Studija Viešųjų pirkimų teisės tikslai ir jų įgyvendinimas

Santrauka. Teisės šaltiniuose viešųjų pirkimų tikslai reglamentuojami glaustai ir neišsamiai. Šiems tikslams nėra skiriama pakankamai dėmesio, dažniausiai yra koncentruojamasi į juos įgyvendinančių teisės normų kūrimą ir viešo pirkimo proceso reglamentavimą. Tačiau toks veikimo metodas nėra racionalus, nes, neišgryninus norimų pasiekti tikslų, numatytų uždavinių, nėra galimas ir kokybiškas rezultatas. Todėl šioje publikacijoje siekiama atskleisti viešųjų pirkimų (sistemos) tikslus bei išanalizuoti nacionalinę ir ES teismų praktiką, kuria šie tikslai yra įgyvendinami.

Pagrindiniai žodžiai: viešieji pirkimai, viešųjų pirkimų teisė, Lietuvos teismų praktika, ES teismų praktika.

Turinys

1. Įvadas3
2. Sąžiningumas – interesų konfliktų ir korupcijos prevencija6
3. Atskaitomybė16
4. Vienodos galimybės ir tiekėjų lygiateisiškumas20
5. Teisingas (sąžiningas) elgesys su tiekėjais22
6. Efektyvus pramoninių, socialinių ir aplinkosaugos veiklos krypčių įgyvendinimas24
7. Rinkos atvirumas tarptautinei prekybai27
8. Efektyvumas įgyjant prekes, paslaugas ir darbus29
9. Išvados39
10. Literatūra41
11. The Objectives of Public Procurement Law and Their Implementation42

Įvadas

Valstybės perkamoji galia ir finansinės išlaidos yra nepalyginamos su privačių ar pavienių viešųjų (juridinių) asmenų perkamąja galia ar išlaidomis (15–30 proc. valstybių BVP). Todėl natūralu, kad, užtikrindama savo funkcionavimą per viešojo administravimo subjektus arba atitinkamų komercinių interesų įgyvendinimą per jai priklausančias įmones ir organizacijas, valstybė gali nustatyti ir įgyvendinti tam tikrus tikslus. Ji gali siekti konkrečiai sričiai priskirtinų uždavinių įgyvendinimo ir atitinkamų rezultatų, nes, disponuodama dideliais finansiniais ištekliais, gali daryti įtaką daugeliui visuomeninio, ekonominio, socialinio gyvenimo sričių. Atitinkamai šie tikslai susiję su viešaisiais pirkimais, nes būtent pasitelkusi šias procedūras valstybė naudoja (išleidžia) turimus finansinius išteklius.

Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) Žr. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, 1996. 3 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad viešųjų pirkimų tikslas – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Taigi dabartinis nacionalinis teisinis reguliavimas išskiria mažiausiai du svarbius įtvirtinto viešųjų pirkimų tikslo elementus: pirma, galimybę perkančiajai organizacijai sudaryti tokią viešo pirkimo sutartį, kuria būtų įgyjamas būtent jai reikalingas ir tinkamas viešo pirkimo objektas (prekės, paslaugos arba atitinkami darbai), ir, antra, lėšos turi būti naudojamos racionaliai. Daugiau tikslų VPĮ neišskiria. Be to, neplėtoja ir minėto tikslo išskiriamų elementų, įstatyme nepateikiama autentiško jų aiškinimo. Lietuvos teismų praktikoje VPĮ 3 straipsnio 2 dalis dažniausiai cituojama ir minima drauge su viešųjų pirkimų principais (3 str. 1 d.), kaip juos papildanti dalis Žr. LAT CBS kolegijos 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis c.b. AB „TEO LT“ v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija. . Tiesa, nacionalinis kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad

atsižvelgiant į nurodytas perkančiosios organizacijos pareigas ir veiklos ribas, VPĮ 3 straipsnio nuostatų prasme išskirtinos dvi perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo vertinimo situacijos: a) ar nepažeisti viešųjų pirkimų principai ir tikslas; b) ar nepažeistas tik viešųjų pirkimų tikslas. Viešųjų pirkimų tikslo ir principų santykis bei ryšys per se neeliminuoja situacijų, kai perkančioji organizacija viešojo pirkimo procedūras atlieka vadovaudamasi VPĮ reikalavimais, inter alia užtikrindama viešųjų pirkimų principų laikymąsi, tačiau viešojo pirkimo sutartį sudaro neracionaliai panaudodama pirkimui skirtas lėšas, t. y. iš dalies nepasiekia viešųjų pirkimų tikslo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga nr. AC-38-1.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – LAT) pabrėžia viešųjų pirkimų tikslo reikšmę, nurodo, kad, kaip ir viešųjų pirkimų principų pažeidimo atvejais, viešųjų pirkimų tikslo pažeidimas gali reikšti teisinio imperatyvo pažeidimą, lemiantį atitinkamus neigiamus padarinius perkančiosios organizacijos priimtiems sprendimams. Papildomai LAT pažymi, kad racionaliai naudojant lėšas užtikrinama ir nesuvaržyta tiekėjų konkurencija. Kitaip tariant, įgyvendinant viešųjų pirkimų tikslą – racionalų lėšų naudojimą, – įgyvendinamas ir kitas svarbus uždavinys – sąžininga rinkos dalyvių konkurencija.

Tačiau minėta, kad nei VPĮ, nei LAT praktika neatskleidžia visų galimų viešųjų pirkimų (sistemos (ir) arba teisės) tikslų, taip pat jų turinio, o tai yra itin svarbu ne tik tolesniam teisės plėtojimui, teismų ir perkančiųjų organizacijų praktikai viešųjų pirkimų srityje, bet ir teisėkūrai. Todėl pasirinkta šios publikacijos tema yra aktuali. Nepaisant jos aktualumo, Lietuvos teisės doktrinoje nėra analogiškų mokslinių tyrimų ar įžvalgų, todėl, autoriaus nuomone, šis darbas taip pat yra svarbus.

