Straipsnis „Ultima ratio“ principo samprata

Iš tikrųjų baudžiamosios teisės normų taikymo ribas apibrėžęs baudžiamosios teisės paskirtimi ir bendraisiais teisės principais, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad „negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas.“ Tokias teisinių atsakomybės rūšių atskyrimo problemas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teko spręsti sukčiavimo Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 18 d. nutartį baudžiamojoje byloje nr. 2K-81/2011, 2011 spalio 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje nr. 2K-409/2011 ir kt. , savavaldžiavimo Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. spalio 20 d. nutartį baudžiamojoje byloje nr. 2K-P-267/2011. , tarnybos pareigų neatlikimo Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartį baudžiamojoje byloje nr. 2K-262/2011. , dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartį baudžiamojoje byloje nr. 2K-263/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį baudžiamojoje byloje nr. 2K-559/2011, 2012 m. balandžio 3 d. nutartį baudžiamojoje byloje nr. 2K-161/2012. ir kitose baudžiamosiose bylose Piktnaudžiavimo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-161/2012; turto pasisavinimo ir iššvaistymo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-526/2010; trukdymo antstoliui ir teismo sprendimo nevykdymo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-47/2009, 2012 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-36/2012; valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidimo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-396/2009; paramos panaudojimo ne pagal nustatytą tvarką – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-240/2009 ir kt. . Nepritaręs teismų praktikai, kad įvairūs tarp asmenų kilę ir nusikalstamai veikai būdingų požymių neįgavę konfliktai yra vertinami kaip pavojingos ir priešingos baudžiamajai teisei veikos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar kartą atkreipė dėmesį į šio teismo jurisprudencijoje suformuluotus baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atskyrimo kriterijus bei įvairius nusikalstamų veikų sudėties požymių aiškinimo aspektus Žr. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Metinis informacinis pranešimas, 2012 . Kaip minėta, „taupant represiją“ teismų praktikoje kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama ir dėl švelnesnės baudžiamosios atsakomybės kaltininkui taikymo: švelnesnės bausmės skyrimo, atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, laisvės atėmimo bausmės atidėjimo, lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės pirma laiko, alternatyvių bausmių ar poveikio priemonių taikymo ir pan.

Taigi, kaip matyti, baudžiamosios teisės kaip griežčiausios priemonės principu teismas pakankamai dažnai remiasi tose bylose, kur tenka taikyti baudžiamojo įstatymo normas, kurios kriminalizavimo požiūriu yra perteklinės arba netinkamos juridinės technikos rezultatas (nepakankamai aiškios, tikslios, išsamios, suprantamos ir pan.). Tai reiškia, kad teismų sprendimais ir motyvais „užpildoma tai, kas nepasakyta baudžiamųjų įstatymų tekstuose […]“ Oleg Fedosiuk, „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė“, p. 734. , arba pasakyta, tačiau per daug ar netiksliai.

Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui teismų precedentus pripažinus teisės šaltiniais – auctoritate rationis ir pabrėžus jų reikšmę formuojant vienodą (nuoseklią, neprieštaringą) teismų praktiką ir įgyvendinant teisingumo principą (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), teismų sprendimai (precedentai) taip pat tapo teisės šaltiniu greta pagrindinių – teisės aktų, ir ne tik aiškinančiu teisės aktų nuostatų turinį ir prasmę, bet dažnai ir užpildančiu teisės spragas („kuriančiu teisę“). Tačiau ši postmodernios visuomenės maksima Žr. Egidijus Kūris, „Teismo precedentas kaip teisės šaltinis Lietuvoje: oficiali konstitucinė doktrina, teisinio mąstymo stereotipai ir kontrargumentai“, p. 131–149. konkuruoja su baudžiamosios teisės (net ir moderniosios ar postmoderniosios) reikalavimu baudžiamąją atsakomybę aiškiai nustatyti baudžiamajame įstatyme (nullum crimen, nullum poena sine lege), taip siekiant užtikrinti kitų baudžiamosios teisės principų, tokių kaip antai teisėtumo, teisingumo, in dubio pro reo, humanizmo, laikymąsi. Be to, teismų praktika dažnai būna nevienakryptė, skirtingi teismai (ar netgi teisėjai) tą pačią sąvoką ar nusikalstamos veikos sudėties požymį aiškina skirtingai (nors ir analogiškose bylose), taip pat teisėjų kuriamos teisės (judge-made law) kartais neužtenka, kad būtų tinkamai pritaikyta baudžiamoji atsakomybė nusikaltusiam asmeniui. Dėl šių priežasčių į baudžiamosios atsakomybės kaip griežčiausios priemonės principą visų pirma turėtų atkreipti dėmesį įstatymų leidėjas, pripažįstantis veikas nusikalstamomis, t. y. jas kriminalizuodamas. Būtent tai viename iš savo nutarimų pažymėjo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas:

Teisinio reguliavimo raida baudžiamosios teisės srityje atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius pokyčius pirmiausia reiškiasi veikų kriminalizavimu ar jų dekriminalizavimu, t. y. tam tikros veikos pripažįstamos esančios nusikalstamos arba atsakomybė už jas pašalinama iš baudžiamųjų įstatymų. (1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Spustelėjus išskleisti...

