės nuostatų suvokimo ir įvertinimo jos poveikis teisinei praktikai esminis. Todėl prasmingas doktrinoje atskleistų teisės aktų nuostatose glūdinčių aiškinimo potencijų ir jų realaus jurisprudencinio panaudojimo tyrimas. Verta pažvelgti šiuo požiūriu ir į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, atskleidžiančią ESS 4 straipsnio 2 dalies nuostatose skelbiamo pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui principo teisinę reikšmę. Teisės akto, jį aiškinančios mokslinės doktrinos ir teisminės jurisprudencijos sąveika yra nuolatinė. Priimtas teismo sprendimas taip pat tampa doktrinos nagrinėjamu objektu, doktrina gali skatinti keisti patį aktą ar jo taikymo jurisprudenciją.

Reikalavimas gerbti ES valstybių narių nacionalinį tapatumą – vienas iš ES pirminės teisės reikalavimų. Tikrosios jo reikšmės ir teisinio „svorio“ nustatymas (nesvarbu, teismo sprendimuose ar mokslo darbuose) yra galimas tik bendrame visų ES teisės principų ir normų kontekste. Kartu pažymėtina, kad ES pirminės teisės akte fiksuotas pagarbos nacionaliniam tapatumui reikalavimo turinys nukreipia į nacionalines teisines sistemas, taigi atsiduriame ES ir nacionalinių teisinių sistemų bei ESTT ir nacionalinių teismų (ypač konstitucinių) sąveikos lauke. Todėl būtina įvertinti ir šio principo poveikį tarpsisteminiams santykiams.

Pažymėtina, kad tiek pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui principo įtvirtinimas ES pirminėje teisėje, tiek Teisingumo Teismo sprendimai, kuriuose juo remiamasi, sulaukė nemenko teisės mokslininkų dėmesio. L. Besselinko Žr. Leonard Besselink, “National and Constitutional Identity Before and After Lisbon,” 2010. , A. von Bogdandy Žr. Armin von Bogdandy, Stephan Schill, “Overcoming Absolute Primacy: Respect for National Identity under Lisbon Treaty,” 2011; Armin von Bogdandy, “The European Constitution and European Identity: Text and Subtext of the Treaty Establishing a Constitution for Europe,” 2005. , V. Constantinesco Žr. Vlad Constantinesco, «La confrontation centre identité européenne et identités constitutionnelles nationales: convergence ou contradiction? Contrepoint ou hiérarchie?», 2010. , J.-D. Moutono Žr. Jean-Denis Mouton, «Vers le reconnaissance dʾun droit au respect de lʾidentité nationale pour les États membres de lʾUnion», 2008. , A. Puttlerio Žr. Adelheid Puttler, «Le renforcement de la notion dʾidentité nationale dans lʾUnion européenne», 2014. , D. Simono Žr. Denys Simon, «Lʾidentité constitutionnelle dans la jurisprudence de l‘Union européenne», 2011. ar kitų ES teisės tyrėjų darbuose atskleisti reikšmingi šio principo ir jo jurisprudencinio taikymo aspektai. Šiuos tyrimus papildo ir konstitucionalistų (M. Ponthoreau Žr. Marie-Claire Ponthoreau, «Identité constitutionnelle et clause européenne dʾidentité nationale: lʾEurope à lʾépreuve des identités constitutionnelles nationales», 2007; «Constitution européenne et identités constitutionnelles nationales», 2007. , D. Rousseau Žr. Dominique Rousseau, «Lʾidentité constitutionnelle, bouclier de lʾidentité nationale ou branche de lʾétoile européenne», 2011. , S. Martino Žr. Sébastien Martin, «Lʾidentité de lʾÉtat dans lʾUnion européenne: entre «identité nationale» et «identité constitutionnelle», 2012. , D. Grimm Žr. Dieter Grimm, “Integration by Constitution,” 2005. bei kitų autorių, kurių sąrašas būtų netrumpas) straipsniai ar moksliniai pranešimai, kuriuose išryškintos konstitucinės nacionalinio tapatumo užtikrinimo problemos, reikšmingos ir ES teisės taikymo praktikai. Kol kas galima kalbėti apie šio ES teisės principo ir su juo susijusių problemų tyrimo pradžią Lietuvoje. 2013 m. rugsėjo 26 d. nacionalinės konferencijos „Konstitucionalizmas ir supranacionalizmas“ I. Jarukaičio Žr. Irmantas Jarukaitis, „Nacionalinis savitumas kaip integracijos proceso ir Europos Sąjungos teisės taikymo riba“, 2013. , J. Paužaitės-Kulvinskienės Žr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė, „Ius Publicum Europaeun: bendrystė tarp nacionalinio identiteto ir europinio integralumo“, 2013. , D. Žalimo Žr. Dainius Žalimas, „Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo plėtojant oficialiąją konstitucinę doktriną principai“, 2013. pranešimai rodo lietuvišką mūsų aptariamos problematikos kai kurių aspektų tyrimų įdirbį.

