2.2. Antrosios sąlygos pripažinimas
Taip pat argumentuotina, kad apmokestinamosioms pajamoms nustatyti būtina antroji sąlyga. Pirma, ekonominės naudos gavimas reiškia, jog rinkos sąlygomis veikianti įmonė, parduodama prekes, tikisi gauti ekonominės naudos, o PMĮ 40 str. 1 d. įtvirtinta, jog įmonės, apskaičiuodamos apmokestinamąjį pelną, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą – taigi įmonės veikia siekdamos gauti ekonominės naudos. Be to, ekonominė nauda turi būti susijusi su prekių pardavimo sandoriais. Pavyzdžiui, MGK 2009 m. lapkričio 30 d. sprendime nr. S-383(7-358/2009) pažymėjo, kad bendrovė, išrašiusi PVM sąskaitas faktūras pirkėjams už parduotus drabužius bei avalynę, jose nurodytas sumas traukė į pajamas, nuo kurių mokėtinas pelno mokestis. Iš ofšorinių kompanijų gautos lėšos, kurios buvo įskaitytos šiems įsiskolinimams padengti, pripažintos kita bendrovės gauta nauda, kuri taip pat apmokestinta pelno mokesčiu. Tokiu būdu MGK nustatė, kad susidarė situacija, kai apmokestinamos pajamos pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, taip pat pajamos, bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuotos kaip gauti mokėjimai už prekes. MGK pabrėžė, kad, vertinant bendrovės iš trečiųjų asmenų gautas lėšas, turi būti nagrinėjamos šių pervedimų sąsajos su pirkėjų įsiskolinimais, bendrovė turi pareigą pagrįsti gautų lėšų šaltinį ir pagrindą. Antra, patikimai įvertinti ekonominės naudos dydį galima tik tada, jei visi ūkiniai faktai pagrįsti atitinkamais dokumentais, o pagal PMĮ 57 str. 1 d. mokesčio mokėtojų buhalterinė apskaita privalo būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti, todėl pritartina LVAT teiginiui, jog mokesčių mokėtojo ūkinės operacijos turi būti pagrįstos objektyvia, aiškia ir išsamia informacija
, o tai yra viena iš būtinų sąlygų apmokestinamosioms pajamoms pripažinti. Vis dėlto keltinas probleminis klausimas, ar tai, kad pirkimo-pardavimo sutartyje atitinkamu mokestiniu laikotarpiu nustatyta viena kaina kitu mokestiniu laikotarpiu koreguojama pagal sutartyje iš anksto numatytą sąlygą (pagal pradinį sandorį), nors sutartis jau pradėta vykdyti, nereiškia, kad su prekių pardavimo sandoriu susijusios ekonominės naudos (uždirbtų pajamų) dydžio nebuvo galima patikimai įvertinti pirmuoju mokestiniu laikotarpiu? Minėtoje LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje nr. A575-872/2011, be nagrinėto nustatyto fakto, kad 2006 m. spalio 27 d. bendrovė (pardavėjas) ir kita įmonė (pirkėjas) sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, kurioje numatyta sąlyginė kainos sumokėjimo tvarka
, taip pat buvo nustatyta, kad 2009 m. sausio 30 d. pardavėjas ir pirkėjas pasirašė susitarimą dėl 2006 m. spalio 27 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties pakeičiant jos minėtą 2 p. Šiuo susitarimu buvo sumažinta pirkimo-pardavimo kaina nuo 2 535 000 Lt iki 1 698 948 Lt. Be to, buvo konstatuotas dalinis kainos sumokėjimas – 500 000 Lt. Nustatyta likusios kainos dalies 1 198 948 Lt mokėjimo tvarka: 200 000 Lt per 30 dienų nuo šio susitarimo pasirašymo; 998 948 Lt – per 5 darbo dienas, patvirtinus bendrąjį planą. Šioje situacijoje pareiškėjas įrodinėjo, kad 2009 m. sausio 30 d. susitarimas tarp jo ir pirkėjo buvo tų pačių 2006 m. spalio 27 d. sudarytų ūkinių operacijų tikslinimas, todėl patikslino 2006 m. pelno mokesčio deklaraciją ir prašė grąžinti pelno mokesčio permoką. Mokesčių administratoriaus pozicija, kuriai pritarė ir LVAT, buvo tokia: 2006 m. pelno mokesčio deklaracijos patikslinimas nepagrįstas, nes jis atliktas ne dėl klaidos, o dėl naujos ūkinės operacijos, įvykusios 2009 m. sausio 29 d., todėl toks vertės pakeitimas turi būti fiksuotas 2009 m. pelno mokesčio deklaracijoje. Vadovaujantis antrąja pajamų pripažinimo sąlyga argumentuotina, kad pagal 2006 m. spalio 27 d. sudarytą sandorį patikimai įvertinti buvo galima tik tas sumas, kurių apmokėjimas nebuvo susietas su sutarties sąlygos įvykimu. Esant sąlygai, kurios atsiradimas ar neatsiradimas nebuvo iš anksto žinomas, apmokestinamosios pardavimo pajamos negali būti patikimai nustatytos ir pripažintos (šį teiginį įrodo tai, kad sutartyje iš anksto nebuvo numatyta, jog sąlygai neįvykus šalims tektų iš naujo derėtis dėl šių sutarties sąlygų, todėl su sąlyga susietų pirkėjo apmokėjimų nebuvo galima fiksuoti finansinėje apskaitoje kaip pirkėjo įsipareigojimų pardavėjui, nes kol sąlyga neįvyksta, tol pirkėjas nėra jokiu būdu įsipareigojęs šias sumas sumokėti pardavėjui)