Kai kurie Lietuvos autoriai taip pat pabrėžia ultima ratio principo reikšmę pripažįstant veikas nusikalstamomis. Štai O. Fedosiuk teigia, kad „legitimus kriminalizavimo aktas turi būti pagrįstas ne tik vertinamo elgesio pavojingumu ir ginamo teisinio gėrio svarba, bet ir baudžiamosios atsakomybės būtinumu, efektyvumu ir ekonominiu tikslingumu“ Oleg Fedosiuk, „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė“, p. 722. . Tai turi būti „ne kurios nors institucijos poreikis, bet kriminologiškai pagrįsta baudžiamosios teisės normos konstrukcija“ Vladas Pavilonis, „Baudžiamosios politikos pagrindai“, p. 22. . Be to, V. Justickio teigimu,

nepakanka to, kad įstatymų leidėjas žinotų, jog kriminalizacija vienu ar kitu atveju būtų reikalinga, ne mažiau svarbu, kad jis įsitikintų, jog ji – galima, kad nėra aplinkybių, kurios sutrukdytų sėkmingai kriminalizuoti tam tikrą veiką Viktoras Justickis, Kriminologija, p. 121–122. .

Spustelėjus išskleisti...

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta Žr. pirmąją šio straipsnio dalį. , baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika griežčiausios priemonės (ultima ratio) reikalavimą arba principą pripažįsta vienu iš kriminalizacijos kriterijų, t. y. reikalavimu visų pirma įstatymų leidėjui teisinio reguliavimo raidos baudžiamosios teisės srityje metu, prieš pasirenkant griežčiausias teisinių santykių reguliavimo priemones, apsvarstyti visas kitas galimas švelnesnių teisinių (ir ne tik) priemonių taikymo galimybes, o veikos kriminalizaciją – vienu iš baudžiamosios politikos turinio elementų, tuo, kuo pirmiausia ir dažniausiai pasireiškia baudžiamoji politika Žr. Armanas Abramavičius ir kiti, Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 39–40, 47; Aleksandras Dobryninas, „Atskiriamasis teisingumas“, p. 107–112; Vladas Pavilonis, „Baudžiamosios politikos pagrindai“, p. 20. , galima daryti išvadą, jog ultima ratio principas pirmiausia veikia baudžiamosios politikos srityje.

Šią išvadą taip pat pagrindžia ir represijos ekonomiškumo nuostata, pagal kurią baudžiamajame įstatyme nustatytos sankcijų ribos ir bausmių, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemonių skyrimo taisyklės turi sudaryti teisines prielaidas teismams parinkti ir skirti minimalias bausmes ir kitas baudžiamosios teisės poveikio priemones, kurių pakaktų nuteistojo resocializacijai Žr. Gintaras Švedas, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, p. 117. (vidinis ultima ratio turinio aspektas). Tai reiškia, kad valstybės reakcija į nusikalstamas veikas grįsta minimalaus pakankamumo principu, o laisvės atėmimo bausmė traktuotina kaip griežčiausia priemonė, kai kitos bausmės būtų aiškiai neadekvačios padaryto nusikaltimo aplinkybėms ir sunkumui Žr. Oleg Fedosiuk, „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė“, p. 728. . Iliustruodamas šią mintį O. Fedosiuk pateikia pavyzdžių iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, tokių kaip antai BK specialiosios dalies normose įtvirtinta teismo diskrecija pradėti nukentėjusiojo baudžiamąjį persekiojimą dėl gana didelio nesunkių nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų skaičiaus ar jo nepradėti; laisvės atėmimo netaikymo už baudžiamuosius nusižengimus nuostata (BK 12 str.); alternatyvių sankcijų dominavimas; bendrame bausmių sąraše (BK 42 str.) ir alternatyviose sankcijose laisvės atėmimas nurodomas kaip paskutinis pasirinkimas; įpareigojimas teismui pirmą kartą teisiamam asmeniui pirmiausia svarstyti su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių skyrimą (BK 55 str.); pakankamai plačios galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 str.), atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (36–40 str.), paskirti švelnesnę bausmę nei įstatymo nustatyta (BK 54 str. 3 d., 62 str.); atsakomybę lengvinančių aplinkybių pasirinkimo galimybė (BK 59 str.); tarp nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų nurodytas tikslas riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes (BK 80 str. 2 p.) Žr. ten pat, p. 729. .