Šiuo darbu siekiama kelių uždavinių. Pirma, pateikti ir išanalizuoti viešųjų pirkimų teisės tikslus. Antra, atskleisti šių tikslų turinį. Trečia, identifikuoti, kurie tikslai yra dominuojantys pagal ES ir Lietuvos viešųjų pirkimų teisę bei teismų praktiką.

Darbą sudaro pavienės dalys, kuriose yra analizuojami viešųjų pirkimų tikslai, o jo pabaigoje pateikiamos remiantis moksliniu tyrimu padarytos išvados. Rengiant publikaciją remtasi Lietuvos ir ES norminiais teisės aktais, užsienio mokslininkų akademiniais darbais bei nacionaline ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika.

Sąžiningumas – interesų konfliktų ir korupcijos prevencija

Daugelio viešųjų pirkimų sistemų tikslas – viešųjų pirkimų sąžiningumo užtikrinimas. Doktrinoje išskiriamos tokios sąvokos, kaip antai „dorumas“, „sąžiningumas“ ar „moralumas“ (angl. probity arba integrity) šiam tikslui apibūdinti Žr. Sue Arrowsmith, John Linarelli, Don Wallace, Jr., Regulating Public Procurement: National and International Perspectives, p. 32. . Sąžiningumas kaip viešųjų pirkinių tikslas suprantamas plačiai ir pasireiškia dviem susijusiais uždaviniais (antriniais tikslais): pirma, juo siekiama eliminuoti faktinę korupciją, pasireiškiančią papirkimu ar kyšininkavimu. Taigi viešųjų pirkimų sistema yra skirta palaikyti valstybės baudžiamąją politiką, nes minėtos veikos bet kurioje civilizuotoje teisės sistemoje yra kriminalizuotos ir už jų padarymą inter alia yra taikoma baudžiamoji atsakomybė. Antra, analizuojamu viešųjų pirkimų tikslu yra siekiama užtikrinti sąžiningumo įgyvendinimą viešųjų pirkimų procese; tai dažniausiai suvokiama kaip viešuosius pirkimus vykdančių ir šiuos procesus organizuojančių, prižiūrinčių bei kontroliuojančių asmenų privačių interesų prevencija. Teigiama, kad jeigu viešųjų pirkimų sistema yra pagrįsta skaidrumu, konkurencija ir analizuojamu tikslu, tai neabejotinai bus pasiekta geriausia įgyvendinamų pirkimų vertė ir palaikomas valstybės valdžios politinis legitimumas Žr. United Nations Office on Drugs and Crime (UNODC), Guidebook on anti-corruption in public procurement and the management of public finance. Good Practices in ensuring compliance with article 9 of the United Nations Convention against Corruption, p. 2. .

Sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslo atsiradimo ir įgyvendinimo prielaidos yra daugialypės. Pirmiausia manoma, kad šio tikslo įgyvendinimas glaudžiai susijęs su kitų viešųjų pirkimų tikslų pasiekimu, ypač su racionalaus lėšų panaudojimo arba efektyvaus viešųjų finansų valdymo tikslu, taip pat su lygiateisiškumo ir nediskriminavimo tikslo (principo) įgyvendinimu. Teisės literatūroje teigiama, kad tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutartys yra sudaromos dėl korupcijos arba asmeninių interesų, tuomet nėra galimybių tikėtis, kad viešojo pirkimo sutarties rezultatas bus geriausia gauta vertė už pinigus (angl. value for money) arba įgyvendintas quid pro quo principas Žr. Sue Arrowsmith, “Understanding the Purpose of the EU’s Procurement Directives: The Limited Role of the EU Regime and Some Proposals for Reform,” p. 50. . Taip yra todėl, kad viešojo pirkimo sutartys tokiais atvejais sudaromos ne su geriausiais rinkoje veikiančiais tiekėjais (t. y. viešojo pirkimo laimėtojo kvalifikacija (patirtis) nėra pakankama, todėl toks tiekėjas negali efektyviai vykdyti viešojo pirkimo sutarties, o tai lemia su tuo susijusius paskesnius neigiamus padarinius: praleidžiami sutartyje nustatyti jos vykdymo baigimo terminai, nesugebama įvykdyti sutarties už joje nustatytą (laimėtojo pasiūlytą) kainą, sutarties įvykdymo rezultatas skiriasi nuo pasiūlymo ir kt.). Be to, net jeigu viešojo pirkimo sutartis aptariamais atvejais būtų sudaroma su kvalifikuotu tiekėju, jo pateiktas pasiūlymas yra nekonkurencingas, palyginti su tais pasiūlymais, kurie perkančiųjų organizacijų būtų gauti esant sąžiningai konkurencijai, t. y. tiekėjo siūloma kaina tokiomis aplinkybėmis yra gerokai didesnė nei galėtų būti, o tai lemia ne tik kainos „permokėjimą“ konkrečios viešojo pirkimo sutarties atveju, bet ir neefektyvų viešųjų finansų valdymą apskritai. Kitaip tariant, žala valstybei ir visuomenei pasireiškia mikroekonominiu ir makroekonominiu aspektais. Tokie padariniai lemia ir mažėjančią tiekėjų konkurenciją arba apskritai ją eliminuoja, nes nesant sąžiningos konkurencijos, nėra ir norinčių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Todėl, pavyzdžiui, O. Dekel’is analizuojamą viešųjų pirkimų tikslą apskritai sieja su viešųjų pirkimų lygiateisiškumo užtikrinimo tikslu, teigdamas, kad šių procedūrų sąžiningumo įgyvendinimas yra neatsiejama lygiateisiškumo garantijos sąlyga Žr. Omer Dekel, “The Legal Theory of Competitive Bidding for Government Contracts,” p. 239. .

