Studija Laidojimo papročių ir pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinėjimai Lietuvos archeologijoje: istoriografinis aspektas

Vienas pirmųjų bandymų pirmaisiais pokario dešimtmečiais pagal archeologijos duomenis interpretuoti pomirtinio pasaulio sampratą aptinkamas mirusiųjų deginimo papročiui skirtame 1961 m. Izabelės Sadauskaitės straipsnyje Žr. Izabelė Sadauskaitė, „Dėl mirusiųjų deginimo papročio“, 1961. . Autorės tyrimo objektu tapo kapinynuose ir pilkapiuose aptinkamos laužavietės – degintiniuose kapuose palaidotų mirusiųjų deginimo vietos. Tyrinėtoja, analizuodama archeologinius duomenis, siekė atkurti mirusiųjų deginimo apeigas. Nors visi straipsnio teiginiai griežtai remiasi archeologinių tyrimų rezultatais, nedrąsias tautosaka besiremiančios interpretacijos užuominas I. Sadauskaitė pateikia tik mintimi, kad Sargėnų kapinyne (Kauno m.) vertikaliai laužavietėje įsmeigti ginklai galėjo simbolizuoti apeigų dalyvių siekį apsisaugoti nuo dvasių ar vaiduoklių Žr. ten pat, p. 129. .

Sovietmečiu laidojimo papročiai, kaip ir dauguma kitų archeologijos mokslo problemų, turėjo būti skirti gamybinių jėgų ir santykių istorijai tirti. Iškėlus šių klausimų svarbą, turtinės nelygybės atsiradimui, kaip gamybinių santykių raidos etapui, atskleisti pradėta plačiau nagrinėti kapuose aptinkamų įkapių komplektus ir prekybinius ryšius. Antai Adolfas Tautavičius (1925–2006) 1970 m. viename didžiausių Taurapilio pilkapyno (Utenos r.) pilkapių surastą „kunigaikščio“ ir šalia palaidoto žirgo kapą, išsiskiriantį įkapėmis, jų prabanga (dalis įkapių įvežtos iš kitų kraštų, pagamintos iš spalvotųjų metalų) ir puošnumu, laikė tiesioginiu mirusiojo aukštos socialinės padėties žemiškajame gyvenime perkėlimo į pomirtinį pasaulį atspindžiu Žr. Adolfas Tautavičius, „Taurapilio „kunigaikščio“ kapas“, p. 18. .

Nagrinėjamu laikotarpiu dauguma archeologų dvasinės kultūros klausimams savo straipsniuose ir publikacijose ypatingo dėmesio neteikė Plačiau žr. Ieva Paberžytė, Andre Costopoulos, “The Evolution of Current Trends in Lithuanian Archaeology: Soviet Past and Post-Soviet Present,” p. 104. . Skirtingus laikotarpius apibendrinusiuose darbuose analizuojant senosios baltų religijos, dažnai autorių įvardytos paprasčiausiu „pagoniškų tikėjimų“ terminu, išraišką mirusiųjų laidojimo papročiuose pateikta įvairių aiškinimų. Pavyzdžiui, teigiama, kad sėdomis palaidoti mirusieji, atskirai palaidotos jų galvos, „aštrios“ įkapės (ietys, ylos, peiliai ir kt.), akmenų vainikai ir grindiniai virš kapų turėjo apsaugoti gyvuosius ir mirusiuosius nuo jiems grėsusių pavojų Žr. Rimutė Rimantienė, Akmens amžius Lietuvoje, p. 104; Mykolas Michelbertas, Senasis geležies amžius Lietuvoje: I–IV amžius, p. 227–228. . Žmogaus galva praeityje laikyta „dvasios buveine“ Rimutė Rimantienė, Šventoji: I. Narvos kultūros gyvenvietės, p. 86; Akmens amžius Lietuvoje, p. 273–274. , o dalis kapuose aptinkamų Romos imperijos monetų, manyta, buvo naudojamos kaip užmokestis už mirusiojo įleidimą į pomirtinį pasaulį Žr. Mykolas Michelbertas, „Prekybiniai ryšiai su Romos imperija“, p. 88; Senasis geležies amžius Lietuvoje: I–IV amžius, p. 229. . Tačiau reikia pasakyti, kad pateikti pavyzdžiai buvo neapibrėžti ir menkai argumentuoti, o simbolinės reikšmės analizė nepakankama.

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio viduramžių Lietuvos ir krikščioniškų laikų laidojimo papročius plačiai tyrinėjo Vytautas Urbanavičius. Archeologo darbuose reiškiama nuomonė, kad pagoniškoji pomirtinio pasaulio samprata, Lietuvoje įvedus krikščionybę, dar ilgai gyvavo. Ši mintis siejama su XIV–XVII a. į kapus dedamomis įkapėmis. Antai XVI–XVII a. Pakalniškių kapinyno (Kauno r.) kapuose aptikti mirusieji su peiliais rankose interpretuoti kaip palaidoti apginkluoti ir paruošti kraujo kerštui pomirtiniame gyvenime Žr. Vytautas Urbanavičius, „Laidosena Lietuvoje XIV–XVII amžiais“, p. 113–114; „Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje XV–XVII amžiais (2. Pagonybės liekanos Pakalniškiuose XVI–XVII amžiais)“, p. 76; „Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI–XVIII amž.)“, p. 18–19. . Kapuose randamos puodų šukės turėjo padėti mirusiųjų vėlėms greičiau patekti į pomirtinį pasaulį ir jas apsaugoti nuo piktųjų jėgų Žr. Vytautas Urbanavičius, „Rumšiškėnai XIV–XVI amžiais“, p. 12. . Puodai ir jų šukės, vištų kaulai ir anglys V. Urbanavičiui leido kalbėti apie šermenis ir mirusiųjų atminimo šventes, skirtas vėlėms sušildyti, pamaitinti ir pagirdyti Žr. Vytautas Urbanavičius, „Laidosena Lietuvoje XIV–XVII amžiais“, p. 117; „Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI–XVIII amž.)“, p. 22–24; Витаутас Урбанавичюс, «Реликты язычества в памятниках 14–16 вв. в Литве», с. 162–164. Šią mintį vėliau kartojo ir kiti tyrinėtojai (plg. Ona Kuncienė, „Grigiškių (Neravų) pilkapyno laidojimo papročiai (2. m. e. VIII–X a. pilkapiai)“, p. 100). . Autoriaus teiginių ištakų galima įžvelgti Antrojo pasaulinio karo metų M. Alseikaitės-Gimbutienės darbuose. Tai ne tik žymi bandymą grįžti prie garsiausios Lietuvos archeologės pradėtų tarpdalykinių laidojimo papročių tyrimų, tam tikrą jų tąsą, bet ir kiek sumažėjus archeologinių studijų cenzūrą M. Alseikaitės-Gimbutienės darbai ir teiginiai minimi jau 1966 m. pasirodžiusio V. Urbanavičiaus straipsnio nuorodose – Vytautas Urbanavičius, „Laidosena Lietuvoje XIV–XVII amžiais“, 1966. .

V. Urbanavičiaus tyrinėjimai parodė, kad, remiantis archeologijos, mitologijos ir tautosakos duomenimis atsiskleidžiantys ritualai suteikia galimybę analizuoti praeityje buvusią pomirtinio gyvenimo sampratą, gyvųjų santykį su mirusiaisiais. Tačiau mokslo bendruomenė archeologo darbus sutiko su nepasitikėjimu ir griežta kritika.

Pavienių bandymų laidojimo papročius „iliustruoti“ tautosakos ir etnografijos duomenimis buvo ir kitų XX a. aštuntojo–devintojo dešimtmečių autorių darbuose. Paminėtina, kad interpretuojant „neįprastos“ laidosenos bruožus (vertikaliai į žemę įsmeigtas įkapes, barstymą ochra, mirusiojo akių, nosies ir ausų ertmių uždengimą amuletais ir t. t.) buvo pasitelkti XIX–XX a. pradžios papročiai ir tikėjimai, tolimų kraštų etnografiniai duomenys bei lietuvių liaudies pasakų motyvai Žr. Ona Kuncienė, „Grigiškių (Neravų) pilkapyno laidojimo papročiai (1. m. e. V–VII a. pilkapiai)“, p. 49–51; Adomas Butrimas, „Archeologiniai tyrimai“, p. 40; Адомас Бутримас, Альгирдас Гирининкас, «Старые местные и новые погребальные обряды в неолите Литвы», с. 149, 152–153; Альгирдас Гирининкас, «Крятуонас: средний и поздний неолит», с. 100–101. .