Straipsnyje, nagrinėdami ESS 4 straipsnio 2 dalyje esamo ES pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui principo esmę ir reikšmę, bandysime aptarti jo aiškinimą mokslinėje doktrinoje ir tokio aiškinimo poveikį Teisingumo Teismo jurisprudencijai. Tai padės geriau suprasti jurisprudencijos formavimosi būdus ar galimas jos plėtros kryptis. Mūsų numatomo tyrimo gairės būtų tokios: pagarbos nacionaliniam tapatumui principo įtvirtinimas ES pirminės teisės nuostatose, doktrininis minėtų nuostatų aiškinimas, Teisingumo Teismo jurisprudencija taikant šį principą, taip pat šio principo panaudojimo galimybės užtikrinant ES ir nacionalinės teisės santykių darną.

Kartu tiktų iš karto įspėti: neturėtume pernelyg tiesmukai suvokti doktrininių pagarbos nacionaliniam tapatumui aiškinimų panaudojimo Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Teismas savo valia negali pasirinkti vienų ar kitų nuostatų interpretacijai, jis visados saistomas nagrinėjamų bylų. Teismo sprendimuose, kitaip nei moksliniuose straipsniuose, nesiekiama pateikti kuo išsamesnės problemos analizės, o nagrinėjami tik bylai svarbūs norminio turinio elementai.

1. ES pirminės teisės aktų tekstas: nuostatos, pagal kurias Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą [tapatumą, tapatybę, identitetą]

2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusia Lisabonos sutartimi įtvirtintos ESS 4 straipsnio 2 dalyje skelbiama:

Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos, nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą.

Spustelėjus išskleisti...

Iš karto trumpas ekskursas. ES teisė daugiakalbė. Lietuviškame ESS tekste vartojama nacionalinio savitumo sąvoka. Kitos kalbinės versijos 15 ESS tekstuose įvairiomis kalbomis skelbiama, kad ES gerbia valstybių narių identité nationale, national identities (anglų k. daugiskaita), national Identität, národni identitet, kansalilista identiteettiä, identita nazionale, identitad nacional, identidade nacional, nemzeti identitását ir t. t. Lenkiškame tekste tożsamość narodowa (nacionalinė tapatybė). , siekis apsaugoti esminius konkrečios valstybiškai organizuotos bendruomenės bruožus, išreiškiančius istoriškai susiformavusią jos esatį bei Teisingumo Teismo interpretacinė praktika skatina vartoti tapatumo, tapatybės ar identiteto kategorijas (savitumas labiau sietinas su tapatumo raiška Nacionalinį tapatumą vadinant nacionaliniu savitumu problemiška išversti teisinio teksto sakinį, kuriame žodis savitumas vartojamas aiškinant nacionalinio tapatumo kategorijos esmę. ). Autorius prioritetą teiks jau minėtame Lietuvos Respublikos konstituciniame akte pavartotai nacionalinio tapatumo kategorijai (parodančiai ir Lietuvos steigiamosios valdžios požiūrį), o nacionalinis savitumas liks tik citatose.

ESS 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis buvo pakeista ankstesnės ESS 6 straipsnio 3 dalies redakcija Tvirtinta Amsterdamo sutartimi, įsigaliojusia 1999 m. gegužės 1 d. , lakoniškai fiksavusi, kad „Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą [tapatumą]“. Jeigu leistumės toliau į praeitį, galėtume priminti, kad pirmąsyk ES pirminės teisės nuostatose teiginys, kad ES gerbia valstybių narių, kurių valdymo sistema grindžiama demokratiniais principais, nacionalinį tapatumą, buvo tiesiogiai užfiksuotas 1992 m. Mastrichto sutartimi Mastrichto sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. (jos „F“ str. 1 d., tapusia ESS 6 str. 3 d.). Šio teiginio atsiradimas pirminės Bendrijų teisės akte aiškinamas siekiu subalansuoti ES ir valstybių narių santykius M. C. Ponthoreau nurodo dvi priežastis, lėmusias nuostatos dėl ES pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui atsiradimą Mastrichto sutartyje: nacionalinės valstybės renesansą po Berlyno sienos griūties ir nedemokratinių režimų žlugimo rytinėje Europos pusėje, taip pat psichologinio pobūdžio siekį apsaugoti valstybę stprėjant europinei integracijai (Marie-Claire Ponthoreau, «Identité constitutionnelle et clause européenne dʾidentité nationale: lʾEurope à lʾépreuve des identités constitutionnelles nationales», p. 1577–1578). A. Puttlerio nuomone, atitinkama Mastrichto sutarties nuostata rodo valstybių narių nerimą, kad gimstanti europinė tapatybė nustelbs pagrindines nacionalines vertybes, taip pat valstybių norą pabrėžti jų reikšmę, palyginti su regionais (Adelheid Puttler, «Le renforcement de la notion dʾidentité nationale dans lʾUnion européenne», p. 1–2). . 1992 m. Mastrichto sutartis, kaip ir vėlesnė Lisabonos sutartis, pradėjo naują europinės integracijos etapą. Todėl didėjanti integracija vertė galvoti ir apie joje dalyvaujančių nacionalinių subjektų tapatumo apsaugą, atsižvelgti į tai, ką galima vadinti „valstybių nerimu“ Jean-Denis Mouton, «Vers le reconnaissance dʾun droit au respect de lʾidentité nationale pour les États membres de lʾUnion», p. 409. , matant stiprėjantį europinį tapatumą. Todėl pirminę ES teisę papildžius didesnę integraciją įtvirtinančiomis nuostatomis, siekiant užtikrinti ES ir nacionalinių teisinių sistemų pusiausvyrą, buvo tikslinga tiesiogiai ES teisėje įtvirtinti ir pagarbos nacionaliniam tapatumui nuostatas.