Antra, efektyvus analizuojamo tikslo įgyvendinimas yra svarbus bendram ne tik viešųjų pirkimų sistemos, bet ir apskritai valstybės patikimumui užtikrinti. Paprastai tais atvejais, kai viešųjų pirkimų sistema nefunkcionuoja skaidriai ir jai gali turėti įtakos subjektyvūs interesai, toje rinkoje veikiantys tiekėjai nėra suinteresuoti dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose, nes jie turi išankstinę nuomonę, jog toks dalyvavimas yra deklaratyvus, o faktiniai laimėtojai yra aiškūs be konkurencinės kovos. O tarptautinės finansų institucijos ar organizacijos nėra suinteresuotos skolinti pinigų ar skirti finansinę paramą tokioms valstybėms, kuriose finansų ištekliai negali būti naudojami skaidriai ir efektyviai. Tai paaiškina, kodėl sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslui viešuosiuose pirkimuose yra skiriama daug dėmesio, nes matyti, kad prasti šio tikslo įgyvendinimo rezultatai yra ekonomiškai ir finansiškai pražūtingi pačiai valstybei.

Trečia, viešųjų pirkimų sistemos patikimumas yra siejamas su pavyzdiniu tinkamo ir rūpestingo teisinių santykių dalyvio elgesio standarto įtvirtinimu. Kitaip tariant, valstybė turi siekti demonstruoti visuomenei ir kitiems teisinių santykių dalyviams pavyzdingą elgesį, kuriuo siekiama demotyvuoti neteisėtų lūkesčių viešuosiuose pirkimuose turinčius asmenis ir eliminuoti bet kokias korupcinio pobūdžio apraiškas. Taigi sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslais siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad pavieniai fiziniai asmenys nesipelnytų iš valstybės tarnybos. Teisės literatūroje papildomai pažymima, kad tose valstybėse, kuriose yra gajus organizuotas nusikalstamumas, analizuojamas viešųjų pirkimų tikslas ir efektyvus jo įgyvendinimas turi tiesioginę įtaką mažinti neteisėtą kriminalinių grupių finansavimą, nes būtent laimėdamos skelbiamus viešuosius pirkimus organizuoto nusikalstamumo struktūros per jų įsteigtas bendroves (tiekėjus) gauna finansinių išteklių nusikalstamoms veikoms finansuoti Žr. Sue Arrowsmith (ed.), Public Procurement Regulation: An Introduction, 2010. .

Siekiant sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos viešuosiuose pirkimuose, siekiama eliminuoti neteisėtus interesus, kurie gali būti:

• pavienių asmenų asmeniniai interesai. Dažniausiai tokius interesus turi asmenys, kurie gali daryti įtaką viešiesiems pirkimams ir jų rezultatams. Tokiais atvejais viešojo pirkimo sutartys sudaromos su konkrečiais tiekėjais, veikiančiais korupcinio pobūdžio sąlygomis, arba su kitais susijusiais (giminystės ryšiais ir pan.) asmenimis;
• politiniai arba sektoriniai interesai, kurių turi rinkoje veikiančios ir konkrečios politinės partijos ir organizacijos (dažniausiai valdančiosios) finansuojančius tiekėjus;
• šakiniai arba tam tikrų pramonės sričių interesai, kai atitinkamoje srityje veikiančių rinkos dalyvių grupė siekia išlaikyti rinkos kontrolę ir dalytis rinką arba atitinkamą jos dalį, nesudarant galimybės viešajam sektoriui gauti daug didesnės naudos (ekonominės arba (ir) pasirinkimo laisvės aspektu) iš galimos tiekėjų konkurencijos arba tokią galimybę apribojant.

Tiriami analizuojamo viešųjų pirkimų (sistemos) tikslo ypatumai atskleidžia šio valstybinio siekio aktualumą ir socialinę, politinę ir ekonominę naudą. Matyti, kad efektyviai įgyvendinant sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslą kasdienėje viešųjų pirkimų praktikoje yra užtikrinama tvari ir darni rinkoje veikiančių tiekėjų konkurencija, sudaranti sąlygas viešajam sektoriui įsigyti prekių, paslaugų ir darbų optimalia kaina, išlaikant tinkamą siūlomos kainos ir kokybės santykį. Maža to, nuoseklus šio tikslo įgyvendinimas turi įtakos pasitikėjimui viešųjų pirkimų sistema ir visa valstybe apskritai, nes minėtų veiksnių (konkurencijos, gero kainos ir kokybės santykio buvimo ir pan.) intensyvumas lemia palankią arba nepalankią socialinę ir ekonominę terpę. Kaip teisingai pažymi G. Westring’as ir G. Jadoun’as, neefektyvus šio tikslo įgyvendinimas lemia korupcijos ir interesų konfliktą, o tai savaime „sunaikina ekonominio ir politinio gyvenimo audinį“ Goesta Westring, George Jadoun, Public Procurement Manual: Central and Eastern Europe, p. 47. .