Nagrinėjant sovietinę archeologinę istoriografiją išskirtinio dėmesio nusipelno Laimos Nakaitės-Vaitkunskienės tyrinėjimai. Viename pirmųjų straipsnių autorė analizavo išskirtinai su apeigomis siejamų miniatiūrinių įkapių paskirtį. Tai daugiausia kapuose randami dirbiniai, atkartojantys gyvųjų pasaulyje naudojamų ginklų, darbo įrankių, papuošalų, žirgo aprangos reikmenų ir kitų daiktų formą, tačiau dėl savo smulkumo ir kokybės pagal tiesioginę paskirtį nenaudoti. Todėl L. Nakaitė-Vaitkunskienė miniatiūrines įkapes laikė į pomirtinį pasaulį perkeliamų daiktų kopijomis, tam tikru jų simboliu. Autorės manymu, miniatiūrinių įkapių atsiradimas žymi mirusiųjų deginimo tradicijos plitimą ir vėlės, kaip žmogaus atspindžio, vaizdinio susiformavimą Žr. Laima Nakaitė, „Miniatiūrinės IX–XIII amžių įkapės Lietuvoje“, p. 70. . Atvirkštinį pomirtinio pasaulio, kuriame maži daiktai virsta dideliais, o sulaužyti – sveikais, modelį vėliau nagrinėjo G. Beresnevičius Žr. Gintaras Beresnevičius, „Atvirkštinio pasaulio modelis senųjų lietuvių pasaulėžiūroje“, 1989; Dausos: pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, p. 164–171. .

L. Nakaitės-Vaitkunskienės mokslinė veikla neatsiejama nuo Žemaitijos kapinynų tyrinėjimų. Ilgamečių archeologinių ekspedicijų rezultatas – platus atradimų, juos aprašiusių straipsnių ir publikacijų sąrašas. Archeologė plačiai nagrinėjo žirgų laidojimo ir pomirtinio gyvenimo vaizdinių klausimus, atkreipė dėmesį į anksčiau neanalizuotus laidosenos bruožus: gyvulių aukojimą, mirusiųjų orientavimą, šermenų ritualą ir kt. Darbuose kritikuota ankstesnių tyrinėtojų pozicija žirgą laikyti palaidoto mirusiojo įkape, jo galvą – simboliniu žirgo kapu. Tyrinėtojos nuomone, žirgas buvo tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, o jo auka – galva ir kiek rečiau kapuose aptinkami kojų kaulai – žirgo atspindys pomirtiniame gyvenime Žr. Laima Vaitkunskienė, „Žirgų aukos Lietuvoje“, p. 74; „Archeologiniai duomenys apie gyvulių kultą žemaičių religijoje m. e. I tūkstantmečio viduryje“, p. 77–79; „Mitologiniai ir ritualiniai simboliai m. e. I tūkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje (1. Žirgo vaizdinys)“, p. 45; Лаима Вайткунскене, «К изучению культа коня в Литве V–VI вв.», с. 106; «К вопросу о роли коня в древнелитовском погребальном обряде (V–XIII вв.)», с. 202; Laima Nakaitė, Žalvariniai senolių laiškai, p. 53–59. . L. Nakaitės-Vaitkunskienės tyrinėjimai buvo svarus bandymas atskleisti praeities bendruomenių tikėjimo ir pomirtinio pasaulio vaizdinius, praplėsti sovietinės archeologijos nubrėžtas laidojimo papročių sampratos ribas.

Apibendrinant sovietmečio archeologų darbus, reikia pasakyti, kad tai buvo sunkus Lietuvos archeologijos raidos etapas. Archeologijos mokslo sovietizacija, priverstinis mokslininkų persiorientavimas prie marksistine-leninine ideologija besiremiančio sovietinės archeologijos modelio nulėmė tyrinėjimų kryptis, mirties ir laidosenos interpretavimo lygį. Sovietmečio darbuose įsitvirtino aprašomojo pobūdžio tradicija Aprašomojo pobūdžio darbų santykio su archeologijos teorija problema jau nagrinėta (žr. Raimundas Vytenis Sidrys, „Kasinėjimai be teorijos? Kritiškas optimisto žvilgsnis į Lietuvos archeologiją“, 1999). , autoriai vengė politiškai jautrių temų Ievos Paberžytės ir Andre Costopoulos nuomone, vengimas interpretuoti politiškai jautrias temas buvo natūralus Lietuvos archeologų prisitaikymo prie sovietinės politinės sistemos padarinys (Ieva Paberžytė, Andre Costopoulos, “The Evolution of Current Trends in Lithuanian Archaeology: Soviet Past and Post-Soviet Present,” p. 102). . Nors šiuo laikotarpiu atlikta nemažai laidojimo paminklų tyrimų, sukaupta daug empirinių duomenų, archeologų darbuose trūko platesnio laidojimo papročių vertinimo ir argumentuotos interpretacijos.

Mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinėjimai nepriklausomoje Lietuvoje

1990 m. atkūrus Nepriklausomybę prasidėjo naujas Lietuvos archeologijos raidos etapas. Pasikeitusios politinės aplinkos veikiami archeologai atsisakė marksistinės-lenininės ideologijos suformuotos archeologijos sampratos, užmezgė ryšius su Vakarų šalių tyrinėtojais (aptariamų procesų ištakos įžvelgiamos 1988–1989 m.). Archeologams atsivėrė plačios bendradarbiavimo galimybės, palankios sąlygos susipažinti su šių šalių mokslininkų darbais, perimti jų teorijas ir patirtį, keistis idėjomis, galiausiai – archeologijos mokslą pradėti kreipti nauja linkme.

Žvelgiant į pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio archeologų tyrinėjimus žymių poslinkių interpretuojant laidojimo papročius neįvyko. Šio laikotarpio archeologų darbuose dar pasigendama plačiau pagrįstų mėginimų nusakyti praeities bendruomenių laidosenos, mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratą. Archeologinėje literatūroje apibūdinant laidojimo papročius kartojami ankstesniuose darbuose nusakyti mirusiųjų baimės Žr. Adomas Butrimas, „Spigino mezolito kapai“, p. 8. , mirusiojo ryšių nutraukimo su gyvųjų pasauliu Žr. Jonas Stankus, „Bandužių kapinynas“, p. 19; Vytautas Kazakevičius, „Aukštaičių kapinynas žemaičių etnokultūrinėje periferijoje“, p. 59. , kelionės į pomirtinį pasaulį Žr. Laima Vaitkunskienė, „Archeologiniai šaltiniai apie baltų mitologijos chtoniškąjį pasaulį“, p. 26–36; „Žvilių kapinynas“, p. 217–221. , sielą išvaduojančios mirusiųjų deginimo laužavietės ugnies Žr. Audronė Bliujienė, „Alinkos (Raistinės) pilkapiai“, p. 120. ir kiti gyvųjų bei mirusiųjų santykį nusakantys vaizdiniai.

Apie XX a. paskutinio dešimtmečio laidosenos tyrimų lygį galima spręsti iš 1995 m. pasirodžiusio 11-ojo Lietuvos archeologijos tomo Žr. Gintautas Zabiela (sud.), Lietuvos archeologija, 1995. , skirto viduramžių laidojimo paminklų problematikai. Leidinyje publikuota 18 įvairius kapinynų tyrimų aspektus apžvelgiančių mokslinių straipsnių. Archeologinius duomenis juose papildo antropoekologijos, antropologijos, odontologijos, numizmatikos, senųjų audinių tyrimų rezultatai. Tai rodo besiplečiantį tarpdalykinį to laikotarpio mokslininkų bendradarbiavimą, tačiau laidojimo papročių interpretacija išliko paviršutiniška. Reikia konstatuoti, kad pagrindinis daugelio archeologų tikslas tuo metu dar buvo empirinių duomenų kaupimas, o ne visapusiškas laidosenos ir jos raidos nagrinėjimas bei interpretavimas. Kiek labiau minėtame leidinyje išsiskiria tik nedidelės apimties L. Vaitkunskienės straipsnis Žr. Laima Vaitkunskienė, „Archeologiniai šaltiniai apie mirusiųjų minėjimo apeigas (XIV–XVI a.)“, 1995. , kuriame autorė analizuoja Pagrybio kapinyne (Šilalės r.) aptiktų ugniaviečių paskirtį.

Vis dėlto atskirų tyrinėtojų darbuose jau pradėjo ryškėti nauji laidojimo papročių tyrimų klausimai ir jų interpretavimo gairės. Antai Eugenijus Jovaiša atkreipė dėmesį į baltų pasaulėžiūroje atsiskleidžiančias mirusiųjų erdvinio orientavimo sąsajas su mirusiojo lytimi, dangaus kūnais ir skirtingais metų laikais atliekamomis laidojimo apeigomis Žr. Эугениюс Йовайша, «Мировоззрение балтов по данным пространственного ориентирования и внутреннего устройства погребений центральной Литвы в I–IV вв.», 1989; Eugenijus Jovaiša, „Dangus baltų gyvenime“, 2002; „Dangus baltų gyvenime“, 2003. . Remiantis įvairių baltų genčių kapų orientavimo dėsningumais, sukurta hipotezė, kad baltų gentys mirusiųjų pasaulį įsivaizdavo tarpgentinėse dykrose ar tarp atskirų genčių žemių buvusiose negyvenamose teritorijose Žr. Vladas Žulkus, „Tarpgentinės dykros ir mirusiųjų pasaulis baltų pasaulėžiūroje“, 1989; „Mirusiųjų pasaulis baltų pasaulėžiūroje (archeologijos duomenimis)“, p. 27–33; Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, p. 178–181; Владас Жулкус, «Изменения в мировоззрении куршей в раннем средневековье», с. 156. . Bandymai tiksliau lokalizuoti baltų pomirtinio pasaulio vietą, pradėti M. Alseikaitės-Gimbutienės, padarė postūmį tolesniems ritualinių praktikų tyrinėjimams Plg. dykrose esančiuose vandens telkiniuose paaukotų archeologinių dirbinių lobių analizę – Audronė Bliujienė, “The Bog Offerings of the Balts: ‘I Give in Order to Get Back,’” 2010. .