Lisabonos sutartimi toliau stiprintos integracinės tendencijos. Pagarbos nacionaliniam tapatumui principas fiksuotas ir sukonkretintas siekiant atsverti naują ES kompetencijos išplėtimą Žr. Adelheid Puttler, «Le renforcement de la notion dʾidentité nationale dans lʾUnion européenne», 2014. . Matyt, galima teigti, kad „Lisabonos sutartis įtvirtino naują pusiausvyrą […]“ Leonard Besselink, “National and Constitutional Identity Before and After Lisbon,” p. 41. . Ji atspindi ES vystymosi ypatumą: stiprėjant integraciniams procesams negali būti mažinamas dėmesys Sąjungos kūrėjoms valstybėms narėms.

Lisabonos sutartimi įgyvendinamas tikras vienybės ir įvairovės suderinimas. Philippe Manin, «La place de la diversité dans les traités sur lʾUnion européenne», p. 401.

Spustelėjus išskleisti...

Ne vienas ES teisės principas pirmąsyk buvo suformuluotas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, o vėliau perkeltas į ES pirminės teisės aktų nuostatas. Pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui principo iškilimas kitoks, jį lėmė ES sutarčių teksto kūrėjų iniciatyva. Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau šis principas taip pat „galėjo būti išvestas iš pačios Sąjungos sistemos ir ypač iš teismo jurisprudencijos […]“ Antonio Tizzano, «Notes sur le rôle de la Cour de justice de lʾUnion européenne», p. 236. . Jurisprudencines ištakas patvirtina kelių Teisingumo Teismo sprendimų nuostatos. Tai šio teismo 1989 m. lapkričio 28 d. Groener bylos sprendimo Žr. CJCE, arrêt du 28 novembre 1989, Groener, 379/87, Rec. 1989, p. 3967. nuostata, kad airių kalbos vartojimo skatinimas gali būti laikomas priemone išreikšti nacionaliniam tapatumui ir kultūrai, kuri galėtų būti teisėtas motyvas ribojant ES teisę, jeigu nebūtų neproporcingas kišimasis į dirbančiųjų judėjimo laisvę, 1991 m. Komisijos prieš Prancūziją, Komisijos prieš Italiją, Komisijos prieš Graikiją bylų dėl turistų gidų sprendimai Žr. CJCE, arrêt du 26 fevrier 1991, Commission c. France, C-154/89, Rec. 1991, p. I-659; CJCE, arrêt du 26 fevrier 1991, Commission c. Italie, C-180/89, Rec. 1991, p. I-709; CJCE, arrêt du 26 fevrier 1991, Commission c. Grèce, C-198/89, Rec. 1991, p. I-727. , kuriuose konstatuota, kad bendras interesas užtikrinti istorinių vertybių pažinimo reikšmę ir kuo geriausią žinių apie šalies meninio ir kultūrinio paveldo sklaidą gali būti laikomas laisvo paslaugų teikimo ribojimo pateisinimo pagrindu. Žinoma, tai buvo tik įžanga, ir ar Teismas būtų toliau plėtojęs koncepcijos pradmenis – galima tik spėlioti. Todėl Europos integracijos strategai, neabejingi valstybių narių rūpesčiui išsaugoti nacionalinį tapatumą, sėkmingą integracijos tąsą susiejo su siekiu išsaugoti valstybių narių nacionalinį tapatumą. Taip ES pirminėje teisėje atsirado aptariamos nuostatos.

Mastrichto sutartimi šis principas buvo fiksuotas itin apibendrintai. Vėliau, Lisabonos sutartimi suformuluotose ESS 4 straipsnio 2 dalies nuostatose regime jau ganėtinai išplėtotą pagarbos nacionaliniam tapatumui sampratą. Joje išryškinti reikšmingiausi šio tapatumo sampratai elementai: pagrindinės politinės ir konstitucinės institucijos, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Kartu skelbiama pagarba esminėms valstybinėms funkcijoms, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimą.