Reikia pasakyti, kad griežčiausios priemonės principas laikomas baudžiamosios politikos dalimi ir Europos Sąjungos teisėje. Keturiolikos Europos šalių profesorių, sudariusių Europos baudžiamosios politikos iniciatyvą (ECPI), 2009 m. gruodžio mėn. paskelbtame manifeste Žr. European Criminal Policy Initiative, „Manifest zur Europäischen Kriminalpolitik“, 2009. , kuriame buvo kritikuojama nemažai Europos Sąjungos teisės aktų dėl jų (ne)atitikties fundamentaliems baudžiamosios teisės principams, tarp jų ir ultima ratio principui, ultima ratio principas laikomas vienu iš Europos Sąjungos baudžiamosios politikos principų, teigiant, jog turi būti ieškoma kitų švelnesnių Europos Sąjungos teisės saugomų interesų apsaugos priemonių. Atsižvelgiant į šį manifestą, Europos Komisijos 2011 m. rugsėjo 20 d. priimtame komunikate, skirtame Europos Sąjungos baudžiamosios politikos kūrimo ir kitiems klausimams, jau tiesiogiai remiamasi ultima ratio kaip pamatiniu principu, teigiant, kad baudžiamieji tyrimai ir sankcijos gali turėti didelę įtaką piliečių teisėms, įskaitant pasmerkimą, todėl baudžiamoji atsakomybė visada turi išlikti griežčiausia priemonė; į tai atsižvelgiama bendruoju proporcingumo principu; prieš priimant baudžiamosios teisės priemones, kuriomis remiamas Europos Sąjungos politikos vykdymas, Europos Sąjungos sutartyje aiškiai reikalaujama patikrinti, ar baudžiamosios teisės priemonės būtinos veiksmingo politikos įgyvendinimo tikslui pasiekti. Todėl teisės aktų leidėjas privalo išanalizuoti, ar nepakaktų kitokių – ne baudžiamosios teisės – priemonių, kaip antai administracinių ar civilinių sankcijų, užtikrinti politikos įgyvendinimą ir ar baudžiamąja teise problemos būtų sprendžiamos veiksmingiau Žr. Europos Komisija, Komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui, 2011. .

Taigi ultima ratio principas laikytinas baudžiamosios politikos principu. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad apskritai yra baudžiamosios politikos sampratų įvairovė: nuo labai plačios, t. y. tiek baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis (įskaitant ir teismų praktiką), tiek kitomis neteisinėmis (ekonominėmis, socialinėmis, švietimo, prevencinėmis ir kt.) priemonėmis grindžiamos baudžiamosios politikos sampratos, iki pakankamai siauros, apimančios tik baudžiamųjų įstatymų kūrybą Žr. Armanas Abramavičius ir kiti, Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 39–40, 47; Aleksandras Dobryninas, „Atskiriamasis teisingumas“, p. 107–112; Vladas Pavilonis, „Baudžiamosios politikos pagrindai“, p. 20.; Vytautas Piesliakas, Baudžiamoji teisė: pirmoji knyga, p. 37–38; Gintaras Švedas, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, p. 22–24; „Baudžiamosios politikos tendencijos Lietuvos Respublikoje 1995–2004 metais“, p. 58–86; Algimantas Dziegoraitis, Baudžiamoji politika Lietuvoje: realybė ir perspektyvos, p. 112. . Tačiau, nesileidžiant į platesnes diskusijas apie baudžiamosios politikos sampratą Tai nėra šio straipsnio tyrimo objektas. , šiame straipsnyje laikomasi platesnės baudžiamosios politikos sampratos, apimančios ne tik baudžiamųjų įstatymų leidybą, bet ir jų taikymo praktiką, manant, kad baudžiamųjų įstatymų kūrimas yra tik kovos su nusikalstamumu teisinis pamatas, o jų veiksmingumas pasireiškia būtent juos praktiškai taikant ir įgyvendinant, tokiu būdu baudžiamoji politika netampa savitikslė ir įgyja praktinę reikšmę. Atsižvelgiant į tai, sąvokos „baudžiamųjų įstatymų principai“, „baudžiamųjų įstatymų leidybos principai“, „baudžiamosios teisės principai“, „baudžiamosios politikos principai“, aptinkamos teisės literatūroje Žr. Armanas Abramavičius ir kiti, Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 48–53; Armanas Abramavičius ir kiti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras: bendroji dalis, p. 23–31; Vladas Pavilonis, „Baudžiamosios politikos pagrindai“, p. 20–23; Andrew Ashworth, Principles of Criminal Law, p. 52–77 ir kt. , iš esmės suponuoja tuos pačius principus; tiek baudžiamosios teisės, tiek baudžiamosios politikos principai įtvirtina tas pačias pagrindines idėjas, būdingas apskritai baudžiamajai justicijai. Todėl G. Švedas siūlo visiems minėtiems principams apibūdinti vartoti vieną – baudžiamosios politikos principų sąvoką, kuri apima visų teisės šakų, skirtų nusikalstamumo kontrolei ir prevencijai (baudžiamosios, baudžiamojo proceso, bausmių vykdymo), principus, reikšmingus tiek kuriant, tiek taikant įstatymus baudžiamosios justicijos srityje Žr. Gintaras Švedas, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, p. 78. . Šiuo požiūriu taip pat ir šiame straipsnyje išsprendžiama ultima ratio, kaip baudžiamosios teisės principo, ir ultima ratio, kaip baudžiamosios politikos principo, požiūrių konkurencija.