Būtina paminėti, kad analizuojamas viešųjų pirkimų (sistemos) tikslas gali turėti ir neigiamų padarinių, pirmiausia juos siejant su viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo lankstumo ir paprastumo visišku eliminavimu arba pastarųjų savybių ženkliu apribojimu. Kitaip tariant, sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslas gali riboti viešojo pirkimo proceso optimizavimo ir efektyvumo tikslų įgyvendinimą. Kuo valstybė labiau pasitiki savo tarnautojais ir mano, kad korupcijos suvokimo indeksas Korupcijos suvokimo indeksas (KSI) parodo, kiek šalyje suvokiama valstybės bei savivaldybių tarnautojų ir politikų korupcija. Šis indeksas nustatomas remiantis verslo atstovų apklausomis ir kitais ekspertiniais tyrimais. Corruption Perceptions Index (CPI). joje yra žemas, tuo viešųjų pirkimų teisinė bazė ir teisinis reglamentavimas yra glaustesnis, lankstesnis ir paprastesnis. Tai reiškia, kad ir viešojo pirkimo teisinis reguliavimas, ir jo pagrindu organizuojami bei vykdomi viešųjų pirkimų procesai yra mažiau biurokratiniai, negremėzdiški, lankstūs, operatyvūs, suteikia daug diskrecijos pirkimo organizatoriams ir orientuoti į spartų viešojo pirkimo sutarties sudarymą. Teisinis reguliavimas tokiose sistemose yra glaustas, lakoniškas, viešųjų pirkimų specialistai yra gerai apmokyti, teismai – specializuoti, o tai sudaro sąlygas tiek profesionaliai organizuoti viešuosius pirkimus, tiek ir efektyviai spręsti viešųjų pirkimų ginčus bei eliminuoti teisių pažeidimus, jeigu jie padaromi. Tai nereiškia, kad tokiose viešųjų pirkimų sistemose sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslas yra ignoruojamas. Atvirkščiai, jis yra skatinamas, tačiau dėl anksčiau minėtų priežasčių laikoma, kad dominuoti turėtų kiti tikslai, tokie kaip antai proceso optimizavimo, efektyvumo skatinimo ir pan. Pavyzdžiui, nuo 1994 m. tokiu keliu einama JAV, kur siekiama kiek įmanoma labiau supaprastinti viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, suteikti perkančiosioms organizacijoms daugiau ex ante diskrecijos, tačiau sustiprinti ex post kontrolę Žr. Giancarlo Spagnolo, “Public Procurement as a Policy Tool,” p. 27. . Tokios pačios nuomonės laikomasi teisės literatūroje ir dėl globalaus ar regioninio viešųjų pirkimų taisyklių reglamentavimo. Sue Arrowsmith, anksčiau siūlydama dabar jau patvirtintos bendros Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl viešųjų pirkimų (toliau – ES viešųjų pirkimų direktyva) Žr. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl viešųjų pirkimų. viziją, teigė, kad ES viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas turėtų pasižymėti lankstumu, paprastumu, turėtų būti reglamentuojami tik esminiai procedūrų procesiniai aspektai, siekiant užtikrinti ES bendrosios rinkos funkcionavimą, jos atvirumą tarptautinei prekybai ir laisvam prekių bei paslaugų judėjimui, a priori garantuoti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo tikslų (principų) užtikrinimą, valstybėms narėms paliekant diskreciją nuspręsti dėl kitų, jų nuomone, joms svarbių, viešųjų pirkimų tikslų įgyvendinimo Žr. Sue Arrowsmith, “Modernising the European Union’s Public Procurement Regime: A Blueprint for Real Simplicity and Flexibility,” p. 81–82. . Taigi nacionaliniai reguliuotojai, atsižvelgdami į faktinę situaciją, turi rasti tinkamą viešųjų pirkimų tikslų pusiausvyrą ir siekti kiekvieno iš jų optimalaus įgyvendinimo rezultatų.

Sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslas yra pripažįstamas globaliųjų viešųjų pirkimų standartų. UNCITRAL pavyzdinis viešųjų pirkimų įstatymas dėl prekių, darbų ir paslaugų pirkimo Žr. UNICITRAL Model Law on Procurement of Goods, Construction and Services, with Guide to Enactment, 1994. įtvirtina analizuojamą tikslą per nuostatas, kuriomis užtikrinamas viešųjų principų įgyvendinimas Žr. Sue Arrowsmith, “Public Procurement: An Appraisal of the UNICITRAL Model Law as a Global Standard,” p. 18. . Be to, pavyzdinio įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad perkančioji organizacija privalo atmesti tiekėjo pasiūlymą, jeigu jis bet kokia forma bet kam siūlė atlyginimą, siekdamas palankaus sprendimo viešųjų pirkimų procedūroje. Taigi UNCITRAL pavyzdinis įstatymas įtvirtina aukštus elgesio standartus situacijomis, kai potencialiai galimas viešojo pirkimo organizatoriaus interesų konfliktas.

Teisės literatūroje nėra bendros nuomonės dėl analizuojamo viešųjų pirkimų tikslo įtvirtinimo ES teisės aktuose. Minėta autorė Sue Arrowsmith mano, kad ES direktyvomis 2004/17/EB Žr. Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo. ir 2004/18/ EB Žr. Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo. iš esmės nėra siekiama jokių kitų tikslų kaip tik lygiateisiškumo (nediskriminavimo) ir rinkos atvirumo užtikrinimo Žr. Sue Arrowsmith, “The Purpose of the EU Procurement Directives: Ends, Means and Implications for National Regulatory Space for Commercial and Horizontal Procurement Policies,” p. 46–47. . Sope Williams-Elegbe, analizuodama šią temą, pažymi, kad įgyvendinama ES programa prieš korupciją (angl. EU’s anti-corruption programme) yra siekiama trijų pagrindinių uždavinių. Pirma, ja siekiama ES finansų apsaugos ir tvaraus naudojimo. Antra, jos uždavinys yra užtikrinti ES piliečių saugumą laisvės, saugumo ir teisingumo srityje ir, trečia, ES priemonės prieš korupciją yra skirtos liberalizuoti vidaus rinką. Tokiu būdu, autorės teigimu, yra tiesioginis antikorupcinių priemonių ir viešųjų pirkimų ryšys nes, pirma, ES finansuoja daugelį vidaus ir tarptautinių projektų, o tai reiškia, kad finansai turi būti naudojami racionaliai ir skaidriai (t. y. nesant interesų konflikto arba korupcijos). Antra, siekiant apsaugoti ES finansų sistemą ir užtikrinti ES pagrindinių laisvių veikimą, yra būtinas sisteminis požiūris į priemones prieš korupciją, su kuo neatsiejamai susijusi ir viešųjų pirkimų sritis, kaip tokios sistemos dalis Žr. Sope Williams-Elegbe, Fighting Corruption in Public Procurement: A Comparative Analysis of Disqualification or Department Measures, p. 41–43. . Plačiau neanalizuojant dėstomų nuomonių būtų galima sutikti su požiūriu, kad ES direktyvų 2004/17/EB ir 2004/18/EB nevertėtų izoliuoti nuo sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslo, nes, jei ne tiesiogiai, tai bent per atitinkamas priemones šis tikslas yra įgyvendinamas ES viešųjų pirkimų teisėje (pavyzdžiui, ES direktyvos 2004/18/ EB 45 str.). O naujoji ES viešųjų pirkimų direktyva tiesiogiai įtvirtina šį tikslą, o tai papildomai pagrindžia pastarąją darbo autoriaus nuomonę. Dokumento preambulės 6 punkte teigiama, kad