Principo turinio konkretinimas ir tam tikrų svarbiausių elementų išskyrimas rodo, kad sutarčių autoriai galvojo apie šių nuostatų veiksmingumą. Todėl pasistengta nustatyti svarbiausius būsimų interpretacijų orientyrus. Nuostatose pabrėžiama pagrindinių politinių ir konstitucinių valstybės institucijų reikšmė.

Norint suprasti sutarčių autorių požiūrį į pagarbą nacionaliniam tapatumui, nereikėtų apsiriboti ESS 4 straipsnio 2 dalies nuostatų analize. Šio principo turinio sampratai reikšmingi aspektai tiesiogiai išreikšti įvairiose ES pirminės teisės aktų nuostatose. Tai ESS preambulės šešta pastraipa, kurioje skelbiama pagarba tautų istorijai, kultūrai ir tradicijoms, ES pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartijos) preambulės trečia pastraipa, pažyminti, kad Sąjunga prisideda prie bendrų vertybių išsaugojimo ir plėtotės kartu gerbdama Europos tautų kultūrų ir tradicijų įvairovę bei valstybių narių „nacionalinį savitumą“ [tapatumą] ir jų nacionalinių, regioninių ir vietos institucijų sandarą, Chartijos 22 straipsnis, kuriame skelbiama, kad Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę, ESS 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, kurioje nustatyta, kad, vadovaudamasi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš sutarties kylančias užduotis, ar šios sutarties 3 straipsnio 3 dalies nuostatos apie ES pagarbą kultūros ir kalbų įvairovei, Europos kultūros paveldo saugojimą, 5 straipsnio, įtvirtinančio ES kompetencijos ribų nustatymą pagal suteikimo principą, 6 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriose minimos bendros konstitucinės tradicijos ir kt.

Manytume, kad ir Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) galima rasti nemažai nuostatų, kurios, reguliuodamos įvairiausių sričių klausimus, vienaip ar kitaip rodo pagarbų ES teisės požiūrį į valstybių narių nacionalinį tapatumą. Tokio požiūrio pavyzdžiai galėtų būti šios sutarties 17 straipsnio nuostatos dėl pagarbos valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statusui, nustatytam pagal nacionalinę teisę, filosofinių ir nereliginių organizacijų statusui, nustatytam nacionalinėje teisėje, 67 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad ES sukuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės bei skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos, 152 straipsnio antros pastraipos nuostatos, pagal kurias ES ir valstybės narės socialinėje politikoje įgyvendina priemones, kuriomis atsižvelgiama į įvairias nacionalinės patirties formas, 152 straipsnio antros pastraipos nuostatos, kad Sąjunga, atsižvelgdama į nacionalinių sistemų įvairovę, pripažįsta ir remia socialinių partnerių vaidmenį savo lygiu, ar 167 straipsnio nuostatos dėl ES prisidėjimo prie valstybių narių kultūros klestėjimo, gerbiant jų nacionalinę ir regioninę įvairovę taip pat reikšmingos, norint suprasti šio klausimo teisinio reguliavimo visumą.

Toks teisinis tekstas. Taikant jį nuostatos turi virsti konkrečiais reikalavimais. Kokie jie? Dar projektinėje stadijoje netruko mokslinių ginčų dėl nagrinėjamų nuostatų reikšmės ir teisinio jų turinio. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, dėmesys šiai problematikai neatslūgo.

2. Doktrina: koks „pagarbos nacionaliniam tapatumui ES teisėje“ aiškinimo potencialas atskleistas?

Pirmiausia apie nagrinėjamos nuostatos kaip norminės kategorijos vertinimus. Tai principas ar tik norma?

Šis klausimas neatsitiktinai kyla pirmiausia. Teisingumo Teismo sprendimuose ESS 4 straipsnio 2 dalies nuostata „Sąjunga gerbia […] jų [valstybių narių] nacionalinį savitumą [tapatumą]“ kol kas nėra apibūdinta norminių kategorijų požiūriu. Kodėl taip atsitiko? Vieniems tai gali atrodyti kaip teisminis atsargumas, neskubėjimas daryti apibendrinančių išvadų, kol interpretacinis masyvas gan kuklus. Kiti tokią situaciją gali aiškinti tuo, kad konkrečiose bylose sprendimui priimti bendresnio pobūdžio išvados paprasčiausiai nebuvo reikalingos. Nesant jurisprudencinio įvertinimo (nors generalinių advokatų išvadose šios nuostatos nevengiama įvardyti principu), doktrininiai požiūriai atsiduria priekyje.