Bendruoju požiūriu baudžiamosios politikos principais laikytinos tam tikru visuomenės vystymosi istoriniu laikotarpiu susiformavusios pagrindinės idėjos, pradai, kurie išreiškia valstybės baudžiamosios politikos nuostatas ir baudžiamosios, baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, susiklostančius nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos srityje, esmę. Baudžiamosios politikos principai reikšmingi tuo, kad jais remiantis galima nustatyti tuos uždavinius, kuriuos valstybė kelia jos institucijoms, įstaigoms ir pareigūnams, įgyvendinantiems baudžiamąją politiką, bei priemones ir būdus, kuriais turi būti įgyvendinami tie uždaviniai. Taip pat svarbu pabrėžti, kad teisingas principų vertinimas leidžia parinkti tinkamą baudžiamųjų, baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo įstatymų tobulinimo kryptį bei užtikrinti teisinio reglamentavimo sistemingumą Žr. ten pat, p. 78–79. . Taigi, siekiant šių tikslų, labai svarbu užtikrinti, kad įstatymų leidėjas tinkamai suvoktų baudžiamosios justicijos esmę bei prasmę ir šį savo suvokimą tinkamai užfiksuotų baudžiamosios, baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo teisės normose. Dėl tos priežasties, atsižvelgiant tiek į baudžiamosios politikos principų reikšmę, tiek į analizuojamo ultima ratio principo esmę, šis principas turėtų užimti deramą vietą baudžiamosios politikos principų sistemoje.

Kitas klausimas, kokią vietą minėtoje sistemoje šis principas turėtų užimti? Paprastai teisės principai, taigi ir baudžiamosios politikos principai, skirstomi į bendruosius, kurie būdingi visoms teisės šakoms, skirtoms nusikalstamumo kontrolei ir prevencijai užtikrinti, ir specialiuosius – būdingus tik baudžiamajai teisei. Bendriesiems principams priskiriami teisingumo, teisėtumo, humanizmo ir asmenų lygybės prieš įstatymus principai. Specialiaisiais baudžiamosios (teisės) politikos principais laikomi šie: nėra nusikaltimo be įstatymo (nullum crimen, sine lege), nėra bausmės be įstatymo (nulla poena, sine lege), draudimas bausti du kartus už tą pačią veiką (non bis in idem), asmeninės atsakomybės ir jos individualizavimo, visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), nėra nusikaltimo be kaltės (nullum crimen, sine lege culpa) principai. Nepaisant sąlyginio šių principų klasifikavimo bendrieji ir specialieji baudžiamosios politikos principai yra susiję ir sudaro bendrą sistemą Žr. Gintaras Švedas, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, p. 80. . Tačiau „nei bendrieji, nei specialieji teisės principai patys savaime neatsako į klausimą, kokiems atvejams ir kokia racionalia apimtimi įstatymų leidėjas turėtų naudoti baudžiamosios teisės priemones“ Oleg Fedosiuk, „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė“, p. 716. .