XXI a. pradžioje archeologinių laidojimo paminklų tyrimų duomenų interpretacijai, iki tol daugiausia „iliustruodavusiai“ mirusiųjų laidojimo papročius vienu ar keliais menkai pagrįstais teiginiais, pradėta teikti didesnė reikšmė. Archeologai tyrinėjo konkrečius platesnio Baltijos jūros regiono „netradicinės“ laidosenos dalykus: vertikaliai į kapus įsmeigtus ginklus Žr. Vytautas Kazakevičius, Arvydas Malonaitis, „Vertikaliai įsmeigti ginklai Lietuvos geležies amžiaus paminkluose“, 2004; “Sacrifices of Weapons in Baltic Burials,” 2006; Laurynas Kurila, “Graves of the Unburied: Symbolic Iron Age Warrior Burials in East Lithuania,” p. 298–299. , apgadintas, sulankstytas, perlaužtas ir į kelias dalis sukapotas įkapes Žr. Agnė Čivilytė, „Sulaužytas kalavijas: tarp karybos ir ritualo“, p. 107–108; Vytautas Kazakevičius, Arvydas Malonaitis, „Vertikaliai įsmeigti ginklai Lietuvos geležies amžiaus paminkluose“, p. 8; Laurynas Kurila, Zenonas Baubonis, Vida Kliaugaitė, „Ažušilės pilkapynas“, p. 248; Arvydas Malonaitis, „Geležinių kirvių „gadinimo“ apraiškos Lietuvos archeologijos medžiagoje“, 2010. , jų gadinimo aktą primenančias specialiai sudaužytų puodų šukes Žr. Audronė Bliujienė, „Baltų palaidojimų indai, arba kad dūšia nejaustų troškulio ir alkio“, 2005. . Nauja yra tai, kad analizuojant šiuos reiškinius buvo iškeltos ir pabrėžtos ne tik funkcinės, bet ir ritualinės laidojimo apeigose dalyvavusių žmonių intencijos, bandyta ieškoti jų sampratos ir konteksto.

Besikeičiantį autorių požiūrį į mirusiųjų laidojimo papročius rodo nagrinėjamo laikotarpio darbai, kuriuose į atskirus laidosenos elementus bandyta pažvelgti iš tarpdalykinių tyrimų perspektyvos. Mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos, kaip konkrečių praeities bendruomenių religinių vaizdinių aiškinimo, pradėta kryptingai ieškoti lietuvių tautosakoje, baltų religijoje ir mitologijoje. Šiuo tikslu Rasa Banytė-Rowell, paskatinta žymios tautosakos tyrinėtojos Bronislavos Kerbelytės, Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais laidojimo bruožus (kapų juosimą akmenimis, žirgų aukojimą, pelenų ir žarijų barstymą kapų duobėse ir kt.) nagrinėjo remdamasi lietuvių pasakojamosios tautosakos – pasakų ir mitologinių sakmių – siužetais, baltų, germanų ir slavų mitologijos analogijomis Žr. Rasa Banytė-Rowell, „Aistiškosios laidojimo apeigos Lietuvos pajūryje lyginamosios religijotyros kontekste“, 2003. . Atliktas tyrimas suteikė galimybę naujai pažvelgti į visuotinius gyvuosius ir mirusiuosius skiriančios erdvės bei įvairius laidojimo ritualų momentus, pabrėžti semantinių laidosenos simbolių analizės svarbą archeologijai. Tampa aišku, kad baltų ir kitų indoeuropiečių tautų pomirtinio gyvenimo detalės praeityje buvo labai panašios.

Archeologijos, mitologijos, folkloristikos, lyginamosios religijotyros ir kitų mokslo šakų duomenų sąsajų paieškos gali suteikti naują postūmį laidojimo paminkluose aptinkamų archeologinių dirbinių ir jų grupių tyrinėjimams. Paminėtini bandymai interpretuoti Vakarų Lietuvos kapinynuose aptiktus gintarinius kūjo (ar kirvio) formos, III–IV a. Baičių (Baitų) (Klaipėdos r.) ir IV–V a. pradžios Maudžiorų (Kelmės r.) kapuose rastus vabalo formos kabučius Žr. Rasa Banytė, „Gintariniai kabučiai iš Baitų senkapių (Klaipėdos raj.)“, p. 17; Rasa Banytė-Rowell, “Characteristics of the End of the Roman Period According to Material from Baitai Grave Site (near Klaipėda),” p. 34–36; „Aistiškosios laidojimo apeigos Lietuvos pajūryje lyginamosios religijotyros kontekste“, p. 32–33. . Šių dirbinių forma siejama su iki pat XX a. vidurio plačiai Lietuvoje ir Latvijoje egzistavusiu tikėjimu, kad mirusiojo vėlė į pomirtinį pasaulį keliauja bitės, plaštakės ar paukščio pavidalais, Senovės Egipto religijoje ir krikščionybėje šventumo turinčiais vabzdžiais. Šie simboliai leidžia spręsti apie atskirų religijos ir pomirtinio pasaulio vaizdinių kilmę, paplitimą bei raidą.

Materialiai apčiuopiami „netradicinės“ laidosenos bruožai, rodantys platesniame kontekste išsiskiriančius konkretaus laikotarpio laidotuvių papročius ir ritualus, manoma, tautosakoje išlaikė pačius konservatyviausius mirtį ir pomirtinį gyvenimą menančius praeities bendruomenių tikėjimo vaizdinius. Remiantis šia prielaida, Kernavės Kriveikiškio kapinyne (Širvintų r.) neįprastoje padėtyje palaidotų mirusiųjų laidojimo ypatumams analizuoti vaizdžiai panaudoti žinomo etnologo ir folkloristo Jono Balio surinkti tautosakos duomenys. Kapinyno tyrimų vadovo Gintauto Vėliaus nuomone, „netradicinio“ laidojimo (kniūbsčių, ant šono, nukirsta galva ir rankomis palaidotų mirusiųjų) priežastys yra gyviesiems besivaidenusios savižudžių, epideminių ligų aukų ir nelaikių – nesava mirtimi žuvusių mirusiųjų (dažnai vadinamų „vaiduokliais“ ir „vampyrais“) vėlės bei gyvųjų kova su jomis Žr. Gintautas Vėlius, Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV amžiuje, p. 38–40; „Sugrįžtantys numirėliai: „netradicinė“ laidosena Lietuvos viduramžių senkapiuose“, 2010. .

„Vaiduoklių“ kapų, kuriuose mirusieji buvo palaidoti nukirsta galva, Lietuvoje, be Kernavės, aptikta dar keliose vietovėse: Alytaus kapinyne Žr. Eugenijus Svetikas, Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai, p. 154–155. , Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje buvusioje Šv. Onos ir Barboros bažnyčioje Žr. Adolfas Tautavičius, „Archeologiniai kasinėjimai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje 1957–1958 m. m.“, p. 120. . Toks laidojimo būdas užfiksuotas Lenkijoje Žr. Leszek Gardeła, Paweł Duma, “Untimely Death: Atypical Burials of Children in Early and Late Medieval Poland,” p. 321; Leszek Gardeła, Kamil Kajkowski, “Vampires, Criminals or Slaves? Reinterpreting ‘Deviant Burials’ in Early Medieval Poland,” p. 787–788. , Skandinavijoje Žr. Leszek Gardeła, “The Dangerous Dead? Rethinking Viking-Age Deviant Burials,” p. 111–114. , Jungtinėje Karalystėje Žr. Andrew Reynolds, Anglo-Saxon Deviant Burial Customs, p. 76–81, 166–169. ir kituose kraštuose. Kovos su mirusiaisiais atvejų, kai būdavo atkasami „vaiduoklių“ kapai ir mirusiesiems nukertama galva, žinoma net iš XIX–XX a. pradžios Žr. K. S., „Kovoje su vaiduokliais“, 1937; Jonas Balys, „Mirtis ir laidotuvės: lietuvių liaudies tradicijos“, p. 98. . Taigi svarbu pažymėti, kad naujausioje archeologinėje literatūroje tyrinėtojams atkreipus dėmesį į tautosakos ir mitologijos duomenis, kaip į svarbų, tačiau iki šiol neįvertintą laidosenos tyrimų šaltinį, buvo sugrįžta prie aktualaus pagoniškų ir krikščioniškų laidojimo papročių santykio po Lietuvos krikšto klausimo. Tinkamai įvertinus šių duomenų reikšmę, atsiveria galimybė naujai pažvelgti į konservatyviausius praeities bendruomenių mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos klausimus, išryškinti naujus tyrimų aspektus.

