Straipsnis Tautos kultūros herojai: Imantas Zieduonis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis

Martinaičio Kukučio baladžių „įvaizdžių, metaforų užuominų visuma leidžia kalbėti ir apie politinį groteską, karnavališkai apverčiantį oficialias ideologines vertybes, demaskuojantį konkrečius totalitarinės valstybės bruožus“ Rimantas Kmita, Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX a. 7–9 dešimtmečiais, p. 148. . Per Kukučio personažą atsiskleidžia destruktyvus kultūrinio šoko ir asmenybės suvaržymo mastas, kuris ir lemia schizofrenišką susidvejinimą – kai Kukučiui gėda dėl savo kūno, natūralaus vitališko džiaugsmo, kai jis jaučia gyvenantis viduj su nuolat budinčiu seniu, kuris spardo jo gyvybę Žr. Marcelijus Martinaitis, Kukučio baladės, p. 53. , ir nuodėminga dvasia, kurios laisva raiška kertasi su Dekalogu ir įstatymais. Buvimas nuolat kaltu steigia dar stipresnį savo menkumo išgyvenimą; galios žodynas, manipuliacijos žmogumi motyvai „Kukučio baladėse“ atskleidžia absurdiškai gyvenamą, tau pačiam tarsi nepriklausantį gyvenimą. Melagingų ir pataikūniškų bendrabūvio taisyklių nepaisantis personažas Kukutis sovietmečiu simbolizavo natūralią paprasto žmogaus reakciją į nesąmone virtusį gyvenimą Įdomu priminti, kad Mārio Čaklajo išverstos Martinaičio „Kukučio baladės“, vienas geriausių poezijos vertimų Latvijoje, išleistos Martinaičio poezijos rinkiniu „Acu tumsā, sirds gaismā“ (1978), latvių poetų aplinkoje buvo įvykis. Žr. Donata Mitaitė, „Tada viskas buvo skaitoma“: Donatos Mitaitės pokalbis su poetu ir vertėju Jāniu Elsbergu“, 514. . Zieduonio patarimai ir raginimai tautiečiams, o į juos pirmiausia ir buvo adresuoti jo kreipimaisi, taip pat skatino situacijai adekvačią ir gynybišką, svarbiausiai – orią, reakciją.

Epilogas. Simbolinio kapitalo gavyba

Grįždama prie poetų pelnyto skirtingo simbolinio kapitalo, sudedu tokius taškus:

Justino Marcinkevičiaus puoselėta kultūrinio tautos tęstinumo, tapatumo ir išlikimo idėja buvo tik viena iš keleto svarbiųjų laisvos tautos egzistavimo sąlygų. Lietuvos valstybingumo, tautą konsoliduojančio religingumo klausimai, prie kurių jis priartėjo savo kūriniuose, realiame poeto gyvenime buvo pažymėti sovietmečiu praktikuotos kompromisų ir prisitaikymo strategijos. Tačiau nepaisant šito Marcinkevičius visą sovietmetį didžiumai visuomenės buvo nekvestionuojamas moralinis autoritetas „Taip, jis buvo tarybinio laikotarpio moralinis autoritetas, tačiau jį kūrė minios literatūrologų, mokytojų ir vargu ar dėl to dabar poetas turėtų už tai atsiprašinėti“, – į 2003 m. diskusiją įsiterpė Sigitas Parulskis, jo publikacija „Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų, arba Kodėl Just. Marcinkevičius neturėtų atsiprašinėti“, 2013. , kėlęs tautos kategoriją į nelygstamų vertybių rangą. Labiausiai kaltintas Tomo Venclovos istorijoje Žr. Valentinas Sventickas, Apie Justiną Marcinkevičių, 2011; taip pat Justinas Marcinkevičius, Dienoraščiai ir datos, 2011 (skyrius „Taburetė virš galvos“). ir palyginus siauram ratui žinomo minėto Skaitovo, Marcinkevičius dalį savo šlovės ir autoriteto visuomenėje prarado. Kmitos išryškinta herojiška Marcinkevičiaus kaip asmens laikysena monumentalų jo šlovės kūną tik apardė; drąsa būti savimi ir prireikus gintis nuo viešų įžeidimų nebuvo būdinga poetui ir netapo sektinu pavyzdžiu kitiems kaip, pavyzdžiui, sugestyviu Zieduonio asmens ir kūrybos atveju.