Akivaizdu, kad minėti bendrieji baudžiamosios politikos principai, būdingi visoms teisės šakoms, kartu yra ir konstituciniai principai, kurie kiekvienoje teisės šakoje, išsaugodami savo esmę, kartu įgyja specifinių ypatybių, kurias baudžiamojoje teisėje nulemia būtinumas užtikrinti visuomeninių santykių, susijusių su baudžiamąja atsakomybe, baudžiamuoju procesu arba bausmės vykdymu ir atlikimu, teisinio reguliavimo ypatumus Žr. Gintaras Švedas, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, p. 80. . Tačiau, kaip minėta, ultima ratio principo negalint priskirti prie konstitucinių principų, manytina, kad priskyrimas prie bendrųjų baudžiamosios politikos principų juo labiau neatitiktų ultima ratio principo pobūdžio, turinio ir esmės.

Taip pat ultima ratio principo negalėtume laikyti ir minėtų specialiųjų baudžiamosios politikos principų sudedamąja dalimi, nes minėti specialieji principai iš esmės veikia jau sukurtų ir taikomų baudžiamųjų teisės normų atžvilgiu, t. y. tada, kai jau kalbama apie konkrečią baudžiamosios teisės normą, baudžiamosios atsakomybės taikymą. Tačiau ultima ratio principas pirmiausia veikia įstatymo kūrimo stadijoje, kai įstatymų leidėjas sprendžia bendrąjį – nusikalstamumo kontrolės klausimą, t. y. svarsto atitinkamų galimybių tinkamumo, efektyvumo ir adekvatumo klausimą bei imasi atitinkamų poveikio priemonių.

Todėl racionalesnė ir pagrįstesnė atrodo kita alternatyva – laikyti ultima ratio principą savarankišku specialiuoju baudžiamosios politikos principu, nes specialieji teisės šakos principai, būdami visuomeninių santykių reglamentavimo pagrindine teisine idėja, kartu išreiškia konkrečios teisės šakos esmę, išryškina jai būdingas savybes. Kaip minėta, ultima ratio principas baudžiamosios teisės doktrinoje paprastai reiškia, kad baudžiamoji teisė turi būti naudojama tik tada, kai kitos tiek teisinės, tiek neteisinės socialinės kontrolės priemonės nepasiekia geriausio rezultato mažinant nusikalstamumą. Tokiu būdu šis principas, būdamas specialiuoju baudžiamosios politikos principu, būdingu tik baudžiamajai teisei, išreiškia baudžiamosios atsakomybės (ir teisės), kaip griežčiausios, taigi ir paskutinės valstybėje susiklostančių teisinių santykių reguliavimo priemonės, naudojamos itin išimtiniais atvejais, esmę.

Išvados

1. Paskutinės priemonės (ultima ratio) principas reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė, labiausiai suvaržanti asmens teises ir laisves priemonė, tiek kuriant baudžiamąjį įstatymą, tiek jį taikant, turi būti pasitelkiama tik išimtiniu atveju, kai kitos tiek teisinio, tiek neteisinio pobūdžio priemonės yra nepakankamos, siekiant nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos tikslo.

2. Ultima ratio principo turinį sudaro: a) pakankamo pavojingumo teisės pažeidimas, kuriuo kėsinamasi į svarbiausius individui, visuomenei ir valstybei teisinius gėrius; b) nėra alternatyvių poveikio priemonių nepageidaujamam elgesiui uždrausti kitose teisės šakose. Principo turinys taip pat apima tiek vidinį (baudžiamosios teisės sistemos darnos), tiek išorinį (baudžiamosios teisės ir jos priemonių išimtinumo, palyginti su kitomis teisinės sistemos sritimis) aspektus bei įstatymų leidybos ir teisės taikymo aspektus.

3. Ultima ratio principui suteikiama skirtinga teisinė reikšmė: nuo mokslinės rekomendacijos teisėkūrai iki privalomo konstitucinio principo. Dėl sąsajos su pagrindinių asmens teisių ir laisvių apsaugos postulatu bei proporcingumo principu, suteikiančiais ultima ratio idėjai imperatyvumo, ultima ratio laikytinas savarankišku normatyviniu teisės principu.

4. Ultima ratio principui pirmiausia reiškiantis įstatymų leidyboje, t. y. kriminalizacijos procese nubrėžiant įstatymų leidėjui diskrecijos ribas, ultima ratio laikytinas specialiuoju savarankišku baudžiamosios politikos principu.