Nagrinėjamu laikotarpiu Vykinto Vaitkevičiaus dėka susiformavo nauja archeologiją, istoriją, kalbotyrą, folkloristiką, etnologiją ir mitologiją apimanti senųjų baltų šventviečių tyrinėjimų kryptis. Pradėjus plačiai tyrinėti dėl ideologinių ir metodinių priežasčių iki tol mažai dėmesio sulaukusias šventvietes, buvo atskleistos ir pabrėžtos jų sąsajos su mirusiųjų deginimu, laidojimo vietomis bei pomirtiniu pasauliu Žr. Vykintas Vaitkevičius, Alkai: baltų šventviečių studija, p. 211–216; Studies into the Balts’ Sacred Places, p. 56–57; ir kt. . Mirties, gyvųjų ir mirusiųjų santykių bei kitų mitologinio pobūdžio atspindžių kultūriniame kraštovaizdyje pavyzdžių gausu Žemaitijos ir Aukštaitijos šventvietėms skirtuose sąvaduose Žr. Vykintas Vaitkevičius, Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija, 1998; Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija, 2006. , reikšminguose XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožų ir baltų religinės reformos tyrimuose Žr. Daiva Vaitkevičienė, Vykintas Vaitkevičius, „XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai“, 2001; Vykintas Vaitkevičius, “The Main Features of the State Religion in Thirteenth-Century Lithuania,” 2004. bei daugelyje kitų autoriaus darbų.

Kitoks požiūris į XIV a. pabaigoje–XVIII a. buvusią pomirtinio pasaulio sampratą išsakomas Eugenijaus Svetiko darbuose. Autorius griežtai kritikuoja pagonybės reliktų šio laikotarpio laidojimo paminkluose paieškas ir pateikia naują krikščionybės simboliais ir vaizdiniais besiremiančią kapuose aptinkamų įkapių interpretaciją. Antai E. Svetikas formuluoja hipotezę, aiškinančią ugnyje pabuvusių apskritų lietų segių (pasak autoriaus – žiedinių segių reljefiniu paviršiumi) simboliką ir prasmę, teigdamas, kad jos turėtų reikšti evangelinį krikštijimą ugnimi Žr. Eugenijus Svetikas, “Burial and Sacrifice in Lithuania during the Late Fourteenth-Fifteenth Century: Religious Confrontation or a Unique Conversion Phenomenon – Baptism by Fire?,” p. 130–131. . Darbuose naujai žvelgiama į lokio nago apkalus, kurie laikomi Paskutinio teismo dienos ir krikščioniškojo tikėjimo prisikėlimo vaizdiniais simboliu Žr. Eugenijus Svetikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, p. 396–398; „XIV a. pabaigos–XV a. amuletai iš apkaustyto lokio nago Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kaimyniniuose kraštuose“, p. 194–196. , monetų dėjimą į kapus, kaip užmokestį Dangaus karalystės vartus atveriančiam šv. Petrui Žr. Eugenijus Svetikas, „Mirusiųjų pinigai Lietuvoje XIV a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje: krikščioniškas laidojimo paprotys ir jo semantika“, 2000; Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai, p. 162. , ir daugelį kitų, iki tol pagoniškais laikytų reiškinių.

E. Svetiko teigimu, 1387 m. Lietuvai priėmus krikštą, gyvenimo po mirties samprata pakito – mirusiojo pomirtinį gyvenimą pradėjo lemti ne socialinė priklausomybė, o universalios nuodėmės ir dorybės kategorijos; pomirtinis pasaulis buvo padalytas į Rojų, Skaistyklą ir Pragarą Žr. Eugenijus Svetikas, Žalgirio epochos lietuvių ir žemaičių karių kapai su ginklais, p. 171. . Įvairių sunkiai pagrindžiamų teiginių pateikta interpretuojant mirusiųjų laidojimą „neįprastoje“ padėtyje. Tyrinėtojo nuomone, galva į rytus buvo laidojami be Paskutinio teismo į Rojų keliaudavę mirusieji, kniūbsti arba ant šono – labai pamaldūs atgailaujantys nusidėjėliai Žr. Eugenijus Svetikas, Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai, p. 151; Žalgirio epochos lietuvių ir žemaičių karių kapai su ginklais, p. 172–173; Bazorų kapinynas: christianizacijos šaltiniai, p. 49–50. . Apie šias mintis reikia pasakyti, kad E. Svetiko darbuose nagrinėjama tik tam tikrą, „krikščionišką“, interpretacinę vertę turinti laidojimo papročių ir juos atskleidžiančių įkapių dalis, tačiau atsisakoma interpretuoti visą archeologijos, mitologijos ir tautosakos Alytaus kapinyno monografijoje E. Svetikas cituoja J. Balio ir Marijonos Čilvinaitės surinktus tautosakos duomenis, tačiau jų rimtai nevertina, netgi vienu atveju į juos žvelgia kaip į „neturėjusius jokio ryšio su realybe“ (Eugenijus Svetikas, Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai, p. 150, 152, 155). duomenų kontekstą.

Žvelgiant į pastarųjų metų darbus, pasakytina, kad archeologiniai laidojimo paminklų tyrimų duomenys pradėti plačiai naudoti socialinio statuso klausimui nagrinėti. Teigiama, kad, remiantis kapo įrangos sudėtingumu, jam įrengti skirtų darbo sąnaudų apskaičiavimu, galima įžvelgti palaidotų žmonių statusą ir atkurti praeities bendruomenių socialinės organizacijos modelį Žr. Eugenijus Jovaiša, „Senojo geležies amžiaus visuomenės struktūros atspindžiai baltų laidojimo paminkluose“, 1997; Audrius Astrauskas, Marvelės bendruomenė (II a. pabaiga – V a.), 1998; Laurynas Kurila, „Socialinių santykių atspindžiai Rytų Lietuvos pilkapių degintinių kapų medžiagoje“, 2002; „Vaiko statusas Rytų Lietuvoje geležies amžiuje“, 2007; „Socialinis statusas ir lytis: geležies amžiaus Rytų Lietuvos socialinės organizacijos analizė“, 2009; Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), 2009; Vladas Žulkus, Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, p. 153–157; Reda Švelniūtė, „Socialinės organizacijos skirtumai V–VI a. Pagrybio ir Plinkaigalio kapinynus palikusiose bendruomenėse“, 2005; „Socialinio gyvenimo atspindžiai V–VI a. Plinkaigalio kapinyne“, 2005; Rimantas Jankauskas, Indrė Čepliauskaitė, „Senojo geležies amžiaus bendruomenės socialinės struktūros klausimu (Marvelės kapinyno duomenimis)“, 2010; Mindaugas Grikpėdis, Mirusiųjų deginimo papročio plitimas Vakarų Lietuvoje, p. 51–55; Andra Simniškytė, Geležies amžius Sėloje, p. 69–76, 124–128, 165–170. . Šios publikacijos Lietuvos archeologiją priartino prie didelę socialinių santykių tyrinėjimų patirtį turinčių Vakarų autorių darbų.

Naujausioje archeologinėje literatūroje nagrinėjami laidojimo ritualai Žr. Adomas Butrimas, Donkalnio ir Spigino mezolito–neolito kapinynai: seniausi laidojimo paminklai Lietuvoje, p. 147–160. , dirbinių aukojimas vandens telkiniuose Žr. Audronė Bliujienė, “The Bog Offerings of the Balts: ‘I Give in Order to Get Back,’” 2010. , mirusiųjų deginimo ir laidojimo vandenyje atspindžiai padavimuose Žr. Laurynas Kurila, Vykintas Vaitkevičius, „Mirusiųjų deginimo papročio refleksijos: padavimas apie Migonių piliakalnį“, 2011. , požemių pasaulio dievo Velnio sąsajos su aukojamomis atskiromis žirgo kūno dalimis Žr. Mindaugas Bertašius, “Horse Graves, Sacrifice, and the Performers of Public Rituals,” p. 309. , konkretūs laidojimo paminklų Žr. Mindaugas Bertašius, Dingęs miestas: viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis, p. 221–225. ir įvairūs kiti klausimai. Šiuose darbuose žvelgiama į įvairius mirties, laidosenos ir pomirtinio gyvenimo sampratos sandus, kurie apima plačią archeologijos, etnologijos, tautosakos, mitologijos ir lyginamosios religijotyros perspektyvą, naujausias Lietuvos ir užsienio autorių hipotezes bei tyrinėjimų duomenis. Tai rodo, kad laidojimo papročių tyrimai pamažu tampa plačių tarpdalykinių studijų objektu.

Apibendrinimas ir išvados

Laidojimo papročiai Lietuvoje tyrinėjami nuo XIX a. vidurio. Nuo to laiko laidosenos, mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos klausimus savo darbuose – populiariuosiuose ir moksliniuose straipsniuose, publikacijose bei monografijose – bent kiek palietė daugelis senovės mylėtojų, savamokslių senienų rinkėjų ir kolekcininkų, priešistorės ir istorinių laikų laidojimo papročių tyrinėtojų.

Pirmieji autorių vertinimai ir bandymai interpretuoti mirusiųjų laidojimo papročius kilo iš lauko tyrimų praktikos. Materialistinė besiformuojančio archeologijos mokslo samprata, archeologų koncentravimasis į laidojimo paminkluose aptinkamų artefaktų kaupimą ir sisteminimą lėmė paviršutinišką, dažniausiai menkai pagrįstą praeities bendruomenių laidosenos aiškinimą. Plačiau ir išsamiau į laidojimo papročių, mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos klausimus pirmą kartą pažvelgta XX a. penktojo dešimtmečio pradžios M. Alseikaitės-Gimbutienės darbuose. Tyrinėtojos dėka mirusiųjų laidojimo papročiai buvo nušviesti tarpdalykiniame archeologijos, istorijos, tautosakos ir etnologijos duomenų kontekste, o archeologija atsiskleidė kaip tautinis, plačiam lituanistikos laukui priklausantis mokslas.