O kas lėmė, kad deheroizacijos nepatyrė Zieduonis ir Martinaitis? Absoliutaus tikrumo, kad jie išvengė deheroizacijos, nėra. Reikia įvertinti tai, kad silpnesnis latvių tautos priešinimasis okupacijai ir rusinimui, matyt, buvo ta matrica, pagal kurią dvasiniam tautos lyderiui kelti reikalavimai savaime mažėjo, nebuvo tokie aštrūs ir bekompromisiai. Antra, Martinaitis ir Zieduonis, tautos kultūros tradiciją perėmę ir rėmę labiau „iš apačios“ ir viešame literatūros lauke žaidę daugiau triksteriškai, palankumo, sugestijos požiūriu ir tekstuose likusiu nepaklusnumo valdžiai pavyzdžiu laimėjo stabilesnę ir mažiau konjunktūrišką šlovę. Oficiali viešoji Zieduonio laikysena buvo panašesnė į Marcinkevičiaus, o poetinė – į Martinaičio. Amžininkai atsimena Zieduonio asmens įtaigą, lankstumą ir gilų kalbos jausmą, dėl šių savybių jis vadintas burtininku. Svarbu ir tai, kad kelių socialinių tinklų mazgus sovietmečiu laikęs asovietiniu vadintas Sovietmečio literatų ryšius ir vertimų praktiką tyrinėjusi Donata Mitaitė pateikia dar ir tokią gradaciją: „[…] Beje, beveik visi pašnekovai įvardina rašytojus, kurie, jų nuomone, buvo ne sovietiniai, ne antisovietiniai, bet asovietiniai: Bachnovas – Hrantą Matevosianą, Jaaną Krossą, Čabua Ameridžibi, Jurijų Davydovą, Rokpelnis – Josifą Brodskį, Marcelijų Martinaitį, Vizmą Belševicą, polagerinį Knutą Skujenieką ir pan.“ Donata Mitaitė, „Sovietmečio literatų ryšiai“, p. 99. Martinaitis nepriklausė komunistų partijai, nebūta jokių ryškesnių bandymų susidoroti su juo kaip kūrėju. Trečia, lyginant Marcinkevičiaus ir Martinaičio recepciją, įtakos galėjo turėti kad ir nežymus gimimo metų skirtumas – Marcinkevičiaus karta, debiutavusi sovietmečiu, už savo įgytą kultūrinį kapitalą atsimokėjo didesniais moraliniais kompromisais nei vėlesnės kartos. Tačiau be įtarimo šešėlio neliko ir Martinaičio reputacija. Pasakodamas apie sovietmečio literatūros hierarchiją Sigitas Geda mini, kad

[v]isa literatūra buvo piramidės pavidalo. Komunistai viršuj, pataikūnai žemiau, priešginos dar žemiau. Net Martinaitis, mano galva, buvo taikomas į pamainą, kaip ir Strielkūnas. Kažkada dirbo Panevėžio benzino kolonėlėj, vadinasi, iš liaudies, galima daryt savą, tokį kaip Bučys, bet nieko neišėjo. Liudvikas Jakimavičius, „Atlydys: Liudviko Jakimavičiaus pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą“, p. 32.

Spustelėjus išskleisti...

Tikslingai ar ne, sumanipuliuotas iš aukščiau ar savaime, toks pakurstomas įtarumas taip pat prisidėjo prie gana dviprasmiško poetų kūrybos ir viešosios laikysenos traktavimo.

Kita vertus, ir nedidelis laiko atstumas leidžia aiškiai matyti, kad Marcinkevičius, Zieduonis, Martinaitis buvo poetai, kuriems tautos kategorija buvo organiška jų pasaulėvokos dalis, o jų kūryba buvo suvokiama kolektyviai, paveiki vos ne apeiginiu būdu, kaip apie Marcinkevičių yra teigęs Martinaitis Žr. Marcelijus Martinaitis, „Tautosaka lietuvių poezijoje“, p. 33. . Tačiau vertinant visumos požiūriu – kūrybą, viešąsias laikysenas, iki šiol kintantį simbolinį kapitalą – atrodo, kad dviprasmiškumo pleištas buvo didžiausias literatūros prievartavimu pasiektas ilgalaikis rezultatas, net dabar užgožiantis kai kurias jų kūrybos vertes.