Literatūra

Norminiai teisės aktai

• Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Valstybės žinios, 2000, nr. 89-2741.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13, 162, 191, 196, 197, 203, 206, 216, 219, 221, 309 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 198 (1) ir 198 (2) straipsniais įstatymas nr. IX-1992, Valstybės žinios, 2004, nr. 25-760.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147, 147 (1), 157, 303 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 147 (2) straipsniu įstatymas nr. XI-2198, Valstybės žinios, 2012, nr. 82-4276.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48, 60, 145, 147, 157, 212, 213, 214, 215, 226, 249, 251, 252, 256, 267, 270, 272, 274, 280 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 147 (1), 199 (1), 199 (2), 267 (1), 270 (1), 308 (1) straipsniais įstatymas nr. X-272, Valstybės žinios, 2005, nr. 81-2945.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 25, 250, 250 (1), 251 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 249 (1), 250 (2), 250 (3), 250 (4), 250 (5), 252 (1) straipsniais įstatymas nr. XII-497, Valstybės žinios, 2013, nr. 75-3768.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 256, 270, 270 (1), 271, 277 (1) straipsnių pakeitimo, kodekso priedo papildymo ir kodekso papildymo 270 (2) straipsniu įstatymas nr. XI-1901, Valstybės žinios, 2011, nr. 163-7777.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 38, 47, 63, 66, 70, 75, 82, 93, 129, 166, 167, 172, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 185, 189, 194, 196, 197, 198, 198 (1), 198 (2), 199, 202, 213, 214, 215, 225, 227, 228, 231, 233, 235, 252, 256, 257, 262, 284, 285, 312 straipsnių, priedo pakeitimo ir papildymo, XXVI, XXX skyrių pavadinimų pakeitimo ir kodekso papildymo 256 (1), 257 (1) straipsniais įstatymas nr. X-1233, Valstybės žinios, 2007, nr. 81-3309.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 8, 27, 60, 95, 97, 151, 151-1, 153, 162, 307, 308, 309 straipsnių ir priedo pakeitimo ir kodekso papildymo 100-1, 100-2, 152-1, 251-1 straipsniais įstatymas nr. XII-776, Teisės aktų registras, 2014 m. kovo 24 d.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 292 (1) straipsniu ir kodekso priedo papildymo įstatymas nr. XI-1917, Valstybės žinios, 2012, nr. 4-115.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios, 1992, nr. 33-1014.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija

• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1995, nr. 86-1949.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1996, nr. 20-537.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1997, nr. 49-1173; atitaisymas – 1997, nr. 50.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1997, nr. 104-2644.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1998, nr. 109-3004.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 62-2515.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2003, nr. 19-828.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 104-4675.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2003, nr. 57-2552.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 181-6708, 2004, nr. 186.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 1-7.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2004, nr. 15-465.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 134-4819.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 36-1292.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 7-254.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2007, nr. 111-4549.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2009, nr. 69-2798.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2009, nr. 139-6120.