net jeigu faktiniai, galimi ar preziumuojami interesų konfliktai nebūtinai lemia korupciją, yra didelė tikimybė, kad dėl jų bus daroma netinkama įtaka viešojo pirkimo sprendimams ir taip iškreipiama konkurencija, pakenkiama konkurso dalyvių vienodam vertinimui. Todėl reikėtų sukurti veiksmingus mechanizmus, kurie užkirstų kelią interesų konfliktams, padėtų juos nustatyti ir pašalinti. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl viešųjų pirkimų.

Spustelėjus išskleisti...

O ES viešųjų pirkimų direktyvos 21 straipsnis yra skirtas interesų konfliktų sąvokai apibrėžti ir įpareigoja valstybes nares vidaus teisėje reglamentuoti taisykles, skirtas veiksmingai interesų konfliktų, atsirandančių vykdant pirkimo procedūras, kurioms taikoma ši direktyva, prevencijai, tokiems konfliktams nustatyti ir nedelsiant pašalinti. Galima teigti, kad ES viešųjų pirkimų teisės pakeitimais siekiama ne tik tiesiogiai įtvirtinti analizuojamą viešųjų pirkimų tikslą, bet ir sustiprinti praktinę jo reikšmę, siekti jį įgyvendinti maksimaliai, kad būtų garantuojamas tiekėjų lygiateisiškumas ir konkurencija viešuosiuose pirkimuose ES bendrojoje rinkoje.

VPĮ tiesiogiai neįtvirtina sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslo, nes tarp VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje minimų tikslų jis nėra nurodomas. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų bei administracinė praktika šį tikslą ignoruoja. Atvirkščiai, analizuojamas viešųjų pirkimų tikslas yra vienas iš kertinių ir dominuojančių visos sistemos tikslų. Teisinio reguliavimo kontekste galima teigti, kad analizuojamas viešųjų pirkimų tikslas, taip pat kaip UNCITRAL pavyzdiniame viešųjų pirkimų įstatyme dėl prekių, darbų ir paslaugų pirkimo, perteikiamas per lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, kuriais privaloma vadovautis viešųjų pirkimų procedūrose (VPĮ 3 str. 1 d.). Natūralu, kad maksimaliai įgyvendinant minėtus principus yra įgyvendinamas ir bendrasis reikalavimas elgtis sąžiningai viešuosiuose pirkimuose. Pažymėtina, kad teismų praktika dėl lygiateisiškumo (nediskriminavimo) ir skaidrumo principų laikymosi Lietuvoje yra nuosekliai išplėtota ir tvari Žr. LAT CBS 2013 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje AB „TEO LT“ v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija; 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. . Be to, esamas nacionalinis viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo detalumas (VPĮ, poįstatyminiai norminiai aktai ir t. t.), perkančiųjų organizacijų diskrecijos ribojimas Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga nr. AC-38-1. , reikalaujamas aukštas perkančiųjų organizacijų atskaitomybės lygis (VPĮ 7 str. 3 d., 7 str. 5 d., 15 str. 5 d. ir 6 d., 18 str. 11 d., 19 str., 211 str. ir t. t.) parodo, kad nacionalinė viešųjų pirkimų sistema yra paremta analizuojamu tikslu ir jis dominuoja praktikoje Sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslas Lietuvoje yra išskiriamas kaip valstybės institucijų veiklos ir darbo principas. Pavyzdžiui, VPT yra patvirtinusi Viešųjų pirkimų tarnybos kovos su korupcija 2012–2014 m. programą, kurioje detalizuojamos tiriamo tikslo įgyvendinimo priemonės, būdai ir su tuo susiję uždaviniai. Paprastai tokia praktika taikoma tose viešųjų pirkimų sistemose, kuriose norima akcentuoti šiame darbe analizuojamą viešųjų pirkimų tikslą ir parodyti, kad jis yra viena iš pagrindinių sistemos funkcionavimo prielaidų ir veiklos gairių. Plačiau žr. Viešųjų pirkimų tarnybos kovos su korupcija 2012–2014 m. programą, patvirtintą Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymu nr. 1S-56. . Tą patvirtina ir nacionalinė teismų praktika, kurioje teigiama, kad VPĮ inter alia yra skirtas įgyvendinti Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius Žr. LAT CBS 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir UAB „A. Ž. ir Ko“ (buvusio A. Ž. ir Ko KŪB) v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir UAB „Fima“ ir kt. . Vertinant analizuojamo viešųjų pirkimų tikslo kaitą Lietuvos teismų praktikoje, galima pažymėti, kad nacionaliniai teismai pabrėžia ne tik korupcijos prevenciją viešuosiuose pirkimuose, t. y. kriminalinio pobūdžio apraiškų vengimą, bet ir išryškina bendrąjį reikalavimą elgtis sąžiningai ir vengti interesų konflikto viešųjų pirkimų procedūrose. Šiuo aspektu yra aktuali kasacinio teismo nagrinėta eVigilo byla Žr. LAT CBS 2013 m. spalio 9 d. nutartis c.b. Izraelio bendrovė eVigilo Ltd v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM, tretieji asmenys UAB „ERP“, UAB „Inta“, UAB „NT Service“, UAB „HNIT-Baltic“. . Šioje byloje inter alia ginčas kilo dėl ekspertų, kurie vertino pasiūlymą perkančiosios organizacijos vardu, nešališkumo, atsižvelgiant į šių ekspertų ir specialistų, pasiūlytų pirkime dalyvavusio tiekėjo, sąsają ir aplinkybę, kad mokslo įstaiga kaip tiekėjas, veikęs ankstesniuose viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose su perkančiąja organizacija, parengė pirkimo objekto galimybių studiją su techninės sistemos specifikacija ir investicinį projektą. Taigi byloje šalys nesutarė, ar viešojo pirkimo procedūrų neskaidrumui įrodyti tiekėjui pakanka pateikti objektyviai egzistuojančius (viešai prieinamus, patikrinamus) faktus apie perkančiosios organizacijos ekspertų ir tiekėjo, dalyvaujančio pirkime, specialistų sąsają, šių abiejų – darbdavio ir mokslo įstaigos – ryšį su perkančiąja organizacija rengiant pirkimo objekto galimybių studiją, techninę specifikaciją ir investicinį projektą, ar šių objektyvių aplinkybių nepakanka ir tiekėjas privalo konkrečiai įrodyti perkančiosios organizacijos ekspertų šališkumą, t. y. jų ketinimą, siekį ir atitinkamus veiksmus, dėl kurių jų elgesys nesuderinamas su skaidriu pasiūlymų vertinimu. Teismas iškėlė klausimą, ar tokiomis situacijomis ieškovui pakanka įrodyti perkančiosios organizacijos ekspertų šališkumo objektyvųjį pobūdį (realūs faktai, keliantys abejonių), ar papildomai ir subjektyvųjį (subjekto asmeninis nusistatymas, tendencingumas).