Literatūra

• Baltakis, Algimantas, Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščio, Vilnius: Tyto alba, 2008.
• Butkus, Vigmantas, „Imantas Zieduonis išėjo, prieš tai pasivaikščiojęs palei Lietuvą“, Šiauliuose ir ne tik: Vigmanto Butkaus tinklaraštis, 2013-04-07 [žiūrėta 2013 m. rugsėjo 4 d.].
• Damianu, Liviu; Imants Ziedonis, Maize, Rīga: Liesma, 1982 | iš latvių kalbos vertė Alvydas Butkus, Nemunas, 1987, nr. 11, p. 34.
• Daujotytė, Viktorija, Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogaus šiapus, Vilnius: Alma littera, 2012.
• Eglāja-Kristsone, Eva, Dzelsgriezēji: Latvijas un Rietumu trimdas rakstnieku kontakti, Rīga: Latvijas universitāte Literatūras, folkloras un mākslas institūts, 2013.
• Jakimavičius, Liudvikas, „Atlydys: Liudviko Jakimavičiaus pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą“ | Sigitas Geda, Man gražiausias klebonas – varnėnas, Vilnius: Vyturys, 1998.
• Jakonytė, Loreta, Rašytojo socialumas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.
• Klumbys, Valdemaras, „Pogrindžio leidinys „Perspektyvos“ (1978–1981): intelektualiosios savilaidos pradžia Lietuvoje“, Genocidas ir rezistencija, 2002, nr. 2 (12).
• Klumbys, Valdemaras, „Požiūris į pasipriešinimą, prisitaikymą ir tautos išlikimą sovietmečiu“, Colloquia, 2009, nr. 22.
• Kmita, Rimantas, „Justino Marcinkevičiaus herojus“, Colloquia, 2012, nr. 28.
• Kmita, Rimantas, Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX a. 7–9 dešimtmečiais, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.
• Kubilius, Vytautas, Dienoraščiai, 1978–2004, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007.
• Laurušaitė, Laura, Tarp nostalgijos ir mimikrijos: Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015.
• Lešinska, Ieva, „Matai, toks reikalas yra…“: Knutą Skujenieką kalbino Ieva Lešinska“ (= „Čia lengvo gyvenimo niekad nebus…: Knutui Skujeniekui – 75“), iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis, Naujoji Romuva, 2011, nr. 4.
• Marcinkevičius, Justinas, „Tėvynės nešimas“ | Raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1982, p. 354.
• Marcinkevičius, Justinas, Dienoraščiai ir datos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
• Marcinkevičius, Justinas, Dienoraštis be datų, Vilnius: Vaga, 1981.
• Marcinkevičs, Justīns, Dienas grāmata bes datumiem, no lietuviešu valodas tulkojusi Daina Avotiņa, Rīga: Liesma, 1987.
• Martinaitis, Marcelijus, „Dešimtmečių sąvartoje“ | Giedrius Viliūnas (sud.), Naujausioji lietuvių literatūra: 1988–2002, Vilnius: Alma littera, 2003.
• Martinaitis, Marcelijus, „Tautosaka lietuvių poezijoje“, Metmenys, 1986, nr. 52.
• Martinaitis, Marcelijus, Akių tamsoj, širdies šviesoj, Vilnius: Vaga, 1974.
• Martinaitis, Marcelijus, Kukučio baladės, Vilnius: Vaga, 1977.
• Martinaitis, Marcelijus, Mes gyvenome: biografiniai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
• Martinaitis, Marcelijus, Saulės grąža, Vilnius: Vaga, 1969.
• Martinaitis, Marcelijus, Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
• Mitaitė, Donata, „Donatos Mitaitės pokalbis su latvių poetu, vertėju Janiu Elsbergu“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014-02-04 [žiūrėta 2014 m. rugpjūčio 15 d.].
• Mitaitė, Donata, „Sovietmečio literatų ryšiai“ | Rimantas Kmita (sud.), Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie literatūros lauką sovietmečiu, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015.
• Mitaitė, Donata, „Tada viskas buvo skaitoma“: Donatos Mitaitės pokalbis su poetu ir vertėju Jāniu Elsbergu“ | Rimantas Kmita (sud.), Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie literatūros lauką sovietmečiu, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015.
• Nastopka, Kęstutis, „Akmens skraidinimas“, Pergalė, 1984, nr. 4.
• Parulskis, Sigitas, „Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų, arba Kodėl Just. Marcinkevičius neturėtų atsiprašinėti“, Šiaurės Atėnai, 2013 gegužės 31.
• Repšys, Petras, Piešimas buvo tarsi durys: Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas, Vilnius: Aidai, 2013.
• Skujiņš, Zigmunds, “Imants Ziedonis Opens Clocks,” World Literature Today, Mar 22, 1998 | The Free Library by Farlex [žiūrėta 2013 m. rugsėjo 3 d.].
• Subačius, Paulius, „Liminalios tapatybės Justino Marcinkevičiaus sovietmečio lyrikoje“ | Aušra Jurgutienė (sud.), XX amžiaus literatūros teorijos: konceptualioji kritika, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 370–388.
• Sventickas, Valentinas, Apie Justiną Marcinkevičių, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
• Sventickas, Valentinas, Guriniai: literatūros kritiko užrašai, Vilnius: Gimtasis žodis, 2013.
• Vaitkevičienė, Daiva, „Apie mūsų prigimtinę kultūrą“, Liaudies kultūra, 2012, nr. 4, p. 1–6.
• Valionis, Arvydas, „Atodangos“, Metai, 2013, nr. 4.
• Vytuola, Ilzė, „Iš lėto aš tariu“: Knutą Skujenieką kalbino Ilzė Vytuola“ (= „Čia lengvo gyvenimo niekad nebus…: Knutui Skujeniekui – 75“), iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis, Naujoji Romuva, 2011, nr. 4.
• Ziedonis, Imants, Epifānijas, Rīga: Liesma, 1978, iš latvių kalbos vertė Alvydas Butkus.