Specialioji literatūra

• Abramavičius, Armanas; ir kiti, Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, 3-iasis leidimas, Vilnius: Eugrimas, 2003.
• Abramavičius, Armanas; ir kiti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras: bendroji dalis, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004.
• Alexy, Robert, A Theory of Constitutional Rights, Oxford: Oxford University Press, 2002.
• Ashworth, Andrew, Principles of Criminal Law, New York, 2003.
• Baranskaitė, Agnė; Jonas Prapiestis, „Konstitucinės teisingumo ir teisinės santarvės dimensijos baudžiamojoje teisėje“ | Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui – 10 metų, Vilnius: valstybės įmonė Registrų centras, 2011, p. 41–68.
• Bikelis, Skirmantas; ir kiti, Baudžiamoji politika Lietuvoje: tendencijos ir lyginamieji aspektai, Vilnius: Teisės institutas, 2012.
• Bluvšteinas, Jurijus, Kriminologija, Vilnius: Pradai, 1994.
• Čaplinskas, Albertas; Antanas Dapšys, Jonas Misiūnas, „Baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo teorinės problemos“, Teisės problemos, 2004, nr. 4 (46), p. 44–82.
• Čaplinskas, Albertas; ir kiti, „Kriminalinių bausmių sistemos darna ir sankcijų optimizavimas kaip baudžiamosios politikos veiksmingumo prielaidos“, Teisė, 2000, nr. 37, p. 7–15.
• Dobryninas, Aleksandras, „Atskiriamasis teisingumas“, Jurisprudencija, 2001, t. 20 (12), p. 107–112.
• Dziegoraitis, Algimantas, Baudžiamoji politika Lietuvoje: realybė ir perspektyvos, Vilnius: Lietuvos kalinių globos draugija, 2002.
• European Criminal Policy Initiative, „Manifest zur Europäischen Kriminalpolitik“, Zeitschrift zur Internationale Strafrechtsdogmatik, 2009, nr. 12 [žiūrėta 2015 m. balandžio 13 d.].
• Europos Komisija, Komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui: ES baudžiamosios teisės politikos kūrimas. Veiksmingo ES politikos įgyvendinimo užtikrinimas baudžiamosios teisės priemonėmis, Briuselis, 2011 m. rugsėjo 20 d., KOM (2011) 573 galutinis [žiūrėta 2015 m. balandžio 14 d.].
• Fedosiuk, Oleg, „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė“, Jurisprudencija, 2012, t. 19 (2), p. 715–738.
• Fedosiuk, Oleg, „Baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi neteisėta komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla: optimalių kriterijų beieškant“, Jurisprudencija, 2013, t. 20 (1), p. 301–317.
• Finnish Parliament, Report of the Constitutional Committee of the Finnish Parliament, no. 23/1997 [žiūrėta 2015 m. balandžio 15 d.].
• Frøberg, Thomas, “The Role of the Ultima Ratio Principle in the Jurisprudence of the Norwegian Supreme Court,” Oñati Socio-Legal Series, 2013, vol. 3, no. 1, pp. 125–134.
• Gavėnaitė, Aušra, Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje ir kritinėje kriminologijos tradicijose, daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2008.
• Hassemer, Winfried, Produktverantvortung im modernen Strafrecht, Heidelberg, 1994.
• Husak, Douglas, “Applying Ultima Ratio: A Skeptical Assessment,” Ohio State Journal of Criminal Law, 2005, vol. 2, no. 2, pp. 535–545.
• Husak, Douglas, “Crimes Outside the Core,” Tulsa Law Review, 2004, vol. 39, pp. 755–780.
• Husak, Douglas, Overcriminalization: The Limits of the Criminal Law, Oxford university press, 2008.
• Ivoška, Girius, „Nusikalstamų veikų ekonomikai ir verslo tvarkai atskyrimas nuo panašių nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų“, Teisė, 2003, nr. 48, p. 100–109.
• Jankauskas, Kęstutis, „Teisės principų samprata ir jų formulavimo teisės aiškinimo aktuose ypatumai“, Jurisprudencija, 2004, t. 51 (43), p. 17–31.
• Jareborg, Nils, “Criminalization as Last Resort (Ultima Ratio),” Ohio state journal of criminal law, 2004, vol. 2, pp. 521–534.
• Justickis, Viktoras, Kriminologija, I dalis, Vilnius, 2001.
• Kaiafa-Gbandi, Maria, “The Importance of Core Principles of Substantive Criminal Law for a European Criminal Policy Respecting Fundamental Rights and the Rule of Law,” European Criminal Law Review, 2011, vol. 1, no. 1, pp. 7–34.
• Kuncevičius, Gytis, „Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas kaip mokesčių vengimo būdas: administracinė ir baudžiamoji atsakomybė“, Jurisprudencija, 2007, t. 1 (91), p. 51–58.
• Kūris, Egidijus, „Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas“, Jurisprudencija, 2001, t. 23 (15), p. 46–70.
• Kūris, Egidijus, „Teismo precedentas kaip teisės šaltinis Lietuvoje: oficiali konstitucinė doktrina, teisinio mąstymo stereotipai ir kontrargumentai“, Jurisprudencija, 2009, t. 2 (116), p. 131–149.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Metinis informacinis pranešimas, Vilnius, 2012 [žiūrėta 2015 m. balandžio 13 d.].
• Lynch, Gerard E., “Towards A Model Penal Code, Second (Federal?): The Challenge of the Special Part,” Buffalo Criminal Law Review, 1998, vol. 2 no. 1, pp. 297–350.
• Melander, Sakari, “Ultima Ratio In European Criminal Law,” Oñati Socio-Legal Series, 2013, vol. 3, no. 1, pp. 42–61.
• Minkkinen, Panu, “The ‘Last Resort’: A Moral and/or Legal Principle?,” Oñati Socio-Legal Series, 2013, vol. 3, no. 1, pp. 21–30.
• Pavilonis, Vladas, „Baudžiamosios politikos pagrindai“, Justitia, 1996, nr. 3, p. 20–23.
• Peršak, Nina, Criminalising Harmful Conduct: The Harm Principle, Its Limits and Continental Counterparts, New York: Springer, 2007.
• Piesliakas, Vytautas, Baudžiamoji teisė: pirmoji knyga, Vilnius: Justitia, 2006.
• Pradel, Jean, Lyginamoji baudžiamoji teisė, Vilnius: Eugrimas, 2001.
• Pranka, Darius, „Apgaulės samprata ir reikšmė atribojant sukčiavimą ir civilinės teisės pažeidimą“, Socialinių mokslų studijos, 2012, t. 4, nr. 2, p. 663–683.
• Pranka, Darius, „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 179 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką ir civilinį teisės pažeidimą skirianti riba“, Socialinių mokslų studijos, 2011, t. 3, nr. 2, p. 649–664.
• Pranka, Darius, „Nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo problemos: teisės pažeidimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis“, Jurisprudencija, 2013, t. 20, nr. 4, p. 1510–1523.
• Pranka, Darius, Nusikalstamos veikos ir civilinės teisės pažeidimo atribojimo koncepcija Lietuvos baudžiamojoje teisėje, daktaro disertacija, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012.
• Roxin, Claus, Strafrecht: Allgemeiner Teil I: Grundlagen. Der Aufbau der Verbrechenslehre, Aufl. 4, München: C. H. Beck, 2006.
• Sakalauskas, Gintautas, „Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2007, t. 2 (20), p. 122–134.
• Schonsheck, Jonathan, On Criminalization, Netherlands: Springer, 1994.
• Stratenwerth, Günter, Strafrecht: Allgemeiner Teil I: Die Straftat, Aufl. 4, Köln, 2000.
• Švedas, Gintaras, „Baudžiamosios politikos tendencijos Lietuvos Respublikoje 1995–2004 metais“, Teisė, 2005, nr. 56, p. 58–86.
• Švedas, Gintaras, „Veikos kriminalizavimo kriterijai: teorija ir praktika“, Teisė, 2012, nr. 82, p. 12–25.
• Švedas, Gintaras, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006.
• Touri, Kaarlo Heikki, “Ultima Ratio as a Constitutional Principle,” Oñati Socio-Legal Series, 2013, vol. 3, no. 1, pp. 6–20.
• „Ultima ratio“ | Tarptautinių žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985 [žiūrėta 2015 m. balandžio 13 d.].
• Wendt, Rudolf, “The Principle of ‘Ultima Ratio’ and/or the Principle of Proportionality,” Oñati Socio-Legal Series, 2013, vol. 3, no. 1, pp. 81–94.
• Working Group X „Freedom, Security and Justice“ | Final Report to the European Convention, Brussels, 2002, no. CONV 426/02.