XX a. antrojoje pusėje dėl Lietuvos sovietinės okupacijos, įsigalėjusios kultūrinės ir akademinės izoliacijos, įvestos cenzūros ir nusileidusios „geležinės uždangos“ Lietuvos archeologija atsidūrė Vakaruose vykusių archeologijos mokslo raidos procesų nuošalyje. Tyrinėtojų darbuose nusistovėjo siauros, empirinių duomenų skelbimu besiremiančios tyrimų kryptys; laidojimo papročių interpretaciją ribojo marksistinės-lenininės ideologijos nustatyti rėmai. XXI a. pradžios Lietuvos archeologinėje literatūroje interpretuojant laidojimo paminklų tyrimų duomenis įvyko pokyčių: vis dažniau pasitelkiami etnologijos, tautosakos, mitologijos ir kiti šaltiniai, duomenys siejami su Vakarų teoretikų įdirbiu.

Mirusiųjų laidojimo papročiai, įkapių į kapus dėjimas, gyvųjų ryšys su aplinka, mirusiaisiais ir dievybėmis – viskas žmogų supančioje erdvėje praeityje turėjo savo vietą, prasmę ir paaiškinimą. Todėl laidosenos, mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos tyrimuose būtina ieškoti archeologijos, mitologijos, folkloristikos ir kitų mokslų duomenų sąsajos, analizuoti praeities bendruomenių elgesį ir ideologiją. Platūs tarpdalykiniai tyrimai yra siektinas kiekvieno tyrėjo, nagrinėjančio mirusiųjų laidojimo papročius, tikslas.

Santrumpos

• LTR – Lietuvių tautosakos rankraštynas
• VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

Šaltiniai

• Alseikaitė-Gimbutienė, Marija, Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit, Inaugural-Dissertation zur Erlangung des Doktorgrades einer Hohen Philosophischen Fakultät der Eberhard-Karls-Universität zu Tübingen, 1946.
• Alseikaitė-Gimbutienė, Marija, Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje, diplominis darbas, Vilniaus universitetas, 1942, VUB RS, f. 154–1.
• Alseikaitė, Marija, Alseikaitės Marijos surinktų įvairių tautosakos dalykų Valkininkų vls., 1940 m. rugpjūčio mėn. pluoštas, LTR 2375.
• Alseikaitė, Marija, Įvairi tautosakinė medžiaga, surinkta iš atbėgėlių nuo įvairių Vilniaus krašto vietų, 1939 m. atitekusių SSRS, užrašyta 1940 metais, balandžio mėnesį, LTR 2374.
• Alseikaitė, Marija, Marijos Alseikaitės studijų metais rinkta medžiaga moksliniam darbui (bibliografinės kortelės, užrašai, išrašai), 1938–1942, VUB RS, f. 154–503/1–3.
• Astrauskas, Audrius, Marvelės bendruomenė (II a. pabaiga – V a.), daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 1998.
• Grikpėdis, Mindaugas, Mirusiųjų deginimo papročio plitimas Vakarų Lietuvoje, magistro darbas, Vilniaus universitetas, 2013.
• Kurila, Laurynas, Socialinė organizacija Rytų Lietuvoje III–XII a. (laidojimo paminklų duomenimis), daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2009.
• Таутавичюс, Адолфас, Восточная Литва в первом тысячелетии нашей эры, автореферат диссертации на соискание ученой степени кандидата исторических наук, Академия наук Литовской ССР, Институт истории и права, 1954.