Daugelio autorių nuomone, ESS 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl ES pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui įtvirtinamas ES teisės principas. A. Tizzano neabejoja, kad tai – „tikras autentiškas struktūrinis principas, neatsiejamas nuo Sąjungos teisinės tvarkos“ Antonio Tizzano, «Notes sur le rôle de la Cour de justice de lʾUnion européenne», p. 236. . S. Platonas šį principą dėl tam tikrų jo elementų suvokia kaip „Europos Sąjungos veiklą reguliuojantį principą“ Sébastien Platon, «Le respect de lʾidentité nationale des États membres: frein ou recomposition de la gouvernance?», p. 152. . A. Roso ir L. Armati nuomone, pagarbos nacionaliniam tapatumui nuostata yra vienoje gretoje su kitais ES teisės principais („[…] ES pirminė teisė reikalauja pagarbos nacionaliniam tapatumui (kaip kad ji taip pat reikalauja gerbti suteikimo, subsidiarumo ir proporcingumo principus, ką jau kalbėti apie kelis kitus pavyzdžius […]“) Allan Rosas, Lorna Armati, EU Constitutional Law: An Introduction, p. 71. . J.-D. Moutono teigimu, ES pirminės teisės aktai ir Teisingumo Teismo praktika patvirtina pagarbos nacionaliniam tapatumui kaip „tikro principo, susijusio su Europos kūrimo evoliucija, iškilimą“ Jean-Denis Mouton, «Vers le reconnaissance dʾun droit au respect de lʾidentité nationale pour les États membres de lʾUnion», p. 409. . A. Puttlerio manymu, „akivaizdu, kad Lisabonos sutartyje yra pagarbos nacionaliniam tapatumui principas“ Adelheid Puttler, «Le renforcement de la notion dʾidentité nationale dans lʾUnion européenne», p. 16. .

Ir „atsargesni“ autoriai, tiesiogiai neįvardydami nuostatos dėl „pagarbos nacionaliniam tapatumui“ ES teisės principu, ją aiškina, kaip tai daro A. von Bogdandy ir S. Schillas, laikydamiesi ES teisės principams taikomų parametrų Žr. Armin von Bogdandy, “The European Constitution and European Identity: Text and Subtext of the Treaty Establishing a Constitution for Europe,” p. 1417–1453. . Panaši L. Besselinko pozicija: jis kalba apie pagarbą nacionaliniam tapatumui kaip pagrindinę ES ir valstybių narių santykiams apibūdinti vartojamą sąvoką, pripažindamas, kad ji kartu su laisvės, demokratijos, žmogaus teisių, teisinės valstybės (šias sąvokas tiesiogiai vadindamas principais) parametrais sudaro Europos projekto esminę dalį Žr. Leonard Besselink, “National and Constitutional Identity Before and After Lisbon,” p. 37. .

Kuo principo statusas pripažįstamas ESS 4 straipsnio 2 dalies skelbiamai nuostatai?

Nuostata dėl ES pagarbos nacionaliniam tapatumui išdėstyta ESS „Bendrųjų nuostatų“ antraštinėje dalyje, kurioje pateikiamos visam sutartyje nustatytam reguliavimui darančios tiesioginę įtaką bendriausios nuostatos, kuriomis įtvirtinti ES teisės principai. Nagrinėjamos nuostatos „kaimynai“ – kiti ESS 4 straipsnyje tiesiogiai nustatyti valstybių narių lygybės, lojalaus bendradarbiavimo principai.

Pats nuostatos formulavimas („Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš sutartis, nacionalinį jų savitumą Kursyvas autoriaus. “ [tapatumą]) būdingas principų reiškimui. Taip fiksuojamas labai bendro pobūdžio teisinis standartas Žr. Elsa Bernard, La spécificité du standard juridique en droit communautaire, p. 54–78. . Pažymėtina, kad panašiai formuluojamas „kaimyninis“ valstybių narių lygybės principas, atskleidžiantis kitą ES teisės požiūrio į valstybes nares aspektą.

ES pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui įvardijimą principu patvirtina ir tai, kad ESS preambulėje, ESS pagrindiniame tekste, Chartijoje ar tam tikrose SESV nuostatose matomas ES pasiryžimas gerbti nacionalinio tapatumo elementus (pvz., tradicijų, kultūrų, religijų, kalbų įvairovę). Tai ne lokali, bet visai pirminei ES teisei daranti įtaką nuostata. Tokią reikšmę turi tik principas. Teisinių sistemų tyrėjai pabrėžia principų, kaip kreipiančių, lemiančių visą sistemą elementų, reikšmę. Būtent principai ir yra tas norminis elementas, kuris į vieną organizuotą visumą „suriša“ įvairaus turinio normas.

Principo reikšmės pripažinimas nuostatai reikštų, kad ji atlieka principams būdingas funkcijas. Tai vienas iš pagrindų, leidžiančių išskirti principą iš teisinio reguliavimo taisyklių visumos. Autoriai, nagrinėjantys ES teisės bendruosius principus norminio veikimo požiūriu, pabrėžia tris jų atliekamas funkcijas: spragų užpildymo, pagalbos aiškinant ES teisę ir su ja susijusią nacionalinę teisę bei teisminės kontrolės pagrindų Žr. Koen Lenaerts, Jose A. Gutiérez-Fons, “The Constitutional Allocation of Powers and General Principles of EU Law,” p. 1629. . Pirmu atveju jais remdamasis Teisingumo Teismas užpildo tiek ES steigimo sutarčių autorių paliktas nuostatų spragas, tiek ES įstatymų kūrėjo teisinių tekstų plyšius (kartu „gap-filling“ funkcija leidžia teismui užtikrinti ES teisės autonomiją ir nuoseklumą). Antru atveju ES bendraisiais principais remiamasi aiškinant ES teisę (taip pat nacionalinę teisę, kuri priimta įgyvendinant ES teisės reikalavimus). Trečiu atveju ES teisės principams pripažįstama teisminės kontrolės pagrindų reikšmė. Prieštaravimas bendrajam ES teisės principui reiškia ES teisės akto negaliojimą (taip pat jį įgyvendinančio nacionalinio teisės akto netaikymą).