Teismas pirmiausia nurodė, kad minėta objektyvioji perkančiosios organizacijos ekspertų ir tiekėjo specialistų sąsaja „iš principo galėjusios padaryti įtaką tiekėjų pasiūlymų vertinimui“ Ten pat. . LAT nurodė, kad tokioje situacijoje, kuri susiklostė pagal ginčo faktines aplinkybes, galėjo susidaryti „uždaro rato“ sistema, galėjusi iškraipyti sąžiningą tiekėjų varžymąsi“ Ten pat. . Kita vertus, kasaciniam teismui kilo pagrįstų abejonių, ar tiekėjo pareiga įrodyti perkančiosios organizacijos ekspertų šališkumo ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius aspektus, t. y. jų ketinimą, valinius veiksmus veikti šališkai, ir jų rezultatą, nereiškia pernelyg didelės įrodinėjimo naštos šiems asmenims ir ar tokia tvarka būtų suderinama su tiekėjų veiksmingos teisinės gynybos principu, išplaukiančiu iš direktyvos 2007/66/ EB nuostatų Žr. Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo, 2007 m. gruodžio 20 d. Europos Sąjungos oficialus leidinys, L 335/3. . Todėl Lietuvos kasacinis teismas nutarė kreiptis į ESTT ir išsiaiškinti, ar atitinkamos minėtos ES direktyvos teisės normos turėtų būti suprantamos taip, kad tiekėjui, sužinojusiam apie galimą reikšmingą kito dalyvio sąsają (ryšį) su perkančiosios organizacijos pasitelktais ekspertais, vertinusiais pasiūlymus, ir (ar) šio dalyvio galimą išskirtinę padėtį dėl prieš tai vykdytų su ginčo pirkimu susijusių parengiamųjų darbų, ir kai dėl šių aplinkybių perkančioji organizacija nesiėmė jokių veiksmų, tik ši informacija pakankama pagrįsti reikalavimą teismui perkančiosios organizacijos veiksmus, neužtikrinusius galimo procedūrų skaidrumo ir objektyvumo, pripažinti neteisėtais, papildomai iš ieškovo nereikalaujant konkrečiai įrodyti ekspertų šališko elgesio, t. y. neįrodinėjant subjektyvaus faktoriaus ir konkrečių asmenų siekio bei sąmoningo veikimo intereso konflikto sąlygomis ir nesąžiningai.

Taigi eVigilo byla iliustruoja kelis svarbius momentus. Pirma, iš teismo motyvų matyti, kad jis pabrėžia interesų konflikto nebuvimo ir sąžiningumo laikymosi viešuosiuose pirkimuose svarbą. Iš bylos fabulos matyti, kad žemesnės instancijos teismai, kurių surinkta įrodomąja medžiaga vadovaujasi kasacinis teismas (CPK 353 str. 1 d.), nebuvo nustatę subjektyvaus perkančiosios organizacijos ekspertų suinteresuotumo viešojo pirkimo baigtimi. Todėl tai, kad teismas in concreto a) nesant tiesioginių įrodymų byloje dėl subjektyvaus nesąžiningumo ir interesų konflikto buvimo in abstracto b) kelia klausimą dėl įrodinėjimo naštos viešuosiuose pirkimuose paskirstymo nurodant, kad galbūt būtų pateisinama situacija, jeigu būtų pakankama įrodyti tik objektyviąją viešo pirkimo dalyvių plačiuoju požiūriu sąsają, neįrodinėjant subjektyvaus nusiteikimo veikti nesąžiningai, parodo, kokia yra didelė analizuojamo viešųjų pirkimų tikslo svarba LAT vertinimo skalėje.

Antra, nacionalinėje viešųjų pirkimų praktikoje sąžiningumo ir interesų konflikto vengimo pareigai keliamas didžiausias galimas standartas.