Literatūra

• Akavickas, Raimondas, „Archeologas Jonas Basanavičius“, Baltų archeologija, 1994, 1, Vilnius, p. 16–18.
• Akavickas, Raimondas, „Archeologas Jonas Basanavičius“, Baltų archeologija, 1994, 3, Vilnius, p. 24–27.
• Akavickas, Raimondas, „Archeologas Jonas Basanavičius“, Baltų archeologija, 1995, t. 1, nr. 4, p. 22–24.
• Akavickas, Raimondas, „Kraštų (Svėdasų) senkapiai, vadinami Taurakalniu“, Lietuvos archeologija, 1995, 11, Vilnius, p. 5–15.
• Alseikaitė Marija, „Vilniaus dzūkuose“, Vilniaus balsas, 1940, 243 (spalio 12), Vilnius, p. 2; 244 (spalio 13), Vilnius, p. 3.
• Alseikaitė-Gimbutienė, Marija, „Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai“, Aidai, 1946, 7 (19), Miunchenas, p. 108–109.
• Alseikaitė-Gimbutienė, Marija, „Mirusiųjų deginimas priešistorinėje Lietuvoje“, Ateitis, 1943, 91 (balandžio 19), Kaunas, p. 3.
• Alseikaitė-Gimbutienė, Marija, „Mūsų protėvių pažiūros į mirtį ir sielą“, Tremties metai: lietuvių rašytojų metraštis, 1947, Tübingen, p. 516–534.
• Alseikaitė-Gimbutienė, Marija, „Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje“, Gimtasai kraštas, 1943, 31, Šiauliai, p. 53–80.
• Alseikaitė-Gimbutienė, Marija, „Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais“, Gimtasai kraštas, 1942, V (30), Šiauliai, p. 1–11.
• Alseikaitė-Gimbutienė, Marija, „Priešistorinių laikų ryšiai su lietuvių liaudies kultūra“, Aidai, 1947, 2, Augsburg, p. 62–67.
• Alseikaitė, Marija, „Naujoji Vilniaus krašto lietuvių tautosaka“, Naujoji Romuva, 1940, 18–19, Vilnius, p. 371–375.
• Andrašiūnaitė-Strakšienė, Renata (sud.), Marija Gimbutienė: bibliografinė rodyklė 1938–1995, Vilnius, 1995.
• Balys, Jonas, „Mirtis ir laidotuvės: lietuvių liaudies tradicijos“ | Lietuvių tautosakos lobynas, IX, Silver Spring, Md., 1981.
• Banytė-Rowell, Rasa, “Characteristics of the End of the Roman Period According to Material from Baitai Grave Site (near Klaipėda),” Archaeologia Baltica, 2000, 4, Vilnius, p. 27–44.
• Banytė-Rowell, Rasa, „Aistiškosios laidojimo apeigos Lietuvos pajūryje lyginamosios religijotyros kontekste“, Lituanistica, 2003, nr. 1 (53), p. 24–36.
• Banytė, Rasa, „Gintariniai kabučiai iš Baitų senkapių (Klaipėdos raj.)“ | Vakarų baltų istorija ir kultūra, II, Klaipėda, 1995, p. 5–20.
• Basanavičius, Jonas, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ | Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. 7, Vilnius, 1998.
• Basanavičius, Jonas, „Įvairi tautosaka iš rinkinių“ | Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, 11, Vilnius, 2002.
• Basanavičius, Jonas, „Juodoji knyga“ | Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, 12, Vilnius, 2004.
• Beresnevičius, Gintaras, „Atvirkštinio pasaulio modelis senųjų lietuvių pasaulėžiūroje“, Mokslas ir technika, 1989, 1, Vilnius, p. 45.
• Beresnevičius, Gintaras, Dausos: pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, Vilnius, 1990.
• Bertašius, Mindaugas, “Horse Graves, Sacrifice, and the Performers of Public Rituals,” Archaeologia Baltica, 2009, 11, Klaipėda, p. 305–313.
• Bertašius, Mindaugas, Dingęs miestas: viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis, Kaunas, 2013.
• Bliujienė, Audronė, “The Bog Offerings of the Balts: ‘I Give in Order to Get Back,’” Archaeologia Baltica, 2010, 14, Klaipėda, p. 136–165.
• Bliujienė, Audronė, „Alinkos (Raistinės) pilkapiai“, Lietuvos archeologija, 1992, t. 8, p. 105–127.
• Bliujienė, Audronė, „Baltų palaidojimų indai, arba kad dūšia nejaustų troškulio ir alkio“, Lietuvos archeologija, 2005, 28, Vilnius, p. 81–96.
• Butrimas, Adomas, „Archeologiniai tyrimai“, Lietuvos archeologija, 1985, 4, Vilnius, p. 30–49.
• Butrimas, Adomas, „Marija Alseikaitė-Gimbutienė – baltų archeologijos tyrėja“, Lituanistica, 2012, t. 1 (87), p. 3–11.
• Butrimas, Adomas, „Spigino mezolito kapai“, Lietuvos archeologija, 1992, 8, Vilnius, p. 4–10.
• Butrimas, Adomas, Donkalnio ir Spigino mezolito–neolito kapinynai: seniausi laidojimo paminklai Lietuvoje, Vilnius, 2012.
• Čivilytė, Agnė, „Sulaužytas kalavijas: tarp karybos ir ritualo“, Kultūros paminklai, 2004, 11, Vilnius, p. 96–113.
• Daugudis, Vytautas, „Dėl laidojimų Lietuvos piliakalniuose“, Lietuvos archeologija, 1992, 9, Vilnius, p. 27–35.
• Gardeła, Leszek, “The Dangerous Dead? Rethinking Viking-Age Deviant Burials” | Leszek Paweł Słupecki, Rudolf Simek (eds.), Conversions: Looking for Ideological Change in the Early Middle Ages (= Studia Medievalia Septentrionalia, 23), Vienna, 2013, pp. 99–136.
• Gardeła, Leszek; Kamil Kajkowski, “Vampires, Criminals or Slaves? Reinterpreting ‘Deviant Burials’ in Early Medieval Poland,” World Archaeology, 2013, vol. 45, no. 5, pp. 780–796.
• Gardeła, Leszek; Paweł Duma, “Untimely Death: Atypical Burials of Children in Early and Late Medieval Poland,” World Archaeology, 2013, vol. 45, no. 2, pp. 314–332.
• Gimbutaitė, Živilė; Kornelija Jankauskaitė (sud.), Marija Gimbutienė …iš laiškų ir prisiminimų, Vilnius, 2005.
• Gimbutas, Jurgis, „Mano sužadėtinė Marytė“ | Živilė Gimbutaitė, Kornelija Jankauskaitė (sud.), Marija Gimbutienė …iš laiškų ir prisiminimų, Vilnius, 2005, p. 50–68.
• Gimbutienė, Marija, „Lietuvos archeologijos bruožai“, Metmenys, 1962, 5, Chicago, p. 168–171.
• Gimbutienė, Marija, „Senoji lietuvių religija“, Aidai, 1953, 1, Brooklyn, p. 4–12.
• Iš paskutiniųjų profesorės Marijos Gimbutienės susitikimų su Lietuvos žmonėmis 1993 metų birželio mėnesį, Liaudies kultūra, 1994, 2, Vilnius, p. 2–11.
• Jankauskas, Rimantas; Indrė Čepliauskaitė, „Senojo geležies amžiaus bendruomenės socialinės struktūros klausimu (Marvelės kapinyno duomenimis)“ | Grasilda Blažienė, Sandra Grigaravičiūtė, Aivas Ragauskas (sud.), Florilegium Lithuanum: in honorem eximii professoris atque academici Lithuani domini Eugenii Jovaiša anniversarii sexagesimi causa dicatum, Vilnius, 2010, p. 92–103.
• Jarockis, Romas, “Between Ethnic-Historical Interpretation and Nationalism: A Long Lasting Research Tradition in Eastern Baltic” | Detlef Kattinger, Jens E. Olesen, Horst Wernicke (Hrsg.), Der Ostseeraum und Kontinentaleuropa 1100–1600: Einflußnahme – Rezeption – Wandel (= Culture Clash or Compromise, VIII), Schwerin, 2004, S. 73–76.
• Jarockis, Romas, “Lithuanian Archaeology in the Past and Present,” Archaeologia Baltica, 1998, 3, Vilnius, p. 37–41.
• Jovaiša, Eugenijus, „Dangus baltų gyvenime“ | Eugenijus Jovaiša, Adomas Butrimas (sud.), Lietuva iki Mindaugo, Vilnius, 2003, p. 351–366.
• Jovaiša, Eugenijus, „Dangus baltų gyvenime“, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai: istorija, 2002, LIV, Vilnius, p. 3–16.
• Jovaiša, Eugenijus, „Senojo geležies amžiaus visuomenės struktūros atspindžiai baltų laidojimo paminkluose“, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai: istorija, 1997, XXXV, Vilnius, p. 15–47.
• K. S., „Kovoje su vaiduokliais“, Gimtasai kraštas, 1937, nr. 2–4 (14–16), Šiauliai, p. 141–142.
• Kazakevičius, Vytautas, „Aukštaičių kapinynas žemaičių etnokultūrinėje periferijoje“, Lietuvos archeologija, 1999, t. 18, p. 57–67.
• Kazakevičius, Vytautas; Arvydas Malonaitis, “Sacrifices of Weapons in Baltic Burials” | Mindaugas Bertašius (ed.), Transformatio mundi: The Transition from the Late Migration Period to the Early Viking Age in the East Baltic, Kaunas, 2006, pp. 73–79.
• Kazakevičius, Vytautas; Arvydas Malonaitis, „Vertikaliai įsmeigti ginklai Lietuvos geležies amžiaus paminkluose“, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai: istorija, 2004, LIX–LX, Vilnius, p. 3–12.
• Kulikauskas, Pranas, „Archeologija Vilniaus universitete (amžininko prisiminimų šiupinys Archeologijos katedros 50-mečio jubiliejaus proga)“, Lietuvos istorijos metraštis: 1999 metai, 2000, Vilnius, p. 304–326.
• Kulikauskas, Pranas, „Archeologijos mokslas Vilniaus universitete“, Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai: istorija, 1981, XXI (1), Vilnius, p. 111–118.
• Kulikauskas, Pranas, „Lietuvos archeologijos mokslo klausimai draugo Stalino darbų kalbos mokslo klausimais šviesoje“ | Lietuvos TSR mokslų akademijos žinynas, IX, sesija, skirta J. V. Stalino darbams kalbos mokslo klausimais, Vilnius, 1952, p. 168–178.
• Kulikauskas, Pranas, „Lietuvos archeologijos mokslo klausimai draugo Stalino veikalų kalbos mokslo klausimais šviesoje“ | Lietuvių kalbos ir kultūros klausimai J. V. Stalino veikalų kalbos mokslo klausimais šviesoje, Vilnius, 1953, p. 186–198.
• Kulikauskas, Pranas, „Petras Tarasenka – Lietuvos archeologijos pradininkas“, Lietuvos archeologija, 1992, 9, Vilnius, p. 5–21.
• Kulikauskas, Pranas, Kelias į archeologiją, Vilnius, 2003.
• Kulikauskas, Pranas; Gintautas Zabiela, Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), Vilnius, 1999.
• Kulikauskas, Pranas; Regina Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, Vilnius, 1961.
• Kuncienė, Ona, „Grigiškių (Neravų) pilkapyno laidojimo papročiai (1. m. e. V–VII a. pilkapiai)“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija, 1980, 3 (72), Vilnius, p. 41–54.
• Kuncienė, Ona, „Grigiškių (Neravų) pilkapyno laidojimo papročiai (2. m. e. VIII–X a. pilkapiai)“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija, 1981, 3 (76), Vilnius, p. 93–102.
• Kurila, Laurynas, “Graves of the Unburied: Symbolic Iron Age Warrior Burials in East Lithuania,” Archaeologia Baltica, 2007, 8, Klaipėda, p. 292–301.
• Kurila, Laurynas, „Socialinis statusas ir lytis: geležies amžiaus Rytų Lietuvos socialinės organizacijos analizė“, Lietuvos archeologija, 2009, 35, Vilnius, p. 153–192.
• Kurila, Laurynas, „Socialinių santykių atspindžiai Rytų Lietuvos pilkapių degintinių kapų medžiagoje“, Archaeologia Lituana, 2002, 3, Vilnius, p. 122–136.
• Kurila, Laurynas, „Vaiko statusas Rytų Lietuvoje geležies amžiuje“, Archaeologia Lituana, 2007, 8, Vilnius, p. 97–116.
• Kurila, Laurynas; Vykintas Vaitkevičius, „Mirusiųjų deginimo papročio refleksijos: padavimas apie Migonių piliakalnį“, Tautosakos darbai, 2011, XLI, Vilnius, p. 107–134.
• Kurila, Laurynas; Zenonas Baubonis, Vida Kliaugaitė, „Ažušilės pilkapynas“, Lietuvos archeologija, 2010, 36, Vilnius, p. 221–270.
• Lang, Valter, “The Establishment of Professional Archaeology in the Baltic Countries” | Johan Callmer, Michael Meyer, Ruth Struwe, Claudia Theune (Hrsg.), Die Anfänge der ur- und frühgeschichtlichen Archäologie als akademisches Fach (1890–1930) im europäischen Vergleich, internationale Tagung an der Humboldt-Universität zu Berlin vom 13.–16. März 2003 (= The Beginnings of Academic Pre-and Protohistoric Archaeology (1890–1930) in a European Perspective, International Conference at the Humboldt University of Berlin, March 2003, 13–16; Berliner Archäologische Forschungen, 2), Rahden, 2006, S. 185–196.
• Luchtanas, Aleksiejus, „Archeologija Vilniaus universitete“, Archaeologia Lituana, 1999, 1, Vilnius, p. 7–14.
• Luchtanas, Aleksiejus, „Rytų Lietuva I tūkst. pr. m. erą“, Lietuvos archeologija, 1992, 8, Vilnius, p. 56–85.
• Malonaitis, Arvydas, „Geležinių kirvių „gadinimo“ apraiškos Lietuvos archeologijos medžiagoje“ | Grasilda Blažienė, Sandra Grigaravičiūtė, Aivas Ragauskas (sud.), Florilegium Lithuanum: in honorem eximii professoris atque academici Lithuani domini Eugenii Jovaiša anniversarii sexagesimi causa dicatum, Vilnius, 2010, p. 77–91.
• Merkevičius, Algimantas, „Žalvario–ankstyvojo geležies amžiaus laidojimo paminklai ir pagrindiniai laidosenos bruožai Lietuvoje (išskyrus pajūrio ruožą)“ | Aktualūs kultūros paminklų tyrinėjimų uždaviniai: konferencijos pranešimų tezės (Vilnius, 1988 m. spalis), Vilnius, 1988, p. 25–41.
• Michelbertas, Mykolas, „Prekybiniai ryšiai su Romos imperija“ | Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a., Vilnius, 1972, p. 5–125.
• Michelbertas, Mykolas, „Vilniaus universiteto Archeologijos katedra (nuo įkūrimo iki 1966 metų)“, Archaeologia Lituana, 2010, 11, Vilnius, p. 7–14.
• Michelbertas, Mykolas, Senasis geležies amžius Lietuvoje: I–IV amžius, Vilnius, 1986.
• Milišauskas, Šarūnas, “Marija Gimbutas: Some Observations about Her Early Years, 1921–1944,” Antiquity, 2000, 74 (286), Durham, p. 800–804.