Pagarba nacionaliniam valstybių narių tapatumui reiškia pareigą laikytis šio principo visoje ES teisės veikimo srityje. Kadangi šį principą išreiškiančiose nuostatose minimos valstybių narių pagrindinės politinės ir konstitucinės institucijos, kai kurių autorių nuomone, jį galima priskirti prie teisinių tvarkų „susisluoksniavimo reguliavimo principų“ Sébastien Platon, «Le respect de lʾidentité nationale des États membres: frein ou recomposition de la gouvernance?», p. 153. (tokiai principų kategorijai, pvz., priskiriamas lojalaus bendradarbiavimo principas). Taip pripažįstamas principo poveikis ne vien ES teisinei sistemai, bet ir ES ir nacionalinių teisinių sistemų sąveikai. Tai – dar vienas principo statuso patvirtinimas. Taip išryškinamos ir dvi šio principo poveikio sritys: viena susijusi su jo poveikiu ir reikšme pačiai ES teisinei sistemai, kita – su ES teisinės sistemos ir valstybių narių nacionalinių teisinių sistemų sąveika. Toks dvipakopis veikimas būdingas ne vien šiam ES teisės principui.

Kiekvieną ES teisės principą reikia aiškinti ne izoliuotai, bet kartu su kitais ES principais. Todėl negalimas toks principo aiškinimas, pagal kurį būtų paneigiami kiti tos sistemos principai. Teisės aiškintojui (taip pat oficialiam) tenka pareiga suderinti priešingo pobūdžio principus. Reikia pažymėti, kad ypač daug problemų iškeliama mokslininkų diskusijose svarstant, kaip reikėtų suderinti pagarbos nacionaliniam tapatumui ir ES teisės pirmenybės principus.

Doktrinoje pagarbos nacionaliniam tapatumui principui teikiamų reikšmių skalė plati: vieniems tai vienas iš elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant Sąjungos ir valstybių narių interesų pusiausvyrą, kiti jame mato ES valdymo naujo komponavimo reikšmę, treti kalba apie ES teisės „absoliučios pirmenybės principo įveikimo“ ar „atsvaros integracijos žengimui į priekį“ reikšmę. Paprastai toks vertinimas išplaukia iš autoriaus pradžios pozicijų suvokiant ES ir jos teisės reikšmę ir perspektyvas.

Reikia pažymėti, kad

ši peržiūrėta (palyginti su Mastrichto sutartimi) sąlyga dėl tapatumo gali padėti naujai suvokti ES teisės ir nacionalinės konstitucinės teisės santykį ir nukreipti į labiau niuansuotą kategoriškų pozicijų, reiškiamų, viena vertus, ETT [Teisingumo Teismo], kuris remia ES teisės absoliučios pirmenybės doktriną, ir, kita vertus, daugelio nacionalinių konstitucinių teismų, kurie iš esmės laikosi reliatyvios ES teisės pirmenybės doktrinos, sutikdami pripažinti ES teisės pirmenybę, atsižvelgiant į tam tikras konstitucines ribas. Armin von Bogdandy, Stephan Schill, “Overcoming Absolute Primacy: Respect for National Identity under Lisbon Treaty,” p. 1418.

Spustelėjus išskleisti...

Doktrinoje taip pat teigiama, kad nuostatų dėl ES pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui ir lojalaus bendradarbiavimo, jas susiejus su nuostata, kad visa sutartimi ES nepriskirta kompetencija priklauso valstybių narių kompetencijai, aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog šis principas padeda apriboti Sąjungos kompetenciją („Nauja 4 straipsnio 2 dalis nustato galutines ribas, kurių Sąjunga negali peržengti“) Adelheid Puttler, «Le renforcement de la notion dʾidentité nationale dans lʾUnion européenne», p. 5. . Doktrinoje kalbama ir apie šiam principui tenkančią „dvejopą funkciją“ Jean-Denis Mouton, «Vers la reconnaissance des droits fondamentaux aux États dans le système communautaire?», p. 446. , kad, viena, jis stabdo ES institucijas, vykdančias savo kompetenciją, ir, kita, juo remdamasi ES gali kontroliuoti, kaip pačios valstybės narės laikosi demokratinių vertybių.