Lietuvos Respublikos teismų praktika

• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2009 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-240/2009.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-396/2009.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2009 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-47/2009.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2009 m. spalio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-369/2009.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-263/2010.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-526/2010.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 m. gegužės 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-262/2011.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-559/2011.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 m. sausio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-81/2011.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-P-267/2011.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-409/2011.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-161/2012.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-36/2012.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2013 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-160/2013.
• Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2014 m. birželio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-257/2014.

Kitų valstybių teismų praktika

• Vengrijos Respublikos Konstitucinis Teismas, Sprendimas 18/2004 (V.25) AB, ABH 2004.
• Vokietijos Konstitucinis Teismas, 1975 m. vasario 25 d. sprendimas BVerfGE 39.
• Vokietijos Konstitucinis Teismas, 1994 m. kovo 9 d. sprendimas BVerfGE 90, 145.

The Conception of the Ultima Ratio Principle

Summary. In the process of criminalization of certain offenses, the relevant requirements for legislature must be raised, which limit discretion of legislature and do not allow distorting the essence of criminal law. The theory of criminalization determines these requirements and one of them is the ultima ratio (Latin last, final argument, last resort) principle. This principle means that criminal liability, being the most restricting measure in terms of rights and freedoms of persons, must be applied in exceptional cases only, when other legal or non-legal means are not sufficient in order to stop criminality. The content of the ultima ratio principle includes: 1) serious violation of individual, social and state legal interests; 2) absence of alternative influence means for this violation in other legal branches. The content of the ultima ratio principle also encompasses inner (consistency of criminal law system) and outer (the means of criminal law is exceptional when compared with the means of other legal branches) aspects as well as aspects of legislature and implementation of law. The ultima ratio principle is given a different meaning: from the scientific recommendation for legislature to the obligatory constitutional principle. Due to the relation with the defense of fundamental rights and the principle of proportionality, which makes ultima ratio peremptory, the ultima ratio principle is considered as the regulatory provision of law – the legal principle which is related to criminal justice. Since the ultima ratio principle functions, first of all, in legislature, i.e. in the process of criminalization, it must be considered as the substantive special principle of criminal policy.

Keywords: ultima ratio, criminal liability, criminal policy, criminalization.