• Nakaitė, Laima, „Miniatiūrinės IX–XIII amžių įkapės Lietuvoje“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, 1964, Serija A, 2 (17), Vilnius, p. 53–73.
• Nakaitė, Laima, Žalvariniai senolių laiškai, Vilnius, 1991.
• Narbutas, Teodoras, Lietuvių tautos istorija, 2-asis patais. ir papild. leid., 1, Vilnius, 1998.
• Oras, Ester, “Contemporary Polities and Archaeology of Ethnicity in the Baltic Countries: Paradigms of History Writing, State Politics and Personalities in the Tradition of Archaeological Research” | Russell Ó. Ríagáin, Cătălin Nicolae Popa (eds.), Archaeology and the (De) Construction of National and Supra-National Polities (= Archaeological Review from Cambridge, 27 (2)), Cambridge, 2012, pp. 111–137.
• Paberžytė Ieva; Andre Costopoulos, “The Evolution of Current Trends in Lithuanian Archaeology: Soviet Past and Post-Soviet Present,” Lietuvos archeologija, 2009, 35, Vilnius, p. 95–116.
• Profesorės Marijos Gimbutienės kalba, pasakyta Vytauto Didžiojo universitete 1993 m. birželio 11 d., suteikiant jai Garbės daktarės vardą, Literatūra ir menas, 1993, 29 (liepos 17), Vilnius, p. 4.
• Puzinas, Jonas, „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys: 1918–1938 m. Lietuvos proistorinių tyrinėjimų apžvalga“, Senovė: istorijos skyriaus darbai, 1938, IV, Kaunas, p. 173–304.
• Puzinas, Jonas, Rinktiniai raštai, I: Proistorė, Chicago, 1983.
• Reynolds, Andrew, Anglo-Saxon Deviant Burial Customs, Oxford, 2009.
• Rimantienė, Rimutė, Akmens amžius Lietuvoje, Vilnius, 1984.
• Rimantienė, Rimutė, Šventoji: I. Narvos kultūros gyvenvietės, Vilnius, 1979.
• Sadauskaitė, Izabelė, „Dėl mirusiųjų deginimo papročio“ | Iš lietuvių kultūros istorijos, III, Vilnius, 1961, p. 125–131.
• Sidrys, Raimundas Vytenis, „Kasinėjimai be teorijos? Kritiškas optimisto žvilgsnis į Lietuvos archeologiją“ | Alfredas Bumblauskas, Nerijus Šepetys (sud.), Lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai, Vilnius, 1999, p. 205–238.
• Simniškytė, Andra, Geležies amžius Sėloje, Vilnius, 2013.
• Stankus, Jonas, „Bandužių kapinynas“, Lietuvos archeologija, 1995, 12, Vilnius.
• Steponavičienė, Daiva, Petras Tarasenka (1892–1962): biografinė apybraiža, Vilnius, 1996.
• Svetikas, Eugenijus, “Burial and Sacrifice in Lithuania during the Late Fourteenth-Fifteenth Century: Religious Confrontation or a Unique Conversion Phenomenon – Baptism by Fire?,” Lithuanian Historical Studies, 2007, 11, Vilnius, p. 107–135.
• Svetikas, Eugenijus, „Christianizacijos šaltinių paieška Lietuvos XIV a. pabaigos – XVIII a. pradžios kapinynų medžiagoje“, Lituanistica, 2002, t. 1 (49), Vilnius, p. 74–97.
• Svetikas, Eugenijus, „Mirusiųjų pinigai Lietuvoje XIV a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje: krikščioniškas laidojimo paprotys ir jo semantika“, Lietuvos istorijos metraštis: 1999 metai, 2000, Vilnius, p. 26–48.
• Svetikas, Eugenijus, „XIV a. pabaigos–XV a. amuletai iš apkaustyto lokio nago Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kaimyniniuose kraštuose“, Lietuvos archeologija, 2009, 34, Vilnius, p. 171–210.
• Svetikas, Eugenijus, Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai, Vilnius, 2003.
• Svetikas, Eugenijus, Bazorų kapinynas: christianizacijos šaltiniai, Vilnius, 2012.
• Svetikas, Eugenijus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, I, Vilnius, 2009.
• Svetikas, Eugenijus, Žalgirio epochos lietuvių ir žemaičių karių kapai su ginklais, Vilnius, 2011.
• Szukiewicz, Wandalin, „Niektóre wierzenia, przesądy i zabobony ludu naszego, legiendy i podania”, Kwartalnik Litewski: wydawnictwo poświęcone zabytkom przeszłości, dziejom, krajoznawstwu i ludoznawstwu Litwy, Białorusi i Inflant, 1910, 2, Petersburg, s. 85–102.
• Szukiewicz, Wandalin, „Strefy archeologiczne na Litwie” | Rocznik Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie 1915–1918, VI, Wilno, 1918, s, 5–16.
• Szukiewicz, Wandalin, „Wierzenia i praktyki ludowe (zabobony, przesądy, wróżby i t. d.), zebrane w gubernji wileńskiej”, Wisła: miesięcznik geograficzny i etnograficzny, 1903, XVII (3, 4), Warszawa, s. 265–280, 432–444.
• Švelniūtė, Reda, „Socialinės organizacijos skirtumai V–VI a. Pagrybio ir Plinkaigalio kapinynus palikusiose bendruomenėse“ | Praeities puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė, skiriama archeologo prof. habil. dr. Vlado Žulkaus 60-ties metų jubiliejui ir 30-ties metų mokslinės veiklos sukakčiai, Klaipėda, 2005, p. 207–222.
• Švelniūtė, Reda, „Socialinio gyvenimo atspindžiai V–VI a. Plinkaigalio kapinyne“, Lietuvos archeologija, 2005, 27, Vilnius, p. 9–22.
• Tarasenka, Petras, „Apeiginiai Lietuvos piliakalniai“, Židinys, 1934, 11, Kaunas, p. 409–418.
• Tarasenka, Petras, Didžiųjų Tyrulių paslaptys, Vilnius, 1956.
• Tarasenka, Petras, Lietuvos piliakalniai, Vilnius, 1956.
• Tarasenka, Petras, Pėdos akmenyje (Lietuvos istoriniai akmenys), Vilnius, 1958.
• Tarasenka, Petras, Priešistorinė Lietuva: vadovas krašto praeities tyrimo darbams, Kaunas, 1927.
• Tautavičius, Adolfas, „Archeologiniai kasinėjimai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje 1957–1958 m. m.“, Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, 1959, Serija A, 1 (6), Vilnius, p. 115–134.
• Tautavičius, Adolfas, „Fiodorą Pokrovskį prisimenant“ | Muziejai ir paminklai, Vilnius, 1969, p. 114–115.
• Tautavičius, Adolfas, „Lietuvos praeities tyrinėtojas Vandalinas Šukevičius“ | Muziejai ir paminklai, Vilnius, 1969, p. 111–113.
• Tautavičius, Adolfas, „Taurapilio „kunigaikščio“ kapas“, Lietuvos archeologija, 1981, 2, Vilnius, p. 18–43.
• Tyszkiewicz, Eustachy, Badania archeologiczne nad zabytkami przedmiotów sztuk i rzemiosł i t. d. w dawnej Litwie i Rusi litewskiej, Wilno, 1850.
• Tyszkiewicz, Eustachy, Rzut oka na źrzódła archeologii krajowéj, czyli opisanie zabytków niektórych starożytności, odkrytyce w zachodnich guberniach Cesarstwa Rossyjskiego, Wilno, 1842.
• Tyszkiewicz, Konstanty, O kurhanach na Litwie i Rusi zachodniéj: studyum archeologiczne, Berlin, 1868.
• Urbanavičius, Vytautas, „Laidosena Lietuvoje XIV–XVII amžiais“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, Serija A, 1966, 3 (22), Vilnius, p. 105–119.
• Urbanavičius, Vytautas, „Rumšiškėnai XIV–XVI amžiais“, Acta Historica Lituanica, 1970, VI, Vilnius.
• Urbanavičius, Vytautas, „Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI–XVIII amž.)“ | Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje, Vilnius, 1977, p. 17–28.
• Urbanavičius, Vytautas, „Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje XV–XVII amžiais (2. Pagonybės liekanos Pakalniškiuose XVI–XVII amžiais)“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija, 1974, 4 (49), Vilnius, p. 71–81.
• Vaitkevičienė, Daiva; Vykintas Vaitkevičius, „XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai“, Lietuvos archeologija, 2001, 21, Vilnius, p. 311–334.
• Vaitkevičius, Vykintas, “The Main Features of the State Religion in Thirteenth-Century Lithuania,” Балто-славянские исследования, 2004, XVI, Москва, с. 331–356.
• Vaitkevičius, Vykintas, Alkai: baltų šventviečių studija, Vilnius, 2003.
• Vaitkevičius, Vykintas, Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija, Vilnius, 2006.
• Vaitkevičius, Vykintas, Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija, Vilnius, 1998.
• Vaitkevičius, Vykintas, Studies into the Balts’ Sacred Places (= BAR International Series, 1228), Oxford, 2004.
• Vaitkunskienė, Laima, „Archeologiniai duomenys apie gyvulių kultą žemaičių religijoje m. e. I tūkstantmečio viduryje“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija, 1985, 3 (92), Vilnius, p. 69–83.
• Vaitkunskienė, Laima, „Archeologiniai šaltiniai apie baltų mitologijos chtoniškąjį pasaulį“ | Evyra Usačiovaitė (sud.), Dangaus ir žemės simboliai, Vilnius, 1995, p. 22–39.
• Vaitkunskienė, Laima, „Archeologiniai šaltiniai apie mirusiųjų minėjimo apeigas (XIV–XVI a.)“, Lietuvos archeologija, 1995, 11, Vilnius, p. 207–213.
• Vaitkunskienė, Laima, „Mitologiniai ir ritualiniai simboliai m. e. I tūkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje (1. Žirgo vaizdinys)“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija, 1986, 3 (96), Vilnius, p. 37–50.
• Vaitkunskienė, Laima, „Žirgų aukos Lietuvoje“, Lietuvos archeologija, 1981, 2, Vilnius, p. 58–77.
• Vaitkunskienė, Laima, „Žvilių kapinynas“, Lietuvos archeologija, 1999, 17, Vilnius.
• Vėlius, Gintautas, „Sugrįžtantys numirėliai: „netradicinė“ laidosena Lietuvos viduramžių senkapiuose“, Lietuvos istorijos studijos, 2010, 25, Vilnius, p. 62–73.
• Vėlius, Gintautas, Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV amžiuje, Vilnius, 2005.
• Vėlius, Norbertas, “Marija Gimbutas: The Investigator of Baltic Mythology” | Karlene Jones-Bley, Martin E. Huld (eds.), The Indo-Europeanization of Northern Europe: Papers Presented at the International Conference Held at the University of Vilnius, Vilnius, Lithuania, September 1–7, 1994, Washington, 1996, p. 181–190.
• Volkaitė-Kulikauskienė, Regina, Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai, Vilnius, 1958.
• Volteris, Eduardas, „Archaiologiniai nesusipratimai“, Tauta ir žodis: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1924, II, Kaunas, p. 156–163.
• Zabiela, Gintautas (sud.), Lietuvos archeologija, 11, Vilnius, 1995.
• Zabiela, Gintautas, „Atkasta Kriaunų–Obelių apylinkių senovė“ | Venantas Mačiekus (sud.) Obeliai. Kriaunos, 2-oji papildyta laida, Vilnius, 2009, p. 39–57.
• Zabiela, Gintautas, „Vandalinas Šukevičius – akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėtojas (150-ųjų gimimo metinių sukakčiai pažymėti)“, Lietuvos archeologija, 2002, 23, Vilnius, p. 9–28.
• Zabiela, Gintautas, „Velikuškių piliakalnio „kapai“ | Gyvenviečių ir keramikos raida baltų žemėse, Vilnius, 1994, p. 46–60.
• Žulkus, Vladas, „Mirusiųjų pasaulis baltų pasaulėžiūroje (archeologijos duomenimis)“ | Žemaičių praeitis, 2, Vilnius, 1993, p. 23–35.
• Žulkus, Vladas, „Tarpgentinės dykros ir mirusiųjų pasaulis baltų pasaulėžiūroje“ | Vakarų baltų archeologija ir istorija: tarprespublikinės mokslinės konferencijos medžiaga, Klaipėda, 1989, p. 107–116.
• Žulkus, Vladas, Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, Vilnius, 2004.
• Акуліч, Савелій Антонавіч; Гена́дзь Аляксандравіч Каханоўскі, «Тышкевіч» | Археалогія і нумізматыка Беларусі: энцыклапедыя, Мінск, 1993, с. 622.
• Бутримас, Адомас; Альгирдас Гирининкас, «Старые местные и новые погребальные обряды в неолите Литвы» | Исследования в области балто-славянской духовной культуры: погребальный обряд, Москва, 1990, с. 147–157.
• Вайткунскене, Лаима, «К вопросу о роли коня в древнелитовском погребальном обряде (V–XIII вв.)» | Исследования в области балто-славянской духовной культуры: погребальный обряд, Москва, 1990, с. 201–206.
• Вайткунскене, Лаима, «К изучению культа коня в Литве V–VI вв.» | Советская археология, 2, Москва, 1986, с. 100–109.
• Гирининкас, Альгирдас, «Крятуонас: средний и поздний неолит», Lietuvos archeologija, 1990, 7, Vilnius.
• Жулкус, Владас, «Изменения в мировоззрении куршей в раннем средневековье» | Восточная Европа в Средневековье: к 80-летию Валентина Васильевича Седова, Москва, 2004, с, 153–163.
• Йовайша, Эугениюс, «Мировоззрение балтов по данным пространственного ориентирования и внутреннего устройства погребений центральной Литвы в I–IV вв.» | Vakarų baltų archeologija ir istorija: tarprespublikinės mokslinės konferencijos medžiaga, Klaipėda, 1989, c. 92–107.
• Покровскій, Фёдор Васильевич, «Къ изслѣдованію кургановъ и городищъ на восточной окраинѣ современной Литвы» | Труды девятаго археологическаго съѣзда въ Вильнѣ 1893, pед. Уварова, С. С. Слуцкій, II. Москва, 1897, с. 138–196.
• Тарасенко, Петр Фёдорович, «Городища Литвы», Краткие сообщения о докладах и полевых исследованиях Института истории материальной культуры, 1952, XLII, Москва, с. 86–91.
• Урбанавичюс, Витаутас, «Реликты язычества в памятниках 14–16 вв. в Литве» | Новое в археологии Прибалтики и соседних территорий, Таллин, 1985, с. 161–167.