Heroes of National Culture: Imants Ziedonis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis

Summary. The author compares the attitudes that three poets born in the 1930s – the Lithuanians Justinas Marcinkevičius and Marcelijus Martinaitis and the Latvian Imants Ziedonis – evinced in Soviet-era culture and the symbolic capital they earned. The comparison is based on the cultural role these poets played in their societies, the way their work was received, and the connections of this work with the folkloric traditions. Marcinkevičius, Martinaitis, and Ziedonis not only strongly based themselves on folk culture and folklore but also deliberately positioned themselves as champions of traditional native culture. Contemporary readers took Marcinkevičius and Ziedonis to be expressing their nations’ most important concerns as writers engaged not only in the literary field but in politics as well and serving their societies as moral authorities.

The article discusses what moral compromises from the authors themselves and their society this basically sound program of fostering native national culture required – a program realized in a literary space sanctioned by the government and executed following a self-chosen tactic of voluntary obedience and loyalty.

A majority of writers born in the 1930s whose human and creative maturation coincided with the onset of the Soviet regime emphasized the positive aspects of cooperation with the government for the sake of preserving the nation’s culture. As a result, in the official literary discourse some things were sacrificed, or came to be deemphasized, as being less significant – things such as the religiosity so central to the continuity of the community’s sense of the world as well as the political issues of Lithuania’s occupation and Sovietization.

The article claims that the unique ability, manifested during Soviet times, of the public to be satisfied with half-truths and with a strategy of accommodation in order merely to survive is what underlies and explains the public’s favorable attitude to public personalities supported by the government and thus also perceived to be worthy of trust by the bulk of society. The majority’s attitude could not help but influence the moral behavior of those the society looked up to as its authorities. Thus a retrospective tally of guilt and responsibility could and should be “divided by two,” transferring a part of the responsibility to a Lithuanian and Latvian society that at that period was cowed and not sufficiently mature morally, politically, and civically.

Keywords: Justinas Marcinkevičius, Imants Ziedonis, Marcelijus Martinaitis, Soviet literature, indigenous culture, compliance, symbolic capital.