Diskutuojama ir dėl to, ar šį principą galima laikyti ES aktų teisėtumo (taigi ir jų taikymo) kontrolės pagrindu. Pripažinus, kad susiduriama su pirminės ES teisės principu, nereikėtų abejoti dėl jo įpareigojančio pobūdžio. Kita vertus, netrūksta ir reliatyvistinio požiūrio atstovų, teigiančių, kad kol šio principo priskyrimas ES institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolės sąlygoms „nepagrįstas jokiu neginčijamu empiriniu pagrindu, ypač jurisprudenciniu“ Sébastien Platon, «Le respect de lʾidentité nationale des États membres: frein ou recomposition de la gouvernance?», p. 155. , kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai šis principas panaudotas tik pateisinti sutartyse įtvirtintų principų ir laisvių ribojimą, t. y. laikomas tik viena iš daugelio žymių, apibūdinančių minėtų ribojimų teisėtus tikslus.

Diskutuojama ne tik dėl principo reikšmės, bet ir dėl jo turinio sampratos bei elementų. Ir pirmiausia dėl „valstybės“ reikšmės nacionalinio tapatumo apibrėžčiai. ESS tekste minimas valstybių narių nacionalinis tapatumas suvoktinas per valstybės bruožus. Kita vertus, galima siūlyti ir platesnį požiūrį. „Nacionalinis tapatumas nebūtinai sutampa su valstybės tapatumu“ Leonard Besselink, “National and Constitutional Identity Before and After Lisbon,” p. 42. . Šio požiūrio atstovai pabrėžė kalbos, etniškumo, religijos ar kultūros matmenų reikšmę apibūdinant nacionalinį tapatumą. Pavyzdžiui, jie kalba apie dvigubą belgiškąjį nacionalinį tapatumą, nors federacinė valstybė viena. Teigiama, kad valstybės narės tapatumas gali būti multinacionalinis ar multikultūrinis.

Autoriai, siekiantys platesniu žvilgsniu apžvelgti nagrinėjamą problematiką, primena, kad nacionalinis tapatumas paprastai grindžiamas dviejų tipų elementais: objektyviais, tokiais kaip antai kalba, religija, kultūra, […] ir subjektyviais, ypač priklausymo [tam tikrai bendruomenei] jausmu“ Marie-Claire Ponthoreau, «Identité constitutionnelle et clause européenne dʾidentité nationale: lʾEurope à lʾépreuve des identités constitutionnelles nationales», p. 1579. . Žinoma, pirmos grupės elementai teisiškai lengviau apčiuopiami. Todėl labiau linkstama matyti tokią principo interpretacijų dichotomiją: „kultūrinę ir politinę institucinę“. Antai rašiniuose apie Teisingumo Teismo jurisprudencijos evoliuciją pradinio etapo sprendimuose labiau matoma kultūrinė dimensija, kurią vėliau keitė aspektai, susiję su politine institucine organizacija Žr. Jean-Denis Mouton, «Vers le reconnaissance dʾun droit au respect de lʾidentité nationale pour les États membres de lʾUnion», p. 410–414. .

Žinoma, doktrinoje rasime ir tokių teiginių kritiško vertinimo atvejų. Tuo labiau kad, pavyzdžiui, „kultūrinių“ aspektų ribos nėra aiškios. Gal todėl V. Constantinesco klausia:

Bet kur baigiasi kultūrinis tapatumas? Ar vyno vartojimo kultūra – jo dalis? O korida? Gaidžių kovos? Vlad Constantinesco, «La confrontation centre identité européenne et identités constitutionnelles nationales: convergence ou contradiction? Contrepoint ou hiérarchie?», p. 86–87.

Spustelėjus išskleisti...

Kita vertus, galima klausti: kodėl turime priešpriešinti teisinius ir „kultūrinius“ aspektus?

Iš tiesų, daugelis struktūrų, kylančių iš politinių ir konstitucinių susitarimų, yra iš esmės kultūros reiškinių išraiška. Leonard Besselink, “National and Constitutional Identity Before and After Lisbon,” p. 36.

Spustelėjus išskleisti...

Būtent per teisinį įtvirtinimą ir galima nacionalinės istorijos, kultūros, kalbos ar tradicijų apsauga.