Investigations into Burial Practices and the Concept of the Afterlife in Lithuanian Archaeology: A Historiographical Aspect

Summary. Investigations of burial practices in Lithuania started in the middle of the 19th century. Since then, concepts of burial, death and the afterlife were brought up in studies (popular and scientific articles, publications and monographs) of many antique lovers, self-educated relic collectors and researchers of prehistoric and historical burial practices. The first attempts to estimate and interpret burial practices originated from the fieldwork practice, although they lacked a broader theoretical base and preparation. A materialistic concept of the developing archaeology, concentration in collecting and filing of artefacts found at burial sites influenced a superficial and often poorly based interpretation of the past society. The only exception was a study by Jonas Basanavičius See Jonas Basanavičius, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, pp. 13–91. in the early 1900s. This was one of the first scientific works that examined the concept of the afterlife of ancient Lithuanians. In the study, however, folklore and mythological sources were weakly associated with the archaeological material.

First thorough studies of burial practices, death and the afterlife were published in the 1940s by Marija Alseikaitė-Gimbutienė See Marija Alseikaitė-Gimbutienė, „Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais“; Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje, 1942; „Mirusiųjų deginimas priešistorinėje Lietuvoje“, 1943; „Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje“, 1943; Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit, 1946. , known as Marija Gimbutas in the West. A broad researcher’s approach of archaeology was formed, influenced by her professors, a linguist Antanas Salys and an archaeologist Jonas Puzinas, also, by works of J. Basanavičius (Fig. 1–2). For the first time, M. Alseikaitė-Gimbutienė investigated burial practices, the concept of the afterlife and the relationship between the living and the dead through the interdisciplinary context of history, folklore and ethnology. Archaeology was brought to light as a national science, part of a broader Lithuanian philology.

In the 2nd half of the 20th century, due to the Soviet occupation of Lithuania, followed by cultural and academic isolation, imposed censorship and the “iron curtain,” the archaeology of Lithuania was cut off from Western archaeological developmental processes. The interpretation of burial practices remained within the frame of Marxist-Leninist ideology. Although extensive archaeological investigations of burial sites were performed and a lot of empirical data were collected during that period, archaeological publications lacked a broader assessment and reasoned interpretation of burial practices.

At the beginning of the 21st century, transformation took place in interpreting burial practices. Various aspects of death, burial practices and the afterlife were investigated in studies. That included a broad perspective of archaeology, ethno-logy, folklore, mythology and comparative religion, the latest hypotheses and research data by Lithuanian and foreign researchers. Investigations of burial practices were gradually becoming an object of broad interdisciplinary studies.

Burial practices, a custom of burying the dead with grave goods, relationship between the living, the dead, deities and the environment – all had its own place, meaning and explanation. Therefore, in the investigations of death, burial practices and the concept of the afterlife it is essential to analyze the behaviour and the ideology of the past society, to search links among archaeology, mythology, folklore and other disciplines. Broad interdisciplinary studies are an objective of every researcher of burial practices.

Keywords: burial practices, afterlife, Lithuania, archaeology, historiography.