Atskaitomybė

Viešųjų pirkimų sistema turi veikti taip, kad būtų galima patikrinti jos efektyvumą ir įgyvendinti siekiamus tikslus. Todėl teigiama, kad šiam uždaviniui įgyvendinti yra keliamas atskaitomybės (angl. accountability) tikslas. Teisės doktrinoje pažymima, kad atskaitomybė viešuosiuose pirkimuose pirmiausia suprantama kaip priemonės, kurios sudaro sąlygas skaidriai ir aiškiai identifikuoti, ar konkrečioje viešųjų pirkimų sistemoje yra laikomasi visuotinai pripažintų standartų (pavyzdžiui, viešųjų pirkimų principų) Žr. Sue Arrowsmith, “Understanding the Purpose of the EU’s Procurement Directives: The Limited Role of the EU Regime and Some Proposals for Reform,” p. 53. . Tai reiškia, kad, pirma, gali būti suinteresuoti asmenys arba subjektai, kuriems aktualu patikrinti viešųjų pirkimų sistemos arba pavienių jos elementų funkcionalumą. Antra, minėta, viešųjų pirkimų sistema turi sudaryti prielaidas ir joje turi būti įtvirtintos priemonės, kurios leistų faktiškai įgyvendinti esamą suinteresuotumą, t. y. patikrinti, ar sistema funkcionuoja pagal aukštus viešųjų pirkimų standartus. Asmenys, kurie gali būti suinteresuoti įgyvendinti tokią kontrolę, yra įvairūs: visuomenė, tiekėjai, įgaliotos nacionalinės ir tarptautinės institucijos bei organizacijos ir pan.

Atskaitomybė, kaip viešųjų pirkimų tikslas, susijusi su sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslu, nes vienas kitą papildo. Per atskaitomybę mažinama interesų konflikto arba korupcijos galimybė. Be to, atskaitomybė viešuosiuose pirkimuose yra taip pat įgyvendinama per skaidrumo principą (VPĮ 3 str. 1 d.) Plačiau apie principus žr. Deividas Soloveičikas, „Viešųjų pirkimų principai: jų taikymas remiantis Europos Teisingumo Teismo ir Lietuvos teismų praktika“, 2008. . Skaidrumo principo turinys nėra atskleistas nei ES viešųjų pirkimų direktyvose, nei VPĮ, tačiau jis yra glaudžiai susijęs su atskaitomybės įgyvendinimu.

Pirma, viešųjų pirkimų skaidrumas reiškia organizuojamo pirkimo viešumą. Tai reiškia, kad suinteresuotai rinkos daliai ir joje veikiantiems tiekėjams turi būti sudaromos sąlygos sužinoti apie galimybę konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarties. LAT yra nurodęs, kad skaidrumo principas a priori pažeidžiamas perkančiajai organizacijai nesilaikant viešumo imperatyvo, pirmiausia susijusio su viešojo pirkimo skelbimu ir nesuteikiant pakankamai informacijos tiekėjams Žr. LAT CBS 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis c.b. A. M. ir kt. v. Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis c.b. UAB „Endemik“ v. Kupiškio rajono savivaldybės administracija; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis c.b. UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija. .

Antra, neatsiejama skaidrumo principo dalis yra pirkimo sąlygų paskelbimas (išviešinimas) ir jų aiškumas, tikslumas ir konkretumas. Ši skaidrumo principo turinio dalis yra išplėtota gausioje ESTT Žr. ESTT 2001 m. spalio 18 d. sprendimas SIAC Construction; ESTT 2006 m. vasario 9 d. sprendimai La Cascina v. Ministero della Difesa ir kt. ir LAT Žr. LAT CBS 2011 m. balandžio 5 d. nutartis c.b. UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija; LAT CBS 2013 m. kovo 8 d. nutartis c. b. UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. praktikoje. Teismų manymu, skaidrumas – tai pirkimo sąlygų aiškumas, tikslumas, nedviprasmiškumas. Tiekėjai pagal paskelbtas sąlygas turi galėti pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia. Tai pasiekiama tada, kai pirkimo sąlygų turinys leidžia pakankamai gerai informuotiems ir normaliai rūpestingiems tiekėjams vienodai jas suprasti ir aiškinti, o perkančiajai organizacijai realiai patikrinti, ar tiekėjų pasiūlymai atitinka šias sąlygas.

Trečia, skaidrumo principas reiškia perkančiųjų organizacijų diskrecijos ribojimą. Ši nurodyto principo savybė pasireiškia tuo, kad viešojo pirkimo procesas yra grindžiamas taisyklėmis paremtų sprendimų priėmimu (angl. the rule-based decision making). Viešųjų pirkimų teisės (nesvarbu, nacionalinės ar ES) taikymo kontekste ši skaidrumo principo išraiška yra kvintesencija. Jos suvokimas yra lemiamas analizuojant viešųjų pirkimų teisės modus operandi. Tai reiškia, kad bet kurioje konkretaus viešojo pirkimo stadijoje (rengiant pirkimo dokumentus, vertinant pasiūlymus ir kt.) perkančioji organizacija sprendimus priima pagal konkrečias taisykles, kurios riboja perkančiosios organizacijos veiksmų laisvę ir nustato jiems atitinkamus rėmus. Lietuvos kasacinis teismas yra pasisakęs, kad

neribota diskrecijos laisvė perkančiosios organizacijos veiksmuose draudžiama […]. Toks ribojimas išplaukia iš dalyvių lygiateisiškumo ir skaidrumo principų, viešumo ir objektyvumo reikalavimų. Žr. LAT CBS 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis c.b. AB TEO LT v. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos; taip pat žr. 2010 m. balandžio 6 d. nutartis c.b. UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. valstybės įmonė „Kauno aerouostas“; 2010 m. gegužės 4 d. nutartis c.b. UAB „15 minučių“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis c.b. VšĮ „Kretingos maistas“ v. Akmenės rajono savivaldybės administracija.

Spustelėjus išskleisti...

Atskaitomybės tikslo kontekste analizuojama skaidrumo principo išraiška svarbi priežiūros (monitoringo) funkcijai užtikrinti. Palankumą konkrečiam tiekėjui yra sunkiau maskuoti, kai yra ribojama perkančiosios organizacijos diskrecija elgtis be apribojimų, taip pat yra numatytas informacijos atskleidimo reikalavimas, o suinteresuotiems asmenims suteikiamos priemonės stebėti procesą ir jį atitinkamai kvestionuoti.

Ketvirta, skaidrumo principas reiškia patikrinimo ir privalomo vykdymo galimybę. Tiek pozityvioji teisė, tiek teismų praktika turi sudaryti galimybes patikrinti priimtus perkančiosios organizacijos veiksmus, jų atitiktį nustatytoms taisyklėms, taip pat efektyviai apginti pažeistas suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus bei priverstinai įvykdyti teisių gynimo priemones.