Lisabonos sutartimi buvo nustatyta, kad Sąjunga gerbia valstybių narių „nacionalinį savitumą [tapatumą], neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą“. Taigi dėmesys ES pirminės teisės nuostatose sutelkiamas į pagrindines politines ir konstitucines struktūras. Todėl konstitucionalisto akimis (M.-C. Ponthoreau), nacionalinis tapatumas „turi būti suprantamas kaip pagrindinės struktūros, tokios kaip jas apibrėžia nacionalinės konstitucijos“ Marie-Claire Ponthoreau, «Identité constitutionnelle et clause européenne dʾidentité nationale: lʾEurope à lʾépreuve des identités constitutionnelles nationales», p. 1580. . Taigi konstitucija – nacionalinio tapatumo teisinė išraiška. Tokį požiūrį doktrinoje stiprina ir tai, kad kai kurių šalių konstituciniai teismai savo jurisprudencijoje ėmė vartoti sąvoką „konstitucinis tapatumas“, jų manymu, reikšmingą nacionalinės ir ES teisinių sistemų sąveikai suprasti. Vis dažnesnė ši kategorija ir nagrinėjančių ES ir nacionalinių teisinių sistemų sąveiką autorių darbuose Kartu pažymėtina, kad šią sąvoką galima aptikti ir Teisingumo Teismo generalinių advokatų išvadose. Antai generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadoje Marrosu ir Sardino byloje minimas valstybių narių „konstitucinis identitetas, kurį Europos Sąjunga turi gerbti“ (žr. M. Poires Maduro 2005 m. rugsėjo 20 d. išvadą (CJCE, conclusion de M. Poires Maduro du 20 septembre 2005, Marrosu et Sardino, C-53/04, Rec. 2006, p. I–7213)). Tiesa, generalinių advokatų išvadose dažniau vartojama kategorija „konstitucinės struktūros“ (pvz., generalinės advokatės J. Kokott išvadoje UGT-Rioja byloje primenama, jog Lisabonos sutartyje „akivaizdžiai pabrėžiama, kad ES gerbia valstybės narės konstitucines struktūras“ (CJCE, conclusion de M. Poires Maduro du 20 septembre 2005, Marrosu et Sardino, C-53/04, Rec. 2006, p. I-7213; CJCE, conclusion de J. Kokott du 11 septembre 2008, UGT-Rioja, C-428/06, C-429/06, C-430/06, C-431/06, C-432/06, C-433/06, C-434/06, Rec. 2008, p. I-6747)). . Juose vieni autoriai linkę tapatinti nacionalinio ir konstitucinio tapatumo sąvokas, kitiems jos skiriasi. Štai D. Preshova teigia

Pagrindinių konstitucinių struktūrų akcentavimas tvirtai susieja nacionalinį tapatumą su konstituciniu tapatumu ir atskiria kultūrinį ir kitus tipus iš šios nuostatos taikymo srities. Denis Preshova, “Battleground or Meeting Point? Respect for National Identities in the European Union-Article 4 (2) of the Treaty on European Union,” 2012.

Spustelėjus išskleisti...

S. Martino nuomone, konstitucinio tapatumo sąvoka siauresnė, nes apima tik elementus, įtvirtintus konstitucijoje, o nacionalinio tapatumo sąvoka platesnė Žr. Sébastien Martin, «Lʾidentité de lʾÉtat dans lʾUnion européenne: entre «identité nationale» et «identité constitutionnelle», p. e25. . Šios dvi sąvokos gali būti laikomos ESTT ir valstybių narių jurisprudencijų „suvokimo raktu“, kartu jos gali tapti ir vienu iš europinės integracijos analizės instrumentų.

Šalies konstitucijoje įtvirtinti svarbiausi visuomenės siekiai ir vertybės. Ji „suvokiama kaip pamatinio konsensuso, kuris yra būtinas socialinei vienybei užtikrinti, garantija“ Dieter Grimm, “Integration by Constitution,” p. 194. . Tai suponuoja integracinę konstitucijos funkciją. Konstitucinės nuostatos ne tik išreiškia, bet ir daro tiesioginį poveikį nacionalinio tapatumo formavimuisi. Šis aktas laikytinas ir plačios socialinės evoliucijos elementu, „kuris modeliuoja piliečių tapatybes“ Armin von Bogdandy, “The European Constitution and European Identity: Text and Subtext of the Treaty Establishing a Constitution for Europe,” p. 299. . Dauguma piliečių save identifikuoja ir yra kitų identifikuojami pagal jų priklausymą tam tikrai valstybiškai organizuotai bendruomenei, kuri bendrus reikalus tvarko pagal konstitucijoje įtvirtintus principus.

Nors doktrinoje įsitvirtino požiūris į konstituciją kaip nacionalinę aukščiausiąją teisę, netrūksta autorių, ją aiškinančių kaip pagrindinį įstatymą, nustatantį valdžios organizaciją ir konstitucines teises. Viena ar kita konstitucijos samprata tiesiogiai daro įtaką ir konstitucinio bei nacionalinio tapatumų sutapatinimui ar jų skyrimui.

Jei konstitucija suprantama kaip visa apimantis nacionalinės teisinės sistemos pagrindas, kaip nacionalinė aukščiausioji teisė, kaip teisė be spragų, tokiu atveju šalia konstitucijos tikrai nelieka jokių pagrindinių nacionalinio gyvenimo struktūrų ar vertybių, konstitucija laikytina nacionalinio tapatumo kvintesencijos teisine išraiška. Tačiau konstituciją suvokiant kaip pagrindinį įstatymą, turintį apibrėžtą reguliavimo objektą, šalia jo visada galima rasti ir reikšmingų tautos gyvenimui dalykų.