. Pagal 2006 m. spalio 27 d. sandorio 2 p., vadovaujantis kaupimo principu, 125 000 Lt suma galėjo būti pripažinta 2006 m. apmokestinamosiomis pardavimo pajamomis, tačiau ta dalis kainos, kuri buvo susieta su sąlyga (1 000 000 Lt, kurie sumokami per 5 darbo dienas po to, kai pardavėjas pateiks bendrojo detalaus planavimo dokumentus su visais tvirtinti būtinais sprendimais ir parašais, bei įrodymais, kad pateikta tvirtinti, ir 1 410 000 Lt, sumokami per 5 darbo dienas patvirtinus bendrąjį detalųjį planą) nelaikytina 2006 m. apmokestinamosiomis pajamomis (tokia suma finansinėje apskaitoje gali būti fiksuojama tik kaip pardavėjo įsipareigojimai arba būsimų laikotarpių pajamos, fiksuojamos ketvirtojoje – įsipareigojimų klasėje). Atkreiptinas dėmesys būtent į apmokestinamųjų pajamų nustatymo momentą per finansinės apskaitos normų implikavimo prizmę
. Analogiškai ir pagal 2009 m. sausio 30 d. pirkėjo ir pardavėjo susitarimą, kai buvo sumažinta kaina, apmokestinamosiomis pajamomis laikytina 200 000 Lt suma už 2009 m., o kita dalis būtų laikoma apmokestinamosiomis pajamomis tik patvirtinus bendrąjį planą, nes nuo šio momento sąlyga tenkinama ir ekonominė nauda patikimai įvertinama – pirkėjas jau privalo per 5 darbo dienas sumokėti likusią kainos dalį. Šiuo atveju reikia pripažinti, kad tikėtina, jog įmonė gaus su sandoriu susijusią ekonominę naudą, tačiau pirkimo-pardavimo sutartyje ekonominė nauda (dalis pardavimo pajamų) priklausė nuo sąlygos, todėl tokia tikėtina ekonominė pardavėjo nauda nelaikytina patikimai įvertinta. Be to, pareiškėjas pažymi, kad, sąlygai neįvykus ir nesutarus dėl naujų atsiskaitymo sąlygų, visas sandoris galėjo būti pripažintas negaliojančiu pagal pirkėjo pareikalavimą teisme, taigi šio pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas dar neleido realiai tikėtis iš sandorio gauti apmokestinamųjų pardavimo pajamų; taip pat, kad su sandoriu susijusios patirtos arba būsimosios išlaidos turėjo būti patikimai įvertintos – su sandoriu susijusios ir sandorių sudarymo metu patirtos išlaidos galėjo būti patikimai įvertintos (notarinis atlyginimas už sutarties sudarymą ir pan.), tačiau būsimos su sandoriu susijusios išlaidos negalėjo būti patikimai įvertintos, nes, neįvykus numatytai sąlygai, sutarties vykdymas būtų sugrąžintas į derybų stadiją ir pareikalautų papildomų išlaidų, kurių negalima numatyti iš anksto
– taigi netenkinama ir trečioji apmokestinamųjų pardavimo pajamų pripažinimo sąlyga, jog sąnaudos, susijusios su prekių pardavimo sandoriu, gali būti patikimai įvertintos. Pažymėtina, kad analizuojamą mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pateikė prieštaringas išvadas: viena vertus, remiantis finansinę apskaitą reglamentuojančiais teisės aktais, nurodoma, kad visi ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių dokumentai turi būti surašomi ūkinių faktų metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, kita vertus, nusprendžiama, kad, sudarius sąlyginę sutartį, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris visiškai įvyko ta apimtimi, kuri būtų buvusi, jeigu sąlyga jau būtų įvykusi
. Jeigu mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos būtų išanalizavusios, ką reiškia bazinė apmokestinimo pelno mokesčiu taisyklė „pajamos pripažįstamos tada, kai jos uždirbamos“, akceptavusios apmokestinamųjų pajamų pripažinimo sąlygas, kurios, reikia manyti, atsako į klausimą, kaip vertinti sąlyginių sandorių vertę, o ne formaliai apžvelgusios kelių finansinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų normas, būtų pagrįstai priėmusios kitokį nei esamas sprendimas ir nepripažinusios, kad visos apmokestinamosios pajamos buvo uždirbtos 2006 metais. Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima teigti, kad LVAT sprendime klaidingai interpretuojamas apmokestinamųjų pajamų pripažinimas. Toks LVAT praktikos pavyzdys pateiktinas ir kaip papildomas teiginio, kad PMĮ tikslinga aiškiai reglamentuoti, kokias sąlygas tenkinant pripažįstamos apmokestinamosios pardavimo pajamos, o ne apsiriboti abstrakčia norma, jog taikomas kaupimo principas, argumentas.