Apibendrinant galima sutikti su teisės literatūroje pateikiama nuomone, kad viešųjų pirkimų skaidrumas reiškia suinteresuotų asmenų galimybę suprasti ir žinoti realias priemones ir procesus, kuriuos įgyvendinant yra sudaromos ir vykdomos viešojo pirkimo sutartys Žr. Wayne A. Wittig, “A Framework for Balancing Business and Accountability within a Public Procurement System: Approaches and Practices of the United States,” p. 140. . Todėl atskaitomybė, kaip viešųjų pirkimų tikslas, yra grindžiama skaidrumo principu, ir atvirkščiai. Be minėtos nacionalinės teismų praktikos, egzistuoja gausi ESTT jurisprudencija, kuri išvysto ir plėtoja skaidrumo principą atskaitomybės tikslo kontekste Žr. ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Graikijos Respubliką; 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimas ATI EAC Srl e Viaggi di Maio Snc, EAC Srl ir Viaggi di Maio Snc prieš ACTV Venezia SpA, Provincia di Venezia ir Comune di Venezia ir juose nurodyta ESTT jurisprudencija. . Ne mažiau nuostatų yra perkelta į ES ir nacionalinį teisinį viešųjų pirkimų reguliavimą. Pavyzdžiui, reikalavimai, susiję su dalyvio pasiūlymo konfidencialumu ir pareiga atskleisti tam tikrą pasiūlyme nurodytą informaciją (VPĮ 6 str.) Šiuo klausimu taip pat aktuali LAT praktika, kurioje teigiama, jei pasiūlyme nurodyta, kad visa pasiūlymo informacija yra konfidenciali, perkančioji organizacija privalo kreiptis į tokį tiekėją prašydama jo patikslinti neviešinamos informacijos apimtį. Be to, teigiama, kad „informacijos slaptumas – daugiau išimtinė, o ne bendro pobūdžio situacija (jau vien iš pavadinimo etimologijos matyti, kad šie santykiai vieši, ne slapti)“; LAT CBS 2013 m. spalio 18 d. nutartis c.b. UAB „Rūdupis“ v. Varėnos rajono savivaldybės administracija. Tai patvirtina darbo autoriaus išvadas apie atskaitomybės tikslo viešuosiuose pirkimuose dominavimą Lietuvoje. , taip pat susiję su pirkimo skelbimu (VPĮ 7 str. 1 d. ir ypač VPĮ 7 str. 3 d., 22 str.), ataskaitų teikimu (19 str.), informacijos pirkimo dokumentuose atskleidimu (VPĮ 24 str.), pasiūlymų nagrinėjimu (VPĮ 31 str., 39 str.) ir t. t., be to, pavienėms institucijoms suteikiamos kontrolės teisės ir mechanizmai (t. y. priemonės) (VPĮ 8 str., 82 str., 211 str.) yra tiesiogiai arba netiesiogiai orientuoti į atskaitomybę viešuosiuose pirkimuose. Todėl darytina išvada, kad atskaitomybė, kaip viešųjų pirkimų tikslas, yra tarp dominuojančių viešųjų pirkimų tikslų.

Vienodos galimybės ir tiekėjų lygiateisiškumas

Šis tikslas dubliuoja lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principą viešuosiuose pirkimuose (VPĮ 3 str. 1 d.). Tai yra fundamentalusis viešųjų pirkimų koncepcijos pradas. Todėl tiek ES viešųjų pirkimų direktyvose ir VPĮ, tiek ir ESTT bei nacionalinėje teismų praktikoje skiriama daug dėmesio lygiateisiškumui Apie lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principą plačiau žr. Deividas Soloveičikas, „Viešųjų pirkimų principai: jų taikymas remiantis Europos Teisingumo Teismo ir Lietuvos teismų praktika“, 2008; apie lygiateisiškumą kaip tikslą taip pat žr. Steven L. Schooner, “Desiderata: Objectives for a System of Government Contract Law,” 2002. . Vadinasi, visų pažangių viešųjų pirkimų teisės sistemų vienas iš pagrindinių uždavinių yra garantuoti vienodas galimybes tiekėjams ir jų lygiateisiškumą. Lygiateisiškumas viešuosiuose pirkimuose pasižymi tam tikru dualumu. Pirma, jis gali būti priemonė kitiems uždaviniams ir tikslams įgyvendinti, pavyzdžiui, efektyvumui užtikrinti, interesų konflikto prevencijai ir pan. Todėl, pavyzdžiui, VPĮ reikalavimas paskelbti apie pirkimus padeda įgyvendinti sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos tikslą, o minėtas reikalavimas atskleisti su pirkimu susijusią informaciją laiduoja atskaitomybės viešuosiuose pirkimuose palaikymą. Antra, be to, kad lygiateisiškumas yra priemonė tikslams pasiekti, jis laikomas viešojo pirkimo proceso tikslu. Pažymėtina, kad iš aptariamo dualumo kyla problema, susijusi su tuo, kad dažniausiai viešųjų pirkimų sistemose nėra tiesiogiai aišku, kuri funkcija lygiateisiškumui priskiriama: ar jis yra priemonė kitiems tikslams pasiekti, ar vis dėto yra ir tikslas. Tiesa, ši tariama problema yra skiriama teisės literatūroje Žr. Sue Arrowsmith, “Understanding the Purpose of the EU’s Procurement Directives: The Limited Role of the EU Regime and Some Proposals for Reform,” p. 55. , o šio darbo autoriaus nuomone, pragmatiniu-praktiniu požiūriu vertinant šį klausimą, apskritai vargu ar įmanoma atskirti, kur lygiateisiškumas yra kaip priemonė-principas, kur – tikslas savaime. Dažniausiai šie du elementai sutampa ir tuo pačiu metu pasireiškia abi lygiateisiškumo savybės.